Fra Angelico, „Kristaus prisikėlimas ir moterys“.
Už visus Viešpaties Jėzaus stebuklus, kuriais jis tvirtina savo pasiuntinybę, žymiausias yra prisikėlimas iš numirusių. To stebuklo svarbą pažymėjo pats Kristus, prieš jį padarydamas. Fariziejams reikalaujant, kad Jėzus padarytų stebuklą, Kristus atsakė: „Pikta ir svetimoteriaujanti karta ieško ženklo, jai nebus duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas.“ (Mt 16, 4) Kaip tas pranašas trečią dieną sveikas išėjo iš žuvies vidurių, taip Žmogaus Sūnus trečią dieną turėjo išeiti sveikas iš kapų. Šv. Paulius taip pat pabrėžia Jėzaus prisikėlimo svarbą krikščionijai, sakydamas: „Jei Kristus neprisikėlė, tai mūsų pasakojimas yra tuščias, tuščias ir jūsų tikėjimas.“ (1 Kor 15, 14)
Šaltiniai
Kaip visus praeitų laikų atsitikimus, taip ir Kristaus prisikėlimą iš numirusių galime patirti tiktai tokiu būdu, kokiu istorija gauna patirti kitus praeities įvykius. Ji juos ima iš senovės raštų, vadinamų šaltiniais. Istorijos šaltiniai yra raštai žmonių, mačiusių atsitikimą arba užrašiusių tai, ką girdėjo iš mačiusiųjų.
Jėzaus prisikėlimo iš numirusių istoriniai šaltiniai yra šie: pirma, keturios Evangelijos, būtent: Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Kristaus mirtis ir prisikėlimas labai smulkiai yra aprašyti kiekvienos Evangelijos pabaigoje. Antra, šv. Pauliaus Pirmasis laiškas korintiečiams – Kristaus prisikėlimas jame aprašytas 15-ame skyriuje. Trečia, Jėzaus prisikėlimą iš numirusių liudija ir Pirmasis Petro laiškas (1 skyrius). Ketvirta, Juozapas Flavijus, žydas, savo veikale „Žydų Senovės Dalykai“ mini Jėzaus mirtį ir prisikėlimą iš numirusių. Taigi viso labo turime septynis rašytinius Jėzaus prisikėlimo šaltinius. Yra septyni liudininkai: Matas, Morkas, Lukas, Jonas, Paulius, Petras ir Juozapas.
Tuos septynis liudininkus galime suskirstyti ketveriopai. Pirmas suskirstymas bus į tuos, kurie yra patys matę Kristaus mirtį ir prisikėlimą, ir į tuos, kurie mačiusių žodžius iš jų pačių lūpų yra užrašę. Prie mačiusių priklauso: Matas, Jonas, Paulius ir Petras. Prie tų, kurie mačiusių liudijimą užrašė, yra Morkus, Lukas ir Juozapas. Apie Morkų galima beveik sakyti, kad ir jis matė Jėzaus Kančią ir mirtį, bet, esant šiek tiek abejojimų, jį priskaitome prie antrosios rūšies.
Tuos septynis liudininkus dar galime suskirstyti į Jėzaus šalininkus ir priešus. Šalininkai buvo penki: Matas, Morkus, Lukas, Jonas ir Petras. Priešai buvo du: Paulius ir Juozapas. Fakto aiškumas Pauliui padarė tokį poveikį, kad jis liovėsi persekiojęs Kristaus šalininkus ir pats tapo jo mokiniu. Juozapo širdis buvo atsparesnė tiesai: pripažinęs ją, nenorėjo jai tarnauti.
Peržiūrėję liudininkus, turime peržvelgti jų liudijimus ir atsakyti į du klausimus: pirma, ar Kristus tikrai buvo miręs, ir, antra, ar jis yra prisikėlęs iš numirusių?
