2020 m. kovo 1 d.
Brangūs tikintieji, draugai ir geradariai
Jau ilgą laiką norėjau jums tarti šiuos keletą žodžių. Šiuo metu nuo vieno jubiliejaus žengiame prie kito: viena vertus, prieš penkiasdešimt metų buvo įvestos Naujosios Mišios, o su jomis tikintiesiems buvo įpiršta nauja krikščioniško gyvenimo samprata, pritaikyta prie vadinamųjų šių dienų poreikių. Antra vertus, šiemet minime Šv. Pijaus X kunigų brolijos įkūrimo penkiasdešimtąsias metines. Nereikia nė sakyti, kad šie du jubiliejai glaudžiai susiję, nes pirmasis įvykis reikalavo atitinkamos reakcijos. Būtent apie tai ir norėjau pakalbėti, kad galėtume padaryti šiandienai vertingas išvadas. Tačiau pirmiausia norėčiau grįžti toli į praeitį, nes šis konfliktas, pasireiškęs prieš penkiasdešimt metų, iš tikrųjų prasidėjo jau per viešąjį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimą.
Kai Išganytojas, likus metams iki Jo kančios, apaštalams ir Kafarnaume jo klausiusiai miniai pirmą kartą paskelbė duosiąs didžiąją šv. Mišių ir šv. Eucharistijos dovaną, vieni mokiniai pasitraukė, o kiti dar stipriau prie Jo prisirišo. Paradoksalu, bet kaip tik žinia apie Eucharistiją išprovokavo pirmąją „schizmą“ ir kartu paskatino apaštalus galutinai atsiduoti Jėzui.
Štai kaip šv. Jonas aprašo mūsų Viešpaties žodžius ir Jo klausytojų reakciją:
„Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje. Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ <...> Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.“ (Jn 6, 56‒66)
Pamėginkime paeiliui atsakyti į tris iš šio epizodo plaukiančius klausimus. Kodėl žydai pasipiktino ir ką jie nuo tos akimirkos atmetė? Ką, savo ruožtu, atmeta šiuolaikinis krikščionis? Ką turėtume daryti, kad nepasiduotume tai pačiai senovinei klaidai?
* * *
Evangelija pasakoja, jog žydai pasipiktino todėl, kad nesuprato, kaip Jėzus gali duoti jiems valgyti savo kūną. Išgirdęs jų murmėjimus, mūsų Viešpats, užuot pateikęs jiems suprantamesnį paaiškinimą, kelis kartus vėl patvirtino, jog būtina valgyti Jo Kūną ir gerti Jo Kraują norint turėti amžinąjį gyvenimą. Nepaisant neseniai įvykdyto duonos padauginimo stebuklo, žydams iš tikrųjų trūko pasitikėjimo mūsų Viešpaties žodžiais. Jie nebuvo pasirengę leistis Jo vedami. Kitaip tariant, jiems trūko tikėjimo, per kurį Dangiškasis Tėvas supažindina sielas su išganymo paslaptimi:
„Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ (Jn 6, 40)
Šitaip žydai jau tada atmetė tai, ką jie galutinai atmes po metų, būtent: Kryžiaus auką, o kartu ir jos tęsinį ‒ šv. Mišias bei jos vaisių ‒ šv. Komuniją. Jie iš anksto atmetė Kryžiaus ekonomiją[1], nes be tikėjimo žvilgsnio ji tampa nesuprantama. Jiems Kryžius reikš papiktinimą, kaip ir mūsų Viešpaties žodžiai apie šv. Eucharistiją. Tai tik dvi to paties pasipiktinimo apraiškos. Iš tikrųjų, negalima mylėti šv. Eucharistijos nemylint Kryžiaus, lygiai kaip ir negalima mylėti Kryžiaus nemylint šv. Eucharistijos.
