14 mitų apie Kryžiaus žygius

Kryžiaus žygiai į Rytus – vienas iš pačių paslaptingiausių viduramžių istorijos reiškinių. Tačiau pastarajai temai nelabai pasisekė. Sąvoką „Kryžiaus žygiai“ naudoja patys įvairiausi ideologai – nuo neofašistų iki musulmonų teroristų. 

Viena iš radikalių musulmonų grupuočių yra pasivadinusi „Saladino brigadomis“ ‒ legendinio kryžininkų priešo garbei.

Šiandien Kryžiaus žygių istorija apipinta mitais ir stereotipais. Tad pabandykime juos patyrinėti.

 

1 mitas. Vakarai užpuolė musulmonus. 

 

Kryžiaus žygiai buvo veikiau ne Vakarų agresija, o nelabai sėkmingas krikščionių bandymas apsiginti nuo musulmonų pasaulio. 

Jeigu iš paukščio skrydžio apžvelgtume visą XII a. Viduržemio jūros baseiną, galėtų pasirodyti, kad tarp krikščionių ir musulmonų vyksta vienas didelis karas keliais frontais. Kaunamasi buvo Pirėnų ir Apeninų pusiasalyje, Pietų Prancūzijoje, Balkanuose, Priešakinėje ir Mažojoje Azijoje. Atakuojančia puse beveik visuomet buvo Arabų kalifatas. Istorikai teigia, kad būtent taip manė daugelis viduramžiais gyvenusių europiečių.

Jeigu antrojoje XI a. pusėje „vakarų frontas“ bemaž stabilizavosi, tai „rytiniame“ Bizantijos fronte po Manzikerto kautynių nutiko katastrofa. 1071 metų rugpjūčio 19 d. didžiuliame Manzikerto mūšyje seldžiukų sultono Alp Arslano kariuomenė sunaikino Rytų Romos imperijos armiją. 1078 m. užimtoji Nikėja tapo Seldžiukų sultonato sostine. 

XI a. pabaigoje seldžiukų būriai pasiekdavo patį Konstantinopolį, ir tuomet Rytų Romos imperatorius Aleksėjus I Komninas, geras karvedys ir valdovas, paprašė Romos popiežiaus pagalbos. Faktiškai jam buvo reikalingas ribotas profesionalių karių kontingentas. Imperatorius negalėjo pagalvoti, kad Vakarų krikščionių atsakas bus toks didžiulis, todėl nenumatė galimų pasekmių. 

Būtent taip prasidėjo Kryžiaus žygiai. Ir šioji epopėja tęsėsi iki, kaip yra manoma, 1683 metų, kuomet Lenkijos karalius Jonas Sobieskis išgelbėjo Vieną nuo turkų. 

 

2 mitas. Šventoji žemė tapo Vakarų kolonija. 

 

Šį teiginį istorikai laiko pasenusiu. Jį galima atmesti vien jau todėl, kad kryžininkų valstybės Palestinoje išsilaikydavo iš Europos pinigų. Jokio resursų grobstymo iš nukariautų teritorijų nebuvo. Nebuvo ir ženklesnės kolonizacijos. Tai visiškai skiria Rytų kryžiaus žygius nuo vėlesnių Kryžiaus žygių į Rytų Baltijos pakrantes.

 

3 mitas. Pagrindinė kryžiaus žygių priežastis – pinigai ir gyventojų perteklius Europoje.

 

Netiesa. Tuo metu Vakarų Europoje iš tiesų pastebimas gyventojų skaičiaus didėjimas, tačiau žmonių migracija iš Europos į Levantą XI – XIII amžiuose nebuvo tokia masinė, kad galėtų sumažinti demografinę įtampą. 

Kryžininkų įkurtoje Jeruzalės karalystėje „frankų“ („frankais“ musulmonai vadindavo visus kryžininkus nepriklausomai nuo tautybės) procentas visuomet buvo nedidelis. Dauguma jų koncentravosi pilyse, o visoje likusioje teritorijoje, kaip ir anksčiau, gyveno musulmonai, judėjai ir rytų apeigų vietos krikščionys. 

