Šv. Pijaus kunigų brolijos generalinio vyresniojo kun. Davide Pagliaranio pamokslas teikiant vyskupų šventimus Ekone (Šveicarija) 2026 m. liepos 1 d, Brangiausiojo Kristaus Kraujo šventę
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Jūsų Ekscelencijos, brangūs konfratrai, brangios seserys, mieli tikintieji,
Pagaliau ši diena atėjo! Koks džiaugsmas matyti jus, taip gausiai susirinkusius iš visų pasaulio kampelių!
Pirmiausia noriu padėkoti tiems, kurie dosniai padėjo parengti šią šventę, taip pat visiems broliams kunigams, kurie šiai dienai parengė savo širdį, protą bei dvasią, ir visiems jums, kurie kaip piligrimai pasistengėte atvykti čia, į Ekoną, į šią, be abejo, istorinę ceremoniją.
Tikėjimo išpažinimas
Kokia šios dienos prasmė? Kodėl čia susirinkome? Kaip reikia suprasti šiuos vyskupų šventimus?
Šie šventimai yra įvykis, į kurį neįmanoma žiūrėti abejingai. Ką jis reiškia mums?
Visų pirma ši ceremonija turi būti tikėjimo išpažinimas. Tai labai svarbu.
Mes nesirenkame, kuo tikėti, o kuo netikėti. Negalime tikėjimo keisti, iš naujo aiškinti ar peržiūrėti. Mes paprasčiausiai privalome saugoti tą tikėjimą, kurio Bažnyčia visada mokė. Privalome jį mylėti, juo gyventi ir perduoti jį kitiems.
Jeigu iš tiesų mylime mūsų Viešpatį, privalome dalytis tomis gėrybėmis, kurias pirmiausia gauname per tikėjimą. Kas netrokšta perduoti tikėjimo, tuo parodo, kad pats juo nebegyvena. Kuo labiau tikėjimas puolamas, kuo labiau jis nyksta, tuo ši pareiga tampa aktualesnė, nes be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui, neįmanoma dorai gyventi, neįmanoma išsigelbėti. Todėl šiandien imamės išskirtinių priemonių, atitinkančių šią ypatingą būtinybę.
Klaidinga dilema: tikėjimas ar Bažnyčia
Kas nors galėtų pamanyti, kad esame atsidūrę prieš dilemą. Kad pasirenkame visą tikėjimą, bet atsiskiriame nuo Bažnyčios. Tarsi reikėtų rinktis tarp tikėjimo ir Bažnyčios. Ar, norėdami išsaugoti tikėjimą, iš tiesų nutraukiame ryšį su Bažnyčia?
Tai klaidinga dilema.
Bažnyčiai pirmiausia priklausome per tikėjimą – išpažindami visą tikėjimą, visą Bažnyčios tikėjimą. Kaip savo tautai priklausome todėl, kad kalbame ta pačia kalba, dalijamės ta pačia tapatybe ir kultūra; kaip savo šeimai priklausome todėl, kad nešiojame tą pačią pavardę ir gyvename tuose pačiuose namuose – taip ir Bažnyčiai priklausome todėl, kad išpažįstame tą patį tikėjimą.
Todėl tai klaidinga dilema, į kurią negalime leistis, nes niekas negali rinktis tarp tikėjimo ir Bažnyčios. Mes norime Bažnyčios tikėjimo tam, kad liktume Bažnyčioje. Mes norime Bažnyčios per tikėjimą ir tikėjime.
Labai svarbu tai suprasti, net jeigu tie, kurie yra mums priešiški, to suprasti nenori. Visa tai nėra nuomonės ar jautrumo klausimas, nėra vienas iš galimų pasirinkimų – tai būtinybė.
Mus kaltina, kad nemylime ir negerbiame popiežiaus. Tačiau kaip tik todėl, kad nuoširdžiai mylime popiežių kaip Kristaus Vietininką ir Bažnyčios galvą, nebenorime jo matyti pažeminto šalia netikrų ganytojų, netikrų religijų atstovų. Kiek kartų tai matėme per visus šiuos metus?