* * *
O ką gi atmeta šiuolaikinis krikščionis? Jis irgi atsisako pripažinti Kryžiaus ekonomiją, kitaip tariant, atsisako prisijungti prie ant altoriaus atnaujinamos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus aukos. Jį piktina tokia perspektyva. Jis nesupranta, kaip Dievas galėtų jo prašyti tokio dalyko, nes nebesupranta, kaip Dievas Tėvas galėjo reikalauti, kad mūsų Viešpats mirtų ant kryžiaus. Jo samprata apie krikščioniškąjį gyvenimą pakinta nepataisomai. Jis nebepriima idėjos, kad savyje turėtume papildyti tai, ko trūko Kristaus kentėjimams (plg. Kol 1, 24). Šitaip kryžiaus dvasią pamažu pakeičia pasaulio dvasia. Gilus troškimas išvysti Kryžiaus triumfą užleidžia vietą miglotam norui matyti geresnį pasaulį, gyvenimui tinkamesnę žemę, pagarbą ekosistemai ar taikesnę žmoniją, kartu nė nenutuokiant, kokiam tikslui to reikia ir kokiomis priemonėmis tai įmanoma pasiekti. Priimdama šį naują, šiuolaikiniam krikščioniui būdingą požiūrį, vedantį į beprasmybę ir abejingumą, visa Bažnyčia, kartu su hierarchija ir tikinčiaisiais, praranda savo egzistavimo pagrindą, pakliūva į gilią krizę ir tada žūtbūt siekia rasti sau naują misiją pasaulyje, nes apleido savo tikrąją misiją ‒ siekti Kryžiaus pergalės. Neišvengiamai šioje naujoje krikščioniško gyvenimo ir Bažnyčios sampratoje nebelieka vietos šventajai Mišių aukai, nes joje nebelieka vietos pačiam Kryžiui. Kristaus Kūnas ir Kraujas, kurį žmonės turėtų valgyti ir gerti, kad pasiektų amžinąjį gyvenimą, įgyja naują prasmę. Naujosios Mišios yra ne tik naujas Mišių ritualas, bet ir galutinė neištikimybės Kryžiui išraiška. Šitai padeda mums geriau suprasti paskutinius penkiasdešimt Bažnyčios istorijos metų, o taip pat ir daugumą klaidų, grėsusių jai du tūkstančius metų.
* * *
Taigi, ką 2020 metais turėtume daryti, kad išsaugotume Kryžiaus dvasią ir besąlygišką meilę šv. Eucharistijai? Anksčiau ar vėliau pagunda, kuri atstūmė žydus nuo Jėzaus, vienaip ar kitaip užklups ir mus. Tuomet mūsų Viešpats užduos mums tą patį klausimą, kurį uždavė apaštalams: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67) Kaip mums būti pasirengusiems kartu su šv. Petru atsakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Sūnus“ (Jn 6, 68)?
Atsakymas į šį esminį klausimą yra tikras dalyvavimas šventojoje Mišių aukoje ir su Eucharistija tampriai susietas gyvenimas. Šv. Mišios atnaujina mūsų sielą tiek, kiek mes įsigiliname į Kryžiaus paslaptį, kiek padarome ją sava ‒ ne tik dalyvaudami mūsų tikėjimą šventąja Auka išreiškiančiame rituale, bet ir jungdamiesi su šia Auka patys, kol galiausiai ji tampa ir mūsų auka, kartu likdama tobula mūsų Viešpaties auka. Kad tai pasiektume, kad galėtume pasiaukoti kartu su Atpirkėju, visų pirmiausia turime nuoširdžiai prisiimti Kryžių su visomis jo pasekmėmis. Reikia dvasiškai išsižadėti visko, kad galėtume paaukoti viską su Jėzumi ir per Jį: savo ego, savo valią, savo širdį, savo troškimus, savo ambicijas, savo aistras, savo baimes ‒ žodžiu, visa, kas mes esame ir ką turime.
Gyvendami pagal tokią nuostatą mes būsime susivieniję su Sūnumi, kai Jis aukos save Tėvui, nes Kryžius suvienija mus su Juo ir sujungia mūsų valią su Jo valia. Šitaip būsime pasirengę pasiaukoti Tėvui kartu su Juo. Negalime iš tikrųjų paaukoti savęs Dievui, jei nesame susivieniję su Jėzumi Kristumi. Tik susivienijus su atnašaujamu Avinėliu mūsų pasiaukojimas įgyja didžiulę vertę. O tai įvyksta tik per šventąją Mišių auką.
Tik po šio tobulo savęs atsidavimo, atnaujinamo per kiekvienas Mišias, mes galime mainais gauti Šventosios Aukos vaisių ‒ šventąją Eucharistiją. Šv. Eucharistija mus apvalo, pašventina ir naikina mumyse pasaulio meilę ‒ su sąlyga, kad nesipriešiname šiam radikaliam savęs išsižadėjimui. Štai kas yra šv. Mišios ir štai kodėl turime kasdien vis iš naujo atrasti jų vertę. Po penkiasdešimties metų turime vis labiau ir labiau suvokti tą didžią malonę, kurią gavome ir nuolatos gauname per Visų laikų Mišias.
