Pranešimas mokslinėje konferencijoje „Neuroendokrininių ir inkstų navikų gydymo aktualijos“, Kaunas, 2018 m. gegužės 30 d.

 

Gerbiami konferencijos dalyviai,

Dėkoju docentei Rasai Jančiauskienei už suteiktą galimybę dalyvauti šioje konferencijoje. Jaučiuosi lyg juoda avis baltų chalatų būryje... Nors esu katalikų kunigas, neturiu medicininio išsilavinimo, tikiuosi, kad ir tokios specializuotos mokslinės konferencijos dalyvius sudomins labiau bendra žmogaus prigimties ir jos keitimo tema, svarstoma filosofiniu ir sociologiniu aspektu. Būdamas kunigas, stengiuosi atlikti sielų gydytojo darbą, jūs rūpinatės žmogaus kūnu ir psichika, tad mūsų dėmesio centre tas pats žmogus, jo žmogiškos prigimties visapusiškas tobulumas. Ir štai į šį žmogų, į pačią jo prigimties esmę šiandien nusitaikė nauja idėjų sistema, vadinama transhumanizmu. Transhumanizmas (toliau: TH) orientuojasi pirmiausia į dvi profesines grupes: informatikos mokslų specialistus ir medikus plačiąja prasme, į visus, dirbančius info ir bio srityse. Jūs, medikai, susimąstote apie tai ar ne, TH ideologų planuose esate rengiami tapti žmogaus radikalaus perkonstravimo darbininkais, šios ideologijos priešakinių linijų kariais. Tad esu įsitikinęs, kad ši tema jums tikrai aktuali.

TH vizijoje medicina kaip patologijų gydymas turi užleisti vietą sveiko (mūsų supratimu) žmogaus gerinimo pastangoms. Dabartinė riboto, kenčiančio, mirštančio žmogaus kondicija prilyginama nebepakenčiamai patologijai. Toks žmogus esąs tik laikina alpinisto stotelė kopiant į evoliucijos viršukalnę, kuria yra post-žmogiška ar ant-žmogiška būtybė, išsivadavusi nuo visų apribojimų ir galiausiai nuo anglies junginiais paremto kūno. Pasak transhumanistų, tai, kas vertinga žmoguje – tai jo smegenų duomenys (data ir software), o juos apdorojanti drėgnoji įranga (wetware), t. y. biologinė nervų sistema, turi būti radikaliai pagerinta genetinėmis bei cheminėmis priemonėmis arba apskritai pakeista į silicio junginių pagrindu veikiančią kietąją įrangą (hardware), prijungtą prie kolektyvinės sąmonės tinklo.

Ar verta gaišti laiką skaitant paskaitas apie tokias fantazijas ir jų klausantis? Neskubėkime spręsti.

Pirmiausia aptarsime: kas apskritai yra tas TH? Po to trumpai peržvelgsime konkrečius asmenis ir institucijas, sudarančias šį judėjimą. Tada pasvarstysime, ar realu, kad šių dienų ir artimiausios ateities technologijos yra pajėgios įgyvendinti TH viziją. Galiausiai pabandysime apibendrinti ir įvertinti šias žinias.

Apibrėžimas

Štai keli autoritetingi TH apibrėžimai:

Robert Doede:

„Tarpdalykinis ir tarptautinis judėjimas, siekiantis taip radikaliai perkeisti (transform) žmogaus prigimtį technologinėmis intervencijomis, kad santykinai artimoje ateityje homo sapiens pereitų (transition) į aukštesnę posthumanišką rūšį, kuri peržengtų (transcends) mūsų kūniškos baigtinės prigimties trapumą ir ydas.“[1]

Nick Bostrom:

„Intelektualinis ir kultūrinis judėjimas, teigiantis, jog yra įmanoma ir pageidaujama iš pagrindų pagerinti (enhance) žmogiškąją būklę taikomojo proto pagalba, ypač vystant ir darant plačiai prieinamas technologijas, kurios šalina senėjimą ir žymiai pagerina žmogaus intelektines, fizines ir psichologines galias.“[2]

Max More:

„Transhumanizmas yra filosofijų grupė, siekianti vesti mus link posthumaninės būklės. Transhumanizmas turi daug bendrų elementų su humanizmu, tokių kaip pagarba protui ir mokslui, atsidavimas pažangos siekiui, žmogaus (ar transžmogaus) egzistencijos šiame, o ne kokiame nors antgamtiniame „pomirtiniame gyvenime“, vertinimas. Transhumanizmas skiriasi nuo humanizmo tuo, kad pripažįsta ir greitina radikalias prigimties permainas ir galimybes mūsų gyvenimui, kylančias iš įvairių mokslų ir technologijų, tokių kaip neuromokslas ir neurofarmakologija, gyvybės pratęsimas, nanotechnologija, dirbtinė superinteligensija, kosmoso apgyvendinimas, derinant visa tai su racionalia filosofija ir vertybių sistema.“[3]

Paskutiniame apibrėžime atsispindi ateistinė, sekuliaristinė daugumos TH veikėjų nuostata, tad aš kaip kunigas negaliu nesusirūpinti šia idėjine srove, kuri reiškia naują rimtą iššūkį religijai. Juo labiau, kad daugelis TH tyrinėtojų atkreipia dėmesį į pseudoreliginį paties TH pobūdį: jis skelbia savotišką žmogaus ir žmonijos išganymo versiją, turi išvystytą eschatologiją (teoriją apie fundamentalų perėjimą į kitą žmogiškosios egzistencijos lygmenį), savotiškai mėgdžioja ir performuluoja krikščionišką antropologiją.

