Už Altorių ir Sostą. Politinis ispanų tradicionalizmas

Šiandieninis Lietuvos, kaip ir daugelio Europos šalių, politinis gyvenimas – partijų rietenos, valdžios parsidavimas verslo magnatams, visiška ideologinė maišatis, galiausiai įkvepiančių politinių tikslų nebuvimas – verčia vis daugiau žmonių apskritai nesidomėti politika ir šalintis aktyvaus viešojo gyvenimo. O ką politinėje sferoje gali nuveikti katalikas, ypač besilaikantis Bažnyčios Tradicijos? Gal jam belieka rūpintis savo ir savo vaikų sielos išganymu bei kasdieniais žemiškais reikalais?

 

Bažnyčia visuomet laikėsi šv. Tomo Akviniečio mokymo, kad žmogus yra animal sociale – bendruomeninis gyvis. Žmogus buvo Dievo sutvertas kaip žmonių pora, kaip bendruomenė. Žmogus, skirtingai nuo daugelio gyvūnų, nepajėgus išgyventi be nuolatinės kitų pagalbos – bendruomeniškumas įrašytas pačioje jo prigimtyje. Kiekvienas žmogus, be jokios išimties, Dievo valia priklauso (ar turėtų priklausyti) trims bendruomenėms: šeimai, valstybei ir Romos Katalikų Bažnyčiai. Kiekvienos iš šių bendruomenių atžvilgiu žmogus turi prigimtinės bei dieviškosios teisės įsakytas pareigas ir ne tik privalo išoriškai jas vykdyti, bet ir būti širdimi prisirišęs prie šių bendruomenių – būti jų „patriotas“. Katalikas tėvas turi rūpintis ne tik savo sielos išganymu, ne tik savo žmona, vaikais, globotiniais, bet ir visos Bažnyčios gerove, savo Tėvyne ir visa Krikščionija. Ir kuo labiau Bažnyčia ar Tėvynė serga, tuo didesnė pareiga burtis, aukoti savo asmeninio gyvenimo laiką, ko nors imtis bendrojo gėrio gelbėjimui. O tai ir yra politika.

Kokia turi būti katalikiška politika? Kaip turi būti įgyvendintas popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quas primas skelbiamas socialinis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karališkumas, tai yra jo karališkų teisių įtvirtinimas visose visuomeninio gyvenimo srityse? Domėjimasis šiuo klausimu šiandien turi mažai ką bendro su dienraščiuose aprašoma „realiąja“ politika. Katalikas turi padėti dienraščius į šalį ir užsiimti metapolitika[1] – giluminių, esminių sveikos politikos principų paieška, pirmiausia remiantis istorine patirtimi.

Valstybės santvarka, politinės audros visais laikais turėjo didžiulę įtaką Bažnyčiai, religiniam gyvenimui ir tūkstančių žmonių išganymui. Religija ir politika norom nenorom persipynusios, nuolat veikia viena kitą. Didelė šiandieninės Bažnyčios krizės dalis turi politines šaknis: krizę sukėlęs neomodernizmas reiškia katalikybės kapituliaciją prieš modernųjį liberaliosios-socialistinės demokratijos pasaulį. Neomodernizmas ir jo pirmtakai liberalioji katalikybė (pasmerkta pal. Pijaus IX), amerikanizmas (pasmerktas Leono XIII) bei modernizmas (pasmerktas šv. Pijaus X) yra religinių klaidų sistemos, tačiau šių klaidų šaknys glūdi politiniame siekyje sutaikyti Bažnyčią ir Revoliuciją. Pijus IX savo garsiajame klaidų sąraše Syllabus (1864) pramaišiui vardija filosofines, teologines ir politines klaidas, o paskutinioji pasmerkta tezė apima visas šias sritis: „80. Romos Pontifikas gali ir turi susitaikyti su progresu, su liberalizmu ir su šiandienine visuomene bei prie jos prisitaikyti“.

Bažnyčioje nuo seniausių laikų galioja principas: Ecclesia semper reformanda – Bažnyčią reikia nuolat reformuoti, t. y. nuolat atstatyti tai, ką sugriovė žmonių apsileidimas, supasaulėjimas, nuklydimai. Visa Bažnyčios istorija nuo pat pirmojo Nikėjos Susirinkimo liudija, kad jokia tikra, dvasinė, giluminė reforma praktiškai neįmanoma be išorinės valdžios ir prievartos. Jokia diecezija ir vienuolija negali būti reformuota, jei popiežiaus atsiųstas vizitatorius neturės realios galios sutramdyti ir nubausti nenorinčius pasitaisyti. Reformas pradeda šventi vyrai ir moterys, jų esmė yra dvasinė ir religinė, tačiau išorinis įgyvendinimas neišvengiamai susijęs su politinės valdžios parama. Todėl Bažnyčia visuomet ir visomis priemonėmis gynė esminį katalikiškos politikos principą – Altoriaus ir Sosto sąjungą, dvasinio ir politinio autoriteto harmoningą „simfoniją“. Revoliucija šią sąjungą sugriovė, ir šiandien net geriausių norų turintys hierarchai yra bejėgiai krizės akivaizdoje. Ar galėtų koks nors tradicionalistų išsvajotas popiežius, net turėdamas didžiausią moralinį autoritetą, pvz., atleisti ir nubausti JAV vyskupus, palaikančius atviras erezijas ir paskendusius moraliniuose skandaluose? O juk to nepadarius, šios šalies katalikybė praktiškai pasmerkta...

Dar vienas argumentas, kodėl Tradicijai ištikimas katalikas turėtų susidomėti politika: šiandieninės vis labiau gilėjančios Altoriaus krizės istorija tiesiog nuostabiai primena kiek anksčiau prasidėjusią Sosto krizę. Abiem atvejais veikia ta pati geležinė logika: iš pradžių susikuria nedidelė revoliucionierių sekta, kuri, pasinaudojusi realiomis problemomis, iškelia savo agresyvią ideologiją, įvykdo Revoliuciją, perima valdžią, propagandos dėka pakeičia daugumos mąstymą, brutaliai persekioja Kontrrevoliuciją, galiausiai visus savo priešininkus paverčia juokinga, marginaline mažuma, kurios galima nebepaisyti. Pirmoji Revoliucijos stadija visuomet nuosaikiai reformistinė, antroji – radikaliai jakobiniška, trečioji – napoleoniška, atstatanti tam tikrą buvusios tvarkos regimybę ir kartu ilgam įtvirtinanti revoliucinius principus.

Taip mažytė, ekstravagantiška masonų grupelė, įsiskverbusi į dvarus, sukursčiusi mases, įvykdė 1789 m. Prancūzų revoliuciją, įtvirtino savo idėjas vis didesnėje visuomenės dalyje, Napoleono kareivių durtuvais eksportavo ją į visą Europą, ir staiga, per keliasdešimt metų, Sosto šalininkai pasijuto vos toleruojama mažuma. Jau XIX a. pabaigoje politiniai tradicionalistai buvo visiškai užmiršti marginalai. Altoriaus likimas lygiai toks pat: nedidukė bažnytinių liberalų ir modernistų grupė, nepaisydama Pijus XII pasmerkimų, išplėtė savo ideologiją seminarijose ir vyskupijų kurijose, įvykdė Vatikano II Susirinkimo revoliuciją (Paulius VI čia atliko galvas kapojančių jakobinų, o „konservatyvus“ Jonas Paulius II – revoliuciją platinančio ir teisiškai įtvirtinančio Napoleono vaidmenį). Ir štai religiniai tradicionalistai, buvę absoliučia dauguma, jau po keliasdešimties metų pasijunta vienišais keistuoliais.

Labai įdomu skaityti politinio tradicionalizmo „tėvų“ – Josepho de Maistre‘o, Louiso de Bonaldo, Ludwigo von Hallerio, Jaime‘o Balmeso, Juano Donoso Cortèso, Juano Vázquezo de Mella‘os – raštus. Juose galima rasti visus tuos pačius egzistencinius klausimus, kurie šiandien kamuoja religinius tradicionalistus: kodėl Dievas leido įvykti šiai siaubingai Revoliucijai? kaip tokios absurdiškos idėjos pajėgė sugriauti tokią protingą, šimtmečius gyvavusią tvarką? ar belieka pasitraukti į „vidinę emigraciją“, ar pradėti kontrrevoliuciją? o gal bandyti nugalėti priešą jo paties ginklais („konservatyviosios revoliucijos“ idėja)? ar tiesiog likti „realistais“ ir susitaikyti su nauju pasauliu, tampant nuosaikiais konservatoriais? ar dar yra Tikrosios tvarkos atstatymo viltis, ar jau artėja Paskutinioji diena? Visos šios galimybės jau yra išdiskutuotos ir praktiškai išbandytos, jau yra užrašyti visi metapolitiniai argumentai už Tradiciją ir prieš Revoliuciją. Didžioji dalis minčių, kurias mes sužinojome iš arkivyskupo M. Lefebvre‘o raštų, jau XIX a. pirmoje pusėje buvo sistemingai išdėstytos politinių tradicionalistų bei ultramontanų. Tad susipažinti su jomis aktualu ir šiandien.

 

Žodis „tradicionalizmas“ į religinę sferą atėjo iš politinės, tiksliau, tradicionalistų raštuose ir veikloje religija ir politika visuomet buvo neatskiriamai susijusios. Abiem sferoms tinka ir šv. Pijaus X žodžiai: „Tikri liaudies draugai [katalikai] yra nei revoliucionieriai, nei naujovių ieškotojai, bet tradicionalistai“[2].

Kokia yra tradicionalizmo vieta politinių idėjų ir judėjimų spektre?

Kiekvienam katalikui turėtų būti akivaizdu, kad katalikybė visiškai nesuderinama su „kairiosiomis“ politinėmis idėjomis: socialdemokratija, socializmu, įvairių rūšių komunizmu ir naujosios kairės srovėmis (žaliųjų, feministiniu, homoseksualų judėjimais). Be to, katalikas, bent kiek susipažinęs su Europos politine istorija ir popiežių mokymu, suvokia, kad ekonominis bei politinis liberalizmas taip pat yra iš esmės „kairioji“ ideologija, priešiška Bažnyčiai ir krikščioniškai civilizacijai[3]. Belieka „dešinioji“ politinio spektro pusė, bet joje susigaudyti sudėtinga.

Daugelyje kalbų žodis „dešinysis“ (anglų the right, vokiečių der Rechte, rusų ar lenkų pravy) taip pat reiškia „tikrasis, teisingasis“. „Dešinysis“ politikas yra ne tas, kuris pasisako už laisvą rinką, kapitalizmą ir liberaliąją demokratiją, o tas, kuris vienaip ar kitaip ieško „tikrosios, teisingos“ tvarkos bei bando ją apginti nuo „kairiųjų“ keliamos netvarkos – liberaliosios-socialistinės Revoliucijos. Esminis klausimas – kokia yra ar turėtų būti ši Tikroji tvarka[4].

Tikrosios tvarkos judėjimą galima aiškiai padalinti į du etapus: nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos iki XIX a. pabaigos ir nuo XIX a. pab. iki šiandien. Pirmajame etape vyravo reakcija prieš tvarkos griovėjus ir bandymai restauruoti senosios Tikrosios tvarkos visumą. Antrajame etape imtasi akcijos, bandymų iš naujo kurti Tikrąją tvarką, arba apsiribota atskirų tos tvarkos elementų gelbėjimu.

 

Paprastai politinės minties tyrinėtojai išskiria dvi pagrindines pirmojo etapo „dešiniąsias“ kryptis – tradicionalizmą ir konservatizmą.

Tradicionalistai yra sukrėsti Prancūzų revoliucijos ir jos pasekmių, jie laiko revoliuciją totaliniu Blogiu ir bando nuo jo gelbėti visą, dar jiems gerai pažįstamą, ikirevoliucinę tvarką, per amžius organiškai išaugusią krikščionišką Europos civilizaciją. Tradicionalistai dažniausiai mato senosios tvarkos blogybes, todėl siekia restauruoti ne visas senąsias institucijas, o senosios tvarkos esmę – Tikrąją tvarką. Tradicionalistai įsitikinę, kad egzistuoja objektyviai „tikra“, teisinga, iš Dievo valios ir žmogaus prigimties kylanti visuomenės tvarka (lot. Ordo). Ši tvarka yra:

- akivaizdi, tiesiog esanti ir nereikalaujanti įrodymų, suvokiama sveiku protu, kuris remiasi realistine (augustiniškąja ar tomistine) filosofija;

- natūrali, organiškai, spontaniškai išaugusi lyg medis, o ne žmonių sukonstruota lyg mašina;

- dvasinė, atitinkanti Dievo apvaizdos planą, turinti transcendentinį, sakralų pagrindą, nepaaiškinama natūralistiškai, pvz., ekonominiu materializmu;

- hierarchinė, pagrįsta nelygiu, bet harmoningu dalykų suskirstymu, žemesniųjų paklusimu aukštesniesiems ir aukštesniųjų rūpesčiu bendruoju gėriu (lot. bonum commune, arba res publica);

- tradicinė, įsišaknijusi praeities pavelde ir tą paveldą organiškai vystanti, vengianti staigių ir esminių naujovių;

- universali, tinkanti visoms tautoms ir visiems laikams, geriausiai išreikšta katalikiškos tarptautinės tvarkos ramstyje – Šventojoje Romos imperijoje.

Tradicionalistai politikai beveik be išimčių yra tradiciniai katalikai ir politinės popiežiaus įtakos gynėjai (vad. ultramontanai[5]). Jie suvokia, kad politinės Prancūzų revoliucijos šaknys glūdi religinėje Reformacijos revoliucijoje, todėl yra priešiški protestantizmui. Jie yra tradicinės monarchijos gynėjai, atmetantys tiek modernią konstitucinę ar parlamentinę monarchiją, tiek liberaliąją-socialistinę demokratiją ar diktatūrą. Tiesa, tradicinės monarchijos samprata skirtinga: prancūzų tradicionalistai pabrėžia karaliaus suverenitetą (rojalizmas, absoliutizmas), ispanų ir portugalų tradicionalistai – šio suvereniteto apribojimą tautos teisėmis. Be to, visi tradicionalistai pripažįsta nedidelių bendruomenių (laisvųjų miestų, kantonų) paprotinę demokratinę santvarką.

Daug sunkiau apibūdinti konservatizmo stovyklą. Jo pradininku ir svarbiausiu ideologu laikomas airis anglikonas Edmundas Burke‘as (1729–1797). Konservatizmas iš principo nesutinka, kad egzistuoja kažkokia Dievo apvaizdos numatyta, natūrali ir objektyvi Tikroji tvarka. Visuomenės tvarka būtina, bet ją kuria žmonės, ji priklausoma nuo kintančių žmonių pažiūrų ir aplinkybių, todėl ir pati nuolat kinta. Konservatizmas atmeta tomistinį realizmą, laikydamas jį racionalizmu, ir remiasi empirizmo filosofija – sutelkia dėmesį į konkretų, apčiuopiamą, be galo sudėtingą ir permainingą išorinį pasaulį. E. Burke‘as savo „Apmąstymuose apie revoliuciją Prancūzijoje“ (1790) griežtai pasmerkia šį sukilimą prieš tvarką ir autoritetą, tačiau neatmeta liberalios demokratijos galimybės. Konservatorius niekuomet nėra prieš pokyčius, bet tik prieš jų staigų, revoliucinį pobūdį. Jis yra už tradiciją, bet tik tokią, kokia yra faktiškai išlikusi – jis „konservuoja“ senosios tvarkos likučius, nebandydamas atstatyti visos Tikrosios tvarkos. Konservatorius iš principo atsisako formuluoti Tikrosios tvarkos viziją – jis bet kokią esamą tvarką laiko Tikrąja tvarka ir gina ją nuo revoliucionierių. Tačiau jei revoliucija įvyksta, jis tampa porevoliucinės „tvarkos“ sargu. Skirtingai nuo tradicionalisto, konservatorius nelaiko katalikų religijos absoliučia vertybe, tad konservatizmui priskirtini visi D. Britanijos, Prūsijos, Rusijos monarchijų gynėjai ir palaikytojai, nors jų idėjos gali būti labai artimos tradicionalistams.

Visai logiška, kad jau XIX a. pabaigoje praktiškai išnyksta riba tarp konservatizmo ir liberalizmo. Tačiau konservatyvieji liberalai ar liberalieji konservatoriai[6] laikomi tipiška „dešiniąja“ politine srove, nes jie priešinasi socializmo ir komunizmo pavojui Vakarų šalyse.

 

Antrajame „dešiniosios“ politikos istoriniame etape, regint visišką tradicionalizmo pralaimėjimą ir nuolatinį konservatizmo liberalėjimą, kyla bandymų iš naujo, netgi panaudojant moderniojo pasaulio priemones, dirbtiniu būdu atstatyti Tikrąją tvarką ar bent grąžinti kai kuriuos jos elementus. Pagrindinės, glaudžiai susijusios idėjos yra šios:

- konservatyvusis nacionalizmas[7]: tradicinis elitas (Bažnyčia, monarchija, aristokratija) pasirodė bejėgis prieš revoliuciją, tad naujuoju Tikrosios tvarkos statytoju turi tapti tauta, liaudis.

- autoritarizmas, diktatūros idėja: revoliucinius gaivalus gali sustabdyti tik jėga besiremianti, autoritetinė valdžia, kurią įkūnija ne tradicinis monarchas, o iš tautos kilęs charizmatinis vadas.

- vitalizmas, voliuntarizmas[8]: šalin senimą! Jaunoji karta savo romantišku entuziazmu ir teorijų nevaržoma valia gali nušluoti kairiąsias jėgas ir sukurti naują Tikrąją tvarką.

- korporatizmas: ekonominės ir socialinės tvarkos pagrindas – darbdavius ir dirbančiuosius jungiančios korporacijos, primenančios viduramžių gildijas.

- kova prieš sąmokslą: visų pastangų nukreipimas į konkrečias tikrai ar tariamai Tikrąją tvarką griaunančias tarptautines grupes: masonus, žydus, komunistus, globalistus[9].

Kiekvienoje Vakarų šalyje šie elementai buvo sumaišyti skirtingomis dozėmis, ir taip gimė Prancūzų akcijos (Action Française) integralusis nacionalizmas, lenkų (R. Dmowskio) nacionaldemokratija, lietuvių tautininkystė, italų (ir juos sekančių daugelio kitų tautų) fašizmas, vokiečių konservatyviosios revoliucijos srovės ir nacionalsocializmas, ispanų falangizmas, JAV pietiečių konfederatų judėjimas.

Kita vertus, katalikiškuose sluoksniuose susiformavo sava kryptis, kuri iš pradžių buvo griežtai nepolitinė, bet vėliau pagimdė būrį politinių partijų. Tai Katalikų Akcija, arba katalikų socialinis judėjimas, prasidėjęs garsiąja Leono XIII enciklika Rerum novarum (1891). Praradus viltį atstatyti politinę Tikrąją tvarką, popiežiai ragina katalikus gelbėti kas įmanoma: lengvinti darbininkų klasės padėtį ir bandyti atitraukti ją nuo komunizmo pagundos. Šių socialinių idėjų jungimas su politine veikla liberalistinės demokratijos sąlygomis sukūrė krikščionių demokratų partijas, kuriose nuo pat pradžių dominavo „demokratijos“ principas, o „krikščioniškumas“ tereiškė opoziciją kapitalizmui, rūpestį išnaudojamaisiais, pagrindinių moralinių normų gynimą ir šiokį tokį ryšį su Bažnyčia. Tiesa, daugelis krikdemų (pvz., Prūsijos Centro partija) buvo konservatoriškos ir ultramontaniškos krypties. Tačiau XX a. viduryje būtent krikdemai atsakingi už naujos bedieviškos imperijos – Europos Sąjungos – atsiradimą.

Po II pasaulinio karo „dešiniąją“ politinio gyvenimo pusę atstovauja:

- katalikiškojo tradicionalizmo likučiai;

- ezoterinis tradicionalizmas, ieškantis seniausios, ikikrikščioniškos (ir neretai antikrikščioniškos) tradicijos[10];

- daugelyje šalių galingi, bet visiškai suliberalėję konservatoriai;

- nacionalistinę ir fašistinę tradiciją tęsiantys „dešinieji radikalai“, visą dėmesį sutelkę į kovą prieš imigrantus, taip pat protestantų bei stačiatikių fundamentalistai;

- beveik visiškai krikščioniškumą praradę krikščionys demokratai;

- kovotojai už gyvybę ir šeimą, dažniausiai susiję su Katalikų Bažnyčia ir konservatyviaisiais protestantais bei stačiatikiais.

 

Katalikų bandymų susigaudyti dešiniosios politikos labirinte kronika yra tokia pat sudėtinga, kaip visa naujoji Vakarų pasaulio istorija. Visuomet galima išskirti dvi viena kitą papildančias tendencijas:

- idealizmą: Prancūzų revoliucija yra antikristinė, tai antgamtinės ir natūralios tvarkos paneigimas, krikščioniškos Europos savižudybė. Bet kokie kompromisai su Revoliucija yra apgaulingi ir, žvelgiant į ateitį, nieko neduos. Kuo labiau prarandi įtaką politiniame gyvenime, tuo labiau gali sau leisti prabangą laikytis integraliai katalikiškos politinės vizijos.

- ir realizmą: vis dėlto, svarbiausia – sielos išganymas, o ne politinė santvarka. Reikia šiandien, čia ir dabar išsikovoti kuo geresnes sąlygas religiniam Bažnyčios gyvenimui. Gal Tikroji tvarka ir idealas, bet reikia pripažinti, kad Bažnyčia patyrė daug sunkumų ir XVIII, ir XVI, ir XIII, ir V amžiuje. Tobulos politinės tvarkos nebuvo ir nebus, tad po Revoliucijos katalikų padėtis iš esmės nepasikeitė. Todėl reikia palaikyti bet kokios tvarkos likučius, leistis į derybas su visomis santvarkomis – net komunistine.

Remiantis idealizmu, visi popiežiai iki pat šv. Pijaus X imtinai, absoliuti dauguma katalikų politikų ir teoretikų bei katalikų liaudis iki pat XIX a. pabaigos, o kai kur ir vėliau, nedvejodami rėmė politinį tradicionalizmą. Remiantis realizmu, buvo glaudžiai bendradarbiaujama su konservatizmo jėgomis, o vėliau – su konservatyviuoju liberalizmu, krikščioniškąja demokratija, bei, reikia pripažinti, dešiniuoju nacionalizmu (ypač Prancūzijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Lietuvoje). Daug diskusijų sukėlę, bet iš esmės pateisinami realizmo pavyzdžiai yra Pijaus VII nuolaidos Napoleonui, Leono XIII ralliement politika[11], Pijaus XI konkordatai su fašistinėmis valstybėmis ir kt. Tiesa, prireikė skaudžios Bažnyčios varžymo ar net kruvino persekiojimo Vokietijoje ir Italijoje patirties, kad visiems katalikams taptų aišku, jog totalitarinės fašizmo ir nacionalsocializmo ideologijos neturi nieko bendro su Tikrąja tvarka ir vargiai gali būti laikomos „dešinėmis“.

Panašiai ir šiandien – katalikai turėtų bent būti susipažinę su politinio tradicionalizmo idėjomis, domėtis metapolitika ir šlovinga katalikiškų valstybių istorija, tačiau nesitraukti į „vidinę emigraciją“, nesišalinti ir praktinio politinio gyvenimo, gelbėti paskutinius Tikrosios tvarkos likučius, pvz., teisę į gyvybę, šeimą, katalikišką vaikų auklėjimą.

Žinoma, nieko bendro su realizmu neturi po Vatikano II Susirinkimo įvykęs visiškas liberalizmo idėjų perėmimas, katalikų socialinės doktrinos „modernizavimas“, socialinio Kristaus karališkumo atmetimas ir religinės laisvės ideologija. Tai katalikiškos politikos principų išdavystė, kurią arkivyskupas M. Lefebvre‘as pavadino paleistuviška Bažnyčios ir Revoliucijos santuoka[12].

 

Kažin, ar Naujųjų laikų Europoje rastume daug politinių judėjimų, kurie būtų išsaugoję nepertraukiamą tęstinumą nuo pat XIX a. pradžios iki šiandien. Toks judėjimas, du šimtus metų likęs ištikimas savo idėjai, visuomet aktyviai veikęs tiek ginklu, tiek plunksna, sukūręs aplink save unikalią poetinę ir romantinę aurą, yra ispanų karlizmas.

Kodėl mus šiandien turėtų dominti nenusisekusio pretendento į tolimos Ispanijos sostą likimas ir jo pralaimėjusių šalininkų veikla? Nes karlizmas virto judėjimu, kuris bene gryniausiu pavidalu įkūnijo ir iki šių dienų išlaikė tradicinės katalikiškos politikos idealą. Karlizmas – tai bekompromisė ištikimybė Šventajam Sostui ir katalikybei, visai Europos politinei tradicijai ir krikščioniškai civilizacijai, tai užsispyręs priešinimasis apšviestajam absoliutizmui, Prancūzų revoliucijos liberalizmui bei moderniosioms ideologijoms – komunizmui ir fašizmui.