Kaip tik todėl, kad mylime Kristaus Vietininką, nebenorime tokio popiežiaus pažeminimo – pažeminimo, kuris krinta ir ant visos Bažnyčios, kai ji pastatoma į vieną lygį su klaidingomis religijomis.
Mes kalbame tikėjimo kalba
Tačiau visa tai jau ne kartą aiškinome. Aiškinome beveik visomis pasaulio kalbomis.
Kodėl vis dėlto mūsų nesupranta? Kodėl iš esmės kalbame skirtingomis kalbomis?
Mes kalbame tikėjimo kalba. Mes norime tikėjimo visame jo paprastume – čia nėra nieko nesuprantamo. Tikėjimo išpažinimas nėra sudėtingas. Tikėjimo išpažinimas, kurį ką tik atliko būsimieji vyskupai, nėra painus – kiekvienas gali jį suprasti.
Mes kalbame tikėjimo, Tradicijos kalba. O girdime kitą kalbą, lyg iš kito pasaulio, kalbančią apie kitus dalykus: apie įtrauktį, įsiklausymą, dialogą ir palydėjimą.
Mes norime tikėjimo. Tik turėdami tikėjimą, galime palydėti kitus. Mes įsiklausome į kitus tam, kad juos atvestume į šį tikėjimą, kad juos atverstume.
Norint atversti žmones, reikia liautis kalbėjus vien dėl kalbėjimo, vien dėl palydėjimo. To neužtenka. Ne to žmonėms reikia. Žmonėms reikia mūsų Viešpaties. O mūsų Viešpatį pažįstame ir prie Jo ateiname per tikėjimą – per neiškreiptą katalikų tikėjimą. Kito kelio nėra.
Štai kodėl taip sunku susikalbėti. Deja, kalbame skirtingomis kalbomis, ir laikui bėgant jos vis labiau viena nuo kitos tolsta.
Aukščiausiasis Dievo įstatymas – sielų išganymas
Šiuos šventimus vykdome su viltimi.
Jų nevykdome polemikos, įtampos, kartėlio ar nuoskaudos dvasia. Šią ceremoniją išgyvename su džiaugsmu ir viltimi.
Kodėl?
1988 m. tie, kurie smerkė Broliją, pranašavo, kad ji žlugs. Tačiau Apvaizda buvo numačiusi ką kita. Kodėl Apvaizda turėjo kitą planą? Tai šiandien aiškiai parodo jūsų dalyvavimas. Dievas mūsų neapleido ir neapleis. Tai liudija visi šie metai, ir dar kartą patvirtina šie šventimai.
Tačiau kodėl Dievas negali mūsų palikti?
Atsakymas labai paprastas. Dievas turi tik vieną mintį, vieną troškimą, vieną norą – išgelbėti sielas. Jei yra kas nors, kas pažodžiui laikosi principo, jog aukščiausiasis įstatymas yra sielų išganymas – tai yra pats Dievas. Tai Jo įstatymas, ir Jis jo visada laikosi be išimčių.
Kad išgelbėtų sielas Jis, nepaisydamas jokių žmogiškų samprotavimų ir prognozių, pasiuntė savo Sūnų. Jis panorėjo, kad Jo Sūnus įsikūnytų ir mirtų ant Kryžiaus.
Kodėl?
Nes aukščiausias įstatymas, Dievo įstatymas, yra sielų išganymas. Štai kodėl Dievas mūsų neapleido ir neapleis – Jis visada suteiks priemones, atitinkančias mūsų poreikius.
Nors žmonės gali sudaryti kliūčių Atpirkimo darbui, Dievas jam niekada nesudarys kliūčių. Priešingai – kuo labiau kenčiame, kuo atkakliau kovojame, kuo labiau stengiamės likti Jam ištikimi, tuo arčiau Jis yra mūsų ir tai mums parodo.
Kartais svyruojame, kartais abejojame arba išgyvename nusivylimą. Tačiau mūsų Viešpaties pažadai yra neklaidingi – Jis visada jų laikosi. Ir šiandien Jis mums pateikia dar vieną to įrodymą.
Jeigu ir toliau bet kokia kaina ieškosime Dievo valios ir sielų gėrio, mums niekada nieko nepritrūks.
