5 dalis. Vilnius ir Trakai – katalikiškos LDK santvarkos veidrodis ir karūna
Dar mūsų neatskleistų paslapčių kupinas Vilnius... Katalikiškos LDK santvarkos centro, trijų apeigų katalikų apgyventos sostinės – Vilniaus – ašis: Pilies–Didžiosios gatvių linija nuo pilies – katalikiško valstybingumo tvirtovės – bokšto. Jos gale tolumoje dunkso Aušros vartai – Dievo Motinos, Lietuvos Karalienės, šventovė.
Lietuviai prarado savastį – tapo pusiau kalvinistais?
Žvelgdama į barokinius Vilniaus bokštus, dr. I. Vaišvilaitė išskiria dabartinei lietuvių tautai svarbią gilią problemą, kad Vilniuje niekas neturi tęstinumo išskyrus krikščionybę: „Vilniaus miestas, galima sakyti, turi nedaug ką bendra su Lietuva, kokią dabar turime. Lietuva be Vilniaus būtų visai kitokia valstybė, visai kitokia visuomenė. Tas miestas mums dažnai yra per didelis, žmonės atvažiavę iš Lietuvos į Vilnių dažnai nesijaučia čia savi, jiems daug kas čia svetima, keista, nepatinka. Jie turi romantinio Vilniaus vaizdą, kuris nebūtinai atitinką realybę“. Iš kur ši problema? Kur jos šaknys? Daktarė pavadina šias problemos šaknis „kalvinistine lietuvių katalikybe“:
„[Protestantų] M. Mažvydo, K. Donelaičio vieta lietuvių supratime yra labai svarbi, o subtilus kalvinizmas lietuvių mentalitete yra labai stiprus. Dar XVIII a. iki tol buvę labai pamaldūs ir didžiąją dalį pamaldumų perėmę iš lenkų, lietuviai ėmė išsiskirti netikėtu inteligentišku pamaldumu. Slaviškasis pamaldumas yra labiau fizinis, apčiuopiamas, o lietuviškasis pamaldumas išsiskiria inteligentiškumu, santūrumu, nefiziškumu. Politinės ir kultūrinės įtampos tarp Lenkijos ir Lietuvos lėmė, kad lietuviai pokariu norėjo labiau atsiskirti nuo lenkų. ... Būtent kalvinizmas ir katalikybė labai aršiai grūmėsi dėl lietuviškos tapatybės, dėl to, kokia bus Lietuva. Be to, vienu metu (XVI a.) Lietuva buvo faktiškai kalvinistinė. Tik XVII a. prasideda grįžimas į katalikybę, o dar ir vėliau įtakingi istorikai, perėmę kalvinistų diskursą, teigė, kad katalikybė yra nutautinanti, o reformacija yra tautinė, atstovaujanti lietuviškumui. J. Basanavičius taip pat gali būti priskiriamas šiai mokyklai, perimdamas čekų kalvinistų diskursą. Taigi mūsų tautiškumas yra iš principo nekatalikiškas. Šiuo metu – kalvinizmo vietą siekia užgrobti sukurta pagonybė“[1], – kalbėjo dr. I. Vaišvilaitė.
Nors ir teisėtai norėję atgaivinti skirtingą nuo lenkų lietuvių savastį, nekatalikiškos Atgimimo srovės veikėjai „perlenkė lazdą“ ir (bent jau didele dalimi) atmetė tikrąją – katalikišką – lietuvių ir Lietuvos tradiciją, realiai klestėjusią LDK katalikišką civilizaciją. Nors galima ir reikia įžvelgti ir katalikišką XIX-XX a. tautinio atgimimo srovę, bet net ir ją veikė liberaliosios srovės spaudimas atkirsti Lietuvą nuo katalikiškos civilizacijos šaknų.
„Kalvinistinės katalikybės“ būti negali iš principo – kalvinizmas yra neklystamu Bažnyčios mokymu ne kartą pasmerktas kaip amžinąją kančią sieloms nešanti klaida, neigianti gerų darbų būtinumą išganymui, teigianti visišką žmogaus prigimties sugedimą ir t. t. Jei ir bandytume panašiai įvardyti šią lietuvius persekiojančią pagundą, tai galėtume sakyti „pusiau kalvinistinė nebekatalikybė“.
Lietuvių savastį XVIII-XXI a. žaloja „pusiau kalvinistinės“ kilmės liberalusis revoliucinis judėjimas. Todėl jei norime, kad dabar galbūt prasidėsiantis Lietuvos atgimimas pavyktų, būtina grįžti prie tikrųjų šimtmetinių – katalikiškų – lietuvio savasties šaknų, realiai nuo Vladislovo Jogailos ir Aleksandro Vytauto Didžiojo laikų LDK kurtos civilizacijos. Jos koncentracija ir simbolis –katalikiškas Vilnius.
Giliai apmąstydami savo tautos ir Tėvynės sostinės istoriją pamažu suvoksime, kas iš tiesų buvome – kuo vėl turime būti. Tik grįžus prie tradicinės katalikiškos savasties grįš Lietuvos stiprybė, didybė ir grožis.
„Dvi sostinės“?