Deja, karlizmas nuo pat pradžių buvo ir liko pralaimėtojų partija – kaip ir visas kontrrevoliucinis judėjimas. Karlizmo ir visos katalikiškos Europos civilizacijos šūkis galėtų būti: „Mirti, bet lėtai!“ Taip, beje, vadinasi ir vieno didžiausių politinio tradicionalizmo žinovų šiais laikais – dr. Jaceko Bartyzelio studija, kuria šiame straipsnyje daugiausia ir remsiuosi[13].

Kad suprastume šio judėjimo kilimo priežastis, turime prisiminti Europos Naujausių laikų pradžią.

 

Šiandien mums net sunku įsivaizduoti, kaip atrodė Europa prieš Prancūzų revoliuciją. Tai buvo neapžvelgiamai sudėtingas didesnę ar mažesnę savivaldą turinčių teritorijų raizginys. Visą centrinę žemyno dalį užėmė antikinės Romos imperijos tęsėja, Bažnyčios globėja Vokiečių tautos šventoji Romos imperija, valdoma renkamo imperatoriaus. Ją sudarė virš trijų šimtų praktiškai suverenių valstybėlių: kunigaikštysčių, grafysčių, arkivyskupijų, abatijų, laisvųjų miestų ir net laisvųjų kaimų. Aplink imperiją būrėsi labiau centralizuotos, bet taip pat į daugelį istorinių regionų pasidalijusios karalystės: Prancūzija, Ispanija, Portugalija, D. Britanija, Rusija, taip pat miestiečių respublikų konferederacijos Nyderlandai ir Šveicarija. Italija tebuvo geografinė sąvoka: Apeninų pusiasalyje nuo viduramžių gyvavo labai skirtingi valstybiniai dariniai: Popiežiaus valstybės (Stati Pontificii), Sardinijos ir Sicilijos karalystės, Genujos ir Venecijos respublikos, Toskanos, Parmos, Modenos kunigaikštystės. Senoji Europa – tai šimtmečiais augęs nuostabus medis, organiškai išsivysčiusi suverenitetų, privilegijų, teisių, laisvių, kultūrų, tradicijų, luomų, gildijų sistema, nepaisant savo „susiskaldymo“ sukūrusi nuostabią gotikos, Renesanso, baroko civilizaciją, užkariavusi beveik visą tuometinį pasaulį (išskyrus Rytų Aziją).

Tačiau senasis Europos žemynas sirgo. Jis buvo pakilęs į kryžiaus žygius, bet nesugebėjo iš islamo atsiimti kadaise krikščioniškos Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų. Jis neįveikė Didžiosios Rytų schizmos ir liko skilęs į dvi dalis – Rusija, Serbija, Graikija, Bulgarija lyg ir priklauso Europai, lyg ir ne. Negana to, XVI a. protestantizmo revoliucija perskėlė ir Vakarų Europą: katalikiška liko tik pietinė Imperijos dalis, Italijos valstybės, Prancūzija, Ispanija ir Portugalija. Rytinį katalikybės forpostą – Lenkijos-Lietuvos Respubliką 1772–1795 m. grobuoniškai pasidalijo Rusija, Prūsija ir Austrija.

Bet pirmiausia Europa sirgo dvasiškai: jos šviesiausius protus buvo užvaldęs šaltas bedieviškas racionalizmas bei pagoniška ezoterika. Perukais pasipuošę kilmingieji, pamiršę tradicinės aristokratijos dorybes ir pareigas, tik švaistė valstybės lėšas savo malonumams, rezgė rūmų intrigas, susižavėję klausėsi Voltaire‘o tipo „intelektualų“ ir masiškai stojo į masonų ložes. Deja, ir Katalikų Bažnyčia XVIII a. skendėjo gilioje dvasinėje krizėje.

Brendo Revoliucija – Dangaus bausmė savo pasiuntinybę pamiršusiam krikščionijos elitui.

Kokia padėtis buvo bene katalikiškiausioje to meto valstybėje – Ispanijoje?

Po šlovingo 150 metų trukusio Habsburgų valdymo Madrido sostą perėmė (1700) prancūzų Burbonų dinastija. Jau pirmasis Burbonas karalius Pilypas V (savo senelio Liudviko XIV, „Karaliaus saulės“, pavyzdžiu) pradėjo diegti šalyje etatistinį (tarpines institucijas tarp valdžios ir individo naikinantį) centralizmą, ėmė palaipsniui naikinti per amžius nusistovėjusias regionų laisves – fueros. Į šalį ėmė skverbtis racionalistinė Švietimo ideologija, kurios pagrindinė nešėja buvo „laisvųjų mūrininkų“ draugija.

Pirmąją masonų ložę Madride 1728 m. įsteigė buvęs Londono didžiosios ložės magistras Duke of Wharton. Pop. Klemensui XII paskelbus encikliką prieš masoneriją[14], 1740 m. karalius Pilypas V uždraudė ložes, masonus trėmė ir siuntė į galeras. Kitas karalius – Ferdinandas VI 1751 m. pavedė Ispanijos inkvizicijai persekioti masonus, tačiau jie toliau gyvavo, daugiausia tarp prancūzų ir anglų imigrantų.

Padėtis pasikeitė 1759 m., į sostą atsisėdus pirmajam „apšviestajam“ monarchui – Karoliui III. Šis visiškai prancūzų įtakai pasidavęs karalius tylomis leido masonų veiklą, su jo žinia, apeinant inkvizicijos cenzūrą, šalį užplūdo bedieviški švietėjų pamfletai. Pradėtos sistemingai griauti katalikiškos tradicijos – 1765 m. Karolis III uždraudė įspūdingas teatrališkas Devintinių procesijas Auto sacramental. 1780 m. įsteigti „Ispanijos Didieji Rytai“, kurių didžiuoju magistru tapo buvęs karaliaus ministras Don Pedro Pablo, Aranda grafas. Masonų politikai (vad. „apšviestieji“, ilustrados) sutelkė visas savo jėgas kovai prieš pagrindinį „tamsybininkų“ bastioną – Navaros bajoro Íñigo López de Loyola’os 1534 m. įsteigtą jėzuitų ordiną. Pergalė buvo triuškinanti: 1767 m. jėzuitai išvyti iš šalies, o 1773 m. Karolio III ministrų spaudžiamas popiežius Klemensas XIV visai panaikino ordiną. Šis „švietėjų“ laimėjimas sukėlė šalyje visišką švietimo sistemos griūtį.

Karolis III įvedė šalyje tikrą despotizmą, naikino vietines fueros, skatino centralizaciją ir biurokratiją. Karalius sudarė sąjungą su miestiečiais ir pirkliais prieš dvarininkus (hidalgos) ir Bažnyčią, skatino laisvąją prekybą, kuri griovė šalies žemės ūkį ir amatus.

 

1789 m. gegužės 5 d. Versalio rūmuose prie Paryžiaus susirinko Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI sušaukti Generaliniai luomai. Birželio 17 d. trečiasis luomas (buržuazijos ir valstiečių atstovai) perėmė kontrolę ir pasiskelbė Nacionaline asamblėja, valdančia šalį Tautos-Liaudies vardu. Prasidėjo kruvini įvykiai, pakeitę ne tik Prancūzijos, bet visos Europos ir net pasaulio likimą – Didžioji prancūzų revoliucija.

1793 m. sausį giljotinuotas karalius Liudvikas XVI. Prasidėjo apokaliptinio žiaurumo Bažnyčios persekiojimas. Visoje šalyje, ypač Bretanėje, kilo spontaniško pasipriešinimo bangos, bet jos būdavo greitai numalšinamos. Partizanai, vadinami šuanais[15], gynė dvasininkus ir bažnyčias, vykdė jakobinų baudimo akcijas. 1793 m. kovo 7 d. kilo masinis valstiečių sukilimas Vendée departamente, kurį revoliucionieriai numalšino tik 1796 m. Šį sukilimą daugelis istorikų laiko pirmuoju totalitarinės diktatūros įvykdytu genocidu – buvo išžudyta apie 100 000 karalių ir Bažnyčią gynusių valstiečių.

1798 m. vasarį prancūzai įsiveržė į Romą, paskelbė Romos respubliką, popiežių Pijų VI pasodino į kalėjimą, o vėliau ištrėmė į Prancūziją, kur jis netrukus mirė. 1800 m. Venecijoje popiežiumi Pijumi VII išrinktas liberalių pažiūrų kardinolas, pamokslavęs, kad nėra prieštaravimo tarp paramos demokratinei santvarkai ir buvimo geru kataliku. Naujasis popiežius karūnuotas tiara iš kartono – tikroji tiara liko Prancūzijoje.

Naujasis revoliucinės Prancūzijos vadas, italų kilmės korsikietis Nabulione Buonaparte (vėliau ėmęs vadintis Napoléon Bonaparte), bandė suteikti Revoliucijai – tai chaotiškai griovimo orgijai – labiau civilizuotą pavidalą. Viena vertus, jis sustabdė beatodairiškas dvasininkų ir kitų „revoliucijos priešų“ žudynes, įvedė diktatorišką tvarką, kita vertus, eksportavo revoliucines idėjas į visą Europą ir visur įtvirtino naująją liberalią teisę.

Napoleonas grąžino popiežiui tiarą ir gerokai apkarpytą jo valstybę, o 1801 m. privertė jį pasirašyti konkordatą – Pijus VII susitaikė su milžiniškos bažnytinės nuosavybės praradimu ir visiška priklausomybe nuo Prancūzijos. Nepaisydamas daugumos kardinolų protesto, Pijus VII 1804 m. nuvyko į Paryžių ir dalyvavo Napoleono karūnavimo „imperatoriumi“ komedijoje.

1806 m. rugpjūčio 6 d., spaudžiamas Napoleono, karūnos atsisakė paskutinis Šventosios Romos imperijos valdovas – Pranciškus II. Taip žlugo 1006 metus gyvavusi Imperija – Krikščionijos (Res publica christiana) centras, Bažnyčios gynėja. Senoji Europa, jos Senasis režimas (pranc. Ancien régime, isp. Antiguo régimen) negrįžtamai žlugo. Tiesa, Pranciškus II pasiskelbė Austrijos imperatoriumi Pranciškumi I, Austrijos imperija iki pat I pasaulinio karo buvo neoficiali Šv. Romos Imperijos tęsėja, tačiau krikščionišką tarptautinę tvarką jau pakeitė egoistinių nacionalizmų rungtynės.

Pijaus VII kompromisai nedavė jokios naudos. 1808 m. Napoleonas užėmė Popiežiaus valstybę ir, nepaisydamas prieš jį paskelbtos ekskomunikos, tiesiog prijungė ją prie savo „imperijos“. Altorius ir Sostas, atrodo, amžiams pralaimėjo.

Ispanijos likimas taip pat buvo liūdnas. Sukrėstas giminaičio Burbono giljotinavimo Prancūzijoje, Ispanijos karalius Karolis IV 1793 m. paskelbė karą revoliucionieriams, bet tuoj kapituliavo – Ispanija tapo galingojo kaimyno užsienio politikos įrankiu. Karolis IV bandė atsilaikyti prieš visagaliais pasijutusius ispanų liberalus (liaudies paniekinamai vadinamus „suprancūzėjusiais“ – afrancesados). Jis net buvo areštavęs savo sūnų Ferdinandą, įtariamą konspiracija su liberalais ir simpatijomis Napoleonui, tačiau 1808 kovą atsisakė sosto jo naudai. Naujasis karalius Ferdinandas VII jau po kelių mėnesių buvo Napoleono suimtas ir pasodintas į kalėjimą Prancūzijoje. 1808 birželį sostą užėmė Napoleono brolis Juozapas I.

 

1813 m. spalį prie Leipcigo įvyko Tautų mūšis prieš Rusijoje gėdingai pralaimėjusias Napoleono pajėgas. „Imperatoriaus“ saulė nusileido. Krauju plūstanti Europa ėmė planuoti ateitį – prasidėjo Reakcija, skausmingos pagirios po Revoliucijos puotos.

Pagrindinis Napoleono nugalėtojas – Rusijos caras Aleksandras I buvo jausmingas romantikas. Veikiamas įvairių mistikų ir aiškiaregių, jis svajojo apie naują dvasinį Europos atgimimą. 1815 m. rugsėjo 26 d. jo iniciatyva buvo įkurta Šventoji sąjunga: jo – stačiatikiškos Rusijos valdovo, protestantiškos Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III bei katalikiškos Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I aljansas. Sąjungos vizija buvo aiškiai ekumeninė: sutelkti visų „broliškų“ konfesijų jėgas naujai Europos tarptautinei tvarkai kurti. Politika turinti remtis Jėzaus Kristaus skelbtais teisingumo, meilės ir taikos idealais. Popiežius šį projektą, žinoma, vertino skeptiškai.

Pamaldžios gaidos buvo greitai pamirštos ir pereita prie „realiosios politikos“. Iniciatyvą perėmė Austrija, tiksliau, jos visagalis užsienio reikalų ministras Metternichas[16]. Priešingai nei griežtas konservatorius Pranciškus I, Metternichas buvo greičiau liberalių pažiūrų[17].

Metternichas buvo bene genialiausias visų laikų diplomatas. Būtent jo tarpininkavimo dėka Šventosios sąjungos valstybės, prisijungus D. Britanijai, atstatytajai Prancūzijos monarchijai, Ispanijos, Švedijos, Bavarijos valdovams, 1814 m. rugsėjį pradėjo metus trukusių posėdžių eilę, žinomą Vienos kongreso vardu.

Istorikai iki šiol tebesiginčija, ar Vienos kongresas reiškė reakciją, bandymą atkurti Tikrąją tvarką, ar greičiau kompromisų su Revoliucija virtinę.

- Kongresas atkūrė Popiežiaus valstybę. Pijus VII grįžo į Romą 1814 05 24, atstatė savo administraciją, įskaitant popiežiškąją inkviziciją. Revoliucijos emancipuotiems žydams vėl liepta grįžti į getus[18]. 1814 08 07 atkurtas jėzuitų ordinas. Tačiau popiežiui neatiduota Avignono pilis su Venaissin grafyste Prancūzijoje, negrąžinti milžiniški visoje Europoje nusavinti Bažnyčios turtai.

- Kongresas neatkūrė 1806 m. panaikintos Šv. Romos imperijos. Sukurta nestabili 38 valstybių Vokiečių sąjunga, gyvavusi iki 1866 Austrijos-Prūsijos karo. Susitaikyta su šimtų mažesnių Imperijos valstybėlių išnykimu – jas prarijo vis stiprėjanti Prūsija bei Napoleono sukurtos Bavarijos, Saksonijos ir Viurtembergo karalystės. Negrįžtamai žlugo vadinamoji Germania Sacra – didelius žemės plotus valdžiusios arkivyskupijos-valstybės ir abatijos-valstybėlės.

- Neatstatytas teisingumas ir neatkurta katalikiška Lenkijos-Lietuvos Respublika. Napoleono sukurtą marionetinę Varšuvos kunigaikštystę pasidalino Rusija ir Prūsija. Rusijos carai iš pradžių karūnuodavosi Lenkijos karaliais, bet po 1864 m. sukilimo Lietuva ir Lenkija tapo paprastomis Rusijos provincijomis.

- Sostus atgavo dauguma Italijos monarchų: Toskaną ir Modeną – Habsburgai, Luką, Parmą (nuo 1847) ir Neapolį-Siciliją – Burbonai, Sardinijos karalystę – Savojos dvaras. Austrija prisijungė Lombardiją-Veneciją[19].

Vienos kongresas sukūrė naują porevoliucinės Europos tvarką, pradėjo „Metternicho epochą“, kuri, nepaisant revoliucijų ir karų, gyvavo iki pat I pasaulinio karo. Deja, ši naujoji tvarka nebuvo tradicionalistų Tikroji tvarka – iš Senojo režimo perimti ne katalikiškos monarchinės politikos principai, o blogiausi vėlyvojo absoliutizmo „pasiekimai“: biurokratinis centralizmas, policinis šnipinėjimas, žiaurios baudžiamosios akcijos, Bažnyčios stūmimas iš viešosios sferos, nuosavybės koncentravimas stambiųjų kapitalistų rankose, kaimo griovimas, valstiečius verčiant didmiesčių proletariatu, aristokratijos moralinis smukdymas.

 

Ispanijoje įsigalėjus Napoleono režimui, „suprancūzėjusiems“ liberalams teko prablaivėti. Jie greitai suvokė, kad kyla ispanų nacionalinio išsivadavimo judėjimas, ir jeigu jie nesuskubs prie jo prisijungti, bus nušluoti. Tad kai 1808 m. prasidėjo Nepriklausomybės karas, daugelis afrancesados tapo uoliais patriotais. Sukilėliai kiekviename regione kūrė vietinius seimelius – chuntas (juntas). Masonai bematant į jas įsiskverbė, todėl įgavo didžiulę įtaką chuntų išrinktuose Generaliniuose kortesuose. Kortesai, susirinkę Cadize, 1812 03 12 priėmė pirmąją Ispanijos konstituciją. Vietoj absoliučios įvedama konstitucinė monarchija, suverenu paskelbiama tauta, panaikinama Ispanijos inkvizicija, skelbiama kalbos, susirinkimų, spaudos ir kt. liberalios laisvės. Tačiau katalikybė lieka valstybine religija, erezija toliau laikoma nusikaltimu.

Konstitucijos kūrėjai rėmėsi J.-J. Rousseau įkvėpta 1791 m. Prancūzijos konstitucija, tačiau labai pabrėžė, kad siekia atstatyti „senovines fundamentalias monarchijos teises“, senuosius fueros. Taigi liberalų ir būsimųjų karlistų antiabsoliutistinė retorika išoriškai buvo panaši, bet rėmėsi iš esmės skirtingais principais: liberalai gynė abstrakčias „žmogaus teises“, laisves nuo kažko, tradicionalistai – konkrečias tradicinių luomų laisves, teises kažkam.

Šį esminį skirtumą tarp individualistinės laisvės ir tradicinės luominės laisvės pirmasis išdėstė dominikonas Francisco Alvarado (1756–1814), profesorius Sevilijos kolegijoje, tomistinės filosofijos gynėjas. Jis taip pat aiškiai parodė antireligines liberalizmo šaknis – tai nėra vien politinė ideologija, bet sukilimas prieš visą natūralią ir antgamtinę tvarką.

Būtent ginčuose dėl konstitucijos susiformavo ispanų kontrrevoliucinė idėjinė mokykla, tradicionalistų mažuma (vad. apostólicos), vėliau pasidalinusi į absoliutistus ir karlistus.

Ispanų politinio tradicionalizmo pranašu galima laikyti andalūzietį palaimintąjį kapuciną Diego José de Cádizą (1743–1801). Šis 1894 m. beatifikuotas pamokslininkas, liaudies misijų vadovas ir populiarios dvasinės literatūros rašytojas išleido knygelę „Katalikų karys religinėje kovoje“[20], kurioje aiškiai nurodė bedieviškos Prancūzų revoliucijos keliamą pavojų visam krikščioniškam pasauliui. Diego José parašė memorandumą Karoliui IV, kuriame ragino jį pradėti šventąjį karą prieš prancūzų respubliką. Deja, ispanai realiai neprisidėjo prie kontrrevoliucijos ir užmokėjo baisia Napoleono okupacija.

Bene žymiausias to meto ispanų tradicionalistas – andalūzietis kapucinas Rafaelis Vélezas (1777–1850), būsimasis Seutos vyskupas ir Burgoso arkivyskupas. 1811 m. pasirodė jo knyga „Apsauga prieš antireligiją“, kurioje jis ragina kovoti prieš antikristinę revoliucijos ideologiją. Jis išleido fundamentalų dvitomį veikalą „Altoriaus ir Sosto apologija“[21], kuriame, remdamasis Bažnyčios tėvais ir popiežių mokymu, parodo Bažnyčios ir monarchinės valstybės sąjungos būtinumą. Ispanijos karaliai turėjo „katalikiškų karalių“ (los Reyes Católicos) titulą ir visuomet suvokė savo pareigą ginti tikėjimą, o Bažnyčia visuomet palaikė monarchiją. Knygoje taip pat užsipuolama 1812 m. konstitucija, jos liberalūs principai. Knyga turėjo milžinišką įtaką ne tik Ispanijoje, būtent ji išpopuliarino „Altoriaus ir Sosto“ viziją, kuria rėmėsi Vienos kongreso restauracinė politika.

1814 kovą Ferdinandas VII atgavo Ispanijos sostą. Liaudis jį sutiko kaip nacionalinį didvyrį. Tačiau greitai ir liberalai, ir apostólicos nusivylė jo politika, tiksliau, jokios nuoseklios politikos nebuvimu. Iš pradžių karalius pažadėjo laikytis liberaliosios 1812 m. konstitucijos. Bet po kelių savaičių, balandžio 12 d., 69 Kortesų deputatų grupė, vadovaujama būsimojo karlisto de Rosaleso[22], įteikia karaliui manifestą (pramintą „Persų manifestu“, nes prasideda pasakojimu apie persų papročius), kuriame reikalauja panaikinti konstituciją ir atstatyti absoliutinę monarchiją. Priėmęs manifestą, karalius 05 04 atšaukė konstituciją, suėmė liberalų lyderius. Remiamas konservatorių, jis bandė grąžinti absoliutinį valdymą, bet perėmė iš absoliutizmo tik pačius blogiausius bruožus: tironišką savavaliavimą, senųjų teisių nepaisymą, centralizmą. 07 01 karalius atkūrė inkviziciją[23]. Nepaisant represijų, šalyje nebuvo ramybės. Iždas tuštėjo, Ispanija prarado daugumą kolonijų P. Amerikoje.

1820 m. pulkininkas R. del Riego y Nuñezas organizavo liberalų maištą ir trims metams užgrobė valdžią šalyje. Karalius nebuvo nuverstas, bet tapo kaliniu savo rūmuose. Maištininkai paskelbė 1812 m. konstituciją vėl galiojančia, panaikino inkviziciją, uždarė daugybę mažesnių vienuolynų, konfiskavo jų nuosavybę, uždraudė Bažnyčiai įsigyti nekilnojamo turto, ėmėsi prieš smulkiąją dvarininkiją nukreiptos žemės reformos, kuri griovė tradicinę kaimo sanklodą. Todėl 1822 m. buvę Nepriklausomybės karo dalyviai vėl griebėsi ginklų, atsinaujino partizaninis „mažasis karas“ (isp. guerilla), kurį galima laikyti būsimų karlistų karų pirmtaku. Vienas žymiausių geriljos vadų – kaimo klebonas Jerónimo Merino (1769–1844), pasižymėjęs jau kare prieš Napoleoną. Vėliau jis taps žymiu karlistų vadu, už tai bus ištremtas į Prancūziją.

B. de Rosalesas Aragonijoje organizavo „Katalikiškąją ir karališkąją armiją“, kuri pradėjo reguliarius veiksmus prieš liberalus. Esminis lūžis įvyko 1822 spalį, kai prancūzų užsienio reikalų ministro Chateaubriand‘o iniciatyva Veronos kongrese Europos valdovai nutarė paremti ispanų monarchistus. Prancūzų armija, romantiškai pavadinta „Šimtu tūkstančių šv. Liudviko sūnų“[24], įsiveržė į šalį, sumušė liberalus ir grąžino Ferdinandui VII valdžią. Grįžęs karalius, įtakojamas ultramontanų apostólicos, grąžino į šalį 1767 m. išvytą jėzuitų ordiną.

Karaliaus tironiškos pretenzijos tik sustiprėjo. Prasidėjo skilimas apostólicos eilėse – vieni (vad. serviles) rėmė „realiąją politiką“ ir centralizmą, kiti ėmė reikšti savo nepasitenkinimą. Jau 1822 08 15 baronas de Erolesas paskelbė manifestą, kuriame reiškia protestą tiek prieš liberalizmą, tiek prieš karaliaus absoliutizmą. Tai bene pirmas dokumentas, formuluojantis tai, kas taps karlizmo doktrina.

 

Nepaisant reakcingos Ferdinando VII politikos, liberalų įtaka šalyje vis stiprėjo. Kodėl taip įvyko konservatyvioje katalikiškoje valstybėje, paaiškinti sunku. Tyrėjų nuomone, XVIII a. pab. švietimo ideologija buvo apėmusi gal tik kelis procentus ispanų visuomenės, keletą tūkstančių miestiečių ir aristokratų. Ir tie keli tūkstančiai sugebėjo įsitvirtinti dvaro bei vietinės valdžios postuose, sistemingai keisti visos šalies politiką. Likusi visuomenė buvo politiškai pasyvi – kol niekas nelietė jos tradicinės gyvensenos. Tradicionalistai galvojo: kaip ši nedidelė sekta drįsta keisti šimtametę visos tautos santvarką? Tereikia ją įveikti, ir senoji tvarka grįš savaime, natūraliai.

