Garbingiesiems patriarchams, primams, arkivyskupams, vyskupams ir kitiems ordinarams, esantiems taikoje ir bendrystėje su Apaštalų Sostu.
I. Įvadas
1. Dievo ir šėtono karalystės
Nuo to laiko, kai dėl velnio pavydo žmonių giminė nelaimingai atsiskyrė nuo Dievo, kuriam ji buvo skolinga už savo pašaukimą į egzistenciją ir už antgamtines dovanas, ji pasidalijo į dvi priešiškas, nesiliaujančias kovoti stovyklas: vieną - už tiesą ir dorą, kitą - už tai, kas joms prieštarauja. Pirmoji yra Dievo karalystė žemėje, tai yra tikroji Jėzaus Kristaus Bažnyčia, kurios nariai, jeigu nori jai priklausyti iš esmės ir taip, kad pasiektų išganymą, neišvengiamai privalo tarnauti Dievui ir vienatiniam jo Sūnui visa savo siela ir valia. Antroji yra šėtono karalystė. Jo viešpatavimui ir galiai pavaldūs tie, kurie, sekdami savo vadovo ir mūsų pirmųjų tėvų pražūtingu pavyzdžiu, atsisako paklusti dieviškiesiems įstatymams ir nori gyventi be Dievo, o kartais veikti tiesiogiai prieš jį. Šias dvi karalystes Augustinas matė ir labai įžvalgiai aprašė kaip du miestus, priešingus vienas kitam įstatymais, kurių jie laikosi ir idealu, kuriuo seka; ir su išradingu lakoniškumu kiekvieno esminį principą apibūdino šiais žodžiais: „Dvi meilės pagimdė du miestus: žemiškasis miestas kyla iš meilės sau, išaugančios iki paniekos Dievui; dangiškasis miestas kyla iš meilės Dievui, išaugančios iki paniekos sau.“ [1]
2. Šėtono karalystės parankiniai
Visais amžiais iki pat mūsų dienų šie du miestai nesiliauja kovoti tarpusavyje, pasinaudodami visokiausiomis taktikomis ir įvairiausiais ginklais, nors ne visada su vienodu įkarščiu ir smarkumu. Mūsų laikais piktadariai, atrodo, yra susivieniję į neišmatuojamą jėgą, skatinant ir padedant daugybėje vietų paplitusiai ir gerai organizuotai frankmasonų draugijai. Iš tiesų jie nesistengia slėpti savo ketinimų ir nori vienas kitą pranokti įžūlumu prieš Dievo didybę. Viešai, po atviru dangumi, jie kėsinasi sugriauti šventąją Bažnyčią, kad galėtų, jei tik įmanoma, visiškai atimti iš krikščioniškų tautų malones, už kurias jos yra skolingos Išganytojui Jėzui Kristui. Kankindamiesi blogybių akivaizdoje ir skatinami meilės, Mes dažnai jaučiamės turį šaukti Dievui: „Viešpatie, štai tavo priešai kelia didelį triukšmą, tie, kurie tavęs nekenčia, iškėlė galvas. Jie surezgė prieš tavo liaudį klastingus sąmokslus ir pasiryžo pražudyti tavo šventuosius. Taip, pasakė jie, eikime ir išvykime juos iš tautų.“ [2]
3. Popiežiaus pareiga - ginti Dievo karalystę
Vis dėlto tokio didelio pavojaus, tokio žiauraus ir atkaklaus krikščionybės puolimo akivaizdoje Mūsų pareiga yra pranešti jums apie grėsmę, iškelti aikštėn priešininkus, surengti visokį įmanomą pasipriešinimą jų sumanymams ir darbams: pirmiausia tam, kad neleistume amžinai pražūti sieloms, kurių išganymas Mums buvo patikėtas; pagaliau ir tam, kad Jėzaus Kristaus karalystė, kurią Mes esame įpareigoti ginti, ne tik pasiliktų neišardyta ir nesugriauta, bet visoje žemėje pasiektų naują pažangą ir ją užkariautų.
4. Leono XIII pirmtakai pasmerkė masonus
Uoliai rūpindamiesi krikščionijos išganymu, Mūsų pirmtakai greitai atpažino tą svarbiausiąjį priešą, kai, išėjęs iš slaptojo sąmokslo tamsybių, jis šturmu įsiveržė į dienos šviesą. Žinodami, kas jis yra ir ko nori, ir numatydami ateitį, jie davė valdovams bei liaudžiai pavojaus signalą ir apsaugojo juos nuo jiems paruoštų žabangų bei suktybių.
Pirmą kartą pavojų paskelbė Klemensas XII 1738 m.[3] Šio popiežiaus išleista konstitucija buvo atnaujinta ir patvirtinta Benedikto XIV.[4] Pijus VII žengė šių popiežių pėdomis[5], o Leonas XII, savo apaštalinėje konstitucijoje Quo graviora [6] surinkęs visus ankstesniųjų popiežių aktus ir dekretus šiuo klausimu, juos ratifikavo ir patvirtino visiems laikams. Pijus VIII[7], Grigalius XVI[8] ir neretai Pijus IX[9] kalbėjo apie tą patį.
Pagrindinį masonų sektos tikslą ir dvasią į dienos šviesą iškėlė akivaizdžios jų intrigos, taip pat jų principų, taisyklių, ritualų ir kalbų pažinimas; prie viso to ne kartą prisidėjo jų pasekėjų liudijimai. Suprantama, kad šių faktų akivaizdoje Apaštalų Sostas viešai pasmerkė frankmasonų sektą kaip nusikalstamą susivienijimą, žalingą ne tik pasaulietinės visuomenės, bet ne mažiau ir krikščionybės interesams. Jis paskyrė jai sunkiausias bausmes iš tų, kuriomis Bažnyčia įprastai baudžia kaltuosius ir uždraudė į ją stoti. Suerzinti šios priemonės ir tikėdamiesi, kad galės rodydami panieką ir panaudodami šmeižtą išsisukti nuo šių pasmerkimų ar juos susilpninti, sektos nariai juos pasmerkusius popiežius kartais kaltindavo priėmus neteisingus nuosprendžius, o kartais – viršijus saiką skiriant bausmes. Šitaip jie stengėsi sumažinti konstitucijų, išleistų Klemenso XII, Benedikto XIV, Pijaus VII ir Pijaus IX,[10] vertę arba nepaisyti jų autoriteto. Tačiau pačioje sektoje netrūko narių, kurie, netgi prieš savo valią, pripažino, kad Romos popiežiai viską padarė teisėtai, nepažeisdami katalikų doktrinos ir disciplinos. Prie šio pripažinimo reikia pridėti aiškų daugybės valdovų ir valstybių vadovų pritarimą: jie manė privalantys įskųsti frankmasonų draugiją Apaštalų Sostui arba patys ją įvardyti esant pavojingą ir priimti prieš ją nukreiptus įstatymus, kaip buvo padaryta Olandijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Bavarijoje, Savojoje ir kai kuriose Italijos dalyse.
5. Valstybės labai mažai padėjo Bažnyčiai
Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tikrovė parodė, jog Mūsų pirmtakai elgėsi išmintingai. Jų įžvalgus ir tėviškas rūpinimasis ne visada ir ne visur susilaukė trokštamo pasisekimo; taip atsitiko tiek dėl žmonių, įsipainiojusių į šią pražūtingą sektą, apsimetinėjimo ir gudravimo, tiek dėl tų, kuriems labiausiai derėjo atidžiai ją stebėti, lengvabūdiškumo. Šios priežastys nulėmė, kad per pusantro šimtmečio frankmasonų sekta pasiekė neįtikėtinos pažangos. Pasinaudodama įžūlumu ir klasta, ji įsiveržė į visus visuomenės sluoksnius ir dabartinėse valstybėse pradėjo įgauti aukščiausiajai valdžiai beveik prilygstančią galią. Iš šio greito ir didžiulio augimo kaip tik ir kilo žala Bažnyčiai, valdovų autoritetui, bendrajam gėriui, žala, kurią Mūsų pirmtakai buvo jau seniai numatę. Prieita prie to, kad rimčiausi būgštavimai dėl ateities tapo visiškai pagrįsti; aišku, ne dėl Bažnyčios, kurios tvirtų pamatų negalėtų išjudinti žmonių pastangos, bet dėl valstybių, kuriose pernelyg sustiprėjo ši frankmasonerijos sekta arba kitos panašios draugijos, tampančios jos bendražygėmis ir palydovėmis, saugumo.