Tarnauti Bažnyčiai kaip motinai
Tačiau labiausiai šiuos šventimus reikia suprasti ir išgyventi meilės dvasioje – meilės sieloms ir ypač meilės Bažnyčiai dvasioje. Kuo labiau sielos yra pasimetusios, tuo uoliau turime jų ieškoti ir jas sustiprinti.
Kuo labiau Bažnyčia yra niekinama, kuo labiau aptemdomas jos dieviškumo spindesys, tuo labiau turime ją mylėti, jai tarnauti ir būti pasirengę sumokėti už tai bet kokią kainą.
Didžiausia auka, kurios Dievas gali iš mūsų pareikalauti – būti laikomiems maištininkais, nors mes tik trokštame tarnauti Bažnyčiai ir mylėti ją kaip motiną. Kokia didžiulė auka – būti laikomiems ir vadinamiems maištininkais!
Mes norime jai tarnauti kaip motinai. Motinai, kuri išgyvena sunkumus, yra prislėgta ir kenčianti; motinai, kuri kartais net išduodama; motinai, kuriai reikia pagalbos ir kuri jos verta dėl viso to, ką ji mums davė.
Visa, ką esame gavę, gavome per Bažnyčią ir Bažnyčioje. Tikėjimą, kurį šiandien norime išpažinti ir kuriuo norime gyventi, gavome iš Bažnyčios.
Todėl būtent dėl to, ką iš jos gavome, ir dėl to, kas ji yra – Kristaus Sužadėtinė, Jo Mistinis Kūnas – privalome padaryti visa, kas įmanoma, ir net daugiau, kad ją paremtume ir jai padėtume.
Ar galime likti abejingi ir nieko nedaryti? Ar galime sakyti: „Tai ne mūsų reikalas. To iš mūsų nereikalaujama“? Ar Brolija gali likti abejinga? Ne. Tai reikštų išduoti Bažnyčią, nusidėti meilei, o mes negalime taip pasielgti.
Brangiausiasis Kraujas – vienintelis vaistas
Kils įvairių klausimų, tačiau šiandienos šventė – Brangiausiojo mūsų Viešpaties Kraujo šventė – Apvaizdos valia tobulai išreiškia ir apibendrina šių šventimų prasmę. Ši šventė leidžia visa suvesti į vieną vienintelį dalyką – Brangiausiąjį mūsų Viešpaties Kraują.
Kas nepažįsta Brangiausiojo Kristaus Kraujo, jo nemyli ir negarbina, tas nepažįsta mūsų Viešpaties, nepažįsta Atpirkimo. O kas nepažįsta mūsų Viešpaties, tas iš tikrųjų nieko nepažįsta ir nieko nesuprato.
Brangiausiasis Kraujas yra vienintelis vaistas nuo visų blogybių, kurios slegia žmoniją.
Kodėl?
Todėl, kad visos blogybės kyla iš nuodėmės, o vaistas nuo nuodėmės yra mūsų Viešpaties Brangiausiasis Kraujas.
Žmogaus išaukštinimas
Visos blogybės kyla iš nuodėmės, ypač iš vienos nuodėmės, į kurią norėčiau atkreipti jūsų dėmesį. Tai vis ta pati nuodėmė nuo žmonijos sukūrimo iki šių dienų – žmogaus išaukštinimas. Šiandien mus iš visų pusių supa žmogaus išaukštinimas.
Žmogus esąs nuostabus, tobulas, stulbinantis, žmogus turįs begalinį orumą... Tačiau iš tikrųjų visa tai veda į puikybę. O ilgainiui veda į Dievo paniekinimą ir apostazę – tyliąją apostazę. Ji prasideda būtent čia.
Kuo nesaikingiau ir fanatiškiau žmogus išaukštinamas, tuo labiau jis nutolsta nuo Dievo, kartu nutoldamas ir nuo savo tobulumo bei tikrojo gėrio. Tai tikra nelaimė. Žmogus, kupinas teisių, kupinas savęs, nebepajėgia atsigręžti į Dievą, nebepajėgia pripažinti, kad yra sužeistas nuodėmės ir jam reikia Atpirkimo. Jam reikia mūsų Viešpaties, reikia Jo Brangiausiojo Kraujo.
