Ištrauka iš knygos „Tikėjimo gynėjas“
Iš p. Kubiliaus laiško
Ar turi žmogus sielą[1]? Jeigu būtų tvirtinama, kad ir gyvuliai[2] turi sielą, tai man būtų lengviau į tai tikėti.
Vienok yra labai didelis klausimas, ar tarp žmogaus ir šiaip gyvulio yra esencialinis skirtumas, ar tik laipsninis.
Iš fiziško žmogaus organizmo to esencialinio skirtumo nematyti. Tai, rodos, pripažįsta visi mokslo vyrai nežiūrint į jų tikybinius įsitikinimus. Žmogaus organizmas taip skiriasi nuo gyvulio, kaip vienos rūšies gyvulys skiriasi nuo kitos. Lieka tik klausimas sulig esencialinio skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio psichikos, Čia jau vieni vienaip tvirtina, kiti – kitaip. Tas nurodymas, kad tarp psichikos kokio nors kirmėliuko, infuzorijos ir aukščiausiai išsilavinusio gyvulio, sakysim, beždžionės, yra didesnis skirtumas negu tarp beždžionės ir laukinio žmogaus, man rodos, nemažas gali būti argumentas prieš esencialinį skirtumą tarp žmogaus ir gyvulio. Daugiausia tasai skirtumas argumentuojama kultūriško žmogaus psichikos apsireiškimais.
Nors dar ir nėra tiesių prirodymų, bet beveik visi mokslininkai laikosi tos nuomonės, kad žmogus per evoliuciją yra išsilavinęs[3] iš žemesnės rūšies gyvulių.
Matyti, kad pažiūra ta turi stiprių argumentų, kad dargi kai kurie katalikai gamtininkai prisilaiko tos pažiūros. Tik jie, žinoma sako, kad Dievas ant tam tikro laipsnio išsilavinimo įkvėpęs žmogui sielą.
Tik aš nebežinau, kaip čia jie tesutaikina Biblijos papasakojimą apie laimingąjį stovį Adomo ir Ievos Rojuj. Bene atsikartos ilgainiui ta pati istorija kaip ir su žemės sukimosi: prisieis iš naujo versti-aiškinti Biblijos tekstą.
Jeigu pasirodytų, kad tai tiesa, jog žmogus paeina nuo žemesnės rūšies gyvulio, tai, man rodos, jau tada būtų sunku beužlaikyti tikybą.
ATSAKYMAS
Tamsta sukėlei keturis klausimus: 1-as, ar gyvulys neturi sielos, 2-as, ar žmogaus kūnas nėra gimęs iš gyvulio, 3-ias, ar žmogus turi sielą, ir 4-tas, ar gyvulio ir žmogaus skirtumas yra esencialinis. Tuos klausimus tyčia sustačiau taip į eilę, kad vienų išaiškinimas išeitų ant naudos ir kitiems vėlesniesiems.
1. Apie gyvulių sielą kalbant, galima tą pačią mintį išreikšti dviem visai priešingais sakiniais, nes galima, nuomonės nemainant, pasakyti, kad gyvuliai ir turi sielą ir jos neturi. Visa priklauso nuo to, ką vadiname siela. Jei siela tevadiname tiktai dvasišką, nemirtingą substanciją, galinčią gyventi be kūno, tai išeis, kad gyvuliai neturi sielos, nes niekuomi jos neparodo. Bet jei augimo, maitinimosi, dauginimosi ir jausmo jėgą vadinsime siela, tai reikės sakyti, kad gyvuliai turi sielą.
Senovės mokslas visus kūninius daiktus dalindavo dvejaip: į gyvus ir negyvus; gyvuosius vėl skirstydamas į tris dalis: augalus, gyvulius ir žmones. Naujaisiais laikais gana galinga pasidarė nuomonė, būk skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio, tarp gyvulio ir augalo, tarp augalo ir chemiško negyvo proceso yra tik viršutinis akių prigavimas, o neturintis tikro pamato.
Žemiausi gyvybės apsireiškimai matomi augaluose: maitinimasis, augimas ir gimdymas sau panašių. Aukštesnis gyvybės apsireiškimas yra jautimas, arba galėjimas reaguoti ir nereaguoti kai kuriose aplinkybėse, kaip tat matoma gyvuliuose. Senieji mokslininkai sakydavo, kad trys augalų gyvybės apsireiškimai kyla iš tam tikros nemedžiaginės jėgos, kurią jie vadindavo augalų siela (anima vegetativa). Jie matydavo tikrą esencialį skirtumą tarp augalų ir gyvulių, tvirtindami, kad šiuose yra daug tobulesnė jėga, galinti atlikti visus tris augalinio gyvenimo darbus ir dar ketvirtą, būtent jautimą. Šitą tobulesniąją jėgą senieji vadindavo gyvulių siela (anima sensitiva).
Tikėjimą nei šildo nei šaldo tvirtinimas skirtumo tarp augalų ir gyvulių, todėl mes nei negaišinsime laiko tuo dalyku. Šiandien manoma, kad tikėjimas smarkiai surištas su tvirtinimu, kad gyvybė skiriasi nuo negyvybės, kitaip sakant, kad priežastis apsireiškimų, matomų gyvuose kūnuose, visai ne ta pati, ką jėga matoma fizikos ir chemijos procesuose, mainančiuose negyvųjų kūnų išvaizdą ir turini.