Kadaise didžiausios Europos valstybės – Lietuvos istorija susiklostė taip, kad tarsi atsirado dvi sostinės – Vilnius ir Trakai. Taip įvyko todėl, kad Lietuva per savo istoriją gyvena dviejų pasaulių sandūroje. Tai ne tik ir ne tiek Romos ir graikų apeigų krikščionių pasauliai. Veikiau Lietuva buvo katalikiškos civilizacijos „Rytų tvirtovė“, kurios sienose gyveno ir daugybė rytų krikščionių, ilgainiui tapusių graikų apeigų katalikais. Ši paskutinė katalikiškos civilizacijos tvirtovė – LDK ribojosi su pasauliu, nusidriekusiu nuo Vietnamo iki Suomijos – dalis mokslininkų jį vadina mongolosfera. Tai didysis mongolų ulusas ir mongolų valstybės, šio uluso paveldėtojos. Viena iš jų, vadinamoji Aukso orda apėmė ir savo vasalines valdas – didelę dalį Rusios, kurios LDK nepavyko išvaduoti iš mongolų valdžios. Taip mongolosferos gelmėse gimė Rusija, ilgainiui ėmusi dominuoti mongolosferoje ir beveik atkūrusi ją senosiose ribose, tik jau su krikščionių stačiatikių vadovybe. Lietuva buvo ne tik gynybinė tvirtovė nuo šio Rytų milžino, bet ir vartai į Rytų pasaulį, per kuriuos vyko be galo spalvingi ir svarbūs Rytų-Vakarų kultūriniai mainai.
Todėl atsirado ir „dvi sostinės“ – visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius, tvarkiusi „Rytų fronto“ reikalus ir, pagal seną tradiciją, „antroji sostinė“ Trakai, koordinavusi dar pagoniškos Lietuvos gynybą nuo „Vakarų fronto“ – teutonų ordino, Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos atakų. Dar nuo pagoniškų ir Vytauto Didžiojo laikų šie du miestai, kaip didžiulių Vilniaus ir Trakų kunigaikštysčių centrai, sudaro galingą didvalstybės branduolį. Būtent jos 1413 m. Horodlės aktu tampa vienintelėmis LDK vaivadijomis. Trakų vaivadija XV a. ir XVI a. pr. driekėsi nuo dab. Latvijos per V. Baltarusiją iki dab. Ukrainos ir per Palenkę su Augustavo giriomis iki pat Vengrovo (70 km nuo Varšuvos). Vilniaus vaivadija XV a. užėmė beveik visą likusią Baltarusiją (tik be gana mažų Polocko ir Vitebsko žemių). Trečioji katalikiško LDK branduolio dalis – autonominė Žemaičių seniūnija. Jau nuo Lietuvos krikšto per visą XV a. ir vėliau šiuose didžiuliuose plotuose buvo draudžiama statyti stačiatikių bažnyčias.
Vilnius ir Trakai, šių didžiulių vaivadijų centrai, iš tiesų buvo LDK katalikiškos santvarkos veidrodis ir jos karūna. Veidrodis – nes juose gražiai atsispindėjo unikalios trijų apeigų katalikiškos valstybės gyventojų struktūra, karūna – nes juose bene labiausiai švietė Lietuvos – didžiausios pasaulyje Rytų Katalikų Bažnyčios lopšio, katalikiškos civilizacijos vienytojos šlovė.
Vilnius – liberali „šiaurės Jeruzalė“ ar katalikiškos santvarkos triumfo žygio generalinis štabas?
Atkuriant katalikišką Lietuvos istorijos modelį kyla klausimas: su kuo palyginti Lietuvos sostinę pasaulio istorijos kontekste? Jau mažiausiai 30 metų, o iš tiesų – nuo seniau – kuriamoje liberalioje mitologijoje Vilnius neretai lyginamas su Jeruzale, net vadinamas „Šiaurės Jeruzale“, nes... jame buvo daug konfesijų. Taip sudaroma iliuzija, kad LDK laikų Vilnius buvo „vos ne liberalus“ miestas „vos ne suteikęs lygias teises“ visoms religijoms ir net klaidingiausioms idėjoms. Ne – sostinėje, kaip ir visoje LDK veikė katalikiška santvarka, nugalėjus laikiną XVI a. protestantizmo revoliucijos laikų betvarkę sugrįžome prie Vytauto kurtos katalikiškos santvarkos. Klaidingos idėjos buvo ribojamos ir išstumiamos, kad nevestų lietuvių į klystkelius.
Neskaitant protestantizmo revoliucijos sumaišties laikų LDK laikų Vilnius gali būti lyginamas nebent su katalikiška Jeruzale – kai Jeruzalėje valdė savo santvarka katalikiška Romos imperija, o po 395 m. valstybės skilimo jos rytinė dalis – vad. Rytų Romos arba, kaip vadino patys jos gyventojai, Romėjų imperija (nuo XVI a. tyrėjų imta vadinti „Bizantija“).
Po 132 m. Bar Kochbos žydų (t. y. judaistų) sukilimo žydams buvo uždrausta patekti į miestą – kitaip baudžiama mirties bausme, išskyrus vieną dieną per metus – Tisha B'Av šventę. Visos šios priemonės[2] (pagonių laikais taikytos net ir judaistų sukilimo nerėmusiems žydams katalikams[3]) padarė miestą „miestu be žydų“[4] Daugumą miesto katalikų sudarė atsivertę pagonys – sugraikėję sirai iš kitų Judėjos provincijos dalių ar gretimų provincijų bei galbūt 5-jo makedonų legiono veteranų[5]. Draudimas žydams apsigyventi buvo išlaikytas iki VII a.[6], o nežydams katalikams jis iš esmės netaikytas – jau IV amžiuje Romos imperatorius Konstantinas I įsakė mieste statyti bažnyčias katalikų šventosiose vietose, įskaitant Šventojo kapo bažnyčią, graikiškai vadinta Anastasis – Prisikėlimo – bažnyčia. Rytų Romos imperijos laikotarpio Jeruzalėje palaidoti palaikai yra išimtinai krikščioniški, randama kryžių ir aliejaus lampadų su krikščioniškais motyvais ir įrašais, bet nerasta pagoniškų ar judaistiškų – o tai rodo, kad Romėjų laikais Jeruzalės gyventojai buvo veikiausiai tik krikščionys – tai pripažįsta net ir, pavyzdžiui, žymus Izraelio archeologijos autoritetas Gideon Avni[7].
