Kas bus po to, kai Naujosios normalybės (angl. New Normal), arba Geresniojo atstatymo (angl. Building Back Better), arba Didžiojo perkrovimo (angl. Great Reset), arba Raudonojo kodo žmonijai (angl. Code Red for Humanity), projektas žlugs?
Juk galiausiai jis žlugs. Šis metas yra laikas, kai visi geri katalikai privalo geriau pažinti ir praktikuoti savo Tikėjimą, tačiau galbūt žlugus šiam projektui mes gausime galimybę visa atnaujinti Kristuje, galėsime transformuoti ir ištobulinti bendruomenę bei jos institucijas Įsikūnijimo šviesoje taip, kad reiškinys, žinomas kaip „civilizacija“, darkart rasis šioje žemėje.
Ką katalikai turi omenyje, sakydami „civilizacija“? Pasak kun. Alaino Lorans‘o FSSPX, labiausiai čia tinka prancūzų poeto Ch. Baudelairo apibrėžimas: „Tikra civilizacija neslypi dujose, garo varikliuose ar patefonuose. Ji slypi prigimtinės nuodėmės padarinių sumažinime.“
Sustokime ir minutę apie tai pamąstykime. Civilizacinių tikslų atžvilgiu nėra labai reikšminga, ar jūsų bendruomenė turi savivaldžių automobilių, išmaniųjų miestų ar gatvėje šiukšles surenkančių mažų robotų, jei tuo pat metu bendruomenė yra moraliai sugedusi. Ir atvirkščiai, galėtumėte vadintis civilizacija – nors kaip pagrindinę transporto priemonę naudotumėte arklius, o oro kondicionieriai neegzistuotų – jeigu jūsų arklio traukiamas vežimas jus vežtų pro XIV-ojo amžiaus Prancūziją, kurioje kiekviena gatvė jums primena, kad turite nemirtingą sielą, kur kiekvienoje aikštėje stovi bažnyčia, kurios smaigalys nurodo į jūsų dangiškąjį tikslą ir kurioje Dešimt Dievo Įsakymų neabejotinai viešpatauja kaip bendras elgesio standartas.
Ar tai reiškia, kad šiuolaikiniame pasaulyje privalome mėginti atkurti Viduramžius? Kaip galbūt pasakytų Williamas Blake'as: „Aš nesiliausiu kovoti protinių kovų, Ir kalavijas nemiegos mano rankoje, kol nepastatysime Viduramžių Prancūzijos brangiojoje Amerikos žemėje.“
Girdžiu klykiant tuos, kurie vis dar parsidavę „Laisvei, dievui, kuris žlugo“ (žr. Christopherio Ferraros puikią knygą „Liberty, the God That Failed: Policing the Sacred and Constructing the Myths of the Secular State, from Locke to Obama“). Ne, aš nesiūlau grįžti į Viduramžius, net jei tai būtų įmanoma – nors bet kuris skelbiantis palaikąs monarchijos santvarką ar Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą, ar apskritai hierarchinę bendruomenės sanklodą, yra iškart apkaltinamas, esą gyvena viduramžiškose fantazijose.
Vis tik hierarchija yra katalikiško gyvenimo sine qua non (lot. būtina sąlyga). Tik pažiūrėkime į tradicines katalikiškas Mišias. Kunigas yra žmogus, kurį Dievas išrinko atlikti auką. Būdamas Kristaus vietoje, jis yra žmonių ir Dievo tarpininkas. Žemiausiame lygmenyje yra tikintieji, viduriniame – kunigas, aukščiausiame – Dievas. Tie, kurie yra pripratę tik prie moderniosios formos Mišių, dažnai mano, kad ši struktūra yra per griežta ir prieštaraujanti egalitariniam pasauliui, kurį jie laiko savaime suprantamu dalyku.
Taip pat pamąstykime apie šeimą, kuri, kaip moko šv. Paulius, yra kita hierarchinė struktūra: „Vyras yra žmonos galva taip, kaip Kristus yra Bažnyčios galva… Vyrai, mylėkite savo žmonas taip, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir pasiaukojo dėl jos.“ Šis mokymas plačiai išdėstytas „Casti Connubii“ (1930) – popiežiaus Pijaus XI enciklikoje apie santuoką.
Didis brazilų tradicionalistas Plinio Corrêa de Oliveira paskyrė daug laiko mąstymams apie tai, kaip galėtų atrodyti katalikiška bendruomenės tvarka. Jis nemanė, kad būtų įmanoma tiesiog iš praeities paimti istorinį modelį ir jį pritaikyti mūsų šiuolaikinei situacijai. Jo manymu, bandymas tiksliai atkartoti viduramžių Prancūziją nebūtų tinkamas ar net pageidautinas: mes skiriamės nuo viduramžių Anglijos gyventojų daugeliu pagirtinų aspektų. Pagirtinų ne todėl, kad būtume geresni nei jie, bet todėl, kad skirtumai tarp kultūrų yra tikro katalikiško gyvenimo skiriamasis bruožas. Dievas nesukūrė žemės tam, kad nuklotume ją pilkais ir nuobodžiais vienodų miesto namų eilių pasikartojimais.
