Gustave Dore (1832-1883), „Šv. Pauliaus atsivertimas“
„Viešpaties baimė šventa, išliekanti per amžių amžius“ (Ps 18, 10)
Krizės, šiandien niokojančios tiek Bažnyčią, tiek visą visuomenę, ištakos yra beribė visur viešpataujanti žmogaus puikybė. Tą puikybę, iš esmės prieštaraujančią sveikam protui ir net absurdišką, galima paaiškinti ne kitaip, o tik tuo, kad žmonės prarado teisingą santykį su Dievu arba veikiau nesupranta, kas Jis yra.
Šiuolaikiniam žmogui Dievas tapo panašiu į minkšto būdo tėtušį, kuris viską leidžia. Šiuolaikiniam religiniam gyvenimui Bažnyčioje būdingas labai laisvas, familiarus santykis su Dievu. Kristaus kaip „draugelio“, „gero bičiulio“ arba „žvaigždės“ vaizdavimas skatina perdėtą familiarumą Jo atžvilgiu: žmogus ima jaustis vos ne lygus Dievo Sūnui! Tokio familiarumo išorinė išraiška yra naujieji liturginiai papročiai, pavyzdžiui, šv. Komunijos priėmimas stovint ir net į rankas, priklaupimų pašalinimas, šiuolaikinės giesmės, įnešančios džiaugsmingos pramogos atmosferą ir t. t.
Net praktikuojantys katalikai su Dievu elgiasi labai „žmogiškai“: arba išsakydami jam pretenzijas dėl savo gyvenimo sunkumų („jeigu Dievas būtų teisingas ir gailestingas, tai manęs nebūtų ištikusi tokia nelaimė“), arba kreipdamiesi į Jį pribloškiančiai betarpiškai, tarsi Jis būtų visuomet galintis praversti pažįstamas. Tačiau dažniausiai Dievo kasdieniame gyvenime tiesiog nėra – žmonės su Juo nesiskaito, o Jo įsakymų arba visiškai nepripažįsta kaip privalomų, arba išaiškina juos taip, kaip naudinga šią akimirką.
Jeigu kas nors šiandien išdrįsta pacituoti Šventojo Rašto ištrauką, kad reikia bijoti Dievo, modernistinė propaganda tuoj pat išjuokia tai kaip „viduramžišką idėją apie kerštingą Dievą“, kuris „smaginasi“ bausdamas ir pasmerkdamas žmones... Modernistai nesvyruodami teigia, kad būtent toks Dievo įvaizdis vyravo Bažnyčioje prieš Vatikano II Susirinkimą ir kad iš čia kilo „nesveikas“ katalikiškas mokymas, pilnas pragaro baimės.
Dabartinio santykio su Dievu pagrindas yra „Dievo gailestingumo“ šūkis: Dievas yra toks gailestingas, kad tiesiog negali bausti žmonių už nuodėmes... Dievas trokšta visus išganyti, todėl nereikia baimintis, kad kas nors gali būti pasmerktas. Šiuo sofizmu grįžtama prie senos apokatastazės – tikėjimo į visuotinį išganymą – erezijos.
Tokios laikysenos pasekmė: pagarbos Dievo įsakymams sunykimas, o iš čia – anarchija bei savivalė ir klaidingas pačios Dievo esmės suvokimas. Tai veda prie visų religinių veiksmų iškraipymo, vėliau – prie sunkių pirmojo Dievo įsakymo pažeidimų, o galų gale – prie ateizmo. Žmogus klaidingai įsivaizduojamas lyg pusdievis, kuris neprivalo tarnauti niekam, nebent sau pačiam.
Kelias, grąžinantis teisingą elgesį su Dievu, o tuo pačiu ir iškrypusios žmogaus širdies pasveikimą, yra Dievo baimė.
Gyvenimo tikslas ir Dievo baimė
Kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį, nutvieskia dvejopa dvasinė šviesa. Pirmoji šviesa – tai nuostabus Dievo darbas: matomų ir nematomų dalykų sukūrimas iš nieko, jo galutinis tikslas yra Dievo garbė. Dievas yra visur, todėl visur yra ir Jo valia tobulinti kūriniją savyje pačiame. Kita šviesa – tai dar nuostabesnis Dievo darbas: įsikūnijusio Dievo Sūnaus kančia ir mirtimi įvykdytas pasaulio atpirkimas. Kristus įvykdo Dievo, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4), valią: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3). Ta valia pasireiškia įvairiais būdais: būtinybe pažinti tikėjimo tiesas, malone, aplinkybėmis, antrinių priežasčių (pavyzdžiui, žmonių, įvykių ir t. t.) veikimu, bet visų pirma ji pasirodo kaip įsakymas: „Būkite šventi, kaip jūsų Tėvas yra šventas!“ (plg. Kun 11, 45; Kun 19, 2; Mt 5, 48).