Jėzaus mirtis
Krikščionys tiki, kad jų religijos mokytojas buvo nužudytas mirtinai, bet medicinos mokslas žino, kaip sunku būva kartais atskirti tikrąją mirtį nuo miego, vadinamo letargu. Prieš devyniolika amžių medicina buvo menkutė, o tenai, kur Jėzų nužudė ir palaidojo, gydytojų nebuvo. Žmonės galėjo apsirikti. Sargybos kareiviams nejauku buvo sergėti lavoną lauke, tamsoje. Antrą naktį prieš auštant pasitaikė stovėti bailiems. Tuo tarpu jaunas, sveikas Jėzaus kūnas, kuris buvo užmigęs letargo miegu ant kryžiaus po baisių kančių, vėsiame kape pasiilsėjo, atgavo jėgas ir išėjo iš kapo. Tas kapas buvo nedidelis, bet visgi panašus į kambarį, iškaltą uoloje. Ten buvo oro. Išėjus numirėliui iš kapo, nusigąsta ir drąsieji. Dar labiau nusigando baugštieji Jėzaus kūno sargai. Kaip tik tuo metu pasitaikė dar ir žemei sudrebėti. Jeruzalė yra žemės drebėjimų šalis. Tas sudrebėjimas Jėzų pažadino iš letargo, o kareiviams dar pridėjo baimės. Jie galvotrūkčiais leidosi į miestą ir paskelbė, kad Jėzus prisikėlęs iš numirusių. Jėzui ir apaštalams to ir tereikėjo. Visas pasaulis per baugių kareivių klaidą ėmė tikėti į negalimą daiktą – į žmogaus prisikėlimą iš numirusių.
Šitokia šneka kaip tik priešinga mokslui, o mokslas yra priešingas jai.
Tiesa, kad medicina šiandien daugiau žino negu prieš devyniolika šimtų metų, bet netiesa, kad anų laikų medicina nebūtų žinojusi letargo. Letargo vardas senas. Jį žinojo graikų gydytojai – raštininkai, gyvenusieji prieš Kristų. Bet letargą žino ne vien tik gydytojai. Lietuvoje nėra kaimo, kur žmonės nepasakotų baisių atsitikimų apie gyvus užkastus. Pasakotojai ir klausytojai nežino letargo vardo, bet žino, kad yra ligūstas miegas, sunkiai atskiriamas nuo mirties. Žmonės, niekada medicinos nebaigusieji, turi savo priemonių mirčiai nuo letargo atskirti. Jie žiūri, ar po lavono pečiais nesušyla paklodė, deda veidrodį ant burnos, kad pamatytų, ar nepasirodys ant jo rasos, žiūri per lavono tarpupirščius į šviesą. Jei tarpupirščiai rausvi, tai reiškia, kad žmogus gyvas. Mes nežinome, ko vertos šios priemonės medicinos žvilgsniu, bet jos, be abejo, parodo, kad nežinantieji letargo vardo kaimiečiai žino jo skirtumą nuo mirties. Dėl to atsitikus palaidoti ne visai numirusį žmogų, kaimiečiai kaltina jo gimines.
Žydų tautos mokslininkai ir aukštieji Romos valdininkai daugiau žinojo medicinos, negu šiandien sodžių gyventojai. Tie mokslininkai su valdininkais buvo sutarę Jėzų nužudyti, taigi jie nepasitenkino vien Jo įvarymu į letargą.
Be priežasties žmogus neįpuola į letargą. Mačiusieji užrašė visus dviejų paskutinių Jėzaus gyvenimo dienų įvykius. Mūsų laikų medicina gali apsvarstyti tuos įvykius dabartinio mokslo šviesoje ir sužinoti, ar jie turėjo sukelti tik letargą, ar tikrą mirtį. Prieš pora šimtų metų buvo iškelta prielaida, kad Jėzus tebuvo tik letarge. Tada medicinos mokslininkai peržiūrėjo Jėzaus mirimo aplinkybes ir atrado, jog apie letargą negali būti nė kalbos.
Jėzus iš pradžių buvo romėniškai nuplaktas: ne teismo paskirtu kirčių skaičiumi, o neteisminiu neapribotu plakimu, prie kurio pridėtas erškėčių vainikas. Jėzaus oda buvo suplėšyta. Ant tų žaizdų buvo užmestas raudonas skarmalas, kada kareiviai užmovė ant galvos erškėčių vainiką, sveikino Jėzų karaliumi ir spjaudė jam į veidą. Ta skraistė prieš atsirandant kareivių stovykloje negalėjo būti švari. Patekus ant žaizdų, ji turėjo jas užkrėsti ir duoti pradžią kraujo sugedimui.
Paskui Jėzų prikalė prie kryžiaus. Tam tikslui pavartotos vinys nebuvo mirkytos arba virintos karštame vandenyje, kaip tai daroma su chirurgų įrankiais prieš operaciją. Kraujo sugedimas turėjo prasidėti iš to, kad Jėzus kybojo tris ištisas valandas saulėje, vidudienio metu, balandžio mėnesyje, Palestinoje. Toje šalyje tuo laiku saulė jau buvo karšta. Ištemptas Jėzaus kūnas laikėsi tik ant vinių. Nuo to įtempimo gyslos turėjo trūkti viduryje, kraujas turėjo lietis į tarpą raumenų. Šiltoje pavasario saulėje Jis turėjo gesti. Tai buvo gangrena. Žmogus, gavęs gangreną, ne į letargą įpuolą, o miršta iš tiesų.
