Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinio vyresniojo laiškas draugams ir geradariams Nr. 92
Brangūs draugai ir geradariai
Dabartinėmis istorinėmis aplinkybėmis Visagalis Dievas pašaukė Šv. Pijaus X kunigų broliją ypatingai kovai už tikėjimą. Mūsų užduotis – jį saugoti, išpažinti, mylėti ir perduoti kitiems. Todėl turime gerai suprasti šios kovos priežastis, reikalavimus ir tikslą, kad galėtume padaryti mūsų dvasiniam gyvenimui svarbias išvadas.
Tikėjimas – neliečiamas kertinis akmuo
Šioje žemėje tikėjimas yra tam tikra įžanga į palaimintąjį Dievo regėjimą, kurį įgysime amžinybėje. Tai antprigimtinis ir neklaidingas Dievo ir visko, kas yra su Juo susiję, pažinimas. Tikėjimu mes pažįstame Dievą taip, kaip Jis pažįsta pats save. Dėl to tikėjimas yra uždara, neišardoma visuma, kurią gauname iš paties gerojo Dievo. Atsižvelgiant į tai, tampa aišku, kad tikėjimas yra aukščiausia tiesos išraiška, antgamtinė tiesa, be jokios klaidos suteikiama žmonėms.
Tikėjimas labai skiriasi nuo nuomonės, ar požiūrio, kai remiantis asmeniniu sprendimu ar asmenine patirtimi iš įvairių tiesų išsirenkama kuri nors viena „tiesa“. Tokia „tiesa“ būdinga liberaliam „tikėjimui“, nebeturinčiam nieko antgamtiška ir sumenkintam iki ginčytinos asmeninės nuomonės. Priešingai, katalikiškas tikėjimas yra kitos, iš esmės antgamtiškos, tvarkos pažinimas, suteikiantis mums absoliučią garantiją, kad neklystame, nes net ir menkiausia klaida būtų nesuderinama su dieviškąja tiesa. Kitaip tariant, „tiesa“, kuri turėtų mažiausią klaidos atspalvį, liautųsi būti dieviška, apskritai liautųsi būti tiesa. Pavyzdžiui, Kristus, kuris būtų tikras Dievas, tikras žmogus, Karalius ir Pranašas, bet ne Išganytojas, nebūtų tikrasis mūsų tikėjimo Kristus. Jis nebūtų nė „sumenkintas“ Kristus. Jis būtų kažkas visai kita. Viena vienintelė klaidelė nepataisomai sugadina visą tikėjimo statinį, kaip keli nuodų lašai gali taip užteršti didžiulį kiekį vandens, kad jis taptų nebetinkamas gerti.
Kova už tikėjimą Bažnyčioje ir Brolijoje
Ši įžanga buvo būtina, kad suprastume, kodėl Bažnyčiai per visą jos istoriją už viską svarbiausia buvo ginti tikėjimą ir katalikiškas dogmas, net jei dėl to tekdavo diskutuoti, pasmerkti kitus ar patirti persekiojimą. Menkiausias kompromisas šioje srityje būtų reiškęs Mūsų Viešpaties, Jo misijos ir sielų išdavystę.
Žmogus yra sukurtas pažinti Dievą, pažinti Jį per Jėzų Kristų. „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.“ (Jn 1, 18) Be Dievo pažinimo, kurį suteikia tik tikėjimas, neįmanoma Jam patikti ir pas Jį nueiti, neįmanoma Jo pažinti ir kontempliuoti, neįmanoma Jame rasti savo laimės. Be šio pažinimo neįmanoma Jo mylėti ir Jam tarnauti, nes negalime dovanoti savo širdies ir pašvęsti savo valios tam, ko nepažįstame. Todėl tikėjimo išsaugojimas yra tiesiogine prasme gyvenimo ir mirties klausimas. Šioje žemėje neįmanoma gyventi dvasinio gyvenimo, jei visu protu nepriimame visos dieviškos tiesos. Šis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus – įsikūnijusios ir tikėjimu pažįstamos Tiesos priėmimas yra pirminė krikščioniško gyvenimo sąlyga ir priežastis.
