Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinio vyresniojo interviu, duotas 2024 m. lapkričio 1 d. žurnalui „The Angelus“.
„The Angelus“: Gerbiamasis tėve, kaip paaiškintumėte Šv. Pijaus X kunigų brolijos vaidmenį 2024 m.? Ar ji yra paralelinė Bažnyčia, kaip kai kurie teigia, ar Tradicijos liudytoja? Gal tai visame pasaulyje veikianti misionierių kongregacija, kaip kadaise Šventosios Dvasios tėvai? O gal tai kas nors kita?
Kun. Davide Pagliarani: Brolijos vaidmuo 2024 m. iš esmės niekuo nesiskiria nuo vaidmens, kurį ji atliko nuo pat savo įkūrimo ir kurį apibrėžia jos įstatai: „Brolijos tikslas yra kunigystė ir visa, kas su ja susiję.“ Šv. Pijaus X brolija pirmiausia yra kunigų kongregacija, skirta kunigų šventumui, taigi ir sielų bei visos Bažnyčios šventumui, ugdyti. Taip sakoma ir mūsų įstatuose: „Brolija iš esmės yra apaštališka, nes tokia yra ir Mišių auka.“
Brolija šį vaidmenį atliko nuo pat savo įkūrimo ypatingomis aplinkybėmis – per precedento neturinčią krizę, ypač paveikusią kunigystę, Mišias, tikėjimą ir kitus Bažnyčios lobius. Šia prasme ji yra tarsi priminimas, kad šie lobiai yra tikri ir būtini norint viską atnaujinti Kristuje. Nors ir nesiekė šio vaidmens, Brolija egzistuoja kaip privilegijuota Tradicijos liudytoja pasaulyje, kuriame ši Tradicija buvo užtemdyta. Dėl savo ištikimybės Tradicijai Brolija taip pat tampa prieštaravimo ženklu. Ji pajėgi ginti šią Tradiciją, nes tvirtai, be kompromisų atmeta visas liberalias reformas. Todėl jos pozicija yra tiesioginis ir išsamus atsakas į tai, ko Bažnyčiai reikia dabartinėje situacijoje.
Pastaraisiais metais galbūt nauja yra tai, kaip į Broliją žiūri [dėl dabartinės Bažnyčios krypties] sutrikę katalikai. Daugelio akyse Brolija buvo reabilituota, ją liautasi demonizuoti. Žmonės nebežiūri į ją kaip į paralelinę Bažnyčią, kuri yra arba tampa schizmatiška, nei kaip į nedidelę grupelę, prieštaraujančią naujovėms, užsispyrusiai besilaikančią pasenusių pažiūrų ir nesugebančią žengti koja kojon su laiku.
Šiandien dažnai pavydima jos padėties ir jos puoselėjamų Bažnyčios lobių. Trumpai tariant, daugeliui žmonių ji yra tarsi orientyras. Ją atrandančius katalikus žavi jos dvasininkų pamokslai, liturgija, kunigų geraširdiškumas, mokyklų kokybė ir koplyčiose vyraujanti atmosfera. Vis dažniau Brolija padeda kunigams ir tikintiesiems iš naujo atrasti Bažnyčios lobius. Tai labai džiugina.
Ką šiandien katalikams gali pasiūlyti Šv. Pijaus X brolija, ko nesuteikia „Ecclesia Dei“ bendruomenės?
Bendruomenės, kurios anksčiau buvo pavaldžios šiandien jau nebeegzistuojančiai komisijai „Ecclesia Dei“, kiekviena pagal savo galimybes siūlo tradicinę liturgiją ir tradicinį katalikų mokymą. Žvelgiant paviršutiniškai, galima pamanyti, kad tarp jų ir Brolijos nėra didelio skirtumo. Vis dėlto jos pačios pabrėžia, kad labai nuo mūsų skiriasi, ypač paklusnumo klausimu. Jos teigia, kad Broliją įkvepia sedevakantizmu atsiduodanti dvasia, kad ji gyvena taip, tarsi niekam nebūtų atskaitinga, ir todėl kelia pavojų Bažnyčios vienybei bei paprastų katalikų tikėjimui. Kalbant paprastai, jie tvirtina, kad, „būdami Bažnyčioje“, jie daro tai, ką Brolija siekia daryti „būdama už Bažnyčios ribų“.
