Ištrauka iš knygos „Trumpa apologetika“.
1. Jėzus Kristus gyveno ant žemės
Karlsruhe miesto, Vokietijoje, Aukštosios Prekybos Mokyklos profesorius Arthur Drews 1905 m. išspausdino knygą,[1] kurioje sako, kad Jėzaus Kristaus visai nebuvę. Mokslininkai, net tie, kurie krikščionybės nepripažįsta, stebėjosi, kaip galima tarti dalykas, taip priešingas tiesai. Mums Kristaus buvimo klausimas būtų svarbus, nors niekas nebūtų daręs priekaišto tai tiesai. Ji lengva įrodyti šituo būdu.
Dabar yra apie 500 milijonų krikščionių, arba žmonių, tikinčių, kad Kristus mokino tiesos ir kad jis yra buvęs. Tie 500 milijonų negalėjo atsirasti nei išsyk, nei be priežasties. Dabar gyvenančių žmonių įsitikinimo priežastis gali būti senesnės kartos pažiūrose. Senesnioji gi karta turėjo savo pažiūras imti iš dar senesnės. Taip, eidami gilyn į praeitį, randame, kad visas Europos ir Amerikos civilizuotas pasaulis daugiau per tūkstantį metų tikėjo, jog Kristus yra buvęs ir mokinęs tiesos. Beeidami vis gilyn į praeitį, randame laikus, kuriais yra pradėjus pasaulyje viešpatauti krikščionija ir žmonėse įvyko minčių permaina.
Tat buvo 312 metais. Iki tol Europoje buvo viešpatavusi Graikų ir Romos stabmeldybė su kitomis žinomo pasaulio pakraščių religijomis. 312 metuose užviešpatavo krikščionija dėl to, kad krikščionių buvo daug. Jų statistika nėra likusi, bet 325 metuose buvo Nikėjos mieste vyskupų suvažiavimas. Į jį buvo atvykę vyskupai tik iš rytų dalies, ir jų buvo 318. Kadangi viename mieste galėjo būti tik vienas vyskupas, tat reiškia, kad tuomet krikščionija jau buvo praplitusi ne mažiau kaip 318 miestų.
Iš raidžių išvaizdos galima pažinti rankraštis kuriame amžiuje rašytas. Trys didieji pasaulio knygynai: Vatikano, Petrogrado ir Londono turi po vieną rankraštį, rašytą trečiame amžiuje. Visuose tuose rankraščiuose yra tilpę Jėzaus gyvenimo aprašymai, arba Evangelijos. Jau tada pasaulis tikėjo jomis, kada tie rankraščiai buvo parašyti.
Krikščionijos įsigalėjimas neįvyko be kovos. Trys didieji rašytojai bandė sustabdyti krikščionijos platinimąsi, būtent: Porphyrius, Plotinus, Celsus, peikdami krikščioniją savo raštuose. Buvo taipgi krikščionių, gynusių savo religiją: Laktancijus, Origenas, Kiprijonas, Justinas Kankinys, Kvadratas, Aristides. Ta protų kova ėjo už Kristaus mokslo tiesą. Kad Kristus buvo buvęs, tai pripažino abi kovotojų pusi: ir apgynėjai Jo mokslo, ir priešininkai. Taigi žmonių įsitikinimas, jog Kristaus būta, yra senesnis už protinę kovą krikščionių su stabmeldžiais.
Buvo ir politinės kovos. Romos imperatoriai norėjo pražudyti krikščionis, smerkdami juos mirčiai. Iš to imperatorių veiksmo liko Bitinijos gubernatoriaus Jaunojo Plinijaus laiškas imperatoriui Trajanui, 115 m. pranešąs, kad beveik visus Plinijaus valdomos šalies miestus pripildę krikščionys, kad stabmeldžių pamaldos beveik pasiliovę, kad krikščionija jau siekianti ir kaimus, kad krikščionys nieko bloga nedarą, bet tikį Kristų.
Už Kristaus tikėjimą tas pat Trajanas liepė nužudyti Antiochijos vyskupą Šv. Ignotą 107 m. Liko septyni to Ignoto laiškai. Tas žmogus atsižadėjo savo gyvybės už Kristaus tikėjimą. Kristaus buvimą ir Jo mokslą Ignotas žinojo iš apaštalo Jono.