Turime nepamiršti, kad Šv. Pijaus X kunigų brolija ir kiekvienas iš mūsų asmeniškai yra pašaukti išpažinti tikėjimą ir viešai jį ginti. Tai nereiškia iškelti savo asmeninę nuomonę aukščiau kitų. Tai tiesiog reiškia skelbti tikėjimą, nes jis yra absoliučiai būtinas, kad žmonės pažintų mūsų Viešpatį tokį, koks Jis yra, ir šiuo žinojimu grįstų savo gyvenimą bei elgesį. Deja, tikras krikščioniškas gyvenimas šiandien tapo itin retas reiškinys, nes nyksta pats tikėjimas, be kurio šis gyvenimas yra neįmanomas.
Tad ką turėtume daryti, kad šis krikščioniškas gyvenimas, būdingas „teisiam žmogui, gyvenančiam tikėjimu“ (plg. Žyd 10, 38), subrandintų mūsų sielose savo vaisius? Kaip mums ne apsiriboti vien formaliu tikėjimo laikymusi, o rasti laimę tiesos turėjime? Turime leisti tikėjimui daryti mums savo įtaką, t. y. apvalyti mūsų širdį. Taip bus pašalintos visos kliūtys, trukdančios mūsų sieloms tobulai susivienyti su Jėzumi Kristumi – aukščiausiąja Tiesa ir aukščiausiuoju Gėriu.
Tikrasis tikėjimas apvalo širdį
Tikėjimas, kuris nėra paviršutiniškas arba miręs, iš esmės perkeičia sielą, pirmiausia ją apvalydamas. Tai logiška ir lengvai suprantama, nes tas, kas gyvena tikėjimu, savo gyvenimą formuoja pagal aukštesnį idealą. Toks žmogus atsisako visko, kas yra žema ir kas galėtų kliudyti jo tobulėjimui. Kitaip tariant, tikras ir autentiškas tikėjimas, lydimas Dievo ir artimo meilės, kelia sielą aukštyn, atitolindamas ją nuo visko, kas žemiška ir pasaulietiška. Jis iškelia ją virš visko, kas netyra.
Imkime šv. Tomo Akviniečio mėgstamą pavyzdį: kai taurusis metalas sulydomas su mažiau tauriu metalu, jis tampa negrynas, netyras. Sidabras netampa netyras sumaišytas su auksu, priešingai – jo vertė pakyla. Tačiau jis tampa mažiau tyras sulydytas su švinu. Panašiai ir siela, būdama daug tauresnė už visus laikinus ir materialius kūrinius, tampa netyra, jei netvarkingai prie jų prisiriša. Ir priešingai – ji apsivalo nuo šio netyrumo, kai siekia to, kas yra aukščiau jos, t. y. Dievo. Akivaizdu, kad šis siekis priklauso nuo tikėjimo, nes be tikėjimo jis būtų neįmanomas. Kad artintumėmės prie Dievo, turime Jį pažinti, o kad galėtume Jį pažinti, turime Juo tikėti. Štai kodėl pirmoji širdies apvalymo sąlyga yra tikėjimas. Jei šį tikėjimą lydi tikra Dievo meilė, širdis apvaloma tobulai.
Taigi tikėjimas pirmiausia apvalo sielą nuo jam priešingo netyrumo, t. y. proto klaidų. Tačiau jei leisime jam veikti, jei leisime jam iš esmės perkeisti sielą, jis panaikins bet kokį moralinį netyrumą ir bet kokias kliūtis tobulai sielos vienybei su mūsų Viešpačiu. Tai reiškia, kad, apvalęs protą, tikėjimas apvalo ir širdį, padarydamas ją laisvą. Štai ką reiškia posakis „teisusis gyvens tikėjimu“.