 

Vis labiau įtaką prarandančių apostólicos akys nukrypo į Ferdinando jaunesnįjį brolį, sosto įpėdinį Karolį Mariją Izidorių – Don Carlosą. Don Carlosas nuo jaunystės garsėjo kaip uolus katalikas ir liberalizmo priešininkas. Jei jis būtų tapęs karaliumi, būtų ilgam užkirstas kelias masonų seniai planuotam Ispanijos „integravimui“ į liberalią porevoliucinę Europą.

1816 m. Don Carlosas vedė Portugalijos princesę Mariją Prancišką – jos brolis Mykolas, remiamas savo šalininkų migelistų, kaip tik užėmė Portugalijos sostą ir pradėjo stumti liberalus iš valdžios. Migelistų pavyzdžiu pasekė ir ispanai. 1827 kovą Katalonijoje kilo ultrarojalistų „pasipiktinusiųjų“ (agraviados) sukilimas. 30 000 karių armija iki rugsėjo užėmė didžiąją Katalonijos dalį ir paskelbė Don Carlosą karaliumi. Tačiau šis nesikišo ir liko lojalus broliui. Sukilėliai Manresoje įsteigė savo chuntą, ėmė leisti laikraštį El Catalán Realista, kurio šūkis: „Tegyvuoja karalius ir temiršta bloga vyriausybė!“

Valstybinės pajėgos sukilimą numalšino iki metų galo, tačiau ramūs laikai baigėsi. Katalonijos ir kitų provincijų valstiečiai ir smulkūs miestiečiai, Navaros ir baskų krašto kalniečiai, smulkioji bajorija (hidalgos), provincijos dvasininkai ir vienuoliai, Nepriklausomybės karo veteranai – visi nepatenkintieji liberalų centralizmu pajuto, kad reikia imtis priemonių Tikrajai tvarkai išlaikyti. Prie jų prisijungė daug karininkų, per valymus armijoje atleistų dėl simpatijų Don Carlosui. Apostólicos partija prarado karaliaus malonę – įsigalėjo liberalai, pasidalinę į dvi partijas: „nuosaikiuosius“ (moderados) ir „pažangiuosius“ (progresistas).

Burbonų dinastijoje visais amžiais laikytasi senovinės Salijų teisės: sostą paveldi tik vyriškos lyties amžiumi vyriausi palikuonys[25]. Karalius Ferdinandas VII jau artėjo prie mirties, o palikuonių neturėjo. Sostas turėjo pereiti jo broliui Don Carlosui, bet liberalai bijojo apie tai net pagalvoti. Likimas atėjo jiems į pagalbą. 1829 m. mirė karalienė Marija Jozefa. 45 metų amžiaus našlys Ferdinandas vedė ketvirtą kartą – savo dukterėčią Mariją Kristiną iš Neapolio Burbonų šakos. Kovo 29 d. jis išleido Pragmatinę sankciją, kuria dėl „pragmatinių“ sumetimų sulaužė tradicinę dinastijos teisę, leisdamas sostą paveldėti ir moterims. 1830 m. spalio 10 d. gimė princesė Izabelė, kuri ir paskelbta būsimąja karaliene Izabele II. Apostólicos atsisakė ją pripažinti.

Don Carlosas kol kas nesiėmė jokių veiksmų ir laukė. 1831 m. kaimyninėje Portugalijoje jau prasidėjo migelistų karas. Tradicinio karaliaus Mykolo I sesuo Marija Teresė[26] ėmė aktyviai kurstyti ir savo sesers vyro Don Carloso šalininkus sukilti. Taigi migelistų judėjimą galima laikyti tiesioginiu karlizmo įkvėpėju.

1832 rugsėjį ėmė veikti vieningas apostólicos judėjimas prieš Pragmatinę sankciją. 1833 m. kovą Ferdinandas VII išprašė brolį į Portugaliją, o balandį pareikalavo ištikimybės priesaikos Izabelei. Don Carlos atsisakė, gindamas savo Dievo duotą teisę į sostą. 1833 m. rugsėjį Ferdinandas mirė, šalį (kol Izabelė sulauks pilnametystės) ėmė valdyti regentė Marija Kristina. 1834 balandį įvesta liberali konstitucija (Estatuto Real) – šalis tampa konstitucine monarchija, realiai valdoma dviejų rūmų Kortesų.

Portugalijoje reziduojantis Don Carlosas 1833 10 01 paskelbia Manifiesto de Abrantes – kreipimąsi į tautą, kuriame pareiškia pretenzijas į sostą kaip karalius Karolis V. Spalio 3 d. eilinis pašto inspektorius Talaveroje Manuelis Gonzálezas garsiai pripažįsta Karolį V, tuoj sučiumpamas kareivių ir sušaudomas. Tai sukelia spontanišką liaudies sukilimą, kuris sparčiai plinta Baskų krašte ir Navaroje. Sukilimas persimeta į Aragoniją, Kataloniją ir Valensiją. Prasideda pilietinis karas, vadinamas Pirmuoju karlistų karu (1833–1840).

1834 m. portugalų migelistai buvo sumušti, Don Carlosas turėjo bėgti į Angliją. Britų valdžia pasiūlė jam milžinišką metinę 30 000 svarų pensiją, jei atsisakys sosto – pretendentas nesutiko. Jis pasitraukė į Prancūziją pas legitimistus, iš ten per kalnus pasiekė sukilėlius. Don Carlosas dalyvavo karo žygiuose, bet nepasižymėjo asmenine narsa ir pats nevadovavo pulkams.

Karo metu karlistai (carlistos) nesugebėjo užimti didesnių miestų, o kristinai[27] – kaimo vietovių. Karlistų daliniai veikė daugiausia partizaninio karo – geriljos taktika. Tai buvo tikras liaudies karas prieš liaudies vardu prisidengusius revoliucionierius, kaip ir Vandėjos bei Bretanės šuanų sukilimai prieš Prancūzų revoliuciją, Neapolio lazzaroni būrių ir Šventojo Tikėjimo (Santa Fede, sanfedistų) armijos sukilimas prieš Napoleoną, tiroliečių pasipriešinimo judėjimas, popiežiaus zuavų (zouaves, zuavi pontifici) mūšiai ginant Pijų IX nuo italų respublikonų, galiausiai Kristaus Karaliaus sukilėlių (cristeros) karas prieš masonišką Meksikos vyriausybę 1926–1929 m. Visų šių Altoriaus ir Sosto gynėjų socialinė padėtis ta pati: laisvi valstiečiai, smulkioji bajorija, parapinė ir neturtingų vienuolynų dvasininkija. Visų jų vėliavas puošė Švenčiausioji Jėzaus Širdis. Rytais prieš mūšį kariai dalyvaudavo šv. Mišiose, vakare choru kalbėdavo rožančių.

Žymiausias I karlistų karo didvyris – Nepriklausomybės karo veteranas, pulkininkas, atleistas už simpatijas Don Carlosui, baskas Tomás de Zumalacárregui y de Imaz. Po trijų mėnesių nuo sukilimo pradžios jis vadovavo 3000 baskų pulkui, po metų – jau 35 000 karių armijai. Don Carlosas paskyrė jį Navaros generolu. Iš pradžių jis laimėjo keletą pergalių prieš kristinus, bet 1835 m. žuvo bandydamas paimti Navaros sostinės Bilbao tvirtovę. Vėliau karlistai buvo pasiekę Gibraltarą ir Segoviją, trumpam užėmę Kordobą, o 1836 vasarį Don Carlosas buvo netoli Madrido vartų. Tuo metu jis paskelbė manifestą tautai (Manifiesto de Durango), kuriame sakoma:

„...Pats Dangus parodė, koks jis dėkingas už jūsų tarnybą, su jo pagalba daugelį kartų išvengėme didelių pavojų. Kareivijų Viešpats veda mus savo ranka į pergalę. Kareivijų Viešpats, šv. Pranciškaus Dievas, Ispanų Dievas! Katalikiškas karalius negali kitaip kalbėti tokiai religingai liaudžiai, ginančiai paniekintą religiją ir sugėdinančiai savo persekiotojus. Visagalis Viešpats visuomet duodavo mums pergalę mūšiuose, Jam priklauso visa šlovė ir padėka... Revoliucionieriai visur nešė tik ašaras ir mirtį, jie kovojo dėl bedievybės, kuri glūdi jų viduje. Jie uždėjo mūsų Tėvynei sunkų ir kruviną jungą ir laimėjo, veidmainiškai šaukdami apie žmogaus teises, kad primestų tam žmogui tikrą tironiją. Ar galėtume sulaukti ko nors panašaus iš tų principų ir doktrinų, kurias giname, iš žemiškų karalių, tų atstovų Aukščiausiojo, iš kurio jie semiasi valdžios ir autoriteto?.. Ar banditai ir žudikai yra liaudies atstovai, jei įveda teises, kurios yra arba absurdiškos, arba juokingos, nepakeliamos ir neteisingos, nes kenkia nekaltajam ir gelbsti nusikaltėlį? Paskaitykite visų monarchijų istoriją, o ypač mūsiškę, ir nerasite nieko panašaus – pamatysite, kad tuomet, kai nebuvo demokratinių teorijų, viešpatavo taika, vystėsi pramonė, prekyba, mokslai, kad religijos šešėlyje Ispanija džiaugėsi laime kartu su savo karaliais ir jų tėviškomis teisėmis... Todėl, turėdamas gynėju Dangų, nuolatines pergales ir visuotinį ispanų liaudies palankumą... kviečiu padidinti pastangas, kad visos Ispanijos [daugiskaita!], tikrai mylinčios religiją ir karalių, susivienytų su mano ištikimais gynėjais...“

Kitas žymus karlistas – Ramónas Cabrera y Grino (1810–1877), iš Don Carloso gavęs Morella grafo titulą. Katalonietis, tetos įkalbėtas stoti į seminariją, gavo diakono šventimus, bet aiškiai neturėjo pašaukimo. Kilus karlistų karui, išėjo iš seminarijos, ėmė vadovauti geriljos būriui, tapo Aragonijos generolu. Kristinai sušaudė jo motiną ir tris seseris, todėl Cabrera neretai pasižymėjo žiaurumu priešų atžvilgiu. 1837 m. Cabrera ir Don Carlosas trečiąkart patraukė į Madridą. Visame fronte buvo statomi lauko altoriai, visi kareiviai kasdien dalyvaudavo Mišiose. Kiekvienas užimtas miestelis su triumfu sutikdavo karlistus. Deja, sėkminga kristinų operacija privertė karlistus trauktis.

1838 m. Don Carlosas padarė esminę klaidą: vadu paskyrė garbėtrošką Rafaelį Maroto. Šis už nepaklusnumą sušaudė 4 karlistų generolus, išleido proklamaciją, kritikuojančią Don Carlosą. Pretendentas nušalino jį, bet Maroto padarė jį savo įkaitu. Don Carlosas išsigandęs atstatė jį į vado postą, atleido jo oponentus. 1839 08 31 generolas Maroto – karlistų judas – išduoda judėjimą, pasirašydamas taikos sutartį, kuri liberalių istorikų klaidingai vaizduojama kaip „susitaikymas“. Kristinai nesilaikė sutarties pažadų grąžinti į postus karlistų karininkus, suteikti baskams jų senąsias teises, greitai atnaujintas Bažnyčios persekiojimas. Ištikimųjų karlistų pajėgos, vadovaujamos Cabrera‘os, dar metus laikėsi Maeztrazgo vietovėje, po to Cabrera ir Don Carlosas pasitraukė į Prancūziją. Karas pralaimėtas.

1838 m. Don Carlosas liko našlys. Jis vedė mirusios žmonos seserį, energingąją migelistų ir karlistų rėmėją Portugalijos princesę Mariją Teresę. Marija Teresė katalikybės ir karlizmo dvasia išauklėjo būsimąjį pretendentą – Karolį VII. Būtent ji savo 1859 m. Laiške ispanams pirmoji suformulavo karlizmo šūkį „Dievas, Tėvynė, Teisės, Karalius“, tad prisidėjo ir prie politinio tradicionalizmo teorijos kūrimo.

1845 m. Don Carlosas atsisakė karališkų teisių sūnaus Karolio Liudviko (Karolio VI) naudai, iki mirties gyveno Italijoje, Trieste. Ispanijoje įsitvirtino liberalioji monarchija. Karlistai neišsiskirstė, bet suformavo politinį judėjimą – Tradicionalistų Karlistų Bendriją (Communión Tradicionalista Carlista, CTC), kurio nariai ėmė dalyvauti parlamento rinkimuose. Tačiau CTC negalima laikyti politine partija – karlistai niekuomet nesusitaikė su parlamentinės demokratijos, ar greičiau partokratijos, sistema, tiesiog išnaudojo visas įmanomas politinės kovos priemones. Bendrijos vadovu buvo pretendentas į sostą, realiai vadovavo pretendento skiriamas Bendrijos centrinės chuntos šefas delegatas (el jefe delegado). Pirmuoju šefu delegatu tapo Manuelis de Lardizábal y Uribe, nuo 1842 m. – generolas R. Cabrera.

 

 

Centralistinis liberalų režimas toliau ardė tradicinę provincijų gyvenimo sanklodą. Tad 1847 rudenį Katalonijoje kilo liaudies sukilimas, pradėtas kunigo Beneto Tristany. Sukilimas išsiplėtė kitose provincijose ir virto II karlistų karu (1847–1849). CTC šefas delegatas Cabrera nedelsdamas grįžo į tėvynę ir padarė viską, kad būtų suformuotos reguliarios pajėgos ir civilinė užimtų teritorijų administracija. Jis kvietė pretendentą Karolį VI, gyvenantį Prancūzijoje, atvykti pas sukilėlius, bet prancūzai ištrėmė jį į Angliją. 1849 m. Cabrera sužeistas, vėl turėjo bėgti į užsienį, karas pralaimėtas. Amžininkai praminė šį karą „anksti besikeliančiųjų karu“, t. y. kasdien einančių į rytines Mišias.

R. Cabrera grįžo į Angliją, toliau vadovavo Bendrijai, bet palaipsniui prarado tikėjimą karlizmo idealais. Jis vedė protestantę fabrikanto dukterį, įsitraukė į anglų miesčionių sluoksnius, palaipsniui persiėmė liberalizmo idėjomis. Kai kitas pretendentas – Karolis VII 1872 m. jį aplankė, planuodamas naują karlistų karą, Cabrera net nebenorėjo su juo bendrauti, o vėliau viešai pripažino naująjį liberalų Ispanijos karalių – Izabelės sūnų Alfonsą XII.

Tuo tarpu valdančiojoje konservatorių (moderados) partijoje palaipsniui susiformavo dvi politinės kryptys, tarp kurių vis gilėjo ideologiniai skirtumai. Liberaliosios linijos šalininkai linko į vis didesnes nuolaidas respublikonams progresistams, o konservatyvieji monarchijos stiprintojai ėmė artėti prie tradicionalizmo. Vienas iš žymiausių kristinų, regentės Marijos Kristinos sekretorius, buvęs liberalus konservatorius Donoso Cortésas[28] tapo kontrrevoliucijos ideologu. Jo šalininkai, dešinysis moderados sparnas, ėmė vadintis „naujakatalikiais“ (neocatólicos). Žymiausias jų lyderis – Cándido Nocedalas (1821–1885), vėliau tapęs Bendrijos šefu delegatu. Naujakatalikiai paskelbė neutralumą legitimizmo ginče tarp karlistų ir kristinų ir ėmė tartis su karlistais aktualiais politiniais klausimais: ginant tradicinę monarchiją, popiežiaus primatą, Bažnyčios teises, katalikišką Europos kultūrą. Dinastinis ginčas palaipsniui ėmė slopti, užsimezgė visų kontrrevoliucinių jėgų bendradarbiavimas intelektualinėje srityje, ir karlistai čia greitai perėmė iniciatyvą.

Kitas žymus konservatorius, linkęs į tradicionalizmą – Balmesas[29], taip pat pradėjo simpatizuoti karlistams. Jis ėmė aktyviai siūlyti dinastinės krizės įveikimo planą: karlistų pretendento Karolio VI sūnus Jonas turėtų vesti jaunąją karalienę Izabelę II ir perimti šalies valdymą, o sostą paveldėtų jų vaikai. Planas sukėlė nemažą sumaištį valdančiuose sluoksniuose, tačiau dėl liberalų ir Prancūzijos opozicijos žlugo. Todėl 1855 m. Navaroje, Kastilijoje ir Katalonijoje vėl prasidėjo sukilimai, kuriuos galima laikyti II karlistų karo tęsiniu. Valstybinės pajėgos sukilimus greitai numalšino.

Pralaimėjus ginklų karą, fronto linija perkelta į knygų ir laikraščių puslapius. Dar 1844 m. Pedro de la Hozas y Liniersas įsteigė pirmąjį karlistų laikraštį „Viltis“ (La Esperanza). Vėliau karlistai, dažnai kartu su naujakatalikiais, įkūrė periodinius leidinius Estandarte, La Restauración, La Regeneración, La Estrella, La España, La Constancia, Altar y Trono, El Legitimista Español. Savo tiražais šie leidiniai prilygo liberaliajai spaudai. 1860 m. Francisco Navarro Villoslada įsteigė rimčiausią teorinį tradicionalistų žurnalą „Ispaniškoji mintis“ (El Pensamiento Español). Villoslada ir jo bendradarbiai Antonio Aparisi y Guijarro, Gabino Tejado y Rodríguez bei Antonio Juan de Vildósola tapo pagrindiniais karlizmo ideologais.

- Fr. Navarro Villoslada (1818–1895) – navarietis romantinių apysakų rašytojas, poetas, publicistas. Baigęs filosofijos, teologijos ir teisės studijas. Parašė šv. Alfonso Liguorio biografiją. Nuosekliai jungė katalikišką ortodoksiją su karlistų legitimizmu. Nuo 1870 – karlistų Centrinės chuntos narys, 1871 m. tapo Bendrijos senatoriumi Kortesuose. Po C. Nocedalo mirties 1885 m. – Bendrijos šefas delegatas.

- A. Aparisi (1815–1872) – andalūzietis teisininkas, rašytojas, nuo 1858 m. karlistų frakcijos Kongrese vadovas, nuo 1866 Karališkosios Akademijos narys. Jo veikaluose „Dinastinis klausimas“ (1869), „Ispanijos karalius“ (1869) ir „Restauracija“ išsamiai išdėstyta karlizmo ir politinio tradicionalizmo doktrina. Jis pabrėžė, kad masonerijos skatinama liberali politika reiškia nesibaigiantį pilietinį karą. Vienintelis tikros taikos garantas būtų katalikiškos monarchijos bei senųjų fueros grąžinimas. Aparisi pirmasis iš Ispanijos politikos teoretikų aiškiai parodė, kad didžiausias priešininkas ateityje bus socializmas – jis yra neišvengiama liberalios politikos pasekmė. Po 1868 m. revoliucijos Aparisi gyveno emigracijoje Paryžiuje. 1871 m. grįžo į Ispaniją, karlistų frakcijos vadovas Senate. Mirė sakydamas kalbą Senato posėdyje.

- G. Tejado (1819–1891) – navarietis rašytojas, laikraščio Altar y Trono steigėjas ir redaktorius, D. Cortéso draugas. Nuosekliai gynė karlistų legitimizmą, nors vėliau pritarė deryboms su karaliene Izabele. Knygoje „Liberalioji katalikybė“ (1875) demaskavo šią politinę-religinę srovę – modernizmo pirmtakę, gynė ultramontanizmo principus. Nuo 1880 m. – Karališkosios Akademijos narys.

- A. de Vildósola (1830–1893) – baskas, baigęs jėzuitų gimnaziją, teisininkas. Nuo 1869 m. – Kongreso narys, vienas aktyviausių antiliberalios opozicijos veikėjų. Su Vicente de La Hozu įsteigė laikraštį „Tikėjimas“ (La Fé), kuriame pabrėžė, kad Revoliucijai galima pasipriešinti tik remiantis Reveliacija (dieviškuoju Apreiškimu). Polemizavo prieš politinio gyvenimo sekuliarizaciją, nežabotą kapitalizmą, administracinį centralizmą, Ispanijos pasidavimą užsienio interesams.

 

Dar 1860 m. pavasarį Karolis VI bandė pradėti naują sukilimą ir išsilaipino Sant Carles de la Rápita uoste. Tačiau maištas buvo tuoj numalšintas, jo vadovas gen. Jaime Ortega sušaudytas, o Karolis VI areštuotas, priverstas atsisakyti sosto ir ištremtas. 1860 birželio 2 d. savo teises į sostą patvirtino jo brolis – Jonas, Montizono grafas (Jonas III). Jonas jaunystėje buvo pamaldus konservatyvių pažiūrų katalikas, tačiau, gyvendamas emigracijoje Anglijoje, kaip ir R. Cabrera, užsikrėtė liberalizmu. Birželio 15 d. Karolis VI atšaukė savo atsistatydinimą kaip išgautą prievarta. Jonas pareiškė protestą. 1861 m. sausį Karolis VI kartu su žmona ir broliu Ferdinandu netikėtai mirė – ar prie to prisidėjo liberalas Jonas, iki šiol lieka paslaptimi.

Karlistai buvo sukrėsti, jie dvejojo, ar gali pripažinti karaliumi nors ir teisėtą, bet Tradiciją išdavusį pretendentą. Jie organizavo spaudimą Jonui, kad jis atsisakytų sosto. Jonas III pasidavė tik 1868 m. spalį ir perdavė sosto teises sūnui Karoliui, Madrido kunigaikščiui (Karoliui VII)[30]. Tai buvo Dievo apvaizdos dovana lemiamu istoriniu momentu – karlistai gavo charizmatišką vadą kovoje prieš Revoliucijos jėgas.

1868 m. rugsėjį kilo generolų Prim ir Serrano maištas, siekiant užgrobti valdžią ir paspartinti liberalias reformas. Karalienė Izabelė II ištremta, prasidėjo neregėto politinio chaoso ir vis didėjančio radikalizmo epocha. Nuosaikiuosius liberalus keitė respublikonai, šiuos – socialistai ir anarchistai. 1870 m. Izabelė II atsisakė sosto sūnaus Alfonso naudai, bet 1871 m. parlamentas išrinko karaliumi Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio II brolį Amadėjų. Jis bandė valdyti šalį iki 1873 m., po to buvo paskelbta I Respublika. Visus tuos metus siautėjo maištai, streikai, buvo žudomi konservatyvūs politikai, kunigai, deginamos bažnyčios. Prezidentai keitėsi kas pusę metų.

Karolis VII buvo lyg atgimęs Don Carlosas – uolus katalikas, visiškai pasišventęs tradicinės monarchijos idealui. Natūralu, kad visų tvarkos išsiilgusiųjų akys nukrypo į jį. Karlizmui buvo suteiktas naujas istorinis šansas. Aiškią paramą pretendentui 1868 m. pareiškė ir popiežius Pijus IX – juk Karolio brolis Alfonsas Karolis (būsimasis pretendentas) buvo karininkas popiežiaus zuavų armijoje, sužeistas, gindamas Šv. Sostą nuo Garibaldžio.

Karolis buvo išauklėtas ne liberalaus tėvo, bet senelės Marijos Teresės jos dvare Modenoje. Likimo ironija: Karolis vaikystę praleido su būsimuoju Ispanijos sosto uzurpatoriumi Amadėjumi, prieš kurį dabar turės kariauti.

1869 01 30 laikraštyje La Esperanza Karolis VII išspausdino Manifestą visiems ispanams, kuriame skelbia savo teisę į sostą ir tradicinės monarchijos principą. Manifeste sakoma: „Jeigu Dievas ir aplinkybės atves mane į Ispanijos sostą, stengsiuosi sutaikyti naudingas ir lojalias mūsų epochos institucijas su tomis, kurias praeitis mums perdavė kaip neatšaukiamas. Aš pavesiu laisvai išrinktiems Kortesams sunkią ir didžią užduotį sudaryti mano mylimai tėvynei konstituciją, kuri, kaip tikiuosi, bus kartu ispaniška ir galutinė“. Taigi užsimenama apie kompromisą su konstitucinės monarchijos idėja – ši tendencija palaipsniui sukelia pirmą rimtą skilimą karlistų gretose (apie tai vėliau).