6. Bažnyčia atnaujina pasmerkimą
Dėl visų šių priežasčių Mes, vos ėmęsi valdyti Bažnyčią, aiškiai pajutome būtinybę pasipriešinti tokiam dideliam blogiui ir panaudoti prieš jį, kiek tai įmanoma, savo apaštališkąjį autoritetą. Pasinaudoję visomis palankiomis progomis, Mes išnagrinėjome pagrindinius Bažnyčios mokymo teiginius, kuriems masonų sektos iškrypusios pažiūros, atrodo, padarė didžiausią įtaką. Savo enciklikoje Quod apostoli muneris Mes stengėmės įveikti siaubingas socialistų ir komunistų sistemas. Kita Mūsų enciklika Arcanum leido Mums iškelti į šviesą tikrą ir autentišką namų bendruomenės, kurios pradžia ir šaltinis yra santuoka, sampratą ir ją apginti. Enciklikoje Diuturnum Mes pagal krikščioniškosios išminties principus aptarėme politinės valdžios esmę ir parodėme jos nuostabią harmoniją su prigimtine tvarka ir tautų bei valdovų išganymu.
Šiandien, sekdami savo pirmtakų pavyzdžiu, Mes ryžomės nukreipti savo dėmesį į masonų draugiją: į jos mokymo visumą, sumanymus, pažiūras ir tradicinius veiksmus, kad kuo akivaizdžiau parodytume jos galimybes daryti bloga ir sustabdytume šio pražūtingo plano užkrato plitimą.
II. Masonerijos esmė, tikslai ir principai
1. Masonerija yra slapta bendruomenė
Pasaulyje yra sektų, kurios, nors ir skiriasi viena nuo kitos pavadinimais, apeigomis, sandara ir kilme, bet yra panašios ir dera tarpusavyje panašiais tikslais ir esminiais principais. Iš tiesų jos yra identiškos frankmasonerijai, ši yra tarsi centrinis taškas, iš kurio šios sektos kyla ir kuriame baigiasi. Ir nors iki šiol jos nesislapsto organizuodamos susirinkimus vidury dienos ir visų žmonių akivaizdoje ar leisdamos savo laikraščius, tačiau pažvelgę giliau pamatysime, kad jos priklauso slaptų draugijų šeimai ir išlaiko tokių draugijų elgseną. Jose tikrai yra kažkokių paslapčių, kurias jų taisyklės griežčiausiai draudžia atskleisti ne tik pašaliniams žmonėms, bet netgi daugeliui pasekėjų. Šiai kategorijai priklauso jų slapti ir galutiniai tikslai, vyriausiųjų vadų vardai, kai kurie slapti ir privatūs susirinkimai bei juose priimti sprendimai, jų vykdymo priemonės ir vykdytojai. Prie šio paslapties įstatymo labai prisideda teisių, tarnysčių ir pareigų pasidalijimas tarp narių, sumaniai organizuotas hierarchinis klasių ir laipsnių atskyrimas bei griežta tvarka, kuriai visi paklūsta. Beveik visada tie, kurie siekia įstoti į sektą, privalo pažadėti, dar daugiau, jie privalo duoti iškilmingą priesaiką, kad niekada ir niekam, jokiu atveju, jokiu būdu neatskleis narių vardų, draugijai būdingų ženklų ir mokymų. Šitaip slėpdamiesi po apgaulinga išore, kaip kadaise manichėjai, frankmasonai negaili jokių pastangų, kad pasislėptų ir neturėtų kitų liudininkų, išskyrus savo bendrininkus. Kadangi jiems taip svarbu nepasirodyti tokiais, kokie yra, jie apsimeta literatūros ar filosofijos mylėtojais, susibūrusiais domėtis mokslais. Jie kalba tik apie savo uolumą siekiant civilizacijos pažangos, savo meilę vargingai liaudžiai. Jeigu tikėsime jais, tai jų vienintelis tikslas yra pagerinti žmonių dalią ir atskleisti kuo didesniam žmonių kiekiui pasaulietinės visuomenės privalumus. Bet net jeigu tikėtume, kad jų ketinimai yra nuoširdūs, jie toli gražu neaprėptų visų jų sumanymų. Tie, kurie priimami į narius, turi pasižadėti aklai ir nesiginčijant paklusti vadų paliepimams, visada būti pasiruošus vykdyti duotus įsakymus, vos gavus menkiausią pranešimą, silpniausią ženklą, priešingu atveju iš anksto atsiduoti griežčiausioms bausmėms ir netgi mirčiai. Neretai pasitaiko, kad mirties bausmė paskiriama tiems, apie kuriuos nusprendžiama, kad jie išdavė slaptąją discipliną arba priešinosi vadų įsakymams; ir tai atliekama taip mikliai, kad beveik visada šių mirties nuosprendžių vykdytojas išsisuka nuo teisingumo.
Gyventi apsimetinėjant ir norėti būti apgaubtiems tamsos; stipriai pririšti prie savęs žmones, iš anksto jų nesupažindinus su tuo, kam jie įsipareigoja, šitaip juos nužeminant iki vergų; panaudoti šiuos pasyvius svetimos valios įrankius visokiausiems pasikėsinimams; apginkluoti rankas žmogžudystėms ir šitaip užsitikrinti nebaudžiamumą už nusikaltimus – visa tai yra siaubingos praktikos, pasmerktos pačios prigimties. Vien proto ir tiesos pakanka įrodyti, kad draugija, apie kurią Mes kalbame, formaliai prieštarauja prigimtiniam teisingumui ir prigimtinei dorai.
2. Jos tikslas – visiškai nauja, natūralizmu pagrįsta tvarka
Prie ankstesnių įrodymų prisideda dar kiti, labai aiškūs, leidžiantys dar geriau pamatyti, kaip savo esmine sandara ši draugija prieštarauja garbingumui. Nes turint net ir patį didžiausią sugebėjimą apsimetinėti ir įprotį meluoti, priežastys neišvengiamai matytųsi iš jų pasekmių: geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas – gerų[11]. O masonų sektos vedami vaisiai yra žalingi ir patys karčiausi. Štai kas išryškėja iš to, ką Mes pirmiau nurodėme, ir ši išvada Mums viską pasako apie jos tikslus. Frankmasonų tikslas, į kurį nukreiptos visos jų pastangos – nuo viršaus iki apačios sugriauti visą religinę ir visuomeninę drausmę, kuri yra kilusi iš krikščioniškų institucijų, ir pakeisti ją nauja, sumodeliuota pagal jų idėjas, kurios pagrindiniai principai ir dėsniai yra pasiskolinti iš natūralizmo. Visa tai, ką Mes ką tik pasakėme ir ketiname pasakyti, susiję su masonų sekta kaip visuma, nes ji apima ir kitas draugijas, kurios yra jos seserys ir sąjungininkės. Mes nepretenduojame pritaikyti visų šių apmąstymų kiekvienam atskiram jų nariui. Tarp jų tikrai gali būti nemažai tokių, kurie, nors ir neatleidžiami nuo kaltės už tai, kad įstojo į tokias draugijas, vis dėlto nebendrininkauja jų nusikalstamuose veiksmuose ir nežino galutinio tikslo, kurio šios draugijos siekia. Be to, gali būti, kad kai kurios grupės nepritaria kraštutinėms išvadoms, kurias logiškai turėtų priimti, nes jos neišvengiamai išplaukia iš visai draugijų asociacijai bendrų principų, tačiau tame blogyje esantis purvas jas atstumia ir atbaido. Kita vertus, jei ypatingos laiko ar vietos aplinkybės gali trukdyti kai kurioms grupėms daryti tai, ką jos norėtų arba tai, ką daro kitos draugijos, nereikia iš to daryti išvadą, kad šios grupės neturi nieko bendra su masonerija; čia svarbu ne tiek atlikti darbai ir jų rezultatai, kiek dvasia ir bendri principai.
