Karas prieš moteriškumą. Feminizmas ir feministinė teologija

Feminizmo reiškinys šiandien viešajai nuomonei nėra labai įdomus ir apie jį primena tik pavieniai ekscentriški balsai (pvz., Lietuvoje – profesorės M. A. Povilionienės), tačiau taip yra tik dėl to, kad visa modernioji visuomenė jau prisotinta feministiniu raugu. Feminizmo ideologija iš tiesų įvykdė radikalią revoliuciją, kurios žala buvusiai krikščioniškai Vakarų civilizacijai neišmatuojama. Nė viena ideologija negali pasigirti tokiu žmonių aukų skaičiumi, kaip feminizmas: būtent feminizmo sukelta abortų banga XX amžiuje nusinešė apie 945 milijonus kūdikių gyvybių. Taip pat ir Katalikų Bažnyčioje iš visų modernistinės teologijos krypčių didžiausią griaunamąją jėgą turi feministinė teologija. Todėl verta pasigilinti į feminizmo istoriją ir atkreipti dėmesį į jo įtaką visoms gyvenimo sritims.

Anglų rašytojas katalikas G. K. Chestertonas kartą ironiškai mestelėjo: „...Feministės (taip vadinamos dėl neapykantos viskam, kas moteriška [feminine])...“ (Fancies Versus Fads, 1923). Iš tiesų, feminizmas, sukildamas prieš prigimtinę tvarką lyčių srityje, pasikasa ir po moteriškumo pamatais. Todėl pagrindinės šio judėjimo priešininkės visais laikais buvo moterys, savo raštais ir veikla gynusios sveiką moteriškumo sampratą, santuoką ir šeimą.

Pirmosios bangos feministė Elizabeth O. Smith vienoje kalboje 1852 m. klausė: „Ar mes tikrai suprantame, kad siekiame ne kažko menkesnio, o visiško dabartinės visuomeninės tvarkos apvertimo, viso dabar galiojančio socialinio sutarimo panaikinimo?“ Feminizmas nėra idėja, apsiribojanti socialiniu „moters klausimu“, jis sukyla prieš visą natūralią ir antgamtinę visuomenės tvarką, pačius jos pagrindus.

Lenkų mokslininkas Kazimierzas Ślęczka (kurio studija Feminizmas (Mintis, 2005) aš dažnai remsiuosi) taip suformuluoja esmines idėjas, vienijančias visas feminizmo kryptis: moterys visuomenėje skriaudžiamos vien todėl, kad jos moterys; šią padėtį galima ir reikia pakeisti; tai gali padaryti pačios organizuotos moterys be kitų judėjimų ar institucijų pagalbos. Dar galima būtų pridėti visuotinį sutarimą, jog moterys turi turėti visišką laisvę daryti abortus.

K. Ślęczka pabrėžia, kad feminizmą reikia aiškiai skirti nuo „moterų judėjimo“, moterų organizuotos veiklos politinėse partijose, tautiniuose judėjimuose, religinėse bendruomenėse ir bažnyčiose, profesinėse ir socialinėse organizacijose. Visos partijos, bažnyčios, ideologijos noriai išnaudoja moterų paramą, tačiau moterų problemos jose laikomos antrinėmis, jos esą išsispręs savaime, pasiekus pagrindinius tikslus. Pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčia nuo XX a. pradžios skatino katalikių moterų organizacijų kūrimą ir ragino moteris imtis visuomeninės veiklos. Feministinės ir kitos moterų organizacijos dažniausiai atsiriboja vienos nuo kitų. Bet reikia pripažinti, kad paties „moterų judėjimo“ modernia forma nebūtų be palaipsnės „emancipacijos“, kuri yra pirmosios feminizmo bangos „nuopelnas“.

 

Visose pagoniškose kultūrose moterys turėjo mažiau teisių nei vyrai nuosavybės, santuokos, paveldėjimo ir kitose srityse. Visur randama moters pavergimo ir barbariško elgesio su ja reiškinių: poligamija, skyrybos, prostitucija, moterų grobimas ir pardavimas, pirmosios nakties teisė, izoliavimas, reikalavimas moteriai nusižudyti mirus vyrui, apipjaustymas, kaklo tempimas ar pėdos augimo ribojimas ankšta avalyne.

Antikinėje Graikijoje moterys gyveno haremo sąlygomis: negalėdavo laisvai išeiti iš vyro namų, neturėjo daugelio pilietinių ir ekonominių teisių. Vyras galėdavo žmoną atleisti. Spartos paprotys, kad moterys lygiai su vyrais užsiiminėjo gimnastika, likusių graikų laikytas nenormaliu. Bet Spartos teisės įkvėptas Platonas savo „Valstybėje“ siūlo sulyginti vyrų ir moterų padėtį visuomenėje. Išminčius Sokratas paprastai neleisdavo savo viešuose disputuose dalyvauti moterims (išimtis – Diotima „Puotoje“), filosofija ir išsilavinimas buvo daugiausia vyrų privilegija. Tik prieš visuomenės normas sukilę epikūriečiai turėjo keliaujančių filosofių. Tiesa, tarp Platono ir Speusipo mokinių minimos Aksiotėja ir Lastenija.

Graikijoje tėvas net penkias dienas po vaiko gimimo turėjo teisę nuspręsti, ar prisiima vaiką – jei vaikas silpnas, o ypač jei tai mergaitė, kuriai reikės kaupti kraitį, jis būdavo numarinamas badu. Masinis mergaičių žudymas prieš ir po gimimo iki šiol klesti Indijoje. Abortus draudė žymusis graikų gydytojas Hipokratas savo priesaikoje, bet romėnų teisė žmogų laikė asmeniu tik nuo gimimo, todėl abortai buvo legalūs.

Pagal antikinės Romos teisę moterys iki santuokos visiškai priklausė tėvui, po santuokos – vyrui. Jos nebuvo Romos pilietės, negalėdavo liudyti, balsuoti, sudaryti sutarčių. Pirmasis daugiau teisių moterims suteikė krikščionis imperatorius Justinijonas VI a. Tiesa, jau Jėzaus ir ypač vėlesniais laikais Romos imperijoje moterys tapo vis labiau emancipuotos – turėjo nuosavybės, įtakodavo politiką (plg. Piloto žmoną, besikišančią į Jėzaus procesą), būdavo kunigėmis orientalinėse misterijų religijose.

Laisviausios moterys senovėje buvo Egipte: turėjo nuosavybę ir visas jos teises, galėjo paveldėti, skelbti skyrybas, bylinėtis, užėmė svarbius postus valdžioje ir prekyboje. Pirmoji žinoma pasaulyje moteris, valdžiusi valstybę, buvo VI dinastijos faraonė Nitokris (XXII a. pr. Kr.). Faraonė Hatšepsut (XV a. pr. Kr.) garsėjo kaip galinga valdovė, o graikų Ptolemėjų laikais Egipto faraonėmis buvo septynios Kleopatros.

 

Senajame Testamente moterų pašaukimas matytas šeimoje, jos priklausė nuo vyrų, bet nebuvo pavergtos ar žeminamos. Pagal Mozės įstatymą skyrybų teisę turėjo tik vyrai, moterys galėjo paveldėti tik nesant vyrų palikuonių, privalėjo tekėti tik savo gentyje, negalėjo liudyti. Moterys niekuomet nebuvo kunigėmis ar levitėmis, neaukojo, valdydavo tik išimties tvarka (Debora, Atalija), bet galėjo turėti didelę reikšmę (pranašė ir teisėja Debora, Aarono sesuo pranašė Mirjama, tautos gelbėtoja Judita). Moterys negalėjo valgyti su vyrais, melsdavosi atskirame šventyklos kieme, buvo draudžiama jas mokyti Įstatymo.

Viešpats Jėzus Kristus neskelbė emancipacijos, savo apaštalais ir Evangelijos skelbėjais jis skyrė tik vyrus, tačiau akivaizdu, jog elgėsi su moterimis daug laisviau, nei tuo metu buvo įprasta: nepasmerkė svetimautojos, leidosi paliečiamas nusidėjėlės, net apaštalus nustebino kalbėdamasis su samariete moterimi. Jo sekėjų tarpe svarbią vietą užėmė jo Motina Marija, Morta, Marija Magdalena, kitos moterys. Tiesa, beveik tikra, kad jo į misiją pasiųsti septyniasdešimt du mokiniai (Lk 10) buvo vyrai – skelbimas, mokymas ir gydymas yra vyrų užduotys. Paskutinėje vakarienėje, įsteigiant Eucharistiją ir Kunigystę, dalyvavo tik vyrai apaštalai – tik jie buvo įšventinti kunigais ir vyskupais.

Tikras prieštaravimas to meto įpročiams buvo tai, kad pirmąja Prisikėlimo liudininke Viešpats pasirinko moterį – Mariją Magdaleną. Juk pagal Įstatymą moteris negalėjo liudyti teisme. Rytų Bažnyčia ją net vadina „panašia į apaštalus“ (apaštalas pirmiausia yra Jėzaus Prisikėlimo liudytojas).

Jau pranašas Joelis (3, 1–2; jį cituoja apaštalas Petras Apd 2, 17) skelbia Dievo planą: „Išliesiu savo Dvasią ant visos žmonijos, jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus... Net ant vergų – vyrų ir moterų – tomis dienomis išliesiu savo Dvasią“. Ši pranašystė išsipildė Sekminių dieną (Apd 2, 1–4) – iš ankstesnės eilutės („Jie... atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija“, Apd 1, 14) galima spręsti, kad Šv. Dvasią bei jos ypatingas dovanas – charizmas gavo ir Marija bei kitos moterys.

1 Kor 11, 5 liudija, kad moterys Korinto bažnyčioje pranašauja, t. y. naudojasi pranašavimo charizma, kuri teikė įkvėpimą garsiai išpažinti tikėjimą – apaštalas Paulius to nesmerkia. Tačiau Paulius griežtai primena, kad moterys Bažnyčios susirinkimuose privalo tylėti (1 Kor 14, 34), t. y. negali skelbti ir aiškinti Evangelijos, autoritetingai mokyti ir vadovauti bendruomenėje. Šį draudimą Paulius paremia Senuoju Testamentu („kaip skelbia Įstatymas“), visuotiniu papročiu („moteriai negražu kalbėti“), viešąja Bažnyčios tvarka („bendruomenėse“, „susirinkimuose“) ir galiausiai neginčytina Dievo valia („tai yra Viešpaties įsakymas“). Draudimas mokyti ir vadovauti įsakmiai pakartotas 1 Tim 2, 12 – čia vyro pirmenybė grindžiama ne vien Ievos nuopuoliu, bet jau pačia kūrinijos tvarka iki puolimo.

1 Kor 11, 3–16 apaštalas įsako moterims užsidengti galvą pamaldų metu: krikščionybėje šis reikalavimas buvo griežtai išlaikomas nuo pirmųjų amžių iki pat baroko laikų, net XX a. pradžioje Vakaruose moterys retai pasirodydavo viešai be kokio nors galvos apdangalo. Apgailėtina, kad kard. J. Ratzingeris Deklaracijoje Inter insigniores apie moterų kunigystę (1976) teigia: moterims Pauliaus uždėtas įpareigojimas užsidengti galvą yra tik „nereikšminga disciplinos praktika“, kuri, „žinoma, nebeturi normatyvinės reikšmės“ (19). Bažnyčiose ir koplyčiose, kuriose laikomos tradicinės šv. Mišios, praktiškai be jokių kunigų instrukcijų, pačių moterų iniciatyva išlaikomas galvos dengimas pamaldų metu. Skarelė, kaip ir sėdėjimas bažnyčioje atskirai nuo vyrų, ne tik nepažemina moters, bet kaip tik pabrėžia jos statusą ir ypatingą pagarbumą šv. liturgijai.

Pirmasis popiežius šv. Petras ragina moteris išlaikyti ir puoselėti natūralią ir šventą tvarką tarp lyčių: „Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams...“ (1 Pt 3, 1–6). Jam pritaria šv. Paulius, ne tiesiog išlaikydamas to meto stereotipus, bet remdamasis giliausia Bažnyčios teologija: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų“ (Ef 5, 22–24; plg. Tit 2, 4–5; Kol 3, 18).

 

Mergelė ir Motina Marija tapo krikščioniškuoju moters idealu. Vyrai, garbinantys šią Moterį kaip paties Dievo Motiną, už angelus tobulesnį ir šventesnį asmenį, negalėjo ramia sąžine nuvertinti ar žeminti ir kitų moterų. Krikščionybei buvo svetima fariziejų ir vėlesnio talmudinio judaizmo panieka moterims: ir šiandien kasdienėje ryto maldoje judėjai kalba: „Ačiū Tau, Viešpatie, Visatos Karaliau, kad nesutvėrei manęs moterimi, vergu arba nežydu“ (Sidur Tehilat Hašem, Jerušalaim, 1997, p. 8).

Krikščionybė gerokai pakeitė moters padėtį visuomenėje, praktiškai sulygino ją su vyru laisvai renkantis santuoką ar vienuolišką pašaukimą, žymiai pakėlė jos orumą, drausdama skyrybas ir kovodama prieš daugpatystę. Moterys iš pat pradžių turėjo didelę reikšmę bendruomenėse, finansuodavo bažnyčių statybą ir organizuodavo karitatyvinę veiklą. Mergelės, našlės, vienuolės tapo gerbiamais ir įtakingais luomais, kuriuose tūkstančiai moterų gaudavo išsilavinimą ir galėdavo realizuoti savo talentus. Jau XII a. Salerno, Bolonijos, Paduvos universitetuose dirbo moterys profesorės.

Šventosios Agnietė, Agota ir daugybė kitų tapo kankinėmis, gindamos savo teisę pasirinkti mergystę dėl Kristaus. Krikščionybė išugdė tokias didingas asmenybes kaip išmintingoji šv. Kotryna Aleksandrietė, imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena, mokslininkė ir rašytoja šv. Hildegarda, ordino steigėja šv. Klara, popiežių patarėja šv. Kotryna Sienietė, karo vadė šv. Joana Arkietė, mistikė ir ordino reformuotoja šv. Teresė Avilietė.

Nors Bažnyčia labai vertina šventųjų moterų ir mistikių raštus, bet Bažnyčios mokytojų titulas yra skiriamas tik vyrams: šventuoju Bažnyčios mokytoju gali tapti tik confessor, išpažinėjas, o taip vadinami tik vyrai šventieji, be to, moteris negali mokyti (1 Kor 14, 34). Todėl Pauliaus VI sprendimas Bažnyčios mokytojomis paskelbti šv. Teresę Avilietę, šv. Kotryną Sienietę (abi 1970) ir Jono Pauliaus II – šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę (1997) prieštarauja Bažnyčios tradicijai.