Fizikos ir chemijos fenomenų priežastis yra pati persimainančių negyvų kūnų, iš negyvos medžiagos sudėtų, ypatybė. Juk kartais keleto negyvų elementų sudėjimas į krūvą padaro fenomeną, kurio nei dalimis negalėjo padaryti sudėtieji elementai, kol jie buvo skyrium; tai tat nereiškia, kad prie jų prisidėjo nauja jėga, o tai tik reiškia, kad juose jau buvo ypatybių, negalėjusių apsireikšti be susidėjimo su kitais. Jeigu visi gyvieji kūnai sudėti iš didelės daugybės negyvų elementų, kuo įvairiausiai susijungusių, tai kyla klausimas, ar gyvybės apsireiškimai nėra vien tik apsireiškimais elementų susidėjimo.
Mechanistai drįsta tvirtinti, kad taip ir yra. Svarbiausias jų tvirtinimo pamatas yra tas, kad negyvų elementų sudėjimas krūvon gali apreikšti tokias jų ypatybes, kokių niekad negalima buvo susekti atskiruose. Prie to svarbiausiojo mechanistų prirodymo prisideda dar ir antras, kad visuose gyvenimo kūnuose tėra tik tų pačių medžiagos elementų, kurie šiaip žinomi negyvoje medžiagoje, o tam tikros gyvos medžiagos nėra. Gyvieji kūnai daugiausia turi savyje elemento, vadinamo carboneum[4]. Lietuviškai jį, jei neklystu, a. a. Kudirka „Varpe“ vadindavo degiu. Rusiškai углевод, vokiškai Kohlenstoff. Taigi išeitų, kad gyvybė būtų vien tik apsireiškimu ypatybių negyvojo degio elemento, susijungiančio su kitais elementais.
Mechanistų pažvalga[5] silpna dėl to, kad ji sako, jog gali taip būti, kaip jie aiškina, o neprirodo, kad taip yra, kaip jie tvirtina. Žingsnis iš „galėti“ į „būti“ yra taip didelis, kad protas jo nežengia, neturėdamas kuomi remtis.
Neturėdami prirodymų kaip yra, kartais mokslininkai vaduojasi vien galėjimu, t. y. hipoteze, bet taip daro tik tada, kada galėjimas tinka visiems žinomiems faktams. Mechanistų nuomonė nėra mokslui tinkanti hipotezė, nes ji ne su visais žinomais faktais sutaikoma.
Jeigu nebūtų skirtumo tarp gyvybės ir negyvybės, tai nors kada iš negyvybės pasidarytų gyvybė. Tačiau aiškiai ištirta gamtoje, kad gyvas daiktas teatsiranda tik iš gyvo. 1651 m. anglas gamtininkas W. Harvey[6] ištarė dėsnį „omne vivum ex ovo“ (visi gyviai iš kiaušinių). Devynioliktame šimte metų tapo atrastas didžiai svarbus daiktas, kad visi gyvieji daiktai (organizmai) sudėti iš mažyčių gyvų dalelių, vadinamų cellulae (akytės)[7]. Rudolfas Virchow 1858 m. išleido veikalą apie celiulių ligas ir jame prirodė, kad kiekviena celiulė gema tiktai iš celiulės. Jis taipgi formulavo savo dėsnį: „Omnis cellula e cellula.“[8] Kiekvienoje celiulėje yra branduolys, o apie jį sukasi visa celiulės gyvybė. Vienas mokyčiausių dabartinių biologų Oskaras Hertwig’as prirodė, kad kiekvienas celiulės branduolys tegali atsirasti tik iš branduolio. Jis ir rašo: „Omnis nucleus e nucleo.“[9] Iki antrai pusei XIX amžiaus būdavo spėjančių, kad yra mažų gyvių, atsirandančių iš vandens. Bet Pasteur’as[10] 1861 m. prirodė, kad ir tie atsiranda vien iš tėvų. Iš to matoma, kad gyvybės negalima išvesti iš negyvybės. Gyvame daikte eina chemijos ir fizikos procesai, jame ta pati medžiaga, ką ir negyvame, bet jėgą maitintis ir daugintis gyvoji celiulė turi vien iš tėvų, tai yra iš gyvo šaltinio. Gyvame daikte yra šis tas daugiau kaip negyvame. Jeigu tad negyvąją medžiagą pavadinsime algebros ženklu a, tai gyvoji medžiaga bus: a + x. Jeigu gyvąją medžiagą pavadinsime b, tai negyvoji bus: b – x. Daugelis gamtininkų šiandien gyvybės jėgą ženklina nežinojimo raide x, nes jos prigimtis neištirta, bet žinia, kad tas x, toji gyvybės jėga, yra tikra būtis, o ne vien tik būties įvaizdas.
Negalime sakyti ko gyvame daikte yra daugiau: ar gyvos jėgos, ar negyvos medžiagos. Sakysime, kad negyvos dusyk daugiau, tai visgi skirtumas tarp gyvo ir negyvo daikto bus kaip skirtumas tarp 3 ir 2.
Ar mes gyvybę pavadinsime x, ar anima vegetativa, tai bus tik žodžiai nevienoki, o turinys vis tas pats, nes reikš, kad gyvybė yra jėga įveikianti negyvąją medžiagą.