Į Romėjų imperijos laikotarpio Jeruzalę Vilnius panašus ta prasme, kad abiejuose šiuose daugiataučiuose miestuose veikė katalikiška santvarka – visuomenės teisinė tvarka, pagrįsta valstybine katalikų religija, su tuo skirtumu, kad į Vilnių buvo leidžiami apsigyventi žydai (tai buvo draudžiama Romėjų laikų Jeruzalėje) ir jiems leidžiama likti judaistais. Buvo Vilniuje ir musulmonų – totorių ir karaitų religijos išpažinėjų karaimų – bet visuomenę tvarkė katalikiška teisinė sistema, prie kurios turėjo prisitaikyti teisinę autonomiją turinčios nekrikščioniškos bendruomenės.
Juk ir katalikiškos santvarkos pamatas ir jos valdovas – Kristus Karalius nori katalikiškos Jeruzalės. Tai užrašyta gausiausiai išlikusiame antikos pasaulio istorijos šaltinyje – Naujajame Testamente: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Ir aš sakau jums: jūs manęs nebematysite, kol ateis laikas, kada tarsite: Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Lk 13, 34, 36) – o juk galutinai priimti Dievo Sūnų, kuris ateina Viešpaties vardu ir reiškė tapti Jo įkurtos Visuotinės – gr. Katholike - Bažnyčios nariu.
Taigi Vilnius gali būti vadinamas „katalikiška šiaurės Jeruzale“ arba „Šiaurės Roma“ – pastarasis pavadinimas plačiai naudojamas nuo XVI a. iki šių dienų. Jį įkvėpė daugybė katalikų bažnyčių bei vienuolynų ir senamiestyje tvyranti erdvės šventumo atmosfera. Šį vardą naudojo ir tebenaudoja ne tik užsieniečiai, bet ir vietos gyventojai, pavyzdžiui, Dionizas Poška Vilnių vadino „Šiaurės Roma“, nes, pasak jo, Vilnius yra „senasis religinis centras, kuris iš pagoniško miesto virto krikščionybės bastionu“[8]. Vilnius – daugiatautė ir katalikiškos valstybės bei visuomeninės santvarkos vienijama sostinė, kaip Jeruzalė ir Roma tada, kai jas valdė katalikiškos santvarkos valstybės. Tikroji Vilniaus savastis – katalikiškos santvarkos šalies sostinė, diktavusi savo didingą civilizacinę dvasią katalikiškai Lietuvai, kuri iki XIX a. liberaliojo sąjūdžio nebuvo „atskira nuo Vilniaus“ – tai buvo „katalikiško Vilniaus katalikiška Lietuva“.
Visą katalikišką Rusią valdęs „rusinų miestas“ – Vilniaus šlovė
Jau minėjome, kad iš Vilniaus – iš Kijevo metropolito katedros (10 pav.) ir rūmų (11 pav.) – buvo valdoma didžiausia pasaulyje vietinė Rytų apeigų katalikų bažnyčia iki pat Turkijos pasienio, Kijevo ir Smolensko.
Buvusi graikų-slavų apeigų katalikų Skaisčiausiosios Dievo Motinos katedra (Prečistenskij sobor) daugiau nei 200 metų buvo pagrindinis didžiausios pasaulyje Rytų apeigų katalikų vietinės bažnyčios – Kijevo ir visos Rusios metropolijos – centras
Graikų-slavų apeigų katalikų Kijevo ir visos Rusios metropolijos centras – Vilnius. Metropolito rūmų (dab. „Mabre“ viešbutis prie Skaisčiausiosios Dievo Motinos katedros) vartai su lygiakraščiais graikiškais kryžiais
Jau nuo pagonio didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio laikų Vilniuje, vadinamame „rusinų mieste“ (civitas ruthenica) kūrėsi rusinai. Jų bažnytinių struktūrų atsiskyrimas nuo Katalikų Bažnyčios nebuvo visai aiškus ir galutinis, bet vis dėlto gilėjo. XV a. II p. plačiu mastu įgyvendinant Jogailos ir Vytauto Didžiojo pradėtą katalikiškos Rusios atstatymo darbą, šis rusinų miestas ima tapti, o po 1596 m. Brastos unijos suklesti kaip graikų katalikų miestas, užėmęs ištisą pusę senojo Vilniaus. Tuo Vilnius unikalus Europoje: net dabartinėje pasaulio rutenų apeigų katalikų „sostinėje“ Lvove nėra atskiro „rusinų miesto“ arba Visos Rusios metropolito miesto, kaip buvo Vilniuje. XV a. II p. ir 1596–1839 m. pasaulio rutenų apeigų katalikų „sostinė“ buvo Vilnius. Iki šiol didžiausia pasaulyje unitų bendrija: Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčia yra šlovingos LDK graikų katalikų bažnyčios dalis, ištvėrusi Rusijos ir SSRS persekiojimus.
