Pamokslas, sakytas Kaune 2021 m. gegužės 16 d.
Brangūs tikintieji, Šv. Bonaventūra, pranciškonas ir Bažnyčios daktaras, labai mylėjo ir pasitikėjo Švč. M. Marija. Jis meldėsi Marijai taip: „Išties, Marija, kai žvelgiu į Tave, matau tik gailestingumą, nes tu tapai Dievo Motina dėl vargšų ir tau pavesta gailėjimosi tarnystė. Todėl rūpiniesi vargšais, apsigaubi gailestingumu, rodos, tetrokšti vien gailėtis.“Brangieji, mums, katalikams, reikia vis labiau didinti savo pasitikėjimą Gailestingumo Karalienės užtarimu, ypač – šiais laikais, nes mes esame tie vargšai, kuriems reikia Marijos pagalbos. Turime giliai suprasti, kad visada galime sulaukti Švč. M. Marijos gailestingumo, bet kokioje problemoje, tamsybėje ir sunkume.
Šv. Leonas rašė: „Marija yra tokio gailestingo vidaus, jog nusipelno būti vadinama ne tik gailestingąja, bet pačiu gailestingumu.“ Taip pat Šv. Bernardas, kalbėdamas apie Marijos užuojautos mums, vargšams, dydį, pabandė paaiškinti didžiulę malonės ir gailestingumo gausą ir turtus, kuriuos Marija turi mums. Jis sakė: „Marija yra pažadėtoji žemė, pienu ir medumi tekanti.“ Tai reiškia, Ji turi visas Dievo malonės (malonės pilnoji) ir turi visą Dievo gailestingumą, nori jį dalinti mums ir mums padėti.
Šv. Alfonsas, savo Marijos Šlovės knygoje rašė, kad neįmanoma, kad Marijos garbintojas, kuris ištikimai Mariją gerbia ir Jai pasiveda, pražūtų. Čia reikia suprasti, kad kalbame apie tuos tikinčiuosius, kurie, nuoširdžiai trokšdami pasitaisyti ištikimai gerbia Dievo Motiną ir jai pasiveda. Fatimoje Sesuo Liucija paklausė Mariją: „Norėčiau daug ko Jūsų paprašyti: pagydyti kelis ligonius ir atversti keletą nusidėjėlių...“. Bet Fatimos Dievo Motina atsakė: „Kai kuriuos – taip, kitų – ne. Žmonės turi pataisyti savo gyvenimą ir prašyti atleidimo už savo nuodėmes.“
Aišku, kad piktosios dvasios labai pyksta, kai mato sielą atkakliai praktikuojančią pamaldumą dieviškajai Motinai! Šv. Alfonsas rašė, kad kunigui Alfonsui Rodrigesui, kuris buvo labai atsidavęs Marijai, kartą maldoje piktoji dvasia pradėjo jam trukdyti neskaisčiomis mintimis. Jis labai prieštaravo ir bandė išmesti tas mintis ir po to piktoji dvasia pasakė jam: „Mesk pamaldumą Marijai, ir aš nustosiu tave gundyti.“ Tai reiškia, kad piktosios dvasios taktika yra raginti mus mesti pamaldumą Marijai. Šv. kankinys Ignacas sakė: „Neįmanoma išsigelbėti nusidėjėliui kitaip, kaip per Tavo, Mergele, pagalbą ir prielankumą, nes ko neišgano Dievo teisingumas, savo užtarimu išgelbsti begalinis Marijos gailestingumas.“
Tomas Kempietis klausė: „Kiek būtų amžinai pasmerkti ar liktų užsispyrę nusivylime, jei palaimintoji Mergelė Marija nebūtų jų užtarusi pas Sūnų?“
Šv. Alfonsas rašė, kad buvo vienas diakonas, vardu Adelmanas. Šis diakonas jau būdamas akivaizdžiai miręs ir pradėtas laidoti, atsigavo ir pasakė, kad matęs pragarą, į kurį buvęs pasmerktas, bet Švč. Mergelės Marijos maldomis buvo pasiųstas atgal į šį pasaulį atlikti atgailos. Tokia yra mūsų gailestingoji Karalienė.
