Brunswick Monogrammist, "Didžioji puota" (apie 1525 m.)
„Sakau jums, – nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių.“ (Lk 14, 24)
Baisu ir pražūtinga nepriimti Dievo kvietimo į Viešpaties vaišes. Žinoma, pagrindine prasme, vaišės, apie kurias Viešpats Jėzus kalba šiandienos evangelijoje, reiškia puotą dangiškoje karalystėje, nes tik apie ją galima pasakyti: „Sakau jums, – nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių.“ Tačiau kvietimas dalyvauti Šventųjų Mišių puotoje ir priimti Kristaus Kūną Šventojoje Komunijoje, šio kvietimo priėmimas arba atmetimas turi didžiulę reikšmę, ar mes dalyvausime dangiškosios karalystės puotoje. Vienybė su Dievu danguje ir vienybė su Dievu Šventojoje Komunijoje yra tiesiogiai susijusios. Tas, kas atmeta kvietimą į dangiškosios karalystės puotą, nesirūpina savo sielos išganymu ir nevertina šventųjų Mišių, o tas, kas niekina šventąsias Mišias ir jose nedalyvauja, nesinaudoja būtinomis išganymo priemonėmis, net jei kažkiek ir tiki amžinuoju gyvenimu. Taigi tas, kas šiame gyvenime atmeta kvietimą į Šventųjų Mišių puotą, taip pat atmeta ir kvietimą į dangiškosios karalystės vaišes. Todėl jis bus ten nepriimtas, kaip įspėja Jėzus Kristus: „Nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių.“ Kitoje vietoje Jis sako: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 53) Tačiau tai nėra vienintelė šio kvietimo atmetimo pasekmė. Tas, kas atmeta kvietimą į Dangiškosios karalystės vaišes, sulauks ir bausmės: amžino pasmerkimo kančioms kartu su demonais pragaro ugnyje ir tamsoje. Dievo kvietimas į amžinąjį gyvenimą ir dangaus puotą galioja visiems, ir nėra jokios kitos galimybės išganyti savo sielą ir kažkaip kitaip egzistuoti po mirties. Turime tik du pasirinkimus: arba priimame kvietimą į dangų, arba jį paniekiname ir būname pasmerkiami pragaran.
Kas yra tie pakviestieji į dangiškąją puotą? Kažkokiu vien tik Dievui žinomu būdu į tikėjimą ir malonės gyvenimą yra pakviesti visi žmonės, kitaip Šventasis Raštas ir Bažnyčia nemokytų apie visų pašaukimą į išganymą ir visų atsakomybę už tikėjimo atmetimą. Šiandien nenagrinėsime sudėtingo klausimo, ar ir kaip išganomi tie, kurie nėra girdėję apie Dieviškąjį Apreiškimą. Visi čia dalyvaujantys ir mūsų vaikai esame pakrikštyti ir išmokyti katalikų tikėjimo, taigi visi mes esame aiškiai kviečiami į dangiškosios karalystės vaišes ir į pasirengimą joms, t. y. Šventosios Komunijos puotą. Taigi galima sakyti, kad visi tradiciniai katalikai yra tie pakviestieji privilegijuotieji.
Kas yra atmetantys šį pakvietimą? Pirmiausia tie, kurie iš pat pradžių jį atmeta dėl, jų manymu, pateisinamų pasaulietiškų priežasčių. Šias priežastis Jėzus palygina, pirma, su dirva, simbolizuojančia viešpatavimą žmonėms ir žemei; antra, su penkiais jungais jaučių, simbolizuojančiais penkių juslių patenkinimą; ir, trečia, su vedybomis, simbolizuojančiomis kūniškus malonumus. Be šių žmonių yra ir daug tokių, kurie pradžioje savo kalbomis ir veiksmais rodo, kad priima kvietimą į dangiškąją puotą ir jai ruošiasi, tačiau po kurio laiko dėl įvairiausių priežasčių liaujasi jai rengęsi, nebedalyvauja šventosiose Mišiose, nebeina išpažinties, nebesimeldžia, o galiausiai praranda malonę ir net tikėjimą.
Yra ir tokių, kurie priėmė šį kvietimą, dalyvauja Mišiose kūnu, bet nedalyvauja jose savo dvasia. Kitaip tariant, jie galvoja vien apie savo asmeninius reikalus, troškimus, rūpesčius. Jie nemąsto apie Dievą, nesirūpina vaisingai priimti malonę, nesistengia užmegzti asmeninio ryšio su Dievu. Jie yra atšalę, nedega dieviška meile; jų pamaldumas yra tuščias, be dvasios, todėl jie bus visai svetimi dangiškosios karalystės puotoje ir į ją bus nepriimti.