Krikščionybės įtakoje viduramžiais susikūrė jokioje kitoje kultūroje analogo neturintis moters kaip riterio širdies damos kultas, įkvėpęs minezingerių ir trubadūrų poeziją. Moterys užėmė svarbią vietą aukštuomenėje, turėjo didelę įtaką politikai ir kai kada tapdavo valstybių vadovėmis. Nors VI a. Frankų valstybėje (o iš jos ir visoje Europoje) įsigalėjo Salijų įstatymas (lex salica), numatantis sosto paveldėjimą tik vyriškąja linija, greitai, siekiant išsaugoti dinastijas, valdovėmis tapdavo ir moterys. 945–963 m. Kijevo Rusią valdė krikščionė kunigaikštienė Olga, 1112–1126 m. Portugaliją – kunigaikštienė Teresė, 1141 m. Angliją – karalienė Matilda. XIII–XVI a. Škotijoje karalienėmis buvo šv. Margarita ir Marija I, Švedijoje – Margarita, Danijoje ir Norvegijoje – Margarita I, Kastilijoje – Izabelė I ir Joana. Naujaisiais laikais moterys valdė D. Britaniją, Olandiją, Švediją, Daniją, Ispaniją, Portugaliją, Austrijos ir Rusijos imperijas. Salijų įstatymas visąlaik galiojo tik Prancūzijoje ir vokiškoje Šv. Romos imperijoje, tik vyrai monarchais galėjo būti Prūsijoje, Italijoje, Lenkijos-Lietuvos valstybėje, Rumunijoje, Kinijoje, Japonijoje, įvairiose Indijos, budistinėse ir islamo monarchijose. (Beje, reikia pripažinti, kad griežtai islamišką Delio (Indija) sultonatą 1236 m. energingai valdė sultonė Jalalat ud-Din Raziya, Aceho (Indonezijoje) sultonatą XV–XVII a. – net penkios sultonės.)

Krikščioniškoji filosofija ir teologija pabrėžia moters lygiavertiškumą vyrui prigimties ir malonės lygmenyse, jos pamatinę lygybę santuokoje, vienodą moralinę atsakomybę. Tėra keletas klaidingo lyties vertinimo pavyzdžių. Pvz., Bažnyčios mokytojas šv. Grigalius Nisietis manė, kad Dievas sutvėrė žmones lytiškus tik numatydamas būsimą jų puolimą – jei nuodėmės nebūtų, žmogus būtų buvęs sutvertas belytis, kaip grynas Dievo atvaizdas. Tačiau aišku, kad ne lytis yra nuodėmės pasekmė, o lytinio geismo netvarkingumas. Šv. Augustinas (De Gen. ad litt. III, 22) atmeta gnostikų ir neoplatonikų mitą, kad žmogus buvo sutvertas androginas (gr. aner – vyras, gyne – moteris), t. y. turintis abiejų lyčių organus ir galias, esą tik vėliau lytys išsiskyrusios. Šv. Raštas (Pr 1, 27) aiškiai liudija, kad Dievas iš pat pradžių suteikė žmonėms lytį, tad Adomas dar iki Ievos sutvėrimo iš jo šonkaulio buvo vyras.

Origenas, taip pat šv. Bazilijus ir šv. Grigalius Nazianzietis teigė, kad po mirusiųjų prikėlimo pasaulio pabaigoje kūnai bus belyčiai – tai klaidingas spiritualistinis lyties laikymas netobulumu, nepagrįstai pasitelkiant Jėzaus žodžius: „Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje“ (Mt 22, 30). Jėzus turi omeny tik lytinės galios nenaudojimą, dauginimosi nebuvimą, nes visa žmogaus būtis danguje bus skirta vien palaimingam Dievo regėjimui ir Dievo garbinimui.

Neaiškumų būta ir viduramžiais. Šv. Tomas Akvinietis (Summa theologica, I pars, q.92 a.1) nekritiškai pritaria didžiojo antikos filosofo Aristotelio nuomonei, kad „femina est mas occasionatus“ – moteris yra nenusisekęs vyras. Moteris kaip žmogus savo nemirtinga siela yra lygi vyrui; kaip vyro „pagalbininkė“ (Pr 2, 18) ji yra Dievo norėta ir tobulai sutverta, kad atliktų savo pašaukimą; tačiau natūralioje kūno plotmėje, anot Tomo, „moteris yra kažkas netobulo ir nenusisekusio“. Vyro sėkla siekia pradėti kažką tapatų vyrui – jei tai pasiseka, pradedamas vyriškos lyties vaisius, o jei dėl kažkokių nepalankių sąlygų sėklai pritrūksta galios, gimsta moteris. Tomas ir kiti filosofai bei mokslininkai iki pat naujųjų laikų taip pat nekritiškai perėmė antikos nuomonę, kad kūdikio pradėjime tik vyras yra aktyvus, o moteris grynai pasyvi – šiandien žinome, kad vyro ir moters lytinės ląstelės po lygiai prisideda sukuriant naują embrioną, vienodai stipri abiejų tėvų genetinė įtaka. Žinoma, šios filosofinės Tomo klaidos nesumenkina jo teologijos reikšmės: tame pačiame Sumos straipsnyje (ad 2) jis teisingai pabrėžia, kad moteris yra pavaldi (subiecta) vyrui tiek dėl natūralios tvarkos, visuomenėje būtinos pavaldumo hierarchijos, kuri galiojo jau prieš pirmąją nuodėmę, tiek už bausmę dėl Ievos nusidėjimo (Pr 3, 16).

 

Radikaliosios feministės atmeta visą Vakarų filosofiją, dvasinę kultūrą, esą sukurtą dead white males – mirusių baltųjų patinų. Tačiau jos nepastebi, kad didžioji dalis jų pačių ideologijos remiasi tų vyrų – Fouriero, Enfantino, Bachofeno, Engelso, Sartre‘o – idėjomis.

Pirmąją idėjinę „moterų teisių gynėją“ pagimdė vyriška ir neopagoniška Renesanso epocha: 1399–1429 m. kaip profesionali rašytoja ir retorė veikė venecijietė Christine de Pizan. Savo kūriniuose ji kovojo prieš to meto vyrų rašytojų paniekinantį požiūrį į moteris, įrodinėjo moterų gabumus įvairiose gyvenimo srityse. 1492 m. ji parašė poemą, aukštinančią karvedę šv. Joaną Arkietę. 1529 m. žymus vokiečių Renesanso magas, alchemikas, okultistas Heinrichas Cornelius Agrippa išleido „Deklamaciją apie moteriškos lyties kilnumą ir pirmenybę“. Jis ir kiti Renesanso veikėjai atgaivino ir išplatino gnostinį mitą apie androginą kaip tobulą, abi lytis turintį pirmykštį žmogų.

Reformacija reiškė rimtą moterų būklės Europoje pablogėjimą, dėl vienuolynų uždarymo jos neteko svarbios socialinės nišos ir lavinimosi galimybės. Ši padėtis buvo nepakenčiama, moterys veržėsi kaip nors pasireikšti. XVII a. viduryje Anglijoje susikūrusi kvakerių sekta iš pat pradžių leido moterims būti pamokslininkėmis, bene pusė keliaujančių kvakerių pamokslininkų Anglijoje ir Amerikoje buvo moterys. Tačiau apskritai kvakeriai, kaip ir visi protestantai, konservatyviai vertino moters padėtį visuomenėje. Vėlesniais laikais (1833 m.) kvakerių įtakoje kilo didelę reikšmę įgijęs „diakonių“ judėjimas tarp Vokietijos liuteronų, greitai „diakonės“ atsirado ir pas anglikonus, episkopalistus bei metodistus, savo gyvenimo būdu jos mėgdžiojo tų kraštų katalikes vienuoles.

Šaltą vyrišką protą iškėlusi racionalizmo ir švietimo epocha moterims nieko gero nežadėjo. J.J. Rousseau ir kiti žymūs švietėjai laikė moteris nevertomis siekti aukštesnio išsilavinimo ir nesugebančiomis kurti meną. Jiems prieštarauja pirmąja anglų feministe laikoma rašytoja Mary Astell. Jau 1694 m. veikale A Serious Proposal to the Ladies ji ragina moteris šviestis, kovoti už lygų su vyrais išsilavinimą.

Radikalėjantis racionalizmas į kovą prieš religiją ir krikščionišką tvarką bando pasitelkti ir moteris. Kvakerių kilmės amerikietis Thomas Paine‘as (†1809), deistas, liberalizmo ir radikalizmo ideologas, kviečia sulyginti vyrų ir moterų viešąsias teises. Prancūzų filosofas racionalistas Marquis de Condorcet (†1794), aktyviai įsitraukęs į Prancūzų revoliuciją, 1790 m. ragina revoliucionierius ir moterims suteikti balsavimo teisę. Prancūzų publicistė Olympe de Gouges (†1793) savo rašiniuose gina moterų „teisę“ į skyrybas ir nesantuokinius santykius, 1791 m. išleidžia moterų teisių deklaraciją Déclaration des droits de la Femme et de la Citoyenne. Joje sakoma: „Moteris gimsta laisva ir lygi su vyru savo teisėmis. Skirtumą galima leisti tik tada, kai to reikalauja visuotinė nauda... Moteris turi teisę lipti ant ešafoto, vadinasi, turi turėti ir teisę lipti į tribūną“. Netrukus jai buvo mielai suteikta teisė užlipti ant ešafoto. Anglė Mary Wollstonecraft 1792 m. išleido A Vindication of the Rights of Women – kitą svarbią švietimo ideologija paremtą moterų teisių deklaraciją. Joje ginama moterų lygybė su vyrais, pasisakoma už moterų teises santuokoje ir viešajame gyvenime, už berniukų ir mergaičių koedukaciją, tačiau prieš abortus. Filosofas utilitaristas Jeremy Benthamas (†1832), šalia kovos už totalų liberalizmą, skyrybų teisę, pederastijos legalizavimą, fizinių bausmių (ir vaikams) uždraudimą, stoja ginti gyvūnų ir moterų teisių.

Feminizmas ir feministinė teologija jau pačiose savo ištakose betarpiškai susijusi su nauja radikaliojo racionalizmo forma – socializmu. Barthélemy Prosperas Enfantinas (†1864), masonas, vienas iš 1826–1832 m. Prancūzijoje gyvavusios socialistinės sensimonistų (Henri de Saint-Simono sekėjų) sektos lyderių, skelbė laisvą meilę kaip priešpriešą „išnaudotojiškai“ šeimai, skatino visišką moterų „išlaisvinimą“. Jį galima laikyti ir feministinės teologijos tėvu: Dievas esąs kartu ir tėvas, ir motina, Enfantinas jį vadina Mapah. Pradžioje Dievas sutvėręs ne vyrą Adomą, o androginą Evadam. Enfantinas ragino ieškoti esą jau gimusios moters mesijės, kuri pakeis pasaulį. Sektantai, jos neradę Europoje, surengė ekspediciją į Turkiją, kur tikėjosi ją rasti musulmonų haremuose – iki pat XX a. kai kurios feministės šlovino hedonistinį moters gyvenimo būdą hareme.

Moterų teises uoliai gynė ir kitas prancūzų utopinis socialistas – François Marie Charles Fourier (†1837). Būtent jis moterų „išvadavimui“ pritaikė romėnų teisės terminą „emancipacija“ (atleidimas iš mancipium, pavaldumo tėvui ar vyrui), o 1837 m. sukūrė žodį féminisme, kuris prigijo tik XX a.

 

Feminizmo istorija paprastai skirstoma į tris „bangas“: pirmąją (nuo 1848), „sufražistinę“, kovojusią pirmiausia už moterų balsavimo teisę, antrąją (nuo 1963), sutapusią su septinto dešimtmečio neomarksistine ir seksualine revoliucija, ir trečiąją (nuo 1992), ieškančią naujų postūmių gerokai išsikvėpusiam moterų judėjimui.

Pirmąją feminizmo bangą sukelia radikalūs socialiniai pokyčiai: vyrai įtraukiami į pramoninį darbą, darbo vieta atsiskiria nuo šeimos. Ekonominė padėtis verčia moteris taip pat eiti į fabrikus, jos nebegali skirti dėmesio vaikams ir ima jų vengti. Buržuazinė dvasia pakirto lyčių moralę, gerėjant gyvenimui, ėmė plisti hedonizmas ir vartotojiška dvasia, laisvoji spauda skatino individualizmo ir įvairių ideologijų įsigalėjimą. Taip moteris neteko savo natūralios socialinės padėties ir buvo priversta stoti į nesveiką konkurencinę kovą su vyrais, ji įtraukiama į socialistinės revoliucijos mašiną. Sufražistės pradeda kovą už lygius atlyginimus su vyrais, rinkimų teisę, moterų švietimą ir socialinę apsaugą, galimybę daryti akademinę karjerą. Šie iš dalies pateisinami tikslai buvo pasiekti, feminizmas nuslopo.

Jei pirmoji feminizmo banga kilo iš vargo, tai antroji – iš persisotinimo gerove. Atsiranda liberalusis feminizmas, siekiantis ne vien teisių, bet faktinio moterų sulyginimo su vyrais, taip pat iš marksizmo kilęs radikalusis feminizmas, greitai virtęs nepakenčiamu separatistiniu, ginocentriniu, antivyrišku maištu. Antroji banga pasiekė neregėtų pergalių teisinėje ir socialinėje srityje, jai pavyko visuotinai įvesti abortų ir kontracepcijos madą, negrįžtamai pakirsti šeimos institucijos pamatus Vakaruose. Buvo sudaryta tampri sąjunga su neopagonybe ir New age dvasingumu. Feminizmas iš JAV, D. Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos išplinta visame pasaulyje, net islamo šalyse, įsitvirtina SNO, ES ir kitose tarptautinėse organizacijose.

Antrąją bangą nuslopino daugybės moterų pasipiktinimas feminizmo atnešta žala. Feminizmą atgaivinti bando labiau pragmatiška ir realistiška trečioji banga.

