Bažnyčia (IV). Bažnyčios ypatybės

Paveikslėlyje: Pietro Perugino, Bažnyčios raktų perdavimas [šv. Petrui]

Iš knygos „Trumpa apologetika“

Ankstesnė dalis čia.

Daug yra Bažnyčios ypatybių, bet trumpame vadovėlyje minėsime tiktai šitas: 1) reikalingumas, 2) amžinumas, 3) kad ją lengva matyti, 4) kad joje yra gerų ir blogų, 5) jos nepriklausomybė nuo pasaulinės valdžios, 6) neklaidingumas, 7) jos veiksmų sutvarkymas.

Bažnyčios reikalingumas. Reikalą vienytis į organizaciją V. Jėzus tiek kartų pažymėjo, kiek kartų Jis kalbėjo apie savo mokslo įvykinimą. (Žiūr. skyrių: Kristus įkūrė Bažnyčią). Podraugei Išganytojas davė griežtą paliepimą priimti Jo tikėjimą ir krikštą: „Kas įtikės ir apsikrikštys, bus išganytas, kas neįtikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16). „Kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, tas negali įeiti į Dievo Karaliją“ (Jn 3, 5). Taip pat griežtas yra paliepimas klausyti Bažnyčios: „Jei Bažnyčios neklausys, tebūna kaip stabmeldys ir muitininkas“ (Mt 17, 17).

Kristus buvo užgimęs žmogum, kad atitaisytų žmonių nuodėmių ir klaidų pasekmes. Jis taipgi pasakė, kad atitaisymo vaisius veda tik tie, kurie yra Jame, kaip šakelė gyvame vyno medelyje (Jn 15, 4). Visų šakelių susivienijimai su Kristum sudaro Bažnyčią, arba dvasinį Kristaus kūną (1 Kor 12, 17). Bažnyčioje, arba dvasiniame Kristaus kūne yra visos amžinojo gyvenimo priemonės. Jeigu tad kas nėra Bažnyčios narys, tai jis tų išganymo priemonių netenka. Tad reiškia amžiną pražūtį.

Priedermė būti Bažnyčioje yra Kristaus išduotasis įsakymas.

Kas žinodamas nepildo Kristaus įsakymo, tas daro sunkią nuodėmę, o su tokia nei vienas Dievo veido neregės. Todėl šv. Kiprijonas viduryje trečiojo šimtmečio rašė, kad atsiskyrus nuo Bažnyčios nėra gyvybės, nei išganymo (De Unitate Ecclesiae, 23. P. L.[1] 4, 534). Visa krikščionija mintijo ir mintija taip pat.

Bet įsakymo neišpildymas yra nuodėmė tik tada, kada žmogus jį laužo žinodamas. Jei kas įsakymą peržengia nežinodamas, tai tas bausmės neturi. Vieni žmonės klaidoje gimę nežino, kad yra Dievo įsakymas būti Bažnyčios nariais. Kiti tą įsakymą žino, bet klaidingai mintija, būk jų gimtoji sekta esanti tikra Kristaus Bažnyčia.

Taigi klaidingų krikščioniškų sektų nariai, kurie be savo kaltės nepažįsta tikros Kristaus Bažnyčios, Dievui atsakys vien už nuodėmes žinojimu padarytąsias. Neprigulėjimas Katalikų Bažnyčiai nebus jiems pasmerkimo priežastis. Todėl gerai pakrikštytieji pravoslavų, protestantų ir kitų vaikai mirusieji be asmeninės nuodėmės, tikrai linksminasi danguje su Kristum. Užaugusių nekatalikų maža tarp jų, nes nedaug yra užaugusių ir išvengusių mirtinos nuodėmės. Bet būte gali būti ir tokių. Jų skaičiaus mes negalime žinoti. Išganytų nekatalikų krikščionių skaičius yra didesnis už skaičių nepadariusių nuodėmės, nes kai kurie po nuodėmės prieš mirsiant gailisi už savo kaltes ne iš pragaro baimės, o iš Dievo meilės. Tokis gailestis atleidžia nuodėmę ir pelno išganymą.