Ta Dievo valia, kad taptume šventais, atsiskleidžia mūsų širdyje begalinės laimės troškimu. Todėl mes verčiami pasirinkti: arba priimame Dievo valią, arba ją atmetame, rinkdamiesi savo valią; arba dangus, arba pragaras. Tai ir yra visas mūsų trumpo gyvenimo pasaulyje rimtumas bei reikšmingumas: turime pasiekti tikrąjį tikslą, bet galime jį bet kuriuo momentu prarasti. Viena vertus, gerasis Dievas savo Gerąja naujiena, savo Viengimio Sūnaus atsiuntimu į žemę, suteikdamas nepaprastas malones, grindžia mums kelią į amžinąją laimę, kita vertus, žmogus nuolat stovi pavojaus nutolti nuo Dievo ir atsigręžti į kūrinius akivaizdoje.
Matydama ilgą gyvenimą, pilną kovos dėl Dievo valios pergalės, mūsų siela yra kupina dviejų įspūdžių: baimės ir vilties. Kai žvelgiame į Dievą ir „bet kokį pažinimą pranokstančius“ (Ef 3, 19) Jo pažadus, mumyse gimsta viltis; kai žiūrime į save ir į tai, kaip greitai galime pasikeisti, gimsta baimė. Be tų dviejų sielos judesių tikras krikščioniškas gyvenimas neįmanomas. Kitaip tariant: „Dieve reikia įžvelgti ir teisingumą, kuris plaka nusidėjėlius, ir gailestingumą, kuris mus gelbėja. Juk matant tiktai teisingumą mums kyla baimė, o matant tiktai gailestingumą mums kyla viltis“[1].
Baimė yra ne kas kita kaip teisingas Dievo didybės, prieš kurią stovi menkas, be to, dar ir nuodėmingas, tvarinys, pajautimas: „Argi nežinai, – sakė Kristus šv. Kotrynai Sienietei, – kad visų kančių, kurias siela patiria arba gali patirti šiame gyvenime, neužtektų nubausti net menkiausiam nusižengimui? Įžeidimas, padarytas man – begaliniam Gėriui, reikalauja begalinio atlyginimo. Todėl noriu, kad žinotum, jog visi šio gyvenimo kentėjimai yra ne bausmė, bet pataisymas“[2].
Šią tiesą suprato šventieji, kai sau griežtai priekaištaudavo net dėl lengviausių nusižengimų ir kai jiems atrodydavo, jog nėra padarę nieko, kad už juos atsiteistų. Baimė taip pat pasižymi gyvu gailesčiu dėl mažiausių nuodėmių, nes jomis įžeidėme begalinį ir be galo gerą Dievą. Iš čia gimsta karštas ir nuoširdus troškimas atsilyginti už jas vis naujais aukos ir meilės aktais[3]. Galop ji pasižymi jautriu rūpestingumu vengiant nuodėmės progų, lyg saugantis gyvatės: „Bėk nuo nuodėmės kaip nuo gyvatės“ (Sir 21, 2).
Šv. Tomas Akvinietis savo svarstymą apie Dievo baimę pradeda taip:
„Baimė gali turėti dvejopą objektą. Pirmasis – tai pats gresiantis blogis, nuo kurio žmogus bėga; antrasis – tai šaltinis, iš kurio blogis gali kilti. Jei kalbėsime apie pirmąjį, tai Dievas, pats Gėris, visiškai negali būti baimės objektas; tačiau jeigu kalbame apie antrąjį – tuomet Dievas gali būti baimės objektas tiek, kiek iš Jo arba iš santykio su Juo mums gali grėsti koks nors blogis. Iš Jo mums gali grėsti bausmės blogis, kuris, kalbant absoliučia prasme, nėra blogis – tai yra blogis tik mūsų atžvilgiu, nes pati savaime bausmė yra kai kas gero. Gėris išreiškia kryptį į tikslą, o blogis išreiškia tos krypties praradimą, todėl tik tai yra absoliučiai bloga, kas priverčia prarasti kryptį į galutinį tikslą – tai vadinama kaltės blogiu (nuodėme). O bausmės blogis absoliučia prasme yra gėris, nes išsaugo tą kryptį į galutinį tikslą; jis yra blogis tiek, kiek atima iš mūsų tam tikrą mažesnį gėrį. Be to, kai atsiskiriame nuo Dievo, Jo atžvilgiu mums gali kilti kaltės blogis. Čia glūdi priežastis, kodėl turime ir privalome bijoti Dievo“[4].
Dievo baimė yra krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, nes amžinųjų bausmių už nuodėmes grėsmė sukelia gailestį ir atsivertimą. Dėl to Psalmininkas sako: „Viešpaties baimė yra išminties pradžia“ (Ps 111, 10). Ji yra neišvengiama jai atsidavusios sielos palydovė visame jos dvasinės pažangos kelyje ir nuveda ją net iki šventumo viršūnių: „Viešpaties baimė šventa, išliekanti per amžių amžius“ (Ps 18, 10).