Vis dėlto jie nutyli, kad iš tikrųjų jų laisvė yra ribota. Jie turi tik tiek erdvės veikti, kiek jiems suteikia daugiau ar mažiau geranoriški hierarchai, daugiau ar mažiau besivadovaujantys liberaliais principais ir nesugebantys pripažinti Bažnyčios Tradicijos būtinybės. Jų apaštalavimas ir įtaka yra suvaržyti, dėl to kyla pavojus pačiam jų išlikimui. Ši ribota laisvė jiems suteikiama tik dėl vadinamosios ypatingos šių bendruomenių „charizmos“, dėl jų prisirišimo prie tradicinės liturgijos, nenorint įžeisti dalies katalikų jausmų. Tai turi keletą itin rimtų padarinių.
Pirmiausia, jų prisirišimas prie Tradicijos tampa nenuoseklus. Tradicija nebėra ginama kaip būtinas, nepakeičiamas, neatimamas teises turintis Bažnyčios lobis. Jos prašoma kaip privilegijos. Jie reikalauja teisės į tradicinę liturgiją, aiškiai nepasakydami, kad naujoji liturgija yra nepriimtina, nes griauna tikėjimą. Jie reikalauja teisės į tradicinę doktriną, aiškiai nenurodydami, kad ši Tradicija yra vienintelė tikėjimo grynumo garantija ir kad reikia atmesti visas nuo jos nukrypstančias idėjas. Iš tikrųjų Tradicijos negalima ginti kaip ypatingo vienos ar kitos bendruomenės gėrio, negalima prašyti teisės gyventi pagal ją tik sau, negalima jos prašyti kaip vieno iš gėrių. Tradiciją reikia ginti kaip bendrą visos Bažnyčios gėrį, būtina reikalauti, kad teisę į ją turėtų kiekvienas katalikas. Antra, šios bendruomenės ne tik nėra užtikrintos dėl savo ateities, bet joms dar ir keliamos kliūtys viešai reikšti savo tikėjimą. Visų pirma joms draudžiama priešintis bet kokioms liberalizmo formoms. Tačiau Tradicijos negalima veiksmingai ginti, kartu nesmerkiant jai prieštaraujančių klaidų. Atkakliai netardamas nė žodžio prieš šias klaidas, žmogus galiausiai ima nebesuprasti, kokios jos kenksmingos, ir pamažu, pats to nepastebėdamas, jomis persiima.
Žinoma, mes nevertiname, kiek gero konkretus kunigas padaro vienokioje ar kitokioje situacijoje, nemenkiname jo asmeninio uolumo tarnaujant sieloms. Tik pažymime, kad nesaugi šių bendruomenių padėtis ir sąlygos, su kuriomis jos faktiškai susiduria nuo pat savo įkūrimo, apriboja jų laisvę besąlygiškai tarnauti Visuotinei Bažnyčiai.
Savo ruožtu arkivyskupas Lefebvre'as nesileido įbauginamas nei grasinimų, nei persekiojimų. Aprūpindamas Broliją priemonėmis, kuriomis ji galėtų tęsti savo kovą už Bažnyčią, jis suteikė jai didžiulę laisvę. Ne klaidingą laisvę, kai norima būti nepriklausomiems nuo bet kokios žmogiškosios valdžios, bet tikrąją laisvę – be jokių trukdžių ir sąlygų dirbti tikėjimo, kunigystės ir Mišių atstatymo labui. Šiandienos katalikams Brolija siūlo neiškreiptą tiesą ir priemones pagal ją gyventi – besąlygiškai, siekiant sielų išganymo ir tarnaujant visai Bažnyčiai.
Kokia, jūsų nuomone, yra didžiausia kliūtis tiems, kurie nesiryžta dalyvauti Brolijos Mišiose?
