1. Šaltinių reikšmė
Yra didelis skirtumas tarp daikto esančio gamtoje ir tarp to paties daikto jau apdirbto ir pritaikyto žmogaus reikalams. Vienaip išrodo medis augantis girioje, kitaip išrodo iš to paties medžio padarytas suolas ar šaukštas. Dar didesnis yra skirtumas tarp geležies randamos kalnuose ir tarp daikto padaryto iš jos. Rudas geležingas akmuo visai nepanėši į raktą, nors tas raktas iš tiesų yra padarytas iš ano geležingo akmens. Tik nuodugnus mokslininko ištyrimas suseka, kad tuodu daiktu yra tas pat.
Kaip pramonė savo padarams medžiagą ima iš kasyklų, taip mokslai savo gražiems tiesų audimams medžiagą ima iš įvairių vietų, kurias įprasta vadinti šaltiniais. Kaip tos vietos, kur iš žemės verčiasi grynas skaistus vanduo, vadinamos šaltiniais, taip sutarta yra šaltiniais vadinti tas vietas, iš kurių mokslininkai semia savo tvarkomąsias ir skelbiamąsias tiesas.
Tikybos mokslas turi dvi tų šaltinių rūši: Šv. Raštą ir Šv. Tradiciją[1]. Visi krikščionys vienaip sutaria, kad Šv. Raštas yra Dievo apreikštųjų tiesų šaltinis. Žydai tokiu šaltiniu pripažįsta Senąjį Įstatymą, bet atmeta Naująjį. Katalikai su pravoslavais vienaip tiki, kad Dievas ne visas Savo paskelbtąsias tiesas surašydavo į Šv. Raštą, o kad dar paliko žmonėms ir kitų Šv. Rašte neminėtų, bet lygiai reikalingų žmonėms tiesų. Šitos Šv. Rašte netilpusios tiesos kokį laiką buvo gyvu žodžiu perduodamos iš lūpų į lūpas, dėl to jos ir vadinasi Šv. Tradicija.
2. Abiejų Testamentų Šv. Raštas yra Apreiškimo Šaltinis
V. Jėzus buvo Dievo siųstas skelbti žmonėms tiesą ir Pats buvo Dievas, negalįs nei klysti, nei klaidinti žmones. Jo laikais Palestinos žemėje buvo vienas knygų rinkinys, kurį žmonės vadindavo Šventa knyga, arba Šventu Raštu. Graikiškai rašiusieji tardavo: „Τὰ ἱερὰ γράμματα – Ta hiera grammata“ arba Τὰ Bιβλία τὰ ἅγια (1 Mak 12, 9; 2 Tim 3, 15). Graikiškai taipgi tapo užrašyti V. Jėzaus žodžiai, kad „negalima nepildyti Šventojo Rašto“ (Jn 10, 35), nes Šv. Rašto žodis yra Dievo Tėvo žodis, nes kas Šv. Rašte parašyta apie numirusių prisikėlimą, tas Dievo pasakyta (Mt 22, 31). Todėl: „Kol neišnyks dangus ir žemė, tol nei viena raidelė, nei vienas skirsnelis nepersimainys iš įstatymo neišsipildę“ (Mt 5, 16). Šituo atveju V. Jėzus Šv. Raštą pavadino „Įstatymo“ vardu, nes žydai jį vadindavo „Tora“, תרא, tat reiškia įstatymų sąrašą, nes minėtame Šv. Rašte buvo surašyti tie įstatymai, kuriuos Dievas davė žydams per Mozę.
Ko V. Jėzus mokino, tą apaštalai skelbė žmonėms. Šv. Petras, minėdamas pranašus, kurių veikalai sudaro labai žymią Šv. Rašto dalį, rašė, kad „ne žmonių valia kada tai atnešė pranašystę, bet Šv. Dvasios įkvėpti kalbėjo Dievo žmonės“ (2 Pt 1, 21). Šv. Povilas paaiškina: „Visas Raštas Dievo įkvėptas yra naudingas mokinti, įtikrinti, pabausti, pramokyti teisybės, kad Dievo žmogus taptų tobulas, į visokį gerą darbą įgudintas“ (Tim 3, 16. 17).
