Alfonso Maria de' Liguori[1] gimė 1696 m. rugsėjo 27 d. vietovėje Marianella[2] į šiaurę nuo Neapolio, kuris buvo iki XIX a. pradžios gyvavusios Neapolio karalystės sostinė. Alfonsas – vyriausias iš septynių Giuseppe Liguori, jūrų karininko ir Karališkųjų galerų kapitono, ir Anna Maria Caterina Cavalieri vaikų. Tėvai – neturtingi bajorai, bet jie įstengė sūnui pasamdyti mokytojų, tarp kurių buvo ir žymus vėlyvojo Baroko tapytojas Francesco Solimena. Dar būdamas vaikas, Alfonsas tapė paveikslus, grojo klavesinu ir parašė eilėraščių knygelę. Alfonsas pramoko jodinėti ir fechtuotis, bet prastas regėjimas ir astma neleido sekti tėvo pėdomis ir siekti karinės karjeros, tad Alfonsas išleistas studijuoti teisės. Sulaukęs vos 12 metų, jis įstojo į Neapolio universitetą ir šešiolikmetis jau apgynė civilinės ir kanonų teisės daktaro laipsnį. Jį egzaminavo žymusis neapolietis teisininkas ir filosofas Giambattista Vico. Gabus jaunuolis sėkmingai dirbo advokatu. Jis pasižymėjo pamaldumu, įstojo į Švč. Mergelės Marijos Gailestingosios (Madonna della Mercede) broliją oratorijonų dei Girolamini bažnyčioje, buvo įpareigotas lankyti sergančiuosius Neapolio ligoninėse.
Skaudus bylos pralaimėjimas 1723 m. paskatino Alfonsą visiškai pasišvęsti Dievo tarnybai. Pasipriešinęs tėvo valiai, jis atsisakė santuokos ir įstojo į oratorijonų noviciatą. Pasiekus kompromisą su tėvu, Alfonsas paliko šią vienuoliją ir 1726 gruodžio 21 d. buvo įšventintas dieceziniu kunigu. Įkvėptas oratorijonų steigėjo šv. Pilypo Nerio pavyzdžio, ėmėsi misijos tarp miesto varguomenės, mokė liaudį tikėjimo tiesų prie basųjų karmelitų Santa Teresa degli Scalzi bažnyčios. Jauno kunigo pamokslai sulaukė didelio pasisekimo. Alfonsas prisiminė: „Niekuomet nesakydavau tokio pamokslo, kurio negalėtų suprasti vargingiausia tarp susirinkusiųjų moterėlė.“ Jis pradėjo steigti „vakarines koplyčias“ – neturtingųjų maldos, švietimo ir karitatyvinės pagalbos centrus. Jo mirties metais tokių koplyčių mieste jau buvo 72, jose lankydavosi virš 10 tūkst. aktyvių narių.
1729 m. kun. Liguoris paliko tėvų namus, kuriuose ligi šiol rezidavo, ir apsigyveno Kinijos misionieriaus kun. Matteo Ripa'os įsteigtame Collegio dei Cinesi.[3] Iš čia jis kaip Propagandos[4] misionierių kunigų bendrijos narys rengė misijas kaimiškuose karalystės regionuose, kur tikintieji buvo dar labiau dvasiškai apleisti nei Neapolyje. Po 1731 m. žemės drebėjimo darbavosi apgriautame Fodžos mieste. Čia patyrė Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą. Kartą pamokslaudamas Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, minios akivaizdoje patyrė levitaciją – buvo pakeltas į orą. Šis įvykis pavaizduotas Fodžos katedros vitraže. Savo misijoms šv. Alfonsas pasitelkė ne tik pamokslus ir katechezes, bet ir muziką. Atskleidęs savo poeto ir kompozitoriaus talentą, šv. Alfonsas sukūrė daug populiarių liaudies giesmių, tarp jų plačiai žinomą kalėdinę „Tu scendi dalle stelle“.
1732 m. šv. Alfonsas įsteigė Švč. Išganytojo bendruomenę, ji taps Švč. Atpirkėjo (redemptoristų) kongregacija. 1743 m. išrinktas redemptoristų vyresniuoju – šias pareigas eis iki mirties.
1762 m. Alfonsas buvo konsekruotas nedidelės Sant' Agata dei Goti vyskupijos (į š. nuo Neapolio) vyskupu. Senas ir ligotas vyskupas nenuilstamai rašė pamokslus, knygas, reformavo kunigų seminariją, atgaivino kunigų ir tikinčiųjų dvasinį gyvenimą. 1774 m. vienuoliai, kartu su vysk. Alfonsu gyvenę jo rūmuose Arienzo mieste, dvi dienas matė jį stovintį prie savo kėdės, nejudantį lyg statula. Tomis dienomis kiti žmonės jį matė Romoje prie mirštančio pop. Klemenso XIV lovos ir, jam mirus, jo laidotuvėse. Tai žinomas mistinis reiškinys, vadinamas bilokacija (buvimu vienu metu skirtingose vietose).
1775 m. šventajam buvo leista pasitraukti iš vyskupo pareigų. Savo paskutinius metus jis praleido vienuolyne Nocera dei Pagani (dab. Pagani), beveik apakęs ir apkurtęs, kankinamas podagros. Jis mirė 1787 rugpjūčio 1 d., sulaukęs beveik 91 metų. Jo relikvijos saugomos Paganio redemptoristų bažnyčioje, kurios statybą 1756 m. pradėjo pats šventasis.[5]
1816 m. pop. Pijus VII paskelbė Alfonsą Liguorį palaimintuoju, 1839 m. popiežius Grigalius XVI – šventuoju (šventė rugpjūčio 2 d.), o 1871 m. pop. Pijus IX – Bažnyčios mokytoju. Dėl savo nepaprasto uolumo sielų gelbėjimo darbe jis vadinamas Doctor zelantissimus – „Uoliuoju mokytoju“. Alfonsas Liguoris yra svarbiausias Bažnyčios autoritetas moralinės teologijos klausimais, šventasis nuodėmklausių ir moralės teologų globėjas.
[1] Ligorio (vėliau vad. de' Liguori) didikų šeima Neapolio krašte žinoma nuo XI a. Pavardė kilo iš lot. ligorius – dirbantis su kapliu, kauptuku (ligo). Ligorio, kuris buvo Trani miesto topoteretas (gr. leitenantas, tvirtovės įgulos vadas), 1017 m. malšino miestiečių maištą. Marco Ligorio, Neapolio konsulas 1190 m., laikomas šeimos pradininku.
[2] 1866 m. vietovė prijungta prie Neapolio miesto kaip Piscinola rajono dalis. Alfonso gimtajame name įrengta redemptoristų koplyčia, gausiai lankoma maldininkų.
[3] Iš jo išaugo dab. Università degli Studi di Napoli "L'Orientale".
[4] Romos kurijos įstaiga misijų darbui: lot. Sacra Congregatio de Propaganda Fide.
[5] Bažnyčios statyba užbaigta 1824 m., 1908 m. ji paskelbta Šv. Alfonso Liguorio bazilika.