1869 06 30 laiške broliui Karolis išdėsto tvirtus legitimizmo principus: karaliumi tampama ne paėmus valdžią, o jau pačia kilmės teise. „Brangus mano Alfonsai, negaliu prisistatyti Ispanijai kaip pretendentas karūnai, tačiau turiu tikėti ir tikiu, kad Ispanijos karūna jau yra ant mano galvos, uždėta šventosios teisės galia. Gimiau su ta teise, kuri man yra kartu ir šventas įpareigojimas, tačiau trokštu, kad toji teisė būtų man patvirtinta mano liaudies meile“. Laiške patvirtinamas noras sušaukti Kortesus ir priimti konstituciją, tačiau Kortesai įsivaizduojami kaip tikras tautos luomų ir provincijų atstovų susirinkimas, ramiai siekiantis bendrojo gėrio, o ne tarpusavyje dėl postų kovojančių politikierių minia. Taip pat išreiškiamas siekis panaikinti centralizmą, patvirtinti provincijų ir savivaldybių fueros. Galiausiai Karolis rašo: „Mano nuolatinis ketinimas yra... duoti mylimajai Ispanijai laisvę, kurią ji pažįsta tik kaip tuščią vardą, laisvę – Evangelijos dukrą, o ne liberalizmą – Reformacijos palikuonį, laisvę, kuri reiškia teisingų teisių, tai yra atitinkančių Dievo ir prigimties teisę, viešpatavimą“. Remiantis šia amžina dieviškąja ir prigimtine teise, turi būti vykdoma tikra politinė ir socialinė restauracija, kuri nereiškia apšviestojo absoliutizmo santvarkos atstatymo. Laiške Karolis pripažįsta, kad „senosios institucijos apmirė, daugelio iš jų nepavyks atgaivinti“, tad, remiantis amžinais principais ir tradicijos palikimu, reikia kurti naują tvarką.

Ekonomikos srityje Karolis priešinasi beatodairiškai kapitalizmo laisvei (leseferizmui) ir pasisako už protekcionizmą prekybos srityje: valstybė turi remti ir ginti savo ūkį. Apie santykį su liaudimi Karolis rašo: „Mes, karalių vaikai, žinome, kad ne liaudis yra karaliui, bet karalius liaudžiai, kad karalius turi būti kilniausias vyras savo tautoje, nes yra pirmasis jos didikas“. Karalius turi būti tautos tėvas, valstybė turi būti paternalistinė, rūpintis silpniausiais savo piliečiais ir jų gerove. Monarchija privalo įrodyti, kad labiau rūpinasi liaudies reikalais, nei liberalai ir socialistai.

1870 m. Vevey (Šveicarijoje) įvyko karlistų Centrinės chuntos, vadovaujamos markizo de Villadoriaso, posėdis, kuriame nutarta rengti ginkluotą sukilimą. Tačiau kol kas toliau veikta legaliomis priemonėmis – demokratiniuose Kortesuose iki pat 1874 m. dirbo 20 karlistų senatorių. Už taikias priemones pasisakė ir C. Nocedalo vadovaujami naujakatalikiai. Pats Nocedalas tapo įsitikinusiu karlistu, Karolis VII jį skyrė Bendrijos spaudos vadovu, po to – Kongreso frakcijos pirmininku, o galiausiai ir Centrinės chuntos šefu delegatu. Chuntos nariu tapo ir buvęs šalies premjeras konservatorius Luisas Gonzálezas Bravo.

1871 lapkritį Paryžiuje Karolis VII susitiko su ištremtąja karaliene Izabele II ir asmeniškai su ja susitaikė. Kilus karui, Izabelė II lankėsi viename baliuje, kurio metu buvo renkamos aukos sužeistiems karlistams – seniems jos valdymo priešininkams.

Tik tuomet, kai radikalai visai paralyžiavo Kongreso darbą, kai ėmė dažnėti bažnyčių ir vienuolynų padegimai, kai komunistų I internacionalo Ispanijos sekcija ėmėsi teroristinių aktų, nutarta imtis ginklų. Sukilimas – III karlistų karas – prasidėjo 1872 m. balandį. Navaroje į asmeniškai Karolio vedamą armiją iškart užsirašė 20 000 savanorių. Gruodį sukilimas prasidėjo Baskijoje ir Katalonijoje, geriljai vadovavo kunigas Manuelis Ignacias Santa Cruzas. 1873 liepą pats Karolis užėmė Estella tvirtovę, kur įkūrė laikinąją sostinę. Pradėtas kurti administracinis aparatas. Tačiau alfonsinos (karaliaus Alfonso XIII šalininkų) vadas, liberalusis konservatorius Antonio Cánova del Castillo, sugebėjo įtikinti daugumą konservatorių ir dalį liberalų paremti Alfonsą. 1874 gruodį respublika panaikinta, Alfonsas grįžo į Ispaniją. Savo manifeste karalius atvirai paskelbė: „Nepaisant to, ką man skirs likimas, ir toliau būsiu geras ispanas. Nesiliausiu būti nei, kaip visi mano protėviai, geras katalikas, nei, kaip savo epochos žmogus, tikras liberalas“. Aktyviai remiami anglų ir vokiečių, alfonsinai palaipsniui nugalėjo respublikonus ir taip pat karlistus. Pastarųjų pajėgos laikėsi iki 1876 m. pradžios. Vasario 28 d. Karolis VII su grupele ištikimiausių sekėjų pasitraukia į Prancūziją. Ant sienos jis sušuko garsųjį: Volvere! – „Sugrįšiu!“ Kovo 20 d. Alfonsas XIII triumfuodamas įžengia į Madridą.

Karolis VII išvyko į Angliją, lankėsi JAV. Rumunijoje jis nesėkmingai bandė įkalbėti Rusijos carą suteikti jam pagalbą. Nuo to laiko karlistai palaikys ryšius su stačiatikiškąja imperija, kuri rodėsi esanti bene vienintelis Tikrosios tvarkos bastionas Europoje[31]. 1887 m., mirus tėvui, Prancūzijos legitimistai paskelbė Karolį teisėtu Prancūzijos karaliumi Karoliu XI. Jis mirė Italijoje 1909 m.

 

Karlistai Ispanijoje toliau tęsė idėjinę kovą, kurioje netrūko ir tarpusavio ginčų. Vis labiau koncentruotasi į laicizmo problemą, Bažnyčios gynybą, stengtasi populiarinti popiežių politinę ir socialinę doktriną. Vėl imta, nepaisant legitimizmo ginčų, telkti visas konservatyvias jėgas. Jau 1876 m. įsteigta skėtinė organizacija Unión Católica, vienijanti karlistus ir Alejandro Pidal y Mono vadovaujamus konservatorius. Jos pagrindinis tikslas – kovoti prieš religinę laisvę, prieš 1876 m. konstitucijos 11 str., leidžiantį viešą kultą nekatalikams. Deja, 1880 m. Unija suiro.

Žymiausias to periodo karlistų veikėjas – Ramónas Nocedalas y Rómea (1844–1907), minėtojo naujakatalikų vado Cándido Nocedalo sūnus. Advokatas, žurnalistas, dramaturgas[32], karlistų deputatas Kongrese ir Senate. Būtent Nocedalas inicijavo Katalikų Uniją, o vėliau tapo lyderiu judėjimo, kurį jis pirmasis ėmė vadinti katalikiškuoju integrizmu[33]. Integrizmas reiškia ne tik viso, nepaliesto katalikų tikėjimo ir Bažnyčios tradicijos gynimą, bet ir siekį persmelkti karinga, misionieriška katalikybe visas gyvenimo sritis: politiką, mokslą, meną, kultūrą. Katalikybė turi ne nuolatos eiti į kompromisus su pasauliu ir bejėgiškai trauktis, bet perimti iniciatyvą ir pereiti į puolimą. Integrizmas yra tuo metu pradedančio kilti modernizmo priešingybė – modernistai, atvirkščiai, siūlo katalikybei prisitaikyti prie „šių laikų pasaulio“, persiimti jo principais, susigyventi su liberaliąja demokratija. Integristų tikslas, Nocedalo žodžiais, yra „mūsų katalikiškojo tikėjimo absoliutinės imperijos statymas“. Integrizmas toliau tęsia ultramontanizmo kovą už popiežiaus teises ir primatą, gina Bažnyčią nuo masonerijos puolimų. Svarbiausias leidinys: dar jo tėvo 1874 m. įsteigtas El Siglo Futuro. Nocedalas verčia į ispanų kalbą prancūzų ultramontantų ir rojalistų idėjinio lyderio Louiso Veuilloto veikalus. Jo sąjungininkas – žymusis Barselonos kunigas Felixas Sardá y Salvany, išgarsėjęs knyga „Liberalizmas yra nuodėmė“[34].

Nocedalas pradėjo teorinius ginčus karlistų tarpe, teigdamas, kad „tikėjimo legitimizmas“ turi absoliučią pirmenybę prieš „kilmės legitimizmą“ – remtinas tik tas pretendentas į sostą, kuris yra katalikas integristas, o Karolis VII esą linkęs susitaikyti su religinės laisvės principu, leisti nekatalikišką kultą[35]. 1889 m. Nocedalas paliko Karlistinę Bendriją ir įsteigė Integristų partiją (Partido Integrista). Pas integristus perėjo daugelis buvusių naujakatalikų, taip pat nemažai žymių karlistų: Tejado, Vildósola, Suárezas Bravo, Vicente de la Hozas. Karlistų, besąlygiškai remiančių Karolį VII, eilėse liko N. Villoslada, prie jų prisijungė katalonas rašytojas José Pallés y Llordésas. Karlizmas atsidūrė krizėje: beliko du deputatai ir senatoriai. Katalonijoje ir Baskijoje, nusivylus karlizmu, stiprėjo nacionalistinio separatizmo nuotaikos[36].

Šv. Sostas suprato, kad katalikiškų jėgų skaldymasis Ispanijoje yra į naudą tik liberalams. Todėl 1882 12 08 pop. Leonas XIII paskelbia encikliką Cum multa Ispanijos vyskupams. Joje giriamas šios šalies katalikų uolumas ir ištikimybė Šv. Sostui, „integralaus“ tikėjimo svarba, pasmerkiama Bažnyčios ir valstybės atskyrimo idėja. Tačiau taip pat subarami tie, kurie „linkę tapatinti religiją su viena kuria politine partija“ – aiškiai turimi omenyje integristai. Religija priklauso aukštesnei sferai, ją jungtinėmis jėgomis turi puoselėti visi katalikai, nepriklausomai nuo partiškumo ir paklusdami vyskupų vedimui. Taip pat pabrėžiamas kunigų klusnumas vyskupams ir jų dvasinis pašaukimas – užuomina į tuos karlistus kunigus, kurie, apleidę savo tiesiogines pareigas, aktyviai įsitraukė į partizaninę kovą.

1895 m. mirus N. Villosladai, Bendrijos šefu delegatu tapo archeologas Enrique de Aguilera y Gamboa, Cerraldo markizas, kuriam pavyko konsoliduoti karlistus ir padidinti parlamentarų skaičių iki 12. Tuo metu Bendrijoje buvo 4000 vietinių chuntų. Bet Aguilera nusivylė politika, 1899 m. perdavė vadovavimą teisininkui Matiasui Barrio y Mierui. Didelė, bet nusilpusi Bendrija sparčiai „folklorizavosi“, virto romantikų ir liaudies menininkų prieglobsčiu.

Bet karlizmas vėl prisikėlė. Jo idėjiniu vadu ir svarbiausiu visų laikų teoretiku tapo J. de Mella[37]. Kilęs iš Astūrijos karininko šeimos, auklėtas jėzuitų gimnazijoje, teisininkas. Dar studijų metais įsitraukė į karlistų veiklą, ėmėsi publicistikos. 1893 m. išrinktas Kongreso deputatu, išgarsėjo kaip neprilygstamas oratorius, Bažnyčios teisių, regionų laisvių ir kolonijų išlaikymo gynėjas. De Mella‘os autoritetą pripažino ir konservatoriai. Redagavo dienraštį Hoja Tradicionalista ir savaitraštį España Tradicionalista, 1919 m. vėl ėmė leisti almanachą El Pensamiento Español. Garsėjo ir kaip poetas, 1914 m. priimtas į Karališkąją Akademiją. Jo raštai sudaro 23 tomus[38], juose sukurta visų politinio tradicionalizmo idėjų sintezė. 1943 m. Salamankos universitete buvo net įsteigta Ispaniškosios minties katedra, skirta daugiausia de Mella‘os idėjų studijoms ir gilinimui.

1909 m. pretendentu tapo Karolio VII sūnus Jokūbas III. Gimęs Vevey (Šveicarija), išauklėtas jėzuitų kolegijose, 1893 m. baigė Austrijos karo akademiją Wiener-Neustadte. Tarnavo rusų husarų pulke Varšuvoje, dalyvavo malšinant boksininkų sukilimą Kinijoje, kare prieš Japoniją, vykdė caro diplomatines misijas Tolimuosiuose Rytuose. Tapęs pretendentu, Jokūbas III paskelbė Manifestą ispanams, ėmė energingai vadovauti Bendrijai. Jos šefu delegatu skyrė Bartolomé Feliú y Pérezą. Įsteigė ginkluotus jaunimo dalinius Requetés, dar vadinamus „raudonosiomis beretėmis“ (boinas rojas). Requetés jau 1911 05 28 susidūrė su liberalų policija, gindami Bažnyčią nuo persekiojimo. 1913 m. Bendrija reformuota: pavadinta Legitimistų Karlistų Bendrija (Communión Legitimista Carlista), įsteigtos propagandos, jaunimo, karinė, iždo, spaudos, dvasininkijos ir kt. komisijos. Susikūrė berniukų organizacija Pelayos ir mergaičių Margaritas[39]. Šių organizacijų nariai parodė tikrą didvyriškumą pilietinio karo metais. Senatorių skaičius išaugo iki 4, deputatų iki keliolikos. Karlizmas pagal karaliaus vardą imtas vadinti jaimismo.

Nesunku pastebėti, kad naujoji Jokūbo III Bendrija ima pavyzdį iš nacionalistinės ir aktyvistinės Prancūzų akcijos. Dalis karlistų, nuo seno alergiškų etniniam nacionalizui, nepalaikė šios tendencijos ir siekė pabrėžti religinį tradicionalizmo aspektą. Jų lyderiu tapo Konstitucinio teismo narys katalonas Minguijónas[40].

Minguijónas propagavo popiežių socialinę doktriną, palaikė ryšius su krikdemiška S. Aznaro Socialine liaudies partija (Partido Social Popular). 1914 m. jis išleido studiją „Tradicionalizmo krizė Ispanijoje“, kurioje ragina karlistus atsisakyti legitimizmo, pripažinti Alfonsą XIII, kad liberalioji monarchija palaipsniui evoliucionuotų į tradicinę. Jis kviečia klausyti Leono XIII ir siekti vienybės su visomis katalikų jėgomis: Nocedalo integristais, separatistine Katalonijos regionalistų lyga ir kt.

Šalia jaimismo ir minguijónismo karlistų gretose atsirado ir trečia srovė: mellismo. Kilus I pasauliniam karui, Jokūbas III, daug metų bendradarbiavęs su rusų caru, gyvenęs Prancūzijoje, ėmė natūraliai palaikyti Ispanijos vyriausybės neutralitetą, kuris realiai reiškė paramą Antantei. Tuo tarpu pagrindinis judėjimo ideologas J. de Mella buvo įsitikinęs, kad Antantė iš esmės yra masoniškų demokratijų sąjunga prieš Romos Imperijos įpėdines ir tradicinės monarchijos nešėjas Austriją bei Prūsiją. 1919 01 30 Jokūbas III paskelbė Antantę palaikantį manifestą, kurį de Mella užprotestavo. 02 15 pretendentas išmetė de Mellą iš Bendrijos – šis įkūrė Tradicionalistų partiją. Ir ką gi – į naująją partiją perėjo didžioji dauguma karlistų!

Karlizmas, panašiai kaip prancūzų ultrarojalizmas, visuomet buvo „karališkesnis už karalių“ – visuomet pasirengęs pasipriešinti net teisėčiausiam monarchui, jei jis bent per nago juodymą nukrypsta nuo tradicionalizmo linijos. Taip atsitiko Jonui III, Karoliui VII ir dabar Jokūbui III.

Bet artėjančių kovų akivaizdoje šie šeimyniniai kivirčai buvo užmiršti. 1931 m. Jokūbui III mirus, pretendentu tapo jo aštuoniasdešimtmetis dėdė, Karolio VII brolis Alfonsas Karolis I[41]. Alfonsas Karolis buvo vedęs portugalų migelistų karaliaus Mykolo I dukrą Mariją das Neves (1852–1941) ir gyveno Paryžiuje.

Buvęs popiežiaus zuavas ir III karlistų karo veteranas prisiminė šlovingą jaunystę. Nepaisant garbingo amžiaus, jis energingai ėmėsi jėgų telkimo darbo. 1931 10 12 jis pervadino organizaciją į Katalikišką Monarchinę Bendriją (Communión Católica Monárquica) – pabrėžtas religinis kovos aspektas, o vietoj griežto legitimizmo akcentuojama pati monarchijos idėja, artima ir konservatoriams. Prie atnaujintos Bendrijos tuoj prisijungė melistai – Tradicionalistų partija, o 1933 m. sugrįžo ir integristai[42]. Šie atsinešė prestižinį laikraštį El Signo Futuro ir leidyklą Editorial Tradicionalista.

Integristų prisijungimo pavyko pasiekti naujam charizmatiškam karlistų lyderiui – Fal Condei[43]. Fal Conde buvo andalūzietis, jėzuitų auklėtinis, advokatas. Turėjo 7 vaikus, pasižymėjo uoliu tikėjimu. 1930 m. tapo karlistu, Andalūzijos Requetés dalinio kūrėjas. Nuoseklus antidemokratas, todėl atsisakė dalyvauti rinkimuose į Kortesus. Net karo sąlygomis nepraleisdavo nei dienos be Mišių, „raudonosioms beretėms“ parašė specialią maldaknygę Devocionario del Requeté. Jos įžangoje rašoma: „Mes gimėme, kad numirtume: kiekviena mirtis yra gera, jei mums atveria Dangaus vartus“. Sužeistam kariui patariama: „Paprašyti nuodėmklausio. Jei tai neįmanoma, atlikti tobulo gailesčio aktą ir su viltimi pasiduoti Dievo gailestingumui“.

Fal Conde iniciatyva nuo 1934 m. karlistai savo simboliu pasirinko seną Burbonų vėliavą – Burgundijos kryžių[44]. Įdomu, kad tai yra Ispanijos armijos vėliava, kurią kadaise kristinai naudojo mūšiuose prieš karlistus...

Fal Conde pabrėžė karlizmo tautinį, liaudišką pobūdį. Šios suartėjimo su nacionalizmu linijos laikėsi ir kitas to meto karlistų ideologas – Pradera[45], išgarsėjęs savo knyga „Naujoji valstybė“ (El Estado Nuevo, 1935). Joje išdėstytos nacionalinės valstybės vizijos iš esmės laikėsi generolas F. Franco. Pradera bendradarbiavo su ispaniškojo nacionalizmo  „tėvo“ Ramiro de Maeztú y Whitney įsteigta Ispanų akcija ir, priešingai nei dauguma karlistų, nebuvo nusistatęs prieš fašistinę José Antonio Primo de Rivera įkurtą Ispanų Falangą[46].

 

1931 balandį kilo nauja revoliucija – paskelbta II Respublika. Karalius Alfonsas XIII buvo priverstas palikti šalį. Jau pirmąją savaitę po perversmo buvo sudeginta apie 100 vienuolynų, prasidėjo raudonojo teroro laikotarpis. Ministras Azaña pareiškė: „Visos Ispanijos bažnyčios nėra vertos net vieno respublikono gyvybės“. Gruodį paskelbta konstitucija visiškai laicizavo valstybę, vėl buvo panaikintas jėzuitų ordinas, uždrausta mokyti katekizmo, įvestos skyrybos. Patvirtinta valstybės teisė nacionalizuoti nuosavybę. Šalis, aktyviai kišantis Stalino Rusijai, sparčiai ritosi bolševikinės diktatūros link.

Karlistai iškart stojo į opoziciją naujajai respublikai. Fal Conde skelbė, kad parlamentiniai debatai nebeturi prasmės, reikia ginkluotis. 1932 rugpjūtį prasidėjo sukilimas Sevilijoje, bet buvo greitai numalšintas, Fal Conde ir kiti vadai atsidūrė kalėjime. Vėliau Fal Conde pasitraukė į Portugaliją. 1936 vasarį įvykusiuose rinkimuose minimalia persvara laimėjo kairiuosius vienijantis Liaudies frontas. Vėl prasidėjo bažnyčių deginimas, kunigų ir vienuolių žudynės.

Kai komunistai nužudė konservatorių opozicijos Kortesuose lyderį José Calvo Sotelo, trūko armijos vadovų kantrybė. 1936 m. liepos 17 d. prasidėjo generolų pučas, virtęs Ispanijos pilietiniu karu (1936–1939). Karlistams tai buvo IV karlistų karas, arba Kryžiaus karas (Cruzada). Deja, netrukus, rugpjūčio 27 d., mirė pretendentas Alfonsas Karolis I, nepalikęs vaikų. Karlistai tapo „našlaičiais“, dinastija nutrūko, legitimizmas nebeteko prasmės.

Sukilusios valstybinės armijos pajėgos savo vadu išsirinko Maroke įsitvirtinusį generolą Francisco Franco y Bahamonde (1892–1975). Iš Maroko pučistai ėmė veržtis į Ispaniją, tačiau vargu, ar jų žygis būtų pavykęs, jei ne sukilimas pačioje šalyje. O čia iniciatyvą perėmė karlistai. Jie turėjo apie milijoną narių visoje šalyje, ginkluotoje Requetés armijoje, vadovaujamoje Fal Conde‘s ir generolo Varela‘os[47], buvo 70 000 „raudonberečių“.

Iki pagrindinių gen. Franco pajėgų persikėlimo iš Maroko, pirmosiomis pilietinio karo savaitėmis, pagrindinė fronto ir partizaninio karo našta gulė ant raudonberečių bei karlistinio jaunimo (pelayos ir margaritas) pečių. Requetés 1936 liepą savarankiškai užėmė Navarą, Hueską, Biskają ir dalį Kastilijos, pradėjo kurti civilinės administracijos struktūras. Tai buvo atlikta be Varela‘os vadovavimo – jis buvo suimtas komunistų. Daug karlistų buvo nužudyta respublikonų teritorijoje, nes jie gynė bažnyčias nuo padegimų, organizavo pogrindinę spaudą. Žuvo ir karlizmo teoretikas V. Pradera su šeima, buvęs integristų vadas J. de Olazábalis.

Fal Conde užimtoje teritorijoje ėmė organizuoti karo akademiją raudonberečių rengimui. Tam griežtai pasipriešino pagrindinis sukilimo vadas gen. Franco. Jis pagrasino Fal Condei karo lauko teismu arba pareikalavo iki karo pabaigos trauktis į Portugaliją. Fal Condei teko paklusti, nes Vienoje reziduojantis, mirties patale gulintis Alfonsas Karolis I įsakė karlistams pasiduoti Franco vadovavimui.

Nepasakosime siaubingos Pilietinio karo, nusinešusio šimtus tūkstančių gyvybių, istorijos. Nuo komunistų represijų žuvo 13 vyskupų, 4184 dieceziniai kunigai, 2365 vyrai vienuoliai, 283 seserys vienuolės – daugelis šių kankinių jau beatifikuoti. Tai buvo religinis karas, karas tarp Gėrio ir Blogio, todėl karlistams ir daugeliui jų ginklo brolių jis reiškė tikrą kryžiaus žygį, ispanų rekonkistos tęsinį. Jau 1931 m. karlistų laikraštis „Ispanų kryžiaus žygis“ (El Cruzado Español) rašė: „Mes turime tiesą. Turime religinę ir patriotinę tiesą. Esame išgelbėjimas Ispanijai! Tuomet kaip galėtume nebūti optimistais ir nebūti pasirengę užbaigti darbą? Esame Kristaus pusėje... Tuomet kas stos prieš mus?“ Ant raudonberečių krūtinių buvo prisegtas Švč. Jėzaus Širdies ženklas, kaip ir ankstesnių karlistų karų metu, batalionai kiekvieną rytą dalyvaudavo šv. Mišiose ir priimdavo Komuniją, į ataką kildavo šaukdami meksikiečių cristeros šūkį Viva Christo Rey! – „Tegyvuoja Kristus Karalius!“ arba choru giedodami Ave Maria, vakare grįžę gyvi kariai drauge kalbėdavo rožančių. Šį karą „kryžiaus karu“ savo 1937 07 01 atsišaukime pavadino ir Ispanijos vyskupai[48].

Tiesa, šalia karlistų kovėsi ir nereligingi konservatoriai (ištremtojo karaliaus Alfonso XIII šalininkai), ir nacionalistai, ir fašistinė Falanga, ir Maroko musulmonų daliniai, ir stačiatikiai Rusijos baltagvardiečiai, ir Bažnyčios atžvilgiu priešiškai nusiteikę Vokietijos nacistai bei Italijos fašistai. Tačiau nacistų pagalba Ispanijos sukilėliams buvo daugiau simbolinė, jos net negalima lyginti su milžiniška Stalino parama respublikonams. Hitleris tiesiog pasinaudojo karu, kad nukreiptų Europos dėmesį nuo savo diktatoriškų planų. Fal Conde ir visi karlistų veikėjai nuolat kritikavo nacizmą, jo antibažnytinę politiką. Būtent karlistai 1939 m. užblokavo ministro R. Serrano sudarytos ispanų-vokiečių kultūrinių mainų programos ratifikavimą, jie inicijavo protestą prieš nacistų įsiveržimą į katalikišką Lenkiją. Karlistai nuolat reiškė opoziciją Falangos fašizmui, o jo radikaliojo sparno lyderį R. Ledesmą Ramosą tiesiai vadino bolševiku. Karlistų regentas Pranciškus Ksaveras Prancūzijoje, Alliere mieste, organizavo antinacistinio pasipriešinimo grupę, už ką 1944 07 22 buvo išsiųstas į Dachau.