Antrajame apibrėžime nuskamba svarbus raktinis žodis – „pagerinimas“ (angl. enhancement). Klasikinė ir krikščioniškoji antropologija kalba apie dvasinį, intelektinį, dorovinį, fizinį žmogaus tobulumą (lot. perfectio), jo visokeriopą tobulinimą, kurio priemonės vadinamos dorybėmis (gr. arete, lot. virtus, pvz., išmintis, meilė, teisingumas ir kt.). Tai pastovios geros vidinės paties žmogaus savybės, kurias jis palaipsniui įgyja ugdymo arba antgamtinio įliejimo keliu, kurios tampa jo paties vidinių galių tobulumais, daro jo asmenį kaip tokį geru, leidžia jam iki galo realizuoti savo tikrąją prigimtį. TH irgi imasi radikalaus žmogaus keitimo, tačiau vietoj vidinio tobulinimo siūlo išorinį pagerinimą, vietoj specifiškai žmogiškų ugdymo (gr. paideia), auklėjimo, socializavimo, švietimo, religinio šventumo siekio, asketikos ir kt. siūlo išorines, technines priemones, technologinį žmogaus transformavimą, perkonstravimą.

Gali kilti klausimas: ar toks mūsų požiūris nėra technofobiškas? Čia turėtume aiškiai skirti kelis dalykus: technomokslą, technoprogresizmą ir TH kaip konkrečią, specifinę technoprogresizmo formą.

Ÿ Be abejonės, reiškiame pagarbą ir negalime turėti nieko prieš moderniuosius gamtos mokslus ir pažangiąsias technologijas (šiandien ekonominės logikos jungiamus į bendrą technomokslų kompleksą), tiek kiek jos naudojamos etiškai ir tarnauja žmogaus gerovei. Krikščionys niekuomet nebuvo technofobais. Techniką jie laiko vertinga priemone žemiškoje egzistencijoje, tačiau suvokia, jog tikslas yra žmogus ir jo likimas amžinybėje.

Ÿ Kas kita yra technoprogresizmas, perdėtas technooptimizmas, sudedantis visas žmonijos viltis vien į technomokslų pažangą. Progresizmas specifiškai žmogišką buvimą, gyvenimą keičia į savitikslį turėjimo, valdymo, manipuliavimo ir konstravimo procesą, dažnai ignoruojant techno- ir bioetiką. Šiuo progresizmu šiandien persmelkta visa inžinerinio švietimo sistema ir ypač mokslo populiarinimo veikla. Tačiau ši laikysena apima visas technomokslo sritis: transportą, kosmonautiką, robotiką, finansines technologijas, logistiką, nanotechnologijas ir t. t. Daugelis šių sričių tiesiogiai neliečia žmogaus kūno ir psichikos, jo prigimties, todėl į šią tematiką nesigilinsime.

Ÿ Mus domina ypatinga technoprogresizmo forma, kuri taikosi būtent į pačią žmogaus substanciją. Tai jau nebe bendra optimistinė laikysena, tačiau labai konkreti ideologija ir institucionalizuotas judėjimas, instrumentalizuojantis technomokslus politiniams tikslams. Jei technoprogresizmas yra dar tam tikra prasme humanistinis, siekia žmogaus ir visuomenės gerovės ir klestėjimo, tai TH veržiasi peržengti žmogaus ribas, humanizmą keičia posthumanizmu. TH suvokia save kaip tarpinį etapą pereinant į naują homo sapiens evoliucijos pakopą – posthumaninę būklę. Reikia pažymėti, kad TH ideologai labai dažnai nėra nieko žymaus pasiekę moksle ir technikoje, jie parazituoja kitų padarytų išradimų sąskaita. Rimti tyrėjai puikiai žino savo ribotumą, tad nepasiduoda TH futuristinėms fantazijoms. Tačiau TH sparčiai skverbiasi į visas technomokslo sferas ir jau ima keisti mokslininkų ir technologų mąstymą.

Asmenys ir institucijos

Trumpai pristatysime (chronologine tvarka, pagal asmenų gimimo metus) įtakingiausius TH pirmtakus, veikėjus ir institucijas.

„Transhumanizmo“ termino autoriumi reikėtų laikyti Viduramžių poetą, beje, pranciškonų tretininką Dantę Alighieri (c. 1265–1321), kuris įveda į italų k. savo sukurtą žodį transumanar (peržengti tai, kas žmogiška)[4]. Čia jis turi omenyje tradicinį katalikišką mokymą apie žmogaus pakylėjimą į radikaliai jo prigimtinį gyvenimą peržengiančią dievišką sferą, pakylėjimą, kuris yra Dievo malonės dovana, o ne paties žmogaus pastangų vaisius. Bažnyčios tėvai nedvejodami kalba apie gr. theosis, lot. deificatio – žmogaus sudievinimą. Tad galime teigti, kad krikščionių religija yra fundamentaliai transhumaniška – TH sekuliarizuoja jos siekį transcenduoti prigimtį, pavesdamas jį technologijoms. Atkreipiame dėmesį į neseniai lietuvių kalba pasirodžiusį reikšmingą TH ideologijos manifestą: žydų istoriko Yuval Noah Harario knygą Homo deus (ar Deus): Glausta rytojaus istorija[5]. Homo sapiens nebesikuklina ir netolimoje ateityje ketina tapti dievu...

Tarp TH pirmtakų reikėtų paminėti Renesanso filosofus Giannozzo Manetti (1396–1459) ir Marsilio Ficino (1433–1499), anglų empiristą Francis Baconą (1561–1626), svajojusį mokslų ir technikos pagalba išgelbėti žmoniją, prancūzų filosofus René Descartes‘ą (1596–1650) ir Julieną de La Mettrie (1709–1751), laikiusius žmogų sudėtinga mašina, ir, žinoma, vokiečių filosofą Friedrichą Wilhelmą Nietzsche (1844–1900), pranašavusį apie ateities antžmogį, palyginus su kuriuo dabartinis žmogus atrodys kaip juokinga beždžionė.

