Giovanni Paolo Pannini, „Apaštalas Paulius pamokslauja ant griuvėsių“ (1744)
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus pirmojo Laiško korintiečiams. (1 Kor 15, 1–10)
Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję.
Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai.
Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia.
Brangūs tikintieji
Šiandienos pamoksle norėčiau paaiškinti ir išplėtoti Laiško korintiečiams mintis, nes jame šv. Paulius kalba apie labai svarbius ir mūsų laikais itin aktualius dalykus.
15 skyriuje Apaštalas teigia, kad, pirma, norint pasiekti išganymą būtina tikėti apaštalų skelbiama Evangelija ir išlaikyti šį tikėjimą iki mirties; antra, kad šis tikėjimas Jėzaus Kristaus žodžiais, darbais ir stebuklais, ypač Jo Prisikėlimu, yra patikimai paliudytas iš tikrųjų įvykusiais istoriniais faktais; trečia, kad patikimi šių faktų, ypač Prisikėlimo, liudytojai yra Jėzaus Kristaus apaštalai, o ištikimi šio liudijimo perdavėjai mums yra jų įpėdiniai apaštališkoje visuotinėje Bažnyčioje. Prieš pradėdamas įrodinėti istorinę Prisikėlimo tikrovę, šv. Paulius ragina mus tvirtai laikytis šio iš apaštalų gauto tikėjimo iki pat gyvenimo pabaigos, nes kitaip būtume įtikėję veltui. Šiuos keturis punktus aptarsiu šiek tiek plačiau.
1. Tikėjimas Jėzaus Kristaus skelbta ir iš apaštalų gauta Evangelija yra būtinas amžinajam išganymui. Kitame laiške šv. Paulius teigia, kad „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Žyd 11, 6). Pats Jėzus Kristus pasakė: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16, 16). Čia kalbama ne tik apie paprastą tikėjimą Dievo Sūnaus žodžiais, bet daug labiau apie paklusnų antgamtinį tikėjimą Dievu Gelbėtoju. Vatikano I Susirinkimas moko, kad antgamtinis tikėjimas yra dorybė, kuria mes, įkvėpti ir padedami dieviškosios malonės, tvirtai tikime Dievo apreikštais dalykais – ne dėl jų vidinio teisingumo, kurį pažįstame prigimtine proto šviesa, bet dėl paties Dievo, kuris negali nei klysti, nei kitų klaidinti, autoriteto.
Todėl jei Dievas ką nors apreiškė žmonijai, turime visu tuo tikėti – visomis apreikštomis tiesomis be išimties, visiškai paklusdami protu ir valia. Negalime iš šių tiesų išsirinkti mums patinkančias, negalime jų iškraipyti, sušiuolaikinti arba keisti pagal savo pageidavimus. Šis tikėjimo paklusnumas Dievui yra tiesioginė priešingybė mūsų pirmųjų tėvų nepaklusnumui – jie nepatikėjo Dievo žodžiu, kad valgydami rojaus medžio vaisių mirs, ir taip užtraukė bausmę sau bei visai žmonių giminei, o šios nuodėmės padariniai yra kūno ir sielos mirtis. Todėl tas, kas nesilaiko besąlygiško paklusnumo tikėjimui, kas sąmoningai iškraipo bent vieną tikėjimo tiesą arba vieną Dievo įsakymą, – nusidės prieš visą antgamtinio tikėjimo dorybę ir prieš jį apreiškiantį Dievą.
Toks žmogus praras tikėjimo dorybę, o kartu su ja – ir visą pašvenčiamąją malonę, todėl nebegalės pasiekti išganymo. Taigi šv. Paulius mus ragina tvirtai laikytis jo skelbiamo tikėjimo ir jame ištverti, kitaip būsime įtikėję veltui. Panašiai savo laiške perspėja ir šv. Jonas: „Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo“ (2 Jn 9).