Pripažinę augalams jėgą, skiriančią juos nuo negyvybės, turime pripažinti, kad gyvuliuose tos jėgos yra daugiau negu augaluose. Gyvybės jėga gyvuliuose nuolatai ta pati, nors jos veikimai mainosi. Šunytis vieną kart piktas, kitą kart linksmas. Abudu tuodu jausmu turi bendrą šaltinį – šunyčio sąmonę. Sąmonės nuolatybė gyvuliuose rodo, jog jų siela yra substancija. Tik ta substancija neturi nei vieno veiksmo be kūno, todėl gyvulių siela tėra tik viena substancija drauge su savo kūnu. Daugelis sako, kad ji nepilna substancija, nes be kūno visai negali tverti.[11]
Didelė yra gyvulių veislių[12] įvairybė. Gamtininkai ją sustatė į eilę, dėdami menkiausias apačioje, o tobuliausias viršuje. Kuo tobulesnė gyvulio veislė, tuo jis vadinasi aukštesnis, nes didesnė jame gyvybės jėga. Jeigu tat augalų gyvybės jėgą vadindavo vegetacijos siela, tai daug turiningesnieji gyvulių jėga turi teisę vadintis gyvuline siela.
Pripažinę gyvuliams ir augalams po sielą, neturime užmiršti skirtumų. Augalų siela pasirodo tuomi, kad maitinasi, auga ir dauginasi – prie gyvulių prisideda dar jausmas. Neapsakoma tolybė nuo menkiausio gyvulio iki tobuliausiam, nuo slieko, sakysime, iki drambliui. Taipgi dideli skirtumai augalų srityje. Bet ir pačiam tobuliausiam augalui, nors akims išrodytų gražiausias, toli šaukia iki pačiam niekiausiam gyvulių, visai akių paniekintam. Nuo pačių tobuliausių gyvulių taipgi toli šaukia iki žmogaus.
2. Žmogaus ir gyvulio kūnas. Lygiai žmogaus, kaip ir gyvulio kūne yra medžiaga ir yra gyvybė. Tais daiktais juodu nesiskiria. Darvinistai-gamtininkai sako, būk nei kitais daiktais žmogus nėra viršesnis už gyvulį, nes žmogaus kūnas yra vaisius evoliucijos, einančios nuolatai tobulyn per visas gyvulių veisles.
Pačioje pradžioje XIX šimtmečio prancūzas Lamarck[13] išreiškė nuomonę, kad senovėje ant žemės buvo mažiau gyvulių veislių negu dabar ir kad ilgainiui jų skaitlius padidėjo ir prigimtis išsitobulino. Įvairūs gamtininkai, pripažįstantieji veislių permainas, įvairiai aiškina jų priežastis. Evoliucionizme kilo daugybė hipotezių, o tarp tų garsiausia pasidarė anglo Charles Darvin’o[14] hipotezė, trumpai vadinama darvinizmu.
Moksle žinomasis darvinizmas yra ne kas daugiau kaip viena daugelio evoliucionizmo hipotezių, spėjanti, būk gyvulių veislės kilo iš vieno kamieno dėl to, kad gamtoje ant visų organizmų yra neišvengiamas dėsnis, verčiąs juos kovoti dėl būvio. Ta kova gyvybės neišnaikino, nes gyvybėje yra gabumas reikale įgyti naudingą kūno dalį. Taigi bekovodami dėl būvio vieni gyviai įgijo vienas ypatybes, kiti kitas. Gyviai neturintieji tų ypatybių kovoje žuvo ir pasiliko tik gyviai tobulesnieji. Jų skaitlius ėjo didyn dar ir dėl to, kad patinui turinčiam kovoje naudingą ypatybę labiau patikdavo pataitė taipgi turinti tą ypatybę. Kad juodu susidėjo krūvon, jųdviejų vaikai taipgi gimė su tąja ypatybe. Taip ilgainiui gyvuliams įgyjant kaskart naujas ypatybes, kaskart didesnis darėsi veislių skaitlius ir kaskart tos veislės ėjo tobulyn, nes silpnesnis žuvo kovoje. Bekylant veislėms iš veislių, atsirado beždžionės, ir, ant galo, tobulesnis už jąsias žmogus.
Kas kita yra evoliucionizmas, o kas kita yra darvinizmas. Nors ir evoliucionizmas iki šiai dienai nėra pilnai prirodytas, bet diduma kuo rimčiausių gamtininkų pripažįsta, kad iš tiesų veislės kyla iš veislių dažniausiai eidamos tobulyn. Daugelis faktų tą evoliucijos dėsnį stiprinte stiprina, bet visgi dar yra daiktų, sunkiai su ja sutaikomų. Gamtininkai gauna matyti mažų atmainų atsiradimą, o didieji veislių skirtumai kad ir atsirado, tai tas atsiradimas buvo taip seniai ir darėsi taip palengvėle, kad tai tegalima tik spėti, o ne matyti. Kur nėra matymo arba metodiškos observacijos, tenai gamtininkai negali būti drąsūs.
Pats mokslingiausias darvinizmas negali būti drąsesnis už evoliucionizmą. Pripažinus veislių ėjimą tobulyn, galima nepripažinti, kad to ėjimo priežastis buvo kova dėl būvio ir gamtinis stipriųjų išrinkimas. Todėl šalia darvinizmo evoliucionizme yra daugelis kitokių hipotezių, todėl daugelis, ypač rimčiausių gamtininkų darvinizmo neprisilaiko.