Pagrindinė kliūtis, sulaikanti tikinčiuosius, kuriuos traukia tradicinė liturgija, be abejo, yra tariamas mūsų kanoninės padėties neteisėtumas, kitaip tariant, faktas, kad mūsų oficialiai nepripažįsta bažnytinė valdžia. Tai mus atveda prie paklusnumo klausimo. Reikia suprasti, kad nors valdžios institucijų pripažinimas ir patvirtinimas visada yra pageidautinas Bažnyčios darbui, pasitaiko išskirtinių situacijų, kai tai nėra absoliučiai būtina.
Brolijos padėtis priklauso nuo Bažnyčios padėties apskritai, o ji jau kelis dešimtmečius išgyvena precedento neturinčią krizę. Jau popiežius Paulius VI kalbėjo apie Bažnyčios susinaikinimą. Nelaimei, jį sukėlė aukščiausių Bažnyčios vadovų palankumas šiuolaikinėms klaidoms, jos per Vatikano II Susirinkimą ir jį lydėjusias reformas giliai įsiskverbė į visą Bažnyčią ir paskatino nesuskaičiuojamą daugybę katalikų atsisakyti tikėjimo. Taigi, užuot saugojęs tikėjimo lobį sielų išganymui ir visos Bažnyčios gėriui, popiežius savo valdžią panaudojo Bažnyčios griovimui.
Arkivyskupas Lefebvre'as – tebūna jam už tai amžina garbė – nesutiko su šia savigriova ir drąsiai saugojo Bažnyčios Tradiciją, atmesdamas destruktyvias naujoves ir toliau siūlydamas tikintiesiems antgamtines gėrybes: katalikų doktriną, Mišias ir sakramentus. Būtent dėl to bažnytinė valdžia nusprendė jį suspenduoti, užgniaužti jo veiklą ir atšaukti kanoninį pripažinimą. Tuo metu ant kortos buvo pastatyta ne kas kita, kaip katalikų tikėjimo ir šį tikėjimą išreiškiančios liturgijos išsaugojimas. Susidūręs su tokiu piktnaudžiavimu valdžia, arkivysk. Lefebvre'as negalėjo nutraukti savo darbo. Tai būtų reiškę apleisti tikinčiuosius, palikti juos be neiškreiptos doktrinos, be tradicinės liturgijos ir be orientyro, padedančio išvengti šiuolaikinių klaidų. Arkivyskupas suprato, kad Brolijos persekiojimas yra piktnaudžiavimas valdžia, rimtai kenkiantis Bažnyčios gėriui. Juk valdžia popiežiui suteikta tam, kad jis saugotų Bažnyčios gėrį, o ne statytų jį į pavojų, ir paklusti jam reikia tada, kai bendradarbiaujama siekiant Bažnyčios gėrio, o ne kai bendradarbiaujama siekiant jį sugriauti. Todėl, priešingai savo įpročiui, arkivysk. Lefebvre'as išdrįso nepaklusti... tam, kad paklustų. Atmindamas, kad, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus valia, sielų išganymas yra pirmasis Bažnyčios įstatymas, nuo kurio priklauso visi kiti kanoniniai įstatymai, jis nusprendė nepaisyti jam skirtų suvaržymų ir surizikavo užsitraukti Bažnyčios hierarchų nemalonę tam, kad paklustų šiam pirmajam įstatymui. „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“ (Apd 5, 29)
Deja, šiandien situacija Bažnyčioje tebėra tokia pati, todėl Brolija ir toliau pirmiausia rūpinasi sielų bei Bažnyčios gerove, nekreipdama dėmesio į gąsdinimus ar kritiką. Žinoma, labai džiaugtumėmės, jei gautume kanoninį aukščiausios bažnytinės valdžios pripažinimą – tai būtų ženklas, kad ši valdžia iš naujo atrado savo misijos prasmę ir supranta, kas yra tikrasis Bažnyčios gėris. Būtume laimingi, jei galėtume toliau tarnauti Bažnyčiai turėdami teisinį statusą. Tačiau tol, kol šio teisėtumo kaina yra nepriimtinų dalykų – Bažnyčią griaunančių klaidų ir tikėjimą iškreipiančios liturgijos – priėmimas, mes renkamės verčiau toliau dirbti patirdami neteisėtą atmetimą, negu išduoti Bažnyčią ir Brolijos koplyčiose prieglobstį randančias sielas.