Tačiau tobulo gailesčio priemonė negelbsti žinančiam tikrą Bažnyčią ir nenorinčiam į ją įstoti, nes negalimas yra tobulas gailestis be tikro visų Kristaus įsakymų išpildymo.

Nekatalikų krikščionių, per klaidą nepriklausančių Bažnyčiai, padėtis yra bloga tuomi, kad jie neturi visų gausių priemonių, kuriomis Kristus stiprina žmonių silpnybę vesdamas juos į išganymą.

Bažnyčios amžinumas. Kadangi Bažnyčios tikslas yra žmonių išganymas, kadangi kiekvienam žmogui yra įsakyta tapti jos nariu, todėl ji turi būti tol, kol bus žmonių šiame pasaulyje. Tą reiškia Bažnyčios amžinumas.

Kristus žinojo, kad bus priešų, kurie ardys Bažnyčią. Tuos Jis pavadino pragaro vartais. Drauge Jis pasakė, kad pragaro vartai nepergalės jos (Mt 16, 16). Kitu atveju V. Jėzus pasakė būsiąs su Apaštalais, skelbiančiais Evangeliją ir krikštijančiais iki pasaulio pabaigai (Mt 28, 20). Tad reiškia, kad Bažnyčia bus iki pasaulio pabaigai.

Bažnyčia yra matoma. Kiekvienas žmogus turi kūną ir dėl to yra matomas. Narių matomybės neužtenka, kad, organizacija būtų matoma. Draugija vadinasi matoma tada, kada yra žinia, kokis asmuo prisidėjęs prie jos, kokis ne, kada matyti, kas joje turi valdžios, kokia yra ta valdžia ir ką veikia.

Kristus padarė, kad ne vien matomi būtų Bažnyčios nariai kaipo žmonės, bet kad matomas būtų draugijinis Bažnyčios gyvenimas ir veikimas.

Davęs įsakymą kiekvienam žmogui būti Bažnyčios nariu, Kristus turėjo padaryti, kad ji būtų matoma, nes negalima reikalauti iš žmogaus, kad jis įstotų į nematomą organizaciją. Bažnyčios reikalingumas ir jos matomybė yra dvi neatskiriamos ypatybės.

Kristus apie Bažnyčią kalbėjo kaip apie matomą daiktą. Jis ją prilygino miestui pastatytam ant kalno ir sakė, kad tas miestas negali pasislėpti. Kristus nei nenorėjo slėpti savo Bažnyčios. Jis sakė: „Ir nedega žiburio ir nepavožia jo po saiku, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems esantiems namieje“ (Mt 5, 15).

Bažnyčioje yra gerų ir blogų. Kai kuriems rodėsi, būk Bažnyčiai tepriklauso tik vieni gerieji, o nusidėjėliai nėra jos nariai, nors ir rodytųs esą. Kadangi gerumas ir blogumas yra žmogaus sąžinėje, kurios kiti žmonės nemato, todėl ir buvo spėjama, būk Bažnyčia esanti nematoma.

Bet pats Kristus kitaip mintijo. Bažnyčią Jis prilygino dirvai, kurioje auga kviečiai su raugėmis iki pjūčiai. Kviečiai reiškia geruosius, raugės bloguosius, pjūtis Dievo teismą. Tik Dievo teisme skiriami gerieji nuo blogųjų, o pirma to auga abeji krūvoje (Mt 13, 24–30. 36–38). Tą pačią tiesą V. Jėzus atkartojo antrusyk, prilygindamas Bažnyčią tinklui, o žmones žuvims, sakydamas, kad tinklas užgriebia blogas ir geras žuvis drauge, ir pridėdamas, kad pasaulio pabaigoje angelai atskirs bloguosius nuo gerųjų (Mt 13, 47–50).

Iš to matyti, kad ne kiekvienas taps išganytas, kuris yra Bažnyčios narys. Norint išganymo, reikia būti Bažnyčioje, bet vieno buvimo negana: dar reikia taip gyventi, kaip Kristus mokino, o tą daro ne visi Bažnyčios nariai.