Truputį ankščiau už Kristaus tikėjimą buvo nužudytas Klemensas Romietis, maždaug 96 m. Jis apie Kristų ir Jo mokslą žinojo iš apaštalų Petro ir Povilo, nes savo laiške Korintiečiams rašė, kad tuodu apaštalu mirę už Kristų mieste, iš kurio Klemensas buvo rašęs.
Stabmeldžių rašytojas Tacitus liudija, kad Nerono laikais didelė daugybė (ingens multitudo) krikščionių žuvo už Kristaus tikėjimą. Tacitas prideda, kad Kristus gyvenęs Judėjoje ir buvęs nužudytas. Kristų minėjo ir kitas stabmeldžių raštininkas – Svetonijus, aprašydamas imperatoriaus Klaudijaus gyvenimą.
Didžiausi krikščionių priešai buvo žydai, bet ir jų vienas – Juozapas Flavijus paminėjo Kristaus gyvenimą ir mirtį žydų žemėje. Minėtas yra Jėzus ir Talmude. Žydas, krikščionijos persekiotojas Saulius tapo geriausias Kristaus liudininkas.
Be abejo tat, kad Romoje 64 m. yra buvę daug krikščionių; kad jie stipriai Kristų tikėję, nes davėsi save nužudyti; kad jų tikėjimas imta iš trijų šaltinių: iš Petro, iš Povilo ir iš Jono. Tie trys žmonės įtikino Romiečius. Romiečiai, juos matydami, žinodami jų elgesį, tikėjo, kad jie nemeluoja. Jie sakėsi patys matę Kristų. Povilas dėl to paliovė persekiojęs krikščionis ir pats apaštalu tapo, kad buvo susitikęs su Kristumi.
Petras ir Jonas per trejus metus buvo jo mokiniai. Petras ir Povilas savo tikėjimą patvirtino mirdami Romoj už Kristų. Į verdančios alyvos katilą buvo įmestas ir Jonas, betgi Kristaus neatsižadėjo. (Kristus jį stebuklu išgelbėjo iš mirties.)
Turėjo Kristus ir daugiau mokinių. Tie taipgi paliudijo Jo buvimą ir mokslą savo krauju. Tais mokiniais turime tikėti, nes nebuvęs asmuo negali turėti mokinių. Niekas neabejoja apie Sokrato buvimą, nors apie jį žinių yra tepalikę tik du mokiniu: Platonas ir Ksenofontas.
Matydami didelį faktą, kad dabar yra daug krikščionių, ieškodami iš kur tas faktas kilęs, radome jo šaknį: Romoje Kristaus gyvenimą liudijo trys Jėzaus apaštalai, kitur kiti. Apaštalai buvo matę Kristų. Tat reiškia, kad jis iš tiesų yra buvęs. Kristaus buvimą, kaip matėme, yra liudiję ne vien mokiniai, bet ir priešai – žydai ir stabmeldžiai.
2. Jėzus Dievo Pasiuntinys
Pripažinę, kad Jėzus yra tikrai buvęs, dabar klausiame, kas Jis buvo. Šv. Jonas Krikštytojas buvo atsiuntęs pas Jėzų du savo mokiniu, kuriuodu tarė: „Ar Tu esi tasai, kurs turi ateiti, ar mes kito laukiame?“ (Mt 11, 3). Mat žydų tauta laukė ateinant Dievo pasiųstojo asmens, kuris turėjo išgelbėti žmones, Dievo tiesą praplatinti visam pasauliui, būti kaip antras Mozė. Tą asmenį žydai vadindavo Mašiah (lotynų kalba mesijas), tai yra Pateptasis. Tas pats žodis graikiškai yra Christos. Mesijo laukimas žydų tautoje užvis stipriausias buvo tais laikais, kada Jėzus gyveno.
Jis aiškiai pasisakė esąs Mesijas. Pirmą kartą tat buvo, kada šv. Jono Krikštytojo mokiniai buvo užklausę. V. Jėzus palaikė juodu kiek-ne-kiek pas save, jiedviem matant, padarė daug stebuklų ir paleisdamas tarė: „Eikite ir papasakokite Jonui, ką esate girdėję ir matę. Aklieji regi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji pagydomi, kurtiniai girdi, mirusieji keliasi, beturčiams skelbiami Evangelija“ (Mt 11, 5). Tie žodžiai beveik įsakmiai atkartoja pranašo Izaijo pasakymą apie būsiantį Mesiją ir jo stebuklus (Iz 35, 5).