Minėtoje istorinėje konferencijoje[9] pateikėme savo papildytą prof. A. Bumblausko sudarytą Vilniaus planą (12 pav.), kad būtų ryškiau matoma, jog iš tiesų Vilnius turėjo 3 apeigų katalikų zonas ir kad po 1596 m. „graikų“ (rutenų) miestas buvo ne stačiatikių, kaip daug kur skelbiama, o graikų apeigų katalikų miestas. A. Bumblausko schemoje Šv. Onos ir Bernardinų bei Šv. Mykolo bažnyčios lieka „lotynų (Romos apeigų katalikų) miesto“ teritorijoje. „Lotynų“ ir „graikų“ miestų riba eina, regis, Rusų ir Literatų gatvelėmis iki Pilies-Didžiosios gatvių ašies, toliau ta ašimi – iki Rotušės aikštės, o vėliau – Rūdninkų gatve iki Pylimo g., buv. miesto sienos. Stačiatikiai XVII–XVIII a. buvo masiškai išstūminėjami iš miesto valdžios Rotušėje, juos keičiant graikų apeigų katalikais, panašūs procesai vyko ir amatininkų cechuose.
Vilnius – 3 apeigų katalikų valstybės sostinė, kurioje Romos ir graikų apeigų katalikai turi atskirus „miestus“ – Vilniaus dalis, kurias skiria (jungia) miesto ašis didžioji gatvė, o armėnų apeigų katalikai gyveno ar dirbo aplink šios ašies pagrindinį tašką – Rotušės aikštę. Mūsų papildyta prof. A. Bumblausko schema
Vilniaus Rotušės aikštės apylinkės įkvepia sukurti terminą: „armėnų miestas“ ar bent jau „armėnų rajonas“. Trūkstant žinomų tyrimų, sunku pasakyti, ar terminas civitas armenica buvo kur nors vartotas šaltiniuose. Vienas negausių LDK armėnų tyrėjų Juozas Laurušas rašo: „Rekonstruodami senojo Vilniaus vaizdą, istorikai paprastai mato armėnus pačioje judriausioje ir gyviausioje miesto vietoje – pagrindiniame Vilniaus turguje (Rotušės aikštėje). Visas plotas aplink aikštę (ir aplinkinės gatvės) jau XIV a. buvo užstatytas pirklių namais, sandėliais, krautuvėmis, viešbučiais, kurių dalis priklausė armėnams“[10].
Kur dar pasaulyje rasime tokią nuostabią harmoniją: trijų katalikiškų apeigų tikinčiųjų apgyventus rajonus, sutariančius bendroje miesto urbanistinėje ir teisinėje struktūroje? Trijų apeigų katalikų rajonus skiria, o gal tiksliau harmoningai jungia, Didžiosios gatvės ašis, besidriekianti nuo jos aukščiausio taško, Lietuvos Karalienės „rūmų“ – Aušros Vartų Dievo Motinos šventovės. Juk Aušros Vartų Mariją garbina visų apeigų katalikai ir net atskilę stačiatikiai. Įdomu, kad ši didžiausia Vilniaus šventovė prof. Bumblausko schemoje atrodo besanti „lotynų sala“ rusinų mieste.
„Vilniaus ašis“ – LDK katalikiškos santvarkos triumfo liudytoja
Beje, į „graikų katalikų miestą“ įsiterpia ir kita „lotynų sala“: Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Augustinų vienuolyno) bažnyčia Savičiaus g., o taip pat „lotynų pusiasaliai“: jėzuitų vienuolyno kompleksas su Šv. Kazimiero bažnyčia ir Visų šventųjų bažnyčia Rūdninkų g. Iš priešingos nei „lotynų miestas“ pusės „graikų“ (rusinų) miesto ribas „draugiškai apglėbia“ nuo „lotynų miesto“ ribų bene labiausiai nutolusios Šv. Baltramiejaus (Užupyje) ir Viešpaties Dangun Žengimo (Misionierių vienuolyno) lotynų apeigų bažnyčios, buvusios jau už Vilniaus gynybinės sienos.
Dėl ribotos apimties čia spėsime aptarti tik šį mažiau žinomą pastatą. Bene gražiausias ir tipiškiausias nuo Lenkijos iki Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos pakraščių nusidriekusio lieknabokščio Vilniaus baroko pavyzdžių – Viešpaties Dangun Žengimo (Misionierių) bažnyčia ant Išganytojo kalno. Ilgai manyta, kad dabartinį nuostabų vaizdą jai suteikė garsusis Vilniui barokinį vaizdą suteikęs Jonas Kristupas Glaubicas iš Silezijos; dabar linkstama prie nuomonės, kad tai padarė kitas Vilniaus „barokintojas“ italakalbis šveicaras Antonio Paraka, o yra versija, kad šio pasaulinio lygio perlo dangiško lengvumo fasadą su bokštais kūrė etninės Lietuvos sūnus – gimęs Ilguvoje prie Ukmergės – domininkonas Liudvikas Grincevičius. Ant Išganytojo kalno Gediminaičių kilmės Smolensko vyskupas jėzuitas Jeronimas Vladislovas Sanguška – karaliaus ir dLk Vladislovo IV sekretorius, Vilniaus sufraganas (vyskupo vietininkas) nuo 1644 m., Smolensko vyskupas nuo 1654 m. – prasidėjus Rusijos okupacijai 1655 m. per „Tvaną“ pradėjo statyti rūmus (net per „Tvaną“, tarp kraujo ir griuvėsių jis drįso išvykti ganyti sielų į Rusijos okupuotą Smolenską) ir perdavė bernardinų vienuolynui. Jie pardavė rūmus Vilniaus vaivadienei Kotrynai Radvilienei, o ši – padovanojo misionieriams lazaristams arba vincentiečiams (šv. Vincento Pauliečio įsteigtiems), kurių misijos pasiekė daugelį Azijos šalių, įskaitant Persijos ir Osmanų valstybes, Afriką – Egiptą ir Etiopiją. Lazaristas šventasis Justinas de Jakobis tapo pirmuoju Etiopijos apaštališkuoju vikaru ir suvaidino svarbų vaidmenį įveikiant Etiopijos priešiškumą Katalikų bažnyčiai. Čia nuo kalno iki pat Vilnelės driekėsi gražiausias Vilniaus sodas – vysk. Sanguškos sumanytas grandiozinis parkas su centrine parterine dalimi, sodais bei tvenkiniais. Žvelgiant iš čia į alyvų, obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių žiedų pūgoje skendinčius tolimus Vilniaus bokštus nejučia galėjai pasijusti beveik rojuje...