3. Masonerijos principai
a) Pagrindinis principas: prigimtis yra vienintelė gyvenimo valdovė
Pirmasis natūralistų principas yra tas, kad visuose dalykuose prigimtis arba žmogiškasis protas turi būti šeimininkas ir valdovas. Tuo remdamiesi, pareigas Dievui jie arba laiko nesvarbiomis, arba iškraipo jų esmę miglotomis nuomonėmis ir klaidingais suvokimais. Jie neigia, kad Dievas yra kokio nors apreiškimo autorius. Jie nepripažįsta ir jokios religinės dogmos bei tiesos, kurios negali suprasti žmogaus protas, nei mokytojo, kuriuo visi turi tikėti dėl jo gauto oficialaus įgaliojimo mokyti. Kadangi Katalikų Bažnyčia turi ypatingą ir tik jai duotą misiją priimti visas Dievo apreikštas tiesas ir jas išsaugoti tikras ir nepažeistas, taip pat ir valdžią, įsteigtą tam, kad padedant dangui mokytų žmones tų tiesų dėl jų išganymo, tai prieš ją priešininkai nukreipia daugiausiai įtūžio ir smarkiausius savo puolimus.
b) Reikia atskirti Bažnyčią nuo valstybės ir sunaikinti jos veikimo laisvę
Dabar pažiūrėkite į frankmasonų sektos veikimą su religija susijusiuose dalykuose, ypač ten, kur jos veikla nevaržoma, ir nuspręskite, ar ji neatrodo prisiėmusi įgaliojimą įvykdyti natūralistų nutarimus. Šitaip ji, nors tai reikštų ilgą ir atkaklų darbą, nori pasaulietinėje visuomenėje sunaikinti Bažnyčios Magisteriumą ir autoritetą; iš čia kyla idėja, kurią frankmasonai stengiasi išpopuliarinti ir už kurią nesiliauja kovoję, tai yra idėja, kad reikia visiškai atskirti Bažnyčią nuo valstybės. Todėl jie išbraukia ir iš įstatymų, ir iš viešojo administravimo išganingiausią katalikų religijos įtaką ir logiškai kelia reikalavimą visą valstybę organizuoti už Bažnyčios institucijų ir priesakų ribų. Bet jiems dar neužtenka išbraukti Bažnyčios, šios tokios išmintingos ir patikimos vadovės, iš bet kokio dalyvavimo valdant žmogiškus reikalus: dar reikia ją laikyti priešu ir panaudoti prieš ją prievartą. Iš čia kyla leidimas žodžiu, plunksna, mokymu užsipulti pačius katalikų religijos pagrindus. Nei Bažnyčios teisės, nei prerogatyvos, kuriomis Apvaizda ją apdovanojo, – niekas neišvengia jų atakų. Jie beveik visiškai sunaikino jos veikimo laisvę ir tai padarė įstatymais, kurie iš pažiūros neatrodo pernelyg griežti, bet iš tikro buvo sąmoningai sukurti tai laisvei suvaržyti. Iš įstatymų, nukreiptų prieš dvasininkiją, Mes nurodysime tuos, kurių tikslas yra labai sumažinti šventovės tarnų skaičių ir kuo labiau apriboti jų lėšas, būtinas veiklai ir pragyvenimui. Bažnytinių turtų likučiams yra taikoma daugybė apribojimų. Jie priklauso nuo pasaulietinių valdytojų valios ir užgaidų. Vienuolinės bendruomenės yra panaikintos arba išsklaidytos.
c) Reikia panaikinti popiežaus valdžią
Apaštalų Sosto ir Romos popiežiaus atžvilgiu šių sektantų priešiškumas dvigubai stipresnis. Prisidengę melagingomis dingstimis, jie atėmė iš popiežiaus jo žemišką galią, būtiną jo laisvės ir teisių garantiją, pastatė jį į neteisingą ir nepakenčiamą padėtį; galiausiai pastaruoju metu šie kurstytojai priėjo prie to, kas nuo seno buvo jų slaptai sumanytas tikslas: paskelbė, kad atėjo laikas panaikinti šventąją Romos popiežių valdžią ir visiškai sugriauti šią Dievo įsteigtą popiežystę. Norint išsklaidyti abejones dėl tokio plano egzistavimo, nesant kitų įrodymų, užtektų remtis sektai priklausiusių žmonių liudijimu. Dauguma jų praeityje arba dar visai neseniai paliudijo frankmasonų troškimą persekioti katalikybę su išskirtiniu ir nenumaldomu priešiškumu, su tvirtu pasiryžimu nesustoti tol, kol nebus nuo viršaus iki apačios sugriautos visos popiežių įkurtos religinės institucijos.
d) Religija yra asmeninis dalykas
Jei ir ne visi sektos nariai yra įpareigoti aiškiai išsižadėti katalikybės, tai tos išimtys toli gražu nekenkia bendram frankmasonerijos planui, veikiau pasitarnauja jos interesams. Masonai pirmiausia suklaidina paprastus ir patiklius žmones ir padaro priėmimą į sektą prieinamą didesniam jų skaičiui. Be to, atverdami savo gretas pasekėjams, ateinantiems iš įvairiausių religijų, jie tampa pajėgesni platinti didžiąją šių laikų klaidą, tai yra siekį ištremti rūpinimąsi religija į nesvarbių dalykų sritį ir pastatyti visas religines formas į tą patį lygmenį. Vien tik šio principo pakanka sugriauti visoms religijoms ir ypač katalikų religijai, nes ji, būdama vienintelė tikroji, negali pakęsti, nepatirdama didžiausio įžeidimo ir neteisingumo, kad kitos religijos būtų jai prilygintos.
e) Nėra vientisų ir tikrų religinių tiesų
Natūralistai eina dar toliau. Drąsiai stoję į klaidos svarbiausiais klausimais kelią, jie yra logikos traukiami ir tarsi nukreipiami į kraštutiniausias išvadas, gal dėl žmogiškos prigimties silpnumo, o gal dėl teisingos bausmės, kuria Dievas baudžia juos už puikybę. Todėl jie nebesaugo kaip vientisų ir tikrų tų tiesų, kurioms pasiekti užtenka prigimtinio proto šviesos, tokių kaip Dievo egzistavimas, sielos nematerialumas ir nemirtingumas. Nublokšta į šį naują klaidos kelią, frankmasonų sekta neišvengė kliūčių. Nors apskritai sekta prisipažįsta tikinti Dievo egzistavimu, jos narių liudijimai parodo, kad šis tikėjimas nėra kiekvieno nario tvirto pritarimo ir nepajudinamo tikrumo objektas. Jie neslepia, kad Dievo klausimas yra tarp jų kylančių didelių nesutarimų priežastis. Yra netgi tikrai žinoma, kad visai neseniai tarp jų kilo rimti ginčai dėl šio dalyko. Sekta suteikia priimamiems į ją visišką laisvę pasisakyti vienaip ar kitaip, pripažinti Dievo egzistavimą ar jį neigti; ir tie, kurie ryžtingai neigia šią dogmą, yra taip pat priimami, kaip ir tie, kurie dar ją pripažįsta, bet iškreipia, panašiai kaip panteistai, kurių klaida yra ta, kad jie, įsivaizduodami dieviškosios Būtybės kažkokias absurdiškas išraiškas, sunaikina esminį dalyką Dievo egzistavimo tiesoje.