Betarpiškais TH judėjimo pirmtakais, TH termino autoriais laikomi prancūzų filosofas (beje, kunigas jėzuitas) Pierre'as Teilhardas de Chardinas (1881–1955) ir įtakingas britų biologas, eugenikas Julianas Sorellas Huxley‘is (1887–1975). De Chardinas bando sujungti katalikų teologiją su moderniuoju evoliucionizmu ir pranašauja trans-humanišką žmogiškosios kondicijos peržengimą, tačiau jau ne kaip Dantė, antgamtinės malonės ir išganymo prasme, bet kaip natūralų evoliucijos proceso etapą[6]. Ateistas Huxley‘is atmeta paskutines sąsajas su teologija ir skelbia grynai natūralistinę žmonijos savęs išganymo doktriną:

„Iki šiol žmogaus gyvenimas buvo, kaip rašo Hobbesas, „vienišas, skurdus ir bjaurus, gyvuliškas ir trumpas“[7] [...]. Mes galime teisėtai tikėti, kad egzistuoja didelių galimybių laukas, o dabartiniai mūsų egzistencijos apribojimai ir vargingi nusivylimai gali būti didele dalimi įveikti. [...] Žmonių rūšis gali, jei panorės, transcenduoti save pačią – ne vien sporadiškai ar pavieniuose individuose šen ar ten, bet savo visuma, kaip žmonija. Mums reikia pavadinimo šiam naujam tikėjimui (new belief). Gal čia tiks žodis transhumanizmas [...]. „Aš tikiu į transhumanizmą“: kai tik atsiras pakankamai žmonių, galinčių tai ištarti, žmonių rūšis atsidurs ant naujos rūšies egzistavimo slenksčio, rūšies, kuri skiriasi nuo mūsiškės kaip mes nuo Pekino žmogaus.“[8]

Pirmasis realus bandymas įgyvendinti techninį žmogaus keitimą: amerikiečių mokslinės fantastikos rašytojo Lafayette'o Ronaldo Hubbardo (1911–1986) 1948 m. įsteigta iki šiol įtakinga scientologijos sekta. Ji siekia žmogaus transformavimo specifine psichotechnika, vadinama dianetika, tam naudojami nervų signalus registruojantys aparatai. Pokariniam TH raidos etapui priklauso amerikiečių futuristo Jacque Fresco (1916–2017) propaguotas Veneros projektas[9], bandęs sukurti kibernetinį technokratinio visuomenės pertvarkymo modelį.

Iki šiol įtakinga ankstyvojo TH biologinė kryptis yra krionika – judėjimas, propaguojantis žmogaus ar vien jo smegenų gilų užšaldymą prieš pat mirtį, tikint, jog netrukus bus išrasta technologija žmogaus prikėlimui iš numirusių arba informacijos perkėlimui iš smegenų į elektroninę laikmeną (vad. brain uploading). Amerikietis Evanas Cooperis (1926–1983) 1964 m. įsteigė Life Extension Society, Robertas C. W. Ettingeris (1918–2011) 1976 m. – Cryonics Institute bei Immortalist Society. Šiuo metu visame pasaulyje yra užšaldyta keli tūkstančiai žmonių. Daugiausiai senatvės įveikimo, gyvenimo prailginimo srityse yra pasiekęs britų transhumanistas gerontologas Aubrey's de Grey'us (g. 1963), 2009 m. įsteigęs SENS Research Foundation. Dėl savo ilgos pranašo barzdos jis tapo TH judėjimo ikonine figūra.

Pirmasis TH ideologas informatikos srityje yra JAV žydų mokslininkas kognityvinio mokslo ir dirbtinio intelekto srityse Marvinas Lee Minsky‘is (1927–2016)[10]. Jis pabrėžia, kad jo mąstymui turėjo įtakos judėjų mistikos kabalizmo mitas apie dirbtinį žmogų Golemą. Kitas ankstyvas TH aktyvistas info srityje: rusų antisovietinis disidentas, dirbtinio intelekto specialistas Valentinas Fiodorovičius Turčinas (1931–2010), 1990 m. JAV įsteigęs Principia Cybernetica Project.

Tikras TH pranašas JAV, savotiška jungtis tarp 1968-ųjų kultūrinės revoliucijos, Kalifornijos informacinių technologijų verslo ir filosofinio TH yra Belgijoje gimęs persas Fereidounas M. Esfandiary‘is (1930–2000), kuris 1975 m. teisiškai pakeitė savo vardą į FM-2030. Jis propagavo visapusišką fizinį ir psichinį žmogaus modifikavimą protezais, chirurgija, psichoaktyviomis medžiagomis, aukštino androginiją, dirbtinę reprodukciją, pasisakė už radikalų religijos ir šeimos atmetimą. Jo mokinė amerikiečių menininkė Nancie Clarc (g. 1950), pasivadinusi Natasha Vita-More, 1983 m. paskelbė Transhuman Manifesto, kuris iki šiol yra vienas svarbiausių TH ideologinių dokumentų. Būtent Natasha Vita-More pradėjo telkti krionikos, futuristų, technoprogresyvistų, kolektyvinio intelekto kūrėjų ir kt. organizacijas į vieną tinklą. Jos vyras Maxas T. O'Connoras (g. 1964), pasivadinęs Maxu More‘u, tapo pirmos galingos TH srovės – ekstropianizmo pradininku. 1988 m. jis įsteigė žurnalą Extropy: The Journal of Transhumanist Thought, 1992 m. – Extropy Institute, gyvavusį iki 2006 m. Ekstropianizmas turėjo didelę įtaką vad. kiberkultūros bei cyberpunk subkultūrinio meninio judėjimo plėtrai.