 

Viskas prasidėjo vėl nuo kvakerių. 1848 m. Seneca Falls mieste (Niujorko valstija), mėgdžiojant JAV Nepriklausomybės deklaraciją, 68 moterys ir 32 vyrai (daugiausiai kvakeriai) pasirašė Declaration of Sentiments – tai buvo moterų teisių judėjimo pradžia. Viena iš deklaracijos iniciatorių buvo Elizabeth Cady Stanton – krikščionybės priešininkė, kovotoja už juodaodžių teises, pirmoji feminizmo apaštalė. Dar 1840 m. ji su amerikiečių delegacija lankėsi vergovės panaikinimo šalininkų kongrese Londone, bet jai neleista kalbėti vien dėl to, kad ji moteris. Pasipiktinusi Stanton pradėjo kovą prieš moterų „vergiją“. 1869 m. ji įsteigė National Woman‘s Suffrage Association kovai už rinkimų teisės suteikimą moterims. Tiesa, ji buvo ištekėjusi, gera motina, laikė abortus žmogžudyste. 1895–1898 m. Stanton išleido dviejų tomų The Woman‘s Bible – kadangi Biblija yra vyrų produktas, naudojamas kaip ginklas prieš moteris, ji atmetama. Todėl atrenkamos ir naujai interpretuojamos tik tos Biblijos vietos, kurios „gina moterų teises“.

Sufražistinis judėjimas sparčiai plito ir D. Britanijoje bei jos kolonijose, taip pat Skandinavijoje. Britanijos judėjimo lydere tampa Emile Pankhurst (†1928), už savo triukšmingą veiklą keliskart įkalinta. Prancūzijos feminizmo lyderė Hubertine Auclert (†1914) 1876 m. įsteigia Société le droit des femmes.

Iš pradžių visuomenės išjuoktas, judėjimas palaipsniui pelno politinę sėkmę. 1861 m. rinkimų teisė nuosavybės turinčioms moterims suteikiama Pietų Australijoje, 1862 m. – Švedijoje, 1869 m. – D. Britanijoje ir JAV Wyomingo teritorijoje, 1883 m. Kanadoje (išskyrus Kvebeką, tik našlėms). 1893 m. N. Zelandija tampa pirmąja valstybe, suteikusia moterims pilną teisę rinkti ir būti išrinktoms. 1899 m. ja paseka Vakarų Australija, 1902 rinkimų teisė suteikiama visame Australijos žemyne. Europoje tokias pilnas teises pirmoji suteikia Suomija 1906 m., 1909 m. vyrų ir moterų teisės visiškai sulyginamos Švedijoje, 1913 m.   – Norvegijoje.

Su pirmąja feminizmo banga betarpiškai susiję keturi svarbūs reiškiniai: matriarchato teorija, marksizmas, eugenika ir egzistencializmas.

 

Šveicarų antropologas Johannas Jakobas Bachofenas (†1887) savo knygoje Das Mutterrecht (1861) pirmąkart iškelia pirmykščio matriarchato idėją: pirmykštėje visuomenėje viršenybę turėjusios moterys, tik vėliau, tobulėjant ginklams, vyrai užgrobė valdžią ir įvedė patriarchatą, kurio svarbiausia išraiška yra šeima. Indėnų irokėzų tyrinėtojas Lewis Henry Morganas (†1881) stebi matrifokalumo reiškinį pas indėnus, tačiau nepagrįstai laiko tai pirmykščio matriarchato įrodymu.

Daugelyje istorinių ir šiandieninių kultūrų (pvz., 4 mln. gyventojų turinti minangkabau gentis Indonezijoje) gyvavo matrilinearinė kilmės sistema, kai paveldėjimas vykdavo motinos linija. Taip pat randamas matrifokalumo reiškinys, kai vyras vesdamas ateina į žmonos namus, moterys vadovauja lauko darbams, maisto ir gėrybių paskirstymui. Tačiau visose šiose kultūrose aiškus aukščiausias vyrų vadovavimas, tikro matriarchato niekur ir niekada nėra buvę – tai šiandien visuotinė specialistų nuomonė (žr. Uwe Wesel, Der Mythos vom Matriarchat, 1980). Moterys įgaudavo daugiau valdžios namuose ir ūkyje ten, kur vyrai būdavo dažnai išvykę, užsiėmę karu ir medžiokle arba išplaukę į jūrą (pvz., sen. Likijoje, Kretoje).

Matriarchato mitą XX a. atgaivino Vilniuje gimusi JAV archeologė Marija Gimbutienė (Gimbutas) (†1994). Savo darbuose (pvz., The Civilization of the Goddess, 1991) ji skelbia idėją, kad neolito laikais gyvavo taiki, matriarchalinė, žemės deives garbinusi „Senosios Europos“ civilizacija, kurią sunaikino įsiveržę bronzos amžiaus patriarchaliniai, karingus vyriškus dangaus dievus garbinę indoeuropiečiai. Andrew Flemingas, Peteris Ucko, Alexanderis Häusleris ir kiti įrodo daugelio Gimbutienės tezių nepagrįstumą, jos teorijos mitologišką pobūdį. Gimbutienė laikoma moderniojo raganų judėjimo pranaše.

Visose kultūrose lygiagrečiai gyvavo žemės ir dangaus, moteriški ir vyriški, vaisingi ir karingi dievai ir deivės, joks schematiškas skirstymas neįmanomas. Geriausias pavyzdys – graikų Atėnė, karinga dangaus (Olimpo) deivė. Tiesa, galima aptikti tendenciją, kad žemės ir požemio dievai dažniau susiję su šamanizmu, lytinėmis vaisingumo orgijomis, magija, o dangaus dievai – su tvėrimo mitologija, ritualinėmis aukomis, kunigyste, teise, oficialia valstybės religija.

Nuo pat pradžių „dvasingumu“ besidominčios feministės tampriai susijusios su įvairiomis neopagonybės ir neognosticizmo formomis. Užteks paminėti, kad didžiulę reikšmę XX a. visuomenei turėjusio teosofijos judėjimo lyderė buvo moteris – rusė Jelena Blavatskaja, o iš teosofijos kilusio New age (Naujojo amžiaus) judėjimo kūrėjos – Annie Besant ir Alice Bailey. Tačiau jos paprastai nelaikomos feministėmis, todėl neįeina į mūsų nagrinėjamą temą.

 

Jau Vokietijos socialdemokratų partijos kūrėjas Augustas Bebelis (†1913) parašo veikalą moterų ginimui: Die Frau und der Sozialismus (1879). Jis pirmasis sujungia Bachofeno ir Morgano matriarchato teoriją su Karlo Marxo klasių kovos doktrina. Šią tezę vysto Friedrichas Engelsas (†1895) savo knygoje Der Ursprung der Familie, des Privateigentums und des Staates (1884), kuri laikoma vienu iš svarbiausių feminizmo šaltinių. Anot Engelso, pirmiausia žmonijoje vyravo matriarchatas ir laisva meilė, vėliau vyras jėga pavergė moterį, padarė ją pirmuoju išnaudojamu proletaru – taip atsirado šeimos institucija, paremta nuosavybe. Ateities komunistinėje visuomenėje privačios nuosavybės ir išnaudojimo nebebus, todėl šeima bus panaikinta, vyrai ir moterys taps lygiaverčiais gamybinio proceso dalyviais ir palaikys laisvos meilės ryšius, vaikai bus auklėjami kolektyviai.

Kai kurioms moterims tokia vizija atrodė patraukli. Komunistinio moterų judėjimo simboliais I pasaulinio karo metais ir po jo tampa dvi Vokietijos žydės socialdemokratės Rosa Luxemburg (†1919) ir Clara Zetkin (†1933). Deja, revoliucija Vokietijoje pralaimi, tačiau pasiekiama netikėta pergalė Rusijoje.

Moteris, gavusi aukščiausią postą bolševikinėje Rusijoje, buvo rusė Aleksandra Kollontai (†1952) – ji paskirta Socialinės rūpybos liaudies komisare. 1919 m. ji įsteigė „Ženotdiel“ – Partijos skyrių moterų reikalams, visokeriopai rūpinosi bolševikinės moters, laisvos nuo buržuazinių šeimos gniaužtų, ugdymu. Ji pernelyg aktyviai propagavo laisvąją meilę („lytinio potraukio patenkinimas turi būti toks paprastas, kaip ištroškus išgerti stiklinę vandens“, – skelbė ji), todėl neįtiko Leninui ir Stalinui, buvo perkelta į ambasadorės pareigas. Šeimos institucija Rusijoje patyrė baisią katastrofą, moterų gyvenimo sąlygos buvo nepakeliamos. 1920 m. Lenino įsakymu Rusija tampa pirmąja valstybe pasaulyje, visai legalizavusia abortus – Rusija iki šiol pirmauja pagal abortų skaičių tūkstančiui moterų. Tiesa, Stalinas, išsigandęs demografinės katastrofos, 1936 m. abortus uždraudžia, remia daugiavaikes šeimas, kovoja prieš amoralumą, įveda „motinos didvyrės“ kultą.

Anarchistinio feminizmo „motina“ tampa Kaune gimusi žydė Emma Goldman (†1940). Ji 1886 m. išvyksta į JAV, įsitraukia į darbininkų anarchistų judėjimą, keliskart sėdi kalėjime, tame tarpe ir už pasikėsinimo į JAV prezidentą organizavimą. Ji nepritaria asmens laisvę užgniaužusiam Rusijos bolševizmui, aktyviai dalyvauja anarchistų kovoje Ispanijos pilietiniame kare.

 

 

Amerikietė Margaret Sanger (†1966) turėjo pamaldžią motiną katalikę, tačiau matė, kaip jai buvo sunku 18 kartų pakelti nėštumą (gimė 11 vaikų). Pati Margaret ištekėjo ir susilaukė trijų vaikų, bet turėjo atsisakyti karjeros, todėl užsidegė neapykanta vaikų gimdymui ir 1912 m. pradėjo propaguoti kontracepciją, 1914 m. įsteigė laikraštį The Woman Rebel gimimų kontrolės ir eugenikos propagandai. (Abortą propaguoti dar buvo neleistina.) Eugenika – 1865 m. anglo Francis Galtono sukurtas žmonių rūšies pagerinimo mokslas, besiremiantis jo pusbrolio Ch. Darwino kovos už būvį ir natūralios atrankos teorija. M. Sanger susiejo eugeniką su socialistinėmis idėjomis, antikrikščioniška retorika, nevengė rasistinių pareiškimų, kalbėjo apie „rasinę higieną“. 1921 m. ji įsteigia American Birth Control League (ABCL), kuri 1924 m. jau turi 27 500 narių. Į šią eugenikos sėkmę JAV atkreipė dėmesį Vokietijos fiureris A. Hitleris, kuris, padedamas šveicaro psichiatro Ernsto Rüdino, nuo 1933 m. ėmėsi plačių rasinės higienos projektų, kad „arijų rasė“ išliktų kovoje už būvį. Kas iš to išėjo, puikiai žinome. Tiesa, Hitleris draudė abortus vokietėms, kad jos gimdytų daugiau kareivių frontui.

Nacizmas žlugo, bet ne eugenika. Po karo ABCL atsiribojo nuo rasistinių idėjų, pasivadino Planned Parenthood Federation of America (PPFA) – „Planuotos Tėvystės Federacija“ (koks nekaltas pavadinimas!) ir dabar yra aktyviausia abortų bei kontracepcijos propagandos organizacija pasaulyje. Lietuvoje PPFA atstovauja 1995 m. įsteigta Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija. Ji savo tinklapyje giriasi, kad „užmezgė ryšius su 100 Lietuvos mokyklų, pravedė per tūkstantį pokalbių apie reprodukcinę sveikatą su 45 000 jaunuolių“, mokydama juos, kaip paleistuvauti, neturėti vaikų ar juos nužudyti.

 

1949 m. pasirodo knyga Le Deuxième Sexe (Antroji lytis), laikoma feminizmo biblija. Jos autorė: Simone de Beauvoir (†1986) – prancūzų rašytoja ir filosofė, egzistencialisto Jean-Paul Sartre‘o mokinė ir meilužė. (Savo knygose ji aprašo ir savo lesbietišką patirtį.) De Beauvoir egzistencializmo principą „egzistencija eina prieš esenciją“ pritaiko lyčiai: žmogus ne gimsta, turėdamas vyro ar moters esenciją, esmę, būtį, bet tampa vyru ar moterimi iš radikaliai laisvos savo egzistencijos, betarpiškos gyvenimo patirties. Žmogus nėra kažkokio Dievo tvarinys, kuriam jau duota jo būtis ir prigimtis, tam tikros prigimtinės teisės ir pareigos – žmogus yra pats lyg dievas, absoliučiai laisvai kuriantis savo egzistenciją, elgesio normas. Moterys turi išsivaduoti iš jai primetamų elgesio ir mąstymo štampų, „antrosios“ lyties vaidmens.

 

Trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje feminizmas atrodė seniai miręs. Moterys plačiai įsitraukė į visuomeninę veiklą, susikuria ir aktyvios katalikių moterų organizacijos, reiškiasi žymios rašytojos ir publicistės, aukštinančios krikščionišką ir marijinį moteriškumo idealą, pvz., vokietės Gertrud von le Fort  knygą (Die ewige Frau, 1934), Oda Schneider (buvo ištekėjusi, vėliau tapo karmelite, žymi knyga Die Macht der Frau, 1938). Po karo labai populiari JAV psichoanalitikės Maryn F. Farnham knyga Modern Woman – The Lost Sex (1947), joje feminizmas laikomas grėsmingu iškrypimu, prieštaraujančiu moters pašaukimui ir laimei. Teigiama, kad profesinis darbas ir aukštasis išsilavinimas sunaikina moters moteriškumą. (JAV tuo metu visą darbo dieną dirbo trečdalis moterų, Europoje – dar daugiau.)

Antrosios feminizmo bangos pradžios ženklu laikoma JAV žydės Betty Friedan (†2006) knyga The Feminine Mystique, išleista 1963 m. Joje moterys raginamos atsikratyti „moteriškos mistikos“ kerų, esą moters laimei svarbiausia ištekėti, suktis namuose, auginti vaikus – ji turi veržtis į darbą, daryti karjerą. Knyga sukėlė tikrą audrą, išjudino tūkstančius moterų. Kai kurie tyrinėtojai tai laiko tikrojo feminizmo gimimu, pirmąją bangą laikydami tik pasiruošimu jam.