Kitą kartą V. Jėzus Mesiju pasivadino aukščiausiame žydų teisme, arba Sinedrijoje. To teismo pirmininkas buvo aukščiausias kunigas. Jis tarė Jėzui: „Prisiekinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Kristus Dievo Sūnus?“ Jėzus jam tarė: „Tu pasakei“, tat reiškia: taip yra, kaip tu sakai (Mt 26, 63. 64). Už tą prisipažinimą V. Jėzus buvo nuteistas mirčiai.
Taigi turime paties Jėzaus prisipažinimą, jog Jisai esąs Mesijas Dievo Sūnus ir atsiųstas, kad mokytų žmones Dievo tiesos ir mirtų už juos.
3. Mesijas
Kad patirtume, ar Jėzus tikrai yra Mesijas, kaip sakėsi, turime surinkti iš Senojo Įstatymo pranašystes apie Mesiją. Jas suskirstysime į tris rūšis. Vienos sako, iš kokios giminės ir šeimos jis turi gimti. Jos yra vadinamos genealoginėmis pranašystėmis apie Mesiją. Kitos pasako jo ypatybes ir veiksmus. Tas pavadinsime asmeninėmis. Trečios parodo laiką, kada jis turėjo ateiti. Šitas pavadinsime chronologinėmis.
Genealoginės pranašystės. Seniausia pranašystė yra pirmoje Šv. Rašto knygoje. Ten pasakyta, kad Dievas tarė žalčiui, prigundžiusiam Ievą neklausyti Dievo: „Aš padarysiu priešiškumą tarp tavęs ir tarp moteriškės, tarp tavo ainijos ir jos ainijos: ji sutrins tavo galvą, o tu tykosi jos kulnies“ (Pr 3, 15).
Norint ta pranašystė suprasti, reikia atsiminti, kad velnias buvo įgijęs valdžios ant Adomo ir Ievos ir ant visos jųdviejų giminės, tai yra, ant visų žmonių. Tada rodėsi, kad žmonių vergija pragarui bus amžina, bet Dievas pasakė, kad būsianti kova ir kad ta kova pasibaigsianti tuo, kad žmonės nugalėsią velnią ir kad nugalėtoja būsianti moteriškės sėkla, tai yra gimęs iš jos asmuo.
Bet pasirodė, kad ne kiekvienas žmogus nugali velnią – daugelis nuolankiai jam tarnauja. Taigi nežinia, kas turėjo būti tas velnio nugalėtojas, nes visi žmonės buvo Ievos vaikai ir visi velniui taip tarnavo ir taip ištvirko, kad Dievas net tvanu turėjo nuplauti žemę.
Liko Nojus su trimis savo sūnumis ir keturios jų moterys. Kaip iš Adomo visa žmonių giminė, taip ir iš Nojaus visa žmonių giminė. Nojus turėjo tris sūnus: Semą, Jafetą ir Chamą. Kiekvienas sūnus tapo trečios žmonių dalies gimdytoju. Nojus pranašavo savo sūnui Chamui nelaimingą ateitį už tėvo išjuokimą. Jafetui pranašavo, kad jo giminė būsianti plati, o Semui buvo pasakęs: „Palaimintas Viešpats, Semo Dievas“ (Pr 9, 26). Tais žodžiais Nojus išreiškė, kad Semas neužmiršiąs savo Dievo, kitaip sakant, kad tikrojo Dievo garbinimas niekuomet visai neišnyksiąs iš Semo giminės. Kadangi pragaro žaltį gali nugalėti tiktai tas, kas su Dievu eina išvien, tai buvo suprantama, kad žalčio galvos sutrynėjas bus iš Semo giminės.
Jafeto ir Chamo vaikų vaikai visi virto stabmeldžiais. Ilgainiui ir Semo giminėje tiktai maža saujelė tikinčiųjų beliko. Ir tie jau be maža ko būtų ėmę stabus garbinti. Bet Dievas liepė Abraomui išeiti iš tėvynės į svetimą šalį, kad ten pradėtų naują gyvenimą ir pridėjo: „Ir per tave bus laimingos visos giminės“ (Pr 12, 3). Taigi iš didelės Semo giminės Dievas išrinko vieną Abraomą, kad per jį įvyktų, kas buvo žadėta rojuje, kad būtų sutrinta galva pragaro žalčiui. Tai nereiškė, kad Abraomas sutrintų, bet kad iš Abraomo padermės gims tas, kurs sutrins.