Tame pačiame Jeruzalės mieste kiek vėliau įvyko atsitikimas, parodąs, kaip naikina žmogaus gyvybę prikalimas prie kryžiaus. Romos kariuomenės vadas Titas užėmė Jeruzalę. Jo kareiviai 300 tūkst. žydų prikalė prie kryžių. Nelaimingųjų tarpe buvo trys Juozapo Flavijaus draugai. Juozapas meldė Tito nežudyti tų trijų asmenų. Titas paklausė Juozapo, bet kol vado įsakymu kareiviai surado nelaiminguosius, jie jau buvo prikalti. Nors jie tik trumpą valandėlę tebuvo nukryžiuoti, nors juos gyvus nuėmė gydytojai ir aprišo žaizdas, tačiau nei vienas neišliko gyvas. Tas paties Juozapo Flavijaus aprašytasis atsitikimas parodo, kad prikalimas prie kryžiaus sukelia ne letargą, o mirtį.
Jėzaus buvimas ant kryžiaus buvo blogesnis negu minėtųjų trijų jeruzaliečių. Jis kybojo tris valandas. Jis buvo teismo pasmerktas mirčiai. Romos teisė reikalavo, kad mirčiai pasmerktojo kūnas nebūtų išduotas giminėms, idant jie jo neatgaivintų. Bet jeigu jie meldžia ir nori užsiimti jo palaidojimu, tai, prieš duosiant lavoną prašantiems, reikėjo padaryti tokią žaizdą, kad nė bandymai atgaivinti neturėtų prasmės.
Kada Juozapas iš Arimatėjos paprašė Jėzaus kūno, kareiviai jo nedavė, kol neperskrodė Jėzui šono ir širdies taip, kad iš ten išbėgo kraujo ir vandens. Širdies perskrodimas yra aiškiausia mirtis. Kraujas ir vanduo rodo, kad Jėzui prieš mirštant, buvo pasidaręs pleuritas apie plaučius. Perdurti ietimi šoną žmogui, sergančiam pleuritu, yra vis tiek, ką jį užmušti.
Juozapas su Nikodemu, rengdamiesi Jėzų palaidoti, nusipirko tam tikrą drobulę. Žydų šalyje lavonų drobulės būdavo dusyk ilgesnės už žmogaus ūgį. Lavoną paguldydavo išilgai ant vieno drobulės galo, o kitą galą per galvą užlenkdavo ir juo užklodavo veidą, krūtinę, kojas taip, kad abudu drobės galu susisiekdavo prie pėdų, o vidurys apgaubdavo galvą iš visų pusių. Drobulė būdavo primirkyta įvairių kvepiančių tepalų, kad per ją nepereitų oras. Taip užkloję lavoną, žydai vyniodavo jį ilga skara, kaip vyniojamas yra siūlas ant šeivos, t. y. skersai minėtosios drobulės. Vyniojimas prasidėdavo nuo kojų ir baigdavosi pas galvą. Šitaip suvynioti lavonai ilgai nepūdavo, nes oras neprieidavo prie jų. Bet gyvam žmogui tas vyniojimas būtų reiškęs mirtį.
Jėzaus mokiniai į Jo kapą iš meilės sunešė šimtą svarų kvepalų. Medicina liudija, kad pavojinga nakvoti uždarytame kambaryje, kur daug kvepiančių žiedų. Nuo šimto svarų kvepalų ir sveikiausias žmogus numirtų, pernakvojęs su jais naktį viename kambaryje. Taigi kai kurie raštininkai sako: „Jeigu Jėzus nebūtų miręs iš savo priešų rankų, tai Jį būtų nužudžiusi mokinių meilė.“ Rytų šalies kvepalai paprastai būna itin stiprūs.
Prielaida apie Jėzaus letargą prieštarauja mokslui dar ir dėl to, kad Jėzus, jei būtų pabudęs iš letargo, nebūtų galėjęs atsistoti ant kojų, nes jos buvo perdurtos. Jis nebūtų galėjęs išeiti iš kapo, nes kapas buvo užverstas akmenimi, kurio iš lauko atristi nesitikėjo keturios sveikos moterys. Atristi iš vidaus būtų buvę dar sunkiau, nes akmens kraštai iš vidaus nebuvo prieinami.