Vienuolynas buvo svarbus katalikiškos civilizacijos centras – čia buvo atidaryta vyskupijos kunigų seminarija, beturčių ligoninė (špitolė), turtinga biblioteka, Vaikelio Jėzaus prieglaudos namai beturčiams senukams ir pamestinukams vaikams, spaustuvė, parapijinė mokykla ir net auklėjamasis institutas kurčnebyliems.
Einant žemiau Didžiąja gatve – ne tik Vilniaus, bet ir visos LDK bei Lenkijos graikų apeigų katalikų dvasingumo sklaidos centras: Švč. Trejybės bazilijonų vienuolynas. Jis stūkso už dailios barokinės bazilijonų arkos su balkonėliu, iš kurio unitų kunigai sakydavo ugningus pamokslus dar likusiems stačiatikiams, stengdamiesi juos grąžinti į katalikybę. Čia 13 metų dirbo ir daugybę nusidėjėlių atvertė „graikiškasis“ LDK globėjas – būsimasis Polocko arkivyskupas šv. Juozapatas.
Taigi Aušros Vartų su šv. Teresės bažnyčia, stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno ir unitų Švč. Trejybės su Bazilijonų arka „bažnyčių grandinė“ yra ne dabar populiariai vadinamas „3 konfesijų trikampis“, o veikiau dviejų apeigų katalikų šventovių linija, „rodyklė“ rodanti į trečiųjų – armėnų apeigų katalikų apsuptą Rotušės aikštę, atskleidžianti Vilniaus tikrąją esmę – trijų apeigų katalikiškos valstybės sostinė. Juk unitai irgi katalikai – tik graikų apeigų. Iš šios linijos „iššoka“ tik stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno katedra, pastatyta 1597 m. iš karto po 1596 m. Brastos bažnytinės unijos – katalikiškos Rusios pergalingo atkūrimo pradžios – kaip pasipriešinimo tam bažnytinės vienybės judėjimui židinys, XVII a. likusi vienintelė nekatališka cerkvė senamiestyje, kai kitos 4 grįžo graikų katalikams. Į šį stačiatikių vienuolyną 1655 m., Vilnių okupavus Rusijos armijai, buvo pernešti trys Vilniaus kankiniai, kaip ir visi iki 1439 m. Florencijos unijos atmetimo gyvenę Rytų krikščionių šventieji, tradiciškai laikomi katalikų šventaisiais.
Dar žemiau, ant „graikų“ ir „lotynų“ miestų ribos ir pačiame „armėnų miesto (rajono)“ viduryje stovi įvairių apeigų katalikų pareigūnų valdoma miesto savivaldos širdis – Rotušė, katalikiškos santvarkos LDK sostinėje garantas. Šalia jos – „lotyniškojo“ LDK globėjo, šv. Kazimiero, bažnyčia su katalikiškos LDK santvarkos simboliu – didžiojo kunigaikščio karūna, papuošta kalstytų lietuviškų saulučių spinduliais švytinčiu kryžiumi. Šv. Kazimieras LDK garbintas dar ir kaip Rytų krikščionių atskalos (schizmos) nugalėtojas – tiek dvasine, tiek labiau žemiška religine-politine prasme. 1518 m. Rusijos armijai puolant Polocką, Lietuvos armijai negalint persikelti per ištvinusią Dauguvą, jai netikėtai pasirodė baltai apsirengęs jaunuolis ant balto žirgo ir nurodė brastą. Dėl to armija laimėjo mūšį ir apgynė Lietuvą. Ši scena vaizduojama ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčios lipdiniuose.
1611 m. mūsų armijai grąžinus Lietuvai 100 metų Maskvos okupuotą Smolenską, per iškilmingas didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos įžygiuotuves į Vilnių netoli šios bažnyčios ant triumfo arkos atvaizduotas šv. Kazimieras vežime, traukiamame pamaldumo ir skaistybės dorybių. Tuščias Fortūnos traukiamas vežimas su sudraskytomis vėliavomis simbolizuoja nugalėtą Maskvą. Po ratais – trys nugalėti Maskvos kunigaikščiai (carai) – du Dmitrijai Apsišaukėliai ir Borisas Godunovas. Po debesimis – deganti Maskva ir nedegančios lietuvių ir lenkų užimtos tvirtovės[11]. Aprašymo autorius Smolensko atkariavimą aiškina kaip Dievo Apvaizdos veikimą. Pasak jo, šv. Kazimieras vaizduojamas todėl, kad jis – svarbiausias Bažnyčios skilimo priešas. Keliuose istoriniuose registruose pasakyta, kad šv. Kazimieras bandė įtikinti tėvą (didįjį kunigaikštį Kazimierą) Vilniuje tęsti dar Jogailos įvestą draudimą statyti naujas stačiatikių cerkves ar remontuoti jau esančias. Taip pat šv. Kazimieras Vilniuje rėmė bernardinus, kuriems čia 1468 m. padėjo įsikurti jo tėvas. Bernardinai išplėtė savo misijas rytiniuose Lietuvos Rusios kraštuose, turėdami tikslą atversti stačiatikius į Katalikų Bažnyčią[12], gavo popiežiaus leidimą aukoti liturgiją bažnytine slavų kalba. Dabartinis Šv. Kazimiero bažnyčios pavidalas su karūna daugiausiai projektuotas garsiojo jėzuito architekto ir astronomo Tado Žebrausko, ketvirtos pasaulyje modernios observatorijos Vilniaus universitete statytojo.