Kaip katalikiškos šeimos galėtų geriausiai pasinaudoti tuo, ką joms siūlo Šv. Pijaus X kunigų brolija?
Brolija šeimoms skiria ypatingą dėmesį, nes būtent jose gimsta ir auga būsimieji kunigai, taip pat būsimi tėvai ir motinos. Įsikurdamos šalia mūsų prioratų, šeimos gauna daug naudos iš aktyvaus parapijos gyvenimo, kurį maitina sakramentai, reguliuoja maldos ritmas ir pagyvina daug kitų šeimų, sudarančių savitarpio pagalbos ir labai paguodžiančios krikščioniškos meilės tinklą. Kuo labiau šeima įsitraukia į koplyčios ar priorato gyvenimą, tuo stipresnė ji tampa ir tuo geresnį pavyzdį rodo. Tokios šeimos orientyru ir jos dvasinio gyvenimo šaltiniu natūraliai tampa šv. Mišių auka. Pamaldumas Eucharistijai ugdo šeimos kilniaširdiškumą, o liturginis ir sakramentinis gyvenimas po truputį atriboja ją nuo pasaulio dvasios ir skatina ugdyti krikščioniškąsias dorybes.
Be abejo, turime paminėti Brolijos ar su ja susijusių religinių bendruomenių mokyklas, kuriose ugdomi visaverčiai vyrai ir moterys – tiek intelektiniu bei fiziniu, tiek moraliniu ir antgamtiniu lygmeniu. Šios mokyklos, nors ir netobulos, kaip ir bet kuris žmogaus kūrinys, vis dėlto yra tikra palaima šeimoms.
Galiausiai norėčiau paminėti mūsų Brolijos Trečiąjį ordiną, suteikiantį tikintiesiems, o ypač katalikiškoms šeimoms, labai tvirtą dvasinį pagrindą, kuriuo remdamiesi tėvai gali geriau atlikti įvairias pareigas, ypač savo, kaip auklėtojų, misiją. Dėl šio glaudesnio susisiejimo tretininkai naudojasi visomis Brolijos narių maldomis bei nuopelnais įgytomis malonėmis ir dvasiškai remia ją kovoje už Bažnyčią. Tai, drauge su ištikimu nesudėtingos regulos laikymusi, labai padeda jų asmeniniam šventėjimui, taip pat jų šeimų šventėjimui.
Koks didžiausias pavojus šiandien gresia tradiciniams katalikams? Kaip jie labiausiai pažeidžiami?
Pirmiausia į galvą šauna pasaulio dvasios grėsmė, t. y. patogumų siekis, materializmas, geidulingumas ir apatija. Mūsų tikintieji ir patys Brolijos nariai yra tokie pat žmonės kaip ir visi kiti, sužeisti gimtosios nuodėmės, todėl svarbu nenuvertinti kiekvienam katalikui iškylančio pavojaus nutolti nuo tikro krikščioniško gyvenimo – dėl noro įtikti žmonėms, abejingumo, savanaudiškumo ar netyrumo. Privalome daryti viską, ką galime, kad nuo to apsisaugotume, o ypač kad nuo to apsaugotume jaunus žmones. Tam reikia ištirti konkrečias šių laikų problemas, kylančias ypač dėl visuotinės prieigos prie interneto, nes šis pernelyg dažnai tampa moraline ir ideologine kloaka. Išmaniųjų įrenginių paplitimas ir nekontroliuojamas naudojimasis jais turėtų tapti rimtų tyrimų objektu, kad geriau suvoktume jų keliamas problemas ir galėtume imtis protingų prevencinių priemonių prieš jų daromą žalą.