Žemės drebėjimas negalėjo kareivių išgąsdinti, nes, gyvendami Palestinoje, kareiviai buvo apsipratę su žemės drebėjimais. Jų tėvynėje Italijoje žemė dreba kone dažniau nei Palestinoje, tad Romos kareiviams tai ne naujiena.
Taigi Jėzus buvo numiręs iš tiesų.
Apaštalų pažiūros į Kristų jo mirties laiku
Apaštalai ir kiti Jėzaus mokiniai, matydami jo stebuklus, įtikėjo, kad jis yra Mesijas. Nors jis dažnai jiems sakydavo, kad jo valdžia ir karalystė yra dvasinė, jie tikėjo, kad ji drauge bus žemiška galinga organizacija. Todėl Salomė, Jono ir Jokūbo motina, prašė Jėzaus, kad du jos sūnūs būtų artimiausi Jo pagalbininkai. Nors jis juodu už tai subarė, bet jųdviejų ir kitų apaštalų pažiūros nepersimainė.
Judas, parduodamas Jėzų, nesitikėjo, kad Jėzus mirs. Judas buvo matęs Jėzaus stebuklus ir manė, kad Jėzus, nors ir suimtas, ištrūksiąs iš priešų rankų, kaip ištrūkdavo pirmiau, kada nenorėdavo duotis suimamas. Todėl Judas norėjęs tik fariziejus prigauti, paimdamas iš jų 30 sidabrinių ir tikėdamasis pasijuokti, kaip paskui Jėzus ištrūksiąs. Jėzus žinojo tą ir perspėjo Judą, bet tas nepasinaudojo perspėjimu.
Petras nusekė į teismo kiemą ne vien iš meilės, bet ir tikėdamasis pamatyti, kaip Jėzus ištruks. Tenai Petro mintys persimainė. Jis įgavo baimės ir užsigynė Mokytojo. Kol Jėzų vedė surištą, tol apaštalai turėjo vilties, kad ištrūks. Kada Jėzui mušė per veidą ir jis nenubaudė mušiko mirtimi, mokiniai ėmė abejoti, ar Jėzus gali apsiginti nuo priešų. Ta abejonė dar labiau sustiprėjo, kai Jėzus, Erodo niekinamas, nepasipriešino. Plakimas, erškėčiais vainikavimas, už Barabą žemesniu pastatymas apaštalų ir kitų mokinių širdyse sukėlė mintį, būk Jėzus neteko galybės kaip Samsonas, plaukus jam nukirpus.
Jei dar kieno širdyje liko šiek tiek įtikėjimo, tai tas įtikėjimas išnyko, Jėzui kybant ant Kryžiaus. Kai priešai tyčiojosi: „Jei jis Izraelio karalius, tegul dabar nužengia nuo kryžiaus, ir mes įtikėsime“ (Mt 27, 42). Tokiose aplinkybėse nenulipti yra vis vien ką prisipažinti, negalint tai padaryti. Negana to, Jėzus dar be vilties šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Todėl Jėzui mirus, mirė ir apaštalų tikėjimas juo. Jo pranašystes apie prisikėlimą iš numirusių jie užmiršo. Jei ir būtų neužmiršę, tai būtų priskaitę jas prie tų pranašysčių, kurių vertę mirtis panaikina ir Dievo apleidimas niekais paverčia.
Todėl apaštalai ir nedrįso pasirodyti Kalvarijos kalne. Vienas Jonas tebuvo, ir tai tik dėl to, kad Jėzaus giminaitis, o Jokūbas, nors ir giminaitis, nebuvo. Tarnas save kaltino, kad tokią didelę klaidą padaręs: trejus metus sugaišęs bevaikščiodamas paskui mirtingą žmogų, žuvusį pačia skaudžiausia ir pačia bjauriausia mirtimi. Tiesa, visi genijų genialumai, visų galiūnų galybės baigiasi mirtimi. Tačiau Jėzus numirė darbą tik pradėjęs. Apie užbaigimą negalėjo būti nė kalbos.
Taigi, nebuvo ir negalėjo būti stipresnės minties už tą, kurią turėjo Jėzaus mokiniai Jo mirties dieną, būtent: kad jo veikla užsibaigusi kuo baisiausiu pralaimėjimu, nes jis numiręs kaip miršta paprasti silpni žmonės, priešų įveikti, Dievo neužtarti.
