Bartolomé Esteban Murillo, „Šv. Pranciškus meldžiasi“ (1645)
Malda yra vienintelis gailestingumo darbas, kurį galime atlikti visada, bet kokiomis aplinkybėmis. Ne visada turime galimybę pamaitinti alkstančius, aplankyti ligonius, patarti abejojantiems, sudrausti nusidėjėlius ir pan., bet visada galime melstis už gyvuosius ir mirusiuosius. Be to, malda turi lydėti kitus gailestingumo darbus, nes jei norime savo gerais darbais ne tik materialiai padėti artimui, bet ir priartinti jį prie Dievo, turime atminti, kad visi mūsų veiksmai bus bevaisiai, jeigu Dievas jų neparems savo malone. Sielų atvertimas ir pašventinimas yra antgamtinis darbas, kuriame mes galime būti tik įrankiais, bet ne pagrindine priežastimi. Jei būsime susivieniję su Dievu ir prašysime Jo sielų išgelbėjimo, mūsų perspėjimas arba patarimas galbūt palies nusidėjėlio širdį ir padės jam pažinti Kristaus meilę. Priešingu atveju mūsų žodžiai ir veiksmai greičiausiai atsimuš nuo uždarytų jo širdies durų.
Maldos galia
Daugelyje Evangelijos vietų Kristus kalba apie didžiulę maldos galią: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.“ (Lk 11, 9–10) „Ir ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Ko tik prašysite manęs dėl mano vardo, aš padarysiu.“ (Jn 14, 13–14) „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs.“ (Jn 16, 23)
Todėl šv. Jokūbas rašo: „Daug gali karšta teisiojo malda, – ir pateikia pranašo Elijo pavyzdį. – Elijas buvo vargo žmogus kaip ir mes. Jis melste meldė, kad nelytų, ir nelijo žemėje trejus metus ir šešis mėnesius; ir jis vėl meldė, ir dangus davė lietaus, o žemė išželdino savo vaisių.“ (Jok 5, 16–18) Įspūdingą maldos galios pavyzdį davė Mozė, kai izraelitai kovojo su amalekitais. Kol jis laikydavo rankas iškeltas maldai, izraelitai imdavo viršų. Vos tik pavargęs jas nuleisdavo, mūšį savo naudai persverdavo amalekitai. Kadangi Mozė negalėjo laikyti iškeltų rankų valandų valandas, Aaronas ir Huras jas parėmė, kol buvo pasiekta pergalė (žr. Iš 17, 10–13).
Maldos savybės
Taigi turime būti tvirtai įsitikinę, kad savo malda galime daug pasiekti. Tačiau tam privalome išpildyti tris sąlygas: turime melstis pasitikėdami, ištvermingai ir Kristaus vardu.
Apie pasitikėjimą meldžiantis kalba tas pats šv. Jokūbas: „Tegul prašo, tvirtai tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties“ (Jok 1, 6–7). Konkrečiai čia kalbama apie maldą prašant išminties sau pačiam, tačiau toks tvirtas pasitikėjimas turi lydėti visas mūsų maldas. Kai meldžiamės už kitą žmogų, jis gali statyti kliūtis Dievo malonei, vis dėlto privalome viltis, kad mūsų malda bus išklausyta, nes Viešpats gali pakeisti net ir labiausiai užkietėjusias širdis.
Be to, mūsų malda turi būti atkakli, nes, nors Dievas pažadėjo išklausyti mūsų maldas, Jis niekada nesakė, kad išpildys jas iš karto. Priešingai, Kristus netgi pateikia palyginimą apie nesąžiningą teisėją, kuris galiausiai sutiko apginti vienos našlės teises tik todėl, kad jam įkyrėjo jos nuolatiniai prašymai. Taip ir Dievas, sako Išganytojas, išklausys „savo išrinktuosius, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis“ (žr. Lk 18, 1–7). Pirmieji krikščionys savo maldomis ir aukomis pakeitė pagonišką Romos imperiją į krikščionišką imperiją, bet tai truko daugiau nei 300 metų. Šv. Monika taip pat išmeldė savo sūnaus Augustino atsivertimą, tačiau tam prireikė daugelio metų, per kuriuos atrodė, kad jos maldos visiškai beprasmės, nes jos sūnus vis giliau grimzdo į nuodėmes ir klaidas. „Kantrybė gali pasiekti viską“, – rašo šv. Teresė Avilietė. Ji sako „viską“, bet tam reikia kantrybės.