Kitas pavojus, kylantis katalikams, ypač tiems, kurie gimė ir augo tradicionalistų šeimose, yra rizika per daug atsipalaiduoti įpratus prie patogių sąlygų, kurias sukūrė jų tėvai ir vyresni tikintieji. Man atrodo, kad, priešingai, vyresnių kartų pastangos mus įpareigoja. Erdvesnės patalpos, didesnė prieiga prie Mišių ir kitų Tradicijos lobių mums duota tam, kad galėtume vis labiau šiais lobiais gyventi, o ne tam, kad atsipalaiduotume ir vien tik ramiai naudotumėmės tuo, kas jau padaryta. Reikia išgelbėti dar daugybę sielų, o kova dėl jų yra sunkesnė ir reikalingesnė nei kada nors anksčiau. Mūsų turimas laikas ir materialios galimybės turėtų mus paskatinti dar uoliau darbuotis dėl savo ir kitų išganymo, dar labiau plėtoti apaštalavimą. Nūdien reikia didelio didžiadvasiškumo, o svarbiausia – antgamtinės apaštališkos dvasios.
Pagaliau reikia paminėti pavojų pasiduoti tam tikram intelektualiniam komfortui, kai žmogus žino, jog yra teisus ir ilgainiui ima niekinti „tuos, kurie klysta“. Viena vertus, visiems reikia mokytis, ir žmonės dažnai klysta manydami, kad jiems nebėra ko išmokti. Priešingai, būtina šviestis svarbiais klausimais, ir kiekvienas katalikas privalo tapti šviesuliu, apšviečiančiu kitus. Kita vertus, jei niekinsime kitus dėl to, kad jie yra mažiau gavę, nieko nepasieksime. Savo vardo vertas, krikščioniškos meilės įkvėptas katalikas veikiau turėtų geranoriškai elgtis su mažiau žinančiais ir padėti jiems atrasti tikrąjį tikėjimą. Gyva, geranoriška ir kantri krikščioniška meilė tikėjimo skleidimui pasitarnauja labiau nei intelektualios, bet nedraugiška ir išdidžia kritika persmelktos diskusijos.
Įpusėjo jūsų, kaip generalinio vyresniojo, kadencija. Kaip vertinate pastaruosius šešerius metus?
Vienas iš dalykų, kurie per pastaruosius šešerius metus man paliko didžiausią įspūdį, yra mūsų kunigų didžiadvasiškumas vykdant apaštalavimo tarnystę. Ypač tai pasimatė per COVID krizę. Jie sugebėjo protingai, kartais netgi labai kūrybingai, imtis pamatuotos rizikos, kad kuo geriau patenkintų tikinčiųjų poreikius. Šis laikotarpis parodė, kad Brolija geba rasti tinkamų sprendimų išskirtinėse situacijose, kartu teikdama pirmenybę dvasinei tikinčiųjų gerovei. Tai buvo graži anksčiau minėto principo: „Sielų išganymas yra pirmasis Bažnyčios įstatymas“, iliustracija.
Dar vieną reikšmingą pastarųjų metų pamoką mums davė Šventojo Tėvo laiškas motu proprio „Traditionis custodes“. Šis dokumentas, būdamas logiška dabartinio popiežiaus požiūrio tąsa, dar kartą ir galutinai įrodė, koks nepaprastai apdairus ir išmintingas buvo arkivyskupo Lefebvre'o sprendimas 1988 m. konsekruoti vyskupus be popiežiaus leidimo. Taip pasielgdamas, jis suteikė Brolijai priemones toliau vykdyti „Tradicijos sergėtojos“ misiją. Šio sprendimo aktualumas šiandien atrodo neginčytinas. Koks būtų mūsų likimas be savo vyskupų? Koks būtų Bažnyčios Tradicijos likimas? Kas dar šiandien gali taip laisvai, kaip mes, naudotis visais Bažnyčios lobiais? Neabejoju, kad mūsų augimą galima paaiškinti ir naujais 1988 m. vyskupų šventimų pagrįstumo įrodymais.
Paminėjote vyskupus, ir tuoj pat prisimenu vyskupo Tissier de Mallerais mirtį. Ką jo netektis reiškia Brolijai? Kokias pasekmes tai turės Brolijos galimybėms toliau vykdyti savo misiją? Kitaip tariant, ką manote apie likusią savo kadencijos pusę, t. y. apie ateinančius šešerius metus?