Apaštalų mintys mainosi nenoromis
Apaštalai buvo įsitikinę, kad Jėzaus mirtis esanti galutinė ir kad jau daugiau nieko nebūsią. Su ta mintimi ėjo pas Jėzaus kapą keturios moterys: Marija Magdalietė, Jokūbo motina, Salomė ir Joana. Nors joms einant sudrebėjo žemė, jos to beveik nepaisė. Radusios netikėtai atristą akmenį, jos nemanė apie Jėzaus prisikėlimą. Angelo žodžiai, pranešą Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, buvo pirmutinis kirtis, supurtęs jų netikėjimą. Bet dėl to kirčio jos neįtikėjo. Parbėgusios pasakė apaštalams. Tie taipgi neįtikėjo, tik tą kalbą pavadino plepalais. Nors moterys gerai žinojosi tiesą pasakiusios, bet jų nenoras tikėti prisikėlimą iš numirusių buvo taip stiprus, kad dėl apaštalų žodžių joms teko pačioms įtikėti, jog Jėzus neprisikėlęs.
Magdalietė vėl grįžo pas kapą ir verkdama ėmė ieškoti, kur galėtų būti Jėzaus kūnas. Ji pamatė Jėzų bevaikščiojantį. Tai buvo antras kirtis jos netikėjimui. Bet ir to dar neužteko, kad įtikėtų Jėzaus prisikėlimą. Ji klausinėjo: „Ar ne tamsta paėmei jo kūną?“ Kada Jėzus ją prakalbino pavadindamas vardu, tik tada Marija jį pažino ir įtikėjo jį prisikėlus.
Tai, kad ji nepažino Jėzaus, nebuvo stebuklas. Iš to tik matyti, kad mintis apie Jėzaus mirtį Magdalietės galvoje buvo stipresnė už įspūdį išgirdus angelo žodžius ir vėliau pamačius Jėzų. Tas pats atsikartojo ir dviem mokiniams, ėjusiems į Emausą.
Magdalietės pasakojimas buvo naujas kirtis, supurtęs apaštalų ir kitų mokinių netikėjimą. Petro ir Jono sugrįžimas nuo kapo ir jų pranešimas, kad lavono nesą grabe, kad antspaudai stebuklingai sveiki, buvo taipgi kirtis, verčiąs tikėti prisikėlimą, bet ir to dar neužteko. Tolesnis kirtis buvo, kad Petras susitiko gyvą Jėzų. Tačiau mokiniai, eidami į Emausą, dar vis netikėjo prisikėlimą. Jėzus ėjo su jais, ir juodu jo nepažino, kaip ir Magdalietė. Jų galvose nenoras tikėti prisikėlimą buvo daug didesnis negu Magdalietės, nes juodu ilgai kalbėjosi su Jėzumi ir jo nepažino. Kada jo įrodinėjimai ir Eucharistija perlaužė jų netikėjimą, tai buvo dar vienas kirtis, griaunąs apaštalų mintį, kad Kristaus darbas žlugęs, nė geros pradžios neturėdamas. Juodu parbėgo pas kitus apaštalus. Tie buvo patyrę, kad ir Petrui buvo apsireiškęs, bet dar nestipriai tikėjo. Jiems besišnekant, atsirado jų tarpe Kristus, ir jie dar netikėjo prisikėlimą, tik manė dvasią regį (Lk 24, 37). Tačiau tas Jėzaus pasirodymas visam būriui buvo labai smarkus kirtis, griaunąs jų netikėjimą. Kada Jėzus su jais valgė, tada jau jie įtikėjo, jog tikrai prisikėlęs.
Tačiau Tomas dar nenorėjo nė klausyti. Aštuonios dienos truko, kol jis apsiėmė grįžti prie savo draugų, protestuodamas, kad netikėsiąs prisikėlimo. Jis statė tokią sąlygą, kuri jam rodėsi visai neišpildoma: įdėti rankas į Jėzaus žaizdas. Kuomet Jėzus tą sąlygą išpildė ir privertė patį Tomą įdėti rankas į žaizdas (Jn 20, 27), tuomet jau buvo smarkiausias kirtis, bet ne paskutinis.
Jėzus dar pasirodė šešiems apaštalams prie Genezareto ežero (Jn 21, 1–6), penkiems šimtams mokinių ant kalno Galilėjoje (1 Kor 15, 6), paskui Jokūbui, paskui visiems apaštalams (ten pat, 15, 7). Pagaliau prisikėlimą iš numirusių turėjo įtikėti net priešas, „pilnas keršto ir apmaudos“ – Saulius, nes ir jis sutiko Jėzų, prisikėlusį iš numirusių (Apd 9, 1–18).