Štai čia ir yra didžioji mūsų laikų – tiesą sakant, visos žmonijos istorijos – blogybė, apimanti visas kitas. Šis maras, ši rykštė, ši įkyri idėja, reikia pripažinti, giliai skverbiasi net į pačią Bažnyčią. Šis maras apakina ir paralyžiuoja sielas. Jis neveda sielų atgal pas Dievą.
Skelbti Kryžiaus išmintį
Todėl šiais šventimais norime ką nors padaryti. Norime ir toliau skelbti Brangiausiąjį mūsų Viešpaties Kraują ir tam tikra prasme toliau juo laistyti sielas.
Šiame Kraujyje mūsų Viešpats įsteigė savo Bažnyčią – Naująją ir Amžinąją Sandorą. Ji yra tik viena. Kas mano, kad yra dvi ar trys sandoros, tas iš tikrųjų nebetiki vienintele ir begaline mūsų Viešpaties Kraujo verte.
Kalbėdami apie mūsų Viešpaties Brangiausiojo Kraujo vertę, negalime pamiršti, iš kur jis kilo. Jis susiformavo tyriausiame Švč. Mergelės Marijos kraujyje. Būtent ji suteikė Žodžiui Jo žmogiškąją prigimtį. Būtent jos tyriausiame, nekaltajame kraujyje Įsikūnijimo akimirką susiformavo mūsų Viešpaties Kraujas. Būtent ji drauge su mūsų Viešpačiu jį paaukojo mūsų atpirkimui.
Ji aukojo šį kraują. Ji pirmoji matė, kaip jis išteka iš mūsų Viešpaties žaizdų. Ji matė jį tekant po Kryžiaus medžiu. Ji jį surinko Kryžiaus papėdėje. Ji jį ir šiandien saugo ant altoriaus. Ji Mišių metu dalija jo malones sieloms. Ji iki galo suvokia jo vertę ir visada yra šalia mūsų Viešpaties.
Kokia paslaptis! Kokia didi paslaptis yra šis Švč. Mergelės susivienijimas su jos dieviškuoju Sūnumi – ji visada būna greta Jo!
Matote, kaip visas mūsų tikėjimas, visa mūsų religija ir visa mūsų meilė sukasi apie mūsų Viešpaties Kraują, nes viskas sukasi apie Kryžių.
Štai ką, mano brangūs konfratrai, kurie po kelių akimirkų gausite kunigystės pilnatvę, mūsų Viešpaties kunigystės pilnatvę, turėsite ginti ir skelbti.
Kokia garbė ir atsakomybė!
Skelbti Atpirkimą žodžiu ir dalyti jį per sakramentus, skelbti Kryžiaus išmintį – „papiktinimą žydams ir kvailystę pagonims“. Kvailystę ypač šiuolaikiniam bedieviškam pasauliui, kuris negali ir nenori jos suprasti.
Ši Kryžiaus išmintis yra vienintelis priešnuodis humanizmui, kuris veda į abejingumą ir apostazę. Šio humanizmo visada turėtumėte saugotis.
Kaip avinėliai tarp vilkų
Kokį patarimą galėčiau jums duoti?
Jūsų misija tokia subtili, tokia svarbi, tokia didinga, kad verčiau suteiksiu žodį pačiam mūsų Viešpačiui, pacituodamas Evangeliją.
Kokį patarimą šiandien jums duoda mūsų Viešpats? Kokį patarimą Jis davė apaštalams, kai siuntė juos skelbti Evangelijos?
„Štai aš siunčiu jus kaip avinėlius tarp vilkų.“ (Lk 10, 3)
Avinėlis – koks gražus mūsų Viešpaties paveikslas, kokis gražus vyskupo vaizdinys.
Tai reiškia, kad turite pamokslauti pirmiausia savo gyvenimo nekaltumu. Būtent jūsų gyvenimo ir jūsų papročių šventumas bei tyrumas suteiks moralinį autoritetą viskam, ką skelbsite.