Yra ir žmonių, kurie tikėjime, Bažnyčioje ir religinėse praktikose ieškojo Dievo pagalbos, kad susidorotų su kokia nors priklausomybe, asmeninėmis arba šeimos problemomis, bet po atsivertimo ir pirmapradžio uolumo liaujasi kovoję su savo nuodėmėmis, nepakeičia savo ydų dorybėmis, o savanaudiškumo – giliu atsidavimu Kristui ir vidine draugyste su Juo. Jie ieško greito ir lengvo savo problemų sprendimo, o ne Dievo valios. Jų dvasinis gyvenimas panašus į kortų namelį, pastatytą ant smėlio. Kai jis neišvengiamai sugriūva susidūręs su tikrove, su jų neišnaikintomis ydomis, su neišspręstomis asmeninėmis ar šeimyninėmis problemomis, jie liaujasi praktikuoti religiją, teisindamiesi, kad visos šios praktikos yra beprasmės ir nenaudingos. Iš tikrųjų jie neieško išganymo ir nesinaudoja tikromis išganymo priemonėmis, nes ieško ne Dievo, o savęs.
Galiausiai yra daug jaunų žmonių iš katalikiškų šeimų, kurie į katalikų religiją žiūri kaip į šeimos paprotį ar tėvų uždėtą prievolę, o ne kaip į Dievo kvietimą. Jie praktikuoja religiją tik tėvų verčiami ir nesistengia pagilinti tikėjimo pažinimo, neperkeičia jo į asmeninį įsitikinimą, pagrįstą asmenine patirtimi ir apmąstymais, neperkeičia savo maldos gyvenimo asmenine draugyste su Kristumi. Atėjus paauglystei, jų tikėjimas ir Dievo meilė išnyks ir bus pakeisti maištu prieš tikėjimą ir dorovę. Jie vietoj dorybės ir dvasinių dalykų pasirinks pasaulietiškus džiaugsmus ir nuodėmes. Kai jie pradės studijuoti, dirbti ir sukurs savo šeimas, paskutiniai jų tikėjimo likučiai išgaruos kaip dūmai vėjyje. Ilgainiui kai kurie iš jų dėl suteptos sąžinės visiškai atmeta tikėjimą ir virsta karingais ateistais ar antiklerikalais. Yra daug maištingų jaunuolių iš pavyzdinių tradicinių katalikiškų šeimų, kuriose buvo griežtai ir autoritetingai auklėjama, bet trūko tėviškos meilės. Jie galvoja, kad maištaudami prieš tikėjimą, Bažnyčią ir Dievą, įrodo tėvų auklėjimo trūkumus.
Kad ir kaip visi šie minėti katalikai, kadaise pašaukti Dievo į tikėjimą ir dangiškosios karalystės puotą, dėl savo netikėjimo kaltintų savo pernelyg griežtus tėvus arba nenuoširdžius pažįstamus katalikus, arba piktnaudžiaujančius kunigus, arba galios siekiančius Bažnyčios hierarchus, ar net tironišką Dievą, visi šie pasiteisinimai yra bereikšmiai ir tušti, nes jie susiję su žmonėmis, o ne su Dievu. Jie nesusiję netgi su Bažnyčia ir ne su visais jos atstovais. Niekas negali teisintis, jog atmeta Dievo kvietimą todėl, kad kai kurie šį kvietimą perduodantys žmonės yra arogantiški, kvaili ar nemandagūs. Išmintingas žmogus geba atskirti dieviškąją žinią nuo ją perteikiančio pasiuntinio, o Dievo dovaną – nuo ją perduodančiojo. Kas negali ar nenori to skirti, yra kvailas. Estų patarlė sako, kad kvailys gauna per galvą netgi bažnyčioje. O kalbant apie Bažnyčios narių – pasauliečių, kunigų ar net vyskupų ir kardinolų – klaidas bei nuodėmes, kita patarlė byloja, kad išmintingas žmogus mokosi iš kitų klaidų, o kvailys nepasimoko net iš savųjų.
Tegul Kristaus palyginimas apie kvietimą į vaišes ir šis sąmoningai provokuojantis pamokslas paskatina kiekvieną susimąstyti, ar uoliai priimame Viešpaties kvietimą į Puotą – tiek dangiškąją, tiek šv. Mišių puotą, ar išpildome šios puotos Šeimininko lūkesčius, kaip joje elgiamės, ar vertiname ir giliai bei pamaldžiai mėgaujamės šioje puotoje teikiamais nuostabiais dvasiniais valgiais. Tegul čia esantys vaikai ir jaunuoliai pamąsto, kiek tvirtas ir pagrįstas yra jų tikėjimas, kiek įkvėptos Dievo malonės ir Jo meilės yra jų maldos bei dalyvavimas šv. Mišiose. O galbūt jie tai daro tik formaliai, iš įpročio arba tėvų verčiami. Kiekvienas galime pamąstyti, ką patobulinti ar pakeisti savo gyvenime, kad mūsų atsakymas į Kristaus kvietimą dalyvauti šv. Mišiose ir dangiškoje puotoje būtų nuoširdus, uolus ir pamaldus, ir kad savo žemiškojo gyvenimo gale iš savo Viešpaties išgirstume: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Eikš į savo šeimininko džiaugsmą.“ (Mt 25, 21)