Abraomo gautasis iš Dievo pažadėjimas teko Abraomo sūnui Izaokui, kurį tėvas buvo beaukojąs Dievui (Pr 22, 1–19). Pats Dievas tą pažadėjimą atkartojo Izaokui (Pr 26, 2–4). Teisė susilaukti Mesijo iš savo vaikų buvo didysis Izaoko šeimynos turtas, gaunamas iš tėvo ir perduodamas vaikams. Tas turtas buvo grynai dvasinis, bet brangesnis už visus kitus turtus.
Prieš mirdamas Izaokas tą palaiminimą perdavė jaunesniajam savo sūnui Jokūbui (Pr 27, 28. 20), iš kurio yra kilusi visa žydų tauta. Joje buvo dvylika dalių, sulig dvylika Jokūbo sūnų. Prieš mirdamas Jokūbas iš protėvių gautąjį pažadėjimą: būti Mesijo gimdytojų eilėje, – perdavė ketvirtam savo sūnui Judui. Jis jam tarė: „Nebus atimtas karališkos valdžios ženklas iš Judo, nei kunigaikštis iš jo strėnų, kol neateis tas, kuris turi būti pasiųstas. Jis bus laukiamas visų tautų“ (Pr 49, 10).
Keturiems šimtams metų praėjus, Judo giminėje buvo daug šeimynų. Tarp jų viena buvo Dovydo šeimyna. Pranašas jam buvo pasakęs, kad iš jo giminės būsiąs tas, kuris amžinai viešpatausiąs (2 Sam 7, 13; 1 Kar 9, 3. 4. 5). Dovydas turėjo daug vaikų. Pranašas pasakė, kad Dovydui duotas pažadėjimas pereina Saliamonui (1 Kar 9, 4). Ta buvo paskutinė pranašystė, parodanti, iš kurios giminės ir šeimynos ateis Dievo žadamasis visoms tautoms palaiminimas – velnio nugalėtojas.
Lengva pastebėti, kad tos pranašystės apie Mesijo giminę pradžioje buvo plačios, paskui ėjo vis siauryn. Atsakant į klausimą, kas bus velnio nugalėtojas, iš pradžių parodyta visa Ievos giminė, tai yra visi žmonės; paskui Nojaus žodžiuose pažymėta tik trečia žmonių dalis; paskui, Abraomo laikais, tik viena toje dalyje tautų grupė; paskui, Izaoko laikais, tik viena tauta; Jokūbas paskyrė dvyliktą tos tautos dalį, o Dovydo laikais toje dalyje pasirodė viena šeima. Tai šeimai tenka palaiminimas ir garbė gimdyti tas žmogus, kuris velniui galvą sutrins; tas asmuo, kurį Dievas tiek kartų buvo žadėjęs, kiek kartų buvo atnaujinęs rojuje duotą vilties ir išganymo spindulį.
Tai tokia mintis eina per seniausias žydų tautos šventąsias knygas.