Pripažinus kovą dėl būvio ir gamtinį išsirinkimą tik tobulesniųjų ir stipresniųjų gyvių, reikėtų tikėtis, kad gamtoje tėra likę tik patys stipresnieji ir tobulesnieji esmens[15] ir veislės. Tačiau tobulybė labai retas daiktas ant žemės. Gyvuose organizmuose šalia instinkto užlaikyti gyvybę, keliančią kovą dėl būvio, yra dar meilės ir pasišventimo instinktų; juk motinos nebijo mirties gindamos priešus. Yra buvę žmonių, mylėjusių dorą ir tiesą labiau už gyvybę. Tas neabejotinas faktas visai nesutinka su darvinizmu, nedarančiu skirtumo tarp gyvulio ir žmogaus.
Pati silpniausioji darvinizmo vieta – tai tvirtinimas, būk žmogus gimęs iš beždžionės. Beždžionių išvaizda tikrai panaši į žmogaus išvaizdą. Tačiau anatomijiniai kūno skirtumai tarp žmonių ir beždžionių labai dideli. Žmogus neturi ir neturėjo uodegos. Keletas kaulelių apaugusių mėsa, o skelete išrodančių lyg uodega, tai ne uodega. Tik žmogus teturi po vieną porą rankų ir kojų, tik jisai tevaikščioja stačias. Nors žmogaus ir kai kurių beždžionių ūgis nedaug tesiskiria, tačiau žmogus turi dukart daugiau smegenų. Anatomijiniai žmogaus ir beždžionės skirtumai daug didesni negu kitų artimųjų veislių. Visos gyvulių veislės rišasi vienos su kitomis tarpinėmis atmainomis, o tarp žmogaus ir beždžionės tarpinių atmainų nėra.
Šiandien žemė jau taip ištirta, kad ant jos nėra žymių nežinomų plotų, kur galėtų gyventi dar nežinomos veislės žymiai nepanašios į žinomąsias. Zoologai dar gali atrasti ir atranda mažų nežinomų atmainų, bet pusiau žmogaus ir pusiau beždžionės, taip vadinamo antropopiteko arba beždžionžmogio, jau nėra kur atrasti.[16] Taigi, norint tikėti į žmogaus gimimą iš beždžionės, reikia statyti hipotezę, kad antropopitekai išmirę. Ta hipotezė, sulig dabartinio mokslo, kybo ore. Juk seniau buvusios veislės mirdamos likosi žemėje; daugelis, tiesa, supuvo, bet ne vienas sudžiūvo, ne vienas suakmenėjo. Antropopitekų, arba beždžionžmogių, veislė, jei ji buvo, tai buvo jaunesnė už visokius ichtiozaurus ir pleziozaurus. Žemėje liko kaulai visokių senovės baidyklių, tai turėjo liktis kur nors suakmenėję ir beždžionžmogių kaulai. Mokslininkai pereitame šimtmetyje daug ieškojo ir dabar tebeieško. Nors daug ko rado, bet beždžionžmogio nerado. 1901 metais Berlyne buvo zoologų tarptautinis suvažiavimas. Tame suvažiavime apie žmogaus atsiradimą kalbėjo profesorius Wilhelm Branca[17], geologijos ir paleontologijos berlyniškio instituto direktorius. Suvesdamas krūvon dabarties mokslo vaisius, tas garsusis paleontologijos specialistas tarė: „Mūsų veislė stoja mums į akis netikėtai diliuvijo[18] laikais be protėvių, kaip tikras homo novus [naujas žmogus].“[19] Kaip parvenijus[20] tarp aristokratų, taip žmogus tarp gyvulių, negali parodyti savo protėvių surašo.
Nors nepripažįstame mokslingojo darvinizmo, už ką jis ne iki gana sutinka su faktais, bet jį gerbiame kaip kiekvieną rimtą hipotezę. Bet šalia mokslingojo yra populiarusis darvinizmas. Tasai jau nebesivadina savęs hipoteze, o drąsiai skelbia tvirtinimus vadindamas paikšais ar melagiais visus kitaip mintijančius. Tasai nedaro skirtumo tarp savęs ir evoliucionizmo ir nežino savo vietos moksle, ir dargi save stato išvien su pačiu mokslu. Populiarusis darvinizmas prie Ch. Darwin’o hipotezių prideda dar keletą grynai tuščių tvirtinimų, būk medžiaga tėra vienatė substancija, būk gyvybė ne substancija, o tik chemijos ir fizikos judėjimų susipynimas, būk žmogus neturi sielos, o Dievo nėra, ir tikėjimas tik melas ar paklaida. Su šituo „darvinizmu“ šlykštu ginčytis. Arba jis nesižino kas esąs, arba nenori žinotis. Paskui jį negalima pasekti, kaip jis ima berti nieku neremtus ir nerimtus tvirtinimus. Šitas „darvinizmas“ neturi nieko bendra su Ch. Darwin’u. Populiariojo darvinizmo skelbėjas yra B. Haeckel’is[21]. Jo nuopelnai moksle mažai žinomi ir sunkiai išmatomi, bet jo agitacija priešinga krikščionijai visiems akis veria. Haeckel’io darvinizmas niekuomet nesutaikomas su krikščionybe.
Šiaip yra buvę katalikų, kurie, Ch. Darwin’o hipotezę sekdami, spėjo, būk žmogaus kūnas tikrai yra atsiradęs iš beždžionės ar šiaip kokio gyvulio, o Dievas tik sutvėręs žmogui sielą ir tuomi padaręs esencialinį skirtumą tarp žmogaus ir gyvulio. Nei popiežiai, nei visuotinis Vatikano susirinkimas tos nuomonės nepasmerkė.