Bedieviška baimė
Esama ir netinkamos baimės, nuodėmingos baimės: žmogus bijo prarasti savo malonumą, gaunamą iš nuodėmės. „Baimė kyla iš kokio nors prisirišimo: žmogus bijo prarasti tai, prie ko yra prisirišęs, tai, ką myli. Žemiška baimė yra nuodėminga, nes išauga iš blogos šaknies – iš prisirišimo prie pasaulio. Todėl ji visada yra bloga“[5]. Žmogus myli tai, ko Dievas nekenčia. Pavojaus akivaizdoje, mąstant apie gresiančią mirtį, jį apima baimė. Jeigu žmogus bijo net laikinos nelaimės – ligos ar sunkumų, tai kaip jis turėtų bijoti amžinosios mirties, nesibaigiančių kančių pragare! Vis dėlto, dažnai jis nepajunta jokio gailesčio už nuodėmes, bet veikiau ima priekaištauti Dievui ir net Jo nekęsti: Dievas esą nuolat trukdo žmogaus planams, Jis esąs tironas, atimantis iš jo laisvę. Panaši baimė kyla, o tai dar blogiau, jeigu žmogus bijo ne tiek Dievo, kiek žmonių bausmės. Tai baimė žmogaus, kuris buvo jo nusikaltimų liudininku ir gali jį išduoti, atskleisti jo darbus ar galų gale nubausti. Ar tai nėra ta baimė, kuri ir šiandien vis dar sulaiko daugelį žmonių nuo baisiausių nuodėmių?
Vergiška baimė
Baimė tampa gera jau tuo momentu, kai žmogus pradeda nuoširdžiai gailėtis dėl savo nuodėmių, jeigu net ir ne iš meilės Dievui, tai bent jau bijodamas Jo teisingumo, kuris teisingai baudžia už blogį. Tai yra baudžiančio Dievo baimė. Šv. Tomas Akvinietis paaiškina, kodėl ta baimė yra gera. Tame pačiame skyriuje jis parodo, kad vertinant baimės santykį su Dievo meile reikia išskirti tris baimės rūšis:
„Vergiška baimė kyla iš meilės sau, nes yra baiminimasis bausmės, kuri laikoma skriauda sau. Dėl to bausmės baimė gali derintis su Dievo meile tokiu pat būdu, kaip su Dievo meile derinasi meilė sau: dėl tos pačios priežasties žmogus trokšta sau gėrio ir bijo jį prarasti. Ši meilė sau gali turėti trejopą santykį su Dievo meile: 1) priešintis jai, kai žmogus savo tikslu padaro savojo gėrio meilę; 2) būti joje, kai žmogus myli save Dieve ir dėl Dievo; 3) nei jai priešintis, nei su ja susitapatinti: tai įvyksta tada, kai žmogus myli save dėl savo gėrio, tačiau taip, kad savojo gėrio neiškelia kaip tikslo (...). Taip bausmės baimė gali įgauti trejopą santykį su Dievo meile: 1) gali glūdėti Dievo meilėje, nes Dievo meilė labiausiai bijo išsiskyrimo su Juo ir laiko tą išsiskyrimą didžiausia bausme. Šią baimės rūšį vadiname vaikiška arba kilnia; 2) gali priešintis Dievo meilei, kai žmogus vengia bausmės, nutaikytos į jo prigimtines gėrybes, ir laiko tą bausmę didžiausiu blogiu, priešingu jo didžiausiam gėriui, kurį myli kaip savo tikslą. Ši žemiškosios baimės rūšis nesuderinama su Dievo meile; 3) kai bausmės baimė nėra susijungusi su kilnia baime, žmogus gali bijoti bausmės blogio ne dėl atsiskyrimo nuo Dievo baimės, bet dėl to, kad bausmė nutaikyta į jo paties gėrį, ir vis dėlto tame gėryje nematyti savojo tikslo, taigi to gėrio nelaikyti aukščiausiu gėriu. Tokią baimės rūšį galima suderinti su Dievo meile“[6].
Tridento Susirinkimas aiškina, kad tokia baimė yra nusidėjėlio sugrįžimo pas Dievą pradžia:
„Nusidėjėliai ruošiasi nuteisinimui, kai paraginti ir padedami Dievo malonės, priimdami tikėjimą iš klausymo, savanoriškai atsigręžia į Dievą. Supratę, kad yra nusidėjėliai, iš Dievo baimės, kuri išganingai juos apima, jie ima apmąstyti Dievo gailestingumą ir įgauna vilties“[7].
Prieš keletą metų vienas Tradicijos tikintysis skrido lėktuvu iš Johanesburgo į Frankfurtą. Praėjus kelioms minutėms po starto, jis staiga išgirdo garsų trenksmą, po kurio lėktuve pasidarė labai šalta: pasukęs galvą, mirtinai persigandęs, jis pamatė šalia savęs didžiulę daugiau nei metro skersmens skylę. Lėktuvas ėmė stipriai siūbuoti. Viešpatavo mirtina tyla. Tikintysis žiūrėjo aplink save ir matė, kad daug žmonių meldėsi. Kai kurie tyliai verkė. Laimei pilotui pavyko nutūpti be didesnės žalos; nežiūrint kelių šoko ištiktųjų, visiškai nebuvo nukentėjusių. Mūsų tikinčiajam (o galbūt ir kitiems to įvykio dalyviams) ta pavojaus valanda buvo didelė pagalba suartėti su Viešpačiu Dievu[8].
Paskutiniųjų dalykų – mirties, Dievo teismo, dangaus ir pragaro, kurie anksčiau ar vėliau laukia kiekvieno iš mūsų – apmąstymas yra gerai žinoma priemonė ir didelė malonė, padedanti žadinti savyje bent vergišką Dievo baimę. Ji yra reikalinga per visą mūsų gyvenimą, o ypač stiprių pagundų ir šėtono puolimų metu. Kai geiduliai audringai sukyla, o protas ir tikėjimas tartum užtemsta, kaip paskutinis ginklas lieka „pragaro baimė, kuri saugo mus nuo puolimo“. Kiek milijonų nuodėmių nebuvo padaryta, nes žmonės susilaikė nuo jų būtent dėl šios baimės!