Tyra siela skleidžia ir liudija tikėjimą
„Jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu“ (Mt 6, 22) – štai kaip mūsų Viešpats išreiškė šią fundamentalią tiesą. Kitaip tariant, kiekvienas krikščionis savo tikėjimą pirmiausia turi paliudyti „šviesiu“ gyvenimu, regimai atspindinčiu tai, ką proto akis mato tikėjime. Būtent tai sielos gyvenimą daro tokį vertingą ir apaštališką, galintį patraukti ir kitus, nes ši šviesa negali būti paslėpta. Kuo labiau pasaulis grimzta į nuodėmės tamsą, tuo ryškiau ji šviečia.
Kai krikščionis gyvena glaudžiai susivienijęs su Jėzumi Kristumi, kai visus jo veiksmus įkvepia troškimas Jam patikti, prie Jo prisitaikyti, sekti Jo dorybėmis ir viską daryti iš meilės Jam, tada jo gyvenimas šviečia taip ryškiai, kad iš tiesų tampa pasaulio šviesa. Štai kodėl nuo neatmenamų laikų, o ypač šiandien, pasaulis negali likti abejingas tyram gyvenimui: tai padaro jam teigiamą, pamokomą įspūdį arba, priešingai, kelia įsiūtį, tyliai jam priekaištaudamas. Tyras gyvenimas, kaip bet koks tiesos liudijimas, supriešina.
Tikėjimas be širdies tyrumo atsiduria pavojuje
Niekada neturėtume pamiršti šio glaudaus ryšio tarp tikėjimo ir tyrumo. Viena vertus, Dievo pažinimas mus apvalo, antra vertus, negalime pažinti Dievo nebūdami tyri. Kitaip tariant, tyrumas dvasiniame gyvenime vaidina dvejopą vaidmenį: jis yra ir tikėjimo vaisius, ir, savo ruožtu, parengia sielą Dievo pažinimui bei regėjimui. Galima sakyti, kad tyrumas yra ir priežastis, ir pasekmė. Panašiai kaip mėnulis būna apšviečiamas ir kartu skleidžia šviesą, ją atspindėdamas.
Iš to plaukia, kad geriausia tikėjimo išsaugojimo garantija yra nuolatinės pastangos puoselėti tyrumą ir šios dorybės meilė. Visos kitos pastangos bus tuščios, jeigu jų nevainikuos širdies tyrumas.
Velnias (būdamas geras psichologas ir žmogaus sielos, jo silpnybių bei polinkių žinovas) gero krikščionio paprastai nevilioja tiesiai į apostazę. Tai būtų juokinga. Jo taktika – veikti lėtai, paskatinti žmogų persiimti pasaulio dvasia, daryti kompromisus su pasauliu, gyventi tikėjimui svetimą gyvenimą ir taip pamažu susiteršti. Tokio žmogaus tikėjimas tampa neveiksmingas, silpnas ir tuščias – nors ir išlaikęs dogminį turinį, bet nebetekęs jėgos, nebegalintis pakeisti sielos ir palaikyti joje dvasinės gyvybės.
Būtent tokia tragedija ištiko daugelį katalikų, kurie prarado tikėjimą patys to nesuvokdami ir to nenorėdami. Negalima sakyti, kad jie sąmoningai išsižadėjo tikėjimo ir įvykdė apostazę, ne. Jie tiesiog leidosi nunešami vyraujančių šio pasaulio vėjų. Ko trūko šiems katalikams? Greičiausiai jie turėjo tikėjimą, sakramentus ir galbūt netgi keletą gerų krikščioniškų dorybių. Tačiau jų širdys, ko gero, buvo nepakankamai apvalytos arba saugomos. Ši tragedija – turime nusižeminę tai pripažinti – kada nors gali ištikti ir mus.