Asmeninės pranašystės apie Mesiją. Malachijas (3, 1) pranašavo, kad, prieš pasirodant Mesijui, būsiąs pasiųstas kitas, kuris prirengsiąs jam kelius. Izaijas (7, 14) sakė, kad pats Dievas padarysiąs stebuklą neprašomas: mergaitė pagimdysianti Sūnų ir jis būsiąs Emmanuel (Dievas su mumis). Michėjas rašė, kad tas Mesijas gimsiąs Judos Betliejuje (Mch 5, 2). Izaijas paaiškino, kad Mesijas daugumą mokysiąs Galilėjoje (Iz 9, 1. 2) ir išdėjo Jo ypatybes: stebėtinas, Dievas patarėjas, galingas, būsiančio amžiaus Tėvas, taikos kunigaikštis; jo viešpatavimas didis, jo taika nepasiliausianti, apimsiąs Dovydo sostą ir jį sustiprinsiąs teismu ir teisybe per amžius (Iz 9, 5. 7). Tamsybės laikais iš Jeruzalės ištekėsianti šviesa ir žibėsianti ji visoms tautoms, karaliai vaikščiosią toje aušroje. Iš tolimų šalių daugybės sueisią į žydų žemę, iš Madian, Epha, Saba sunešdami auksą, smilkalą ir Viešpaties garbę skelbdami (Iz 60, 1–6). Tarso, Arabų ir Sabų karaliai atnešią dovanų, ir visi karaliai jį garbinsią už tai, kad neturtėlį išgelbėjo iš galingų. Jo pasielgimas su priešais būsiąs malonus (Iz 43), jis darysiąs daug stebuklų, gydydamas aklus, kurčius ir raišus (Iz 35, 5). Jis įjosiąs į Jeruzalę su karališka iškilme – raitas ant asilo pataitės ir asiliuko (Zch 9, 9), bet būsiąs parduotas už 30 sidabrinių pinigų, tie būsią numesti į bažnyčią[2] ir už juos būsiąs nupirktas puodžiaus laukas (Zch 11, 12). Jis tapsiąs priskaitytas prie kaltininkų, būsiąs sužeistas taip, kad neliksią sveikos vietos nuo kojų iki viršugalvio, būsiąs bausmių ištiktas už mūs visų nuodėmes ir, tautiečiams prašant, pasmerktas mirčiai (Iz 53). Mesijas būsiąs užmuštas; šventoje vietoje liksią griuvėsiai ir šlykštybė (Dan 9, 26). Jį mušią į veidą ir apspjaudysią (Iz 50, 6). Jam perdursią rankas ir kojas, suskaitysią kaulus, išniekinsią, rūbus pasidalysią, dėl jupos[3] mesią burtus (Ps 21, 15–17). Jis būsiąs pagirdytas actu (Ps 68, 22). Jam būsiąs skirtas nedorėlių palaidojimas, o būsiąs Jis paguldytas didžturčio kape (Iz 53, 9). Bet jo kūnas grabe nesugesiąs (Ps 15, 10).
Apie Mesiją dar buvo pasakyta, kad jis būsiąs pranašas kaip Mozė (Įst 18, 15), kad jis būsiąs Melchizedecho apeigų kunigas (Ps 109, 5), kad jis būsiąs karalius (Ps 44, 1), kad jo įstatymai apimsią visą pasauli (Iz 2, 2).
Chronologinės pranašystės buvo trys. Jokūbas pranašavo, kad Judo giminės karaliai neišnyksią iki kol ateisiąs tas, kurio visi lauksią (Pr 49, 10). Danielius pranašavo, kad Mesijas ateisiąs po 70 metinių savaičių nuo žydų išlaisvinimo iš Babilono vergijos, t. y. po 490 (Dan 9, 10). Agėjas pranašavo, kad Mesijas atvyksiąs į tą bažnyčią, kurią žydai sugrįžę iš Babilono vergijos, pasistatė (Ag 2, 8).
Ta bažnyčia tapo visiškai sugriauta ir sudeginta 70 metai Kristui užgimus. Tai buvo 500 metų su viršum nuo Žydų sugrįžimo iš Babilono nelaisvės. Nuo to laiko žydų tautoje nebėra karalių. Trys pranašystės, žymėjusios Mesijo atėjimo laiką, tuos rodo metus, kada gyveno V. Jėzus. Jis buvo vienatinis asmuo, kuris turėjo neabejojamos teisės karaliauti žydų tautoje, nes turėjo gimimų sąrašą, rodantį jį esant iš Dovydo giminės.
Mesijaninės pranašystės, esančios Senajame Šv. Pašto Įstatyme, panėši į V. Jėzaus atvaizdą (portretą). Tas portretas buvo užbaigtas 400 metų prieš Jėzui gemant. Kiekvienas pranašas dėjo tik savo bruožą, o iš visų tų bruožų susidarė stebėtinas vienas panašumas. Tūkstantis su viršum metų truko, kol pranašai savo bruožus, Mesijo paveikslą reiškiančius, surašė į Senąjį Įstatymą. Aišku, kad Aukštesnės Išminties ranka yra vedusi jų protus ir tvarkiusi jų darbą.
BUS DAUGIAU
[1] Christian Arthur Drews (1865–1935), gal turima omenyje knyga Die Christusmythe, 1909, o gal: Hat Jesus gelebt? Reden gehalten auf dem Berliner Religionsgespräch des Deutschen Monistenbundes, 1910.
[2] Jeruzalės šventyklą.
[3] Apsiausto.