Būti avinėliu taip pat reiškia tobulą paklusnumą, visišką paklusimą Dievo valiai. Kaip mūsų Viešpats nuolat paklūsta savo Tėvo valiai, taip ir jūs nuo šiandien dar uoliau privalote visada ieškoti Jo valios.
Dievo Avinėlis ir Judo Liūtas
Tačiau nepamirškite vieno dalyko: mūsų Viešpats, kuris yra Dievo Avinėlis, kartu yra ir Judo Liūtas.
Kaip galima būti ir avinėliu, ir liūtu?
Todėl, kad mūsų Viešpats, būdamas visiškai klusnus Tėvo valiai, niekada nenusilenkia pasaulio dvasiai. Kadangi Jis tobulai tarnauja Tėvui, neišvengiamai susiduria su pasaulio dvasia, su šio pasaulio kunigaikščio dvasia.
Taip ir vyskupas – kuo klusniau vykdo Dievo valią, tuo ryžtingiau prieš pasaulį gina mūsų Viešpaties, o ne žmogaus teises.
Liūtas niekada nebėga, niekada nesitraukia ir, svarbiausia, niekada nenusilenkia. Niekada nenusilenkite pasaulio dvasiai. Nepasitraukite nė per žingsnį, nedvejokite – šie šventimai jums suteiks nenugalimą stiprybę.
Nuo šios dienos jus stebės ir jūsų klausysis daugybė žmonių visame pasaulyje. Elkitės taip, kad po trisdešimties ar keturiasdešimties metų jie galėti pasakyti: „Jie nenusilenkė. Jie nepriklaupė prieš pasaulio dvasią. Jie klaupėsi tik prieš Kristų Karalių.“
Tai bus gražiausia, ką apie jus bus galima pasakyti po jūsų mirties. Tai bus gražiausias prisiminimas, kurį paliksite.
Žalčio išmintis
Mūsų Viešpats jums duoda ir kitą patarimą: „Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“
Kodėl reikia būti kaip žalčiams? Kodėl vyskupas turi būti kaip žaltys?
Tam, kad mokėtų atpažinti, įžvelgti ir perprasti pasaulio bei Kryžiaus priešų dviveidiškumą, dviprasmybę ir klastą. Pavojingiausi priešai jūsų nepuls atvirai. Jie stengsis pamažu priversti jus priimti „šiuolaikiškesnį“ tikėjimo, krikščioniškojo gyvenimo ir santykio su pasauliu supratimą. Turite tai žinoti.
Kai pajusite tokį pavojų, atsitraukite, melskitės, stebėkite, klauskite patarimo, viską pasverkite ir, prieš imdamiesi veiksmų, išlikite ramūs – kaip žalčiai. O kai ateis metas veikti, kai Šventoji Dvasia suteiks jums reikalingą šviesą, veikite ryžtingai ir daugiau nebeatsitraukite.
Štai ką reiškia būti kaip žalčiui – įžvelgti pasaulyje slypinčius dviveidiškumą, dviprasmybę ir klastą. O kalbėti ir skelbti kaip balandžiams reiškia kalbėti paprastai, be klastos ir be baimės, be dviprasmybių ir miglotumo. Tas dviveidiškumas, kurį privalote atpažinti kituose, niekada neturėtų tapti jūsų pačių bruožu.
Tikėjimo kalavijas
Ką dar sako Jėzus? Ką dar sako mūsų Viešpats?
„Brolis išduos nužudyti brolį, o tėvas – savo vaiką. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo.“ (Mk 13, 12) „Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma.“ (Lk 12, 2)
Nebijokite viso to, sako mūsų Viešpats. Palikite tai man. Leiskite teisti man. Kai reikės, įsikišiu pats.
Jis turi tik vieną rūpestį. Kokį?
„Kiekvieną, kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ (Mt 10, 32)
Kiekvieną, kuris pripažins mano teises, mano dievystę, mano Bažnyčią ir mano tikėjimą.
„Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o kalavijo.“ (Lk 12, 51)
Tai mūsų Viešpaties žodžiai, kuriuos Jis šiandien sako ypač jums.