Vienas šventasis sakė: „Jei stosiu prieš teismą ir savo byloje turėsiu gailestingumo Motiną šalia savęs, kas gi atsisakys mane teisti atlaidžiai?“ Pasitikėkime, brangieji, Marijos pagalba. O Gailestingumo Motina, aš atiduodu save tau! Marija, geriausioji ir maloningoji Valdove, tu nepaniekini net vargingiausių nusidėjėlių, kurie Tave myli, tikiuosi, kad tikrai mane išgelbėsi savo pagalba!
Kartą buvo brolis pranciškonas Leonas, kuris vizijoje pamatė raudonus laiptus, kurių viršuje stovėjo Jėzus Kristus, ir baltus laiptus, kurių viršuje buvo jo šventoji Motina Marija. Jis matė kai kuriuos, bandančius lipti aukštyn raudonais laiptais; jie palipdavo keletą pakopų ir nukrisdavo – vėl mėgindavo ir vėl nukrisdavo. Tada jiems buvo patarta eiti ir išmėginti baltuosius laiptus, ir jais jie greitai pakilo į viršų, nes Švč. Mergelė ištiesė ranką ir jiems padėjo – taip jie saugiai pateko į rojų. Tai Gailestingumo Motinos pagalba.
Šv. Alfonsas rašo apie vieną labai aiškų Marijos gailestingumo įrodymą. 1604 metais viename Flandrijos mieste gyveno du jauni studentai, kurie, užuot gilinęsi į mokslus, pasinėrė į girtuoklystes ir tinginystę. Vieną naktį, kai jie leidosi į nuodėmes vienos blogos moters namuose, vienas iš jų, vardu Ričardas, netrukus išėjo namo, o kitas pasiliko. Kai Ričardas grįžo namo, nusirengdamas ilsėtis jis prisiminė, kad tądien jis, kaip įprasta, nesukalbėjo Švč. Mergelei kelių Sveika, Marija. Būdamas labai mieguistas, jis jautė nepasitenkinimą, tačiau prisivertė ir sukalbėjo maldas, nors ir be maldingumo bei pusiau miegodamas. Tada atsigulė ir nugrimzdo į gilų miegą. Bet netrukus buvo pažadintas smarkaus beldimo į duris ir, neatidaręs durų, pamatė priešais stovintį draugą, sudarkytą ir baisų. „Kas tu esi?“ – sušuko jis. „Ką!? Argi manęs nepažįsti?“ „O taip! Bet koks tu pasikeitęs, tu man atrodai kaip piktoji dvasia.“ „Ak, aš vargšas! – sušuko tas nelaimingasis. – Aš esu pasmerktas. Ir kaip? Man išeinant iš tų nedorų namų, priėjo piktoji dvasia ir mane pasmaugė: mano kūnas guli gatvėje, o siela – pragare. Tu privalai žinoti, – pridūrė jis, – kad toks pat likimas laukė ir tavęs, jei palaimintoji Mergelė nebūtų tavęs apsaugojusi dėl tos nedidelės pagarbos, kurią jai parodei sukalbėdamas Sveika, Marija. Tau pasisekė! Ar mokėsi pasinaudoti šiuo įspėjimu, kurį tau atsiuntė Dievo Motina?“ Tai taręs, pasmerktasis praskleidė savo apsiaustą ir, rodydamas liepsnas ir gyvates, kurios jį kankino, išnyko. Jaunuolis tuoj ėmė raudoti ir lieti ašaras ir, parpuolęs ant žemės, dėkojo Marijai, savo išgelbėtojai. Susimąstęs, kaip galėtų pakeisti savo gyvenimą, jis išgirdo pranciškonų vienuolyno varpą, skambinantį Aušrinei. „O, štai kur, – tarė jis, – Dievas šaukia mane atlikti atgailą!“ Jis nuėjo tiesiai į vienuolyną ir meldė tėvus jį priimti. Bet jie, žinodami apie jo nedorą gyvenimą, nenorėjo jo įsileisti. Jis verkdamas jiems viską papasakojo. Du tėvai, paėję ta gatve, išties rado jo draugo lavoną, juodą kaip anglis, ir paėmė jį. Nuo to laiko Ričardas gyveno pavyzdingai; galiausiai išvyko skelbti tikėjimo į Indiją, po to į Japoniją, ten jam buvo lemta kaip kankiniui atiduoti gyvybę už Jėzų Kristų – būti gyvam sudegintam. Ir kodėl jis buvo išgelbėtas? Nes jis ištikimai kalbėjo po kelias sveikas Marijas kiekvieną dieną.