XI a. pabaigoje Vakarų Europoje kaip tik prasidėjo ekonomikos augimas, dėl kurio kryžiaus žygiai pasidarė finansiškai įmanomi. Tad vargu ar viduramžių metraštininkai melavo rašydami, kad tikrosios Kryžiaus žygių priežastys visuomet buvo kelios: troškimas padėti krikščionių broliams Rytuose, siekis sustabdyti musulmonų ekspansiją į Europą ir susigrąžinti „šventas vietas“. 

 

4 mitas. Rytai kurstė priešpriešą Vakaruose. 

 

Čia tradiciškai kalbama apie Pilypą II Augustą ir Ričardą Liūtaširdį. Tačiau tai ne visai teisinga. 

Į Šventąją žemę daugelis politinių konfliktų iš tiesų atkeliavo iš Europos, ir pirmiausia tai buvo Italijos pirklių miestų, taip pat gvelfų ir gibelinų nesantaika. Lotyniškieji Rytai tapo kovos tarp senų priešininkų arena.  

Ričardas Liūtaširdis ir Prancūzijos karalius Pilypas II buvo mirtini priešai dar prieš Trečiąjį kryžiaus žygį, tačiau Šventojoje žemėje jų tarpusavio konfliktas iš „karštojo karo“ virto „šaltuoju“.

Sunku kalbėti apie kokią nors tarptautinę įtampą, nes to meto viduramžių žmonės buvo veikiau krikščionys kosmopolitai. Vis dėlto tie kosmopolitai visuomet save tapatino su tais regionais, iš kurių jie kilę. Pavyzdžiui, Ričardas Liūtaširdis šaltiniuose nuolat pristatomas kaip „puatjietis“, tai yra, Puatjė grafystės gyventojas. „Prancūzas“ XI – XIII a. tekstuose – tai Il-de-Franso provincijos, priklaususios Kapetingams, gyventojas. 

 

5 mitas. Kryžiaus žygiai buvo puiki proga apiplėšti savo pavaldinius. 

 

Romos kurijos politika – atskiras ir labai sunkus klausimas. Tikriausiai būta ir klaidų, ir piktnaudžiavimo. Tačiau pinigų Kryžiaus žygiams iš tiesų trūko. Popiežiai buvo priversti nuolat įvesti vis naujus mokesčius ir organizuoti žymiąją prekybą indulgencijomis, o kryžininkų karaliai nustekeno savo valdomus kraštus. 

Prieš Trečiąjį kryžiaus žygį Anglijoje ir Prancūzijoje buvo įvesta „Saladino dešimtinė“. Ričardas Liūtaširdis išsunkė Anžū sritį kaip kempinę, už pinigus sumažino Škotijos duoklę Anglijai, pardavė jai keletą pilių. Beje, tuomet buvo parduodamos visos įmanomos pasaulietinės ir bažnytinės pareigybės. 

Kitas karalius, šv. Liudvikas IX, Septintojo kryžiaus žygio organizavimui išleido dvylika metinių savo biudžetų ir Viduržemio jūros pakrantėje pastatė uostą tam, kad nepriklausytų nuo Italijos uostų malonės.

Jeruzalės karalystės sostinė Akra krito 1291 metais. Ją užėmę mameliukai sugriovė miestą ir negailestingai išpjovė už tvirtovės sienų gyvenusius beveik visus krikščionis ir žydus. Naujajam gyvenimui miestas buvo prikeltas tik XIV a. viduryje, tačiau krikščionybės bastionas Šventojoje žemėje buvo prarastas amžiams. Po šios katastrofos dar ilgai buvo svarstoma, ar verta atnaujinti žygius į Rytus. Suskaičiavo išlaidas ir pamatė, kad tai astronominės sumos. Niekas garsiai nepareiškė, kad tai neįmanoma, tačiau planuoti kažką rimto liautasi. 

 

6 mitas. Kryžininkai tiesiog siekė praturėti. 

 

Tai nėra tiesa, nes pasipelnymo atžvilgiu Kryžiaus žygiai tiesiog neapsimokėjo.