Naujasis Įstatymas visame yra lygus Senajam, nes to Paties Dievo įkvėpimu rašytas. Šv. Petras rašė: „Mūsų mylimiausias brolis Povilas sulig jam duotos išminties rašė jums, kaip visuose laiškuose, kalbėdamas juose apie tai, kame šis tas yra sunkiai suprantama, ką bemoksliai ir nepastovūs iškraipo kaip ir kitą Raštą ir patys savo pražūčiai“ (2 Pt 3, 16). Šv. Petras, kaip ir V. Jėzus, vienu žodžiu „Raštas“ vadino visą Šv. Raštą, ir prie jo priskaitė Šv. Povilo laiškus, sudarančius labai žymią Naujojo Įstatymo dalį, ir liudija, jog jie yra parašyti Dievo duotąja išmintimi, o negeri žmonės tą visa iškraipo, kaip ir kitas Šv. Rašto dalis.
Mūsų laikų žmonės daro daug visokių priekaištų Šv. Raštui. Tam visam minėti ir aiškinti čia nebūtų vietos. Stambiausias gal priekaištas yra, būk Šv. Raštas suklydęs berašydamas, kad Jozuė liepė saulei sustoti, ir ji sustojo, idant diena prailgėtų (Joz 10, 13). Gamtos mokslas žino, kad saulė visuomet stovėjo, tik žemė sukdavosi ir sukasi. Tačiau Šv. Rašte nėra klaidos toje vietoje. Šv. Raštas paminėjo, ką Jozuė kalbėjo, ir kad Jozuės noras išsipildė. Ir kalba yra teisingai užrašyta, ir kalbos išsipildymas taipgi teisingai pažymėtas. Jozuė mintijo, būk saulė sukasi apie žemę. Ta mintis buvo klaida, bet Jozuės klaidas nereik priskaityti Šv. Raštui. Tačiau ir tą turime paminėti, kad Jozuė kalbėjo, kaip mūs laikų gamtos mokslininkai, kurie taria: „Saulė užtekėjo“, arba „Saulė nusileido“, nors žino gerai, kad saulė neteka nei nesileidžia. Kaip mūs laikų mokslininkai vartoja visų sutartus žodžius, taip ir Šv. Raštas kalbėjo prisitaikydamas prie visuomenės pažiūrų ir kalbos tuose daiktuose, kuriuose neturėjo reikalo atitaisyti klaidas. Šv. Raštas atitaisė žmonių klaidas tikėjimo srityje, o ne gamtos moksluose. Kardinolas Bellarminas[2] gerai parašė, jog Šv. Raštas mokina, kaip žmonės eina į dangų, o ne kaip dangus eina.
3. Šv. Rašto Įkvėpimas
Šv. Rašto knygos yra įvairių žmonių parašytos, tačiau jį rašė Dievo įkvėpimu, todėl Pats Dievas yra tikrasis tų knygų autorius.
Įkvėpimas yra trejopas Dievo veiksmas į žmogų: 1-a, kad žmogus norėtų ir imtų rašyti tai, ko Dievas geidžia; 2-a, kad parašytų taip, kaip Dievas nori; ir
3-ia, kad neįkliūtų į klaidą. Pirmąjį iš tų trijų veiksmą Dievas padaro žmogaus valioje, antrąjį ir trečiąjį žmogaus prote.
Kuomet Dievo įkvėptasis veikalas jau parašytas, tada Dievas tą veikalą įteikia Bažnyčiai, idant ji juomi naudotųsi, kaipo apreikštųjų teisių šaltiniu.
Dievas Savo įkvėpiamam žmogui nediktuoja žodžių, netaiso sakinių. Todėl Šv. Rašto ne visur vienoki kalba; todėl yra ir gramatikos klaidų, nes jos pareina nuo žmogaus. Tik tiesa yra Dievo duota įkvėptam raštininkui.