Dėl to menko pamaldumo Švč. Mergelė parodė šiam jaunuoliam tokį gailestingumą.
Štai dar vienas, didesnis Marijos gailestingumo įrodymas. Prancūzijoje gyveno vedęs vyras, kuris, turėdamas žmoną, deja užsiėmė nedorais veiksmais su kita moterimi. Žmona, negalėdama to pakęsti, nieko kito nedarė, tik prašė jiems Dievo bausmės. Taip pat tą dieną ji nuėjo prie Švč. Mergelės altoriaus vienoje bažnyčioje melsti teisingumo tai moteriai, viliojusiai jos vyrą. Tačiau ta kita vargšė nusidėjėlė buvo įpratusi eiti melstis vieną Sveika, Marija maldą prieš tą patį paveikslą.
Vieną naktį dieviškoji Motina pasirodė per sapną žmonai, ši, ją pamačiusi, ėmė kaip visada šaukti: „Teisingumo, o Dievo Motina, teisingumo!“ Bet Švč. M. Marija atsakė: „Teisingumo? Tu prašai manęs teisingumo? Eik, susirask kitų, kurie tau teisingumą duos, aš negaliu tau to suteikti.“ „Žinok“, sakė Marija, „kad ta nusidėjėlė kiekvieną dieną kalba man pasveikinimą, o kas šitą maldą kalba, tas atima iš manęs galimybę leisti jam kentėti ar būti nubaustam už nuodėmes.“
Rytą žmona nuėjo dalyvauti Mišiose į tą pačią Švč. M. Marijos bažnyčią. Grįždama namo sutiko tą vyro draugužę ir ėmė šaukti ant jos ir ją įžeidinėti, pareikšdama, kad ji esanti ragana, kad jai savo burtais pavykę užkerėti net pačią Švč. Mergelę. Tą girdėjo ten buvę kiti žmonės. Jie sakė „Tylėk! Ką čia kalbi?“ „Tikrai netylėsiu, – atsakė žmona, – nes sakau tiesą. Praėjusią naktį man apsireiškė Švč. M. Marija, ir kai aš pareikalavau teisingumo, ji atsakė, kad negalinti jo suteikti dėl pasveikinimo, kurį ši svetimautoja kiekvieną dieną jai kalba!“ Tada anos moters paklausė, koks tai pasveikinimas, kurį ji kasdieną kalba Dievo Motinai? Toji atsakė, kad tai viena „Sveika, Marija.“ Tada išgirdusi, kad dėl to menko pamaldumo Švč. Mergelė parodė jai tokį gailestingumą, nuodėminga moteris nuėjo į bažnyčią ir, parpuolusi prieš šventąjį paveikslą, visų akivaizdoje atsiprašė už sukeltą skandalą ir davė amžinosios skaistybės įžadus. Tada ji apsivilko vienuolės rūbą, įsirengė kambarėlį prie bažnyčios ir ten pasiliko iki pat mirties nuolat atgailaudama.
Dėl to menko pamaldumo Marijai ši moteris gavo Dievo malonę atgailauti ir pasitaisyti. Brangieji, pasitikėkime Marija. Įženkime prie Dievo altoriaus su Marija, aukokime Jėzaus Kūną ir Kraują ir priimkime Šv. Komuniją šiomis intencijomis. Amen.
kun. Shane Pezzutti yra šv. Pijaus X kunigų brolijos prioras Kaune