Nors karlizmo įnašas į gen. Franco pergalę buvo didžiulis ir net lemiamas, karlistai buvo falangistų (o vėliau Opus Dei valdininkų) visiškai nustumti nuo naujos valstybės kūrimo. Tiesa, Franco stengėsi nacionalinės vienybės vardan vienyti visas patriotines jėgas: karlistus, konservatorius, krikščionis demokratus, falangistus. Jis pats vengė susisieti su kuria nors konkrečia idėjine kryptimi, nors rėmė konservatyvius ir katalikiškus elementus, bet neišvengė ir diktatoriško centralizmo, kuris pastūmėjo baskus ir katalonus į kairuolišką nacionalizmą. Jo valdymas pasižymėjo pragmatizmu: kai II pasauliniame kare laimėdavo nacistai ir fašistai, jis labiau skatino Falangą ir kalbėdavo fašistine frazeologija. Kai ėmė nugalėti sąjungininkai, o antikomunistinėje kovoje iškilo krikdemai, jis ėmė remti Katalikų Akcijos žmones. Kai sustiprėjo Vakarų spaudimas prieš jo pokarinį „autoritarinį“ valdymą, jis leido šalyje įkurti NATO bazes ir pavedė Opus Dei technokratams kurti laisvos rinkos ekonomiką. Galima tai vadinti oportunistiniu laviravimu, o galima ir pateisinti kaip vienybės ir bendrojo gėrio siekiančio „valstybininko“ politiką.

Franco net administraciškai sujungė visas dešiniąsias politines jėgas. 1937 04 19 buvo sukurta organizacija, turinti bene ilgiausią pavadinimą istorijoje: Ispanijos Tradicionalistų Falanga ir Nacionalsindikalistų Puolimo Chuntos (Falange Española Tradicionalista y de las Juntas de Ofensiva Nacional Sindicalista, FET y JONS). Nemurmėdami pakluso konservatoriai alfonsinos ir Katalikų Akcija, o kairiajame ir dešiniajame sparnuose kilo neramumai. Fašistas Falangos šefas Manuelis Hedilla atsisakė jungtis su „klerikalais ir reakcionieriais“, sukėlė maištą, buvo pasmerktas sušaudyti (jo pasigailėta tik prašant Hitleriui). Karlistų dauguma, vadovaujama Rodezno grafo[49], nenoromis pasidavė, Rodezno tapo vienu iš FET y JONS vadovų. Tačiau Fal Conde nesutiko jungtis su falangistais, kuriuos laikė niekuo nesiskiriančiais nuo komunistų, ir pareikalavo tuoj pat atstatyti tradicinę monarchiją. Už tai 1941–45 m. praleido tremtyje Majorkoje[50].

 

Taip pokarinę karlizmo istoriją apibūdina J. Bartyzelis... Kaip ir prancūzų legitimistai bei portugalų migelistų likučiai, karlistų judėjimas atkakliai žengia tolyn, neprarasdamas vilties.

Vienintelis karlistas, padaręs karjerą Franco valstybėje, buvo generolas Varela – jis buvo karo ministru, ginkluotųjų pajėgų generolu kapitonu. 1951 m. jis žuvo nuo teroristo (tikriausiai falangisto) bombos, išeidamas po Mišių iš bažnyčios Tetuane. Rodezno grafas 1938–39 m. buvo teisingumo ministru. Kiti karlistai reiškėsi daugiausia mokslo ir literatūros srityje, vadovavo institutams, bibliotekoms ir svarbiems periodiniams leidiniams.

1975 m., mirus gen. Franco, vadovavimą Ispanijai perėmė dabartinis karalius – Burbonas Jonas Karolis I. Šalyje ilgam įsigalėjo liberali konstitucinė monarchija, nesiimanti jokių priemonių prieš katalikiškos kultūros likučių griovimą.

Mirus paskutiniam pretendentui Alfonsui Karoliui I, karlistai liko be sosto įpėdinio. Alfonsas Karolis I savo priešmirtiniame dekrete[51] nurodė, kad paveldimumo klausimas turi būti atidėtas iki pilietinio karo pabaigos ir Bendrijos regentu be teisės perimti sostą paskyrė giminaitį Parmos kunigaikštį Pranciškų Ksaverą. Taip pat jis paliko dvasinį testamentą – „Ispanijos legitimizmo fundamentus“:

Pagal griežtas paveldimumo taisykles, išmirus karlistų linijai, teisė į Ispanijos sostą perėjo 1931 m. nuverstam karaliui Alfonsui XIII (prancūzų Alfonsui II). 1941 m. karalius mirė, palikęs du sūnus – vyresnį Jokūbą Henriką, Segovijos kunigaikštį, ir jaunesnį Joną, Barselonos grafą. Jokūbas Henrikas buvo kurčnebylis, todėl dar 1933 m. Alfonsas XIII įpėdiniu paskelbė Joną, kuris pasižymėjo liberaliomis pažiūromis. Griežtieji prancūzų legitimistai šio akto nepripažino ir savo karaliumi paskelbė Jokūbą Henriką (Jokūbą II) bei jo palikuonis.

Generolui Franco buvo aišku, kad šalį galima atiduoti tik į kataliko ir konservatyvaus monarcho rankas. 1947 m. buvo priimtas įstatymas, numatantis ateityje „katalikiškos, socialinės, tradicionalistinės ir reprezentatyvios“ monarchijos grąžinimą. Iki tol Franco lieka Valstybės Šefu ir Vadu (Caudillo). Įstatymą patvirtino visuotinis referendumas. Jonas suprato, kad tokiomis sąlygomis niekuomet negaus sosto, todėl pradėjo derybas su Franco: nutarta, kad įpėdiniu taps Ispanijoje Franco priežiūroje auklėjamas Jono sūnus Jonas Karolis. Auklėjimas nepadėjo: Jonas Karolis prisiekė tradicinės monarchijos principams, bet vos perėmęs valdžią, priesaiką sulaužė ir visiškai susitaikė su liberalų bei socialistų valdymu. 1978 m. patvirtinta laicistinė konstitucija, legalizuoti abortai, o dabartinė socialistinė vyriausybė pripažino ir vienos lyties asmenų „santuokas“. Karlistų akyse dabartinė Ispanija yra ne „tikra monarchija“ (monarquía verdadera), o „karūnuota partokratinė respublika“ (república partitocrática coronada).

Karlistams netiko nei visiškai nepajėgus valdyti Jokūbas Henrikas, nei atviras liberalas ir gen. Franco priešininkas Jonas. Rodezno grafas bandė įkalbinėti Joną priimti karlizmo principus, po kuriais šis net buvo veidmainiškai pasirašęs. Kiti karlistai ieškojo įpėdinio iš Karolio VII dukros (Habsburgų) linijos[52], tačiau dauguma liko su Bendrijos regentu Pranciškumi Ksaveru.

Norėdamas pasilikti erdvės politiniam žaidimui, gen. Franco, net paskelbęs Joną Karolį savo įpėdiniu, domėjosi ir kitomis galimybėmis. Pvz., jis mąstė apie prancūzų legitimistų kandidatą. 1972 03 08 jis išleido savo vaikaitę už prancūzų legitimistų karaliumi Alfonsu III pripažįstamo Jokūbo sūnaus Alfonso de Borbón-Dampierre. Ta proga pats Caudillo iš Jokūbo rankų priėmė Auksinės vilnos ordiną, kurį duoti turi teisę tik Burbonų dinastijos galva. Savo ruožtu Franco Alfonsui leido naudotis titulu Jo karališkoji didenybė ir gavo jam Cádiz kunigaikščio titulą. Alfonso III sūnus – dabartinis legitimistų pretendentas Liudvikas XX.

Karlistų regentas Pranciškus Ksaveras – Italijos Burbonų giminės galva, paskutinio Austrijos imperatoriaus Karlo I žmonos Zitos[53] brolis. II pasaulinio karo metais jis tarnavo antihitlerinėje Belgijos ir Prancūzijos armijoje. 1944 m. buvo nacių suimtas ir iki karo pabaigos kalėjo Dachau koncentracijos stovykloje. Po karo jis vadovavo Tradicionalistų Bendrijos atsikūrimui ir ėmė pretenduoti į sostą. 1950 m. jis kaip karalius davė priesaiką baskų fueros po Guernicos ąžuolu, o 1952 m. gegužės 20 d., Barselonos eucharistinio kongreso metu, Bendrijos Nacionalinė chunta paskelbė jį karaliumi Ksaveru I. 1956 m. Franco valdžia ištrėmė pretendentą iš šalies. Tačiau 1962 m. Ksavero sūnus Karolis Hugonas buvo susitikęs su Franco ir derėjosi dėl galimybės gauti sostą vietoj Jono Karolio. 1972 m. Ksaveras pateko į autoavariją, vadovavimą Bendrijai perėmė Karolis Hugonas. 1975 04 20 Ksaveras atsisakė sosto jo naudai – šis pasiskelbė pretendentu Karoliu VIII Hugonu.

Tuomet prasidėjo krizė, bene didžiausia karlistų judėjimo istorijoje...

Karolis Hugonas, nusivylęs jo neparėmusiu gen. Franco, staiga ėmė skelbti kairuoliškas „liaudies demokratijos“, „socialistinės savivaldos“, „gamybos priemonių suvisuomeninimo“, „alternatyvinės visuomenės“ idėjas. 1972 m. jis paskelbė skandalingą „Manifestą už socialistinę monarchiją“ ir įsteigė Karlistų partiją (Partido Carlista), kurios politinis idealas... nuo Sovietų Sąjungos nepriklausoma Jugoslavija. Karolis Hugonas išsirankiojo iš karlistinės tradicijos tuos elementus, kurie priimtini socialistams: antiliberalizmą, antikapitalizmą, federalizmą, valstietišką karlistų karų romantiką. Visiškai atmestas katalikiškumo principas. Pats pretendentas vedė olandę protestantę kunigaikštytę Ireną.

Marginalinė Karlistų partija gyvuoja iki šiol, jai vadovauja Evaristas Olcina. Partijoje greitai nebeliko senųjų karlistų, į ją pristojo kairuoliško jaunimo, Karolis Hugonas nušalintas nuo vadovavimo. 1977 m. Karolis Hugonas susitaikė su karaliumi Jonu Karoliu I, atsisakydamas pretenzijų į sostą. Teisė perėjo jo jaunesniajam broliui Sikstui Henrikui.

Sikstas Henrikas, remiamas motinos, jau 1975 m. paskelbė, kad nepripažįsta savo brolio įpėdiniu, nes šis išdavė karlizmo idealus. 1977 03 04 jis publikavo savo sergančio tėvo Ksavero deklaraciją, kurioje pasmerkiamos Karolio Hugono idėjos. Kita vertus, Ksaveras neatšaukė Karolio Hugono skyrimo įpėdiniu. Išvargintas savo sūnų ginčo, 1977 m. gegužę, lankydamas Šveicarijoje įsikūrusią seserį imperatorienę Zitą, Ksaveras mirė. Jis palaidotas garsiojoje Solesmes benediktinų abatijoje – čia vienuolėmis buvo trys jo seserys.

Tuo tarpu tradiciniai karlistai dalyvavo Franco valdančiosios partijos veikloje, vietos savivaldybėse, taip pat reiškėsi „knygų fronte“. Žymiausias pokarinis karlistų mąstytojas – studijos „Tradicinė monarchija“ (1954) autorius teisės filosofijos profesorius Tejada[54]. Jis gilinosi į pasaulinės Habsburgų imperijos (kuriai kadaise priklausė ir Ispanija) principus ir svarstė Šventosios Romos Imperijos restauravimo idėją: „Restauruotoji Imperija turi vykdyti krikščionišką politiką, aktyviai ir nuolat nukreiptą į misijas. Imperijos universalumas remiasi krikščionybės visuotinumu (katalikiškumu). Kadangi visi žmonės turi būti krikščionys, yra būtina, kad Imperija būtų misijinė. Federacinė ir misijinė monarchija turi būti vienintelė universalios krikščioniškos tvarkos formulė naujojoje Imperijoje “. Universali imperija nėra priešinga nacionalinės Ispanijos monarchijos suverenumui, o kaip tik jį pratęsia. Kiti žymūs karlizmo teoretikai: Romos teisės žinovas prof. Alvaro d‘Orsas, filosofas tomistas Rafaelis Gambra Ciudadas (1920–2004), teisės filosofijos prof. Miguelis Ayuso Torresas.

Dauguma karlistų nutarė neribotam laikui atidėti legitimizmo klausimą ir susitelkė ties pamatinių tradicinių vertybių gynimu. 1986 gegužę Eskorialyje įvyko Karlistų vienybės kongresas. Jame buvo atkurta Tradicionalistų Karlistų Bendrija (CTC), vadovaujama Valdančiosios chuntos. Oficialiai nesilaikoma jokio pretendento į sostą. CTC vadovu tapo Manuelio José Fal Conde sūnus Domingo Fal Conde. Dabartinė CTC vadovė (pirmąkart moteris!) yra María Cuervo-Arango Cienfuegos-Jovellanos. Šalia Bendrijos veikia studentų, vaikų (pelayos ir margaritas), profesinės organizacijos. CTC leidiniai: Acción Carlista, Ahora, Aportes, Fuerista. Vėliava – Burgundijos kryžius, himnas – Oriamendi[55]. Dauguma Bendrijos narių – jaunimas, vykdoma plati politinė ir kultūrinė veikla regionuose, saugoma karlizmo istorijos ir idėjų atmintis.

CTC dalyvauja savivaldos, Kortesų ir Europos Parlamento rinkimuose. 1994 m. ji paskelbė Programą Europai, kurioje pasmerkiama „destrukcinė politika, vedanti senąją krikščionišką Europą šunkeliu, vadinamu „pažanga“... siekianti sunaikinti šeimą, dorovę, atsakomybės jausmą ir net sveiką protą“. Pasisakoma prieš ES laicizaciją, centralizmą, biurokratizmą, žemės ūkio rėmimo panaikinimą. 2000 jubiliejiniais metais paskelbtoje deklaracijoje sakoma: „Kaip esminį politinio idealo pagrindą, skelbiame savo tikėjimą į Dievą Sutvėrėją, visų asmenų ir visų bendruomenių Viešpatį ir Įstatymų leidėją; į Kristaus Karaliaus viešpatavimą kaip kiekvieno tikro autoriteto pagrindą; taip pat į Katalikų Bažnyčią, kuri yra vienintelė tikroji Bažnyčia, nes Jo įsteigta. Todėl krikščioniška viešoji teisė, tapati prigimties teisei, Apreiškimui ir Bažnyčios Magisteriumui, nustato tvirtas normas kiekvienai valdžiai. Karlizmas, laikydamasis savo idealo: „Nieko be Dievo“ (Nada sin Dios), skelbia, kad ne tik pavieniai žmonės, bet ir visa visuomeninė bei politinė organizacija yra įpareigota būti savo veikloje pavaldi Dievui ir tikrajai religijai“. Aišku, kad tokie idealai visai nedera su povatikanine modernistine katalikybe ir religinės laisvės idealu...

2004 10 12 buvo paskelbtas CTC aplinkraštis dėl politikos ir religijos santykio. Jame sakoma, kad CTC visuomet dirbo su „kiekvieno tipo katalikiškomis organizacijomis“, išskyrus su tomis, kurios yra atvirai klaidatikiškos ar atmetančios popiežiaus autoritetą[56]. CTC „palaiko kontaktą su Bažnyčios hierarchija ir ištikimai vykdo jos religinius nurodymus. Tuo pat metu ji išlaiko visišką autonomiją politikos srityje“, kurią skatina ir II Vatikanas (Gaudium et spes, 76). „Svarbu paaiškinti, kad CTC nėra priešiška karlistų dalyvavimui kitų katalikiškų grupių veikloje“ – kalbama apie Šv. Pijaus X broliją.

Daug aiškesnės linijos laikosi Ksavero I sūnus Sikstas Henrikas. Jis gimęs 1940 m. Prancūzijoje, gavo katalikišką išsilavinimą pas benediktinus ir maristus, studijavo teisę, kalbas ir finansus. Nuo 1965 tarnavo Ispanijos užsieniečių legione. Sikstas Henrikas visuomet laikėsi griežto tradicionalizmo, taip pat ir religinėje srityje. Jo padėjėjas prof. Gambra dar 1985 m. rugsėjį paskelbė pareiškimą, pasmerkiantį II Vatikano religinės laisvės doktriną kaip nesuderinamą su katalikiškais politiniais principais. 1988 m. birželio 30 d. Sikstas Henrikas dalyvavo arkivyskupo Marcelio Lefebvre‘o surengtuose keturių Šv. Pijaus X brolijos vyskupų šventimuose Ecône ir buvo pirmasis, paskelbęs savo sveikinimą. 2001 07 17 jis paskelbė manifestą, kad pakelia brolio pamestą karlizmo vėliavą, pretenduoja į Ispanijos sostą ir kviečia visus karlistus paremti jo kovą prieš liberalizmą, indiferentizmą, liberaliąją katalikybę, globalizaciją. Po kelių dienų, liepos 21 d., CTC Valdančioji chunta atsiribojo nuo jo, todėl Sikstas Henrikas įkūrė kitą organizaciją – Tradicionalistų Bendriją[57]. Jos politiniam sekretoriatui vadovauti paskirtas prof. Gambra. 2003 05 30 Sikstas Henrikas parašė laišką kardinolui Dario Castrillónui Hoyos, prašydamas greičiau suteikti visuotinį leidimą tradicinių šv. Mišių laikymui.

 

„Pagrindine ir formalia prasme būdamas dinastinio legitimizmo išraiška, karlizmas savo idėjine esme yra seniausia Ispanijoje katalikiškos ir monarchistinės kontrrevoliucijos bei religinio ir politinio tradicionalizmo doktrina ir praktika, atmetanti ne tik demokratiją ir liberalizmą, bet ir laicizuotą liberalią monarchiją, bei nenukrypstamai siekianti restauruoti tradicinę monarchiją (monarquía tradicional), t.y. katalikišką, apaštalinę, legitimistinę, suverenią, federalinę ir reprezentacinę“, – taip karlizmo doktriną „Baltųjų dėmių enciklopedijoje“ apibrėžia J. Bartyzelis.

Ispanai nelinkę į gilias spekuliacijas ir traktatų rašymą – karlizmas nesukūrė tokios išsamios ir visas sritis apimančios politinio tradicionalizmo sistemos kaip prancūzų mąstytojai J. de Maistre‘as, L. de Bonaldas ar F. de Lamennais. Karlizmas visuomet buvo akcijos, ginkluotos kovos judėjimas, o prie raštų karlistai sėda tik kai neužtenka jėgų kariauti.

Karlizmo, kaip ir apskritai tradicionalizmo, jokiu būdu negalima vadinti „ideologija“. Ideologija yra moderniojo racionalizmo politinio mąstymo būdas – bandymas primesti dirbtines proto konstrukcijas realybei. Žinoma, tradicionalizmas nėra iracionalistinis[58], jis naudojasi protu, bet tik tam, kad pažintų objektyviai duotą, nuo žmogaus įgeidžių nepriklausomą politinio gyvenimo tikrovę. Tradicionalizmas tiesiog aprašo tai, kas visuomet buvo, pateikia principus, kurių visais laikais laikytasi tradicinėse visuomenėse. Šie principai įpareigoja, nes jie yra protingi, nes kyla iš žmogaus prigimties ir Dievo valios. Juk tikroji politika nėra tarpusavy konkuruojančių nežabotų valių kova, o harmoningos ir teisingos tvarkos kūrimas remiantis protu.

 

Karlizmo ištakos yra dinastinis legitimizmas – ištikimybė teisėtam pretendentui į sostą. Teisėtasis karalius yra karlizmo vėliava (la bandera). Tačiau tai tik išeities taškas, išorinė forma daug platesnei politinių idėjų visumai, paprastai apibūdinamai žodžiu „tradicionalizmas“. 1814 m. „Persų manifestas“, 1827 m. malkontentų sukilimas rodo, kad tradicionalistinė politika Ispanijoje gyvavo gerokai anksčiau, nei kilo ginčas dėl sosto paveldėjimo. 1833 09 01 Don Carloso manifestas prasideda kvietimu ginti religiją, o legitimizmo klausimas paliečiamas tik teksto viduryje. Paprasti karlistų partizanai stojo į kovą tikrai pirmiausia ne tam, kad gintų princo teises, o kad išsaugotų visą tradicinį savo gyvenimo būdą, pradedant religija, baigiant ūkiu. Karlistai visuomet buvo pasirengę atidėti dinastinius ginčus į šalį ir bendradarbiauti su visais Tikrosios tvarkos statytojais. Pvz., Pradera pilietinio karo akivaizdoje atvirai pasisakė už abiejų Burbonų linijų susitaikymą.

Karlizmo teoretikai skyrė trejopą legitimizmą:

- tikėjimo legitimizmas: teisėtas karalius tik tas, kuris išpažįsta tradicinį katalikų tikėjimą, paklūsta Dievo įstatymui ir gina Bažnyčios teises;

- tikslo legitimizmas: karalius veikia teisėtai tik tuomet, kai gerbia ir gina fueros – tai yra esminis jo valdžios tikslas;

- kilmės legitimizmas: karalius de jure yra tas, kuriam pagal dinastijos paveldimumo įstatymą (Burbonų atveju – Salijų teisę) de facto priklauso teisė į sostą.

Taigi vien kilmės neužtenka, ji yra tik vienas iš tradicinės valdžios principų. Galima pagrįstai manyti, kad jei Don Carlosas būtų buvęs liberalas, o Izabelė – katalikiškos politikos šalininkė, ispanų tradicionalistai nebūtų griežtai laikęsi legitimizmo ir karlistų karai nebūtų kilę. Nocedalas nedvejodamas teigia, kad jei teisėtasis karalius taptų liberalu ar nesilaikytų tradicinės katalikybės, karlistai turėtų ieškoti kito pretendento, o jei tokio neatsirastų, svarstytinas ir ultramontanų respublikos variantas!

 

Politinis tradicionalizmas Ispanijoje tapatus karlizmui. Jam priešingas ispaniškasis konservatizmas (A. Cánovas de Castilo, A. Maura, ankstyvasis Donoso Cortésas ir kt.) visuomet reiškė tam tikrą absoliutinio centralizmo ir kultūrinio liberalizmo junginį. Anot E. Burke‘o, konservatizmas reiškia palaipsnį vystymąsi bet kokia kryptimi, kad tik nebūtų staigių perversmų. Tradicionalizmui vystymasis gali vykti tik viena – teisingąja kryptimi, nuolat atrandant ir atstatant Tikrosios tvarkos dievišką archetipą, amžiną idėją. Konservatizmas laiko visuomenę žmogaus kūriniu, tradicionalizmas – Dievo. Konservatizmas tiesiog konservuoja kiekvienos epochos status quo, tradicionalizmas bando įgyvendinti amžinos tvarkos, tikrosios monarchijos idealą. Konservatizmas empiriškas (remiasi juslėmis faktiškai regima realybe), tradicionalizmas realistiškas tomistine prasme (remiasi realiomis, aukštesnėmis už empirinę tikrovę, idėjomis). Dėl to konservatoriai kaltina tradicionalistus racionalizmu, esą jie kuria panašias nuo gyvenimo atitrūkusias teorijas kaip revoliucionieriai, bando įgyvendinti doktrinierišką „tradicinę utopiją“ ir griebiasi panašių revoliucinių metodų.

Didysis karlizmo teoretikas de Mella apibrėžia Tradiciją (politine prasme) taip: Tradicija yra „visa per amžius auganti tautos savastis“. Tradicija reiškia tęstinumą vystymesi, arba „paveldimą pažangą“ (el progreso hereditario) – juk nėra tikro vystymosi be tų prielaidų, kurios vystomos, be paveldo. Reakcija reiškia ne įsikibimą į suakmenėjusias praeities formas ir bet kokių pakeitimų atmetimą, o priešinimąsi tęstinumo nutraukimui. Tradicionalizmas priešingas tiek stagnacijai, tiek revoliucijai. „Tradicionalistas – ne tas, kuris vien saugo, ir ne tas, kuris, niekindamas paveldą, vien keičia. Tradicionalistas kuria ir tęsia savo ir kitų darbus“, – rašo de Mella. Tas paveldas sudaro nerašytą, natūralią ir amžiną šalies konstituciją, sudarytą iš trijų aspektų: katalikų tikėjimo, krikščioniškos monarchijos ir provincijų bei luomų fueros.