Šv. Rašte apsakyta, kaip Dievas žmogų sutvėrė (Pr 1; 2). Ten paminėta, kad Dievas iš molio padarė žmogui kūną. Molis (lotyniškai limus, graikiškai χους, žydiškai עפר), labai norint galima imti prasmėje organizuotos gyvos medžiagos, taigi ta vieta Šv. Rašto neišrodo priešinga krikščioniškam darvinizmui. Bet toliau yra aprašytas moteriškės sutvėrimas. Tas jau visai netinka prie darvinizmo. Tiesa, mes turime atsargiai apsieiti su Šventuoju Raštu tuose daiktuose, kur tikėjimas susiduria su gamtos mokslais ir veikiau jaisiais aiškinti Šventąjį Raštą, negu juosius Šventuoju Raštu. Bet darvinizmas dar toli ne mokslas. Taigi dėl darvinizmo neprotinga ir negalima varginti Šv. Rašto tekstą, laužiant jį iš prigimtosios prasmės. Kai kurie katalikai mintijo, būk Ievos sutvėrimo aprašymas – ne istorija, o tik Adomo regėjimas. Po 1909 metų sunku tos pažvalgos prisilaikyti, nes Biblijos Komisija 30 Birželio išdavė ištarmę, kad pirmieji trys perskyrimai Gimimų[22] Knygoje yra istorija.
Gali kam rodytis, kad evoliucijos nuoseklumo užtenka protui, kad pripažintų žmogaus kūno atsiradimą iš gyvulio. Juk evoliucija labai didelė, ilga ir nuosekli. Ji sujungia patį mažiausią kivyną[23] su bangžuve ir drambliu, akims nematomą pelėsį su stipriausiu ąžuolu ir uosiu, neduodama aiškiai pažymėti ribos tarp gyvulių ir augalų.
Tai tiesa, bet evoliucija turi galą ir kraštą. Iš tuščio nieko negalėjo atsirasti, nei pirmoji dulkė, ir iš vienos negyvos dulkės negalėjo pasidaryti dvi jai lygios. Tai pamatinė proto tiesa. Ji parodo, kad visa pasaulio medžiaga turi savo buvimo šaltinį Amžiname Asmenyje. Iš negyvosios medžiagos neatsirado gyvybė. Tai rimtas gamtos mokslų žodis. Gyvybė ant žemės turėjo atsirasti be evoliucijos iš šalies. Taigi turime dviejose vietose evoliucijos pertrauką: iš nebuvimo į buvimą, iš medžiagos į gyvybę. Jei prie to pridėsime, kad evoliucija dar ir trečią kartą tapo pertraukta įsikišimu iš šalies, būtent, einant iš gyvulio į žmogų, tai kaip tik bus nuoseklumas, apsireiškiantis įsikišimuose, padedančiuose evoliucijai.
Ir šiaip, ir taip imant, neturime stiprių pamatų sakyti žmogaus kūno ėjimą iš gyvulio, o daugiau yra daiktų, verčiančių tikėti, kad žmogaus ir gyvulio skirtumas siekia jųdviejų kūnų pradžios.
3. Žmogus turi sielą. Jeigu žodį siela imtume prasmėje gyvosios jėgos, esančios augaluose arba jaučiančios gyvuliuose, tai būtų aišku, kad žmonės turi sielą. Augaluose gyvybė nesijaučia savęs. Gyvulių siela aukštesnė už jų ne tik apsireiškimų įvairumu, bet labiausiai sąmone. Žmonėse prie sąmonės yra dar ir protas.
Aplinkui mus esantieji daiktai sukelia mumyse jautimą. Šviesa įeina per akis į mūsų sąmonę daugumu įvairių spalvų, oro judėjimas per ausis padaro balso girdėjimą ir t. t. Nėra nei mažiausio abejo, kad gyvuliai, taip pat kaip ir žmonės, jaučia dažų[24] skirtumus, užuodžia kvapus. Iš gyvulių apsiėjimo lengva matyti, ar jiems šilta, ar šalta, ar minkšta, ar kieta.
Jautulių[25] įspūdžiai žmonėse nelieka toki, koki būva atėję iš lauko. Žmogus lygina ne tik įvairius regėtuosius daiktus, bet ir to paties įspūdžio dalis vienas su kitomis, atrasdamas jose tai kas svarbu ir kas mažmožis. Tokiu būdu žmonėse atsiranda dvejopų prityrimų: jautulių paveikslai (species sensibiles) ir sampročiai[26] (ideae). Samprotis turi bendrą objektą su paveikslu, bet jųdviejų gimtis visai kitokia. Kai kurie prisilaiko nuomonės, kad ir gyvuliai taip gi moka daryti sampročius iš jausmais gautųjų paveikslų. Bet ta nuomonė tesiremia tik vienu žmogaus ir gyvulio panašumu. Nėra nei kokių ją patvirtinančių faktų. Zoologijoje ji vadinasi antropomorfizmu.
Jeigu gyvuliai galėtų daryti sampročius iš paveikslų, tai jie galėtų daryti ir ženklus daiktams. Juk ženklui ir sampročiui daryti tereikia tų pačių psichologijinių veiksmų, būtent lyginančio sudėjimo ir atskyrimo. Nemokėjimas kalbėti reiškia, kad gyvuliai negali pasidaryti sampročiams ženklų. Kai kurių paukščių liežuvis gana miklus žodžiams tarti, ale minties tie paukščiai bet gi neišmoksta. Kurių gyvulių liežuvis per sunkus, tie išrastų kitokius ženklus, jei tik sampročių turėtų. Išradę sampročiams ženklus, jie galėtų suteikti vieni kitiems prityrimus ir tarp jų darytųsi pažanga.