Kai šis būtinas pamatas yra sugriautas ar tik išjudintas, savaime atsitinka, kad žmogaus prote susvyruoja ir kiti prigimtiniai principai: pasaulio sukūrimas laisvu ir savarankišku Kūrėjo aktu, Apvaizdos vadovavimas, sielos nemirtingumas ir po dabartinio gyvenimo ateisiantis amžinasis gyvenimas.
f) Nėra tvirtų teisingumo ir doros principų, todėl auklėjimas turi būti pasaulietinis
Tiesų, kurios yra prigimtinės tvarkos pamatas ir tokios svarbios racionaliam ir praktiniam elgesiui gyvenime, sugriovimas atsilieps privatiems ir viešiems papročiams. Tyliai aplenkime tas antgamtines dorybes, kurių Dievui specialiai nedavus niekas negali nei praktikuoti, nei įgyti; kurių nė pėdsako neįmanoma rasti tuose, kurie su panieka teigia nieko nežinantys apie žmonių giminės atpirkimą, sakramentų malonę, būsimą laimę danguje. Paprasčiausiai Mes kalbame apie pareigas, kurios kyla iš prigimtinės doros principų.
Vienas Dievas, sukūręs pasaulį ir jį valdantis savo Apvaizda; vienas amžinasis įstatymas, įsakantis gerbti prigimtinę tvarką ir draudžiantis ją drumsti; vienas galutinis tikslas, numatytas sielai aukštesnėje už žmogiškus dalykus ir esančioje už šios žemiškos buveinės ribų sferoje – štai šaltiniai, štai bet kokio teisingumo ir doros principai. Sunaikinkite juos (toks yra natūralistų ir frankmasonų troškimas) ir bus nebeįmanoma žinoti, kaip ir kuo remiantis atskirti tai, kas teisinga, nuo to, kas neteisinga. Kalbant apie moralę, tai vienintelis dalykas, kuris rado malonę tarp frankmasonų sektos narių ir kurio jie nori rūpestingai mokyti jaunimą yra tai, ką jie vadina „pilietine morale“, „nepriklausoma morale“, „laisva morale“, kitaip sakant, tokia moralė, kuri nepalieka jokios vietos religinėms idėjoms. Kad tokia moralė yra nepakankama, nepatvari ir pasiduodanti aistrų dvelksmui, galima gerai matyti iš liūdnų rezultatų, kuriuos ji jau atnešė. Ten, kur ji, užėmusi krikščioniškos moralės vietą, pradėjo laisviau viešpatauti, greitai pasimatė, kaip nyksta papročių dorumas ir sąžiningumas, auga ir stiprėja bjauriausios pažiūros ir visur išryškėja nusikaltimų įžūlumas. Šios blogybės šiandien sukelia visuotinius skundus ir verksmus, kuriems kartais aidu atkartoja tie, kurie net ir prieš savo valią yra priversti pripažinti akivaizdžią tiesą.
g) Nėra gimtosios nuodėmės, todėl kiekvienas gali gyventi pagal savo prigimties polinkius
Kita vertus, kadangi žmogaus prigimtis buvo gimtosios nuodėmės pažeista ir dėl to labiau palinko į ydas nei į dorybę, tai dora yra visiškai neįmanoma, jeigu netvarkingi sielos judesiai nėra pažabojami ir geismai nepaklūsta protui. Šiame konflikte dažnai reikia paniekinti žemiškus interesus ir pasiryžti sunkiausiems darbams ir kančiai, kad nugalėjęs protas išlaikytų savo valdžią. Bet natūralistai ir frankmasonai visiškai netiki Apreiškimu, kurį mes gavome iš Dievo ir neigia, kad pirmieji žmonijos tėvai nusidėjo ir kad dėl to laisva valia yra „nusilpusi ir palinkusi į blogį“ [12]. Priešingai, jie perdeda prigimties galią ir tobulumą ir, vien tik joje matydami teisingumo principą ir taisyklę, netgi negali suprasti, kad būtina nuolat stengtis ir drąsiai kovoti, norint užgniaužti prigimties maištavimą ir nutildyti jos geismus.
Taigi mes matome, kad vis plačiau sklinda ir visiems žmonėms tampa prieinama tai, kas pataikauja jų aistroms. Laikraščiai ir brošiūros, iš kurių pašalintas santūrumas ir drovumas; teatro vaidinimai, kuriuose nesivaržymas pranoksta ribas; meno kūriniai, kuriuose su pasipiktinimą keliančiu cinizmu išstatomi principai to, kas šiandien vadinama realizmu; gudrūs išradimai, skirti padauginti gyvenimo patogumams ir malonumams; vienu žodžiu, daroma viskas, kad būtų patenkinta malonumų meilė ir užmigdyta dorybė. Jie elgiasi tikrai blogai, bet taip pat ir nuosekliai, kai, atmesdami būsimų gėrybių viltį, nusmukdo laimę į trumpalaikių dalykų lygį, netgi žemiau už horizontą. Remiantis šiais teiginiais, būtų lengva pateikti tikrų, nors iš pažiūros ir neįtikėtinų, faktų. Kadangi niekas taip vergiškai nuolankiai nepaklūsta apsukriems ir klastingiems žmonėms kaip tie, kurių drąsą palaužė ir sunaikino aistrų viešpatavimas, frankmasonerijoje atsirado sektantų, aiškiai nutarusių ir pasiūliusių, jog reikia sistemingai naudoti visas priemones tam, kad dauguma būtų persotinta nesivaržymu ir ydomis, o tai užtikrintų, kad ji bus visiškai jų rankose ir galės tarnauti jiems kaip jų įžūliausių planų vykdymo įrankis.
h) Santuoka yra tik pasaulietinis dalykas ir visada gali būti panaikinta
Štai kaip bendrais bruožais galima nusakyti natūralistų mokymą apie šeiminį gyvenimą. Santuoka yra tiktai viena iš sutarčių, todėl ji gali būti teisėtai išardyta jos sudarytojų valia. Pasaulietiniai vadovai turi valdžią santuokiniam ryšiui. Auklėjant vaikus, nieko iš religijos srities nereikia jų sistemingai mokyti nei jiems įsakyti. Sulaukus tam tikro amžiaus, kiekvieno iš jų reikalu tampa pasirinkti patinkančią religiją. Ir ne vien tik frankmasonai laikosi šių principų, kuriuos stengiasi įtvirtinti papročiuose ir institucijose. Jau daugelyje šalių, netgi katalikiškų, yra įtvirtinta nuostata, jog už civilinės santuokos ribų nėra teisėtos sąjungos. Vienur įstatymas leidžia skyrybas, kitur rengiamasi jas įvesti į savo teisę kaip galima greičiau. Visos šios priemonės padeda greitai įgyvendinti planą, kuris pakeičia santuokos esmę ir padaro iš jos tik nepastovią, trumpalaikę sąjungą, gimusią iš akimirkos užgaidos ir išardomą jai pasikeitus.