Galiausiai turime melstis „Kristaus vardu“, t. y. remdamiesi Išganytoju ir Jo nuopelnais, nes Jis yra mūsų Tarpininkas pas Tėvą. Žinoma, negalime Kristaus vardu prašyti to, kas prieštarautų Dievo valiai. Todėl, kai meldžiame kokių nors laikinų dalykų, visada turime pridurti: „jei tai Tavo valia“ arba ką nors panašaus, nes Dievas dažnai naudoja fizinius vargus ir kančias, kad išlaisvintų sielas nuo prisirišimo prie žemiškų dalykų ir taip jas pašventintų.
Tačiau kai meldžiamės už sielų atsivertimą ir pašventinimą, galime būti visada tikri, jog tai atitinka Dievo valią. Čia galime prisiminti Fatimą, kur Dievo Motina aiškiai mus paragino melstis ir aukotis už nusidėjėlių atsivertimą. Jau parengiamieji angelo apsireiškimai 1916 m. turėjo būtent šį tikslą, kaip matyti iš dviejų jo išmokytų maldų: „Mano Dieve, aš tikiu į Tave, aš garbinu Tave, aš pasitikiu Tavimi, aš myliu Tave. Prašau Tave atleisti visiems, kurie netiki į Tave, negarbina Tavęs, nepasitiki Tavimi ir nemyli Tavęs.” „Švenčiausioji Trejybe, Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, su giliausia pagarba aš šlovinu Tave ir aukoju Tau Brangiausiąjį Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę, esančius visuose žemės tabernakuliuose, kad atsilyginčiau už visus piktžodžiavimus, šventvagystes ir abejingumą, kuriais Jis įžeidžiamas. Dėl begalinių Jo Švenčiausiosios Širdies bei Nekaltosios Marijos Širdies nuopelnų aš prašau Tave vargšų nusidėjėlių atsivertimo.“
1917 m. liepos 13 d. Dievo Motina netgi parodė vaikams pragarą, kad paragintų juos melstis ir aukotis už nusidėjėlių atsivertimą. Ji sakė: „Aukokitės už nusidėjėlius ir dažnai kalbėkite, ypač kai atliekate auką: „O Jėzau, tai darau iš meilės Tau, už nusidėjėlių atsivertimą ir norėdamas atsilyginti už nuodėmes prieš Nekaltąją Marijos Širdį“. Taigi Fatimos Dievo Motina nori mus paskatinti dalytis rūpesčiu dėl kitų žmonių išganymo. Mes tikrai galime padėti kitiems išsigelbėti, jei už juos melsimės ir aukosimės, ypač jei aukosime savo kasdienius kryžius. Tai kilniausia prasmė, kurią galime suteikti savo gyvenimui – sekant Išganytoju aukotis už daugelio žmonių amžinąjį išgelbėjimą.
Malda už vargšes skaistyklos vėles
Ypatingas gailestingumo darbas yra melstis už vargšes sielas skaistykloje. Jos yra visiškai priklausomos nuo mūsų pagalbos, nes pačios jau nieko negali padaryti. Kantriai kenčiami vargai čia, žemėje, visada suteikia nuopelnų, o skaistyklos kančios tik naikina kaltę. Tačiau mes galime padėti vargšėms sieloms savo maldomis, aukomis, šventomis Mišiomis ir atlaidais.
Kaip daugelis žmonių šiandien yra didžiausiame pavojuje amžinai pražūti, nes niekas už juos nesimeldžia ir nesiaukoja, taip tik nedaugelis pagalvoja apie vargšes skaistyklos sielas ir jų kančias. Dauguma jų yra savo artimųjų užmirštos arba bent jau nesulaukia jokių maldų. Taigi, visų pirma būkime gailestingi šiems didžiausiems vargšams: nusidėjėliams ir skaistyklos vėlėms.