De Mella pabrėžia: Tikroji tvarka ne todėl yra gera, kad ji sena, o todėl tapo sena, kad yra gera, pasitvirtino, atlaikė išbandymus. Tradicija kuria tautas, ji perduoda iš praeities į ateitį viską, kas daro tautą tuo, kuo ji yra, jos „tikėjimus, sentimentus, papročius, institucijas ir troškimus“, o ne mechaniškai perkelia buvusią tvarką. Tad karlistai palaipsniui susitaikė su kai kurių senų, bet ne absoliučiai būtinų institucijų praradimu, pvz., inkvizicijos (jos atsisakyti nesutiko integristas Nocedalas). Tradicija yra lyg cementas, jungiantis kartas, suteikiantis nemirtingumą praeities valstybės kūrėjams. Pokyčiai galimi, bet tik neesminiai, tik tikrai būtini, geriau ir giliau atskleidžiantys Dievo valią.

Tradicionalistai nedvejodami teigia: Tikrosios tvarkos, jos konstitucijos, Tradicijos šaltinis yra Dievo valia, apvaizda. Jei kokios nors institucijos gyvuoja nuo neatmenamų laikų, tuomet jos remiasi viršžmogiška tvarka, nepriklausoma nuo individo įgeidžių. Jei jos nunyko, o tai pasitaiko retai, tai dėl to, kad nesirėmė Dievo duota tikrąja tvarka. Regimasis pasaulis yra nekintančios Dievo valios projekcija, todėl irgi iš esmės yra nekintamas, statiškas. Tradicija – tvarinijos vizijos, esančios Dievo mintyje, išreiškimas istorijoje. Dievo duota tvarka turi esencinį, būties pobūdį, o pokyčiai – tik akcidentinį, papildantį ir antrinį. Tradicija yra būtis, o jos pritaikymas – tik netobulas tapsmas.

Žmogus negimsta kaip atomizuotas individas, Robinzonas Kruzas negyvenamoje saloje – jis gimsta tam tikroje visuomenėje, išauklėjamas tam tikrų papročių, gauna tam tikras vertybes. Ne individas kuria visuomenę, bet visuomenė individą. Žmogus gali tapti „tėvažudžiu“, maištauti prieš tą gautąją tvarką, bet ji nuo to nepasikeičia ir lieka tikrąja. Jos nesilaikymas yra „schizma būties atžvilgiu“ (de Maistre). Tradicijos griovimas yra ne šiaip politinė klaida, bet vos ne erezija, kurią tradicionalistai užsipuola su religiniu nepakantumu.

Kaip pažinti tą tikrąją Dievo valią? Anot tradicionalistų, Dievas apsireiškia žmogui dviem būdais:

- antgamtiniu būdu per Evangeliją, duodamas principus daugiausia asmeniniam gyvenimui, ir

- natūraliu būdu, per istoriją, per kolektyvinę, organiškai išaugusią ir laiko patvirtintą tautos tradiciją. Taip Dievas apsireiškia tautoms ir valstybėms.

Juk pasaulis nėra atsitiktinumų virtinė, jį kiekvieną minutę net smulkiausiose detalėse veda Dievo apvaizda – karlistai yra providencialistai. Žmogus savo protu teturi atrasti tą dieviško vedimo planą, tą platonišką valstybės idėją, eidos. Žmogus ne rašo konstituciją, bet ją gauna jau gimdamas, jis teturi ją suprasti ir pagal ją gyventi. Noras kurti naują konstituciją tėra iš puikybės gimęs noras pačiam tverti pasaulį.

Tvarka kyla iš Dievo, revoliucija – iš sugedusios žmogaus valios, „iš arogantiško ir išpuikėliško principo, kad protas gali dėl visko diskutuoti“ (de Mella). Politikas ir filosofas turi ne kurti savo sistemas, o atrasti Dievo norimą sistemą. „Valstybės konstitucija nepavaldi nei mūsų skoniams, nei mūsų troškimams, nei mūsų kaprizams... Valstybė... nėra nei nauja, nei sena, bet tik teisinga ar klaidinga“ (Pradera, El Estado). Tikrąją tvarką žmogus atranda sveiku protu iš istorinės tradicijos ir aplinkybių.

O kaip tada vertinti senąsias nekrikščioniškas tradicijas, pvz., kastų ar vergovės institucijas? Ar ir per jas apsireiškia Dievo valia? Tradicionalistai nesutrinka: Dievas negali pats sau prieštarauti, taigi jo natūraliai atskleidžiama tikroji tvarka niekuomet nėra priešinga antgamtiniu būdu apreikštai tiesai. Tad jei kokios nors tautos kad ir neatmenama tradicija kuriuo nors aspektu prieštarauja katalikų tikėjimui, ji nėra tikroji tradicija ir ją reikia atmesti. Taip yra žmogėdrystės, daugpatystės, neribotos vergovės ir kt. atvejais. Tradicija yra pirmesnė už istoriją, kaip ir pats Dievas. Tad net jei absoliutistinė monarchija ar liberalistinė demokratija gyvuoja šimtmečius, ji niekuomet netaps tikrąja tradicija.

Anot Praderos, karlizmas – „tai receptai, kylantis betarpiškai iš Dievo teisingumo principų“. Vienas karlistas 1873 m. nesikuklindamas rašė: „Dievas yra pirmasis karlistas“ (Dios es el primer carlista)! Karlizmas – ne viena iš partijų, tai Dievo partija, ginanti katalikišką universalistinę pasaulio viziją: religinę, moralinę, politinę, visuomeninę. Toks „naivus įsitikinimas savo teisumu“ šiais reliatyvizmo ir skepticizmo laikais yra tikra provokacija...

 

Diskusijos, kokia valstybinė santvarka yra geriausia – senos kaip pati valstybė. Vakarų civilizacijoje prigijo ir iki šiol lieka nepamainoma Aristotelio santvarkų klasifikacija: „...Santvarka ir valdžia yra tas pat, o valdžia yra tie, kurie viešpatauja valstybėje, ir viešpataujančiais būtinai tampa arba vienas, arba keletas, arba dauguma... Tą iš monarchijų, kuri žiūri bendros naudos, esame įpratę vadinti karalyste; kai valdo nedaugelis, tačiau daugiau negu vienas, vadiname aristokratija... o kai dauguma valdo bendros naudos labui, tokia santvarka vadinama bendru visų santvarkų vardu – politėja... Nukrypimai nuo minėtųjų santvarkų yra tironija (nuo karalystės), oligarchija (nuo aristokratijos) ir demokratija (nuo politėjos)“ („Politika“, III, 5). Šį skirstymą perima šv. Tomas Akvinietis – jis realistiškai įvertina visų santvarkų gerąsias ir blogąsias savybes ir padaro išvadą, kad geriausia santvarka yra karalystė: taip, kaip pasaulį valdo vienas Dievas, žmogų – viena siela, o sielą – vienas protas, taip ir gerai sutvarkytoje valstybėje aukščiausią valdžią turi vienas asmuo[59]. Monarchija iš tiesų visais laikais buvo krikščioniškos valstybės idealas.

Tačiau: corruptio optimi pessima – geriausiojo sugedimas yra pats blogiausias. Iš neteisingųjų santvarkų blogiausia yra tironija. Todėl reikia imtis visų priemonių, kad karalius netaptų tironu. Šv. Tomo siūloma priemonė – mišriosios valdžios sistema (regimen mixtum): „Geriausia politėja [santvarka] yra tokia, kuri yra gerai sumaišyta iš karalystės (kai vadovauja vienas), aristokratijos (kai daugelis turi kunigaikščio valdžią pagal savo dorybes) ir demokratijos, t. y. liaudies galios (kai kunigaikščiai gali būti išrinkti iš liaudies ir liaudžiai priklauso kunigaikščių rinkimas)“[60]. Tobula santvarka yra monarchinio, aristokratinio ir demokratinio principų jungtis, besiremianti subsidiarumo principu: aukštesnė valdžios grandis palieka žemesnei grandžiai tai, ką ši gali pati atlikti, ir kišasi tik kai iškyla būtinybė.

Prancūzijos tradicionalizmas visuomet buvo linkęs suabsoliutinti karaliaus valdžią ir pabrėžti nevaržomą valdovo suverenitetą. Jų idealas – XVII–XVIII a. virš religinių ginčų iškilusi, nacionalinė, absoliutinė monarchija. Tik absoliutinis, savo rankose visą galią sutelkęs valdovas pajėgus įveikti revoliucinius gaivalus. Ispanų tradicionalistai su tuo griežtai nesutinka. Jie įrodo, kad absoliutistinė monarchija iš esmės yra tironija, kuri neišvengiamai veda prie liberalios valstybės tironijos. Todėl jų idealas – XVI–XVII a. Ispanijos monarchija: kontrreformacinė, imperinė, luominė vėlyvųjų Viduramžių valstybė, sukūrusi šalies Aukso amžiaus civilizaciją. Karlistų ideologas Pradera baigia savo veikalą El Estado Nuevo (1935) žodžiais: „Naujoji Valstybė yra ne kas kita, kaip Ispanijos Katalikiškųjų karalių valstybė“. Ši valstybė ir buvusi tobulas tomistinės mišrios santvarkos įgyvendinimas. Tradicinė monarchija yra ispanų tautai Dievo duota tobuloji santvarka, Tikroji tvarka. Tai nereiškia, kad kitose tautose amžinieji Tikrosios tvarkos principai negali įgauti kitų formų: karlistai niekuomet neneigė demokratinės santvarkos, kuri yra tradicinė Tikroji tvarka kai kuriose valstybėse[61].

„Karalius, vykdydamas savo valdžią, yra Dievo tarnas“, – rašo šv. Tomas[62]. Tai visuotinis krikščioniškų tautų įsitikinimas. Karalius kyla iš tautos, yra jos reprezentantas, atstovas prieš Dievą, pirmasis tėvynės tarnas. O kartu jis yra Dievo atstovas valstybėje, dalyvaujantis jo valdžioje – karališkoji valdžia turi tam tikrą sakralumą. Krikščionių valdovai visuomet būdavo Bažnyčios patepami šv. chrizma – Šv. Dvasios, dieviškos stiprybės simboliu. Karalių patepimas yra ne sakramentas, bet sakramentalija, tačiau jis siejasi su Sutvirtinimo sakramentu: kaip sutvirtintasis gauna įpareigojimą ir antgamtinę jėgą ginti savo asmeninį tikėjimą, taip pateptasis karalius – dievišką galią ginti visą Bažnyčią, tautos tikėjimą.

Nors karlistai pripažino šį karališkos valdžios sakralumą, jie nesutiko su prancūzų absoliutistais, kurie tiesiogiai kildino dinastijos teises iš Dievo. Šia „karališka mistika“ anksčiau remdavosi visos nepagrįstos valdovų pretenzijos kontroliuoti Bažnyčią ir uzurpuoti jos funkcijas. Karlistas Manterola rašo: „Dievas yra tėvo valdžios ir popiežiaus valdžios kūrėjas – tiek jų materijos, tiek formos. Dievas taip pat yra pasaulietinės valdžios kūrėjas, bet tik jos materijos, o ne formos, kuria vykdoma valdžia“. Taigi „karaliai nėra karaliai dieviškąja teise“. Kiekviena valdžia iš Dievo (Rom 13, 1), bet šis principas galioja valdžiai apskritai, o ne konkrečiai jos formai ar turėtojui. Tėvystė ir popiežystė yra tiesiogiai įsteigtos Dievo, o karaliai tik netiesiogiai perėmė valstybės autoritetą. Tad tėvo ir popiežiaus valdymas visada teisėtas ir pirmesnis už valstybinę valdžią, o karaliaus teisėtumas turi būti kruopščiai tikrinamas ir jo galia ribojama, kad neperžengtų savo kompetencijos.

Tačiau karlistai nedvejodami suteikia karaliui tradicinį „Kristaus vikaro, padėjėjo“ (vicario de Cristo) titulą. Šis titulas ne tik nepažeidžia Kristaus vietininko žemėje – popiežiaus ar vyskupų valdžios, bet kaip tik nurodo tikrą karaliaus vietą: monarchas yra ne visagalis tironas, rodantis savo nežabotą savivalę, bet Kristaus įgaliotinis. Todėl jis negali daryti nieko prieš patį Kristų (t. y. prieš katalikų tikėjimą, Bažnyčią, Dievo teisę, jo nustatytas dorovės normas) ir prieš jo mistinį kūną (corpus mysticum), kuris čia suprantamas kaip politinė krikščionija, katalikiška tauta su savo vidinėmis teisėmis. Kaip Kristus yra Bažnyčios galva, taip karalius – valstybės galva, šefas – Jefe del Estado (Pradera).

Todėl karalius yra suverenas (soberano). Jam priklauso visa valdžia: įstatymų leidyba, jų vykdymas, teismas ir vadovavimas kariuomenei. Karlistai griežtai atmeta prancūzų švietėjo de Montesquieu įvestą naują idėją apie įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių atskyrimą. Tai yra ne trys valdžios, o tos pačios vienos valdžios trys funkcijos, ir visas jas turi monarchas. Suverenas yra prieš nieką neatsakingas teisiškai ir politiškai, išskyrus prieš Dievą ir nerašytąją tautos konstituciją. Jei iš monarcho atimama teisė leisti įstatymus ir teisti, o jo vykdomoji valdžia apribojama parlamentine kontrole, tuomet iš monarcho lieka tik šešėlis. Monarchas turi būti absoliutus ta prasme, kad turi realiai turėti visą politinį suverenitetą, bet, žinoma, tautos tarnyboje ir laikantis Dievo teisės. Tokį absoliutumą reikia skirti nuo žalingo absoliutizmo, kuris yra tironijos sinonimas.

Karlistai – prisiekę konstitucinės ir parlamentinės monarchijos priešai. Tokia monarchija yra ne monarchija, o karūnuota partokratija, karalius joje ne valdo, o tik simboliškai karaliauja. Konstitucinė monarchija A. de Vildosolai visuomet asocijuojasi „su gaisru, su destrukcija: sąmokslas kas mėnesį, maištas kasmet, revoliucija kas tris metus“. Tačiau kaip atstatyti ikirevoliucinę tvarką, kaip sugrąžinti monarchui jo pilną suverenitetą?

Konservatoriai Balmesas ir Donoso Cortésas visuomet rėmė liberalią monarchiją, tikėdami jos palaipsne evoliucija tradicinės karalystės linkme. Tačiau greitai jie prarado viltį ir ėmė ieškoti išeities. Jau 1844 sausį Balmesas iškelia diktatūros idėją. Jis mano, kad diktatoriumi turi tapti pats monarchas, tiesiog jėga susigrąžinti visą suverenitetą. Balmesas siūlo Ispanijos konstitucijos projektą iš dviejų punktų: „1 str. Karalius yra suverenas. 2 str. Tauta Kortesuose pritaria mokesčiams ir įsikiša sunkiais atvejais“.

1848 metų revoliucija sukrečia visus Europos konservatorius – jie taip išsigąsta laukinės minios prievartos ir chaoso, kad ima šauktis „tvirtos rankos“. 1849 01 04 Donoso Cortésas pasako savo garsiąją kalbą „Diktatūra“, kurioje išvysto diktatoriškos valdžios teoriją. Donoso netiki, kad krikščionis karalius ryžtųsi skandinti revoliuciją kraujyje. Jis turi tam tikram laikui perduoti valstybę asmeniniais gabumais pasižyminčiam diktatoriui, kuris, jėga atstatęs tvarką, grąžintų valdžią monarchui. Diktatūra savo esme yra laikina valdžios forma, skirta išimtiniam atvejui, susidarius būtinybės būklei, kada reikia nepaisant jokios nusistovėjusios teisės jėga įvesti tvarką ir sutriuškinti revoliuciją. Donoso idėja buvo įgyvendinta, kai karalius Alfonsas XIII diktatoriumi paskyrė gen. Miguelį Primo de Rivera (1923–1930). Taip savo diktatūrą suvokė ir gen. F. Franco.

Anot Donoso, yra dvi jėgos, galinčios išlaikyti liaudį tvarkoje: valdžia ir religija. Senovėje, kai nebuvo tikrosios religijos, vyravo tironija. Senojo Testamento žydų tautą iš pradžių vedė patriarchai ir teisėjai, tik nusilpus tikėjimui iškilo politinė karaliaus valdžia. Atėjęs Išganytojas pabrėžė dvasinį atsivertimą, religija buvo tokia stipri, kad pirmykštei Bažnyčiai nereikėjo jokios politinės valdžios. Viduramžiais tikėjimas dar buvo pakankamai stiprus, kad monarchija galėtų būti silpna ir decentralizuota – tvarka laikėsi savaime, dėka tautos krikščioniškų dorybių. Naujaisiais laikais, nusilpus tikėjimui, prireikė absoliutinės monarchijos. O paskutinėje modernios visuomenės degradacijos stadijoje vėl reikia tironiškos diktatūros.

Balmesas ir Donoso pripažįsta, kad fizine jėga neįmanoma atstatyti vidinės harmonijos – diktatūra yra vaistas tik nuo išorinių krizės simptomų, o krizės šaknys nepašalinamos. Tačiau tai mažesnis blogis, padedantis konservuoti Tikrosios tvarkos likučius. Liaudis yra verta laisvės tik tiek, kiek yra morali ir religinga, demokratija gali gyvuoti tik dorybingoje, patriotiškoje, harmoningoje visuomenėje. Taigi tvarka laikosi ant kunigų ir kareivių. „Bažnyčia ir armija šiandien reprezentuoja Europos civilizaciją“, – rašo Donoso. „Arba religija, arba revoliucija. Katalikybė arba mirtis“. Tačiau Donoso mąsto pesimistiškai: istorijoje daugybė pavyzdžių, kad religiją praradę žmonės grįžta prie tikėjimo, atsiverčia. Bet nėra pavyzdžių, kad visa tauta vėl grįžtų prie atmestos ir paniekintos religijos. Todėl harmoningo, viduje katalikiško ikirevoliucinio pasaulio restauracija esanti neįmanoma, belieka saugoti išorinę tvarką.

Balmesas, Donoso ir prancūzų tradicionalistai buvo pesimistai: jie pabrėžė žmogaus prigimties sugedimą, gimtosios nuodėmės griaunančią galią, proto ir valios nusilpimą, aistrų ir paklydimų jėgą. Tokių sugedusių žmonių minią, žinoma, gali suvaldyti tik galingas absoliutinis monarchas ar diktatorius. O karlizmas visuomet tvirtai laikėsi tomistinės antropologijos: taip, gimtoji nuodėmė baisi, žmogus nebėra iš prigimties geras, kaip to norėjo švietėjas Jean-Jacquesas Rousseau. Tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugriauta ir mirusi, kaip skelbė Liuteris ir Kalvinas, ji tik sužeista ir gali būti Dievo malonės pagydyta. Žmogaus protas linksta į klaidas, bet jis iš principo pajėgus pažinti tiesą; valia linkusi pasiduoti aistroms, bet su Dievo pagalba gali atsilaikyti ir daryti gera. Todėl žmonės nėra žvėrių banda, jie pajėgūs gyventi tvarkingoje visuomenėje. Bažnyčia, šeima ir valstybė turi auklėti žmonės, mokyti juos dorybių ir kviesti noriai daryti gera. Valstybė privalo skatinti religiją ir dorovę, persekioti tikėjimo klaidas, vedančias į amoralumą, bausti už nusikaltimus ir apdovanoti už nuopelnus.

Karlizmas iš principo atmeta diktatūros pagundą, nes diktatūra remiasi ne dvasiniu ryšiu, o išorine prievarta. Ji kuria ne organizmą, o mašiną, diktatorius negali valdyti be masės palaikymo, demagogijos, tad nebegali atlikti auklėjimo funkcijos. Anot Vildosolos, diktatūra „sukelia visuomenės mirtį arba visišką sunaikinimą“. V. Pou pabrėžia, kad „monarchija yra stipri ir didi labiau suvereno ir liaudies jausmų vienybe, nei ginkluota jėga ir pavaldinių skaičiumi“. Diktatorius yra paprastas žmogus, jis nevaldo amžinosios tradicijos vardu, neįkūnija tautos, neturi karaliui būdingų tėviškų bruožų. Be to, visa žmonijos istorija liudija, kad diktatūros nepasiekia savo tikslo – Tikrosios tvarkos atstatymo, jos tik sukaupia didelę nusikaltimų naštą, paskatina neapykantą bet kokiam autoritetui[63]. Tikrosios tvarkos restauracija galima ne išorine jėga, o tik palaipsniu tautos ugdymu.

Taip, karlizmas už stiprią karaliaus valdžią, už stiprią valstybę, bet kartu ir už stiprią asmenybę, už stiprią šeimą, korporaciją, vietinę bendruomenę, Bažnyčią. Stipri turi būti ne tik valstybės galva, bet ir visas jos kūnas – tauta.

 

Karlistų monarchijos samprata remiasi šv. Tomo Akviniečio valstybės kilmės teorija. Žmogus yra bendruomeninis gyvis, jis buvo sutvertas kaip Adomo ir Ievos pora – pirmoji šeima. Iš šios šeimos natūraliu būdu kilo kitos šeimyninės bendruomenės, viena kitai padedančios šeimos jungėsi į kaimus, kaimai – į gentis ir provincijas, provincijos, vadovaujamos vietinių kunigaikščių – į karalystes. Taigi jau savo kilme šeima yra ankstesnė už bendruomenę, o bendruomenė už valstybę. Todėl žemesniosios bendruomenės teisė yra pirmesnė už aukštesniosios, jungiančios. Valstybė negali pažeisti bendruomenių fueros ar šeimos teisių. Valstybė sukurta tam, kad padėtų bendruomenėms, o ne kad ardytų jų gyvenimą.

De Mella išvysto šią teoriją. Visuomenės šaltinis yra šeima, iš jos gimsta bendruomenė ir regionas, mokykla, universitetas ir profesinės korporacijos. Taip kuriasi natūralių autoritetų hierarchija, kuri ir yra tikroji demokratija, tautos vidinė struktūra. Visi šie autoritetai, „tarpiniai kūnai“ tarp individo ir valstybės, turi „visuomeninį suverenitetą“ (soberania social) – neatimamą teisę į vidinę savivaldą, autarkiją. Tačiau šie „tarpiniai kūnai“ yra nepakankami – jie yra, anot šv. Tomo, „netobulos bendruomenės“, neturinčios visų priemonių savo tikslui pasiekti. Todėl jie jungiasi į „tobulą bendruomenę“ – valstybę. Visuomeninio suvereniteto nepakanka, virš jo turi būti bendrojo gėrio siekiantis „politinis suverenitetas“ (soberania político). Šis autoritetas turi galią tik tais klausimais, kurie bendri visoms bendruomenėms, jų tarpusavio konfliktų sprendime ir užsienio politikoje.

Anot de Mella‘os, Visuomenės (Sociedad) ir Valstybės (Estado) suverenitetai yra komplementarūs – jie turi veikti savo sferoje ir papildyti vienas kitą. Transcendentalus joms, virš jų iškilęs ir visai kito tikslo siekiantis yra „dvasinis suverenitetas“, priklausantis Bažnyčiai. Jis suteikia sielą, dvasinę vienybę tiek visuomenei, tiek valstybei. Šiam suverenitetui priešingas tiek cezaropapizmas (valstybinė religijos kontrolė), tiek laicizmas (bažnyčios ir valstybės atskyrimas), tiek hierokratija (dvasininkų tiesioginė valdžia žemiškuose reikaluose). Krikščioniškoje valstybėje turi būti Bažnyčios ir valstybės unija dvasinėje ir moralinėje srityje, bet separacija ekonominėje ir administracinėje – tai ir yra Altoriaus ir Sosto sąjunga.

Tikroji politinė laisvė yra tuomet, kai politinis suverenitetas gerbia dvasinį ir visuomeninį. Šios laisvės pažeidimas yra tironija. Tad geriausia priemonė prieš tironiją – „tarpinių kūnų“ stiprinimas.

Modernioji valstybė kilmės teorija priešinga. Anot Rousseau, pirmiau žemėje gyveno visiškai tarpusavyje nesusiję individai. Jie sudarė „visuomeninę sutartį“ (contrat social) – sutiko atsisakyti dalies savo laisvės ir perduoti ją valstybei. Taigi pirmiausia įsteigta valstybė, ir tik po to toje valstybėje susidarė šeimos, kaimai, bendruomenės, nubrėžtos provincijų ribos. Tarpinės grupės tampa antrinės ir netenka prasmės: mistinė „liaudis“ kaip atomizuotų individų suma mechanine balsų dauguma renka Valdžią, kuri tampa visagale ir perima visą suverenitetą. Anot de Mella‘os, liaudies suvereniteto vardu tokia „valstybė tapo Hobbeso ir Machiavellio tironu, naujųjų laikų statolatrija[64] – politiniu socializmu“.