Vyskupo Tissier de Mallerais mirtis yra vienas svarbiausių įvykių Brolijos istorijoje. Buvo užverstas vienas iš mūsų istorijos puslapių, kurie įeis į amžinybę. Tačiau koks tai nuostabus puslapis! Vyskupas Tissier dalyvavo Brolijos veikloje nuo pat pradžių, nuo pirmųjų arkivyskupo Lefebvre'o epopėjos minučių. Jis gyveno greta mūsų įkūrėjo, dalijosi su juo Brolijos augimą lydėjusiais džiaugsmais ir skausmais, kol galiausiai buvo išrinktas tapti vienu iš keturių Lefebvreʼą pakeisiančių vyskupų. Visą gyvenimą iki pat mirties jis buvo uolus, drąsus ir ištikimas kovotojas už tikėjimą, Bažnyčią, sielas ir Brolijos misiją. Dažnai netgi viršydavo savo jėgas. Jo didžiadvasiškumas ir uolumas nunešė jį toliau, nei galėjo nuvesti jo žingsniai. Be to, jis su nepaprasta aistra pasakodavo mums apie arkivyskupą Lefebvre'ą ir Brolijos istoriją. Mums jo trūksta. Bet mes didžiuojamės vyskupu Tissier de Mallerais. Didžiuojamės savo vyskupu ir pavyzdžiu, kurį jis mums paliko.
Tačiau akivaizdu, kad per šį įvykį mums kalba Apvaizda. Vyskupo Tissier de Mallerais mirtis iškėlė klausimą, kaip tęsti Brolijos darbą, nes dabar ji turi tik du vyskupus, o jos misija gelbėjant sielas atrodo dar aktualesnė šios baisios sumaišties, kurią šiandien išgyvena Bažnyčia, akivaizdoje. Tačiau šį klausimą galima spręsti tik ramiai apsvarsčius ir daug pasimeldus. Sekdama arkivyskupo Lefebvre'o pavyzdžiu, Brolija leidžiasi vedama Dievo Apvaizdos, visada aiškiai nurodydavusios, kuriuo keliu reikia eiti ir kokius sprendimus reikia priimti. Ši Apvaizda šiandien mums vadovauja taip pat, kaip ir vakar. Ateitis yra jos rankose, ir mes su pasitikėjimu ja sekame. Atėjus reikiamam laikui, žinosime, kaip, vadovaudamiesi savo sąžine, prisiimti atsakomybę prieš sielas, prieš Brolijos narius ir prieš Dievą. Likime ramūs ir tiesiog patikėkime šį reikalą Dievo Motinai.
O kalbant apie ateitį apskritai, labai tikiuosi, kad per ateinančius kelerius metus kunigai ir pasauliečiai skirs daugiau dėmesio gyvybiškai svarbiam klausimui – pašaukimų poreikiui. Ne tik kalbant apie būdus, kaip pritraukti kuo daugiau jaunuolių tarnauti Kristui – renkantis kunigo arba vienuolio gyvenimą – bet ir apie tai, kaip padėti tiems, kurie jau yra pasirinkę šį kelią, jame ištverti.
Galiausiai manau, kad turime suvokti ypač maldos svarbą. Privalome daugiau melstis. Prašyti, kad Dievas atsiųstų darbininkų į savo pjūtį, nes ji didelė, o jų maža. Taip pat dėkoti Jam už jau atsiųstus pašaukimus, nes pastarieji keleri metai šiuo požiūriu buvo labai vaisingi. Ir pašvęstuosius asmenis, ir mūsų jaunimą turėtų vis labiau traukti šventumo idealas. Žmonės laukia mūsų. Jie alksta dvasinio maisto. Jiems reikia apaštalų legionų. O šiuos apaštalus, ganytojus ar kontempliatyvias sielas išaugina tik Dievas. Todėl turime melsti Dievą, kad Jis pakviestų šias didžiadvasiškas sielas, o jos galėtų išgirsti Jo balsą ir ištikimai į jį atsilieptų. Šios malonės ypač prašykime Švč. Mergelės, Gailestingumo Motinos, kunigų Motinos ir pamaldžių sielų pavyzdžio.
Telaimina jus Dievas.
Kun. Davide Pagliarani
Generalinis vyresnysis