1966 m. B. Friedan įsteigė politinę partiją National Organization for Women (NOW), kuri tapo liberaliojo feminizmo bastionu ir greitai turėjo 3000 narių (1982 m. jau buvo 210 000 narių). Liberaliosios feministės dalykiškai įtakojo įstatymų leidybą, patraukė rimtas viduriniosios klasės moteris, padarė didžiulę įtaką visai JAV politikai. 1972 m. buvo įvesta Lygių teisių įstatymo pataisa, uždraudusi diskriminaciją ir pagal lytį. Masoniškas Fordo fondas 1972 m. suteikė milžiniškas sumas JAV universitetams ir kolegijoms, kurių dėka visur įvesti woman‘s studies kursai. Šie kursai dažnai neturi nieko bendro su rimtu mokslu ir tarnauja vien feminizmo propagandai studenčių tarpe.

1969 m. B. Friedan kartu su žydu ginekologu Bernardu Nathansonu įsteigia National Association for the Repeal of Abortion Laws (NARAL) – ši organizacija pradėjo agresyvią kampaniją už abortų draudimo panaikinimą, joje buvo naudojama įžūli propaganda, sufabrikuoti statistiniai duomenys ir atviras melas, kaip vėliau pripažino Nathansonas. (Nathansonas vėliau įsitikino, kad abortai yra žmogžudystė, 1979 m. liovėsi juos daryti ir tapo aktyviausiu kovotoju už gyvybę. 1996 m. jis atsivertė į katalikybę.) NARAL pastangomis 1973 m. buvo laimėta garsioji Roe v. Wade byla, abortai legalizuoti visoje Amerikoje.

Tuo tarpu apie 1964 m. JAV Naujosios kairės ir įvairių marksistinių, trockistinių ir maoistinių organizacijų gretose ėmė kilti moterų nepasitenkinimas vyrų dominavimu. Ėmė burtis radikalios feministės, priešiškos tiek NOW, tiek neomarksistinei studentų revoliucijos daliai – tai reiškė radikalaus Women‘s Liberation Movement pradžią. 1970 08 26, minint rinkimų teisės moterims suteikimo penkiasdešimtmetį, Niujorke įvyko milžiniška moterų demonstracija. Iškeltas šūkis Sisterhood is powerfull! – Seserija galinga! Viena svarbiausių radikaliojo feminizmo lyderių – Kate Millett, parašiusi knygą Sexual Politics (1970). Nukrypdama nuo ortodoksinio marksizmo, ji įrodinėja, kad ne šeima kilo iš socialinio išnaudojimo, bet šeima yra pirmoji išnaudojimo forma, kuria remiasi visokia kitokia eksploatacija, taip pat ir kapitalistinė. Radikaliai atmetama lyčių komplementarumo idėja (lytys yra lygios, bet skirtingos ir skirtos viena kitą papildyti) – tarp lyčių vyksta nesutaikomas karas. Feminizmo priešu paskelbiama male supremacy (vyrų viršenybė), bet netrukus totaliam blogiui apibūdinti įsigali terminai patriarchy (patriarchatas) ir sexism (panašiai kaip rasizmas). K. Millett išpopuliarina maždaug 1965 m. kai kurių mokslininkų „nustatytą“ priešpriešą tarp biologinės lyties (sex) ir kultūriškai nulemto vaidmens (gender). Visi socialiniai stereotipai esą kyla iš gender, o ne iš sex, todėl feminizmo tikslas yra visų gender skirtumų panaikinimas. Autorė kviečia į seksualinę revoliuciją patriarchato pagrindinės atramos – šeimos sunaikinimui.

Mokslininkas F. Merz rašo: „Gamta nustato, ar esame vyriškos, ar moteriškos lyties, kultūra nurodo, ką tai reiškia, kad esame vyriškos ar moteriškos lyties“. Tačiau kultūra aiškiai remiasi gamtos duotu fiziologiniu, psichologiniu pagrindu ir nėra laisvai konstruojama. Pvz., dabar Vakarų civilizacijoje paplitusi mada leidžia moterims dėvėti kelnes. Bet prigimtis aiškiai verčia daryti skirtumą tarp abiejų lyčių rūbų, o kelnės istoriniame krikščioniškosios civilizacijos kontekste išsivystė kaip specifiškai vyriškas rūbas. Jo staigus perėmimas moterų tarpe yra objektyviai netvarkingas reiškinys – kelnės tapo maišto, tvarkos apvertimo ideologijos vėliava. Nors ir nesąmoningai, bet kelnes dėvinti moteris viešai išpažįsta antikrikščionišką feminizmą.

Paradoksas: stiprėjant radikaliojo feminizmo konfliktui su liberaliuoju, gender niekinimas buvo visai atmestas – gimė ginocentrinis, moteriškumą nesveikai aukštinantis ir su vyriškumu supriešinantis feminizmas kaip radikaliojo feminizmo tąsa. Dėl augančios separatistinės (visiško atsiskyrimo nuo vyrų) tendencijos stiprėja lesbietiškumo kultas judėjimo aplinkoje, raganų religija ir kiti kraštutinumai. Separatistinio feminizmo pranašė – Valerie Solanas, 1968 m. paskelbė Society for Cutting Up Men (SCUM) Manifesto, kuriame ragina tiesiog sunaikinti vyrus, nes jie yra žmonijos išsigimimas, liga. Jai pritaria ir Betsy Warrior, bet pataria vis dėlto palikti keletą vyrų, kad būtų galima juos eksponuoti zoologijos soduose.

Skirtumą tarp liberaliojo (lygybės, androginiškojo) ir radikaliojo (ginocentrinio) feminizmo gerai nurodė Catharina Halkes: „emancipuotosios moterys“ nori „pusės pyrago“, o radikaliosios moterys mano, kad „reikia kepti naują pyragą“ – radikaliai feminizuoti visą visuomenės gyvenimą, kultūrą, mąstymą, net kalbą. Iš šių pastangų atsirado lingvistinis feminizmas (fem-speak), „inkliuzyvinės kalbos“ reikalavimas, kuris visuotinai įgyvendinamas. Vokietijoje, pvz., kalbant apie studentus apskritai, vietoj įprasto die Studenten rašomas naujadaras die StudentInnen. Jei politikas Vokietijoje viešai kreiptųsi liebe Bürger (mieli piliečiai), jis būtų nušvilptas – politinis korektiškumas reikalauja sakyti liebe Bürgerinnen und Bürger. Dažnai lingvistinis feminizmas nepaiso jokios kalbos logikos: JAV feministės savo istoriją vadina ne history (primena žodį his – jo), bet herstory (her – jos). Inkliuzyvinė kalba plačiai taikoma ir modernistinėje liturgijoje: pvz., nors naujojo 1969 m. Mišiolo oficialiame tekste liko biblinis ir tradicinis kreipimasis „broliai“, daugelyje vertimų į vietines kalbas (taip pat ir lietuviškame) visuotinai įvesta „broliai ir seserys“.

Įdomu, kad dalis feminisčių suvokė, jog prostitucija, pornografija, moters kūno išnaudojimas reklamai yra vyrų sukurta prievartos prieš moteris sistema, žeminanti jų orumą. Catherine MacKinnon, Andrea Dworkin ir kitos feministės 1976 m. įsteigė organizaciją Women Against Pornography, kuri pasižymėjo triukšmingomis kampanijomis. Deja, ši veikla prisidėjo prie perdėtos kovos prieš „lytinį priekabiavimą“ – dabar Vakaruose priekabiavimu gali būti apkaltintas bet kuris vyras, parodęs dėmesio ženklą moteriai. Tuoj kilo šiai feminizmo krypčiai priešingas Sex-Positive Feminism judėjimas (Susie Bright, Betty Dodson), pasisakantis už visišką lytinę laisvę, pornografiją, prostitucijos legalizavimą, homoseksualumą.

 

G. K. Chestertonas dar prieš II pasaulinį karą ironiškai pastebėjo: „Dvidešimt milijonų jaunų moterų atsistojo šaukdamos: „Neleisim, kad mums diktuotų!“... ir toliau sėdo dirbti stenografistėmis“. Nepaisant milžiniškos feminizmo įtakos, visų teisių ir galimybių sulyginimo, didelė moterų masė nepritaria feminizmui ir neskuba į konkurencinį karą su vyrais. Pagal 1992 m. žurnalo Time apklausą tik 29% JAV moterų save laiko „feministėmis“, 69% šį apibūdinimą atmeta.

1989 m. moterys, sudarančios pusę žmonijos, atlikdavo 66% viso valandomis matuojamo darbo, bet gaudavo tik 10% viso sumokamo užmokesčio ir turėjo mažiau nei 1% visos nuosavybės. Iš visų vyriausybių vadovų pasaulyje tik 4% buvo moterys, iš parlamentų narių – 10%. Uoliai moterų teises ginančioje SNO organizacijoje pusė darbuotojų moterys, tačiau vadovaujančiuose postuose – tik 20%. Akivaizdu, kad kuo aukštesnė karjeros pakopa, tuo disproporcija moterų nenaudai darosi didesnė.

Feminizuotose profesijose alga ir prestižas mažesni, o darbas dažnai primena tą, kurį moterys atlieka namuose: virimas, patarnavimas, tvarkymas, siuvimas, vaikų auklėjimas, ligonių slauga. Siekis realizuoti savo galimybes išstūmė moteris į darbą, kuriame jos dirba tiek, kiek vyrai, bet senosios pareigos šeimoje liko, todėl moterų darbo krūvis atrodo didesnis nei vyrų. Kita vertus, vyrai turi aiškiai didesnę atsakomybę, patiria daugiau streso darbe ir pasaulio kovose, todėl sunku vienareikšmiškai sulyginti, kas neša didesnę naštą. Žvelgiant objektyviai, aišku, kad iš tikrųjų egzistuojančių skirtumų tarp vyrų ir moterų padėties negalima vadinti diskriminacija, suvaržymu ar išnaudojimu – tokiai feminisčių ideologijai nepritaria plačios moterų masės, kurios visai nepavydi vyrų padėties ir yra patenkintos net vyro išlaikomos namų šeimininkės statusu. Daug antrosios bangos feminisčių dėl savo bjauraus rėksmingumo neištekėjo ir vėliau aprašė savo apgailestavimą dėl to. Moterų prieglaudų steigėja Erin Pizzey knygoje Prone to Violence (1982) atskleidžia, kaip dėl feminizmo kaltės be tėvų išaugę vyrai dažniau imasi prievartos prieš moteris – feminizmas tik aštrina lyčių konfliktus.

Apie 1980 m. feminizmas išsikvėpė, susiskaldė, nebeteko įdomumo žiniasklaidai. Kilo vyrų ir tėvų teisių judėjimas, „maskulizmas“, kovojantis prieš augančią vyrų diskriminaciją, nepagrįstus kaltinimus vyrams (žymiausias atstovas JAV – Warren Farrell, išgarėjęs knyga The Myth of Male Power, kurioje atskleidžia gilią vyriškumo krizę). Kaip priešprieša radikaliojo feminizmo perlenkimams susikūrė moterų antifeminisčių judėjimai, pravardžiuojantys radikaliąsias feministes feminazi ir nurodantys paraleles tarp rasę aukštinančių nacistų ir moterų lytį nesveikai iškeliančių feminisčių.

1964 m. katalikė respublikonė, šešių vaikų motina, padariusi teisininkės karjerą, Phyllis Schlafly (g. 1924) išleido bestseleriu tapusią knygą A Choice, Not An Echo, karštai puolančią feminizmą. 1972 m. ji įsteigė organizaciją Eagle Forum, kuri tapo galingiausia JAV konservatizmo grupe, Pro-Family judėjimo branduoliu. Šiandien jai priklauso 80 000 narių. Eagle Forum išvystė aktyvią kampaniją ne tik prieš feminizmą, homoseksualizmą, abortus, bet ir prieš JAV kišimąsi į tarptautinius konfliktus, ginklų kontrolę, politinį korektiškumą, globalistinį švietimą, privalomą darvinizmo mokymą. Vokietijoje feminisčių nekenčiamiausia veikėja tampa katalikė psichologė Christa Meves (g. 1925), aktyviai ginanti sveiką lyčių sampratą, kovojanti prieš abortus. Meves yra daugiau nei 100 populiarių knygų autorė, viena iš savaitraščio Rheinische Merkur leidėjų. Šis virš 100 tūkst. egzempliorių tiražu išeinantis laikraštis yra vienas pagrindinių vokiškojo konservatizmo šauklių.

1985 m. pradedama kalbėti apie „postfeminizmą“ ir feminizmo mirtį. Bet feminizmas nepasiduoda. 1992 m. dideliame feminisčių žurnale Ms. (1970 m. feministės nustojo vartoti tradicinius vardo priedėlius Miss ir Mrs. (panelė ir ponia) ir įvedė šeimyninės padėties nenurodantį Ms.) pasirodo Rebecca Walker straipsnis Becoming the Third Wave apie apmirusio feminizmo atgimimą. Tai laikoma trečiosios bangos pradžia. Šios bangos feministės pasmerkia radikaliųjų feminisčių separatizmą, „viktimizmą“ (angl. victim – auka), begalinį ašarojimą dėl žiaurių prievartaujančių vyrų ir jų sukeliamų kančių. Imamas skelbti power-feminism, jėgos feminizmas, pragmatiškai siekiant konkrečios politinės valdžios. Senosios moterų judėjimo narės kovojo už savo nuomonės išgirdimą, įtaką visuomenei, moterų padėties pagerinimą ir teises. Dabar feministės siekia realios valdžios, esminio visuomenės pertvarkymo ir visiškos lygybės su vyrais. Kol kas tai tik skambūs šūkiai.

Nauju trečiosios bangos reiškiniu galima laikyti feminisčių motinų išaugintos mergaičių kartos protesto formas. Pvz., 1991 m. JAV kilo Riot grrrl (lyg urzgiant ištartas žodis girl – mergaitė) judėjimas – pirmoji specifiškai mergaičių paauglių subkultūra: pasiutusį merginų maištą, lesbietiškumą aukštinanti hardcore ir punk stiliaus muzika, žurnalai ir kt. Iki šiol paauglės šliedavosi prie vyriškų subkultūrų: hipių, pankų, gotų ir kt.

Antrajai ir trečiajai feminizmo bangai svarbią „raganų“ religiją aptarsime kalbėdami apie feministinę teologiją.

 

Feminizmo ideologija iš visų pasaulio religijų labiausiai paveikė krikščionybę – būtent katalikų, liuteronų ir kitų konfesijų aplinkoje atsirado reiškinys, kurį įprasta vadinti „feministine teologija“. Jos pristatymui daugiausia naudosiu Manfredo Hauke knygą Gott oder... Göttin? Feministische Theologie auf dem Prüfstand (MM Verlag, Aachen, 1993).