Nors dauguma TH aktyvistų yra netikintys, nenuslopo ir religinė TH atšaka. Vienas iš jos veikėjų yra JAV liuteronų teologas Philipas J. Hefneris (g. 1932), religinio natūralizmo teologijos pradininkas. Plėtodamas de Chardino idėjas, jis skelbia, kad žmogus yra Dievo sutvertas bendrakūrėjas (angl. created co-creator), tad turi tiesiog religinę pareigą savimi manipuliuoti ir save perkurti techninėmis priemonėmis. Žmogus esąs sutvertas Dievo per evoliuciją, kad taptų sąmoningu tos evoliucijos tęsėju, bendrakūrėju. Kitas religinio natūralizmo atstovas, liuteronų teologas Tedas Petersas (g. 1941) aktyviai propaguoja genų inžineriją, klonavimą, vaikų genetinį gerinimą – viso to tiesiog reikalauja created co-creator teologija. Dažnai prieš TH iškeliamas priekaištas, esą tai bandymas „žaisti Dievą“ (angl. playing God), bet, pasak Peterso, tai ne įžūli puikybė (gr. hybris), o tiesiog įpareigojimas žmogui. Religinio TH pagrindinis ruporas: 1966 m. įsteigtas įtakingas mokslinis žurnalas Zygon: Journal of Religion & Science.

Amerikietis sociologas Williamas Simsas Bainbridge‘as (g. 1940) yra vienas iš politiškai įtakingiausių transhumanistų, JAV Nacionalinio mokslo fondo direktorius. 2001 m. jis išskyrė keturių naujausių, vad. kylančiųjų (angl. emergent) technologijų ir mokslų grupę, vadinamą susiliejančiais technomokslais (angl. converging technosciences): nano, bio, info ir kogno (NBIC)[11]. Tai ir yra konkrečios sritys, kurias bandoma pajungti žmogaus perkonstravimo projektui. Medicina, genų inžinerija, farmakologija, dirbtinės gyvybės kūrimas yra bio srities dalys.

Kalifornijos un-to profesorė Donna J. Haraway (g. 1944)[12] yra viena iš TH klasikių, jungtis tarp TH ir tokių judėjimų kaip naujoji kairė (leftizmas), feminizmas ir gender ideologija. Pasak Haraway, feminizmas turėtų nustoti remtis moteriškumu kaip kažkokia esą stabilia tapatybe. Žmogus turėtų pripažinti, kad dėka prostetikos, dėvimos elektronikos, farmakologijos ir kt. technologijų invazijos į jo kūną jis jau yra tapęs kiborgu[13]: laisvai modifikuojamu kūno organų, technikos artefaktų, elgesio modelių konglomeratu.

Bene žymiausias kiborgizmo, t. y. kūno jungimo su mašinomis ir kompiuteriais, populiarintojas yra britų inžinierius, Koventrio universiteto vicekancleris Kevinas Warwickas (g. 1954). Jis ne tik rašo knygas ta tema[14], bet ir stengiasi pats pavirsti kiborgu, eksperimentuodamas su elektroniniais implantais.

JAV japonų fizikas ir futuristas Michio Kaku (g. 1947) yra bene garsiausias technoprogresizmo ir TH propagandistas pasaulyje, su misionieriaus entuziazmu skelbiantis žmonijos technologinio savęs išganymo evangeliją. Lietuvių k. išleista jo knyga Proto ateitis[15]. Pasak Kaku, žmogus esą netrukus perpras 3 giliausias būties paslaptis: materiją, gyvybę ir sąmonę, išmoks jomis laisvai manipuliuoti. Nano ir info technologijos leis išvystyti nematomą, visur esantį kompiuterį (angl. ubiquitous computing), kuris persmelks žmonių kūnus, smegenis ir aplinkos daiktus, intuityvaus interaktyvumo pagalba leis vos ne dievišku būdu valdyti save ir aplinką. Šia vizija iš tiesų remiasi daiktų interneto idėja: kompiuterius jungiantį internetą šiandien keičia visus žmogaus naudojamus daiktus jungiantis internetas (iš esmės daiktus verčiant minikompiuteriais); kitas etapas – per smegenų-mašinos sąsają ir biometrinių duomenų dalijimąsi į šį daiktų internetą bus įtraukti ir žmonės. Tai turi tapti kolektyvinio žmonijos intelekto (global mind, brain) pagrindu.

Žymesnieji TH ideologai, besispecializuojantys dirbtinio intelekto srityje, yra:

Ÿ JAV žydų informatikas ir futuristas Raymondas Kurzweilas (g. 1948), išpopuliarinęs akceleracionizmo ir singuliarumo idėjas. JAV teleevangelistų stiliumi parašytoje knygoje Singuliarumas artėja[16] jis bando statistiniais metodais parodyti, jog technomokslo pokyčiai spartėja geometrine progresija: accelerating change esąs neišvengiamas istorijos dėsnis. Tad informacinė technologija vystysis taip sparčiai, jog maždaug 2045 metais įvyks singuliarumas, t. y. dirbtinis intelektas negrįžtamai pralenks žmogiškąjį ir ims dominuoti žmonijai.

Ÿ austras Hansas Peteris Moravecas (g. 1948), parašęs svarbią knygą Proto vaikai[17]. Pasak jo, kompiuteriai yra žmonių proto vaikai, jie tuoj pranoks savo tėvus, o šie dėl to neturėtų liūdėti, turi susitaikyti su neišvengiamu singuliarumu ir nuolankiai priimti tą vaidmenį, kurį kolektyvinio proto sistemoje jiems suteiks dirbtinis intelektas.