Tas tiesos gavimas ir davimas įvyksta įvairiais būdais. Kartais Dievas duoda žmogui, rašančiam Šv. Rašto knygą, tiesiog patirti tiesą, kurios jis iki tol nežinojęs. Tad vadinasi apreiškimas, pridėtas prie įkvėpimo. Kartais Dievas pajudina tik žmogaus valią, kad užrašytų jau žinomą tiesą. Tat yra grynas įkvėpimas. Kartais Dievas pajudina žmogų, kad ieškotų tiesos ir drauge veda ieškantį žmogų taip, kad jis rastų ir radęs užrašytų tą tiesą, kurią Dievas nori patalpinti Šv. Rašte. Šitas būdas taipgi vadinasi grynu įkvėpimu, nes jame nėra tikrojo apreiškimo pridėta. Šituo būdu tapo surašyta Antroji Makabiejų knyga, kuriai medžiagą Dievo įkvėptasis raštininkas pasiėmė iš plataus Kirėniečio Jazono veikalo, sutrumpindamas jį (2 Mak 2, 24).
Ar vienu, ar kitu būdu Dievas priveda žmogų prie tų tiesų, kurias nori patalpinti Šv. Rašte, tai dar beužrašinėjant jas sergsti žmogų, kad tas nesuklystų. Tat yra neklaidingumo malonė.
Tokiu būdu pilnas įkvėpimas susideda iš trijų daiktų: 1-a tiesos teikimo,
2-a valios pajudinimo ją rašyti ir 3-ia proto apsaugojimo nuo klaidos. Ketvirtas Dievo veikimas Šv. Raštą sudarant yra įteikti Bažnyčiai jau parašytą Šv. Dvasios įkvėptą veikalą, bet tas veiksmas jau nesiekia Dievo įkvėpiamojo žmogaus, tik žmonių giminę, kuriai Šv. Raštas skiriamas naudotis.
Pranašai Elijas ir Eliziejus daug gavo apreiškimų iš V. Dievo, bet visai nepaliko rašytų knygų. Taip pat ir apaštalų visa dvylika gavo V. Jėzaus apreiškimų, o rašė tiktai penki. Taigi apreiškimas gali būti be įkvėpimo. Visuotinių Bažnyčios surinkimų, arba santarybų ištarmės yra be klaidos, bet tuose nutarimuose nėra nei vienos tiesos, kuri nebūtų buvusi žmonėms pirmiau apreikšta. Tie nutarimai nėra Šv. Rašto dalimis nei nelygūs jam. Tuose nutarimuose yra neklaidingumo, bet nėra nei apreiškimo, nei įkvėpimo.
Iš to matome, kad būva apreiškimo be įkvėpimo. Būva ir įkvėpimo be apreiškimo. Būva neklaidingumo be apreiškimo ir be įkvėpimo, bet nebūva apreiškimo ir įkvėpimo be neklaidingumo. Vieno neklaidingumo negana, kad knyga būtų Dievo įkvėpta.
Dar ir pats neklaidingumas būva dvejopas: antgamtinis ir gamtinis. Žmonės gali parašyti gana storą knygelę be klaidos: sakysime, aritmetikos uždavinių rinkinį, arba logaritmų lentelę. Tat yra gamtinis neklaidingumas. Šv. Rašto ir Bažnyčios nutarimų neklaidingumas yra ne iš žmogaus rūpestingumo, o iš Dievo pagalbos, ir tat vadinasi antgamtinis neklaidingumas.
Norint Šv. Raštą gerai suprasti, reikia žinoti tuos skirtumus. Prie to dar reikia žinoti, kokiais laikais, kokiais tikslais ir kokiems žmonėms ir kada yra rašyta kuri Šv. Rašto knyga. Kadangi daug yra žmonių, nežinančių to visa, bet Šv. Raštą skaitančių, tai daug pasidaro ir klaidų, būk Šv. Rašte rastų, o iš tiesų kilusių tik skaitytojo galvoje.
4. Katalikų Bažnyčia ir Šv. Raštas
Žmonės ir jų reikalai labai skiriasi vieni nuo kitų. Tiems skirtumams reikia pritaikyti ir pamokinimai. Kas tinka vedusiems [ir] tekėjusioms, tas netinka tebebręstančiai jaunuomenei. Gimimų knygoje[3] yra vietų, tinkančių vien moterystėje gyvenantiems asmenims (Pr 38, 13–30). Taip pat ir Giesmių Giesmės Katalikų Bažnyčia nepataria skaityti visiems, o tik tiems, kuriems reikia.