Taigi, ištyrus istorijos šaltinius, paaiškėja, kad apaštalai buvo labai prislėgti dėl Jėzaus mirties ir kad tik ilga virtinė išorinių faktų privertė apaštalus bei mokinius įtikėti Jėzaus prisikėlimą. Ta faktų virtinė susidarė tik dėl to, kad Jėzus tikrai kėlėsi iš numirusių.
Prisikėlimo priešų pažiūros
Kūno pavogimas. Kristus gyvendamas ir mirdamas turėjo priešų. Tie geriau už apaštalus atminė Jėzaus pranašystę, jog kelsiąsis iš numirusių, ir priprašė Pilotą pastatyti prie kapo sargybą. Kada Kristus kėlėsi iš numirusių, sargai tapo šio įvykio liudininkais. Kristaus priešams fariziejams teko savo pačių sudarytąjį liudijimą naikinti. Kareivius sargus jie papirko, kad sakytųsi miegoję, Pilotą privertė kareivių nebausti, kaip buvo privertę jį nužudyti Jėzų, mieste paleido paskalų, kad apaštalai išvogę Jėzaus lavoną ir dabar meluoją, kad jis prisikėlęs.
Bet apaštalai kūno nevogė, nes jie nebūtų galėję tikėti į Kristaus prisikėlimą, jei būtų išvogę negyvą savo Mokytojo lavoną. Tačiau yra visai neabejotinas, šalininkų ir priešininkų sutartinai pripažintas istorijos faktas, kad apaštalai su kitais pirmaisiais mokiniais nuoširdžiai tikėjo, jog Kristus prisikėlė iš numirusių.
Anksčiau parodėme, kokiu būdu faktai privertė apaštalus pripažinti, jog Kristus kėlėsi iš numirusių. Iš to matyti ir jų tikėjimo nuoširdumas. Dar labiau tas nuoširdumas matyti iš to, kad Jėzui prisikėlus iš numirusių, apaštalų širdyse įvyko permaina.
Prieš Jėzui prisikeliant, jie bijojo žydų, užsirakindavo nuo jų, slapčia ir maža tesusirinkdami. Po prisikėlimo apaštalai įgavo drąsos Kristaus Dievybei skelbti. Jei būtų pavogę jo kūną, nebūtų turėję kur jo dėti: juk jie buvo atkeliavę į Jeruzalę iš tolimos Galilėjos ir tik pas svetimus apsistoję, ne savo namuose. Apaštalų tikėjimo nuoširdumą parodo jų skelbimo sėkmingumas. Vieną dieną Petras įtikino 5 tūkst. žmonių, kad Kristus kėlėsi iš numirusių. Matyt žmonėse ta Jėzaus prisikėlimo žinia jau buvo prieš Petrui pradedant ją skelbti, kad jie taip lengvai paklausė apaštalo. Patikėdavo Petru ir tolimesnių miestų gyventojai, nieko nežinojusieji apie Jeruzalės atsitikimus ir Kristų, vien dėl to, kad matydavo apaštalo elgesį, nemokantį ir negalintį meluoti. Tas žmonių įtikėjimas apaštalais būdavo taip didis, kad apaštalų klausytojai duodavosi nužudomi už apaštalų liudijimo teisingumą. Nė vienas žmogus už melą nepašvenčia savo gyvybės, nes melas negali duoti naudos didesnės už gyvybę. Visi apaštalai paaukojo ne tik savo turtą, gimines, tėviškę, bet ir pačią gyvybę už Kristaus prisikėlimą iš numirusių.
Taigi pripažįstant faktą, kad apaštalai nuoširdžiai tikėjo Kristaus prisikėlimą, reikia atmesti prielaidą, kad jie išvogę Jo kūną ir pramanę prisikėlimo melą.