Feministinės teologijos (toliau FT) „motina“, visų feminisčių laikoma radikaliausia šios ideologijos atstove, yra katalikų teologijos profesorė Mary Daly. Pirmuoju reikšmingu FT manifestu laikoma jos knyga Beyond God the Father: towards a philosophy of women‘s liberation (Boston, 1973). Nors FT erdvėje nėra jokio skirtumo tarp katalikių ir protestančių, aiškiai jaučiama ypatinga FT sąsaja su Katalikų Bažnyčia – siekis iš vidaus perkeisti, jei ne sunaikinti šią organizaciją. Didžioji dalis FT tampriai siejasi su po Vatikano II Susirinkimo įsigalėjusia modernistine teologija, naudojasi pagrindiniu jos forumu – žurnalu Concilium. Dažnai FT laikoma „katalikiškos“ marksistinės išlaisvinimo teologijos srove.

Griežtesnė FT kritika girdisi daugiausia protestantų bažnyčiose. Liuteronė teologė I. Hauschildt laiko FT „nauja erezija“. Kita liuteronė prof. E. Axmacher rašo: „Apie Dievą kalbėti feministiškai yra tiek pat galima, kiek ir ateistiškai tikėti į Dievą“. Liuteronų bažnyčios vadovybė gerokai griežtesnė FT atžvilgiu, nei katalikų hierarchai. Jos niekaip nesmerkia JAV ir Vokietijos katalikų vyskupai, tik Olandijos kardinolas A. J. Simonis nepabijojo keliuose straipsniuose sukritikuoti feministes, už ką susilaukė net dviejų teismo procesų (juos laimėjo). Kard. J. Ratzingeris smerkė radikalųjį feminizmą interviu Zur Lage des Glaubens (1985), taip pat popiežius Jonas Paulius II per JAV vyskupų ad limina vizitą 1993 m. (L‘Osservatore Romano, 1993 08 13). Tačiau bendro pasmerkimo iš Romos nesulaukta. FT toliau aktyviai veikia teologijos fakultetuose, moterų organizacijose (pvz., Vokietijos katalikių moterų bendrijoje (KFD)), katalikiškoje spaudoje. 1991 m. išėjo bene didžiausia FT knyga, rengta katalikių ir liuteronių teologių – žodynas Wörterbuch der Feministischen Theologie. Viena iš pagrindinių jo sudarytojų – H. Pissarek-Hudelist, jėzuitų teologijos fakulteto Insbruke (Austrija) dekanė nuo 1988 m. (Jo asmenų registre Mary Daly pagal paminėjimų skaičių yra antroje vietoje po Jėzaus Kristaus.) Bonos universiteto katalikų teologijos fakultete neseniai įsteigta „moterų studijų“ profesūra, tapusi FT ruporu. „Feministinės teologijos profesūra“ nuo 1992 m. yra Miunsterio un-to katalikų teologijos fakultete. Miunsteryje nuo 1983 m. eina atskiras feministinės teologijos žurnalas daug sakančiu pavadinimu: Schlangenbrut (angių išperos, plg. Mt 12, 34).

Feministės aktyviai veikia ekumenizmo judėjime, įtakoja Pasaulinę Bažnyčių Tarybą. 1974 m. Tarybos „Vyrų ir moterų bendradarbiavimo skyrius“ surengė konferenciją Berlyne „seksizmo“ tema. Joje PBT generalinis sekretorius Ph. Potteris pavadino kiekvieną socialinės vyrų viršenybės prieš moteris formą „kažkuo demonišku“.

Paprastai skiriamos dvi pagrindinės FT kryptys: nuosaikioji, „krikščioniškoji“, ir radikalioji, „deivių“ teologija. Nuosaikioji bando išsaugoti sąsają su krikščionybe, ją pakeisti iš vidaus, yra labiau orientuota į marksizmą ir išlaisvinimo teologiją, susijusi su lygybės, androginiškuoju feminizmu. Radikalioji FT skelbia krikščionybei atvirą karą, yra orientuota į psichoterapiją ir New age judėjimą, susijusi su radikaliuoju, ginocentriniu feminizmu.

Žymiausios „nuosaikiosios“ FT atstovės:

- Rosemary Radford Ruether (g. 1936), JAV katalikė, 1966–1976 dėstė protestantų Howard University School of Divinity, 1976–2000 profesorė Evangelical Theological Seminary Evanstone. Mokslinę karjerą pradėjo katalikų teologiją kritikuojančia knyga The Church Against Itself (1967). Išgarsėjo veikalu Sexism and God-Talk: Toward a Feminist Theology (1983). Įsitikinusi socialistė, remiasi Engelsu, giria Mao Tse-duno politiką Kinijoje. Vėlesniuose darbuose linksta į ginocentrinį feminizmą.

- Catharina Halkes (g. 1920), Olandijos katalikė, 1975–1986 „feminizmo ir krikščionybės“ kurso profesorė Nijmegeno Katalikų Universitete. Visi universiteto studentai laiko privalomą feministinės teologijos egzaminą. Remia neomarksizmą, kovoja už moterų kunigystę: moterims esą reikia siekti kunigystės Katalikų Bažnyčioje, kad jos iš vidaus perkeistų šią patriarchalinę struktūrą. Jos įpėdinė profesūroje – teologė iš Miunsterio Hedwig Meyer-Wilmes. Olandijos kardinolas Simonis nesutiko jos patvirtinti katalikų docente, bet teologijos fakultetas tai ignoruoja.

- Elisabeth Schüssler Fiorenza (g. 1938), JAV katalikė, Naujojo Testamento profesorė protestantų Harvard Divinity School.

- Elisabeth Moltmann-Wendel – bene įtakingiausia liuteronų feministinė teologė, Tiūbingeno liuteronų teologo Jürgeno Moltmanno, įtakojusio išlaisvinimo teologiją, žmona. Įdomus jos 1994 m. išėjusios knygos pavadinimas: Mein Körper bin Ich (Aš esu mano kūnas).

 

Radikalioji FT šiandien yra praktiškai susiliejusi su anksčiau atsiradusiu Wicca judėjimu, kuriam verta skirti daugiau dėmesio.

Dar 1862 m. prancūzų istorikas hugenotas, aistringas kovotojas prieš katalikybę Jules Michelet (†1874) parašė veikalą La Sorcière (Raganavimas), kuriame ne tik aukština viduramžiais Bažnyčios persekiotas raganas, bet ir kuria romantišką mitą apie raganavimą kaip vieningą gamtos religiją, vedamą moterų-kunigių, brutaliai persekiotą katalikybės. Matilda J. Gage (†1898) pirmoji ėmė skelbti, kad per raganų medžioklę buvo sudeginta 9 milijonai nekaltų moterų. Šis niekuo nepagrįstas skaičius tapo feminizmo dogma ir karo vėliava, panašia į „lygiai šešių milijonų žydų, sunaikintų holokausto“ politinę dogmą. Dauguma istorikų šiandien mano, kad iš viso nuo vėlyvųjų viduramžių iki XVIII a. Europoje ir Š. Amerikoje mirtimi buvo nubausta tarp 40 000 ir 100 000 tikrai magija užsiiminėjusių ir neteisingai apkaltintų vyrų ir moterų (Diane Purkiss, The Witch in History, Routledge, 1996, p. 28). Raganavimas neturi nieko specifiškai moteriško, visose pagonių kultūrose juo užsiimdavo tiek vyrai, tiek moterys. Tik dalis iš jų nubausta katalikiškuose kraštuose, daugelis – ne Bažnyčios, o valstybės iniciatyva. Raganų procesai yra sudėtinga tema, kurios čia nenagrinėsime. Matriarchato ir vieningos „raganų religijos“ mitų kilmę detaliai ištyrė anglų mokslininkas Philip G. Davis studijoje Goddess Unmasked (1998) – jis buvo raganų patrauktas į teismą už „9 milijonų“ neigimą, kad būtų sukurtas teisinis precedentas (kai kuriose šalyse teisiškai persekiojami asmenys, viešai suabejoję, kad holokaustas sunaikino 6 mln. žydų).

Atrodytų, jau bent raganavimą moterys galėjo atgaivinti ir be vyrų pagalbos... Bet ne, moderniųjų raganų „tėvas“ yra Geraldas B. Gardneris (†1964) – anglas antropologas, pasinėręs į okultizmą ir magiją. Moderniojo satanizmo kūrėjo Aleisterio Crowley įtakoje apie 1939 m. jis ėmė praktikuoti raganavimą. Savo „mokslinėmis“ knygomis Witchcraft Today (1954) ir The Meaning of Witchcraft (1959) jis išpopuliarino seną anglišką žodį wicca – taip ėmė vadintis moderniosios raganos. Jau po II pas. karo Anglijoje susikūrė pirmieji Wicca rateliai (covens). Ši pirmoji, „ortodoksinė“ Wicca religijos banga vadinasi Gardnerian Wicca – ji labiau ritualizuota ir dogmatizuota, jos rateliuose yra maždaug po lygiai vyrų ir moterų. Gardnerio žmona Doreen Valiente po jo mirties tapo judėjimo lydere.

Wicca idėją pasigavo antrosios bangos radikaliosios feministės JAV – apie 1968 m. kilo Dianic arba Feminist Wicca judėjimas, dar vadinamas Woman‘s Spirituality, Goddess Religion. Jame dalyvauja beveik vien moterys, jis laisvas ir labai eklektiškas. Judėjimo idėjinė lyderė – Miriam Simos, save vadinanti Starhawk. Judėjimas radikalus ir agresyvus, jam pavyko pasiekti, kad 1985 m. Wicca JAV būtų pripažinta religija su visomis teisinėmis privilegijomis. Egzistuoja daugybė „krikščionių Wicca“ ratelių. Veikia ir neraganiškų deivių garbintojų („godesianisčių“) tinklas The Re-formed Congregation of the Goddess, International (RCG-I).

Wicca judėjimas atkakliai neigia, kad yra satanistinis. Tačiau jame užsiimama magija, naudojama satanistinė simbolika, garbinama „deivė Lilith“ – Lilita (Iz 34, 14) yra dykumos demonė, svarbi žydų Talmudo demonologijoje (ji esą buvusi Adomo žmona ir visų velnių motina).

Grįžkime prie „labiau krikščioniškos“ feministinės teologijos. Jos žymiausia atstovė – buvusi vienuolė amerikietė Mary Daly (g. 1928). 1963 m. ji baigė Fribūro universitetą Šveicarijoje ir tapo pirmąja amerikiete moterimi katalikų teologijos daktare. Studijų metais ji lankėsi Romoje, kur tuo metu vyko Vatikano II Susirinkimas. Ji pasibaisėjo šiuo „vyrų renginiu“, kuris nepadarė jokių nuolaidų moterų kunigystės klausimu, ir 1968 m. išleido savo pirmą feministinį veikalą The Church and the Second Sex (Bažnyčia ir antroji lytis), aiškiai įtakotą minėtosios Simone de Beauvoir egzistencializmo. Jame Daly negailestingai kritikuoja Gertrudos von le Fort (žr. aukščiau, II, 4) nupieštą krikščionišką „amžinosios moters“ idealą, paremtą Mergelės ir Motinos Marijos pavyzdžiu. Nuo 1968 m. Daly ėmė dėstyti didžiausioje jėzuitų aukštojoje mokykloje JAV – Bostono kolegijoje, iškart sulaukė pasipriešinimo, tačiau leidimas dėstyti vis buvo pratęsiamas. 1973 m. išėjo radikali jos knyga Beyond God the Father (Anapus Dievo Tėvo), radikaliai atmetanti krikščionybę. Biblijos kalbą esą galima tiek pat reformuoti, kiek trikampį nupiešti su keturiais kampais. Seksistinis Kristaus-Viešpaties asmuo užgožia ir pavergia senąją deivę, kurios atspindžių dar galima rasti Marijoje. Knygoje Daly kviečia „kastruoti“ teologinę kalbą, apvalant ją nuo patriarchalizmo. Remdamasi protestantų teologu Pauliu Tillichu, ji laiko Dievą „būties gelme“ – beasmene pasaulio esme. Daly kviečia kurti feminisčių „seseriją“ kaip „Antibažnyčią“, kuri ruoštų pasaulį „antrajam moters atėjimui“, kuris esąs „sinonimiškas“ su Antikristo atėjimu. Nepaisant šios knygos, 1975 m. jai suteiktas nuolatinės profesorės statusas kolegijoje – jos aktyvus rėmėjas buvo kardinolas Johnas Wrightas (†1979), buvęs Bostono vyskupas, Klero kongregacijos prefektas. Šis kardinolas netgi rėmė Daly projektus finansiškai.

Mary Daly garsėjo kaip praktikuojanti lesbietė ir ragana, ji aktyviai kūrė „katalikių Wicca“ ratelius visoje Amerikoje. Plačiai cituojami jos „sparnuoti posakiai“:

- Jei Dievas yra vyras, tuomet vyras yra Dievas.

- Visos pasaulio religijos yra patriarchato infrastruktūra.

- Patriarchatas yra gimtoji nuodėmė, iš kurios kyla visos kitos nuodėmės (rasizmas, etnocentrizmas ir t. t.).

- Kodėl „Dievas“ turėtų būti daiktavardis? Kodėl ne veiksmažodis – pats aktyviausias ir dinamiškiausias iš visų?

- Moters prašymas lygybės Bažnyčioje gali būti palygintas su juodojo prašymu lygybės Ku Kluks Klane.

- [Mums, moterims] nusidėti – reiškia pasiekti mūsų galios viršūnę.

- Nusidėti – reiškia būti.

Knygoje Gyn/ecology: The Metaethics of Radical Feminism (1990) Daly rašo: „[Marijos] Nekaltasis Prasidėjimas yra kraštutinio moters išnaudojimo paveikslas, mitologinis kraujomaišinio i šprievartavimo modelis“ (p. 104). Veikale Pure Lust: Elemental Feminist Philosophy (1992) Daly aukština lesbianizmą, save vadina „gnostike“, kreipiasi maldomis į demoniškas „elementarines dvasias“, kurias iššaukia iš savo pačios moteriškojo1 „aš“. Jos knyga Websters‘ First New Intergalactic Wickedary of the English Language (1994) yra bandymas sukurti feministinės raganiškos kalbos žodyną.