Bet ateis minutė, kai baimė neišvengiamai apims sielą: tai paskutinė akimirka prieš kelionę į amžinybę. Palaiminti tie, kurie visą gyvenimą ruošėsi „tai dienai, dienai rūstybės, negandos ir vargo, didžiai ir labai karčiai dienai“[9], kada „soste sėdintis Teisėjas, nedorybėms paaiškėjus, baus, atradęs nusidėjus“[10]. Kokią didžiulę paguodą tą baimės akimirką teikia pasitikėjimas Tąja, kurią tūkstančius kartų per mūsų gyvenimą prašėme ypatingo užtarimo „mūsų mirties valandą“!
Vaikiška baimė
Jeigu ką nors mylime, tai linkime jam viso ko geriausio, o taip pat bijome padaryti jam net mažiausią skriaudą, jį nuliūdinti, suerzinti savo blogu elgesiu ir t. t. Kuo labiau jį mylime, tuo didesnė ta baimė, o jeigu jau taip atsitiko, kad jis nuliūdo dėl padaryto nemalonumo, tuomet bandome atitaisyti padarytą skriaudą. Kaip? – Pažadėdami, jog ateityje dar labiau saugosimės, kad neišduotume tos meilės net mažiausiuose smulkmenose. Šv. Tomas Akvinietis moko: „Augant Dievo meilėje, turi augti ir vaikiška baimė, taip kaip auga pajėgumas didėjant veikiančiojo galiai. Nes kuo labiau žmogus kažką myli, tuo labiau bijo jį įžeisti ir su juo išsiskirti“[11].
Kodėl ta baimė vadinama vaikiška? Dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad ji yra amžinąjį Tėvą ir dangiškąją Motiną mylinčio vaiko savybė: geras vaikas žino, kiek dėkingumo jis skolingas savo tėvams, jis bijo juos nuliūdinti ir nenori padaryti nemalonumo tiems, kurie nuolat juo rūpinasi, viską jam duoda ir dėl jo aukojasi. Kuo labiau vaikas vertina tą didelį tėvų pasišventimą, tuo labiau juos myli. Vaikiška baimė ir meilė yra tarsi dvi to paties medalio pusės: viena vertus, norėti ir daryti gera, kita vertus, bijoti blogio ir jį atmesti.
Antra, ši baimė vadinama sūniška, kadangi kyla iš dangiškojo Tėvo viengimio Sūnaus. Ta Šviesa, kurioje siela vienijasi su Dievu, labiau už viską bijodama jį įžeisti, ta Išmintis, kuri yra baimės šaltinis ir šaknis, yra pats Dievo Žodis, amžinojo Tėvo amžinasis Sūnus. Malone esame sujungti su Juo, o mums „Jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12) ir suteikė mums savo šventąją „įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: Abba, Tėve“ (Rom 8, 15). Kuo labiau Šventoji Dvasia yra mumyse, tuo labiau bijome nuodėmės. Dėl to sūniška baimė yra būdingas Dievo vaikų, esančių tarp šio pasaulio žmonių, bruožas. Pasaulis – tai tie, kurie nebijo įžeisti Dievą. Pasaulietiškų žmonių akyse nuodėmė yra niekas arba beveik niekas. Verta pagalvoti, ar garsiai besiskelbiančių priešų bedieviškumas yra mažesnė piktadarybė nei elgesys „bičiulių“, kurie taip atsainiai žiūri į Dievą, kad nusideda šypsodamiesi Jam arba net bando „išrišti“ savo nuodėmes, remdamiesi Jo gerumu.
Dievobaimingumas yra esminis tikro kataliko bruožas. Jeigu Jėzus Kristus, mūsų Teisėjas, nerastų jo mumyse, netgi jeigu turėtume visas kitas dorybes, mes tuojau išgirstume šiurpinantį nuosprendį: „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ (Apr 15, 17). Tačiau turėdami dievobaimingumą, galime kartoti su Išminčiumi: „Drauge su juo atėjo man visa, kas gera, ir iš jo rankų – nesuskaičiuojami turtai“ (Išm 7, 11).
Vaikiškosios baimės gėrybės
Kokios tai gėrybės? Pirmiausia dievobaimingumas yra budrios sąžinės šaltinis. Be budrios sąžinės nėra nei šventumo, nei tikros dorybės, nei pamaldumo. Ypač šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės atveju galime pastebėti, kaip Dievo baimė ištobulina sielos jautrumą: „Nuo pat pirmųjų metų Teresė rūpinosi, kad žinotų, ar Dievas yra ja patenkintas, ar neturi jai kokio nors priekaišto. Kadangi buvau jai kaip antroji motina, kasdien manęs klausė, ką apie tai manau“[12]. „Prieš kelionę į Romą, bijodama „atrasti blogį“, ji puolė prie Dievo Motinos Nugalėtojos kojų ir patikėjo jai savo nekaltybę“[13].