Yra trejopų žmonių: vieni priklauso prie Bažnyčios ir pildo Kristaus mokslą, kiti priklausydami nepildo, treti nepriklausydami pildo. Išorinis priklausymas prie Bažnyčios yra priderėjimas prie jos kūno. Taigi pirmos ir antros rūšies žmonės yra Bažnyčios kūno nariai. Kristaus mokslo nuoširdus pildymas yra prigulėjimas prie Bažnyčios dvasios. Prie jos tad priklauso pirmoji ir trečioji žmonių rūšis. Tik viena pirmoji rūšis priklauso prie Bažnyčios kūno ir dvasios. Ta rūšis yra geriausia. Kiekvienam reikėtų būti joje.

Bažnyčios nepriklausomybė. Visos draugijos susideda iš žmonių, bet ne visos jos yra vienokios. Vienos priklausomos, kitos autonominės, trečios visai nepriklausomos nuo aukštesnių. Nepriklausomomis vadinasi tos draugijos, už kurias nėra aukštesnių. Jos neturi priedermės kieno nors klausyti. Prie šitos rūšies priklauso visos valstybės arba viešpatijos, nežiūrint kokia yra jų forma, ar respublika, ar monarchija ar kitokia. Autonominės vadinasi tos draugijos, kurios turi teisių tvarkytis pačios, bet turi ir priedermės klausyti kitų aukštesnių organizacijų kai kuriuose dalykuose. Aukštesniųjų organizacijų kišimasis į autonomines yra apribotas įstatuose. Tokios yra valstijos, arba autonominės provincijos, ar kantonai ar kiti. Visiškai priklausomos draugijos yra tos, kurios neturi teisės pasipriešinti nei vienam įstatymui pareinančiam iš aukštesnės organizacijos. Tos rūšies yra paprastos draugijos, bendrovės, kompanijos ir t. t.

Bažnyčia yra nepriklausoma. Ji yra aukščiausios rūšies draugija. Už viešpatijas ji yra aukštesnė savo tikslu, nes viešpatijų tikslas yra kūno gerovė, Bažnyčios tikslas yra sielos gerovė. Viešpatijų uždavinys yra sudaryti laikiną, kiek galima geriausią, laimę žmonėms, Bažnyčios uždavinys yra užtikrinti jiems visišką amžiną laimę. Viešpatijas sudarė žmonės tarp savęs; Bažnyčią įkūrė Dievas. Kiniją išskyrus, už visas kitas viešpatijas Bažnyčia yra senesnė. Vien tik Kinija ir Britanija narių skaičium nėra mažesnės už Katalikų Bažnyčią. Jeigu tat nepriklausomybės teisę turi mažos ir didžios viešpatijos, tai tą teisę dar labiau turi Katalikų Bažnyčia. Negalimas daiktas, kad žmonės valdytų Dievą, neturi būti, kad kūnas viešpatautų ant dvasios, todėl Bažnyčios teisės yra aukščiausios, arba suverenios. Nei kokia valstybė neturi teisės leisti įstatų, varžančių Bažnyčią.

Kristus ne be reikalo savo Bažnyčią 30 kartų pavadino karalija. Pranašai Kristų buvo vadinę karalium. Nei pas Pilotą V. Jėzus savo Karalybės neužsigynė (Mt 27, 11). Kareiviai tyčiojosi iš Jėzaus karališkumo (Mt 27, 29). Pilotas Jam ir ant kryžiaus parašė Karaliaus titulą (Mt 27, 37). Skaudūs buvo tie daiktai. Jėzus juos atkentėjo, bet neužgynė, kad jis yra Dievo Karalijos viršininkas. Kol mes tą visa tikime, tol Bažnyčios nepriklausomybę nuo viešpatijos išpažįstame.

Bažnyčios neklaidingumas. Klaida yra taip suaugusi su kiekvienu žmogum, kad asmuo be klaidos jau nebeišrodo nei žmogum. Klaidingumo priežastys yra taip gilios ir taip stiprios žmogaus prigimtyje, kad visoje gamtoje nėra galybės pajėgiančios pakelti žmogų iki neklaidingumui. Nei pačių žmonių pastangos negali to padaryti.