Kartais ši tragedija ištikdavo visą bendruomenę ir sukeldavo Katalikų Bažnyčioje krizę, pasibaigdavusią schizma ar erezija. Ištisos tautos išsižadėjo katalikų tikėjimo, nes jis pamažu nusilpo. Kai kuriais atvejais jis tapdavo nereikšmingas ir nedarydavo jokio poveikio žmonių širdims. Jis tapdavo paviršutiniškas, galbūt vis dar apšviesdavo protą, bet nepakeisdavo sielos ir nedarydavo įtakos gyvenimui. Paties modernizmo pradžią ir sėkmę lėmė troškimas bet kokia kaina susitaikyti su pasauliu, kuris yra abejingas Dievui, kuris vadovaujasi visai kitokiais principais ir dvasia. Modernistai vis dar norėjo tikėti, bet su sąlyga, kad galės gyventi harmonijoje su šiuolaikine visuomene ir sekti jos intelektualine bei moraline evoliucija. Kad tai pasiektų, jie nusprendė pakeisti tikėjimą ir jo reikalavimus – taip pakeisdami ir jo poveikį sieloms – užuot priėmę tikėjimą tokį, kokį jį davė Dievas, ir leisdami jam brandinti sieloje savo vaisius. Tokio elgesio pasekmės – dabartinė Bažnyčios situacija – aiškiai rodo, kad katalikiškos moralės sunykimą visada lydi ir tikėjimo sunykimas.
Taigi viskas priklauso nuo tyrumo giliausia šio žodžio prasme. Tačiau kas atsitinka sielai, kuri jo netenka?
Apakinta ir pavergta
Jei siela leidžiasi pamažu užkrečiama ir pavergiama pasaulio dvasios, jos dvasinės galios patiria kartais nebepataisomą žalą.
Pirmiausia aptemsta protas. Jis nebegali atskirti, kas yra iš tikrųjų gera, o kas bloga, todėl nebesiekia gėrio ir nevengia blogio. Žmogų pavergia ir dvasiškai apakina tariamas gėris. Tai turi neigiamas pasekmes išminties dorybei, kuri turi vadovauti sielai, šiai renkantis tinkamas priemones moraliniam tobulumui pasiekti. Žmogus nebeįsiklauso į dvasinius patarimus ir nueina klystkeliais. Jis tampa nekantrus, išsiblaškęs, nepastovus, ima daryti labai neprotingus sprendimus.
Širdies netyrumas pakenkia ir valiai – sielos galiai, siekiančiai gėrio. Dievo meilę pakeičia savimeilė. Nors ir jaučiasi laisvas, žmogus tampa savo geismų bei įnorių vergu. Tai gali vesti į Dievo ir apskritai religijos neapykantą, nes religija nuolatos jam primins jo klaidas bei nuodėmes. Maža to, prisirišimas prie šio laikino gyvenimo ir jo tariamų gėrių gali sukelti tokią netvarką sieloje, kad žmogus ims nekęsti viso, kas dvasiška, ir net pasiduos nevilčiai dėl savo amžinojo likimo. Iš čia kyla tas slaptas pyktis ir neviltis, kuriuos pastebime pas daugelį šiuolaikinių žmonių.
Ką reikėtų daryti?
Visų pirma turėtume neprarasti drąsos. Taip, tai gyvybės ir mirties klausimas, bet privalome nepamiršti, kad Dievo malonė padės mums kovoti šią kovą. Tai ne antraeilė problema, o tikra kova, ir jai turi būti teikiama absoliuti pirmenybė.
Taip pat reikia pripažinti, kad apie tyrumą kalbama per mažai ir kad trūksta supratimo apie šią dorybę. Dėl tam tikro klaidingo kuklumo nenorime šiai temai skirti tiek dėmesio, kiek ji nusipelno. Deja, ši dorybė dažnai asocijuojasi su kai kuo itin intymaus ir asmeniško, su tuo, apie ką kalbama tik per sakramentinę išpažintį. Tai didelė klaida. Su vaikais ir paaugliais reikia dažnai kalbėtis apie šią dorybę, žinoma, vartojant jų amžių atitinkančius terminus. Tai visų auklėtojų – tiek dvasininkų, tiek pasauliečių – pareiga. Jaunuoliai turi būti rengiami svarbiems mūšiams, kuriuos jiems teks kovoti, o tam reikia prisiminti du dalykus.