i) Jaunimo auklėjimas be religijos
Sekta taip pat telkia visas savo jėgas ir pastangas siekdama užvaldyti jaunimo auklėjimą. Frankmasonai tikisi šiame jauname amžiuje lengvai diegti savo idėjas ir palenkti jį į tą pusę, į kurią norės, ruošdami pasaulietinei visuomenei tokią piliečių kartą, kokią jie svajoja jai duoti. Dėl šios priežasties vaikų auklėjime ir mokyme jie negali pakęsti Bažnyčios tarnų nei kaip prižiūrėtojų, nei kaip mokytojų. Jau daugelyje šalių jiems pavyko pasiekti, kad jaunimo auklėjimas būtų patikėtas išimtinai pasauliečiams ir visiškai išguiti iš moralės mokymo didžias ir šventas pareigas, jungiančias žmogų su Dievu.
j) Visų teisės lygios, valdžią renka tauta
Toliau aptarsime politinių mokslų dogmas. Štai kokios yra natūralistų tezės šiuo klausimu: „Žmonės turi lygias teises; visų padėtis yra lygi visais atžvilgiais. Kadangi visi iš prigimties yra laisvi, niekas neturi teisės įsakinėti panašiam į save, ir pastangos pajungti žmones kokiai nors valdžiai yra prievarta, nebent ši valdžia kiltų iš pačių žmonių. Visa galia yra laisvoje liaudyje; tie, kurie vadovauja, tą vadovavimą turi tik per liaudies įgaliojimą ar valdžios suteikimą, todėl, jeigu liaudies valia pasikeičia, reikia atimti valdžią iš valstybės vadovų, netgi prieš jų valią. Visų teisių ir valstybinių pareigų šaltinis yra dauguma arba valstybės valdžia, jeigu ji buvo suformuota pagal naujus principus. Be to, valstybė turi būti ateistinė. Įvairiose religinėse formose nėra jokios priežasties, dėl kurios reikėtų vienai iš jų teikti pirmenybę prieš kitas, visos turi būti pastatytos į tą patį lygmenį.“ Kad šios doktrinos yra išpažįstamos frankmasonų, kad toks yra jų idealas, pagal kurį jie nori formuoti visuomenes, yra taip akivaizdu, jog to jau nebereikia įrodinėti. Jau seniai jie dirba dėl šių dalykų įgyvendinimo, panaudodami tam visas savo jėgas ir išteklius. Šitaip jie grindžia kelią kitiems gausiems ir dar įžūlesniems sektantams, kurie pasiryžę padaryti iš šių klaidingų principų dar bjauresnes išvadas, tai yra lygų turtų pasidalijimą ir bendrystę tarp visų piliečių, kuriuos įgyvendinus bus panaikintas bet koks skirtumas padėties ir turto atžvilgiu.
III. Masonerijos mokymo pasekmės
1. Krikščioniškos religijos panaikinimas ir pagoniškos religijos atnaujinimas
Faktai, kuriuos Mes ką tik trumpai išdėstėme, pakankamai gerai nušviečia, kas yra frankmasonai, ir aiškiai parodo, kokiu keliu jie eina siekdami savo tikslo. Jų pagrindinės dogmos taip aiškiai ir akivaizdžiai prieštarauja protui, kad negalima įsivaizduoti nieko labiau iškrypusio. Trokšti sugriauti paties Dievo įkurtą ir jo nuolat globojamą religiją ir Bažnyčią, siekiant sugrąžinti, praėjus aštuoniolikai šimtmečių, pagoniškus papročius ir institucijas – ar tai nėra kvailumo ir įžūliausios bedievystės viršūnė? Bet ne mažiau siaubinga ir ne lengviau pakeliama yra matyti išsižadant Jėzaus Kristaus įgytų gailestingumo malonių tiek pavieniams žmonėms, tiek ir žmonėms, susibūrusiems į šeimas ir tautas: malonių, kurios, netgi krikščionybės priešų liudijimu, yra pačios brangiausios. Tokiame beprotiškame ir nusikalstamame plane tikrai galima atpažinti nenumaldomą šėtono neapykantą Jėzui Kristui ir jo troškimą atkeršyti.
2. Žmonijos sunaikinimas
Kitas sumanymas, kurio įgyvendinimui frankmasonai deda visas pastangas, yra sugriauti teisingumo ir doros pamatus. Čia jie tampa bendradarbiais tų, kurie norėtų, kad žmogus, panašiai kaip gyvūnas, neturėtų jokių kitų veikimo taisyklių, tik savo geismus. Šis sumanymas veda į žmonių giminės negarbę ir gėdingą pražūtį.
3. Šeimos sakralumo panaikinimas
Blogis auga iš visų pavojų, kylančių šeimai ir pasaulietinei visuomenei. Mes kitur[13] išdėstėme, kad visos tautos visais laikais sutartinai pripažįsta santuokoje kažką švento ir religinio, taip pat ir dieviškasis įstatymas nurodė, kad santuokos negali būti išardytos. Bet jeigu jos taps tik pasaulietinės, jei bus leista jas nutraukti sudarančių asmenų valia, tada šeimos bus draskomos nesantaikos ir sąmyšio; moterys neteks savo orumo; vaikai ir jų interesai praras bet kokį saugumą.
4. Valstybės sugriovimas
a) Valstybė be Dievo
Pretenzija padaryti valstybę visiškai svetimą religijai ir galinčią administruoti viešuosius reikalus nebeatsižvelgiant į Dievą, tarsi jis neegzistuotų, yra niekam neprilygstantis akiplėšiškumas, neturintis pavyzdžio net pagonių tarpe. Jų sielose buvo taip giliai įrėžta ne tik miglota dausų idėja, bet ir religijos reikalingumo visuomenei suvokimas, kad jiems atrodė, jog lengviau miestui išsilaikyti nesiremiant į žemę, nei gyventi be Dievo. Iš tiesų žmonių visuomenė, kuriai gamta mus sukūrė, buvo įsteigta Dievo, gamtos Kūrėjo. Iš jo, kaip iš principo ir šaltinio, visa savo jėga ir pastovumu išplaukia nesuskaičiuojami pranašumai, kuriais ji mus praturtina. Ir kaip gamtos balsas kiekvienam žmogui primena pareigą teikti Dievui pamaldaus dėkingumo kultą, nes jam mes esame skolingi už gyvenimą ir tą gėrį, kurį gauname kartu su gyvenimu, taip panašią pareigą turi ir tautos bei bendruomenės. Iš to labai
akivaizdžiai matosi, kad tie, kurie nori nutraukti bet kokį ryšį, esantį tarp pasaulietinės visuomenės ir religijos pareigų, yra ne tik neteisūs, bet savo elgesiu parodo neišmanymą bei kvailumą.
b) Autoritetas be pagrindo
Dievo valia žmonės gimsta tam, kad būtų susibūrę ir gyventų visuomenėje; valdžia yra jungtis, tokia būtina pasaulietinės visuomenės išsaugojimui, kad ją nutraukus, ji neišvengiamai tuoj pat sugriūtų. Valdžios kūrėjas yra tas, kuris sukūrė visuomenę. Todėl kad ir koks būtų tas, kurio rankose yra valdžia, jis yra Dievo tarnas. Vadinasi, tiek, kiek reikalauja prigimties ir žmonių visuomenės tikslas, reikia paklusti teisėtai valdžiai, įsakančiai tai, kas teisinga, kaip valdžiai paties Dievo, kuris vadovauja viskam; nėra nieko priešingesnio tiesai, kaip teigti, kad nuo liaudies valios priklauso teisė bet kada atsisakyti šio paklusnumo.