Pralobo tik vienetai. Dauguma sugrįždavo nieko nepešę ar tiesiog bankrutuodavo. Apie valstiečius nėra ko ir kalbėti. Taip, Šventoji žemė buvo derlinga, bet kiek kryžininkų ją pasiekė ir kiek iš jų ten gavo valdyti žemių? 

Į Rytus keliaujantiems feodalams tekdavo įkeisti savo valdas, lįsti į skolas tam, kad surinktų lėšų kelionei ir amunicijai. Dažnai jų šeimos likdavo namuose be jokio aprūpinimo. 

Iš Pirmojo ir pačio sėkmingiausio kryžiaus žygio dalyvių tik Bohemundas Tarentietis ir jo sūnėnas Tankredas turėjo konkrečių politinių bei karinių interesų Rytuose. Abu jie negalėjo pretenduoti į valdžią Pietų Italijoje, todėl dalyvavimas Kryžiaus žygyje tebuvo mėginimas sukurti nuosavą valstybę Rytuose. Bohemundui šis bandymas buvo ne pirmasis ir ne paskutinis. Viso gyvenimo metu jis mėgino pasiekti savo tikslą išnaudodamas prieštaravimus tarp Sicilijos karalystės ir Rytų Romos imperijos.

Tulūzos grafas Raimundas de Sen Žilis, Flandrijos grafas Balduinas de Eno, Žemutinės Lotaringijos hercogas Gotfrydas Bujonietis, Normandijos hercogas Robertas ‒ visi jie buvo vieni turtingiausių Vakarų Europos feodalų, kiekvieno jų valdos buvo didesnės už Prancūzijos karaliaus valdomas sritis. Rytuose jie gavo kur kas kuklesnes žemes. 

Kryžiaus žygių neapsimokėjimą finansiškai įrodo ir tai, kad daugelis kryžininkų grįžo į Europą po to, kai atliko „savo pareigą prieš Dievą“. Net Gotfrydas Bujonietis – didžiausios kryžininkų karalystės Šventojoje žemėje valdytojas liko tik su kelių šimtų riterių būreliu.

7 mitas. Kryžininkai upėmis liejo priešų kraują. 

 

Karyboje yra toks ciniškas terminas – šalutinė žala, ir su tuo nieko nepadarysi. Deja, tuo metu plėšikavimas buvo laikomas visai normaliu savo kariuomenės aprūpinimo būdu. Pinigų buvo mažai, tad kariuomenė turėjo prasimaitinti pati. 

Nekontroliuojamos žudynės ir plėšikavimai yra ne kas kita, kaip drausmės kariuomenėje trūkumas. Dažnai kryžininkų vadai patys pernelyg nesižavėjo savo karių elgesiu, bet turėjo su tuo taikstytis, nes kitų karių pas juos nebuvo. Kita vertus, skerdynės buvo tuometinių karo papročių ir pergalės dalis. 

Pats žymiausias skerdynių epizodas siejamas su 1099 m. Jeruzalės užėmimu, kai Pirmojo kryžiaus žygio dalyviai ten surengė kruviną pirtį. Kai kurie kronikininkai rašė, kad kraugeriai kryžininkai sunaikino visus Jeruzalės gyventojus. Tikriausiai tai gana perdėti aprašymai, nes tų įvykių liudininkai viską pasakoja kiek santūriau. Pavyzdžiui, „Frankų gyvenimo“ autorius rašė, kad žudoma buvo pasirinktinai. O štai gana sausi Petro Tudebodo žodžiai: „Mūsų kariai pagavo daugybę vyrų ir moterų. Kai kuriuos jų nužudė, tačiau kitų pasigailėjo, nes taip jiems liepė sveikas protas“.

Mažai tikėtina, kad kryžininkai nužudė visus Jeruzalės ‒ juk norint aprūpinti savo kariuomenę jiems buvo reikalingi tarnai. Be to, juk turėjo kas nors likti gyventi kryžininkų kontroliuojamame mieste. Kalbant apie Jeruzalės skerdynes būtina paminėti dar vieną – keršto motyvą. Kova dėl Šventojo miesto truko beveik tris praradimų kupinus metus. Jeruzalę pasiekė toli gražu ne visi. Tiesa, kažkas pasiliko kituose užimtuose tvirtovėse, bet kryžininkų praradimai vis viena buvo milžiniški. Pačios apgulties metu gynėjai ne kartą tyčiojosi iš kryžininkų ir šventų krikščionių simbolių.