Iš to, kad gyvuliai nepajėgia pažangos numanu, jog juose nėra jėgos, perdirbančios jausmų įgijimus. Tą jėgą žmonėse mes vadiname protu.
Žmogus vartoja protą pirmiausia savo naudai. Sujungia keletą įvairių priežasčių taip, kad iš jų išeitų viena jam naudinga pasekmė. Tas vadinasi tikslingu darbu. Žiūrint į gyvulių apsiėjimą, kartais išrodo, kad ir jie moka tikslingai dirbti. Juk voverė rūpestingai renka riešutus žiemai. Tas darbas, be abejo, tikslingas, bet jis nerodo voverės proto. Ketveriopą žinau tikslingumo rūšį: transcendentinį, instinktyvinį, atmintinį ir protinį. Transcedentinis tikslingumas yra mašinoje, kuri protingai dirba nežinodama tikslo nei nesižinodama ką daro. Instinktyvinis nežino tikslo, nežino dėl ko jis vartoja priemones, ale jaučiasi ką darąs. Kūdikis žinda motinos krūtį nežinodamas, kad naudojasi Toricelli’o atrastomis fizikos teisėmis[27] ir kad žindymo tikslas yra gyventi. Piemenukas, vydamas botagą, naudojasi dideliu skaitlium gamtos teisių, kurių jis niekad neištyrė nei teoretiškai, nei praktiškai. Bet piemenukas žino, kam drožia kuolelį, kam daro užbarzdį[28] ant jo, kam pirma susuka kilpą, o paskui daro vielas ir galutinai iš vielų jau suka botagą sistematiškai. Tačiau piemenukas negali nuvyti botago, kol neišmoksta iš kito. Botago vijime dirba daugiau atmintis, o išrodo, būk dirba protas. Tik genialus piemenukas moka padaryti botago vijime ką nors tikslingiau negu buvo išmokąs, ir tame pagerinimo įvedime tiktai apsireiškia protas šalia atminties.
Gyvulių instinktas apsireiškia formoje, priklausančioje nuo faktų, kuriuos gyvulys gauna patirti jautuliais. Gyvuliai turi atmintį, užlaikančią faktus. Ir jais instinktas taip pat naudojasi, kaip ir naujai patirtaisiais. Žmonės taipgi daugiau vaduojasi instinktu ir atmintimi negu protu. Todėl gyvulių apsiėjimai smarkiai panėši į mūsiškius. Mokslas viršutiniais panašumais negali vaduotis. Paskutiniais laikais, perėjusiame šimtmetyje ir dabar, mokslininkai visaip rūpinosi pastatyti gyvulius tokiose aplinkybėse, kad jie nors mažiausią proto faktą parodytų. Tie bandymai daug kartų buvo neišmintingai statomi, nes neatitolindavo instinktinio ir atmintinio tikslingumo. Tais bandymais antropomorfistų tikėjimas susistiprindavo. Kuomet bandymai būdavo protingai surengti, tuomet ir tikslingumo neapsireikšdavo. Ypač gražus pavyzdžiai garsaus entomologo Fabre’o veikale „Les souvenirs entomologiques“[29] (žiūr. I dalį straipsnį: Ignorance de l’instincte).
Nesant rimtų pamatų tvirtinti, kad gyvuliai turi protą, reikia pripažinti, kad žmogaus siela aukštesnė už gyvulius protu.
Tamsta ir be manęs žinojai, kad gyvuliai nesilygina protu su žmonėmis. Apie sielą, ar žmonės ją turi, klausei dėl to, kad matei, jog vieni kalba apie neapsakomą žmogaus sielos brangumą, kiti iš tiesų rūpinasi savąja siela ir sielomis artimų žmonių, o ne gyvulių. Vienas protingumas dar neišaiškina to didelio skirtumo, kuris matyti krikščionijos apsiėjime su žmonėmis ir gyvuliais.
To skirtumo priežastis yra krikščionijos tikėjime, kad žmogaus siela yra dvasia ir kad ji niekuomet nemiršta, o kūnui mirus būva amžinai laiminga arba nelaiminga, sulig to, kaip pati užsipelno. Šitų trijų krikščionijos dogmatų nei psichologija, nei gamtos mokslai negali patvirtinti taip aiškiai, kaip norėtume, nes tie mokslai nesiekia į grynos dvasios sritį.