„Išpažinties pabaigoje tėvas Pišonas man pasakė tokius nepaprastai guodžiančius žodžius, kokių mano siela dar nebuvo girdėjusi: „Gerojo Dievo, Švč. Mergelės ir visų šventųjų akivaizdoje aš pareiškiu, kad jūs niekada nesate padariusi nė vienos mirtinos nuodėmės“. Paskui pridūrė: „Dėkokite gerajam Dievui už tai, ką Jis jums padarė, nes jeigu Jis jus apleis, užuot buvusi mažu angelu, virsite mažu demonu“. Ak! Man nesunku buvo tuo patikėti, nes pati jaučiau, kokia buvau silpna ir netobula, bet širdį užplūdo dėkingumas; aš taip bijojau sutepti savo krikšto drabužį, jog patikinimas, ištartas vadovo lūpomis (…) man atrodė lyg išsiveržęs iš paties Jėzaus lūpų“[14].
Kuo plačiau prieš jos akis atsivėrė begalinis Dievo šventumas, tuo labiau jai tarsi kontrastas atsivėrė visas nuodėmės blogis. Nei už ką pasaulyje ji nebūtų sutikusi padaryti net mažiausios lengvosios nuodėmės, netgi jei galėtų ja išganyti visą pasaulį. Baimės dvasia ją laikė įsitikinusią, kad „pati viena ji nieko negali“[15], kaip ji prisipažino prieš mirtį. Be to, Dievo baimė yra geriausia pagalba visiškai atsiduoti gailestingajam Dievui, suvokiant „savo nepajėgumą bet kokiam gėriui“. Užuot puolusi į neviltį, šventoji džiaugėsi savo varganumu kaip mažas vaikas, kuris slepiasi dangiškojo Tėvo glėbyje.
Antra, Dievo baimė gimdo budrumo ir blaivumo dvasią, apie kurią Viešpats Jėzus taip dažnai primena Evangelijoje. Ją galima palyginti su aukštu bokštu, nuo kurio siela stebi visą gyvenimo horizontą, pritaikydama sau šv. Petro žodžius: „Broliai, būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8). „Siela, pripildyta šventos baimės, bematant iš tolo įžvelgia lengviausius debesis ir mažiausias dulkes: jaučia grėsmes, atspėja pavojus, išvengia pasalų ir numato staigmenas. Ji yra sumani, diskretiška… yra nuolankumo sesuo. Ji užgniaužia vos gimusią akiplėšiškumo dvasią, kuri pražudo tiek daug sielų, ieškančių neįprastų dvasinių potyrių ir sensacingų nuotykių… Ji duoda dvasinį blaivumą, kurio dėka žmogus niekur neapsileidžia. Visa, ką ji daro, daro su dėmesiu, stropumu, rimtumu ir uolumu“[16].
Trečia, Dievo baimė duoda mums tikrą sielos laisvę. Panašiai kaip karalius laisvai ir saugiai gyvena savo rūmuose, jeigu žino, kad vartai ir keliai yra gerai saugomi jam ištikimų kareivių, taip ir siela, labiau už viską bijodama nuodėmės, saugiai gyvena šiame ašarų slėnyje. Jeigu žmogus nebijo Dievo, tuoj pat pasiduoda tūkstančiams tuščių ir infantiliškų baimių: „Nėra Dievo baimės prieš jų akis... Viešpaties jie niekad nesišaukia. Ten, kur nereikėtų bijoti, jie drebės iš baimės“ (Ps 13, 3–5). Priešingai, sieloje, bijančioje tiktai vieno – įžeisti savo mylimąjį Dievą – viešpatauja stebinanti ramybė. Kiti bijo kosminių katastrofų, karų, skurdo ir visokiausių pasaulio pavojų, o tokia siela žino, kad visa yra Dievo rankose, kad visi dalykai praeis ir tiktai viena yra svarbu: pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, tai yra patikti Dievui ir Jo neįžeidinėti. Prancūzų rašytojas Leonas Bloy išreiškė šią tiesą taip: „Iš tiesų tėra tik viena nelaimė žemėje: aš padariau nuodėmę!“
Galų gale Dievo baimė „yra reikalinga, kad santykiuose su savo artimu, o ypač su sau pavaldžiaisiais, ji mus apsaugotų nuo to pasibjaurėtino ir išdidaus elgesio, kuris daug artimesnis pagoniškai nei krikščioniškai dvasiai. Iš pagarbos plaukianti Dievo, kuris tiek pat yra jų kiek ir mūsų Tėvas, baimė padaro, kad savo valdžią vykdome kukliai, kaip pridera tiems, kurie ją vykdo ne savo, o Dievo vardu“[17].
Baimės dovana
Būtina Šventosios Dvasios veikimo sieloje sąlyga yra visiškas atsidavimas Dievui:
„Šventosios Dvasios dovanos yra nuolatiniai patobulinimai, pakeliantys sielos galias. Dėl jų tos galios tampa paklusnios Šventosios Dvasios veikimui, panašiai kaip dėl moralinių dorybių prigimtinės galios tampa paklusnios proto vadovavimui. Kad kas nors pasiduotų kito veikimui, pirmiausia reikia, kad būtų jam paklusnus ir nedarytų kliūčių, nes priešinimasis veikiančiajam trukdo jam veikti. Būtent tai ir daro vaikiška baimė: dėl jos su Dievu elgiamės pagarbiai ir bijome nutraukti ryšį su Juo“[18].