Sulig Katalikų Bažnyčios įstatymų, kas nori spausdinti Šv. Rašto knygas arba pastabas prie jų, tas turi duoti spausdinį peržiūrėti dvasios vyriausybei, kad neįsibrautų klaidų (Cod[ex] Jur[is] Can[onici], can. 2318, § 2). Tiems, kurie neina Šv. Rašto giliuosius mokslus, nevalia skaityti nei Šv. Rašto originalai, nei jo vertimai, jei tie originalai ir vertimai yra nekatalikų prirengti spaudon ir paskelbti be Katalikų Bažnyčios leidimo (ib., can. 1399, § 1).
Šituos įstatymus Katalikų Bažnyčia paskelbė dėl to, kad nekatalikai perspausdindami Šv. Raštą arba jį versdami dažnai padaro kenksmingų klaidų. Upės vanduo gali būti gryniausias, bet jo indą reikia saugoti, kad žmonių silpnybė neįpiltų kenksmingo skystimo. Taip Katalikų Bažnyčia saugoja Šv. Raštą.
Bažnyčios peržiūrėtus ir patikrintus Šv. Rašto, ir Naujo, ir Senojo Įstatymų leidinius valia skaityti visiems katalikams. Bažnyčios neperžiūrėtus ir nepatikrintus nekatalikų mokslininkų spaudon priruoštus leidinius valia skaityti vien tiems, kurie nuodugniai eina Šv. Rašto mokslus.
Šv. Raštą skaityti yra ne vis vien ką jį suprasti. Kiekvienas savaip verčia tuos pačius Dievo įkvėptuosius Šv. Rašto žodžius. Nei sąžiningiausi mokslininkų tyrinėjimai nepajėgia tuos nuomonių skirtumus suvesti vienybėn. Niekam kitam, tik vienai Katalikų Bažnyčiai V. Dievas davė neklaidingumo antgamtinę dovaną, kad visą Dievo apreiškimą pilnai išlaikytų ir teisingai suprastų bei supratus skelbtų kitiems.
Visuotinė Katalikų Bažnyčios Santaryba Vatikane 1870 m. sutarė: „Tikybos ir Doros dalykuose, priklausančiuose krikščioniškojo mokslo kūrybai, ta yra tikroji Šv. Rašto prasmė, kurios laikosi šventoji motina Bažnyčia, nes jos yra pareiga spręsti [apie] tikrąją Šv. Rašto prasmę ir aiškinimą“ (Sess[io] 3, Constit[utio] de fide cath[olica], cap. 2; Denzinger, Bannwarth[4], ed. X, 1788).
Gali būti rimtų pavienių mokslininkų, bet nei vieno rimtybė negali lygintis suglaustam visos katalikijos mokslininkų autoritetui. Šv. Rašto prasmę išsprendžiant tas autoritetas visuomet pasako savo žodį, bet tas žodis dar nepaskutinis. Galutina ištarme jis tampa tik tada, kada išeina iš neklaidingų Bažnyčios mokytojų, kuriems V. Jėzus pasakė: „Štai aš esmi su jumis visomis dienomis iki pasaulio pabaigai“ (Mt 28, 20).
Žmonių veikalai nebūva be klaidų, todėl ir viso pasaulio knygos klaidų turi, bet Šv. Raštas išliko be jų dėl to, kad V. Dievo antgamtinis veiksmas apsaugojo žmones nuo klaidų tas knygas rašant ir apsaugojo jas jau parašytas, paduodamas neklaidingai Bažnyčios sargybai, kad aiškinimai nesugadintų pirmosios prasmes.
Šventasis tat Raštas yra antgamtinė knyga. Nors jis yra stebuklingas Dievo veikalas, bet šalia to yra dar ir kitas apreiškimo šaltinis.
5. Šv. Tradicija
Antras Dievo apreiškimo šaltinis yra Šv. Tradicija[5]. Visos žmonių tradicijos yra klaidingos, gan greit labiau negu raštai. Kaip saugojo Dievas vieną raštinį veikalą nuo klaidos, taip apsaugojo nuo jos ir vieną tradiciją, kuri dėl to vadinasi Šventąja, kad būtų žymu, jog skiriasi nuo paprastųjų klaidingųjų tradicijų.
Nuo šešioliktojo šimtmečio pradžios krikščionyse įsigalėjo atsimetęs nuo katalikų krypsnys, kuris sakė, būk tik tos tiesos esančios Dievo apreikštos, kurios yra aiškiai užrašytos Šv. Rašte.