Pirma, tyrumas labai stipriai traukia skaisčias sielas, kurių dar nesugadino pasaulis ir kurias vis dar veikia Dievo malonė. Turime žinoti, kaip tuo pasinaudoti. Žmogus buvo sukurtas siekti aukštų idealų, įveikiant visas kliūtis. Kadangi tokia yra žmogaus prigimtis, ji nesikeičia bėgant laikui ar veikiama šiuolaikinių technologijų. Kuo sunkiau pasiekiamas koks nors dalykas, tuo labiau jis traukia karštas jaunų žmonių, rimtai galvojančių apie savo ateitį, sielas. Jei bus gerai išlavinti ir parengti, jie turės visas savybes, padėsiančias išmintingai siekti šio idealo. Todėl mūsų pareiga – suteikti jiems reikalingų žinių, patarimų ir pavyzdžių.
Antra, ugdant tyrumo dorybę reikėtų vengti dviejų vienas kitam priešingų klystkelių. Vienas iš jų – puritonizmas, t. y. tyrumo redukavimas į griežtą išorinių taisyklių, kurių privalu laikytis, kodeksą. Žinoma, tai yra tyrumo karikatūra. Deja, niekas taip veiksmingai jaunuoliuose neugdo išorės kulto ir neatitolina jų nuo esminių dalykų. Kita vertus, jam priešingas yra liberalusis modelis, kai niekinamos bet kokios išorinės taisyklės dėl tariamos mąstymo laisvės, nepakenčiančios jokių suvaržymų. Pirmuoju atveju žmogus bus linkęs įžvelgti blogį visur, išskyrus ten, kur jis pirmiausia glūdi, o antruoju atveju bus linkęs nematyti jo niekur! Siekiant išvengti šių kraštutinumų didžiausias pavojus būtų ieškoti tam tikro aukso vidurio arba kompromiso tarp griežtumo ir laisvumo. Tai nėra teisingas sprendimas. Jis gali auklėtojus nuvesti klaidingu keliu ir visam laikui atimti jiems drąsą.
Tikrasis širdies apsivalymas yra kas kita. Tai yra tyrumo dorybės siekis, dorybės, kuri tiesiogiai kyla iš tikėjimo, kuri iš esmės perkeičia sielą, traukia ją aukštyn, link to, kam ji buvo sukurta, kuri ją sustiprina ir skatina siekti to, kas gera, ir taip atrasti savo tobulumą. Tyrumas nėra vien tik daugelio išvengtų pavojų rezultatas. Jis yra būtina sąlyga norint pažinti mūsų Viešpatį taip, kaip Jį pažino apaštalai. Juos patraukė Jo asmuo, ir jie užsidegė troškimu visiškai Jam pašvęsti: „Mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“ (Jn 1, 14). Tyrumas yra būtina sąlyga norint skaityti Šventąjį Raštą ne kaip Platono dialogus ar Ezopo pasakėčias, o kaip knygą, kuri vis dar gali atversti ir perkeisti sielą, o kartu ir pasaulį. Tyrumas yra būtina sąlyga norint tapti tikrai laisviems.
Taigi, kai tikėjimo apšviesta siela aiškiai mato savo tikrąjį tikslą ir žino, kokiomis priemonės jį pasiekti, kai supranta, kad nuo to priklauso jos tobulumas ir laimė, kai išsilaisvina nuo visų kliūčių, tada tikrai šį tikslą pasieks!
Telaimina jus Dievas!
Mencingenas, 2023 m. balandžio 23 d.
Gerojo Ganytojo sekmadienį
Kun. Davide Pagliarani
Generalinis vyresnysis