Po kelių akimirkų, kai konsekruojantis vyskupas jums įteiks pastoralą, mūsų Viešpats jums įteiks kalaviją – savo kalaviją, Evangelijos kalaviją, tikėjimo kalaviją. Tik tikėjimu, vien tik tikėjimu galima nugalėti pasaulį. Pasaulis jau yra nugalėtas tikėjimu.
Nuo šios dienos šis kalavijas ypatingu būdu priklauso jums. Dievas suteiks jums ypatingos stiprybės juo naudotis – laiku ir nelaiku.
„Žmogaus namiškiai taps jam priešais.“ (Mt 10, 36)
Neįmanoma būti visų suprastam. Neįmanoma su visais sutarti.
Ar tai tragedija? Ar tai kažkas nesuprantama? Ne. Tai Evangelijos įstatymas, tai Kryžiaus įstatymas.
Štai tokius patarimus šiandien jums per Evangeliją duoda mūsų Viešpats.
Šventasis Kirilas ir arkivyskupas Lefebvreʼas
Prieš baigdami, negalime jūsų nepavesti tiems tūkstančiams šventų vyskupų, kurie gyveno prieš jus.
Šiandien prisiminsime du: vieną iš ankstyvosios krikščionybės laikų ir kitą, daug artimesnį mūsų dienoms.
Pirmasis yra šventasis Kirilas Aleksandrietis.
Liturgija apie jį pasako patį gražiausią dalyką, kokį tik galima pasakyti apie vyskupą: „zelus fidei sollicitus“ – „uolumas, rūpestis tikėjimu“. Jis turėjo vienintelį rūpestį – išlaikyti tikėjimo grynumą. Kokia graži gyvenimo programa vyskupui! Todėl jis įėjo į istoriją kaip didysis Dievo Motinos gynėjas, nekenčiamas eretikų.
Liturgija dar priduria: „propter fidem multa perpessus est“ – „dėl tikėjimo jis daug iškentėjo“. Ir iš tiesų, dėl savo rūpesčio tikėjimu jis daug kentėjo. Ruoškitės tam ir jūs: neįmanoma ginti tikėjimo nepatiriant kančios.
Jis buvo kaltinamas visais įmanomais nusikaltimais, net ir po savo mirties. Tačiau jis nesigėdijo nei mūsų Viešpaties, nei Dievo Motinos.
Yra ir kitas vyskupas – jums artimesnis pavyzdys, dar nepaskelbtas šventuoju: arkivyskupas Lefebvreʼas.
Apie jį taip pat galima pasakyti: „zelus fidei sollicitus et multa perpessus“ – „jis buvo kupinas uolumo dėl tikėjimo ir daug iškentėjo“. Jis turėjo vieną rūpestį – tikėjimą, ir dėl jo daug kentėjo.
Jis aiškiai suprato, kad šį tikėjimą išreiškia šventosios Mišios, šventųjų Mišių ir mūsų Viešpaties Brangiausiojo Kraujo gynimas. Kokia išmintis!
Kaip jis jau prieš tiek metų galėjo taip aiškiai, taip įžvalgiai suprasti krizės priežastis?
Tai buvo Kryžiaus išmintis. Kryžius, kurį jis nešė, tapo jo išminties šaltiniu. Šiandien labiau nei kada nors jo dvasia yra tarp mūsų. Jis mus drąsina, meldžiasi už mus, o ypač už jus. Jis rodo mums kelią, vedamas šios Kryžiaus išminties.
„Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją. Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui.“ (Mt 10, 25) Tai vėl mūsų Viešpaties žodžiai.
O prieš trisdešimt aštuonerius metus jie pasmerkė šventą vyrą.
Džiaukitės ir linksminkitės
Ar turėtume tikėtis ko nors kito? Ar reikia bijoti? Ar reikia panikuoti?
Šis klausimas toks svarbus, kad dar kartą paliksiu žodį pačiam mūsų Viešpačiui. Jis pats jums atsako:
„Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia“ (Mt 5, 11) – dėl manęs, dėl mano karalystės, dėl mano teisių, dėl mano įstatymo, dėl mano tikėjimo, dėl mano įsakymų.
„Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ (Mt 5, 12)
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen
2026 m. liepos 1 d., Ekonas