Žemiau trijų apeigų katalikų miesto ašis eina pro protestantų švedų (1605 m.) bei musulmonų turkų (1621 m.) nugalėtojo LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus rūmus. Chodkevičiaus rotmistras Teodoras Lackis, su 200 savo sparnuotųjų husarų prie Salaspilio smogęs lemiamą smūgį švedams ir taip užbaigęs 10 metų sunkų karą už Livonijos katalikiškumą, rašė: „Šlovė Kristui Dievui, kurio priešus nugalėjome“ – Laus Christo Deo, cuius vicimus hostem![13]
Toliau – Šv. Mikalojaus Stebukladario palaikų pernešimo ir Šv. Paraskevės buvusios graikų apeigų katalikų bažnyčios. Beje, ir Mikalojus, ir Paraskevė yra katalikų šventieji (nes tada dar nebuvo Bažnyčios skilimo): pirmasis gyveno III–IV a., antroji – II–III a. Iš stačiatikių atskalos šios bažnyčios kartu su jų tikinčiaisiais grįžo Bažnyčios vienybėn 1609–1611 m. Dar daugiau: net 4 iš 5 senamiesčio graikų apeigų bažnyčių XVII a. pr. – XIX a. pr. priklausė graikų apeigų katalikams – sudarėme tai parodančią lentelę (13 pav.) Tik Šv. Dvasios vienuolyno bažnyčia prie Aušros vartų buvo specialiai pastatyta Bažnyčios vienybėn nepanorusių sugrįžti rusinų 1597 m. – kitais metais po Brastos unijos.
.
4 iš 5 senamiesčio graikų apeigų bažnyčių XVII a. pr. – XIX a. pr. priklausė graikų apeigų katalikams
Taigi nuo XVII a. pr. Vilnius, „rusinų miestas“, ima virsti graikų apeigų katalikų miestu. Dar daugiau: kadangi, kaip įrodėme ankstesnėse ciklo dalyse, didelė dalis XV a. Kijevo ir Visos Rusios metropolitų buvo katalikai Grigalius Camblakas (1414–1420), Gerasimas (1433–1435), Izidoras (1436 – ko gero iki 1458 – taip pateikia metropolitų lentelė[14]) ir nuo 1458 m. mažiausiai iki 1503 m., o gal ir ilgiau XVI a. Kijevo ir Visos Rusios metropolitai yra katalikai. Taigi logiškai mąstant panašu, kad ne tik nuo 1596 m., bet ir didžiąją XV a. dalį LDK Rusia ir jos bažnytinis centras bei jį savo ribose priėmęs Vilniaus rusinų miestas buvo katalikiški.
Toliau – Vilniaus universitetas, ryčiausias ir šiauriausias katalikiškame pasaulyje, kartu su savo Popiežiškąja akademija (alumnato pastatuose), iš kurio jėzuitai siekė ne tik grąžinti Visuotinės Bažnyčios vienybėn visą Rusią ir Skandinaviją, bet ir atversti į tikrąją žmonijos religiją islamiškus Rytus (kairėje) bei Kiniją (dešinėje) – tai rodo šiuos kraštus simbolizuojančios figūros universiteto bažnyčioje (14 pav).
Galiausiai miesto ašies pabaigoje – Valdovų pilių kompleksas, iš kur buvo ginamas visas katalikiškos civilizacijos rytų pasienis nuo Šiaurės Estijos iki Krymo ir Volgos. Tai krikščionijos Rytų tvirtovės – antemurale christianitatis, kaip katalikai, net ir popiežiai vadino LDK ir Lenkiją – karinio ir civilinio valdymo centras. Šalia – Vilniaus katedra, valdanti ryčiausią ir didžiausią Europoje „lotynų“ apeigų katalikų vyskupiją, katalikiškos valdovų karūnavimo ceremonijos, sakralinis katalikiškos LDK santvarkos centras. Tokia šlovinga mūsų sostinė, net ir užsieniečių vadinta Šiaurės Roma dėl jos pamaldumo ir šventumo, matomo daugybėje gražiausių bokštų. Kaip matome, niekur nerandame visoms religijoms lygias teises suteikiančio, liberalaus ir pliuralistinio miesto... Žinoma, buvo Vilniuje ir judaistų kvartalai, taikiai gyveno karaimų, musulmonų totorių, bet visos nekrikščioniškos mažumos ir jų autonominė teisė veikė LDK katalikiškos teisės sistemos rėmuose. Stačiatikių ir protestantų įtaka XVII- XVIII a. buvo iš sostinės vis labiau išstumiama. Artėjome prie katalikiškos „Vytauto santvarkos“ pergalės...
Katalikiški Trakai – gal dar „graikiškesni“ už Vilnių?