Naujasis krypsnys nebuvo nuoseklus, nes šventė ir dabar tebešvenčia sekmadienį, nors Šv. Rašte niekur nėra pasakyta, kad atmainytas yra įstatymas, užrašytasis Šventame gi Rašte: „Atsimink šeštadienio dieną švęsti“ (Iš 20, 8).
Naujasis krypsnys, kuris vadinosi įvairiais vardais, o plačiausiai yra vadinamas protestantais, nei negalėjo būti nuoseklus, nes pačiame svarbiausiame posakyje neturėjo pamato. Niekur Šv. Rašte nėra pasakyta, koki veikalai yra Šv. Rašto dalys, koki ne. Šitą taip svarbų dalyką tegalima išspręsti vien tradicija. Jei sakytume, kad nėra šventos neklaidingos tradicijos, tai ir pats Šv. Raštas stovėtų ant netvirto pamato.
Žymiausias protestantų veikėjas buvo Dr. Martynas Liuteris. Jis, nepripažindamas šventosios tradicijos, nepripažino taipgi, kad šv. Jokūbo laiškas yra Šventame Rašte. Daug mokslingųjų protestantų mūs dienomis jau nei šv. Jono Evangelijos nepriskaito prie Dievo įkvėptų veikalų. Taip dalykams einant naujame krypsnyje, atsirado dar naujesnis, kuris Dievo įkvėpimo Šv. Raštui nepripažįsta visai.
Ne vien teorija, bet ir prityrimas parodė, kad Dievo apreiškimas stovi žmonėse ne vienu tik Šventuoju Raštu, bet drauge ir gyvu apreikštosios V. Jėzaus tiesos išlikimu toje organizacijoje, kurią Jis sudarė, būtent Bažnyčioje.
V. Jėzus nesakė apaštalams: „Sėskite ir rašykite tą visa, ką girdėjote iš manęs“, bet tarė jiems: „Taigi eikite ir mokykite visas tautas, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus ir Šv. Dvasios vardu, mokydami juos laikyti visa ką jums liepiau“ (Mt 28, 19–20).
Rašyto žodžio aiškumo žmonėms niekuomet neužtenka. Juk aiškiai tapo užrašyta, kad V. Jėzus paėmęs duoną tarė: „Šitai yra mano kūnas“ (Mt 26, 26). Tuos aiškius V. Jėzaus žodžius, užrašytus Šv. Rašte, katalikai supranta tiesiog, būtent, kad duona virto V. Jėzaus kūnu. Evangelikams pasirodė, kad tai būtų per didelis stebuklas, ir jie sako, kad duona liko, tik į ją įėjo V. dvasia, ir dėl to valia ją vadinti V. Jėzaus kūnu. Reformatai Kalvino pažiūra sekdami mintija, kad ir duona liko, ir V. dvasia neįėjo, o yra tiktai V. Jėzaus kūno ženklas ir jo kančios atminimas. Taip iš vieno aiškiai užrašyto sakinio susidaro trys viena kitai priešingos nuomonės, tarp kurių vienu mokslu negalima atskirti, kuri išreiškia tikrąją V. Jėzaus tiesą. Išganytojas žinojo tą žmonių gudrumą iš vieno aiškaus rašto sudaryti daugybę pažvalgų, dėl to Dievo Išmintis prie Šv. Rašto paliko gyvą Bažnyčią, kad ji pasakytų, kuri žmonių išvedamoji pažiūra yra tikra, o kurios yra klaidingos. Kol apaštalai buvo gyvi, jie gyvu žodžiu aiškino tikrąją Šv. Rašto prasmę. Apaštalams mirus, jų vietoje liko vyskupai ir Šventieji Bažnyčios Tėvai.
6. Šv. Bažnyčios Tėvai
Šventuoju Tėvu mes vadiname popiežių, garbindami jo aukštą padėtį ir mylėdami jį kaip tėvą, o šventaisiais Bažnyčios Tėvais vadiname šventus asmenis, gyvenusius žiloje senovėje ir daug pasitarnavusius tikybos mokslui. Nors trumpumo dėlei dažnai ir juos vadiname Šventaisiais Tėvais, bet pilnas vardas yra: „Šventieji Bažnyčios Tėvai“. Popiežių gi vadiname Šventuoju Tėvu, bet nepridėdami žodžio „Bažnyčios“, jei jis neturi ypatybių bendrų kitiems šventiesiems Bažnyčios Tėvams.