O kiek žuvo Jeruzalės gyventojų? Duomenis gana prieštaringi. Mūsų laikų istorikai mano, kad apie 10‒30 tūkstančių. 

Kai kada belaisviai buvo žudomi tiesioginiu savo karvedžių įsakymu. Taip elgėsi ir du žymiausi tos epochos personažai – Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis ir Salah-ad-dinas Jusufas ibn Ajubas (Saladinas). Po Hatino kautynių 1187 m. Saladinas įsakė nužudyti visus tamplierius ir joanitus ‒ iš viso 240 karių. Jie turėjo galimybę išsigelbėti priimdami islamą, bet tikėjimo išdavikų atsirado tik keleletas. Įdomu tai, kad belaisvius kryžininkus žudė ne profesionalūs budeliai, o visi norintys, kurių atsirado daugybė. Kiekvienam paėmusiam į nelaisvę riterį-vienuolį sultonas išmokėdavo 50 dinarų. Pasigailėta buvo tik tamplierių magistro Žeraro de Ridforo, jis vėliau buvo iškeistas į Safedo tvirtovę. Kryžininkai išpirko ir Jeruzalės karalių Gi de Luzinjaną. Tamplieriai ir joanitai buvo pati profesionaliausia kryžininkų kariaunos dalis, ir jų mirtis buvo kur kas naudingesnė nei išlaisvinimas, kad ir už didelius pinigus. 

Štai kaip šį kruviną atvejį aprašo Imadas-ad-Dinas: „Saladinas įsakė nukirsti jiems visiems galvas. Aplink tučtuojau susirinko ištisa minia sufijų ir jų mokinių, taip pat dievobaimingų žmonių ir atsiskyrėlių. Kiekvienas jų maldavo suteikti jam teisę įvykdyti bausmę, kiekvienas išsitraukdavo kalaviją ir pasiraitodavo rankoves. Labai greitai tarp savanorių atsirado tokių, kurie kirto greitai ir švariai, ir už tai jie buvo pagirti. Kai kurie iš netikėlių išsižadėjo savo tikėjimo, tuomet jų vietą užėmė kiti. Aš savo akimis mačiau žmogų, kuris juokdamasis kirto vieną po kito. Kiek pagyrų jis susilaukė, kokios amžinos dovanos nusipelnė už pralietą frankų kraują, kokį didingą darbą įvykdė jis!“ Tiesa, nelabai aišku, iš kur kariuomenės tarpe atsirado sufijai ir kiti teisuoliai. Gali būti, kad tai autoriaus išmonė siekiant suteikti šiam įvykiui religinį atspalvį. 

Kai kurie Vakarų metraštininkai tvirtina, kad riteriai-vienuoliai patys pasirinko kankinystės kelią. Jeigu tikėsime šaltiniais, pats Saladinas po egzekucijos ištarė šiuos žodžius: „Neliko gyvas nei vienas iš tamplierių. Ši diena tapo dieviškos palaimos diena.“ Be to, Saladinas asmeniškai nužudė Reno de Šatiljoną. Šis baronas buvo ne tik pavojingas sultono priešininkas, bet ir jo asmeninis priešas. Šatiljonas planavo užpulti šventą musulmonų miestą Meką, nekreipdamas dėmesio į paliaubas plėšė karavanus ir kartą netgi paėmė į nelaisvę Saladino seserį. Šatiljonui buvo pasiūlyta tapti musulmonu, bet Rene atsisakė. Tuomet Saladinas nukirto jam ranką, o sargyba – galvą. 

1191 m. prie Akros nužudyti belaisvius įsakė ir Ričardas Liūtaširdis. Tai įvyko prabėgus mėnesiui po miesto užėmimo. Iš pradžių buvo planuojama paleisti musulmonus belaisvius mainais į 200 000 dinarų ir 1500 įkalintų krikščionių. Tačiau sultonas vilkino laiką ir išsisukinėjo nuo atsakymo, tad iškilo grėsmė visam kryžininkų žygiui. Kariuomenė buvo pasirengusi žygiuoti į pietus, o laikas bėgo musulmonų naudai. Be to, belaisvius reikėjo maitinti ir saugoti. Žinoma, buvo galima juos paleisti už pusę kainos, tačiau tai būtų sumenkinę pergudrauto Liūtaširdžio autoritetą. 