Trakai – svarbus ne tik simbolinis, bet ir realus LDK katalikiško valstybingumo centras, nors jo reikšmė laikui bėgant mažėjo. Netgi Trakai – atrodytų, LDK „daugiakonfesiškumo“ ir „liberalumo“ etalonas – pasirodo mums kitokioje šviesoje. Trakuose XVIII a. pab. beveik visai nebeliko totorių ir jų sklypų. Nesulaiko totorių Trakuose ir valdovo Augusto II Stipriojo 1718 m. privilegija[15]. Totorių sklypus supirko katalikai. Bene paskutiniai du totoriams dar priklausę daržai Trakuose buvo jų įkeisti Rožančiaus brolijai. Nuo pat XVII a pradžios jau nėra ir mečetės – per 1609 m. į Dievo Motinos atlaidus Trakuose susirinkusi minia mečetę sugriovė. Taip, tai buvo įsiaudrinusios minios darbas, Bažnyčios valdžia siūlė švelnesnes priemones, bet faktas rodo pakitusią miesto religinę struktūrą. Trakų mečetė jau nebuvo atstatyta. Žymaus Lietuvos totorių istoriko S. Kričinskio teigimu, mečečių statyboms LDK veikė stiprūs apribojimai[16]. Taip pat maža karaimų bendruomenė XVIII a. išpardavinėja sklypus ir tik amžiaus pabaigoje truputį atsigauna.
Nereikia pamiršti ir į stačiatikybę, o vėliau – į katalikybę atsivertusių Glinskių, Haraburdų, Kirkorų, Tallat-Kelpšų ir kitų Lietuvos totorių giminių, beje, davusių pasauliui ir Nobelio premijos laureatą, Lietuvos ir Lenkijos praeities dainių, sąmoningą kataliką net savo kūryboje: Henriką Senkevičių (lietuvišku slapyvardžiu Litwos). Pvz., paskutinėje savo garsiosios Trilogijos knygoje Ponas Volodyjovskis jis į pagrindinės herojės lūpas įdeda mintį apie stepėse besimeldžiančius musulmonus totorius. Jie esą geri vaikinai, bet gaila, kad eis į pragarą, nes yra musulmonai...
Trakuose nunyko ne tik musulmonų, bet ir stačiatikių miesto dalys. Pasirodo, XVII–XVIII a. (o jeigu turėsime omenyje Florencijos unijos sėkmę – tai, ko gero, ir XV a. II p.) Trakai buvo dviejų apeigų katalikiškas miestas. Jau minėta, kad totorių ir jų mečetės mieste praktiškai nelieka, o maža karaimų bendruomenė dar mažėja. Bet svarbiausia ne kiekybė, o kokybė. Totoriai ir karaimai turi savo teisę, bet kartu paklūsta dominuojančiai šalyje katalikiškai tvarkai. Negana to, Trakuose nelieka net ir stačiatikių maldos namų. Visos randamos XVII–XVIII a. to laikotarpio Rytų apeigų cerkvės priklauso unitams.
Anksčiau buvusi stačiatikių jurisdika (savitą teisinį statusą turinti miesto dalis) XVII a. jau yra unitų jurisdika, šaltiniuose dažniausiai vadinama Trakų archimandrija[17]. Laikotarpyje po Brastos bažnytinės unijos (1596 m.) stačiatikių bendruomenėms grįžus į vienybę, iki 1648–1668 m. Tvano Trakuose gyvuoja net 3 Romos apeigų katalikų bažnyčios (po Tvano liko tik 1) ir dar daugiau – net 5 – graikų apeigų katalikų bažnyčios. Ir nei vienos stačiatikių bažnyčios! (15 pav.). Tokį įspūdį sudaro atskirų bažnyčių aprašymų analizė istorikų darbuose apie Trakus[18]. Trakų ir visos Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo siekis ir svajonė – nugalėti krikščionių skilimą – jo mylimame mieste buvo įvykdyti.
Po 1648–1668 m. Tvano Trakuose – tik 1 Romos apeigų ir net 5 graikų apeigų katalikų bažnyčios. Ir nei vienos stačiatikių bažnyčios.
Per 1655 m. Tvaną bažnyčios buvo stipriai apgriautos. Trakų archimandrijos 1701 m. inventoriuje skaitome, kad po Tvano veikianti liko tik (turbūt laikina) Švč. Trejybės Rytų apeigų bažnyčia. Ji priklausė graikų apeigų katalikams[19]. Kai mieste nebeliko nei vienos Rytų apeigų bažnyčios, ji – irgi graikų katalikų – 1784 m. pastatoma Užtrakio dvare[20]. Žinome, kad 1723 m. Užtrakis jau nebepriklausė totoriams Tochtamyševičiams (Vytauto statytinio Aukso Ordos soste chano Tochtamyšo palikuonims), kaip anksčiau. Tada ir vėliau jį jau valdo katalikai.
Įdomu, kad net ir išlikusi parapinė Trakų bažnyčia XVII a. buvo panaši ne į dabartinę, o į XV–XVI a. LDK graikų apeigų katalikų bažnyčias, esančias dabartinėje Baltarusijoje ir Lenkijoje[21]. Rytietiška ir Trakų Dievo Motina, 1718 m. karūnuota Lietuvos Karaliene, pasak tradicijos, padovanota Vytautui Rytų Romos (Bizantijos) imperatoriaus, tada, atrodo, linkusio į bažnytinę uniją. Didžiulės minios, surengusios procesiją iš Vilniaus į Trakus, dėkojo Trakų Dievo Motinai už lietuvių, lenkų ir rusinų pergalę Chotino mūšyje prieš Rytų Europą užgrobti norėjusią beveik 200 000 musulmonų turkų armiją. Procesiją nuostabiame poemų cikle apdainavo Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640) – garsiausias baroko laikų pasaulio poetas, kuriuo tada sekė visi to meto Europos plunksnos meistrai. Ateidavo prie Trakų Dievo Motinos daugybė piligrimų iš plačiųjų Lietuvos valstybės žemių: dab. Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Rusijos. Ateidavo, žinoma, ir graikų apeigų katalikai, ir net stačiatikiai, kurių daugelis atsivertė.