Ÿ flamandų kibernetikas Francis Paulas Heylighenas (g. 1960), 1989 m. įsteigęs Global Brain Institute – tai vienas rimčiausių centrų, plėtojančių kolektyvinio proto idėją. Bandoma sukurti algoritmą, kuris visą jau egzistuojantį interneto tinklą paverstų save vystančiu, besimokančiu dirbtiniu intelektu.

Ÿ JAV graikų inžinierius ir verslininkas Peteris H. Diamandisas (g. 1961) 2008 m. Kalifornijos Silicio slėnyje įsteigė verslo inkubatorių ir idėjų kalvę Singularity University. Tai jungtis tarp TH ir Silicio slėnio verslo imperijų. Buvęs JAV prezidentas Bill Clintonas rekomendavo jo futuristinę knygą Abundance: The Future Is Better Than You Think, 2012.

Ÿ JAV žydų informatikas Eliezeras Shlomo Yudkowsky‘is (g. 1979) 2000 m. įsteigė Singularity Institute for Artificial Intelligence (SIAI) – tai viena svarbiausių dirbtinio intelekto perspektyvų tyrimo institucijų.

TH judėjimas XXI a. pradžioje diferencijavosi į kelias politines sroves: tai libertarinis (ekstropianizmas), demokratinis, anarchistinis, oligarchinis-elitistinis (Dark Enlightenment judėjimas, bandęs daryti įtaką JAV prezidentui D. Trumpui) ir kt. transhumanizmai. Šių srovių atstovai bando pakartoti žaliųjų partijų sėkmę įv. šalyse ir užimti politinius postus. JAV sociologas James'as J. Hughesas (g. 1961), vadovaujantis 2004 m. įsteigtam įtakingam Institute for Ethics and Emerging Technologies (IEET), yra demokratinio TH kūrėjas. Pasak jo, naujosios technologijos neturinčios tapti naujojo elito monopolija, žmogaus prigimties pagerinimas turi būti prieinamas visiems, visų rūšių juntantys ir protaujantys (angl. sentient and sapient) agentai, t. y. gyvūnai, žmogbeždžionės, natūralūs žmonės, pagerinti žmonės (kiborgai, chimeros, mutantai), robotai su dirbtiniu intelektu, turi tapti įv. lygių demokratinės visuomenės piliečiais[18]. Italas Giuseppe Vatinno (g. 1961) 2012 m. liepą tapo pirmuoju pasaulyje transhumanistu, išrinktu į šalies (Italijos) parlamentą[19]. Jau 2000 m. į JAV prezidentus nuo libertarinės Revolution Party kandidatavo TH leidėjas, cyberpunk subkultūros propaguotojas Kenas Goffmanas (g. 1952), vadinantis save R. U. Sirius. JAV vengras Zoltanas Istvanas (g. 1973) 2014 m. aktyviai bandė tapti kandidatu į JAV prezidentus 2016 m. rinkimuose, šiais metais kandidatuoja į Kalifornijos gubernatoriaus postą. 2014 m. jis įsteigė US Transhumanist Party, kuriai šiuo metu vadovauja JAV rusas Gennady Stolyarovas. Šios partijos pavyzdžiu sukurtas tarptautinis šio pavadinimo partijų tinklas Transhumanist Party Global (TPG). Tais pačiais 2014 m. į JAV Kongresą nuo Demokratų partijos Floridoje kandidatavo Gabrielis Rothblattas (g. 1982), vadovaujantis TH organizacijai Terasem Movement. Ją įsteigė jo tėvas, tapęs translyte moterimi, Martine Aliana Rothblatt (g. 1954).

Rusijoje politinį TH propaguoja net du jauni verslininkai: Michailas Batinas (g. 1972), Kostromos srities Dūmos narys, 2012 m. įsteigęs TH imortalistinę partiją Partija prodolženija žizni, bei Dmitrijus Ickovas (g. 1980), 2011 m. įkūręs Strategičeskoje obščestvennoe dviženie „Rossija 2045“. Primename, kad pasak Raymondo Kurzweilo 2045 metais laukiama singuliarumo atėjimo. Batinas parėmė Kijevo Maidano revoliuciją, tad tikriausiai jo politinė karjera baigta, gi Ickovas rengia pasaulinio lygio TH konferencijas ir per prorusišką aktorių Steveną Seagalą bando sudominti TH idėjomis patį V. Putiną.

Bene žymiausi jaunosios TH kartos atstovai Europoje yra vokiečių filosofas Stefanas Lorenzas Sorgneris (g. 1973) ir švedų filosofas Oksforde Niklas Boströmas (Nick Bostrom) (g. 1973). Sorgneris interpretuoja F. Nietzsche‘ės antžmogį TH prasme ir radikalizuoja šio filosofo nihilistinę antropologiją. Žmogus tėra evoliucijos produktas, veikiantis pagal gamtos dėsnius, tokios idėjos kaip demokratija, humanizmas, žmogaus teisės tėra smegenų procesų šalutinis produktas, kultūrinės fikcijos. Pasako jo, „dabar vyraujanti žmogaus kilnumo koncepcija neturi aukštesnio tiesos kaip atitikimo tikrovei statuso nei Adolfo Hitlerio ar Pol Poto koncepcijos“[20]. Sorgneris, žinoma, susilaukė papiktintų vokiečių filosofų kritikos[21], tačiau tebelaikomas įtakingu filosofinio diskurso dalyviu, o ne marginalu neonaciu.