Be to, Corrêa de Oliveira nesutiko su tais, kurie manė, kad teorinė bendruomenės sistema galėtų būti sukurta abstrakčiame lygmenyje ir tuomet iškart primesta žmonėms. Jo manymu, toks veikimas neatitinka tikros katalikiškos dvasios. Dirbtinis tokio tipo planavimas, kaip sakė jis, buvo būdingas socialistams, komunistams bei naciams ir buvo pasmerktas žlugti. (Dar viena priežastis būti optimistiškiems dėl tariamos Naujosios pasaulio tvarkos likimo!)
Vietoj to Oliveira pasisakė už tai, ką jis vadino „organiška bendruomene“. Jis manė, kad katalikai turėtų nagrinėti sėkmingų katalikiškų bendruomenių istorijas (be abejonės, įskaitant ir viduramžių Europos bendruomenes), išskirti tam tikrus sėkmingai jose vyravusius bendrus principus ir pritaikyti juos norimai atnaujinti tautai. O tuomet turėtume užleisti kelią natūraliam, arba „organiškam“, vystymuisi.
Šioje organiškoje bendruomenėje nebūtų vietos egalitarizmui. Ji būtų iš vidaus struktūrizuota kaip tauta, sudaryta iš regionų, pripildytų šeimų, iš kurių kai kurios laikui bėgant natūraliai, normalaus socialinio veikimo būdu, patektų į pagrindines įtakos pozicijas. Jūs galite tai vadinti aristokratija, bet tai yra natūralus reiškinys, vykstantis bet kurioje bendruomenėje, jei jo nėra išvengiama dirbtinai.
Remiantis Corrêa de Oliveira ir Bažnyčios Tradicija, būtent šeima – o ne individas – yra mažiausias bendruomenės vienetas. Nuo šeimos sveikatos, meilės ir vienybės priklauso visos socialinės struktūros sveikata. Kaip sakėme anksčiau, šeima nėra egalitarinė struktūra. Tai yra hierarchinė struktūra, ir jos sveikatą (ir, atitinkamai, tautos sveikatą) geriausiai užtikrina gili pagarba ir meilė aiškiai apibrėžtiems kiekvieno šeimos nario vaidmenims. Šie vaidmenys nėra apibrėžiami išvardijant „teises“, kaip liberalizmo kalboje, bet veikiau išvardijant pareigas, kurios, jei priimamos džiaugsmingai, veda į asmeninę pilnatvę.
Motina šeimoje turi pareigą, ir tai apibrėžia jos veikimo sritį bei jos vaidmenį hierarchijoje. Liberalus teisės į „gyvenimą, laisvę ir laimės siekimą“ skelbimas skamba taip, lyg motina būtų laisva nevykdyti savo pareigos ir daryti kai ką kita, jeigu galvoja, kad tai ją padarys laimingesnę. Visgi, tradiciniu požiūriu, akivaizdu, kad asmeninė pilnatvė yra atrandama Dievo skirto vaidmens išpildyme.
Per Šv. Arkangelo Mykolo šventę mes prisimename revoliucinį kritusių angelų šūkį, jiems atsisakant paklusti Dievo valiai (teologų nuomone, jų nuodėmė buvo nepriėmimas nuolankumo reikalaujančio fakto, kad Dievo Sūnus vieną dieną prisiims žmogišką prigimtį ir kad Jo Motina taps jų Karaliene), – „Netarnausiu!“ Galiausiai priimti savo vietą kūrinijos hierarchijoje – kad ir kokia aukšta ar žema ji būtų – reiškia atsakyti į klausimą: ar tu tarnausi Dievui, ar ne? Tas, kuris atsisako Dievo įsteigtos hierarchijos, iš tikrųjų priešpastato save Dievo valiai ir todėl prilygina save Jam. Šv. Mykolas tam priekaištauja: „Kas yra kaip Dievas?“ (Tokia yra Mykolo vardo reikšmė, vert. past.)
Egalitariškam protui, mąstančiam galios dinamikos terminais, kunigas tradicinėse Mišiose gali atrodyti kaip „klerikalas“. Bet iš tikrųjų visiems naudinga, kad kunigas išpildytų savo vaidmenį. Jis turi būti gerbiamas ir remiamas dėl savo unikalios hierarchinės padėties, skirtos tarnauti Dievui ir nešti naudą žmonėms. Šiandien mes sutinkame kunigų, kurie nenori būti vadinami „tėvais“. Tačiau kunigo vadinimas „tėvu“ niekaip nėra susijęs su jo asmeniniu išaukštinimu! Toks vadinimas reiškia kunigų, kaip tokių, o ne šio konkretaus kunigo, svarbos pabrėžimą. Yra teisinga ir reikalinga, kad kunigai reikalautų į juos kreiptis šiuo vardu ir kad tikintieji reikalautų kunigus šį vardą naudoti.