Taigi, pasitarimo metu buvo nuspręsta nužudyti belaisvius, išskyrus pačius kilmingiausius (juos karalius visgi tikėjosi iškeisti). Tarp šios egzekucijos motyvų metraštininkai mini ir troškimą pakelti savo kariuomenės dvasią ir įbauginti priešą. Savo laiške į Europą Anglijos karalius šį incidentą komentavo taip: „Bet visi terminai baigėsi, ir, kadangi ankstesni susitarimai prarado galią, mes visus saracėnus nužudėme“. Pasak kai kurių šaltinių, kiek vėliau keršto vedami musulmonai išskerdė Akros krikščionis (1291 m.).

Vis dėlto prievarta taikių gyventojų ir priešo belaisvių atžvilgiu nebuvo skiriamasis Kryžiaus žygių bruožas. Pavyzdžiui, vikingų laikais masinis belaisvių žudymas tiesiog mūšio lauke buvo gana dažnas reiškinys. 

Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau Kryžiaus karų epochoje karas tapo humaniškesnis. Kai kada belaisvius paleisdavo už išpirką. Pavyzdžiui, būtent taip pasielgė 1187 m. Jeruzalę susigrąžinęs Saladinas. Tiesa, daugelis nelaimingųjų buvo parduoti į vergiją. Yra žinių, kad ir dalis 1099 m. kryžininkų užimtos Jeruzalės gyventojų išsigelbėjo būtent sumokėję išpirką. 

 

8 mitas. Kryžininkai siekė ne išganymo, o pasipelnymo

 

Dėl suprantamų psichologinių bei socialinių priežasčių cinikų ir avantiūristų kariuomenėje būta visuomet. Tačiau buvo ir visiškai kitokių, aukštesniais motyvais besivadovaujančių asmenybių. Kaip tik jų buvimas kariuomenėje įkvėpdavo kitus ir suteikdavo jėgų nugalėti. Viduramžių visuomenė buvo persmelkta religinės idėjos, tad daugybei karių Kryžiaus žygiai tapo vienintele galimybė išpirkti sunkias nuodėmes ir pasitarnauti Dievui.

Nuodugniau panagrinėjus kryžininkų biografijas galima atrasti įdomių faktų apie tai, kas lėmė jų apsisprendimą vykti į Šventąją žemę. 

Štai, pavyzdžiui, kad ir Stepono II, Blua grafo, istorija. Jis buvo labai turtingas ir įtakingas žmogus, vienas iš Pirmojo kryžiaus žygio vadų. Sėkminga buvo ir jo santuoka su Adele Normandiete – Vilhelmo Užkariautojo dukterimi, su kuria Steponas susilaukė dvylikos vaikų. Į Kryžiaus karą Blua grafas patraukė jungtinės Šiaurės Prancūzijos kariaunos sudėtyje, tačiau žygio sunkumai bei kiti nepritekliai palaužė jo valią ir iki Jeruzalės Steponas nenusigavo. Jis tiesiog dezertyravo. 

Kai grafas grįžo namo, žmona ėmė jam priekaištauti dėl bailumo ir krikščioniškos pareigos neatlikimo. Tuomet Steponas vėl patraukė į Rytus, kur dalyvavo visišku kryžininkų sutriuškinimu pasibaigusiame 1102 metų žygyje. Išsigelbėjęs Steponas nuvyko į Jeruzalę pas karalių Balduiną I, tačiau po kurio laiko, 1102 m. gegužės 19 d., žuvo Ramlės mūšyje.

Ne mažiau dramatiška ir kita, Odeberio de la Maršo istorija. Šis didikas užtiko savo žmoną su meilužiu. Apimtas įsiūčio jis nužudė konkurentą, o žmoną išvijo iš namų. Netrukus Odeberis patraukė į Šventąją žemę. Po kiek laiko sugrįžęs jis užrašė savo valdas Anglijos karaliui Henrikui II Plantagenetui ir gyvenimo pabaigos sulaukė vienuolyne. 