Suvokdamas savo trapumą, žmogus bijo dėl savo kaltės prarasti Dievo veikimą, todėl trokšta pašalinti iš savo gyvenimo visas kliūtis, kurios galėtų jį atitolinti nuo Dievo, ir nustumti nuo savo kelio visa, kas galėtų sulaikyti ar bent sulėtinti ėjimą pas Dievą – sunkius ir lengvesnius nusižengimus ir net mažiausius netobulumus. Tačiau čia dar nesibaigia baimės dovana. Jos tikrasis objektas yra pati Dievo didybė.
Tremunt potestates
Dievas – begalinis, neaprėpiamas, visagalis, amžinas, Jo šviesa mus akina, Jo vienvaldiškumas mus prislegia. „Niekas negali matyti Dievo ir likti gyvas“ (plg. Iš 33, 20), Jis „gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16). Bijoti Dievo – tai tas pat kaip Jį pažinti. Jo akivaizdoje angelai užsidengia veidus, o dangiškosios galybės dreba[19].
„Baimėje glūdi prigimtinis visos kūrinijos trūkumas; jos pagrindas yra begalinė bedugnė, skirianti kūrinį nuo Dievo, kuri išliks ir danguje“[20]. „Net pačios dangiškosios galybės, kurios be atvangos stebi Dievą, dreba toje kontempliacijoje. Tas drebėjimas joms nėra nemalonus, nes turi ne baimės, o nuostabos bruožų“ (šv. Grigalius Didysis). „Viešpaties baimė šventa, išliekanti per amžių amžius“ (Ps 18, 10). „Vaikiška baimė, žemėje auganti kartu su meile, danguje, esant tobulai Dievo meilei, taip pat bus ištobulinta – ten ji neatrodys tokia pati kaip čia“[21].
Jeigu Dievo darbai yra tokie didingi, kad su pagarba ir virpuliu mąstome apie nesuskaičiuojamus angelų bei šventųjų būrius ir net apie viso sukurtojo pasaulio didybę ir nuostabumą, tai kas gi turi būti Jis pats, kuris visa tai sukūrė vienu mostu, vienu žodžiu, viena mintimi? „Jis pasakė ir buvo padaryta, jis įsakė ir buvo sukurta“ (Ps 148, 6). Kaipgi kitaip galima artintis prie Jo, jei ne su didžiausia pagarba, puolant ant kelių? Kuo aiškiau šventieji matydavo Jo buvimą, tuo labiau trokšdavo patys save sunaikinti, nuskurdinti, išnykti! Jie nutildavo ir adoruodavo Jį giliausioje tyloje! Ta baimė nepašalina meilės, bet yra jos draugė, nes tiesa apie Dievą ir apie mus yra tokia: Dievas yra toks be galo didis, o mes – tokie be galo maži.
Tačiau ši baimė netrukdo širdingam artumui su Dievu, kokį matome tarp šventųjų:
„Kai aiškiai suvokiame, kad kuris nors asmuo yra už mus aukštesnis, artinamės prie jo šiek tiek nedrąsiai ir net pasimetę. Tačiau jei tas asmuo, kurį laikome žymiai didesniu už mus, pasirodys esąs pilnas gerumo, jeigu parodys gyvą džiaugsmą dėl to, kad mus mato, kad su mumis kalba, (...) jeigu tarp mūsų įsivyraus pilnas glaudaus artumo sugyvenimas, tada pagarba jo didybei netrukdys mums jausti jam gyvo prisirišimo jausmų (...). Juk kuo iškilesnis yra jo didybės suvokimas, tuo didesnė ir mūsų meilė, tuo gilesnis mūsų dėkingumas, tuo gyvesnis mūsų troškimas parodyti jam mūsų meilę bei dėkingumą širdingu prisirišimu ir atsidavimu. Kita vertus, kai jį pažįstame artimiau, kai užmezgame su juo glaudesnius santykius, geriau įvertiname jo nepaprastas savybes, tuomet padidėja pagarba, kurią jam jaučiame, mus apima dėkingumo ir susigėdimo jausmas matant jo mums rodomą pagarbumą, širdingumą, pasiaukojimą ir jautrumą“[22].
„Pripildyk juos Tavo baimės dvasios“[23]
Kaip gauti baimės dovaną? Kaip ją išsaugoti ir išvystyti? „Jei palenksi ausį klausytis išminties ir atversi širdį norėdamas suprasti, (...) jei sieksi supratimo, kaip žmonės ieško sidabro, ir ieškosi jo tarsi paslėptų lobių, tada suprasi Viešpaties baimę ir sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą“ (Pat 2, 3).