Šie dulkėti istorijos puslapiai, iš kurių išnyra užmirštieji „graikiški“ Trakai, norom nenorom kelia mintį pavadinti juos „antrąja unitų sostine“ šalia pirmosios – Vilniaus. Trakai savo pavyzdžiu iliustruoja visą pagrindinę LDK istorijos kryptį, pagrindinį LDK visuomenės civilizacinį siekį: iš daugiakultūrinio ir daugiakonfesinio „durstinio“, kuris buvo susiūtas dar pagoniškoje LDK, suformuoti margą, bet harmoningą Slucko juostos struktūrą: daugiakultūrę (nors ir vieningų kultūros „rėmų“), bet vienintelės teisingos – katalikų – religijos organizuojamą visuomenės sanklodą ir katalikišką valstybės santvarką. „Dvi sostinės“ – Vilnius ir Trakai – tai katalikiškos Lietuvos perlai, paminklas protėvių kurtos katalikiškos civilizacijos ir jos santvarkos didybei...
[1] Vilniaus paradoksai: barokiniai bažnyčių bokštai ir kalvinistinė lietuviška katalikybė. https://www.bernardinai.lt/2019-06-16-vilniaus-paradoksai-barokiniai-baz...
[2] Peter Schäfer (2003). The Bar Kokhba war reconsidered: new perspectives on the second Jewish revolt against Rome. Mohr Siebeck. pp. 36–. ISBN 978-3-16-148076-8. Retrieved 4 December 2011.
Lehmann, Clayton Miles (22 February 2007). "Palestine: History". The On-line Encyclopedia of the Roman Provinces. The University of South Dakota. Archived from the original on 10 March 2008. Retrieved 18 April 2007.
Cohen, Shaye J. D. (1996). "Judaism to Mishnah: 135–220 C.E". In Hershel Shanks (ed.). Christianity and Rabbinic Judaism: A Parallel History of their Origins and Early Development. Washington, DC: Biblical Archaeology Society. p. 196.
[3] Emily Jane Hunt, Christianity in the second century: the case of Tatian, p. 7, at Google Books, Psychology Press, 2003, p. 7
[4] E. Mary Smallwood The Jews under Roman rule: from Pompey to Diocletian : a study in political relations, p. 460, at Google Books Brill, 1981, p. 460. https://books.google.lt/books?id=nw0VAAAAIAAJ&pg=PA460&redir_esc=y#v=one...
[5] Ten pat.
[6] Zank, Michael. "Byzantian Jerusalem". Boston University. Retrieved 1 February 2007.
[7] Gideon Avni, The Byzantine-Islamic Transition in Palestine: An Archaeological Approach, p. 144, at Google Books, Oxford University Press 2014 p. 144. https://books.google.lt/books?id=ZLucAgAAQBAJ&pg=PA144&redir_esc=y#v=one...
[8] D. Poška, ‘Raštai’, Vilnius, 1959, p. 67
[9] Krikščioniškos kultūros instituto konferencija tema: „LDK valstybės santvarka – liberali ar katalikiška? Rytų apeigų katalikų liudijimas“, įvykusi Vilniuje 2020 spalio 30 d.
[10] Žr. Ю. Крачковский, Предисловие, Акты, издаваемые Виленскою комиссией для разбора древних актов, т. 20: Акты, касающиеся города Вильны, Вильна, 1893, с. ХХХVII–ХХХVIII. Taip pat žr.: Акты, издаваемые Виленскою археографическою комиссиею, т. 10: Акты Виленского магистрата и магдебургии, Вильна, 1879. Įvairūs armėnus pirklius liečiantys aktai ir nutarimai – Nr. 33, 42, 43, 70, 71, 75 ir kt. Cit. pagal: Juozas Lionginas Laurušas, „"Armėnų kilties" personažai V. Pietario "Algimante" ir Vaižganto "Pragiedruliuose": istorinis literatūrologinis komentaras“, Lituanistica, 2001, Nr. 2, p. 108–117.
[11] Zigmanto Vazos Triumfo diena, sud. E. Ulčinaitė ir kt., Vilnius, 2011, p. 259–265.
[12] Kun. P. Gavėnas, Šventasis Kazimieras, Alytus, 1998, p. 46–47.
[13] Lotyniškų T. Lackio atsiminimų fotografuotinė publikacija – priedas knygoje: D. Antanavičius, Lietuvio bajoro „Dešimtmetis Livonijos karas“ (1610 m.) ir jo autorius, Vilnius, 2006, p. 263.
[14] https://en.wikipedia.org/wiki/List_of_metropolitans_and_patriarchs_of_Kyiv
[15] A. Baliulis, S. Mikulionis, A. Miškinis, Trakų miestas ir pilys, Vilnius, 1991, p. 111.
[16] S. Kričinskis, Lietuvos totoriai..., p. 159.
[17] Archimandritas: graik. archi-+ mandra – vienuolynas, avidė – aukštesnysis Rytų apeigų vienuolių pareigūnas.
[18] Trakų miestas ir pilys..., p. 110, 116–117. B. Lisauskaitė, Trakai iki septynioliktojo šimtmečio, http://tinp.lt/uploads/1/3/7/8/137879022/10.pdf.
[19] Trakų miestas ir pilys..., p. 116–119.
[20] Ten pat, p. 128.
[21] Ten pat, p. 120.