Haliucinacijos teorija. Haliucinacija vadinasi liga, kai žmogus mato arba girdi nebūtų dalykų. Ji kartais pasitaiko ir beveik visai sveikiems žmonėms, bet dažniausiai ligoniams, ypač tiems, kurių smegenys nesveikos. Apaštalai buvo sveiki, ir jų buvo vienuolika, tai yra gana daug. Prisikėlusį iš numirusių Kristų matė ne vien jie, bet ir moterys bei 500 vyrų Galilėjoje. Ta liudininkų įvairovė ir daugybė parodo haliucinacijos teorijos silpnumą. Kada akys žmogui rodo nesantį dalyką, tada reikia akių įspūdį patikrinti lytėjimu. Jei akyse būta haliucinacijos, tai lytėjimas parodo jų klaidą. Tomas, kuris visą savaitę ilgiau už draugus netikėjo į Kristaus prisikėlimą, tapo priverstas palytėti Jėzaus žaizdas (Jn 20, 27). Tuo būdu palytėjimas parodė, kad Tomo akys regėjo tikrą Jėzaus kūną, o ne haliucinacijos šmėklą. Fariziejai draudė apaštalams skelbti Jėzaus prisikėlimą iš numirusių. Jeigu apaštalai būtų tiktai haliucinacija sirgę, tai negyvo Jėzaus kūnas būtų likęs kape. Prie to kapo stovėjo sargai ir saugojo lavoną (Mt 27, 64–65). Fariziejams nebūtų buvę reikalo drausti apaštalams, o būtų užtekę pasiųsti žmones pažiūrėti Jėzaus lavono. Tą mintį turėjo fariziejai, nes tam tikslui jie išsirūpino sargų iš Piloto. Prisikėlimo faktas suardė fariziejų planus.
Spiritizmo teorija. Berlyno universiteto profesorius Adolphas Harnackas pripažįsta, kad tokio didelio reiškinio kaip krikščionija priežastis negali būti paprasta haliucinacija. Todėl jis sako, kad turėję būti kokios nors tikrenybės, jei visi apaštalai įtikėję Kristaus prisikėlimą ir jei jų mokiniai bei jie patys už tą įsitikinimą guldė galvas. Bet Kristaus kūno prisikėlimas Harnack‘ui atrodo negalimas; dėl to profesorius spėja, kad apaštalams pasirodė Kristaus dvasia, nes pasakos apie vėlių pasirodymus turbūt kartais būva netuščios.
Harnack‘o pažiūra yra taip pat klaidinga, kaip ir haliucinacijos teorija, nes, pasirodant numirėlio dvasiai, jo kūnas tebebūva kapuose. Tačiau Jėzaus kūno jau nebuvo kape, sekmadienio rytą, kai moterys atėjo galutinai prirengti lavoną, kai atėjo Petras su Jonu pažiūrėti, ar moterys tiesą sakiusios (Mt 28, 1–10; Jn 20, 1–10). Fariziejai būtų veikiai sustabdę tikėjimą į Jėzaus prisikėlimą, jei jo kūnas būtų likęs kape. Pagaliau pats Jėzus pabrėžė, kad jis atėjo pas apaštalus su kūnu (Lk 24, 39) ir davė jiems progos patikrinti tą tiesą.
Keturių nepažįstamųjų teorija. Vienas iš modernizmo pradininkų Alfred‘as Loisy, nepripažindamas Kristaus prisikėlimo iš numirusių, sugalvojo visai keistą hipotezę: neva apaštalai įtikėję į Jėzaus prisikėlimą dėl to, kad jiems pasirodę keturi nepažįstamieji. Pirmas nepažįstamasis buvęs tas, kurį išvydo Marija Magdalietė; antras buvęs tas, kuris su dviem mokiniais ėjęs į Emausą; trečias pasirodęs šešiems apaštalams ant ežero kranto Galilėjoje, ketvirtas pasirodęs penkiems šimtams mokinių ant kalno Galilėjoje.