Taigi reikia jos prašyti ir nepaliaujamai jos ieškoti, apmąstant nuodėmę ir jos baisias pasekmes tiek šiame, tiek kitame pasaulyje, o dar geriau – kontempliuojant Viešpaties Jėzaus Kančią. Ji yra didi Dievo baimės mokykla, nes akivaizdžiausiai atskleidžia nuodėmės padarinius, nuodėmės, kuri yra tokių baisių Dievo Sūnaus kančių ir paniekinančios mirties priežastis. Kas gali suprasti, kaip stipriai Nekaltoji Sopulingoji Motina, stovėdama po kryžiumi, jautė vidinį nuodėmės šlykštumą? Su niekuo negalima lyginti to siaubo ir pasibjaurėjimo, kurį jai sukėlė nuodėmė, nužudžiusi jos mylimąjį Sūnų. Ji yra „gražiosios meilės ir šventosios baimės motina“ (Sir 24, 24 Vulg.), todėl reikia dažnai jos šauktis, kad ji padovanotų mums dalelytę tos dieviškos išminties ir baimės šviesos, kuri buvo ją pripildžiusi.
Juo labiau niekada netarkime Dievo Vardo be reikalo arba nepagarbiai. Jeigu tardami triskart šventą žodį „Dievas“ nenulenkiame galvos, tai bent jau mūsų širdis tebūnie pilna baimės, pagarbos ir meilės! Jeigu kalbama apie Jį, turėkime prieš akis didįjį dvasinio gyvenimo principą: sancta sancte! Su tuo, kas yra šventa, turi būti šventai elgiamasi! O kaipgi turime elgtis su Šventų Švenčiausiuoju? Ta dvasia Kristaus Sužadėtinė, šventoji Bažnyčia, perduoda mums švenčiausias apeigas: Mišių ir šventosios Oficijos (brevijoriaus) bei šventųjų sakramentų ritualą, dvelkiantį Dievo šventumo ir mūsų baimės atmosfera. Dažnai mūsų malda būna per daug paviršutiniška, lėkšta ir persmelkta išsiblaškymų, nes joje nėra tikros pagarbos Dievo didybei, dievobaimingumo, kuris pastato mus Jo akivaizdon, moko teisingo elgesio su Juo ir saugo mūsų maldą. Žmogus, giliai suvokiantis Dievo didybę, nėra plepus: jis pernelyg gerai jaučia, kad jo žodžiai yra menki ir neverti, palyginus su Jo didybe. Tokio žmogaus siela noriai tyli, atsiduodama tyliai adoracijai: „Silentium tibi laus!“ – „Tyla tebus tau pašlovinimas!“ Dievo baimės persmelktas vidinis gyvenimas taip pat yra labiau susikaupęs: Dievas yra visur – taigi visur stoviu, einu, būnu Jo didybės akivaizdoje! Jeigu Kristaus mylimiausias apaštalas prisipažįsta: „Kai jį pamačiau, parkritau po jo kojų tarsi miręs“, tai juo labiau mes, nusidėjėliai, turime puoselėti didžiausią Dievo baimę. Tik jos pripildyti galėsime su įkvėptuoju autoriumi kartoti: „Jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis““ (Apr 1, 17–19).
Palaiminti beturčiai dvasioje
Tobula Dievo baimė veda sielą į aukščiausią neturto laipsnį: atsiplėšusi nuo visko, ji trokšta tiktai vieno turto – paties Dievo. Visa kita jai yra niekas! Siela nieko neturi atmintyje, jausmuose ir prote, išskyrus amžinojo Žodžio šviesą, nieko neturi savo valioje, išskyrus Dievo valią! Veikiama baimės dvasios, siela tampa laisva nuo bet kokios minties apie Dievui svetimą meilę, ji bėga į savo niekingumą, atsižada savęs, bijo net mažiausios nuodėmės, mažiausio netobulumo, nori pasilikti „pati viena su Vieninteliu“. Šv. Tomas Akvinietis komentuoja:
„Baimės dovaną geriausiai atitinka sielos neturtas. Vaikiškos baimės tikslas yra teikti Dievui pagarbą bei paklusnumą, todėl tai, kas kyla iš to paklusnumo, ir sudaro baimės dvasios esmę. Juk paklusdamas Dievui, žmogus neieško pasididžiavimo nei savyje, nei kituose, o tik Dieve, nes ko nors kito ieškojimas prieštarautų visiškam paklusnumui Dievo atžvilgiu. Todėl žmogus, tobulai bijantis Dievo, neims, pasipūtęs nuo puikybės, didžiuotis pačiu savimi ar išorinėmis gėrybėmis, t. y. garbe ir turtais. Būtent dvasios neturtas sunaikina mumyse ir vieną, ir kitą pasididžiavimą. Šį neturtą galima suprasti kaip dvasinio pasipūtimo ir puikybės mumyse nuslopinimą arba panieką laikinosioms gėrybėms, kurią mūsų sieloje sukelia Šventosios Dvasios įkvėpimas“[24].
Taip Dievo baimė, įgavusi aukščiausio dvasinio neturto pavidalą, veda į tobulumo viršūnę:
„Siela, norinti užlipti į tą kalną, kad pati sau pastatytų altorių, ant kurio sudėtų Viešpačiui Dievui tyros meilės, šlovės ir tikrojo garbinimo auką, privalo, prieš pradėdama šturmuoti viršūnę, (...) pirmiausia atmesti visus svetimus dievus, tai yra visus svetimus juslinius polinkius ir prisirišimus. Antra, ji turi apsivalyti nuo visokio purvo, kurį joje paliko troškimai, atsisakydama bet kokio paklusimo jiems ir visiškai juos sutramdydama. (...) Tada jau pats Dievas pakeičia jos drabužius naujais, duodamas jai naują Dievo pažinimą Dieve (...) bei naują Dievo meilę Dieve. (...) Kadaise Dievas paliepė, kad altorius, ant kurio turėjo gulėti Sandoros Skrynia, viduje būtų tuščias. Taip ir siela, norėdama būti Dievo didybės altoriumi, pirmiausia turi visko nusikratyti. (...) Viešpats Dievas neleidžia, kad kartu su juo būtų koks nors kitas dalykas (...)“[25].