Beje, minėtasis žydų istorikas Yuvalis N. Hararis tikriausiai semiasi įkvėpimo iš Sorgnerio. Pasak jo, XIX–XX a. konkuravo trys humanizmo, kaip žmogaus proto fiktyvaus konstrukto, „sektos“: liberalusis, socialistinis ir evoliucionistinis humanizmas[22]. Pirmojo šalininkai iškelia kiekvieno atskiro žmogaus jausmą, antrojo – kolektyvinį grupės žmonių jausmą, trečiojo – evoliuciškai pranašesnės grupės jausmą. Hitleris, prijungęs moksliškai nepagrįstas rasizmo ir nacionalizmo idėjas, kompromitavęs evoliucinį humanizmą, tačiau būtent ši „sekta“, pasak Harario, „tikriausiai“ taps dominuojančia XXI a. Kas prisijungs prie naujųjų technologijų sukelto evoliucijos spartėjimo, taps antžmogiais, naujaisiais dievais, visi likę taps „nenaudingųjų klase“ (angl. useless class), išlaikoma bazinių pajamų sistemos ir linksminama virtualios realybės. Nepaisant tokių tezių, Hararis tapo 2018 m. Pasaulio ekonomikos forumo Davose žvaigžde, jo knygas prisipažino skaitę ir jam ranką spaudė A. Merkel ir kiti politikai.

Nickas Bostromas 1998 m. įsteigė šiuo metu rimčiausią TH organizaciją World Transhumanist Association (WTA), kuri nuo 2008 m. vadinasi Humanity+, Inc. 2005 m. Oksforde jis įsteigė įtakingą idėjų kalvę Future of Humanity Institute (FHI). Bostromas nepritaria Sorgnerio nyčeizmui ir libertariniam ekstropianizmui, bando suformuluoti tikrai moksliškai pagrįstą TH teoriją ir pristatyti pasauliui TH „su žmogišku veidu“. Įdomiausia jo tyrimų sritis: egzistencinių rizikų analizė. Egzistencinės rizikos yra tos, kurios pajėgios sunaikinti ar negrįžtamai suluošinti žmoniją kaip visumą. Globalinių gamtinių katastrofų tikimybė yra labai maža, epidemijas ir karus žmonija išgyvena, tad visos realios egzistencinės rizikos yra technogeninės. Pirmoji žmonijos sukurta tokia rizika yra ABC ginklai (atominiai, bakteriologiniai, cheminiai), tačiau jie ganėtinai brangūs ir iki šiol sėkmingai kontroliuojami. Tačiau spartėjant konverguojančių technomokslų plėtrai neišvengiamai kas nors sukurs technologijas, kurios bus pigios, lengvai prieinamos ir galinčios sunaikinti žmoniją. Pirmasis kandidatas yra dirbtinis intelektas, grasinantis singuliarumu. Bene įtaigiausiai tai bando iliustruoti 2014 m. pasirodęs fantastinis filmas Transcendence. Y. Hararis gana įtikinamai dėsto[23], kad dirbtiniam intelektui visiškai pakanka jau dabar sukurtų algoritmų, kad jis įgytų suverenumą žmonijos atžvilgiu. Mažai tikėtina, kad kada nors bus sukurtas vad. bendrasis dirbtinis intelektas (angl. general artificial intelligence), turintis sąmonę kaip žmogus, tačiau to ir nereikia – pakanka dirbtinių neuroninių tinklų, mašininio mokymosi ir kt. technologijų, kad DI taptų žmogui neįveikiamas. Žmonija galėtų išsivaduoti tik visame pasaulyje atjungusi interneto ir elektros sistemą.

Technologijos žmogaus perkūrimui

Pasiklausius šių ekstravagantiškų idėjų, galėtų atrodyti, jog visas TH priklauso mokslinės fantastikos sričiai, tėra triukšmingas idėjų reklamavimas (angl. hype). Natūraliai iškyla TH planų techninio įvykdomumo (angl. feasibility) klausimas.

Pažvelkime, pavyzdžiui, į minėtojo dirbtinio intelekto raidą. Dirbtinis intelektas nuo pat jo vystymo pradžios 1956 m. jau vien dėl savo skambaus pavadinimo buvo periodiškai išjuokiamas, esą tai tėra algoritmas metalinėje dėžėje, kuris niekad neprilygs žmogaus protui. Šiandien, kaip žinome, kompiuteriai, nors nė iš tolo neprimena gyvos, plastiškos, emocingos žmogaus sąmonės ir tikro intelekto (sveiko proto), lenkia žmones šachmatų ir go žaidimuose, efektyviai dirba įmonių kadrų skyriuose, lemdami darbuotojų likimus, faktiškai valdo finansinių technologijų procesus ir t. t. Be dirbtinio intelekto sistemų neįsivaizduojama nei viena ekonomikos sfera. Panašią dinamiką stebime visose technomokslo srityse: pirminiai naivūs ir pernelyg antropomorfiški lūkesčiai dėl technologijų galimybių nepasiteisina, bet technologijos įgauna milžinišką potencialą visai nenumatytose sferose.

Minėjome W. Bainbridge‘o tezę apie 4 konverguojančius, susiliejančius technomokslus: nano, bio, info ir cogno (NBIC). Nano sritis bando suvaldyti daleles, materiją, bio – gyvybę, info – informaciją mašinose, cogno – informaciją žmogaus galvoje. Nano ir bio ruošiasi keisti žmogaus kūną, info ir cogno – sielą. Kaip konkrečiai tuo žada pasinaudoti TH?