Daugybė panašių asmeninių motyvų skatino ir kitus žmones vykti į Šventąją Žemę. 

 

9 mitas. Kryžiaus žygiai – priedanga žydų genocidui. 

 

Paprastai teigiama, kad kryžininkai kurstė žydų pogromus, bet šie dažniausiai vykdavo prieš kryžininkų vadovų valią, o nuolatinis jų pasikartojimas veikiau liudijo tvarką nesugebančios užtikrinti valdžios silpnumą. Žydų pogromai vyko ne kelyje į Jeruzalę, o tuomet, kai Kryžiaus karams buvo dar tik rengiamasi. Pavyzdžiui, būtent taip nutiko Londone rengiant Trečiąjį kryžiaus žygį. 

Norėdama išvengti riaušių, valdžia uždraudė judėjams rodytis už savo kvartalo ribų, tačiau žydai nepakluso. Jie nutarė surengti iškilmingas eitynes ir dalyvauti šventėje. Viskas pasibaigė labai tragiškai. Procesijos dalyvius sumušė, apiplėšė, vėliau įniršusi minia pasileido niokoti žydų kvartalo. Sargybiniai mėgino drausminti minią, tačiau buvo pernelyg vėlu. 

Patys baisiausi žydų pogromai vyko „Liaudies kryžiaus žygio“ metu, kai į Šventąją žemę patraukė apie 300 000 prasčiokų, įskaitant moteris ir vaikus. 

Taip, visa tai vyko, tačiau kartais pamirštama, kad šios nudriskusių, pusalkanių marginalų minios susidurdavo su dideliu dvasinės ir pasaulietinės valdžios priešiškumu. Mainco mieste vietos vyskupas paslėpė daugybę žydų. Tačiau tai nepadėjo. Įtūžusi „prasčiokų – kryžininkų“ minia įsiveržė į vyskupo valdas ir nužudė apie 700 judėjų. 

O štai kaimyninėje Vengrijoje žydų pogromų nebuvo. Karalius Kalomanas pasielgė paprastai: jis uždarė visas pilis ir visus tiltus per Dunojų, taip išvengdamas netvarkingos minios antplūdžio. 

Pagrindiniai kryžininkų judėjimo ideologai ryžtingai ir nedviprasmiškai smerkė prievartą prieš žydus. Tarp jų ir šv. Bernardas, Klervo vienuolyno abatas, Antrojo kryžiaus žygio įkvėpėjas ir tamplierių ordino statuto kūrėjas. Štai jo žodžiai: „Paklauskite kiekvieno, pažįstančio Šventąjį Raštą, kas kalbama apie žydus Psalmėse? „Ne jų pražūties meldžiu aš“. Žydai mums – gyvi Rašto žodžiai, kiekvieną kartą primenantys apie Viešpaties kančias... Krikščionių kunigaikščių valdžioje jie kenčia nuo sunkios vergijos, tačiau laukia „savo išlaisvinimo dienos“. 

 

10 mitas. Musulmonai kentėjo krikščionių priespaudą
 

Apie kryžininkus daug nekalbėsim, nes buvo visko. Tačiau, pavyzdžiui, kai kurie tamplieriai bičiuliavosi su musulmonais ir netgi leido jiems melstis užgrobtose mečetėse. Įdomų atvejį savo „Paveldo knygoje“ aprašo Osama ibn Munkizas:

„Štai frankų grubumo pavyzdys, tesubjauroja juos Alachas. Kartą, atvykęs į Jeruzalę, užėjau į Al-Akšos mečetę. Šalia buvo dar viena maža mečetė, kurioje frankai įkūrė bažnyčią. Kai aš užėjau į mečetę, o ten gyveno frankai – mano draugai – jie leido man melstis mažojoje mečetėje. Užėjęs ten aš ištariau „Alachas didis“ ir pradėjau melstis atsisukęs į pietus, į Mekos pusę. Tada vienas frankas prišoko prie manęs ir atsuko veidu į rytus: „Melskis taip!“. Kiti atskubėję tamplieriai nustūmė jį nuo manęs ir aš vėl grįžau prie savo maldos. Tačiau tas pats frankas vėl puolė mane, atsuko į rytus ir riktelėjo „Melskis taip“. Tamplieriai vėl įbėgo į mečetę ir vėl nustūmė franką. Jie atsiprašė manęs ir tarė: „Tai svetimšalis, jis tik ką atvyko iš Vakarų ir niekad nematė, kad kas melstųsi kitaip nei atsisukęs į Rytus“. 