Nors ne vienas rimtas mokslininkas yra bandęs gamtiniais prirodymais išvesti sielos dvasingumą ir nemarumą, tačiau tikroji priežastis, dėl kurios aš į tuodu daiktu ir amžinąjį atlyginimą tikiu, yra V. Jėzaus autoritetas. Išganytojas taip mokino, todėl negali kitaip būti. V. Jėzus ne pirmas atnešė tą mokslą ant žemės. Seniausioje Šventojo Rašto knygoje, antrame perskyrime buvo pasakyta, kad Dievas, sutvėręs žmogaus kūną iš žemės, „įkvėpė jam į veidą gyvybės kvapą, ir žmogus tapo gyva siela“.[30] Jogei Dievas yra dvasia, todėl ir įkvėptasis į žmogaus kūną Sutvertojo kvapas taipgi dvasia. Ji sujungta su kūnu, ji taipgi dėl nuodėmės kenčia kūno įtaką, bet visgi turi kitokią prigimtį negu kūnas. Viena naujesniųjų Senojo Įstatymo dalių, būtent Išminties Knyga, rašo: „Žmonių galvojimai baukštūs ir neturi tikrybės nei mūs pačių būsiantiems reikalams atspėti, nes puvimo kąsnis kūnas apsunkina sielą ir reikalas gyventi iš žemės padarytame gyvenime apsunkina daug protaujančią mintį.“[31] Kitoje vietoje tas pats raštininkas išreiškia tikėjimą į sielos nemarumą: „Teisiųjų sielos Dievo rankoje yra ir jų nepalytės mirties kančia. Paikoms akims išrodė, būk jie miršta; nors mintyta, būk jų pabaigos skaudžiai vargingos būta, tačiau jie besą ramybėje. Nors žmonėms matant jie tapo užkankinti, tačiau jų viltis amžinybėje išsipildė. Mažame kankinimus kentė, didžiame laimingi tapo.“[32]
Iš V. Jėzaus lūpų žinome, kad Senojo Įstatymo knygose amžinoji tiesa, nes jas rašė Dievo įkvėptieji žmonės. Jėzui tikime, nes turime Jo dievybės prirodymų, kuriuos, jei būsiu sveikas, išdėsiu vėliau.
Pats V. Jėzus, patvirtindamas Senojo Įstatymo skelbtąsias apie sielą tiesas, dažniausiai kalbėdavo, kad ją reikia branginti labiausia už viską. Dėl sielos Jis liepia išsižadėti tėvo ir motinos, ir moteries, ir vaikų, ir brolių, ir seserų, ir dargi savo gyvasties.[33]
Nei pasaulio pelnymas neatstoja sielos pragaišties.[34] Jei sielai kenktų akis, tai reikėtų ją išlupti.[35] Nereikia bijotis žmogžudžių, o to, kas gali sielą pražudyti pragare.[36] Jėzus sako palyginimą apie nedorą didžturtį ir pavargėlį Lozorių, aiškiai pažymėdamas, kad lygiai blogosios, kaip ir gerosios sielos nemiršta kūnui numirus, o kad abejos atsiima laimę arba nelaimę, kaip buvo užsipelniusios.[37]
Mes, krikščionys šitaip protuojame. Istorija kuo stipriausiai prirodo tuos faktus, iš kurių protas negali neišvesti kuo aiškiausios pasekmės, kad V. Jėzus buvo Dievas. Nei gamtos, nei šiaip kokiuose moksluose nėra nei mažiausio daikto tiems faktams ir tam išvedimui priešingo. Taigi protingai tikime, kad V. Jėzus buvo Dievu. Dievas negali pasakyti paklaidos, o V. Jėzus sakė, kad žmogaus siela yra amžinai nemirštančioji dvasia, kūnui mirus atsiimančioji savo užsipelnytą laimę arba nelaimę, tai tas pasakymas negali būti paklaida. Taigi apie tris psichologiškuosius krikščionijos dogmatus protingai galime abejoti tik tada, kada Jėzaus dievybės prirodymai būtų abejotini ir kada gamtos moksluose būtų neabejotinai prirodyta: kad siela miršta ir kad ji nėra dvasia.
Bet gamtos moksluose ne tik tokių prirodymų nėra, o yra gan rimtų dalykų verčiančių spėti į tą pusę, kur dogmatai rodo. Tegul kai kuriems tų spėjimų neužtenka, bet dėl to Jėzaus dievybės prirodymai lieka pilnoje savo tvirtumoje ir jėgoje. Jie išrodo silpni tik tiems, kurie jų nežino.
Kas pripažįsta amžiną sielos laimę ir nelaimę, tam rūpi žmonių sielų likimas. Dėl to vieni rūpinasi savo sielomis, kiti darbuojasi apie savo ir artimų išganymą.
4. Žmogaus ir gyvulio skirtumas. Gyvulių sielomis krikščionys nesirūpina, nes neturi priežasčių tikėti, kad jos yra dvasios ir pergyvena kūnus. Juk nei Senasis, nei Naujasis Įstatymas to nesakė, žmonių mokslai taipgi tam neturi nei kokių prirodymų. Kas tiki į gyvulių sielos amžinumą, tas tiki be pamatų, o tikėjimas be pamatų vadinasi prietaru.
Kai kurie žmonės šitaip protauja. Žmogus turi amžiną sielą, o gyvulys panėši į žmogų, tai ir gyvulys turi turėti sielą. Kiekvienam lengva matyti to protavimo silpnumai. Panašumas toli nereiškia vienodumo. Juk portretas panėši į žmogų, bet negali kalbėti kaip žmogus. Giliau įsižiūrėję į gyvulių ir žmonių panašumus, negalima per daug juos skelbti. Nei vienas žmogus nenori būti per daug panašus į galviją dėl to, kad žmoguje turi būti tokių gerų ypatybių, kokių galvijai negali turėti.
Žemesnėji ypatybė, kaskart eidama tobulyn, gali taip iškilti, kad mažu kuo išrodys menkesnė už aukštąją ypatybę, esančią mažame laipsnyje. Torpedos šūvis greičiau ir sumaningiau plaukia vandenim už daugelį vandens gyvulių. Tačiau yra esencialinis skirtumas tarp torpedos šūvio ir žuvies. Paikiausioji žuvis aukštesnė už tobuliausią torpedą dėl to, kad žuvis turi šiokius tokius jautulius, o torpedoje jautuliai užstojami labai tobulais mechanizmais.