Taigi tradicionalizmo ir liberalizmo valstybės koncepcijos diametraliai priešingos. Valstybė, paremta visuomeninės sutarties mitu, „viską sau uzurpavo, viską sau pajungė, ėmė laikyti tarpines grupes savo privilegija ir įgaliojimu. Ji laiko save vieninteliu juridiniu asmeniu, egzistuojančiu pats iš savęs, o visus kitus asmenis – egzistuojančiais tik jai sutikus ir su jos leidimu“. Gimė Hobbeso Leviatanas[65], daugiagalvis slibinas – visagalė valstybė su suverenu liaudimi lyg daugeliu galvų. Liaudžiai galima viskas, bet pavieniai žmonės tampa bejėgiai. Madridas pats steigia vietos valdžios organus, tvirtina visus jų sprendimus, atima jų surinktus mokesčius ir vėliau paskirsto savo valia. Valdžia tironiškai monopolizuoja švietimą, šeimos teisę, kapines, šventes, trypia Bažnyčios, šeimos, korporacijų, regionų teises.

Tačiau jei valstybė turi teisę griauti tradicines bendruomenes, tai kodėl vieną dieną ji negali pasikėsinti ir į naujus darinius: kapitalistines įmones, buržuazines partijas, nuosavybę ir kitas naujojo elito institucijas? Taigi komunizmas yra logiškas liberalizmo ideologijos tęsinys. Liberalizmas sunaikina individus saugančius „tarpinius kūnus“, palieka žmones vienus, susvetimėjusius visam pasauliui – šie žmonės buriasi į mases, kurios tampa naujųjų demagogų įrankiu griaunant miesčionišką civilizaciją. Liberalų skelbiama laisvė baigiasi komunistine diktatūra.

Tradicinė ispanų monarchija buvo regimen mixtum: senoji Kastilija ir Aragonija buvo demokratinių respublikų federacijomis municipalitetų lygmenyje, aristokratijomis regionų lygmenyje ir monarchijomis valstybiniame lygmenyje. Luomų ir regionų atstovai savo valią reiškė ir teises gynė tradiciniame parlamente – Kortesuose. Tokio parlamento savimonę gerai išreiškia vienas XV a. Aragonijos karalystės Kortesų pareiškimas naujai karūnuojamam karaliui: „Mes, kurie esame lygūs Jums, ir kurie kartu su Jumis kuriame visumą, aukštesnę už Jus (...), darome Jus mūsų karaliumi ir viešpačiu tam, kad išsaugotume mūsų teises ir laisves. O jeigu ne, tai ne“[66].

Karlizmo judėjimas kilo iš pasipriešinimo Ferdinando VII Pragmatinei sankcijai – absoliutistinam dekretui, dėl vienadienio politinio intereso griaunančiam seniausią dinastinę teisę. Žinoma, karalius yra tikras suverenas, bet jis Dievo skirtas vadovauti konkrečiam tautos organizmui su jau nusistovėjusia gyvenimo eiga – jo užduotis yra palaikyti ir puoselėti šį gyvenimą, jo natūralią tvarką – tradicinę tautos konstituciją, o ne ją griauti[67].

Konstitucijos sąvoka yra esminė tradicionalizmo politinėje mintyje: egzistuoja tikroji konstitucija, kuri neturi nieko bendro su revoliucionierių prie rašomojo stalo sukurptomis konstitucijomis ir „žmogaus teisių“ deklaracijomis. Tikrąją, dažnai nerašytą, paprotinę konstituciją sudaro visa tautos gyvenimo sąranga: pirmiausia jos tikėjimo dogmos ir bažnytinė organizacija, po to šeimos ir visuomenės gyvenimo būdas, papročiai, taip pat aristokratijos, miestų, regionų, korporacijų teisės ir privilegijos (fueros), ir galiausiai karaliaus dinastinė teisė bei valstybės įstatymų korpusas. Tikroji piliečio laisvė yra galimybė nevaržomai gyventi pagal šią konstituciją ir vykdyti savo pareigas prieš Dievą ir tėvynę. Ši laisvė yra laisvė kažkam, ji yra žmogaus dalyvavimas bendruomenės savivaldoje, o ne abstraktaus, vienišo individo laisvė nuo kažko. Revoliucinės „žmogaus teisės“, religijos, spaudos, žodžio, susirinkimų ir kt. laisvės yra filosofinė fikcija, bandymas įteisinti maištą prieš Dievą ir jo konstituciją. „Žmogaus teisės“ yra tiek pat savavališkos, kaip ir absoliutinės valdžios dekretai. Jos nesiremia Dievo teise ir tradicija, skelbia laisves, kurios nebėra susietos su pareigomis. „Žmogaus teisių deklaracija“ yra bandymas paversti Dievą konstituciniu monarchu, kuris galįs valdyti pasaulį tik pagal žmonių nustatytą tvarką.

Konstitucija yra istorinė, natūrali, ją gimdo ne dekretai, o pats Dievo apvaizdos vedamas gyvenimas. Senovinės institucijos savo atsiradimo metu nebuvo aprašytos, jos tiesiog susikūrė ir veikė. Tik vėliau dalis papročių buvo užrašyta ant popieriaus, o dar po kelių šimtmečių tie popieriai surišti į vieną kodeksą. De Mella lygina tautų konstitucijas su kalbomis: kalba susiformuoja ir jau veikia, tik po to sudaromas jos žodynas ir gramatika – kai kuriose detalėse kalbininkai kalbą koreguoja, tobulina, įveda vienodas taisykles, bet tai tik nežymūs, kosmetiniai pakeitimai. Tokia ir yra valdžios funkcija: gerbti jau esančią teisę ir rūpintis jos įgyvendinimu, o ne išradinėti naują.

Tikras, veiksmingas ir sveikas valdžios savivalės apribojimas yra ne rašytinės konstitucijos, ne trijų valdžios funkcijų atskyrimas, ne balsavimo teisė ar daugiapartinė sistema, o šios tradicinės konstitucijos gyvas laikymasis, tautoje esanti „savo teisių savimonė (el sentimiento)“ (Vildosola). Šeimos, korporacijos, provincijos turi žinoti moralės normas ir savo teises, jomis didžiuotis ir naudotis, tuomet jos iškart sukils, jei valdininkai bandys jas pažeisti. Jų teisės yra „šventas ratas, kurio valdžia negali peržengti, nevirsdama tironija“ (de Mella).

Anot de Mella‘os, tradiciniai Kortesai turi burti ne atomizuotų ir ideologų sukurstytų individų išrinktus politikierius, o tikrus visuomenės reprezentantus, atstovaujančius materialinį interesą (žemdirbių, pramonės ir prekybos korporacijos), intelektualinį interesą (universitetai, meno akademijos), religinį interesą (vyskupijos ir vienuolijos), regioninį interesą (etniniai ar istoriniai regionai, miestų savivaldybės). Šie reprezentantai sudaro „visuomeninę aristokratiją“ (gr. aristos – geriausias) – labiausiai nusipelniusius, geriausiai interesus atstovaujančius atstovus. Šalia ir virš jos dar yra „kraujo aristokratija“ – valstybės kilmingieji, regionų kunigaikščiai, paveldėjimo keliu gaunantys vietą aukštuosiuose rūmuose – Senate. Visi šie reprezentantai negali gvieštis aukščiausios valdžios, kuri priklauso vienai valstybės galvai – paveldėjimu sostą gavusiam monarchui. Tačiau kaip šeimoje vyras privalo pasitarti su žmona ir atsižvelgti į jos nuomonę, taip ir valstybėje tautos atstovų balsas turi būti išgirstas valdovo. Karlizmas atmeta modernųjį parlamentarizmą, kuris realiai reiškia partokratiją (ideologinių grupuočių valdymą), plutokratiją (neišvengiamą didžiojo kapitalo ir finansų įtaką valdžiai) ir ochlokratiją (žemiausių minios instinktų, demagogijos, populizmo, viešosios nuomonės diktatūrą).

Pradera pabrėžia, kad pirmasis ir svarbiausias įstatymų leidėjas valstybėje yra Dievas: „Valstybės konstitucija nepriklauso nuo mūsų norų, simpatijų ar kaprizų. Dievas, žmogaus ir visuomenės kūrėjas, nustato jos teises, nes Dievas yra įstatymų leidėjas tiek prigimties, tiek antgamtinėje srityje“. Tauta tuos įstatymus gauna ir patvirtina per tradiciją, kuri yra „visuotinis šimtmečių balsavimas“. Tikroji tautos valia, anot de Mella‘os, yra „ne kintanti ir kaprizinga vienos dienos nuomonė, bet vienbalsis pasirinkimas kartų, sujungtų ir įkvėptų to paties tikėjimo ir identiškų troškimų“. Kaip revoliucionieriai drįsta visos tautos valia paskelbti vien šiandien gyvenančių ir pagal kažkokį įstatymą balso teisę gavusių piliečių, jų matematinės daugumos balsą? O kas atsiklausė buvusių ir būsimų kartų, kurios taip pat priklauso tautai ir ją stato? Net jei dauguma dabartinių piliečių, sukurstytų kokios nors ideologijos, referendume nubalsuotų už esminio, konstitucinio instituto sugriovimą, šis balsas neturi teisinės galios ir yra niekinis. Valdžia kyla ne iš „liaudies“, o iš Dievo.

„Tauta nėra sankaupa žmonių, gyvenančių tam tikrų teritorijų ribose, bet moralinis organizmas, sudarytas iš daugelio kartų, kurias vienija vidinis dvasinis impulsas. Jos atsiranda ne kaip šios dienos trumpas ir praeinantis darinys, ne kaip trumpalaikė valia, o kaip pastovi ir nuolatinė valia, pareikšta istorinėmis tradicijomis“ (de Mella).

 

Ispanija, nuo seno vadinama „Ispanijomis“ (las Españas), susikūrė kaip istorinių regionų – Kastilijos, Aragonijos, Katalonijos, Navaros, Galisijos ir kt. sąjunga. Iš to kilo federacinė šalies struktūra, kurią monarchija privalo gerbti. Pagrindinė karlizmo jėga buvo už savo fueros kovojantys baskai, katalonai, andalūziečiai. Absoliutinis ir liberalistinis centralizmas, Madrido biurokratija – amžinas karlizmo priešas.

Karlistai visuomet pasisakė, kad regionai ir miestai išlaikytų visas savo istorines teises, tik baudžiamasis, civilinis ir prekybos kodeksai turėtų būti bendri, nes jie remiasi romėnų teise. Karalius yra visiems bendras, bet turi skirtingas prerogatyvas ir net titulus. Pvz., 1512 m. prie Ispanijos prijungtoje Navaroje monarchas tituluojamas „senjoru“. Karlistai uoliai gynė baskų, katalonų, galisiečių kalbas ir vietinius dialektus nuo valstybinės kastiliečių kalbos monopolio.

Nepaisant to, karlizmas buvo visuomet priešingas separatistinėms tendencijoms ir etniniam-lingvistiniam nacionalizmui, taip pat plačių Ispanijos kolonijų atsiskyrimo siekiams. Ispanijos imperija yra vienas ir nedalomas politinis kūnas, jo vienybės pagrindas – karaliaus asmuo, bet dar labiau – bendra tradicija, nacionalinė dvasia, „ispaniškumas“ (hispanidad).

Karlistų šūkis (kaip minėjome, įvestas Marijos Teresės, Don Carloso žmonos): Díos, Patría, Fueros, Rey – „Dievas, Tėvynė, Teisės, Karalius“. Taigi „Karalius“ yra paskutinioji, o ne pirmutinė vertybė tradicionalistinėje hierarchijoje! Fueros yra paprotinės korporacijų, regionų ir miestų savivaldybių teisės, laisvės bei privilegijos, kurių visuma sudaro tradicinę šalies konstituciją. Šios teisės yra aukštesnės už karaliaus valią, karaliaus pareiga jas gerbti ir ginti. Nuo pat Navaros karalystės prisijungimo prie Ispanijos karaliai duodavo priesaiką po ąžuolu Guernica vietovėje, kad saugos šio krašto fueros.

Nors karlizmo judėjimas yra Nepriklausomybės karo, sukilimo prieš „suprancūzėjusius“, patriotinio pasipriešinimo prieš svetimšalių valdžią tęsinys, nors karlistai didžiavosi senąja pasauline Ispanijos imperija, kurioje iš tikrųjų nenusileisdavo saulė, bet tradicionalizmui visuomet buvo svetimas didžiavalstybinis šovinizmas, neapykanta kitoms tautoms, rasizmas. De Mella griežtai atmeta tuo metu madingą rasizmą, nurodo, kad ispanai yra daugelio rasinių grupių mišinys. Ispanų imperijoje visuomet vyko maišymasis tarp ispanų ir vietinių tautų, kuriant bendrą kolonijinę civilizaciją. Karlistai visada pasisakė už katalikiškų tautų sąjungą ir tarptautinį bendradarbiavimą Europos civilizacijos išsaugojimui. Karlistų pretendentai, kaip ir Revoliucijos išvaryti prancūzų aristokratai, buvo tikri „pasaulio piliečiai“, didžiąją gyvenimo dalį praleidę kaimyninėse šalyse. Karlizmo istorija rodo jo glaudų idėjinį ir praktinį bendradarbiavimą su prancūzų legitimizmu, portugalų migelizmu, tradicinėmis jėgomis Austrijoje, Italijos valstybėse. Karlistai visuomet rėmė vadinamąjį iberizmą – dinastinę Ispanijos ir Portugalijos bei visų jų buvusių kolonijų uniją kaip tarptautinę atsvarą anglų ir amerikiečių hegemonijai.

 

Politinis tradicionalizmas yra neatsiejamas nuo katalikų religijos. Visų tautų tradicionalistai suvokė, kad protestantizmas yra ne tik religinė klaida, erezija, kenkianti valstybės vienybei, bet ir istorinė revoliucijų epochos pirmtakė. Būtent ji pradėjo sukilimą prieš dievišką tvarką, įvedė individualistinį Biblijos skaitymą, kurio natūrali išvada – politinis liberalizmas. Protestantizmas sukėlė XVI–XVII a. religinius karus, kurių malšinimas ir pagimdė Hobbeso Leviataną – absoliutinę monarchiją, visagalę centralistinę valstybę. Katalikybė yra ne tik religinė, bet ir politinė tiesa, nes sudaro šalies moralinės ir kultūrinės vienybės pagrindą, pabrėžia A. de Artinano. Todėl katalikiška valstybė negali toleruoti protestantizmo, suteikti jo sektoms religinės laisvės.

Pradera pabrėžia, kad Bažnyčios institucija yra senesnė nei Ispanijos valstybė, todėl ir pirmesnė. Visi karlistai pripažino, kad pirmiau jie yra katalikai ir tik po to ispanai. „Taigi Ispanijoje filosofija, teologija, visas menas, visuomeninė, tautinė ir politinė konstitucija, visa šlovinga istorija remiasi katalikų tikėjimu. Neįmanoma suprasti Ispanijos, o ypač jos mylėti, jei nebus įvertinta jos katalikiškoji religija“, – rašo de Mella.

Karlistai visuomet buvo ultramontanai – uolūs Šv. Tėvo teisių gynėjai, galikanizmo, regalizmo, legizmo ir kitų teorijų, iškeliančių valstybę virš Bažnyčios, priešininkai. De Mella lygina valstybės ir Bažnyčios santykį su proto ir tikėjimo santykiu tomistinėje doktrinoje: protas pavaldus tikėjimui, bet turi savo autonomiją. Tai „pavaldumas be prarijimo“. Visi tradicionalistai perima tradicinę dviejų kalavijų teoriją: dvasinis kalavijas priklauso Bažnyčiai, žemiškasis – karaliui, ir šis antrasis yra pavaldus pirmajam. De Mella rašo: „Nepripažįstame kito absoliutizmo tik Dievo absoliutizmą. Pirmiausia reikalaujame iš karalių, kad jie būtų Kristaus valdiniai, o tik po to mūsų suverenai“.

Senoji tradicionalistinė partija Ispanijoje vadinosi apostólicos – apaštalinės monarchijos gynėjais. Ispanų valstybė nuo pat savo gimimo pirmąja pareiga laikė katalikų tikėjimo skleidimą. Ji vykdė rekonkistą – savo žemių atkariavimą iš islamo ir rechristianizaciją, bei konkistą – Naujojo pasaulio užkariavimą Kristui. Ispanijos karaliai visuomet buvo misionieriai, rūpinosi Bažnyčia naujosiose kolonijose, priešinosi konkistadorų savivalei, atstumiančiai čiabuvius nuo krikščionybės. Visame pasaulyje pasklidusio ispaniškos kilmės jėzuitų ordino veikla gali būti laikoma natūraliu šios apaštališkos politikos tęsiniu. Ispanijos monarchai savo iniciatyva popiežiškosios inkvizicijos pavyzdžiu įsteigė valstybinę Ispanijos inkviziciją, kuri uoliai kovojo prieš islamizaciją, judaizaciją, protestantizmą ir masoneriją. Ispanija kiek galėdama atėjo į pagalbą persekiojamiems Britanijos katalikams ir aktyviai stengėsi nuversti ją užvaldžiusį anglikonišką režimą. Ispanų teologai turėjo lemiamą įtaką didžiajame Tridento Susirinkime, o ispanų vyskupai nuosekliausiai įgyvendino jo reformas visoje imperijoje.

 

Visi paminėti karlistų doktrinos punktai rodo, kad karlizmas gali būti laikomas nuosekliausia moderniojo liberalizmo kritika. Jau J. Balmesas suvokė, kad karlistų karai vyksta „greičiau dėl principų, nei dėl dinastijos“. Tai dviejų pasaulio vizijų karas – tradicijos pasaulio ir naujosios liberalizmo ideologijos. Problema – ne Pragmatinės sankcijos teisėtumas, dėl kurio galima ginčytis, o skirtingas esminių politinių principų suvokimas.

V. Manterola rašo: „Panelė Izabelė, ta nelaiminga kunigaikštytė, tituluoja save „Ispanijos karaliene iš Dievo malonės ir Konstitucijos“. Sulyginti Dievo malonę su liberalia konstitucija reiškia skelbti neįmanomą dieviškosios teisės ir vadinamosios „revoliucinės teisės“ sąjungą“[68]. Tikroji tvarka yra ne šiek tiek skirtinga nuo liberaliosios – ne, jos remiasi priešingais ir nesutaikomais principais: viena – Dievo valia, kita – žmogaus puikybe.

Tradicionalistai įsitikinę, kad Prancūzų ir vėlesnių revoliucijų priežastys nėra ekonominės ar socialinės – tai organizuotų ideologų, saujelės politiškai aktyvių žmonių akcijos, kuriose tik pasinaudota sukurstytos liaudies sunkumais. Ne moderni ekonomika sukelia politines revoliucijas, bet revoliucinė politika sudaro sąlygas kapitalistinei ekonomikai. Visa ko pradžia – klaidinga filosofija ir ideologijos, o ne socialinės problemos, kurių pakanka visais laikais. Šaknis – gimtosios nuodėmės sugadinta žmogaus prigimtis, polinkis į puikybę, noras išlaisvinti savo geidulius, griauti neva asmenybę varžančią protingą tvarką. Šią šaknį auginanti dirva, anot Donoso, yra nuolatos visas vertybes kvestionuojančių „diskutuotojų“ sluoksnis (la clasa discutidora) – žurnalistai, teisininkai, literatai ir kiti „intelektualai“, kurie nustūmė į šalį tradicinius viešosios nuomonės formuotojus – aristokratiją ir dvasininkiją.

Dėl šio savo principinio antiekonomizmo tradicionalistai beveik nesidomėjo vadinamuoju „socialiniu klausimu“, darbininkijos problemomis, ūkio tvarkymo teorijomis. Nepaisant šio „socialinio abejingumo“, karlizmo bazė buvo būtent liaudis, paprasti žmonės, norintys apsaugoti savo kuklų gyvenimą nuo industrializacijos mašinos.

Tradicionalizmas, žinoma, besąlygiškai gina privačią nuosavybę. Tačiau jis priešinasi kapitalistinei vizijai, kai nuosavybė suvokiama kaip nuo realių daiktų ir gyvenimo atplėšti finansai – paslaptingas, anoniminis, be perstojo vertę ir savininkus keičiantis kapitalas. Tikroji nuosavybė yra ne skaičiai banko sąskaitose ir biržų suvestinėse, o pirmiausia žemė, po to nekilnojamasis turtas, iš protėvių paveldėtas šeimos ūkis ar verslas. Sveika nuosavybė neatsiejama nuo moralės, bendrojo gėrio, bendruomeninių įsipareigojimų, artimo meilės pareigų, kilmės ir paveldimumo, luominių papročių.

Karlistai niekino pramonę, nesuprato industrializacijos reikšmės. Jie visomis jėgomis kovojo už kaimo, plataus laisvų ūkininkų ir dvarininkų sluoksnio išsaugojimą, prieš valstiečių nuskurdinimą ir varymą į miestus, verčiant juos beteisiu proletariatu. Mašinos verčia žmogų „baltu vergu“ (el esclavo blanco), rašė M. Rodriguezas Carrajo. Kaimo griovimas, urbanizacija neatsiejama nuo šeimos ir religijos krizės. Todėl vietoj savitiksliu paverstos techninės pažangos, viso gyvenimo ekonomizacijos ir vartojimo kulto siūlomas „saikingos gerovės“ idealas, dvasinės kultūros pirmenybė prieš materialinę.

XX a. pradžioje karlistai perėmė naują ekonominės tvarkos, priešingos tiek kapitalizmui, tiek socializmui, idėją – korporatizmą. Korporatizmas yra tiek laisvosios konkurencijos, tiek klasių kovos bei nacionalizacijos kaip ekonominio gyvenimo principų atmetimas. Korporacijos senųjų gildijų pavyzdžiu turi vienyti darbdavius ir darbuotojus, taikiai derinti jų interesus, teikti socialines garantijas, rūpintis darbo kokybe. Korporatizmas buvo jungiamas su katalikų socialinės doktrinos principais, tad ekonominiu požiūriu karlizmas priartėjo prie krikščionių demokratų.

Karlizmas jau pusantro šimto metų dalyvauja rinkimuose ir reiškiasi kaip politinė partija, tačiau visuomet nuosekliai atmesdavo liberalios daugiapartinės sistemos idėją. Karlistus rėmė milijoninės masės, tačiau jie niekada nepasidavė „elektoralizmui“ – karštligiškam balsų vaikymuisi, niekad nenusilenkė prieš „jo didenybę balsų daugumą“, todėl netapo stipria parlamentine opozicija.

Anot de Mella‘o, partijos būna arba sisteminės (tuomet jos tėra ekonominių grupių priedėliai), arba antisisteminės (tuomet skelbia ideologijas ir rengia revoliucijas) – abiem atvejais jos nereiškia tautos interesų. Mechaninis one man, one vote – „vienas žmogus, vienas balsas“ principas išreiškia anoniminių individų masės, o ne tautos valią. De Mella pasisako ne už vienpartinį totalitarizmą, o už nepartinę sistemą. Ją atkurti turėtų viršpartinė lyga, vienijanti visus dešiniuosius (karlistus, integristus, nacionalistus ir dešiniuosius konservatorius), kuri atmestų visą daugiapartinio parlamentarizmo sistemą, bet nekurtų totalitarizmo fašistų pavyzdžiu. Partijas pakeistų atkurtos korporacijos, kurių dėka būtų atstatyta natūralioji konstitucija. Balsavimą už partijų demagoginius šūkius pakeistų „korporacinis balsavimas“ – balsai būtų ne tiek skaičiuojami, kiek sveriami, jie turėtų ne kiekybinę, o kokybinę vertę.

Nors idėjinis liberalizmo atmetimas Ispanijoje dar ilgai išliko, bet konservatyvieji sluoksniai nenumaldomai miesčionėjo, palaipsniui perimdami naująją ekonominę sistemą. Šią būklę gerai iliustruoja 1927 m. išleistas Ispanijos vyskupijų katekizmas: „Kokia nuodėmė yra liberalizmas? – Sunki nuodėmė prieš tikėjimą. Kodėl? – Nes apima visą grupę erezijų, pasmerktų Bažnyčios. Ar katalikui yra nuodėmė skaityti liberalų laikraštį? – Galima skaityti tik biržos informaciją (!). Kokią nuodėmę padaro tas, kuris balsuoja už liberalus? – Paprastai mirtiną nuodėmę“. Taigi: kapitalizmas taip, liberalizmas ne...

 

Karlizmas, šis lietuviams tolimos ir praktiškai nepažįstamos civilizacijos fenomenas, jau seniai sulaukė lenkų, anglų, amerikiečių ir kitų ne mažiau nuo Ispanijos nutolusių tautų dėmesio, jį studijuoja ir jame įkvėpimo randa ne vienas šiandieninio „žygio per dykumą“ išvargintas katalikas (tokių teko sutikti net Sankt Peterburge). Lietuvą nuo katalikiškos monarchijos laikų skiria jau virš 200 metų, Lenkijos-Lietuvos Respublikos politinė Tradicija gerokai skiriasi nuo Ispanijos, tad negali būti nei kalbos apie tiesioginį „patirties sėmimąsi“ iš ispanų tradicionalistų ar tiesmuką jų idėjų perėmimą. Tačiau karlizmas gali paskatinti pasidomėti senosios Lietuvos katalikiškąja praeitimi, jos ryšiais su visos Europos krikščionija, o gal būt ir pradėti ieškoti lietuviško Tikrosios tvarkos modelio.