2. Tikėjimas, apie kurį kalba šv. Paulius, nėra tikėjimas kokiomis nors miglotomis idėjomis apie Dievą. Tai tikėjimas konkrečiomis Dievo Sūnaus skelbtomis tiesomis ir Jo darbais. Tos tiesos ir darbai prieštaravo visiems žmonių, įskaitant Jo paties apaštalus, įsitikinimams bei lūkesčiams. Ypač vienas įvykis visiems atrodė nesuprantamas ir neįmanomas – tai Kristaus Prisikėlimas. Vis dėlto, kitaip nei daugelis tiesų, kurių niekaip negalime patikrinti, Jėzaus Kristaus Prisikėlimą patvirtino daugiau kaip 500 patikimų liudininkų, kurių vardus ankstyvoji Bažnyčia žinojo. Jų liudijimą ji patikrino ir išsaugojo iki šių laikų, todėl jį galime laikyti patikimu. Dėl šios priežasties mūsų Viešpats šv. Tomui tarė: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29).
Tomas, kiti apaštalai ir daugiau kaip 500 brolių, kuriuos mini šventasis Paulius, įtikėjo ne Jėzaus Prisikėlimu, nes jie jį matė ir patyrė kaip regimą, fizinį, istorinį faktą. „Įtikėjai“, – pasakė Tomui Jėzus, turėdamas omenyje tikėjimą Jo dievyste, kurios įrodymas buvo Jo prisikėlimas. Tačiau žodžiai „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29) taikomi mums, paprastiems katalikams, kurie tiki Prisikėlimo faktu, o kartu ir Jėzaus Kristaus dievyste, remdamiesi patikimu apaštalų ir 500 mokinių liudijimu. Kadangi mūsų tikėjimas remiasi istoriniu Prisikėlimo faktu, tvirtai paliudytu patikimų liudytojų, jis yra visiškai racionalus ir atsakingas, priešingai nei visi kiti įsitikinimai, kurie negali faktais pagrįsti savo tiesų. Šis tikėjimas taip pat yra tikroviškiausias ir viltingiausias iš visų, nes jis paremtas Dievo visagalybe ir ištikimybe – Dievas įvykdė savo pažadą Sūnui Jį prikeldamas iš numirusių ir patvirtino mūsų pačių prisikėlimo viltį paimdamas į dangų Švč. Mergelę Mariją.
3. Šį tikėjimą istorine Prisikėlimo tiesa ir Jėzaus Kristaus dievyste Viešpats perdavė apaštalams, o apaštalai – Bažnyčiai, kad jis būtų ištikimai skelbiamas tikintiesiems. „Šia Evangelija būsite išgelbėti, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs“, – sako apaštalas Paulius. Kitoje vietoje jis sako: „Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas! <...> Sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8–9). Jeigu turėtume netikėti nei angelu, nei pačiais apaštalais, jeigu jie imtų skelbti kitokią Evangeliją, negu jau buvo paskelbę, juo labiau turėtume netikėti jokia žemesne ir vėlesne valdžia, jeigu ji imtų skelbti kitokį mokymą negu apaštalų Evangelija.
4. Taip tikėti ir iki gyvenimo pabaigos išlaikyti šį apaštališką ir katalikišką tikėjimą vien savo jėgomis neįmanoma. Nes kaip antgamtinis tikėjimas yra Dievo laisvai suteikta malonė, taip ir jo išsaugojimas iki mirties yra Dievo dovana, kurios turime nepaliaujamai prašyti. Šį tikėjimą turime nuolat atnaujinti, stiprinti, į jį gilintis, taip pat dažnai sužadinti tikėjimo aktus, ypač priešindamiesi netikėjimo pagundoms arba modernistiniams iškraipymams.
Prašykime Marijos, mūsų Motinos, mūsų tikėjimo Vadovės ir Mokytojos, kad liktume ištikimi iki mirties šiam tikrajam apaštališkam ir katalikiškam tikėjimui.