Andrea di Lione, „Tobijas laidoja mirusiuosius“ (1640).
Kalinius ir belaisvius aplankyti bei išvaduoti
Kalinys yra netekęs išorinės laisvės, o kartais ir galimybės apsiginti nuo sargybinių, kurie jį gali žeminti, apiplėšti ir kankinti. Tačiau net jei su juo elgiamasi žmogiškai, dauguma kalinių išorinės laisvės netekimą laiko sunkia bausme. Pats Kristus patyrė trumpą, bet žiaurų ir žeminantį kalinimą, nes tuo metu buvo išjuokiamas ir kankinamas. Todėl kaliniuose turime matyti patį Kristų, ypač jeigu jie kali nekaltai.
Bažnyčia visada rūpinosi kaliniais ir belaisviais. Krikščionių persekiojimų laikais kunigai, rizikuodami savo gyvybe, dažnai įsmukdavo pas kalinius, kad jiems padėtų ir suteiktų sakramentus. Viduramžiais susikūrė trinitorių ir mersedarijonų ordinai, kurių nariai rinko pinigus, kad galėtų išpirkti musulmonų pavergtus krikščionis, ir įsipareigojo prireikus netgi atiduoti save į nelaisvę kaip išpirką už krikščionį vergą.
Bažnyčia iki šiol teikia dvasinę pagalbą kaliniams, atliekantiems bausmę už savo kaltes, nes būtent jiems reikia atsiversti ir daryti atgailą, kad, išėję į laisvę, galėtų pradėti naują gyvenimą.
Kadangi to nematome savo akimis, deja, pernelyg lengvai pamirštame, kad ir šiandien daugelyje pasaulio vietų žmonės dėl savo krikščioniško tikėjimo būna įmetami į kalėjimą, kankinami ir netgi nužudomi. Net jei negalime padaryti nieko kito, kaip tik melstis už šiuos žmones, ši malda tikrai padės kenčiantiems. Kai per Sudano pilietinį karą (1983–2005 m.) dešimtys tūkstančių pietų sudaniečių buvo paversti vergais ir išvežti į šiaurę, tokios organizacijos kaip Krikščionių tarptautinis solidarumas (Christian Solidarity International – CSI) rinko pinigus, kad išpirktų šiuos vergus. Jos pranešė, kad išlaisvinti žmonės savo gelbėtojų veiksmus laikė savaime suprantamu savo maldų rezultatu.
Galbūt ir mums kada nors pasitaikys proga konkrečiai padėti kaliniams – nesvarbu, ar jie kalti, ar nekalti. Bent jau neturėtume jų pamiršti savo maldose, taip pat galėtume kartais užsakyti Mišias už persekiojamus ir kalinamus krikščionis. Mišiole netgi yra speciali malda už kalinius: „Dieve, Tu išlaisvinai šv. apaštalą Petrą iš grandinių ir leidai jam išeiti iš kalėjimo sveikam. Per šio apaštalo nuopelnus išlaisvink ir kalinamus savo tarnus ir padėk jiems išeiti į laisvę sveikiems.“ Švč. Mergelės Marijos Belaisvių Vaduotojos šventė (rugsėjo 24 d.) mini mersedarijonų ordino įkūrimą. Tos dienos Mišių malda primena, kad egzistuoja ir dvasinis nelaisvė, būtent šėtono vergija, kai žmogus įkalinamas klaidose ir nuodėmėse. Šioje nelaisvėje yra daugybė mūsų draugų, artimųjų bei pažįstamų, o juos išvaduoti padeda dvasiniai gailestingumo darbai – nemokančius pamokyti, pikta darančius sudrausti.
Numirusius palaidoti
Kitaip nei gyvūnai, žmonės nuo pat pradžių laidojo savo mirusius artimuosius. Paskutinis kūniškas gailestingumo darbas, kurį galime padaryti kitam žmogui, yra garbingai jį palaidoti. Gyvūnai neturi tokių vertybių kaip meilė, dėkingumas arba pagarba, o žmogui savaime suprantama, kad su mirusio mylimo, artimo ar bent jau gerbiamo žmogaus palaikais reikia elgtis pagarbiai. Per savo žemiškąjį gyvenimą kūnas tarnauja sielai kaip jos buveinė ir įrankis, o dieviškasis Apreiškimas mums žada, kad pasaulio pabaigoje jis netgi prisikels. Taigi kūnas nėra vien sielos kalėjimas, kaip manė, pavyzdžiui, Platonas, bet priklauso žmogaus prigimčiai, nes žmogus nėra angelas: jis susideda iš kūno ir sielos.