Trys yra ypatybės, be kurių niekas negali būti Šventu Bažnyčios Tėvu. Pirmoji ypatybė yra asmens šventybė. Todėl tik tie gali būti Bažnyčios Tėvai, kuriuos ji yra priskaičiusi prie šventųjų. Aleksandrijos Klemensas, Origenas ir kiti gyveno pirmaisiais krikščionijos laikais ir daug naudos padarė krikščionijos tikybai, bet jie neturėjo tiek dorybių, kad galėtų tapti šventaisiais, todėl jie skaitosi Krikščionių Senovės Raštininkais, bet ne Šventaisiais ir ne Bažnyčios Tėvais.
Gyvenimo šventybė reikalaujama dėl to, kad žmogus tampa šventu tik tada, kada išmoksta suvaldyti savo jausmus. Nevaldomi jausmai sudrumsčia išmintį, ir ji veikiai įpuola į klaidas. Jausmų valdymas apsaugoja nuo klaidų, todėl ir šventybė naudinga mokslui, ypač tikybos mokslui, nes jį lengviausiai žmones sugadina, jei tik jie savo jausmų nevaldo.
Antra Bažnyčios Tėvų ypatybė yra jų gyvenimo senovė. Asmenys, gyvenusieji naujausiais krikščionijos laikais, nors būtų pasižymėję ir šventybe, ir mokslu, nesivadina Bažnyčios Tėvais, Mokytojais arba Daktarais. Visi mūs laikų mokslininkai sutinka, kad Šv. Tėvų laikotarpis prasidėjo nuo apaštalų, tik nėra sutarties, kada tas laikotarpis baigėsi. Tačiau diduma sako, kad Bažnyčios tėvais galima vadinti asmenis, gyvenusius ne vėliau aštuntojo šimtmečio po Kristaus gimimo. Todėl Rytų krikščionijoje paskutinis Bažnyčios Tėvas skaitosi šv. Jonas Damaskietis, miręs nežinomais metais tarp 754 ir 787. Paskutinis Bažn. Tėvas vakarų šalyje skaitosi šv. Izidorius Sevilietis, miręs 636 metais. Po tų dviejų šventųjų užėjo didėsės perversmės ir ilgieji bemokslių amžiai. Todėl diduma mokslininkų ir mintija, kad Bažnyčios Tėvų laikotarpį reikia užbaigti aštuntuoju šimtu metų. Tačiau neseniai buvo mokslininkų, sakiusių, kad paskutinis Bažnyčios Tėvas buvo šv. Bernardas, miręs 1153 metais.
Gyvenimo senovė yra reikalinga Bažnyčios Tėvams ypatybė, nes juo toliau žmonės gyveno nuo Kristaus, juo mažiau galėjo patirti Jo paliktų į Šv. Raštą neįtrauktų tiesų.
Trečia Šv. Tėvų ypatybė yra žymus jų mokslingumas. Šv. Tėvu nesiskaito nei vienas, kuris nepaliko raštų, išdėstančių V. Jėzaus mokslą. Šita ypatybė yra reikalinga dėl to, kad Šv. Tėvų veikaluose tapo užrašyta tos tiesos, kurias V. Jėzus skelbė, bet jos nepateko į Šv. Raštą.
Yra didelis skirtumas tarp Šv. Rašto ir tarp Šventųjų Tėvų veikalų. Kiekviena Šv. Rašte išreikštoji mintis yra V. Dievo įkvėpta. Todėl mes kiekvieną Šv. Rašto sakinį turime priimti kaip Dievo apreiškimą. Į Šv. Tėvų veikalus pateko daug apreiškimų, bet tie sakiniai yra užrašyti žmogaus noru, o ne Dievo įkvėpimu. Šv. Tėvams veikalus rašyti patarė šventoji jų pačių sąžinė, bet ne Šventoji Dvasia, kuri Šv. Raštą apsaugo nuo klaidos. Todėl tarp aukštų Dievo tiesų Bažnyčios Tėvų veikaluose gali būti ir būva klaidų. Ne visos Šv. Tėvų mintys ir sakiniai yra tiesos.