„Kad būtų iki galo išvalyti „sielos namai“, reikia tiktai grynu tikėjimu išsižadėti visų dvasinių galių, pomėgių ir troškimų. Jeigu siela tai padaro, tada susijungia su Mylimuoju paprasta, tyra, meilinga ir panašumą gimdančia vienybe“[26].
ŠALTINIS: „O bojaźni Bożej“, Zawsze wierni, 2003, Nr. 6 (55). Iš lenkų k. vertė Šarūnas Pusčius.
„Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinosios mirties tą siaubingąją dieną, * Kai sujudės dangūs ir žemė, kai ateisi teisti pasaulio ugnimi. V. Drebu aš ir bijau, nes ateis tyrimas ir pasirodys pyktis. * Kai sujudės dangūs ir žemė. V. Diena toji, diena rūstybės, negandos ir vargo, didi ir labai karti diena. Kai ateisi teisti pasaulio ugnimi. V. Amžinąjį atilsį duok jiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinosios mirties tą siaubingąją dieną, * Kai sujudės dangūs ir žemė, kai ateisi teisti pasaulio ugnimi.“
Laidotuvių apeigų antifona Libera me
„Nors tu, Viešpatie, teiki mums daug malonių ir duodi didžių meilės įrodymų, niekada negalime būti tokie pasitikintys, kad nebijotume pakartotinių nuopuolių... Tai ką gi daugiau galime daryti, jei ne bėgti prie Tavęs ir maldauti Tave, kad mūsų priešai neišstatytų mūsų pagundai? Jeigu mus gundytų atvirai, Tau padedant, galėtume lengvai nuo jų išsilaisvinti. Tačiau kaip atskleisti priešo spąstus? O mano Dieve, kaip labai mums reikia Tavo pagalbos! Viešpatie, pasakyk mums kokį nors žodį, kuris mums atneštų šviesą ir saugumą... Teikis, o gerasis mūsų Mokytojau, pamokyti mus ir duoti mums kokią nors pagalbos priemonę, kad galėtume išeiti sveiki iš tokios pavojingos kovos! Štai ta priemonė... Tu pats ją mums davei: meilė ir baimė. Meilė padaro, kad paskubintume žingsnį, baimė moko mus vaikščioti atsargiai ir dairytis, kur statyti koją, kad neparkristume...
Tegul tavo troškimas būna pamatyti Dievą, tavo baimė – jį prarasti, tavo kentėjimas – jo neturėti, o džiaugsmas – visa tai, kas veda pas jį“.
Šv. Teresė Avilietė
[1] Šv. Tomas Akvinietis, Teologijos suma, II-II q. 19 a. 1 ad 2.
[2] Dialogas, I, 2.
[3] Žr. ten pat, I, 10.
[4] Teologijos suma, II-II q. 19 a. 1.
[5] Ten pat, II-II q. 19 a. 3.
[6] Ten pat, II-II q. 19 a. 6.
[7] Tridento Susirinkimas, VI sesija, a. VI (DS 1526, Breviarium Fidei 64).
[8] Taip įvyko lietuvių kilmės neurochirurgui dr. Algirdui Kakariekai. Autorius turi užrašytą jo pasakojimą.
[9] Liturgija už mirusiuosius, antifona Libera me.
[10] Gedulingos Mišios, sekvencija Dies irae.
[11] Teologijos suma, II-II q. 19 a. 10.
[12] Diecezinio proceso aktai, folio 1511 (motina Jėzaus Agnietė).
[13] Apaštalinio proceso aktai, folio 1511 (motina Genovaitė).
[14] Św. Teresa od Dzieciątka Jezus, Dzieje duszy, Kraków 1996, p. 161–162.
[15] Żółty zeszyt, ostatnie rozmowy św. Teresy od Dzieciątka Jezus, Warszawa, 2000, p. 126.
[16] Bp. Karol Gay, De la vie et des vertus chrétiennes, Tours, 1874, t. I, p. 203–204.
[17] O. Adolf Tanquerey, Zarys teologii ascetycznej i mistycznej, Kraków, 1948, t. II, p. 553.
[18] Teologijos suma, II–II q. 19 a. 9.
[19] Tremunt potestates [galybės dreba] – žodžiai iš tradicinių šv. Mišių prefacijos.
[20] Teologijos suma, II–II q. 19 a. 11 ad 3.
[21] Ten pat, a. 11.
[22] Ks. O. De Smedt, Notre vie surnaturelle, t. I, p. 501.
[23] Sutvirtinimo apeigos, malda uždedant rankas.
[24] Teologijos suma, II–II q. 19 a. 12.
[25] Św. Jan od Krzyża, Droga na Górę Karmel, I knyga, 5 sk., Kraków 2001, p. 54–55.
[26] Ten pat, II knyga, 1 sk., p. 98.