Todėl Bažnyčia su visokeriopa pagarba apgaubia mirusio krikščionio kūną, kuris savo žemiško gyvenimo metu buvo pašventintas sakramentais ir kuriuo, tikėkimės, buvo padaryta daug gero: jis apšlakstomas šventintu vandeniu ir apsmilkomas, prie jo deginamos pašventintos žvakės ir budima. Galiausiai kūnas yra kaip sėkla palaidojamas žemėje, kad iš jos, atėjus laikui, prisikeltų naujam gyvenimui. Todėl kapinės vokiečių kalba buvo vadinamos ir „Dievo lauku“ (Gottesacker), nes iš jų kaip nuostabūs vaisiai vieną dieną turi išaugti mirusieji.
Šv. Paulius apie šį prisikėlimą kalba naudodamas analogiją su grūdu: „Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakykim, kviečių ar kitokių javų. Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną, kokio panorėjęs, ir kiekvienai sėklai savišką kūną.“ (1 Kor 15, 35–38). Taigi grūdas įdedamas į žemę ir tam tikra prasme miršta. O vėliau iš jo išauga ne kitas grūdas, bet augalas, gražesnis ir didesnis už grūdą. Taip ir prisikėlęs kūnas turės naujų savybių ir bus nuostabesnis už žemiškąjį kūną. Kaip iš skirtingų sėklų išauga skirtingi augalai, taip ir prisikėlę kūnai bus skirtingi, priklausomai nuo jų savininkų nuopelnų. Šis skirtumas vėl parodomas pavyzdžiais: „Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas. Net ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi spindėjimu. Toks mirusiųjų prisikėlimas.“ (1 Kor 15, 41–42).
Visi palaimintieji turės negendantį ir šlovingą kūną be jokių trūkumų, tapsiantį visiškai paklusniu sielos įrankiu. Todėl šv. Paulius sako: „Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas.“ (1 Kor 15, 42–43). Žinoma, šis šlovingumas bus suteiktas tik palaimintiesiems. Pasmerktieji taip pat prisikels, bet tik tam, kad kentėtų ir kūnu, kuriuo jie piktnaudžiavo kaip nuodėmės įrankiu.
Mirusiųjų kremavimas
Šis gailestingumo darbas – mirusiųjų laidojimas mūsų laikais tapo itin aktualus dėl plačiai paplitusios palaikų deginimo praktikos. Nors Dievo visagalybė neabejotinai gali prikelti ugnies sunaikintą kūną, kremavimas visada buvo ne krikščioniškas, o pagoniškas paprotys. Naujaisiais laikais jis buvo atgaivintas siekiant paprieštarauti krikščioniškam tikėjimui kūnų prisikėlimu ir įtvirtinti materialistinį pasaulėvaizdį, pagal kurį po mirties viskas baigiasi. Todėl Bažnyčia senajame 1917 m. kanonų teisės kodekse kremavimą aiškiai uždraudė (Can. 1203). Naujasis 1983 m. kanonų teisės kodeksas tik rekomenduoja išlaikyti „dievobaimingą paprotį“ laidoti žemėje, bet nedraudžia kremavimo, išskyrus atvejus, kai „jis pasirinktas dėl priežasčių, prieštaraujančių krikščioniškam tikėjimui“ (Can. 1176 § 3).
Net jei laidojimas žemėje yra kur kas brangesnis už kremavimą ir dėl to pastarasis tampa vis populiaresnis tarp šiuolaikinių katalikų, pagarba mirusiojo kūnui ir tikėjimas būsimuoju prisikėlimu reikalauja laikytis senojo krikščioniško papročio laidoti žemėje.
VERSTA IŠ: Pater Matthias Gaudron, „Selig die Barmherzigen. 10. Folge: Gefangene besuchen, Tote begraben“, Mitteilungsblatt, 2016 Oktober.