Norint Šv. Tėvų veikaluose rasti Dievo apreikštosios tiesos, reikia žiūrėti šitų trijų dalykų: 1-a, kad būtų kalba apie tikybos ar doros dalykus, nes V. Jėzus nedavė apreiškimo apie pasaulinius daiktus, 2-a, kad Šv. Tėvų nuomonė būtų vienoda, nes vieniems Šv. Tėvams kalbant vienaip, kitiems priešingai, numanu, kad nebuvo V. Jėzaus Skelbimo, vienijančio jų pažiūras, ir 3-ia, kad vienoda jų nuomonė būtų išreikšta taip tvirtai, kaip tvirtai jie išreikšdavo kitas Dievo apreikštąsias tiesas, reikalaudami joms tikėjimo iš žmonių.
Nėra reikalo, kad kiekvienas Šv. Tėvas būtų minėjęs kiekvieną Dievo apreikštąją tiesą, tik yra reikalo, kad vienam ar keliems aiškiai ir stipriai tas tiesas skelbiant, kiti būtų nepasipriešinę.
Kartais ir tarp Šventųjų Tėvų būva skirtumo tikrai apreikštose tiesose, bet tuomet dalyką išsprendžia gyvasis Bažnyčios magisteriumas[6], t. y. V. Jėzaus paliktoji apaštalams ir jų įpėdiniai priedermė neklaidingai priminti žmonėms visa ką V. Jėzus buvo skelbęs.
7. Bažnyčia ir Šv. Tradicija
Parašydinęs Šv. Rastą, V. Jėzus įteikė Bažnyčiai, kad iš jo imtų Dievo apreikštąsias tiesas, jį saugotų ir jo tikrąją prasmę saugotų. Taip pat Bažnyčia turi apsieiti su Dievo apreikštomis tiesomis, esančiomis Šv. Tėvų veikaluose. Tik šituo atveju Bažnyčia turi vieną pareigą viršaus, būtent atskirti, kas Šv. Tėvų veikaluose yra Dievo apreikšta, kas ne. Kada žmonės iš kalnų brangiausias nauges[7] ima, rasdami jas kietai įspraustas į akmenis, tada reikia išmanančio asmens, mokančio atskirti naugę nuo paprasto akmens. Tos išminties labai daug reikia ieškant Šv. Tėvų ir senovės raštininkų veikaluose to, ką Dievas apreiškė. Bažnyčia turi tos išminties, nes V. Jėzus jai davė neklaidingumo.
Geležis vis lieka ta pati, nors ji dar tebebūna kalne, ar jau padarytas iš jos raktas ar noragas žemei arti. Taip ir Dievo apreikštoji tiesa nemaino savo prigimties, nors glūdodama apreiškimo šaltiniuose niekieno nepastebėta, arba jau panaudojama įvairiems žmonių dvasios gyvenimo reikalams. Bažnyčia yra tas darbininkas, kuris be klaidos išima Dievo apreikštąją tiesą iš apreiškimo šaltinių: Šv. Rašto ir Šv. Tradicijos. Bažnyčia taipgi vienais laikais vienas tiesas primena žmonėms, kitais laikais kitas, sulig įvairių reikalų, niekuomet nenaikindama nei nemainydama to, kas pirma buvo skelbta Jėzaus vardu.
Šitas Bažnyčios veiksmas vadinasi Gyvojo Magisteriumo veiksmas. Ką lotynų kalba sutarta vadinti Vivum Magisterium, tą mes vadiname Gyvuoju Magisteriumu. Jis žmonių protu, Dievo antgamtinės neklaidingos malonės padedamas, semia Dievo tiesas iš Šv. Rašto ir iš Šv. Tradicijos, pritaiko jas žmonių reikalams taip, kad tie reikalai prisitaikintų prie Dievo valios. Taip ir eina tikybos gyvenimas pasaulyje. Nei vienas privatus asmuo negali savintis Gyvojo Magisteriumo pareigų ir priedermių, nes ne privatiems asmenims, tik Bažnyčiai, ypatingai apaštalų įpėdiniams vyskupams ir už vis labiausiai šv. Petro įpėdiniui Šv. Tėvui popiežiui V. Jėzus davė ir neklaidingumą ir gyvojo magisteriumo pareigas su priedermėmis.
Iš knygos „Trumpa apologetika“