c) Visuomenė be vienybės ir tvarkos
Be to, jeigu atsižvelgsime į tai, kad visi žmonės yra tos pačios kilmės ir prigimties ir kad visi turi pasiekti tą patį galutinį tikslą, jei pažvelgsime į iš šio kilmės ir paskirties bendrumo kylančias teises ir pareigas, nebus jokių abejonių, kad visi yra lygūs. Kadangi ne visi turi vienodus gebėjimus ir vieni nuo kitų skiriasi proto ir kūno galiomis, o tarp jų yra papročių, pomėgių, charakterių skirtumų, tai niekas taip neprieštaraus sveikam protui, kaip noras juos visus matuoti tuo pačiu matu ir įvesti į pasaulietinio gyvenimo instrukcijas griežtą matematinę lygybę. Kaip tobula žmogaus kūno sandara kyla iš jo narių vienybės ir susijungimo, nors tie kūno nariai neturi nei vienodų galių, nei tokių pat funkcijų, bet jų tinkama sąjunga ir harmoninga sąveika suteikia visam organizmui plastišką grožį, jėgą ir gebėjimą veikti, taip ir žmonių visuomenėje yra beveik begalinė skirtingų dalių įvairovė. Jei jos visos būtų tarpusavyje lygios ir laisvai galėtų kiekviena savaip veikti, už tokią visuomenę nebūtų nieko bjauresnio. Jeigu, priešingai, per išmintingą nuopelnų, pomėgių, gabumų hierarchiją kiekviena prisideda prie bendrojo gėrio, prieš mūsų akis iškyla gerai sutvarkytos ir atitinkančios prigimtį visuomenės paveikslas.
d) Valstybinio perversmo pavojus
Žalingos klaidos, kurias Mes ką tik priminėme, kelia valstybėms baisiausius pavojus. Pašalinkite Dievo baimę ir pagarbą jo įstatymams; atimkite pasitikėjimą valdovų autoritetu; duokite kelią ir padrąsinimą revoliucijų manijai; nuimkite apynasrį nuo liaudies aistrų; sutraukykite bet kokius žąslus, išskyrus bausmes, ir pasieksite visuotinį perversmą ir visų institucijų griūtį: toks yra, tai tiesa, tikrasis ir aiškus tikslas, kurio savo pastangomis siekia dauguma komunistų ir socialistų draugijų; ir frankmasonų sekta neturi teisės sakyti, kad neturi nieko bendro su jų kėslais, nes ji globoja jų sumanymus ir visiškai pritaria jų principams. Jeigu šie principai visur betarpiškai nesukelia kraštutinių pasekmių, tai ne dėl sektos disciplinos ir ne dėl sektantų valios, bet pirmiausia dėl tos dieviškosios religijos, kuri negali būti sunaikinta, ir dėl veiklos žmonių, kurie, būdami sveikiausia tautų dalimi, atsisako kęsti slaptų draugijų jungą ir drąsiai kovoja prieš jų beprotiškus sumanymus.
5. Valdovų ir tautos suvedžiojimas
Dievas panoro, kad tie, kurie sprendžia apie medį iš jo vaisių, mokėtų atpažinti mus slegiančių blogybių ir gresiančių pavojų pradmenis ir daigus. Mes susiduriame su klastingu ir mokančiu sukčiauti priešu. Jis tobulai moka maloniai kutenti valdovų ir liaudies ausis; jis sugebėjo užvaldyti vienus ir kitus savo kalbų švelnumu ir meilikavimo žavesiu. Valdovai? Frankmasonai įsiteikė jiems, apsimesdami jų draugais, kad padarytų juos savo sąjungininkais ir galingais padėjėjais, kuriems padedant jie garantuotai pavergtų katalikus. Norėdami paskatinti šių aukštų asmenų uolumą, jie persekioja Bažnyčią begėdiškais šmeižtais. Jie kaltina ją pavydint valdovams jų galios ir neigiant jų teises. Tokia politika užsitikrinę nebaudžiamumą už savo įžūlumą, jie įgijo didelę įtaką valdantiesiems. Kita vertus, jie visada pasiruošę išklibinti valdžios pamatus, persekioti, išduoti ir netgi nuversti valdovus kiekvieną kartą, kai tik šie pasirodys naudojantys savo valdžią kitaip, negu sekta reikalauja.
Jie tyčiojasi iš liaudies, meilikaudami jai panašiais būdais. Jų lūpose nuolat skamba žodžiai „laisvė“, „visuotinė gerovė“. Jei tikėsime jais, tai būtent Bažnyčia ir valdovai visada kliudo tam, kad liaudies masės būtų išplėštos iš priespaudos ir išlaisvintos iš vargo. Jie suvedžiojo liaudį šiomis melagingomis kalbomis ir, žadindami joje permainų troškulį, sviedė ją į ataką prieš dvi valdžias: bažnytinę ir pasaulietinę. Tačiau žmonių vaizduotė ir troškimai visada pranoksta laukiamos naudos tikrovę. Toli gražu netapusi laimingesnė didėjančios priespaudos ir vargo slegiama liaudis dar netenka ir tos paguodos, kurią būtų taip lengvai ir gausiai gavusi iš krikščionių religijos įsitikinimų ir jos praktikavimo. Kai žmonės kovoja prieš tvarką, kurią Apvaizda nustatė kaip teisingą bausmę už jų puikybę, jie dažnai atranda sielvartą ir negauna to turto ir klestėjimo, iš kurio pernelyg drąsiai tikėjosi visų geismų patenkinimo.
IV. Bažnyčios gynyba
1. Remiantis tikėjimu ir vienybe su valstybe
Kadangi Bažnyčia kaip svarbiausią dalyką įsako žmonėms klausyti Dievo, aukščiausiojo Visatos Viešpaties, šmeižtų ją tas, kas sakytų, jog ji pavydi pasaulietinės galios arba ketina pasikėsinti į valdovų teises. Toli gražu! Ji moko, kad nusižengia pareigai ir sąžinei tas, kas nevykdo įpareigojimo atiduoti pasaulietinei valdžiai to, kas jai teisėtai priklauso. Mokydama, kad teisė įsakinėti valdžiai duota paties Dievo, Bažnyčia ypač padidina pasaulietinės valdžios orumą ir padeda jai lengviau įgyti piliečių paklusnumą, pagarbą ir gerą valią. Be to, visada būdama taikos šalininkė, būtent ji palaiko santarvę, apgaubdama visus žmones savo motiniškos meilės švelnumu. Rūpindamasi vien tik mirtingųjų gerove, ji nenuilsdama primena, kad teisingumą visada reikia švelninti gailestingumu, vadovavimą bešališkumu, įstatymus saikingumu; kad negalima pažeisti nė vieno teisių; kad yra pareiga dirbti dėl tvarkos ir visuotinės rimties išsaugojimo bei visais įmanomais būdais, privačiai ar viešai reiškiant artimo meilę, lengvinti nelaimingųjų kančias. Bet, pasak čia labai tinkančių Augustino žodžių, jie tiki arba stengiasi kitus įtikinti tuo, kad krikščioniškoji doktrina yra nesuderinama su valstybės gerove, nes jie nori grįsti valstybę ne dorybių tvirtumu, bet ydų nebaudžiamumu[14]. Jei visa tai būtų geriau žinoma, valdovai ir liaudis parodytų politinę išmintį ir veiktų taip, kaip reikalauja bendrasis geris, ir vienytųsi su Bažnyčia tam, kad nepasiduotų frankmasonų puolimams, užuot vienijęsi su frankmasonais kovai prieš Bažnyčią.
2. Atnaujinant visus su masonerija susijusius potvarkius
Kad ir kas atsitiktų, Mūsų pareiga yra stengtis surasti tinkamus priešnuodžius tokiam stipriam blogiui, kurio žala yra didžiulė. Mes tai žinome: Mūsų geriausia ir tvirčiausia pasveikimo viltis yra šioje dieviškojoje religijoje, kurios frankmasonai tuo labiau nekenčia, kuo labiau jos bijo. Be galo svarbu yra padaryti ją centriniu kovos prieš bendrą priešą tašku. Mes norime iš naujo patvirtinti, tiek visus bendrai, tiek ir kiekvieną atskirai, visus dekretus, išleistus Mūsų pirmtakų Romos popiežių, siekiant paralyžiuoti masonų sektos pastangas ir mėginimus, visus jų paskelbtus nuosprendžius, siekiant atitraukti žmones nuo prisidėjimo prie šios sektos ir paskatinti juos iš jos išeiti. Šiame dalyke visiškai pasitikėdami gera krikščionių valia, Mes juos maldaujame ir dėl jų amžinojo išganymo prašome laikyti savo šventa sąžinės pareiga niekada nė per žingsnį nenutolti nuo nurodymų, šiuo klausimu duotų Apaštalų Sosto.