Tenka pridurti, kad pats Osama buvo stambus „feodalas“ ir žymus karys, tarnavęs Zengiui, Nur-ad-Dinui ir Saladinui. 

Tuometinį musulmonų požiūrį į „netikėlius“ galima apibūdinti taip: nemusulmonai gali ramiai gyventi musulmoniškos valstybės globoje, tačiau privalėjo mokėti tam tikrus mokesčius. Tokius pat mokesčius musulmonai bei judėjai mokėjo ir krikščionių valdovams Šventojoje Žemėje, o taipogi ‒ Sicilijoje ir Ispanijoje. Savaime suprantama, kad jeigu frankai būtų visomis išgalėmis engę musulmonus, jie nebūtų išsilaikę Šventojoje žemėje beveik du amžius.  

Yra ir kitokių liudijimų. Pavyzdžiui, musulmoniškoje Pirėnų pusiasalio dalyje gyvenęs Ibn-Džubaira savo „Kelionėse“ rašo, kad XII a. frankų valdomi musulmonai gyveno geriau nei savo tikėjimo brolių valdžioje:

„Mūsų kelias driekėsi per nesibaigiančią kaimų virtinę ir apdirbtas žemes, kur musulmonai gyvena visko pertekę frankų valdžioje. Jie atiduoda frankams pusę savo derliaus ir moką džizją (tam tikras mokestis) – vieną dinarą ir penkis kiratus nuo galvos. Daugiau iš jų niekas nieko nereikalauja, išskyrus nedidelį mokestį už vaismedžius. Jiems palikti jų namai su visu geru, ir visoje Sirų pakrantėje, kurią valdo frankai, tokia pati tvarka. Ten visose žemėse ir kaimuose gyvena musulmonai. Ir daugelio iš širdys jų suvirpa, kuomet jie mato savo brolių padėtį musulmonų valdomuose kraštuose. Jie piktinasi savo tikėjimo brolių priespauda ir giria juos valdančių priešų frankų elgesį už jų teisingumą“.

Pačių musulmonų požiūris į savo kaimynus krikščionis kito ir dažniausiai priklausė nuo to, kas valdžioje. Saladino ir jo įpėdinių politiką galima pavadinti gana nuosaikia, o štai į jų vietą stoję mamliukų sultonai elgėsi kur kas nepakančiau. 

 

11 mitas. Kryžininkai siekė atversti musulmonus į krikščionybę

 

To meto šaltiniai apie musulmonus kalba kaip apie paganos, tai yra, pagonis. Pavyzdžiui, žymiajame Šv. Tomo Akviniečio traktate „Suma prieš pagonis“ iš tiesų kalbama apie musulmonų tikėjimą. 

Tačiau niekas nesirengė masiškai ir priverstinai atversti musulmonų į Kristaus religiją. Matyt todėl, kad į musulmonų pasaulį žvelgta kaip į didžiulę lygiavertę kultūrą. Artimieji Rytai – ne rytinė Baltijos pakrantė, nors ir ten iš pradžių atėjo dvasininkai, o tik paskiau – kariai. 

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad masinio musulmonų atvertimo į krikščionybę idėjos įkvėpė šv. Liudviką IX surengti aštuntąjį kryžiaus žygį, tačiau tai veikiau išimtis. Entuziastai mėgino plėsti taikią misionierišką veiklą. Pavyzdžiui, 1220 m. šv. Pranciškus Asyžietis atvyko į Kairą norėdamas pamokslauti Egipto sultonui, o šv. Raimundas Penjafortietis bičiuliavosi su Tuniso valdovu ir pakrikštijo apie du tūkstančius musulmonų. 