Taip ir instinktas, atėjęs iki aukštam išsilavinimui, gali labai panėšėti į protą: vietomis gali išrodyti išmintingesnis už jį. Todėl mums rodosi, būk skirtumas tarp vabalo ir beždžionės psichikos yra didesnis negu tarp labiausiai išlavinto gyvulio ir puspročio žmogaus. Esencialinį skirtumą daro tai, kad pusprotis žmogus mintija sampročiais, t. y. turi protą, o sumaningiausias gyvulys tejaučia tik įspūdžius.
Nėra iš ko spėti, kad ateityje taps prirodytas protas gyvuliuose. Bet sakykime, kad įvyks netikėtas daiktas ir gyvuliams protą reikės pripažinti. Tada esencialinis skirtumas tarp gyvulio ir žmogaus neišnyktų, nes liktųsi tarp jųdviejų labai didelė ypatybė – amžinai nemirštančioji dvasia, žmoguje sujungta su kūnu.
[Vadovas, 1913.10, Nr. 62, p. 151–158.]
[1] Orig. dūšią.
[2] Gyvūnai.
[3] Išsivystęs.
[4] Anglis.
[5] Požiūris.
[6] William Harvey (1578–1657).
[7] Ląstelės.
[8] R. Virchow [1821–1902], Zellularpathologie in ihrer Begründung auf physiologische und pathologische Gewebelehre. [1859.] Cituota iš Hertwig‘o ir Pesch‘o. – Aut. past.
[9] О. Гертвигъ, Общая бiологiя. Клетка и ткани. 3-е русское издание С.-Петербургъ. Риккеръ 1911 г. p. 251. [Oscar Hertwig (1849–1922), Allgemeine Biologie. Zweite Auflage des Lehrbuchs „Die Zelle und die Gewebe“, Jena, 1906.] – Aut. past.
[10] Louis Pasteur (1822–1895).
[11] Skirtumą tarp substancijos ir akcidencijos į filosofiją įvedė Aristotelis. Jį aiškino šituo pavyzdžiu. Sokratas iš Atėnų nuėjo į Pirėjų. Kol filosofas buvo Atėnuose, reikėjo apie jį sakyti, kad jis Atėnuose, o kaip nuėjo į Pirėjų – tai jau reikėjo sakyti, kad Pirėjuje. Buvimas Atėnuose ir buvimas Pirėjuje – du skirtingu drauge negalimu daiktu, tačiau juodu sakome apie tą patį Sokratą. Iš to matyti, kad yra dvejopų ypatybių, kurių vienos mainosi, kitos nesimaino. Nesimainančioji savystovė [t. y. savarankiška] ypatybė vadinasi substancija. O ypatybė tegalinti būti tiktai kitoje, vadinasi akcidencija. Šitas Aristotelio mokslas ir šiandien neprastojo savo vertės. Kad mes sakome, jog yra esencialis skirtumas tarp gyvybės ir negyvos medžiagos, tai mes mintijame, jog šalia tų medžiaginių substancijų, kurias chemija vadina elementais ir šalia kitų fizikai žinomų jėginių [t. y. aktualių] substancijų, yra dar nors viena substancija – gyvybė. – Aut. past.
[12] Rūšių.
[13] Jean-Baptiste de Lamarck (1744–1829).
[14] Charles Darwin (1809–1882).
[15] Būtybės, individai.
[16] „Vilniaus Žinios“ 1908 m. № 240 apskelbė, būk jau atrastas Australijoje pusiau žmogus, pusiau beždžionė. Bet tokių apskelbimų jau ne sykį būta, tik jie visi pasirodydavo klaidingi. Pono Z. Aleksos tikėjimas pavyzdingai stiprus. Bepigu, kad katalikai taip lengvai tikėtų į dogmatus! – Aut. past.
[17] Wilhelm von Branca (1844–1928).
[18] Tvano.
[19] Ahnenlos, ein warer homo novus, steht unsere Gattung plötzlich vor uns da in diluvialer Zelt (Verhandlungen des V Internationalen Zoologenkongress zu Berlin. 1902, p. 237). Cituota iš Stimmen aus Maria Laach, Bd. 80, S. 184. – Aut. past.
[20] Išsišokėlis.
[21] Ernst Haeckel (1834–1919).
[22] Pradžios.
[23] Infuzorija ar uodo vikšras.
[24] Spalvų.
[25] Juslių, pojūčių.
[26] Sąvokos.
[27] Evangelista Torricelli (1608–1647), 1643 atradęs Toričelio dėsnį skysčių dinamikoje.
[28] Užkarpą, atsikišimą.
[29] Jean-Henri Fabre (1823–1915), Souvenirs entomologiques : études sur l‘instinct et les moeurs des insectes, 1879–1900.
[30] Juogei aš verčiu tik mintį, todėl paduodu ir originalį tekstą: [tekstas hebrajų k.] (Pr 2, 7). – Aut. past.
[31] [Tekstas graikų k.] (Išm 9, 14. 15). – Aut. past.
[32] [Tekstas graikų k.] (Išm 3, 1–5). – Aut. past.
[33] Lk 14, 26. Čia originalo necituoju, nes Naujamjam Įstatymui vartoju kun. Skvirecko. – Aut. past.
[34] Mt 16, 26. – Aut. past.
[35] Mt 5, 26. – Aut. past.
[36] Mt 10, 28. – Aut. past.
[37] Lk 16, 19–31. – Aut. past.