3. Vyskupams protingai bendradarbiaujant su popiežiumi
O jus, Garbingieji Broliai, Mes prašome, Mes jus maldaujame sujungti savo pastangas su Mūsų pastangomis ir panaudoti savo uolumą naikinant nuodėmingą nuodų užkratą, kuris teka visuomenės gyslomis ir užkrečia ją visą. Čia jūs turite pasirūpinti Dievo garbe ir artimo išganymu. Kovojant dėl tokių didžių dalykų nei drąsos, nei stiprybės jums nepritrūks. Jūsų pareiga - išmintingai nustatyti veiksmingiausias priemones, kuriomis galėsite įveikti iškilusius sunkumus ir kliūtis.
4. Naudojant tinkamą gynybos strategiją
a) Tautų mokymai atskleidžiant masonerijos esmę
Kadangi Mums duota valdžia įpareigoja Mus nubrėžti jums tokio elgesio, kuris Mums atrodo geriausias, liniją, Mes jums nurodome priemones, padedančias siekti šio tikslo.
Pirma. Nuplėškite nuo frankmasonerijos kaukę, kuria ji dengiasi, ir parodykite frankmasoneriją tokią, kokia ji yra.
Antra. Savo kalbomis ir pastoraciniais laiškais, skirtais specialiai
šiam klausimui, mokykite savo liaudį; supažindinkite ją su gudrybėmis, naudojamomis šių sektų, siekiančių suvedžioti žmones ir patraukti juos į savo gretas, parodykite jai jų mokymo iškrypimą ir veiksmų niekšingumą. Priminkite jai, kad Mūsų pirmtakai daugybę kartų paskelbė sprendimus, draudžiančius katalikui, norinčiam išlikti vertam šio vardo ir besirūpinančiam savo sielos išganymu, prisidėti prie frankmasonų sektos. Tegu niekas nesileidžia suklaidinamas apgaulingo garbingumo. Kai kas iš tiesų gali patikėti, kad frankmasonų sumanymuose nėra nieko formaliai priešingo religijos ir papročių šventumui. Kadangi pagrindinis principas, kuris yra tarsi sektos siela, yra pasmerktas moralės, būtų neleistina įsijungti į sektą arba kaip nors jai padėti.
b) Liaudies mokymai tikėjimo tiesų
Dar reikia dažnais pamokymais ir paraginimais siekti, kad liaudies masės pažintų religiją. Turėdami šį tikslą Mes primygtinai patariame išdėstyti raštu ar gyvu žodžiu ir kalbose ad hoc šventųjų principų, sudarančių krikščioniškąją filosofiją, elementus. Ypač šios pastarosios rekomendacijos tikslas yra geros kokybės mokslu išgydyti žmonių intelektualines ligas ir taip juos apsaugoti nuo įvairių klaidos formų ir nuo gausių nedorybės vilionių, ypač tuo metu, kai raštų nevaržomumas eina koja kojon su nepasotinamu žinių troškimu. Tai įvykdyti jums pirmiausia reikės jūsų dvasininkijos pagalbos ir bendradarbiavimo; jūs tai užsitikrinsite, jeigu iš visų jėgų rūpinsitės gerai ją išugdyti ir išlaikyti bažnytinės disciplinos tobulume ir Šventojo Rašto moksle. Tokiam geram ir svarbiam tikslui reikalingas ir protingas pasiaukojimas pasauliečių, sujungiančių gerus papročius ir mokslą su religijos ir tėvynės meile. Garbingieji Broliai, suvienykite šių dviejų luomų jėgas ir rūpestingai siekite, kad žmonės gerai pažintų Katalikų Bažnyčią ir iš visos širdies ją mylėtų. Nes kuo labiau šis pažinimas ir meilė augs sielose, tuo labiau visi bjaurėsis slaptomis draugijomis ir skubės nuo jų atsiriboti. Mes sąmoningai naudojamės pasitaikiusia proga akcentuoti jau Mūsų duotą rekomendaciją šv. Pranciškaus Trečiojo Ordino naudai, kurio discipliną Mes išmintingai sušvelninome[15]. Reikia uoliai jį propaguoti ir stiprinti. Šio ordino, tokio, koks jis yra sumanytas įkūrėjo, esmė yra štai kokia: patraukti žmones prie Jėzaus Kristaus meilės, prie krikščioniškų dorybių praktikavimo. Jis gali labai pagelbėti įveikiant šių pasibjaurėtinų sektų užkratą. Tegu ši šventoji brolija kasdien daro naują pažangą. Iš jos galima tikėtis daugybės vaisių, kurių pagrindinis yra sielų nuvedimas į laisvę, brolybę, teisinę lygybę: ne tokias absurdiškas, kokias frankmasonai jas įsivaizduoja, bet tokias, kokiomis Jėzus Kristus norėjo praturtinti žmonių giminę ir kokias praktikavo šv. Pranciškus. Mes čia kalbame apie Dievo vaikų laisvę, dėl kurios atsisakome paklusti neteisingiems mokytojams, tai yra šėtonui ir blogoms aistroms. Mes kalbame apie brolybę, kuri mus jungia Dieve kaip Kūrėjuje ir visų žmonių Tėve. Mes kalbame apie lygybę, kuri, pastatyta ant teisingumo ir meilės pamato, siekia ne panaikinti visus skirtumus tarp žmonių, bet iš gyvenimo padėčių ir pareigų įvairovės tobulai kuria nuostabią harmoniją ir stebuklingą darną, natūraliai pasitarnaujančią pasaulietinio gyvenimo interesams ir orumui.
c) Darbininkų sąjungos
Trečia. Mūsų protėvių išmintingai įkurta institucija, kuri laikui bėgant nunyko, galėtų šiandien vėl tapti analogiškų darinių modeliu. Mes turime omenyje tas darbininkų korporacijas, kurios gina darbininkų interesus ir teises, vadovaudamosi religija. Jeigu po ilgalaikės patirties ir išmėginimo mūsų protėviai įvertino šių draugijų naudingumą, tai mūsų laikais jos atneštų galbūt dar gausesnių vaisių, nes jos suteikia daug vertingų galimybių sėkmingai nugalėti ir sutriuškinti sektų galybę. Tie, kurie išvengia skurdo tik savo rankų darbu, atsidūrę padėtyje, kai jiems labiausiai reikia likimo brolių labdaringos pagalbos, taip pat susiduria su pavojumi būti suklaidintiems melo apaštalų vilionių ir gudrybių. Tad reikia labai sumaniai ateiti jiems į pagalbą atveriant garbingų draugijų gretas, kad sutrukdytume įvilioti juos į blogąsias. Dėl to, taip pat ir dėl liaudies išganymo, Mes karštai trokštame pamatyti atsikuriančias vyskupų remiamas ir globojamas šias korporacijas, atitinkančias šių laikų poreikius. Mus apima didelis džiaugsmas matant jau daug kur susikūrusias tokio pobūdžio bendrijas, taip pat ir darbdavių draugijas, kurių tikslas yra padėti garbingiems darbininkams, užtikrinant jų šeimoms ir vaikams globą ir suteikiant jiems priemones išsaugoti gerus papročius, religijos pažinimą ir pamaldumo meilę. Mes negalėtume čia nutylėti draugijos, kuri davė tiek nuostabių pavyzdžių ir tiek nusipelnė liaudžiai: Mes turime omenyje tą, kuri pasivadino savo įkūrėjo vardu – šv. Vincento Pauliečio draugiją. Šios draugijos tikslas ir nuveikti darbai yra pakankamai gerai žinomi. Visos jos narių pastangos skirtos labdaringa iniciatyva padėti vargšams ir nelaimingiems, ir tai jie daro su nuostabiu įžvalgumu ir su ne mažiau pasigėrėtinu kuklumu. Bet kuo labiau ši draugija slepia tą gėrį, kurį ji daro, tuo labiau ji yra tinkama praktikuoti krikščionišką artimo meilę ir lengvinti žmonių vargus.