Gali atrodyti paradoksalu: viena vertus, šv. Mišios visada išlieka mūsų kovos ir nenuilstamų pastangų objektas; antra vertus, pokytis, kurį jos sukelia mūsų sieloje, teikia neapsakomą ramybę, kurios autorius gali būti tik mūsų Viešpats. Iš tikrųjų tas, kuris dažnai priima Jėzų Kristų ir per Jį gyvena, pamažu ima nebetrokšti nieko kito. Jis nebebijo nieko prarasti, net savo gyvybės. Galiausiai jo sieloje nebelieka nieko, kas neatitiktų šventos Dievo valios. Įprastas nerimas, kylantis iš kovos tarp „senojo žmogaus“ ir „naujojo žmogaus“, nebevargina sielos, kurią perkeičia šv. Mišios ir šv. Eucharistija. Tokia siela gyvena ramybėje, nuraminta šv. Komunijos: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.“ (Jn 14, 27)
Šventoji Komunija mus perkeičia, sukurdama ryšį su mūsų Viešpačiu. Iš tiesų visas šventumas ir visas dvasinis gyvenimas susiveda į šią glaudžią vienybę su Kristumi. Visa, kas neveda į šią vienybę, yra tik tušti plepalai. Tai vienintelis Jam svarbus dalykas ir vienintelė priežastis, dėl kurios Jis įkūrė savo Bažnyčią. Jis nori tik vieno dalyko: kad ši vienybė būtų tobula ir amžina: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą.“ (Jn 17, 24)
Per šv. Eucharistiją Jis pradeda megzti šį ryšį ir ruošti mus amžinybei. Šv. Eucharistija yra amžinojo gyvenimo laidas ir priemonė, per kurią jis prasideda jau čia, žemėje. Kas priima šv. Komuniją su teisinga nuostata, žino, kad joje slypi amžinojo gyvenimo sėkla. Kiekviena šv. Komunija padidina mumyse vilties dorybę, sustiprina amžinojo gyvenimo troškimą ir padeda mums po truputį įsišaknyti danguje. Iš tikrųjų amžinybė ir yra vienybė (communio) su mūsų Viešpačiu, vienybė, kuri niekada nesibaigia, nes Jis visiškai ir tobulai pripildys mūsų sielą, Jis amžinai bus mums viskuo. Amžinybė yra tarsi ilgos, nesibaigiančios Velykos, per kurias mūsų Viešpats vėl apreikš savo šlovę, kaip tai padarė per savo Prisikėlimą, ir per kurias jis pasidalys su mumis savo džiaugsmu ir šlove. Šis dalyvavimas Jo džiaugsme ir garbėje, nors kol kas ir paslėptas, prasideda susivienijus su Jėzumi Kristumi šv. Eucharistijoje.
Turime visu tuo gyventi. Turime puoselėti šią meilę šv. Mišioms ir šv. Eucharistijai. Turime perduoti ją kitiems, ypač jaunuoliams, nes jie dažnai susiduria su sunkiu pasirinkimu tarp mūsų Viešpaties ir pasaulio. Jie bus pasirengę rinktis Jėzų Kristų tiek, kiek vyresniuosiuose matys besąlygišką meilę šv. Eucharistijai, meilę, kurios neįmanoma perduoti teorinėmis pamokomis, o tik tikru krikščionišku ir šio idealo visiškai persunktu gyvenimu. Šventoji Mišių auka yra daug daugiau nei vien paprastas ritualas, prie kurio esame prisirišę, kaip mums prikaišioja daug netikinčiųjų. Šv. Mišios yra mūsų gyvenimas, nes Jėzus Kristus yra mūsų gyvenimas! Mes visko tikimės tik iš Jo ir iš nieko kito. O visa tai, ko iš Jo tikimės, kasdien randame šv. Eucharistijoje: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.“ (Jn 6, 36)
Štai kaip turėtume nuolatos maitinti savo sielas, kad galėtume išsaugoti Kryžiaus dvasią, kuri kartu yra atgailos ir džiaugsmo dvasia, apsimarinimo ir gyvenimo dvasia, pasaulio niekinimo ir meilės šv. Eucharistijai dvasia. Štai kaip turėtume pasiruošti Velykoms: toms, kurias švęsime po kelių savaičių, o ypač toms, kurias švęsime amžinybėje.
Telaimina jus Dievas
Mencingenas, 2020 m. kovo 1 d., pirmasis gavėnios sekmadienis
Kun. Davide Pagliarani
Generalinis vyresnysis
[1] Teologine prasme ekonomija reiškia Dievo veiksmus pasaulyje, kuriais jis sprendžia gimtosios nuodėmės problemą ir atveria žmogui kelią į išganymą.