Žmonių gi palinkimas prie klaidos ir be blogo noro savotiškai iškreipia kiekvieną daiktą, kurį perduoda tolimesniems. Žinodami tat žmonių klaidingumą, turėtume abejoti, ar beturime V. Jėzaus mokslą šiandien. Tačiau yra aiški pareiga tikėti, ką Jėzus skelbė, nepraleidžiant nei nepermainant nieko. Reikalauti tikėjimo neužtikrinus, kad tiesa yra tat, ką reikia tikėti, būtų visai nedora. Dievas gi negali padaryti nedoros.

Visi tat krikščionių tikėjimai liudija, kad Kristus savo Bažnyčiai paliko neklaidingumą. Pats Kristus buvo neklaidingas, nes buvo Dievas ir yra. Dievo galybe Jis davė žmonėms dievišką teisę atleidinėti nuodėmes ir dar didesnį daiktą: permainyti duoną ir vyną Kristaus Kūnu ir Krauju. Ta pačia galybe V. Jėzus galėjo suteikti Savo Bažnyčiai ir neklaidingumą.

Kristus iš tiesų paliko neklaidingumą apaštalams. Jis jiems žadėjo kitą Palinksmintoją, kuris liktų Bažnyčioje amžinai, ir tas vadinosi „Tiesos Dvasia“. Pasaulis jo negali priimti, bet ta Tiesos Dvasia bus su apaštalais ir apaštaluose (Jn 14, 16–17). Toliau V. Jėzus paaiškino, kad ta Šventoji Dvasia, kuri liksis Bažnyčioje, primins jos valdybai visa kas buvo Jėzaus pasakyta (Jn 14, 26). Toje pačioje kalboje Jėzus ir trečią kartą pažadėjo Bažnyčiai „Tiesos Dvasią“ (Jn 15, 26). Jis dar pridėjo: „Dar daug turiu pasakyti jums, bet dabar negalite atkelti. Bet kada ateis ana Tiesos Dvasia, tai išmokys jus visos tiesos“ (Jn 16, 12–13). Taip kalbėjo V. Jėzus prieš savo kančią.

Po prisikėlimui iš numirusių, po daugelio pasikalbėjimų su apaštalais, kuomet Galilėjoje ant kalno susirinko 500 žmonių, V. Jėzus prie jų visų pasakė apaštalams paliepimą skelbti visą Savo mokslą žmonėms. Žinodamas, kad apaštalai ir jų įpėdiniai savomis jėgomis negalės apsisaugoti klaidų, V. Jėzus pridėjo: „Štai aš esmi su jumis visomis dienomis iki pasaulio pabaigai“ (Mt 28, 20). Tuo Bažnyčios neklaidingumo užtikrinimu baigiasi šv. Mato Evangelija.

Vienaip neklaidingumo reikalą ir suteikimą pripažindami, krikščionių tikėjimai nesutaria atsakyti klausimui, kas Bažnyčioje yra neklaidingas. Protestantų daugybė tiki, kad Šv. Dvasia pribūva prie kiekvieno skaitančio Šv. Raštą. Bet prityrimas parodo, kad vieni skaitydami vienaip supranta, kiti kitaip, kad klaidų daugybės pasitaiko Šv. Rašto skaitytojams. Pravoslavija sako, kad neklaidingas yra visuotinis vyskupų susirinkimas, ir kad nėra klaidos, kuomet vyskupai, nors nesuvažiavę, tvirtai laikosi vienos nuomonės. Bet vyskupams retai pasitaiko visiems būti vienos nuomonės. Stebuklingą neklaidingumo dovaną Dievas turėtų atkartoti tiek sykių, kiek yra vyskupų, idant susidarytų vienbalsė jų mintis. Nuo vidurio devintojo šimtmečio pravoslavijoje nei kartą to nesusidarė, t. y. per visą pravoslavijos buvimo laiką. Katalikai sako, kad neklaidingumo nešiotojas yra šv. Petras ir jo įpėdiniai popiežiai, nes šv. Petrui yra Kristaus pažadėta, kad tikėjimas nesusilpnės (Lk 23, 32). Popiežiaus neklaidingumas yra užrašytas Šv. Rašte. Stebuklingų jėgų eikvojimo mažiau yra teikiant antgamtinę neklaidingumo dovaną vienam, negu daugeliui. Dievas daro stebuklų kur reikia, bet jis jų neeikvoja.