Alfredo Loisy’o pažiūra yra klaidinga pirmiausiai dėl to, kad nebuvo keturių asmenų visais jo minėtais atvejais, o buvo vienas asmuo, tas pats Jėzus. Kol Jis buvo toli nuo 500 mokinių minios, tol kai kurie jo nepažino, kiti abejojo. Kai Jis priėjo artyn, visos abejonės išnyko. Taip pat ant ežero kranto apaštalai nepažino Jėzaus, kol Jis buvo ant kranto, o jie laivuose ežere. Kai jie susišnekėjo, tuomet abejonė išnyko. Prie nepažįstamo žmogaus kuo arčiau prieini, tuo aiškiau supranti, kad jis nepažįstamas. Todėl du mokiniai nebūtų pamanę, jog sutiko Jėzų, jeigu ne jis pats, o tik koks nors nepažįstamas žmogus būtų ėjęs su jiedviem 60 varstų. Taip pat ir Magdalietė pernelyg gerai pažinojo Jėzų, kad būtų galėjusį juo palaikyti nepažįstamą žmogų. Silpniausia Loisy teorijos vieta yra ta, kad jis tomis pačiomis Evangelijomis tiki tada, kai jų žodžiai jam patinka, o netiki tada, kai nepatinka. Jis tiki Jono Evangelija, kad Magdalietė, pamačiusi Jėzų iš tolo, pamanė, kad jis esąs daržininkas, ir netiki ta pačia Jono Evangelija, kad Jėzaus lavonas buvo palaidotas naujame kape, darže (Jn 19, 40–42). Loisy tiki šv. Matu, kad kai kurie abejojo, ar Jėzus ateina pas juos (Mt 28, 17), ir netiki, kad prie Jėzaus kapo buvo pastatyti sargai ir kad Jėzui prisikėlus jie išsigando (Mt 28, 4). Taip savavališkai apsieinant su fakto liudininkais, kaip tai daro Loisy, negalima prieiti prie tiesos, o būtinai prakliūnama į klaidas.
Peržiūrėję racionalistų teorijas, bandančias aiškinti krikščionijos pradžią ir apaštalų įtikėjimą be tikro Jėzaus prisikėlimo, matome, kad tos teorijos prieštarauja vienos kitoms ir aiškiems faktams. Iš to dar aiškiau pasirodo, jog Kristus iš numirusių kėlėsi tikrai.
Abejonė visgi kyla, kodėl Kristus prisikėlęs iš numirusių nepasirodė savo priešams? Negalima sakyti, kad nepasirodė, nes Sauliui pasirodė (Apd 9, 11–20), ir tas liovėsi persekiojęs krikščionis ir pats tapo apaštalu. Gal Kristus pasirodė ir kitiems savo priešams, bet tie nepripažino tiesos, nors buvo ją matę. Jie apie tai nepasigyrė. Kai kurie apokrifai aprašo Jėzaus ir prisikėlusių su juo pranašų atėjimą į šventyklą. Mes to neminėjome dėl to, kad apokrifų pasakojimus laikome nepakankamai patikimais liudininkais. Tačiau niekas negali sakyti, kad taip nėra buvę, kaip jie rašo, kad Jėzus nepasirodęs priešams. Jeigu ir iš tiesu būtų nepasirodęs, tai galėtume suprasti to nepasirodymo priežastį. Jis žinojo, kad fariziejai nepripažins tiesos, nors iš numirusių kas prisikėlęs ateitų jos skelbti. Dėl vienos pagiežos Jėzus niekad nieko nedarydavo. Todėl galėjo nenorėti rodytis žmonėms, sukietėjusiems klaidoje.
Kristaus kūnas stebuklingai perėjo per antspaudus, nesulaužęs jų, per duris, neatidarydamas jų, nes iš numirusių prisikėlęs kūnas turi ypatybių ne blogesnių už elektros srovę, valdo savo atomus pagal savo valią, dėl to lengvai juos praveda pro kitų atomų tarpus.
Pastaba. Mesianiškųjų pranašysčių išsipildymas, paties Jėzaus pranašystės ir jo stebuklai užtektinai įrodė, kad Jėzus buvo Dievo atsiųstas skelbti žmonėms tikro dieviško tikėjimo tiesų. Jėzaus prisikėlimas iš numirusių yra reikšmingesnis už kitus jo stebuklus ne vien dėl šio įvykio turinio, bet ir tuo, kad buvo plačiai daugelio įvairių liudininkų aprašytas. Todėl istorikui lengva Jėzaus prisikėlimo faktą ištirti. Tas faktas giliai ir plačiai įsipynė į viso pasaulio istoriją. Trijų metų įvykiai prirengė Jėzaus mirtį, bet ta mirtis pasidarė pasaulio istorijos kerte. Tik ta istorija ėjo veikiau ne iš mirties, o iš prisikėlimo. Mirties ir prisikėlimo ryšys padaro tą kertę. Jei Kristus nebūtų kėlęs iš numirusių, krikščionijos nebūtų buvę.
Rimtas istorikas, šiek tiek pažinęs krikščionijos pradžią, negali abejoti, kad apaštalai nuoširdžiai tikėjo į Jėzaus prisikėlimą. Taip pat neabejotinas dalykas yra tai, kad apaštalams jų įtikėjimas į Jėzaus prisikėlimą atėjo iš šalies, o neatsirado iš vidaus. Logika verčia pripažinti, kad prisikėlimas buvo tikrai.