1998 m. Daly ėmė konfliktuoti su kolegijos vadovybe, nes griežtai atsisakydavo priimti į paskaitas vyrus, šiaip taip išprašyta į pensiją tik 2001 m.

Kitos įtakingos radikaliosios FT atstovės:

- Christa Mulack (g. 1943) – viena žymiausių vokiečių liuteronų feministinė teologė. Propaguoja ginocentrinį feminizmą.

- Carol Christ – gavo filosofijos daktarės laipsnį Jeilio (JAV) universitete, aktyviausia Goddess religijos pranašė, įsteigė Ariadne institutą. Dėsto Harvard Divinity School, Kolumbijos ir kt. universitetuose. Viena žymiausių knygų: Rebirth of the Goddess (1998).

- Jutta Voss (g. 1942) – liuteronų teologė, profesionali C. G. Jungo mokyklos psichoterapeutė, deivių mitologijos tyrinėtoja. Švč. Trejybės vieton ji siūlo iškelti „deivę Physis“ – materiją.

- Elga Sorge įrodinėja, kad krikščionybės branduolyje yra pagoniška moteriška religija, griaunanti patriarchalinį judaizmą. 1987 m. viename TV šou pasiūlė pakeiti Dešimt Dievo Įsakymų Dešimčia Leidimų, pvz., leidimu svetimauti. Už tai buvo pašalinta iš liuteronų bažnyčios (Katalikų Bažnyčioje iki šiol neekskomunikuota nė viena feministinė teologė). Tada vienas liuteronų vyskupas pareiškė: „Mūsų bažnyčioje nėra vietos dievams ir deivėms“ (Sorge save mėgdavo vadinti deive). Nepaisant sankcijų, Sorge oficialiai skaitė paskaitą 1991 m. Evangelikų Bažnyčios Dienose, kurioje pavadino Dievą „vyriausiu eunuchu“.

- Gerda Weiler knygoje Das Matriarchat im Alten Testament (1989) užsipuola Jahvės kultą, brutaliai naikinusį Kanaano pagonybę, kurioje vyravo moteriškos deivės, pvz., Astartė. Dėl to net apkaltinta antisemitizmu.

1976 balandžio 23 d. žymioje Bostono Old Arlington Street bažnyčioje (priklausančioje unitoriams universalistams) įvyko pirmoji nacionalinė moterų dvasingumo konferencija, sulaukusi 1500 dalyvių. Joje pasisakė ir katalikė Mary Daly. Konferenciją atidarė deivės Dianos aukštoji kunigė Morgan McFarland, po to šoko Wicca judėjimo raganos nuogomis krūtinėmis, giedodamos „Tegyvuoja Deivė!“ ir „Moteriškumas yra dieviškas“. Konferencijos dalyvėms buvo patarta namuose įsirengti altorius su veidrodžiais, kurie joms nuolat primintų, kad jos yra deivės (Naomi Goldenberg, Changing of Gods, Boston, 1979, p. 92).

 

FT tik labai plačia prasme galima vadinti „teologija“, t. y. mokslu apie Dievą ir su Dievu susijusius dalykus. FT centre yra ne Dievas, bet moteris. Jos esminis ir pirmasis šaltinis yra ne Dievo apreiškimas, o moterų patirtis. C. Halkes teigia, kad FT nenaudoja „griežto, nuoseklaus loginio mąstymo“, siekiama visumos tarp teorijos ir praktikos. Anot jos, reikia siekti „išradingo, improvizuojančio veikimo, mažiau dalykiškumo, daugiau dviprasmybių“. E. Moltmann-Wendel atvirai siūlo keisti „teo-logiją“ į „teo-fantaziją“ ar „teo-poeziją“. Žinoma, fantazuoti lengviau, nei argumentuotai įrodyti, todėl FT yra labiausiai grafomaniška modernistinės teologijos šaka. Jau 1988 m. viena šios temos bibliografija pateikia virš 1800 publikacijų pavadinimų.

Feministinė teologija yra iš esmės kontekstinė, „partinė“, „kilmininko (ko?) teologija“. Dorothee Sölle sako atvirai: „Dievas yra raudonai žalias [Vokietijos socialdemokratų ir Žaliųjų partijų spalvos] ir moteris“. Minėtasis žodynas Wörterbuch der Feministischen Theologie pabrėžia, kad FT teologinis kalbėjimas atsisako „neutralumo ir visuotinio galiojimo pretenzijos“ – objektyvi, virš konkrečių moterų problemų iškilusi perspektyva yra neįmanoma. Anot žodyno, moterų patirtis yra „feministinės teologijos šaltinis ir kriterijus“. Kad tokia metodika veda į prieštaravimus net feminizmo viduje, rodo, pvz., juodųjų moterų feministinės teorijos (atmetančios baltųjų moterų patirties vertę) ir kai kurios islamiškojo feminizmo kryptys, aukštinančios moterų patirtį hareme.

Moterų patirtis yra ne tik FT subjektas, bet ir objektas – visa ko centre yra savęs patyrimas. Taip moteris praktiškai pastatoma į Dievo vietą. Tai aiškiai matosi feministinėje egzegezėje (Šv. Rašto aiškinime). Pavyzdžiui, Naujojo Testamento profesorė E. Schüssler Fiorenza siūlo naudoti ketveriopą egzegetinį metodą: 1. Įtarimo hermeneutika (biblinių tekstų apvalymas nuo patriarchalinės įtakos), 2. Istorinės atminties hermeneutika (užgniaužtų moteriškų prisiminimų atgaivinimas), 3. Skelbimo hermeneutika (patriarchalinių tekstų atsisakymas laikyti Dievo Žodžiu), 4. Kūrybingoji hermeneutika (biblinių tekstų perpasakojimas). Štai kaip šis metodas pritaikytas istorijai apie Mariją ir Mortą (Lk 10, 38–42): 1. Jėzus kaip į svečius atėjęs Viešpats, aptarnaujamas Mortos, ir prie jo kojų sėdinti ir klausanti Marija yra androcentrinė, patriarchalistinė scena. 2. Iš tiesų reikia prisiminti, kad Morta buvo namų šeimininkė (viešpatė), namų bažnyčios pirmininkė, kuri svetingai įsileido Jėzų. Tekste juk niekur nesakoma, kad Morta šokinėja apie puodus virtuvėje. Ji „patarnauja“, gr. diakonein – atlieka dvasininkės diakonės funkcijas. 3. Tekstas, kaip jis išdėstytas Evangelijoje, negali būti Dievo Žodis, tai tik patriarchalinių prietarų nulemtas „Luko žodis“. 4. Kūrybingai perpasakota istorija: „Aš esu Morta, Betanijos bažnyčios steigėja, evangelistės Marijos sesuo... Jėzus manęs paprašė perimti pirmininkavimą duonos laužyme ir pakvietė Suzaną (?) tarti palaiminimą ir išaiškinti tos dienos Biblijos žodį. Nors vyrai kiek murmėjo, bet mes, moterys, buvome laimingos dėl tų naujų galimybių, kurias mums atvėrė Dievas“ (E. Schüssler Fiorenza, Biblische Grundlegung, 1988, p. 35–43). Tokiu stiliumi feministinės teologės prirašė tūkstančius puslapių „teologinės“ literatūros, už tai gavo daktarių ir profesorių laipsnius...

Nuosaikiosios feministės bando „apvalyti“ Bibliją nuo seksizmo (šalinamas žodis „Viešpats“; „Tėvas“ Evangelijose pakeičiamas „Tėvu ir Motina“; „Dievo Sūnus“ virsta „Dievo Vaiku“), kitos atmeta didelę Biblijos dalį kaip beviltiškai seksistinę, o Mary Daly ir radikalesnės teologės Šv. Rašto kaip teologijos šaltinio visai atsisako, remiasi pagonių, gnostikų ir marksistų tekstais. Protestantėms čia lengviau: liuteronė Moltmann-Wendel didžiuodamasi pasiremia paties Liuterio autoritetu, kuris iš pradžių atmetė Jokūbo laišką kaip „šiaudinę epistolą“, nes jis prieštarauja jo mokymui apie nuteisinimą vien tikėjimu be darbų. Feminizmo kritikės Vokietijoje tokią egzegezę vadina „Hexegeze“ (vok. die Hexe – ragana).

Dėl tokios FT metodikos ir elgesio su Šv. Raštu savaime siūlosi paralelė tarp FT ir nacistinių Deutsche Christen teologijos, kurios šaltinis buvo arijų rasės patyrimas ir „praktika“, o pagrindinis užsiėmimas – Biblijos „valymas nuo žydiškumo“.

Kritiški tyrinėtojai atskleidžia, kad feminisčių agresyvumas ir neapykanta vyrams dažnai kyla iš paaugliško pavydo, nepilnavertiškumo kompleksų. Buvo atlikta net psichoanalitinė Mary Daly raštuose prasiveržiančių neapykantos protrūkių analizė – ji susijusi su šios teologės vyrų akademiniuose sluoksniuose daug metų kentėtu nepilnavertiškumu, kova už postus. Daly nuolat fotografuojasi su dideliu dviašmeniu kirviu, kuriuo, „pilna įsakmios galios“, žada „sunaikinti“ visus priešininkus.

 

Visa feminisčių teologija tėra „feministinės antropologijos priedėlis“, kaip sako Eva Schmetterer. Dievas čia vaidina antraeilį vaidmenį.

Krikščioniška antropologija, mokslas apie žmogų, konstatuoja faktą, kad vyras yra labiau duodantis, aktyvus, veikiantis į išorę, apžvelgiantis bendrus dalykus, linkęs konkuruoti, stipresnis puolant; moteris – labiau imanti, pasyvi, veikianti viduje (dvasiniame gyvenime, šeimoje), pastebinti konkrečias detales, linkusi veikti bendrai, stipresnė ištveriant. Religinėje plotmėje vyras yra daugiau Dievo, moteris – kūrinijos, sielos simbolis. Žodis „siela“ daugumoje kalbų yra moteriškos giminės: psyche, anima, die Seele, duša... Moteris natūraliai religingesnė, nes lengviau gali pasiduoti, nuolankiai melstis, kantriai apsimarinti. Santykis tarp lyčių krikščioniškos filosofijos apibūdinamas žodžiu „komplementarumas“ – tarpusavio papildymas.

Vyras ir moteris yra kaip Dievo atvaizdas lygiaverčiai, bet ne vienodi. Bažnyčia visuomet lygino vyro ir žmonos santykį šeimoje su galvos ir širdies santykiu organizme. Širdies pavaldumas galvai nėra jos pažeminimas. Pavaldumas socialinių ryšių hierarchijoje nereiškia nepilnavertiškumo. Tai galioja jau Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus santykiuose: Sūnus gimsta iš Tėvo ir yra jo siunčiamas į pasaulį, o ne atvirkščiai, tačiau Sūnus yra visa kuo lygus Tėvui. Todėl amerikiečių teologė Joyce A. Little taikliai palygina feministinę antropologiją su Nikėjos Susirinkimo IV a. pasmerkta Arijaus kristologija: iš Sūnaus pavaldumo Tėvui Arijus padarė neleistiną išvadą, kad Jėzus Kristus nėra Dievas.

FT nuolat cituojami apaštalo Pauliaus žodžiai, kad Kristuje nėra nei vyro, nei moters (Gal 3, 28) tereiškia, kad visi žmonės, nepaisant lyčių ar tautų skirtumų, yra pašaukti į vienybę Kristaus Kūne, kuris nėra homogeniška masė, o yra sudarytas iš įvairių, hierarchiškai susijusių narių (plg. 1 Kor 12). Malonės tvarka ne sunaikina Kūrėjo įvestą prigimtinę tvarką, bet ją panaudoja ir išaukština.

Feministės ir FT teologės vieningai atmeta lyčių poliariškumo ir tarpusavio papildymo idėją, vietoj jos iškelia sunkiai apibrėžiamą žmogaus vieningumą, wholeness, kurį dažnai sieja su gnostiniu androgino mitu.

Atmetamas ne vien komplementarumas ir tam tikra hierarchija tarp lyčių, bet ir visi „dualizmai“, esą sukurti vyrų, pateisinant savo viršenybę prieš moteris: tarp kūno ir sielos, materijos ir dvasios, pasąmonės (jausmų, instinktų) ir proto bei valios, galiausiai – tarp kūrinijos ir Dievo, net blogio ir gėrio. Todėl feministės pabrėžia materiją, „deivę žemę“, ragina išlaisvinti geismus ir fantazijas iš proto kontrolės, taip pat griežtai neigia, kad žmogus turi nemirtingą sielą: „Feministiniu požiūriu, – rašo R. Ruether, – nemirtingos sielos įvaizdis yra fundamentaliai priešiškas kūnui ir moteriai“. Anot Moltmann-Wendel, „valios ir proto kontrolė mūsų kūnui yra išprievartavimas“. Ji ragina „nežiūrėti į savo aistras, savo įniršį, jausmus, agresijas kaip į dalykus, kuriuos reikėtų kontroliuoti“ – tai esąs patriarchalizmas. Jau senovės graikų vyrai sukūrė nesveiką proto, racionalumo, dalykiškumo kultą, kuris vedė prie realybės suskaldymo sąvokomis, pasaulio pavergimo, gamtos išnaudojimo.

Didžiausias feminizmo paradoksas yra abortų pateisinimas. Feministės nuolat kalba apie moterų taikumą ir švelnumą, apie tai, kaip agresyvūs vyrai nuolat kelia karus ir naikina gamtą, apie moters įsčias kaip naujo feministinio „deivės“ dvasingumo šaltinį. Tačiau juk sunku įsivaizduoti brutalesnį vyriškos prievartos įsiveržimą į pačias moters gelmes, didesnį pačios moters kaip motinos pažeminimą, sugalvotą ir dažniausiai vykdomą vyrų, kaip abortas. Bet feministinės teologės visuotinai gina nevaržomą „teisę į savo pilvą“. R. Ruether išleido „apeigyną“ įvairiems moterų ritualams, jame yra ir „Gydymo apeigos po aborto“. Teigiama, kad moters sprendimas daryti abortą yra „sunkus“, tačiau „tai geriausias pasirinkimas, kokį ji galėjo padaryti“. 1990 m. 70 Vokietijoje susirinkusių įvairių konfesijų feministinių teologių priėmė peticiją, reikalaujančią panaikinti paskutinius aborto apribojimus, likusius Vokietijos teisėje.