Tas pats vyksta ir anapus bažnyčios. Kai kurie žmonės nenori, kad į juos būtų kreipiamasi jų vaidmenį nusakančiais vardais – jie nenori būti vadinami teta, dėde, ponu ar panele. Kartais net suaugę vaikai į savo tėvus kreipiasi jų pirmaisiais vardais! Jei paklausiate, kodėl jie taip daro, kartais jie atsako: nes jų vaidmenį nusakantys vardai juos verčia jaustis senais. Na, vaidmenį nusakančio vardo tikslui jausmai yra nereikšmingi. Vaidmens bendruomenėje turėjimas – štai kas yra reikšminga. Jūsų vaidmenį nusakantis vardas, jei tokį turite, išskiria jus kaip tą, kuris yra atsakingas už šį vaidmenį.
Tie, kurie palaiko katalikišką socialinę tvarką, visada stengsis atiduoti tinkamą pagarbą žmonių socialiniams vaidmenims. Jeigu esate šeimos tėvas, užimate tam tikrą vietą savo šeimoje ir bendruomenėje. Žmonės turėtų gerbti faktą, kad žmogus prisiėmė šeimos galvos vaidmenį ir atsakomybes. O jeigu jie nenori to daryti (sakykime, jie storžieviškai su juo elgiasi vaikų akivaizdoje), tuomet tikrai nusipelno priekaišto. Nesugebėdami gerbti tėvo vaidmens, jie kenkia krikščioniškai bendruomenei.
Jauni vaikai taip pat turi pareigas ir turi būti gerbiami (o ši pagarba ne visuomet atiduodama – angliškas terminas „children“ parodo orumą, kurio trūksta atmestinai skambančiam terminui „kids“). Vaikų tyrumas reikalauja didžiausios suaugusiųjų, pernelyg dažnai manančių, jog vaikų akivaizdoje gali kalbėti bet ką, savitvardos. Vaikų klausa natūraliai yra labiau jautri nei suaugusiųjų. Jie girdi, net kai atrodo, kad nesiklauso, ir jie gali ilgai mąstyti apie žodžius, kurių nesupranta. Jų tyrumo laikas yra trumpas ir brangus. Šventajame Rašte galime rasti griežtus žodžius, skiriamus tiems, kurie šį laiką sutrumpina.
Kadangi bendruomenei šeimos vienetas yra toks svarbus, verta stengtis šeimą palaikyti visomis įmanomomis priemonėmis. Ugdyti ištikimybės šeimai jausmą, gerbti šeimos reikalų privatumą, be rimtos priežasties vengti kitų šeimos narių kritikos jiems negirdint – tai yra bruožai, kurie turėtų būti skatinami, nes šie bruožai ugdo vaikus, pajėgiančius būti ištikimus ateities sutuoktiniui, valstybei, Tikėjimui. Labai liūdna, kuomet bendruomenės mokytojai ar lyderiai siekia įgyti įtaką jaunų žmonių atžvilgiu, skatindami atskleisti jautrią, privačią ir kitiems žinoti nebūtiną informaciją apie savo tėvus ar su tėvais susijusias nuoskaudas. Manoma, kad taip elgiantis galima įgyti jaunų žmonių pasitikėjimą, tariamai nukreipiant jaunus žmones link gėrio. Iš tikrųjų taip besielgiantieji silpnina jauno žmogaus prieraišumą savo šeimai, kuri, kreipiant ją link gėrio, dažniausiai yra daug galingesnė ir tvaresnė jėga nei mokytojas ar jaunimo lyderis.
„Tik patriarchalinė šeima gali leisti atsirasti organiškai tvarkai,“ – sakė Plinio Corrêa de Oliveira. Kuomet mes, tradicionalistai, svarstome, kaip stipriai vertiname per amžius organiškai besivysčiusias tradicines lotyniškas Mišas, turėtume apsvarstyti, kaip katalikiškais principais paremtos bendruomenės organiškas vystymasis galėtų iškelti į dienos šviesą naują katalikišką civilizaciją. Ir kada matome, kaip nuožmiai šiuolaikinis pasaulis nekenčia patriarchalinės tvarkos, galime suprasti, kad ginklas, kuris labiausiai gąsdina progresyvizmo inžinierius, yra patriarchalinės šeimos. Tebūna jų daug daugiau.
Versta iš: Onepeterfive.com, Šaltinis: katalikutradicija.lt