Amerikietis inžinierius Kimas Ericas Drexleris (g. 1955) yra žymiausias molekulinių nanotechnologijų ir jų taikymo žmogaus gerinimui propaguotojas. 1985 m. jis išgarsėjo futuristine knyga Tvėrimo varikliai[24], 1986 m. tapo vienu iš TH idėjų kalvės Foresight Institute steigėjų. Jo optimistinės prognozės susilaukė rimtos kritikos[25]. Atrodo, kad nanotechnologijos kol kas tegali pretenduoti į pagalbinį vaidmenį bio srityje, jos kol kas mažiausiai aktualios TH problematikai.

Bio srityje pirmiausiai pagalvojame apie fizinį žmogaus kūno modifikavimą.

Tai ekstremalus dirbtinis treniravimas (pvz., kultūrizmas), gydomoji ir estetinė chirurgija, išorinis ornamentavimas (pvz., tatuiruotės, perdūrimai), paviršinė prostetika, vidinė prostetika (implantacija, kiborgizacija), transfuzija ir transplantacija. Daugelis šių modifikavimo technikų senos kaip žmonija, turi gilias religines ir kultūrines tradicijas. Technologijos dažniausiai paprastos, tad būtent šioje srityje TH plačiausiai skleidžiasi kaip subkultūra: jomis naudojasi savadarbiai kiborgai, vad. grinderiai, biohakeriai ir kt. 2000 m. susikūrė Church of Body Modification, kurioje esą jau yra 3500 narių. Ritualizuotas kūno žalojimas čia yra vienintelis sakramentas, jis turįs vesti į dvasinę transformaciją. Estetinė chirurgija kaip savavališkas išvaizdos keitimas virto milžiniška industrija. Jau greitai atrodys gėda ir nekultūringa pagyvenusiam žmogui atrodyti kaip pagyvenusiam. Milijonai Rytų Azijos moterų ir vyrų atlieka veido, akių vesternizacijos operacijas. Popkultūra aukština radikaliausias modifikacijas (prisiminkime vien daktaro Steveno M. Hoefflino skalpelio kūrinį - dainininką Michaelą Jacksoną (1958–2009)). Organų transplantacija tampa pramonės šaka, į ligoninėn atsidūrusį žmogų pradedama žiūrėti kaip į atsarginių detalių rinkinį[26].

Cheminė kūno modifikacija – tai pirmiausia vaistininkystė kovoje prieš patologijas ir ergogenikų (įv. dopingų) vartojimas siekiant pagerinti normalų kūno funkcionavimą virš normos ribų. Dopingų vartojimas gresia artimiausiu metu visiškai dezintegruoti sporto kultūrą[27]: apie 30–40% profesionalių sportininkų vartoja nelegalius dopingus, kontrolieriai pagauna tik apie 1%. Gręsiantis priverstinis karių ir kai kurių darbuotojų dopingavimas yra viena opiausių bioetikos problemų. XVIII a. įvesta imunizacija (skiepijimas) yra tikras TH aktas, nes dirbtinai keičia prigimtinę žmogaus imuninę sistemą ir visos žmonijos populiacijos raidą. Žinoma, joks sveiko proto žmogus negali neigti imunizacijos naudos, tačiau nuo pat XVIII a. neslopsta instinktyvus tradicinių visuomenių priešiškumas jai, nes skiepijimas yra tiesioginė biopolitinė intervencija į žmogų. Imunizacijos sociologija labai svarbi prognozuojant būsimų TH intervencijų dinamiką.

Nuo seniausių laikų žmonija naudojo fizinę ir cheminę psichikos modifikaciją (šamaniškos ir meditacinės praktikos, narkotinių medžiagų vartojimas, kaukolės trepanacija ir kt.). Piktnaudžiavimas ja psichiatrijoje išprovokavo vad. antipsichiatrinį judėjimą[28], kurio kultūrinė ikona yra 1975 m. filmas Skrydis virš gegutės lizdo. Antipsichiatrai (daugelis iš jų buvo psichiatrijos profesionalai) ėmė neigti skirtumą tarp patologijos ir normalumo psichikos srityje. Antipsichiatrija – hipių kartos radikalios emancipacijos siekis, kurio esminis principas: jei nejauti kančios ir jos nesukeli kitiems, turi teisę ir laisvę būti, atrodyti, elgtis kaip nori, visi aplinkui privalo tave ne tik toleruoti, bet ir pozityviai gerbti ir net privilegijuoti. Pasak prancūzų egzistencialisto Jeano Paulo Sartre‘o (1905–1980) žmogaus esmė – absoliučiai neribotas, savavališkas, grynai negatyviai (kaip suvaržymų nebuvimas) apibrėžtas laisvės aktas, savęs kūrimo ir perkūrimo procesas. Antipsichiatrija iš čia išvedė laisvę būti keistuoliu (angl. freak, weirdo), iškrypėliu (angl. queer), laisvę imtis nuolatinės normų transgresijos, atmesti bet kokį normatyvumą. Pirmoji rimta teisinė antipsichiatrijos pasekmė buvo 1973 m. organizacijos American Psychiatric Association sprendimas išbraukti homoseksualumą iš Diagnostic and Statistical Manual III laidos. Šiandien ginamos visos įmanomos genderinės disforijos (transgender, androginija, agender), seksualinės orientacijos ir lytinio elgesio tipai[29]. Šalia transgenderiškumo plinta transrūšiškumas (kai žmogus manosi esąs gyvūnas, vampyras, elfas ar kt. būtybė), kiborgizmas, metro- ir technoseksualumas, įvairiausi kiti savęs perkūrimo eksperimentai. Taip antipsichiatrija tapo pirmąja praktinio TH pakopa.