Buvęs riteris Raimundas Lulijus, vėliau tapęs vienuoliu ir filosofu, sudarė ištisą misijonierišką programą, ginčijosi su musulmonų teologais, kelis kartus skleidė „Dievo žodį“ Šiaurės Afrikoje. Jį nuolat kalino, vijo, o nuosavas tarnas bandė jį nužudyti. Galiausiai 1315 m., vienos iš misijų Tunise metu, Raimundas buvo užmuštas akmenimis. 

 

12 mitas. Kryžiaus žygiai kurstė musulmoniško džihado ugnį

 

Iš tiesų džihadas, šventasis karas prieš netikėlius, prasidėjo dar VI a. ‒ puse tūkstančio metų prieš Pirmąjį kryžiaus žygį. Iš esmės jis tęsiasi ir dabar. Nekalbėsime čia apie islamą, o tiesiog pacituosime didį arabų istoriką Ibn-Chalduną: 
„Šventas karas musulmoniškoje visuomenėje – religinė prievolė dėl jos universalumo ir misijos atversti į Islamą kiekvieną įtikinimu ar jėga“.

O dabar apie tai, kodėl Kryžiaus žygių metu džihadas nesuliepsnojo skaisčia liepsną. To priežastis – kova dėl valdžios tarp Artimųjų Rytų dinastijų. Iš pradžių čia šeimininkavo arabai, po to turkai-seldžiukai ir kurdai. Be to, XI a. pabaigoje Didžioji Sirija (Sirija, Libanas ir Palestina) tapo kovos tarp Egipto kalifato ir vietos didikų arena. Artimieji Rytai nebuvo vieningi. Tarpusavyje besivaidijantiems atabekams, emirams ir kalifui nerūpėjo visaapimantis karas už tikėjimą. Būtent tai ir išgelbėjo kryžininkus.

 

13 mitas. Kryžininkai nemokėjo kariauti

 

Daugelis mano, kad kariniu atžvilgiu musulmonai buvo pranašesni už kryžininkus. Tačiau specialistai teigia, kad iš tiesų saracėnai neturėjo jiems dažnai priskiriamo technologinio pranašumo. Kryžininkų tvirtovės bei fortifikaciniai statiniai buvo kur kas tobulesni už musulmonų. Atskirų kautynių analizė rodo, kad daug kas priklausė nuo situacijos ir konkrečių karvedžių savybių. 

Kryžininkų judėjimas išseko XIII a. pabaigoje ne dėl „silpno“ karinio potencialo, o dėl politikos bei ekonomikos. Šventoji Žemė buvo toli nuo Europos, todėl jos aprūpinimas buvo brangus. Nepakako nei pinigų, nei žmonių. Tik ką iš Vakarų atvykę kryžininkai buvo kupini užkariavimų dvasios, tačiau ji buvo svetima tiems, kas jau įsikūrė Šventojoje žemėje, įleido ten šaknis ir jautėsi šeimininkais.

 

14 mitas. Kryžininkų baimė dar ilgai gyvavo Rytuose

 

Įdomu tai, kad iki pat XIX a. pabaigos istorinėje musulmonų atmintyje riteriai-kryžininkai neužėmė reikšmingos vietos. O štai apie mongolų antplūdį jie kalbėjo su siaubu. Štai ką rašo tų įvykių amžininkas Ibn-al-Athiras:

„...Islamą ir musulmonus ištiko tokia nelaimė, kokios nepatyrė jokia kita tauta. Tie totoriai (teprakeikia juos Alachas!) atklydo iš Rytų ir padarė tai, kas visiems kelia siaubą“.

Toliau tas pats autorius rašo apie frankus, tačiau akcentuoja būtent mongolų įsiveržimą. Mongolų triumfas musulmonų pasauliui buvo katastrofa, pakeitusi kultūrinį ištisų regionų veidą. O Kryžiaus karai tebuvo laikinas nepatogumas. Apie juos arabai prisiminė ne taip seniai – užgimus arabiškajam nacionalizmui. 

 

ŠALTINIS: Istorijos įdomybės (www.istidom.lt)