 

 

- Karolis V (Don Carlos María Isidro de Borbón y de Borbón, conte de Molina), gyv. 1788–1855, pretendentas nuo 1833 iki 1845, kai perdavė teises sūnui. CTC kūrėjas.

- Karolis VI (Don Carlos Luis de Borbón y de Bragança, conte de Montemolín), gyv. 1818–1861, pretendentas nuo 1845 iki 1860. Tuomet teisės perėjo jo broliui.

- Jonas III (Don Juan de Borbón y de Bragança, conte de Montizon), gyv. 1822–1887, pretendentas nuo 1860. Buvo liberalių pažiūrų, laisvamanis, pripažino Izabelės II teises. Karlistų spaudžiamas, 1868 m. teises perdavė sūnui. (Po grafo Chambord‘o mirties 1883 m. Prancūzijos legitimistai Joną III paskelbė ir tos šalies karaliumi.)

- Karolis VII (Don Carlos Maria de los Dolores Juan de Borbón y de Austria-Este, duque de Madrid), gyv. 1848–1909, pretendentas nuo 1868 iki mirties. Tuomet teisės perėjo jo sūnui.

- Jokūbas III (Don Jaime de Borbón y de Borbón-Parma, duque de Madrid), gyv. 1870–1931, pretendentas nuo 1909 iki mirties. Teisės perėjo jo dėdei, Karolio VII broliui.

- Alfonsas Karolis I (Don Alfonso Carlos de Borbón y de Austria-Este, duque de San Jaime), gyv. 1849–1936, pretendentas nuo 1931 iki mirties. Čia legitimioji sukcesija baigiasi, atsirado keletas pretendentų, iš kurių svarbiausias – Ksaveras I.

- Alfonso Karolio I paskirtasis regentas kunigaikštis Pranciškus Ksaveras (Don Francisco-Javier de Borbón-Parma y de Bragança, duque de Parma), gyv. 1889–1977, vadovavo judėjimui 1936–1972. 1952 m. pasiskelbė karaliumi Ksaveru I, 1975 perdavė teises sūnui.

- Karolis VIII Hugonas (Don Carlos Hugo de Borbón-Parma y de Borbón-Busset, duque de Parma), g. 1930. Pretendentas nuo 1975 iki 1977, kai atsisakė pretenzijų į sostą. Išdavė tradicionalizmą, bandė jungti karlizmą su socializmu.

- Sikstas Henrikas I (Don Sixto Enrique de Borbón-Parma y Borbón-Busset, duque de Aranjuez), g. 1940, Karolio Hugono brolis, nuo 2001 m. pretenduoja į sostą, vadovauja Tradicionalistų Bendrijai (ne CTC).

 

 

Karlizmas yra liaudies judėjimas, tačiau šiai liaudžiai vadovavo tikrasis, natūralusis tautos politinis elitas – aristokratija. Todėl karlizmo istorija yra šaunių ir narsių riterių (caballeros) – paskutiniųjų sveikos karinės aristokratijos atstovų – žygių kronika.

Aristokratas yra tas, kuris turi kilmingą kraują, valdo žemę ir pasižymi dorybe, arba tiksliau „vyriškumu“ (lot. žodis virtus reiškia ir dorybę, ir vyriškumą). Jis yra kilmingasis savo gimimu, šaknimis – protėvių šlovės, žemės, nuopelnų paveldėtojas, giminės tęsėjas. Jis yra karys, riteris savo pagrindiniu užsiėmimu – pamiršęs ginklą aristokratas bematant tampa išlepusiu dykaduoniu dvariškiu. Bet svarbiausia – aristokratas yra tam tikro žmogaus idealo puoselėtojas, besistengiantis iš tikrųjų tapti „geriausiu“ (gr. aristos) žmogumi, t. y. išsiugdyti riteriškas dorybes. Šios dorybės yra specifiškai visuomeniškos, politinės, todėl aristokratiškumas skiriasi nuo kitų žmogaus idealų (meistro kokiame nors amate, išminčiaus pažinimo srityje, šventojo religinėje sferoje ir kt.). Aristokratas yra tas, kuris išlaiko savo vietą visuomenės hierarchijoje – viena vertus, yra savo krašto žemvaldys, savo karių vadas, savo šeimos ar giminės galva, kita vertus – Bažnyčios, karaliaus, tėvynės, senjoro tarnas, valdinys. Kaip valdovas jis privalo pasižymėti teisingumo ir tėviško gailestingumo dorybėmis, kaip tarnas – besąlygiška ištikimybe (fidelitas) ir prisirišimu (pietas). Svarbiausia aristokrato pareiga – tos hierarchijos, o ypač silpniausiųjų gynimas nuo priešų, tad jam būtina riteriško narsumo, drąsos dorybė. Žemiškas atlygis už teisingą valdymą, ištikimą tarnavimą ir narsų kariavimą yra šlovė, pripažinimas, išreiškiamas titulais. Ši šlovė siekia būti įamžinta, todėl aristokratui taip svarbu kilmė, titulų perdavimas.

Nesunku pastebėti artumą, atitikimą tarp dviejų žmogaus idealų – aristokrato ir šventojo. Šių idealų giminingumas yra giliausias Altoriaus ir Sosto sąjungos pagrindas. Riteris siekia natūralioje srityje tapti didvyriu, krikščionis antgamtinėje srityje – šventuoju. Riteris didžiuojasi kilme, krauju, šventasis – malone, Dievo įsūnyste. Riteris įtempia jėgas mūšyje, šventasis – askezėje (kovoje prieš kūną, pasaulį ir velnią), o jei tokia Dievo valia – kankinystėje, kuri yra aukščiausia šventumo forma. Riteris yra „ištikimas“ (lot. fidelis) savo ponui ir karaliui, šventasis yra „tikintysis“ (lot. taip pat fidelis), klusnus Kristui Karaliui ir Bažnyčios hierarchams. Nusipelnęs riteris tampa ponu, vadu, karaliumi, o verčiausi iš krikščionių tampa mokytojais, apaštalais, ganytojais. Tad nieko nuostabaus, kad ispanų caballeros Ignacas Lojola savo šventumo kelią suvokė kaip savaime suprantamą riteriškos šlovės kelio tęsinį – jo „Dvasinės pratybos“ tiesiog persunktos kariška, aristokratiška dvasia. Tai nėra kažkoks specifinis „feodalinis“ dvasingumas – tai Šventojo Rašto, paties Jėzaus Kristaus, apaštalo Pauliaus kalba: „Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Lk 22, 29), „Imkitės visų Dievo ginklų... pasiimkite tikėjimo skydą... išganymo šalmą ir Dvasios kalaviją...“ (Ef 6, 13–17). Krikščionis yra dangaus karalystės riteris ir aristokratas. Kristus yra Karalius, o ne prezidentas, pirmininkas ar diktatorius. Bažnyčioje iš principo negali būti demokratiškai išrinkto prezidento patepimo, karūnavimo ar kokio kito sakralaus įgaliojimo. Pati Bažnyčia yra popiežiaus absoliutinė monarchija, o kartu vyskupų ir šventųjų elito vedama aristokratija, bet niekuomet egalitarinė balsuojančios „liaudies“ demokratija. Miesčionis, dvasinis buržujus ar proletaras, yra žmogaus tipas, giliausiai priešingas ne tik aristokratui, bet ir šventajam.

Nieko nuostabaus, kad naujųjų laikų miesčioniui visa karlizmo istorija primena bene žymiausią ispanų literatūros personažą – juokingą, beviltiškai nuo „naujųjų laikų dvasios“ atsilikusį riterį Don Kichotą. Iki šiol literatūrologai ginčijasi, kokia yra giliausia jo autoriaus Miguelio de Cervanteso Saavedra‘os idėja. Kodėl jis parašė šį romaną? Juk Cervantesas pats buvo toks riteris. Žymiajame Lepanto jūros mūšyje prieš turkus (1571 m.) Cervantesas, sirgdamas karštine, maldavo leisti jį stoti į mūšį ir kalbėjo, kad geriau mirs už savo Dievą ir karalių, nei liks patale. Narsiai kaudamasis, jis buvo sužeistas trimis kulkomis. Nebegalėdamas valdyti kairės rankos, jis ir nutarė imtis kitos veiklos – rašymo. Gal Cervanteso romanas Don Quixote buvo juokas pro ašaras, paslėpta rauda dėl riteriškų idealų sunykimo? Bet kuriuo atveju, XX a. pradžios ispanų nacionalinis ideologas R. de Maeztú didžiuodamasis rašė: Don Kichotas yra „ispanų katalikiškos monarchijos simbolis, simbolis Dievo riterio, kariaujančio prieš epochą ir visą pasaulį, kad sustiprintų tikėjimą idealu, kuris traukiasi į praeitį“.

 

---

[1] Terminas, primenantis žodį „metafizika“ (mokslas apie giliausius būties principus esančius už (gr. meta) fizinių, apčiuopiamų reiškinių).

[2] Les vrais amis du peuple ne sont ni révolutionnaires ni novateurs, mais traditionalistes (Laiškas dėl silonizmo judėjimo Notre charge apostolique, 1910).

[3] Iš politinių ideologijų Bažnyčia yra pasmerkusi liberalizmą, socializmą, komunizmą, italų fašizmą ir nacionalsocializmą.

[4] „Tikrosios tvarkos“ sąvoką kaip pamatinį visų dešiniųjų politinių idėjų principą siūlo dr. Adamas Wielomskis. Plg. jo studiją Filozofia polityczna francuzkiego tradycjonalizmu, 1789–1830, Arcana, Kraków, 2003.

[5] Pranc. ultramontagne – už (Alpių) kalnų. Taip nuo XVII a. buvo vadinami Bažnyčios laisvės, popiežiaus primato ir neklystamumo, katalikybės politinės įtakos gynėjai, antibažnytinės politikos (regalizmo, konciliarizmo, galikanizmo, jozefinizmo, liberalizmo...) priešininkai. Tiesa, vienas žymiausių tradicionalistų L. de Bonaldas iš pradžių buvo galikonas, bet nuo maždaug 1826 m. tampa ultramontanu.

[6] Plg. Lietuvos „Tėvynės sąjungą“.

[7] Skirtingas nuo ankstesnio revoliucinio, liberalaus-socialistinio nacionalizmo, bet idėjiškai su juo susijęs. Nacionalizmas neretai siejosi su rasizmu, „rasę” suprantant ne kaip biologinį tipą, fizinių bruožų visumą, o kaip „tautos dvasią”, tautinio charakterio bruožus. Ta prasme nacionalistai kalbėdavo apie „vokiečių, italų rasę”.

[8] Gyvybingumo, gyvenimo pojūčio, valios pabrėžimas prieš „sustabarėjusias“ tradicijas ir „sausą“ protą.

[9] Čia verta pastebėti, kad nors popiežiai ir politiniai tradicionalistai visuomet aiškiai matė masonerijos įtaką ir prieš ją kovojo, visų blogybių aiškinimas tarptautinio sąmokslo teorijomis yra daugiau protestantiškos ir nacionalistinės kilmės. Beje, pirmieji tarptautiniu sąmokslu buvo apkaltinti ir dėl to panaikinti jėzuitai – absoliutizmo ir protestantiškojo konservatizmo priešininkai.

[10] J. Evola, R. Guenonas, A. de Benoist ir kt.

[11] 1890 m. Leonas XIII įsakė katalikų partijoms baigti tarpusavio konfliktus, pripažinti Prancūzijos respubliką ir įsilieti į jos politinį gyvenimą, siekiant užkirsti kelią socializmui. Šis žingsnis labai nuvylė antirespublikoniškus prancūzų tradicionalistus.

[12] Pamokslas Lille 1976 08 29, „Pulkim ant kelių“ Nr. 7.

[13] Jacek Bartyzel, „Umierać, ale powoli!“ O monarchistycznej i katolickiej kontrrewolucji w krajach romańskich 1815–2000, Arcana, Kraków, 2002, p. 243 ir toliau. Taip pat remiuosi to paties autoriaus straipsniu Karlizm // Encyklopedia „Białych Plam“, Polskie Wydawnictwo Encyklopedyczne, Radom, 2000–2007, t. 9, bei Adam Wielomski, Hiszpania Franco, Arte, 2006.

[14] In eminenti, 1738 04 28.

[15] Chouan, nes atpažinimo ženklu naudojo pelėdos (chat-huant) ūkimą.

[16] Klemens Wenzel, Fürst von Metternich-Winneburg zu Beilstein (1773–1859).

[17] Būtent jo parėdymu buvo numalšintas 1809 04–11 vykęs Tirolio valstiečių sukilimas prieš okupantų prancūzų antibažnytinę politiką. Legendinio Andreaso Hoferio vedami kalniečiai, Vandėjos sukilėlių pavyzdžiu, žygiavo po Švč. Jėzaus Širdies vėliava ir prieš mūšį kalbėdavo rožančių...

[18] Priešingai liberaliosios istoriografijos teiginiams, konservatyvūs žydai patys norėjo gyventi plačią savivaldą turinčiuose getuose. Emancipacija dažniausiai reiškė jų tradicinės gyvensenos ir religijos praradimą, kitų tautų antisemitizmo sustiprėjimą. Romos getas gyvavo iki 1870 m.

[19] Italijos valdovai pasuks skirtingais keliais. Sardinija (Pjemontas) taps suvienytos nacionalistinės Italijos kūrimo centru, o Modenos kunigaikščiai Pranciškus IV ir Pranciškus V bus nuosekliausi italų kontrrevoliucionieriai.

[20] El soldado católico en guerra de religión, 1792.

[21] La Apologia del Altar y del Trono, 1812–1818.

[22] Bernardo Mozo de Rosales, marqués de Mataflorida (1761–1832).

[23] Paskutinis inkvizicijos nuosprendis buvo paskelbtas 1826 m.: Valensijoje jos sprendimu pakartas mokytojas Cayetano Ripollis, skleidęs masoniškąjį deizmą. Inkviziciją galutinai panaikino regentė Marija Kristina 1834 07 15.

[24] Cien mil hijos de San Luis.

[25] Taip yra todėl, kad prancūzų karaliai pretendavo į kvazikunigiškas funkcijas, o jos galimos tik vyrams. Karaliai laikė save šalies „vyskupais išoriniams reikalams“ (évêque du dehors), turėjo teisę per Kalėdas vesti Mišparus. Prancūzų monarchijos principas yra „pirminė sukcesija“ – karaliumi automatiškai tampa amžiumi vyriausias dinastijos vyras iš mirusiam karaliui artimiausios giminystės šakos, jei jis gimęs iš teisėtos katalikiškos santuokos ir pats yra katalikas. Tai nėra įprasta paveldimoji monarchija, kurioje karalius gali savo valia tvarkyti paveldimumo klausimą, lyg turtinį testamentą: atsisakyti sosto, perduoti jį kitam, pakeisti palikuonių pirmenybės eilę ir kt. Prancūzijos karūna yra „nedisponuojama“ (indisponible) – ji priklauso visai tautai kaip corpus mysticum, todėl teisėtas jos turėtojas nori nenori privalo ją nešioti ir negali niekam perduoti (plg. Jean de Terra Rubea, Tractatus de jure futuri successoris legitimi in regiis hereditatis, 1419). Tiesa, yra ginčytina, ar šios griežtos dinastinės taisyklės privalomos ne Prancūzijos monarchams Burbonams. Ir karlistų pretendentai atsisakydavo sosto, jį perduodavo.

[26] Maria Teresa de Bragança (1793–1874).

[27] Cristinos – taip vadinti regentės Marijos Kristinos šalininkai.

[28] Juan Donoso Cortés, marqués de Valdegamas (1809–1853).

[29] Jaime Balmes Urpià (1810–1848).

[30] 1883 m., keturis metus prieš mirtį, Jonas, Montizono grafas, buvo prancūzų legitimistų paskelbtas Prancūzijos karaliumi Jonu III ir pareiškė teises į tos šalies sostą.

[31] Būtent taip mąstė žymiojo tradicionalizmo teoretiko Josepho de Maistre‘o, Sardinijos ambasadoriaus caro dvare, brolis Xavieras de Maistre‘as (1763–1852), pagarsėjęs literatas. Jis 1812 m. perėjo į stačiatikybę, vedė rusę ir pasiliko gyventi Sankt Peterburge.

[32] Pastatė keletą pripažinimo sulaukusių komedijų, išjuokiančių liberalius politikus ir rietenas parlamente.

[33] Lot. integer – nepaliestas. Integrizmą tarptautiniu judėjimu pavertė šv. popiežius Pijus X. Jis pasmerkė krikščionybės ir demokratijos jungėjus R. Murri bei Sillon judėjimą, o 1907 m. – modernizmo ereziją. Popiežiaus ir jo sekretoriaus ispano kardinolo R. Merry del Val iniciatyva 1909 m. buvo įsteigta organizacija Sodalitium pianum, vadovaujama arkivysk. Umberto Benigni (1862–1934). Sodalicija viso pasaulio vyskupijose, vienuolijose, universitetuose negailestingai persekiojo modernistus, leido antimodernistinę spaudą. Integristais buvo vadinami Sodalicijos bendradarbiai ir šalininkai. 1921 m. Sodaliciją panaikino pop. Benediktas XV.

[34] El Liberalismo es Pecado, 1886. Ši knyga tapo bestseleriu visame pasaulyje ir sukėlė liberaliųjų katalikų įsiūtį – šie užvertė Šv. Sostą skundais prieš kunigą.

[35] A. Wielomskis teigia neradęs panašių Karolio VII teiginių – jo polinkis į kompromisus su liberalizmu ginčytinas. Kai kurie istorikai nurodo, kad Nocedalas perlenkė lazdą teokratijos link, manė, jog dvasininkai turi tiesiogiai vadovauti politinei veiklai.

[36] Karlisto sūnus, dar katalikas ir konservatorius, bet palaipsniui virtęs moderniu respublikonu Sabino Arana y Goiri 1895 m. įsteigė Baskų nacionalistų partiją (Eusko Alderdi Jeltzalea), kuri pilietinio karo metu stojo prieš generolą Franco.

[37] Juan Vázquez de Mella y Fanjul (1861–1928).

[38] Išleisti Madride 1932–35. Žymiausios jo knygos: „Trys nacionalinės dogmos“ (Los tres dogmas nacionales, 1906), „Tradicionalistinės Bendrijos idealai“ (Ideario de la Comunión Tradicionalista, 1931), „Tradicionalistinė politika“ (1932), „Eucharistijos filosofija“.

[39] Pelayo – ispanų rekonkistos didvyris, Margarita – ištikimoji pretendento Karolio VII žmona.

[40] Salvador Minguijón y Adrián (1874–1959).

[41] Prancūzų legitimistai jį pripažino savo karaliumi Alfonsu I.

[42] Jiems po R. Nocedalo mirties 1907 m. vadovavo baskas Juanas de Olazábalis Ramery.

[43] Manuel José Fal Conde (1894–1975). 

[44] La Cruz de Borgoña, Aspas de Borgoña – raudonas šv. Andriejaus kryžius iš dantytų šakų baltame fone.

[45] Víctor Pradera y Larumbe (1873–1936).

[46] J. Bartyzelis laiko Maeztú nacionalizmą nacionalkatolicizmu, nes šis veikėjas pabrėžia ispaniškumo neatsiejamą ryšį su katalikybe, jo, kaip ir karlistų, idealas yra Aukso amžiaus katalikiškoji monarchija. Būtent Maeztú dėka ispanų nacionalizmo įpėdinis Falangos fašizmas visuomet save siejo su katalikybe ir linko į tradicionalizmą. Uolūs katalikai buvo ispanų fašizmo ideologas Ernesto Giménezas Caballero ir Falangos vadas Primo de Rivera. Tokį nacionalkatolicizmą galima laikyti ir Franco politikos esme. Vienintelis „autentiškas“, antitradicinis ir antikatalikiškas ispanų fašistas buvo R. Ledesma Ramosas. Tiesa, skirtingai nuo karlistų, nacionalistai ir falangistai pasisakė už stiprią centralizuotą valstybę, labiau pabrėžė pasaulinės imperijos idėją. Tai atsispindi Maeztú šūkyje: „Dievas, Tėvynė, Karalius“ – karlistų fueros nebeliko... Todėl nieko nuostabaus, kad baskų ir kataloniečių dauguma pasirinko kairuolišką separatizmą.

[47] José Enrique Varela Iglesias (1891–1951).

[48] Karlistai įnešė kryžiaus žygio ir kitus religinius motyvus į to meto patriotinę literatūrą bei fronto dainas. Visi gen. Franco kareiviai dainavo karlisto Ignacio Romero Raizábalo kūrinius, literatūrinę karo epopėją sukūrė karlistai rašytojai Jesús Evaristo Casariego, Jaime del Burgo Torresas, Antonio Pérezas ir kiti.

[49] Tomás Domínguez Arévalo, comte de Rodezno (1883–1952).

[50] Grįžęs turėjo atsiriboti nuo politinės veiklos, mirė, kaip ir Franco, 1975 m.

[51] 1936 01 26 Decreto instituyendo la Regencia.

[52] 1943 m. savo pretenzijas į sostą pareiškė Karolio VII vaikaitis Karolis Pijus (Carlo Pio de Habsburgo-Lorena y Borbón). Jis pasivadino Karoliu VIII. Šį pretendentą parėmė nedidelė karlistų grupė, susibūrusi aplink laikraštį El Cruzado Español. Jį rėmė ir dalis gen. Franco vyriausybės narių. Šiandieninis karloktavistų pretendentas – Domingo de Habsburgo-Lorena y Hohenzollernas, jį palaiko draugija Comunión Carloctavista y Círculo Carlos VIII.

[53] Zita Maria delle Grazie, principessa di Borbone di Parma (1892–1989).

[54] Francisco Elias Tejada y Spinola (1917–1978).

[55] Jame giedama: „Už Dievą, už Tėvynę ir Karalių kovojo mūsų tėvai. Už Dievą, už Tėvynę ir Karalių kovojame ir mes... gindami Šventosios Tradicijos vėliavą“.

[56] Turimi omenyje sedevakantistai ir Ispanijos vietovėje Palmar de Troya įsikūrusio „popiežiaus“ rėmėjai.

[57] CTC interneto svetainės yra www.ctcarlista.org, www.carlistes.org, o Siksto Henriko CT: www.carlismo.es.

[58] Tiesa, prancūzų tradicionalistai linko į vadinamąjį fideizmą ir filosofinį tradicionalizmą – tomistinei pažinimo filosofijai priešingas klaidas, menkinančias proto reikšmę pažinimo procese. 1855 m. Bažnyčia pasmerkė šios krypties filosofą A. Bonetty. Ispanai karlistai visuomet buvo glaudžiai susiję su neotomizmo filosofine-teologine mokykla.

[59] De regimine principum, I, 12.

[60] Summa theologica, I–II q. 105 a. 1 corp.

[61] Akivaizdu, kad Europos civilizacijoje tokios valstybės yra tik tos, kuriose yra nedaug gyventojų, kur vyrauja ypač stipri luominė tvarka ir visuomeninės dorybės: tai Graikijos poliai, Italijos miestai-valstybės (Venecija, Florencija, Genuja), Vokietijos laisvieji miestai (Kelnas, Maincas, Augsburgas, Strasbūras), Šveicarijos kantonai ir pan.

[62] De regimine principum, I, 8.

[63] 1968 m. kartos neomarksistai, rodydami į Tikrosios tvarkos parodijas XX a. I pusėje, „fašizmu“ vadina ne tik bet kokią politinę valdžią, bet ir religinį autoritetą, vyro ir tėvo funkciją šeimoje, proto viršenybę prieš instinktus.

[64] Valstybės garbinimu.

[65] Thomaso Hobbeso knygoje Leviathan (1651) aprašyta valstybė – moderniosios valstybės provaizdis. (Leviatanas – biblinė jūrų pabaisa, plg. Ps 74, 13, Job 41, Iz 27, 1.)

[66] J. Baszkiewicz, Myśl polityczna wieków średnich, Poznań, 1998, p. 128.

[67] Čia savaime peršasi paralelė su šiandienine Bažnyčios krize. Popiežiaus primatas ir neklystamumas tikrai reiškia absoliučią monarchiją, bet tradicine prasme: popiežius turi realią aukščiausią valdžią, tačiau bendros Bažnyčios tvarkos tarnyboje, jis prisiekia saugoti tradicijos tęstinumą, negali paprastu dekretu griauti tradicinio mokymo, bažnytinių teisių, liturgijos, papročių. Šiandieninis „charizmatinis“ popiežiaus absoliutizmas, savavališkai viską keičiantis ir paklusnumo vardan persekiojantis tradiciją, yra politinės tironijos pritaikymas Bažnyčios gyvenimui. Kas belieka tradicionalistams? Ultrarojalistų pavyzdžiu būti „popiežiškesniems už popiežių“, ginti Tradiciją, kartu išlaikant tobulą paklusnumą tikram Šv. Tėvo autoritetui.

[68] Don Carlos o el petroleo, 1870.