 

Nuosaikiosios teologės bando surasti kuo daugiau „moteriškų“ Dievo bruožų (gailestingumas, artumas pasauliui, motiniškumas), pabrėžia jo androginiškumą, o radikaliosios pereina prie „deivės motinos“ („Motina Žemė“, „visaapimanti matrica“, „pasaulio kiaušinis“) kulto. E. Sorge vietoj „Tėve mūsų“ siūlo naują maldą „Motina mūsų“. Net nuosaikioji Ruether visiškai atmeta Dievo transcendentalumo, virš kūrinijos iškilusio ir nuo jos visiškai skirtingo Asmens idėją. „Tėvo danguje“ įvaizdis esąs orientalinių klajoklių genčių kultūrinis produktas. Moltmann-Wendel aiškina, kad Dievas nėra kažkur iš dangaus valdantis Viešpats, o vidinis pasaulio gyvenimas, apsireiškiantis kiekvienoje moteryje. Moteris su Dievu bendraujanti kaip lygi su lygiu. Pabrėžiamas Dievo silpnumas, jam esą reikia žmogaus. Prof. Carter Heyward (1973 m. įšventinta anglikonų episkopalistų „kunige“) net kalba apie Dievo „dievėjimą“ (godding), Dievo ir žmogaus „tarpusavio atpirkimą“ (mutual redemption).

Jei Dievas sutvėrė žmogų kaip vyrą ir moterį (Pr 1, 27), o žmogus yra Dievo atvaizdas, tuomet, teigia feministinės teologės, Dievas turi po lygiai vyriškumo ir moteriškumo. Žinoma, Dievas neturi lyties, tačiau jo tobulos savybės turi jo paties nustatytą analogiją su savybėmis ir dorybėmis, kurios labiau (nors ir neišskirtinai) išreikštos vyriškoje lytyje, todėl jis apreiškė save su vienareikšmiškai vyriškais, o ne moteriškais ar androginiškais bruožais. Dievas nuo pat sutvėrimo, dar prieš nuodėmę, nustatė hierarchinį pavaldumą žmonių visuomenėje ir skyrė vyrą šeimos (ir visos visuomenės kaip jos pratęsimo) galva, vadovu, suteikdamas jo prigimčiai specifiškai „vyriškas“ išmintingumo, tvirtumo dorybes, kurios, kaip ir visi tobulumai kūriniuose, kyla iš Dievo. Švelnumas, gailestingumas, meilė, gerumas kaip „moteriškos“ savybės yra Dieve tik tiek, kiek jose nėra pasyvumo, pasidavimo, kuris nesuderinamas su Dievo viršenybe kūrinijai. Moteriškas pasyvumas, pasidavimas čia suprantamas ne kaip silpnumo yda, netobulumas, nes tai reikštų, kad Dievas jau sutvėrė moteris netobulas, menkavertes, ydingas. Ne, tai pasidavimo dispozicija, „nukreiptumas į vidų“, natūralus polinkis priimti vyro (veikiančio daugiau „ekscentriškai“, į išorę) vadovavimą. Tai neprieštarauja tvirtybei ir ištvermei, kurio moterys dažnai turi daugiau, nei vyrai.

Mėgstamiausia feminisčių teologijos sritis yra pneumatologija (mokslas apie Šv. Dvasią). Nuolat pabrėžiama, kad hebrajų kalboje „dvasią“ reiškiantis žodis ruah yra moteriškos, graikų kalboje pneumatos – neutraliosios, o lotynų (kaip ir anglų, vokiečių, rusų ir kt.) kalboje spiritus – vyriškos giminės. Tai esą rodo palaipsnį seksizmo įsigalėjimą – moteriška Šv. Dvasia palaipsniui virto vyru (lietuvių kalba pasirodo esanti stebėtinai feministinė!). Feministės uoliai kovoja už Švč. Trejybėje „pažemintos“, į trečią vietą „nustumtos“ Šv. Dvasios teises, bando pertvarkyti visą mokymą apie Švč. Trejybę.

Tačiau reikia pabrėžti, kad NT žodis pneuma dažnai siejama su vyriškos giminės žodžiais. Nors galima paralelė tarp Marijos kaip naujosios Ievos, išeinančios iš naujojo Adomo – Kristaus šono, ir kylančios iš Dievo Sūnaus bei jo siunčiamos Šv. Dvasios, bet aišku, kad Šv. Dvasia visuomet veikia „vyriškai“, aktyviai, kaip pradedanti Jėzų Marijos įsčiose, kurianti malonės gyvenimą, teikianti stiprybę per Sutvirtinimo sakramentą, apšviečianti protą.

Šv. Rašto išminties knygos (Patarlių, Išminties, Mokytojo, Siracido) aukština dieviškąją išmintį (hebr. chokmah, gr. sophia). Pagrindinė Konstantinopolio bazilika buvo pavadinta Hagia Sophia, Šv. Išminties vardu. Tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionių tradicija sutaria, kad išmintis tėra Dievo atributas, savybė, priklausanti visai Švč. Trejybei. Ši neasmeniška savybė išminties knygose tik simboliškai, poetiškai aprašoma kaip asmuo. Apropriacijos (pritaikymo) būdu ši visos Švč. Trejybės savybė ypatingai priskiriama antrajam jos Asmeniui – Dievui Sūnui. Jis yra Dievo Žodis (gr. Logos), išmintis, kuri sutvėrė ir valdo visą nuostabų kosmosą, teikia tikrąją išmintį tikintiesiems. Taip pat apie Išmintį kalbančios Šv. Rašto vietos yra pritaikomos įsikūnijusio Žodžio Motinai Marijai – juk ji yra Išminties sostas. Ši krikščioniška sophia interpretacija radikaliai skiriasi nuo pirmųjų amžių neoplatonikų ir gnostikų mokymo apie sophia kaip atskirą asmeninę deivę.

Liuteronas teosofas ir okultistas Jacobas Böhme pirmasis išvystė neognostišką sofiologiją, esą Sophia yra moteriškoji Dievo pusė, visatą pagimdžiusi „deivė motina“. Gnostišką atspalvį turi ir romantiko Schellingo, taip pat stačiatikių Vl. Solovjovo, P. Florenskio, S. Bulgakovo ir N. Berdiajevo sofiologija. Florenskis aprašo Sofiją kaip „didžią karališką ir moterišką Būtybę, kuri nėra nei Dievas, nei amžinasis Tėvo Sūnus, nei angelas, nei šventas žmogus“. Paryžiuje dirbęs ir didžiulę įtaką katalikų modernizmui turėjęs Bulgakovas išvysto sofiologiją iki kraštutinumo, už tai kelių stačiatikių sinodų pasmerkiamas kaip eretikas. Sofiologija yra mėgstama FT disciplina. FT teologės rašo, kad Kristaus Krikšto Jordane metu ant jo balandžio pavidalu nusileido ne vyriškas Spiritus Sanctus, o meilės deivė Sofija. Vaizduotei ribų nėra...

 

 

Kaip „vokiečiai krikščionys“ piktinosi idėja, kad Dievas įsikūnijo į žydą ir įrodinėjo Jėzaus arišką kilmę, taip feministės niršta, kad įsikūnijusiu Dievu-Žmogumi tapo vyriškis. Mary Daly ir radikaliosios feministės nuosekliai atmeta Jėzaus Kristaus asmenį, o nuosaikiosios tiesiog neigia įsikūnijimą ir jo reikšmę, bando Dievo įsikūnijimą išplėsti visai žmonijai – Jėzus tebuvęs istorinis Dievo nusileidimo į žmones pavyzdys. Anot Ruether, mokymas apie Jėzų kaip dieviškąjį Logos, Dievo Sūnų, mesiją, esąs „mitologija“. Moltmann-Wendel laiko Jėzų tik keliaujančiu pranašu ir stebukladariu. Jėzus esą tapo mesiju (hebr. „pateptuoju“), nes jį prieš suėmimą aliejumi patepė moteris, tikriausiai Marija Magdalena (Mt 26, 6–13). Stipri Christos Mulack fantazija Mariją Magdaleną padaro orientalinės „deivės motinos“ kunige, vadovavusia misterinei-gnostinei sektai Betanijoje. Taigi Jėzus savo pasiuntinybę gavo ne iš dangiškojo Tėvo, o iš „deivės motinos“. Tuo tarpu žymi teologė ir psichologė Hanna Wolff vysto teoriją apie Jėzaus androginiškumą, esą Jėzaus santykis su Dievu yra „moteriškas“. Feminisčių tarpe dažnai vartojamas vardas „Jesa Christa“. Didžiausioje Š. Amerikos bažnyčioje, Niujorko Saint John the Divine Cathedral (priklausančioje anglikonams episkopalistams) buvo net pakabintas krucifiksas su moteriškais bruožais.

Feministinės teologės beveik visuotinai neigia gimtosios nuodėmės, žmonijos nuodėmingumo, jos atpirkimo per mirtį ant kryžiaus sampratą. Vietoj Adomo ir Ievos puolimo kaip visų blogybių priežasties stoja pirmykščio matriarchato pakeitimas vyrų despotija – patriarchatu. Ieva, sudariusi sąjungą su žalčiu ir drąsiai sukilusi prieš vyrišką Dievą, laikoma feministės idealu. Tikroji ir vienintelė moterų nuodėmė esantis nuolankus pasidavimas vyrų valdžiai. „Patriarchalinis“ kryžius kaip mirties simbolis supriešinamas su „moterišku“ gyvybės medžiu. Kristaus prisikėlimui suteikiama tik labai bendra metaforinė reikšmė, apie tikrą kūnišką prisikėlimą negali būti ir kalbos.

Dar 1949 m. Simone de Beauvoir iškėlė radikalią prieštarą tarp valdingų ir galingų senovės deivių ir Mergelės Marijos, nuolankiai kalbančios: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“. Marijos vardą turinti katalikė vienuolė Mary Daly buvo pirmoji teologė, pasmerkusi Mergelę Mariją: 1973 m. knygoje Beyond God the Father ji vadina Mariją „prijaukinta deive“, krikščionybės sukaustyta grandinėmis ir pažeminta. Vėliau ji rašo, kad Marijos panaudojimas Dievo įsikūnijimui yra „išprievartavimas“. Mažiau radikalios feministės dar bando panaudoti Marijos figūrą savo idėjoms paremti: ji buvo „nekaltai pradėta“, t. y. simbolizuoja partenogenezę – gimimą vien iš moters be vyro įsikišimo, savęs kūrimą; ji likusi mergele iš protesto prieš vyrus ir noro likti nepriklausoma; ji esanti „Dievo Motina“ ta prasme, kad dieviškumas gyvena kiekvienos moters esmėje. Kartu su išlaisvinimo teologais pabrėžiama Marijos giesmės eilutė: „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius“ (Lk 1, 52) kaip kvietimas į revoliucinę išsivadavimo kovą.

 

Moltmann-Wendel, Ruether, Halkes sutaria, kad pirmykštę, tikrąją krikščionybę buvo išsaugojusios būtent gnostikų sektos, jos buvusios egalitarinis, spontaniškas Jėzaus judėjimas, kurį užgniaužė hierarchinė racionalistinė vyrų bažnyčia, pirmiausia „seksisto“ apaštalo Pauliaus įtakoje. Jėzus neigęs bet kokią hierarchiją, tiesiog pradėjęs judėjimą, kuriame viešpatavo visiška lygybė. Feministės iš modernistų H. Küngo, E. Schillebeeckxo perima tikėjimą, kad dvasinės tarnystės tėra funkcijos bendruomenėje, o ne kunigystės sakramentu teikiama galia – iš šio funkcionalistinio kunigystės supratimo kyla demokratinės Bažnyčios santvarkos reikalavimas. „Galios piramidę“ reikia pakeiti „lygiaverčių krikščionių rateliu“.

Feministės aukština kūną ir materiją, tačiau ignoruoja faktą, kad gnostikų emancipacinės tendencijos, androginiškos fantazijos, leidimas moterims tapti dvasininkėmis siejasi ne su didesne demokratija, o su radikaliu kūno ir sielos dualizmu, materijos ir kūno demonizavimu – kadangi lytis priklausanti vien nuo kūno organų, o žmogus esąs vien siela velnio sutvertame kūno kalėjime, lytis neturinti jokios reikšmės.

Kad pats Jėzus įsteigė hierarchiją, rodo griežtas 12 apaštalų, 72 mokinių ir likusios liaudies skyrimas, kunigystės ir išrišimo galios suteikimas tik apaštalams ir primato suteikimas šv. Petrui. Krikščionybėje kunigas kaip Viešpaties Dievo ir vyro Jėzaus Kristaus („kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16)) atstovas natūraliai yra vyras.

Tačiau moterys buvo svarbios Jėzaus sekėjos ir pirmykštės Bažnyčios darbuotojos. Apolą pasikvietė Pauliaus „bendradarbiai Kristuje“ Priscilė ir Akvilas – moteris paminėta pirmoji (Apd 18, 26; Rom 16, 3). Rom 16 Paulius sveikina diakonos (patarnaujančią, esančią Bažnyčios tarnyboje, bet galima versti ir „diakonę“) Febę, Mariją, Trifeną ir Trifosą, Persidę, Rufo motiną, Juliją, Nerėjo seserį. Rom 16, 7 minimas vardas kilmininko linksnyje Iounian tikriausiai reiškia vyrą Iounianos, o ne moterį Iounia. FT ginčijasi, kad tai moteris, ir pabrėžia žodžius „didžiai gerbiama apaštalų draugėje“ – Junija buvusi tikra apaštalė. Bet aišku, kad šie žodžiai tereiškia jai/jam apaštalų teikiamą garbę.

Visiškai aišku, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais moterys iš tiesų bandydavo perimti dvasines funkcijas – tai rodo tokių bandymų pasmerkimai ir draudimai. Šv. Epifanijus Salamietis savo apie 375 m. parašytame veikale Adversus haereses smerkia kolyridiečių sektą Arabijoje – joje buvusios moterys kunigės, kurios aukodavo bandeles (gr. kollyris) Mergelės Marijos garbei. Feministės kolyridietes teisėtai laiko savo pirmtakėmis. Yra teorija, kad būtent ši praktika paskatino klaidingą įsitikinimą musulmonų Korane (suros 5:73, 5:75, 5:116), kad krikščionių Švč. Trejybę sudaro Dievas, Jėzus ir Marija.