d) Rūpinimasis jaunimu
Ketvirta. Norėdami lengviau pasiekti Mūsų trokštamą tikslą, Mes iš naujo pavedame jūsų globai ir budrumui jaunimą, kuris yra visuomenės viltis. Skirkite jo auklėjimui didžiausią savo pastoracinio darbo dalį. Kad ir koks jau būtų buvęs šiuo atžvilgiu jūsų uolumas ir įžvalgumas, patikėkite, kad jūs niekada nepadarysite per daug, stengdamiesi išgelbėti jaunimą nuo mokyklų ir mokytojų, kurie kelia jam pavojų įkvėpti nuodingą sektų dvelksmą. Tarp krikščioniškos doktrinos nurodymų yra vienas, kurį turėtų pabrėžti tėvai, pamaldūs mokytojai, klebonai, skatinami savo vyskupų. Mes turime omenyje būtinybę apsaugoti jų vaikus ir mokinius nuo tų nusikalstamų draugijų, laiku juos išmokant nepasitikėti klastingomis ir įvairiomis gudrybėmis, kuriomis propaguotojai stengiasi supainioti žmones. Tie, kurių pareiga paruošti jaunus žmones tinkamai priimti sakramentus, pasielgtų išmintingai, jeigu paragintų kiekvieną iš jų tvirtai apsispręsti nesijungti į jokią draugiją be tėvų žinios arba nepasitarus su klebonu ar nuodėmklausiu.
5. Vieninga malda ir veiksmais
Be to, Mes gerai žinome, kad mūsų bendri darbai siekiant išrauti iš Viešpaties dirvos šias piktžoles, būtų visiškai neveiksmingi, jeigu vynuogyno Šeimininkas nepadėtų šioms pastangoms iš dangaus. Tad būtina nuolat karštai maldauti jį pagalbos, atsižvelgiant į aplinkybių rimtumą ir pavojaus intensyvumą. Didžiuodamasi savo ankstesne sėkme, frankmasonų sekta įžūliai kelia galvą ir atrodo, kad jos įžūlumas nebeturi ribų. Susijungę vieni su kitais nusikalstamos sąjungos ryšiais, jos pasekėjai vieni kitus remia bei kursto išdrįsti daryti tai, kas bloga.
Į tokį smarkų puolimą reikia atsakyti energinga gynyba. Tegu dori žmonės taip pat vienijasi ir sudaro neišmatuojamą maldos ir pastangų sąjungą. Todėl Mes juos prašome protų ir širdžių sutarimu pasiekti tarpusavio solidarumą, kuris padarys juos neįveikiamus sektantų puolimams. Tegu jie aimanuodami ir maldaudami tiesia į Dievą rankas, stengdamiesi išprašyti, kad krikščionybė klestėtų ir žydėtų, Bažnyčia taikiai džiaugtųsi jai būtina laisve, nuklydusieji sugrįžtų į gera, tiesa nugalėtų klaidą, dorybė – nedorybę.
IV. Pabaiga. Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų prieglobstyje
Prašykime Mergelę Mariją, Dievo Motiną, būti mūsų padėjėja ir tarpininke. Tegu ji, nugalėjusi šėtoną nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos, parodo savo galią prieš smerktinas sektas, kurios taip akivaizdžiai atgaivina tarp mūsų maišto dvasią, nepataisomą velnio klastą ir suktybę. Kvieskimės į pagalbą dangaus galybių kunigaikštį, šv. Mykolą arkangelą, kuris nustūmė į pragarą sukilusius angelus; šventąjį Juozapą, Švč. Mergelės sužadėtinį, dangiškąjį Katalikų Bažnyčios globėją, ir didžiuosius apaštalus šv. Petrą ir šv. Paulių, tuos nepavargstančius katalikų tikėjimo skleidėjus ir nenugalimus gynėjus. Mes tikimės, kad jų globos ir visų tikinčiųjų ištvermingumo maldoje dėka Dievas teiksis siųsti reikiamą ir gailestingą pagalbą žmonių giminei, patekusiai į tokį didelį pavojų.
Laukdami to, kaip dieviškų malonių laidą ir savo palankumo liudijimą, Mes jums, Garbingieji Broliai, ir jūsų dvasininkijai bei jūsų globai pavestai liaudžiai iš visos širdies siunčiame apaštalinį palaiminimą.
Duota Romoje, prie šv. Petro, balandžio 20 dieną, 1884-aisiais, septintaisiais Mūsų pontifikato metais
Leonas P.P. XIII
[1] Augustinas, De civitate Dei, 14, 28. PL 41, 436.
[2] Ps 82 (83), 4–5.
[3] Konstitucija In Eminenti, 1738 m. balandžio 24 d. Fontes nr. 299.
[4] Konstitucija Providas, 1751 m. gegužės 18 d. Fontes nr. 412.
[5] Konstitucija Ecclesiam a Jesu Christo, 1821 m. rugsėjo 13 d. Fontes nr. 479.
[6] Išleista 1825 m. kovo 13 d. Fontes nr. 481.
[7] Enciklika Traditi, 1829 m. gegužės 21 d. BRC 9, 23.
[8] Enciklika Mirari vos, 1832 m. rugpjūčio 15 d. ASS IV (1895), 336–345.
[9] Enciklika Qui Pluribus, 1846 m. lapkričio 9 d., Fontes nr. 504; kalba Multiplices inter, 1865 m. rugsėjo 25 d. Fontes nr. 544.
[10] Klemensas XII (1730–40); Benediktas XIV (1740–58); Pijus VII (1800–23); Pijus IX (1846–78).
[11] Plg. Mt 5, 18.
[12] Tridento Susirinkimas, sess. VI, De justificatione, can. 1: „…tametsi in eis (sc. Judaeis) liberum arbitrium minime extinctum esset, viribus licet attenuatum et inclinatum“. DS 1521.
[13] Plg. Enciklika Arcanum divinae Sapientiae, 1880 m. vasario 10 d. ASS XII (1879) 385–402.
[14] Plg. Augustinas, Epistola CXXXVII ad Volusianum, cap. 5, nr. 20. PL 33, 525.
[15] Čia užsimenama apie encikliką Auspicato Concessum (1882 m. rugsėjo 17 d.), kuria popiežius Leonas XIII buvo neseniai pagerbęs šv. Pranciškų Asyžietį septynių šimtųjų jo gimimo metinių proga. Šioje enciklikoje popiežius pavaizdavo Trečiąjį šv. Pranciškaus ordiną kaip krikščionišką atsaką į tų laikų socialines problemas. Konstitucija Misericors Dei Filius (1883 m. birželio 23 d.) aiškiai priminė, kad krikščioniškų dorybių apleidimas yra pagrindinė visuomenei gresiančių blogybių priežastis. Patvirtindamas Trečiojo ordino regulą ir pritaikydamas ją modernių laikų poreikiams, popiežius Leonas XIII norėjo kuo daugiau sielų sugrąžinti prie tų dorybių praktikavimo.