Kad jau pirmykštėje bažnyčioje būta diakonių, liudija 112 m. parašytas Plinijaus Jaunesniojo laiškas imperatoriui Trajanui apie informaciją, gautą kankinant Bitinijos krikščiones , ancillae quae ministrae dicebantur (tarnaites, vadintas patarnautojomis). „Diakonės“ (gr. diakonissai) pirmąkart minimos III a. pirmoje pusėje Rytuose, Sirijoje parašytoje Didaskalia. Diakonės Rytų Bažnyčiose galutinai išnyko IX–X a. Visiškai aišku, kad jos negaudavo sakramentinių diakonato šventimų (bet būdavo įšventinamos tam tikromis apeigomis, naudojant ir rankų uždėjimą), neatlikdavo jokių diakono funkcijų, tiesiog patarnaudavo (gr. diakonein) per moterų krikšto apeigas: patepdavo jų kūną, padėdavo panardinti į krikštyklą, taip pat rūpinosi moterų slauga. Kaip ir visi to meto pasauliečiai, moterys galėdavo neštis Komuniją į namus ligoniams. Tačiau aiškiai rašoma, kad joms draudžiama mokyti ir pačioms krikštyti. IV a. Didaskalia besiremiančios „Apaštalų konstitucijos“ taip pat mini diakones ir draudžia joms perimti bet kokias kunigų ar diakonų funkcijas (VIII, 27) – vadinasi, tokių bandymų būta. Iš tiesų, šv. Ireniejus (Adversus haereses I, 13) smerkia tokį burtininką Morkų, kurio paskatintos kelios moterys bandė švęsti Eucharistiją. Nikėjos Susirinkimas (315 m.) patvirtina, kad diakonės yra pasaulietės ir negauna sakramentinių šventimų. Moterims perimti bet kokias kunigo ar diakono funkcijas bažnyčioje draudžia Ipolitas, šv. Jeronimas, šv. Jonas Auksaburnis, šv. Augustinas. Tiesa, pas monofizitus sirus V a. vienuolės abatės galėjo dalinti Komuniją seserims ir skaityti skaitinį bei Evangeliją, taip pat uždegdavo žvakes, smilkalus, patepdavo ligonius ir pan.

Vakaruose nuo IV a. taip pat būta diakonių, bet retai, Oranžo sinodas 411 m. visai uždraudė jas šventinti. Nepaisant draudimų, diakonės gyvavo toliau: apie 540 m. šv. Medardas įšventino šv. Radegundą diakone; diakonės eidavo popiežiaus procesijose net IX a.; XI a. anglosaksų Mišiole yra diakonės šventinimo malda. Iki naujausių laikų kartūzių vienuolių įžadų apeigose vyskupas joms duodavo stulą ir manipulą – diakono liturginius rūbus.

Nuo pašventintų diakonių reikia skirti dažnai minimas „diakones“, „presbiteres“ ir „vyskupes“ – diakonų, kunigų ir vyskupų žmonas. Nuo apaštalų laikų gyvavęs celibato įstatymas reikalavo, kad šventimus gavę vyrai nebegyventų kartu su žmonomis ir neturėtų su jomis lytinių santykių. Žmonos su tuo sutikdavo, sudarydavo atskirą luomą. Dar buvo našlių (gr. cherai) luomas (1 Tim 5), našlės atliko karitatyvines funkcijas tarp moterų, tikriausiai mokydavo katekizmo ir vesdavo neliturgines maldas. Vienur diakonės laikytos viršesnėmis už našles, kitur atvirkščiai.

Tai, kad ne vien dėl Bažnyčios teisės, bet ir dėl dogmatinių priežasčių niekados nebus įmanoma galiojančiai šventinti moteris diakonėmis ar kunigėmis, autoritetingai patvirtinta 1976 10 15 Tikėjimo mokslo kongregacijos deklaracijoje Inter insigniores ir 1994 05 22 pop. Jono Pauliaus II apaštaliniame laiške Ordinatio sacerdotalis. Šie dokumentai yra ordinarinis Bažnyčios mokymas ir todėl neklystami. Nepaisant to, feministės nenumaldomai kyla į kryžiaus žygį už moterų kunigystę, net kai kurie hierarchai mano, kad tai tik laiko klausimas.

Jau 1970 m. ponia Ludmila Javorová ir dar keturios moterys buvo įšventintos kunigėmis Čekijos pogrindinio vyskupo Felixo Davídeko – tai vidinio chaoso komunistų persekiojamoje bažnyčioje vaisus. Istorija iškilo į viešumą 1995 m., moterys jau anksčiau buvo nustojusios eiti kunigo pareigas, todėl nebuvo niekaip nubaustos.

Piktavališkas moterų šventinimas – kol kas naujas reiškinys. Austrijos feministės įsteigė pogrindinę seminariją, jos auklėtinė Christine Mayr-Lumetzberger (buvusi benediktinė vienuolė) ir dar šešios moterys 2002 06 29 buvo „įšventintos kunigėmis“ vyskupo Romulo Braschi (buv. katalikų vyskupas Argentinoje, sukūręs „Kristaus Karaliaus katalikų apaštalinę charizmatinę bažnyčią“) laive Dunojaus upėje prie Austrijos miesto Passau. 2002 12 21 jos visos buvo ekskomunikuotos. 2003 m. Lumetzberger buvo „įšventinta vyskupe“ ir toliau pati šventina moteris visame pasaulyje. „Kunigės“ pabrėžia norą likti Katalikų Bažnyčioje ir laukia, kada Vatikanas pripažins jų šventimus.

1999 m. sedevakantistinės Latin Tridentine Church vyskupas Michaelis Foxas „įšventino kunige“ antikatalikiškumu pasižyminčią airių pop dainininkę Sinéad O‘Connor. Už tai ji buvo ekskomunikuota.

Feministės formaliai nekuria savo bažnyčios, nes siekia iš vidaus perkeisti Katalikų Bažnyčią. 1983 m. JAV susikūrė sąjunga Women-Church Convergence (W-CC), vienijanti 45 autonomines katalikių organizacijas, siekiančias egalitarizmo Katalikų Bažnyčioje ir ypač moterų kunigystės. Sąjungai idėjiškai vadovauja, jos apeigas kuria daugiausia E. Schüssler Fiorenza ir R. Ruether. W-CC apeigynas remiasi natūralių moters ir gamtos ciklų šlovinimu: čia randame „Mėnesinių ir jauno mėnulio ritualą“, „Žiemos saulėgrįžos šventę“, „Lesbiečių poros sąjungos bendram gyvenimui ceremoniją“, „Menopauzės liturgiją“ ir pan. Vyrauja sinkretizmas tarp krikščioniškų ir pagoniškų elementų. „Susitaikymo rituale“ ne išpažįstamos savos nuodėmės, bet pratrūkstama kaltinimais „patriarchatui“.

Stebint visiškai netrukdomą FT propagandą teologijos fakultetuose ir girdint nuolatinius vyskupų dejavimus dėl kunigų trūkumo, moterų kunigystė Katalikų Bažnyčioje (tiksliau – pasinaudojus jos struktūra) visai neatrodo utopija.

Pijaus XII pontifikato pabaigoje Katalikų Bažnyčia atrodė nepajudinama uola, o po to netikėtai atėjo II Vatikano revoliucija, sukūrusi naują, „susirinkiminę bažnyčią“, vadovaujamą tų pačių Katalikų Bažnyčios hierarchų. Šiandien susirinkiminė modernizmo bažnyčia pasijunta esanti „seksistinė, homofobiška ir klerofašistinė“ – kada sulauksime naujos revoliucijos ir naujos bažnyčios? Mums, katalikams, belieka tikėjimas, kad pragaro vartai amžinosios Katalikų Bažnyčios nenugalės.

 

 

Pirmojo pasaulinio karo metais moterys turėjo didžiulę reikšmę karo pramonei, naujos nacionalinės valstybės buvo stiprinamos įtraukiant kuo didesnę visuomenės dalį į politiką, todėl moterys daug kur gavo rinkimų teisę:

- 1918 m.: Kanadoje, Austrijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, bolševikinėje Rusijoje, taip pat D. Britanijoje (moterims virš 30 m. amžiaus, teisės visai sulygintos tik 1928 m.).

- 1919 m.: Baltarusijoje, Ukrainoje, Olandijoje.

- 1920: visose JAV federaliniu lygiu, Čekoslovakijoje.

- 1921: Armėnijoje ir Azerbaidžane (pirmosios valstybės Azijoje), Lietuvoje.

- 1928: Britų Gvianoje (pirmoji šalis Lotynų Amerikoje).

- 1930: Pietų Afrikoje (pirmoji Afrikos žemyne, bet iki 1994 m. tik baltosioms moterims).

Iki II pasaulinio karo pabaigos moterys rinkimų teisę dar gavo Turkijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Brazilijoje, Indijoje. Tik po karo ši teisė moterims suteikta Vengrijoje, Prancūzijoje ir Japonijoje (1945), Italijoje (1946), Meksikoje (1947), Belgijoje, Izraelyje, Irake (1948), Kinijoje (1949), Indonezijoje, Etiopijoje, Kambodžoje (1955), Irane (1963). Įdomu, kad moterys rinkimų teisę visoje Šveicarijoje gavo tik 1971 m., Lichtenšteine – 1984 m. Tik XXI a. pradžioje ji suteikta Bachreine, Kuveite ir Katare, dar nėra suteikta Saudo Arabijoje, Libane, Butane, Brunėjuje.

Vakarų pasaulyje įstatymai prieš abortus sugriežtėja XIX a., kai ištobulėjusi medicina ir moralės nuosmukis padaro abortus socialine problema. 1820 m. išleidžiami pirmieji juos draudžiantys įstatymai JAV, 1861 m. jie uždraudžiami D. Britanijoje. 1869 m. popiežius Pijus IX už abortus paskiria griežtesnę bausmę, nei už paprastą žmogžudystę: visi asmenys, prisidedantys prie aborto (motina, gydytojas, patariantys daryti tėvai, vyras ar konsultantai, operacijai padedančios med. seserys ir t. t.) užsitraukia automatinės ekskomunikos bausmę, t. y. patys save atskiria nuo Bažnyčios. Šis įstatymas Bažnyčioje galioja iki šiol.

1920 m. Leninas legalizuoja visus abortus Sovietų Rusijoje. 1935 m. Islandija legalizuoja terapeutinius abortus, 1938 m. ja paseka Švedija. 1948 m. tam tikromis aplinkybėmis abortai legalizuojami Japonijoje, 1967 m. D. Britanijoje, taip pat JAV Kalifornijos ir Kolorado valstijose, 1969 m. Kanadoje ir Australijoje. 1955 m. visiškas legalizavimas Sovietų Sąjungoje, 1973 m. JAV, 1975 m. Prancūzijoje, 1976 m. Vakarų Vokietijoje, 1978 m. Italijoje. 1979 m. pradedama vieno vaiko politika Kinijoje, masiškai atliekami abortai ir sterilizacija. Tačiau 1983 m. abortų draudimą patvirtina Airija, 1993 m. Lenkija.

www.johnstonsarchive.net duomenimis, 1920–2005 m. visame pasaulyje atlikta 945 mln. abortų (757 mln. legalių), taigi apie 1,2 mln. per mėnesį. Kinijoje 1971–2001 iš viso atlikta 299 mln., Sovietų Sąjungoje 1957–1991 m. 309 mln., Japonijoje 1949–2003 m. 77 mln., JAV 1923–2005 m. 47 mln. abortų. Lietuvoje vien 1992–2002 nužudyta apie 0,3 mln. kūdikių.

Rusijoje šiuo metu abortais baigiasi apie du trečdaliai visų nėštumų, Ukrainoje, Baltarusijoje, Rumunijoje – apie pusę, Lietuvoje – apie trečdalį, Kinijoje, JAV – apie ketvirtadalį, D. Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje – apie penktadalį.

Abortas praktiškai legaliai prieinamas 2/3 pasaulio moterų. Abortas visai ar beveik visai uždraustas tik Angoloje, Egipte, Kenijoje, Maltoje, Vatikane, Lenkijoje, Irane, Irake, El Salvadore ir Čilėje.

 

 

Moterų veržimasis į dvasinį luomą buvo visai nuslopęs viduramžiais. Jau minėjome „diakonių“ atgimimą liuteronų ir kt. protestantų tarpe, didelę moterų svarbą pas kvakerius. Dar 1880 m. įšventinta pirmoji JAV metodistų kunigė. Tačiau tikras moterų veržimasis į dvasinį vadovavimą prasideda tik po II pasaulinio karo feminizmo įtakoje. Protestantai vyrai atkakliai priešinasi, bet vėliau pasiduoda: 1944 m. Hong Kongo anglikonų vyskupas įšventino pirmąją anglikonų kunigę; 1966 m. skiriama pirmoji Škotijos bažnyčios ministrė; 1970 – pirmoji JAV liuteronų pastorė. 1974 m. JAV anglikonai episkopalistai įšventino 11 kunigių, tačiau jos buvo pripažintos tik po kelių metų. 1989 m. įšventinta pirmoji episkopalistų „vyskupė“ – Barbara Clemente Harris (dabar jau yra 4 vyskupės). 1994 m. pirmąsias moteris pašventino Anglijos Bažnyčia, dėl to apie tūkstantį pasipiktinusių jos kunigų perėjo į Katalikų ar Stačiatikių Bažnyčias. Iki šiol moterų nešventina Centrinės Afrikos, Vidurinės Azijos, Korėjos, Nigerijos, Pietryčių Azijos, Tanzanijos anglikonų bažnyčios.

1992 m. Vokietijos liuteronų Hamburgo vyskupe tapo feministė Maria Jepsen. 1997 m. moterį vyskupę gavo ir Švedijos liuteronų bažnyčia. 2001 metais pradėjo eiti pareigas Liubeko liuteronų vyskupe išrinkta Bärbel Wartenberg-Potter. Gyvenanti antroje santuokoje „vyskupė“ namuose laiko senovės Egipto deivės statulą ir, kaip rašo savo knygoje, pokalbiuose su ja semiasi jėgų.

Galima paminėti, kad pirmoji reformistinio judaizmo rabinė paskirta 1972 m., rekonstrukcionistinio judaizmo – 1974 m., konservatyviojo – 1985 m. Ortodoksiniai žydai ir chasidai rabinių neturi. Islamas leidžia moterims būti imamėmis (t. y. vadovauti salat (maldai)) tik vien moterų susirinkimuose, bet tai retai praktikuojama. Budizmas turi įšventinimą į vienuolius. Pats Buda šventino ir vienuolius (bhikkhu), ir vienuoles (bhikkuni). Moterų vienuolynai išnyko viduramžiais, jų išliko tik Taivane ir Hong Konge.