Tiek antipsichiatriją, tiek TH įtakojo poststruktūralizmo filosofija. Prancūzų filosofas Gilles'as Deleuze‘as (1925–1995) ir psichoterapeutas Félixas Guattari (1930–1992) knygoje Tūkstantis plokštikalnių[30] teigia: biopolitinė galia kontroliuoja biologinius kūnus (sutvarkytus hierarchiškai, diktuojančius „normalias“ funkcijas). Pasipriešinti jai gali tik kūnai kaip asambliažai arba kūnai be organų. Žmogus kaip corps sans organes (kūnas be organų) yra amorfinė dezorganizuota būsena, skystas substratas, įvairių intensyvumų kontinuumas – absoliuti laisvė be krypties. Assemblage – tai rinkinys be struktūros, fluidas, kuriame nėra nieko fiksuoto ar stabilaus, visos dalys pakeičiamos ir daugiafunkcinės. Tad žmogus yra grynas reliacijų, sąveikų mazgas. Kūnas nėra kažkas natūraliai duota, tai biopolitinės stratifikacijos pasekmė. Represinėje biopolitinėje sistemoje (skaityk: normalioje visuomenėje) organizmas ir kiekvienas jo sluoksnis (stratum), organas yra „Dievo sprendinys“, įsteigiamas užvaldant chaotišką materiją ir pajungiant ją galiai. Tai sistemai besipriešinantys šizofrenikai, paranojikai, narkomanai (kuriems simpatizuoja autoriai) įjungia destratifikacijos principą, ima veikti kaip kūnai be organų, iš organizavimo režimo pereina į eksperimentavimo, organų funkcijas pakeičia potyrių intensyvumais, pastovumą – betiksliu migravimu. Tai absoliuti laisvė ir vitališkumas, laisvas įvairiakryptis tekėjimas, tapsmas be tapatybės. Tai, ką poststruktūralistai ir kt. postmodernieji filosofai aprašė kaip abstrakčią idėją, politinį siekį, TH bando įgyvendinti fiziniame lygmenyje. Žmogus turi tapti save kuriančiu dievu.

Savavališkos cheminės psichikos modifikacijos eksperimentai (LSD ir kt. narkotikų vartojimas) tapo esmine 1968-ųjų kultūrinės revoliucinės dalimi, nuo tada priklausomybių kontrolė yra svarbi valstybių biopolitikos kryptis. Vis stiprėja diskusija dėl antidepresantų, vaistų prieš hiperaktyvumą ir kt. substancijų, kurios jau dabar tiesiog keičia visuomenes. Šių diskusijų viršūnė: TH siūlomas visuotinio moralinio gerinimo cheminėmis priemonėmis projektas. Tad vietoj auklėjimo, dorybių ugdymo, emocinio intelekto lavinimo, askezės, siūloma žmonėms tiesiog sugirdyti piliules nuo agresijos, tingumo ar nemalonių emocijų.

Fizinės ir cheminės modifikacijos TH negana. Plačiausios galimybės atsiveria genetikos, genų inžinerijos srityje. TH aktyviai diskutuoja ne tik apie morfologinę, psichinę ir reprodukcinę žmogaus laisvę, bet ir apie genetinę – laisvę manipuliuoti savo ir savo palikuonių genomu. Kiti kalba net apie etinę tėvų pareigą koreguoti vaikų genus (designer baby problematika). TH konferencijose diskutuojama ne vien apie mutantus, bet ir apie žmonių hibridus su gyvūnais, chimeras (organizmus, kurių ląstelės turi skirtingų biologinių rūšių genomus) bei vad. „gyvūnų pakėlimą“ (animal uplifting): žmogbeždžionių evoliucijos iki žmonių lygio paspartinimą genų inžinerijos priemonėmis.

Žinoma, žmonija toliausiai pažengusi TH kryptimi lyties ir prokreacijos (dabar vadinamos reprodukcija, žmonių naujagimius prilyginant gyvulių jaunikliams) srityse. Tai, ką ne tik krikščionybė, bet ir visos kultūros bei religijos laiko sakralia sritimi, virto brutaliausių technologinių manipuliacijų lauku. Eugenika buvo diskredituota nacizmo, bet tuoj vėl atgimė naujomis formomis. Kontraceptinė piliulė radikaliai pakeitė Vakarų visuomenės pamatines struktūras. Tačiau dar neprieita prie galutinio „reprodukcinės laisvės“ tikslo, kurį jau 1970 m. suformulavo Kanados feministė Shulamith Firestone (1945–2012)[31]: moterų emancipacija taps realybe tik tuomet, kai moterys atsikratys prievolės gimdyti vaikus. O tam būtina ektogenezė: vaisiaus išnešiojimas gyvūne arba dirbtinėje gimdoje.

Paskutinė bio kryptis TH siekiuose: imortalizmas (nemirtingumas). Čia priklauso gerontologijos ir tanatologijos studijos, bandymai sustabdyti kūno senėjimą, atjauninti jau pasenusį kūną, radikaliai panaikinti nepageidaujamą skausmo ir kančios pojūtį, taip pat jau minėta krionika, planai perkelti sąmonę iš smegenų į kompiuterį, persodinti galvą ar smegenis į sveiką kūną. Žmogus jau išsikovojo terminalinę laisvę gyvenimo sutrumpinimo kryptimi (eutanazija), bet laisvė gyvenimo prailginimo kryptimi kol kas atrodo esanti tolima svajonė.

TH labai toli pažengęs info ir cogno srityse. Pasaulio galingieji laukia didelių pasiekimų iš kognityvinio neuromokslo. 2013 m. JAV prezidento Obamos iniciatyva pradėta BRAIN Initiative (Brain Research through Advancing Innovative Neurotechnologies): virš 3 mlrd. dol. skiriama vad. brain mapping – detaliam visų žmogaus smegenų jungčių žemėlapiui sudaryti. Tais pačiais 2013 m. Europos Sąjunga skyrė 1 mlrd. eur. Human Brain Project (HBP), siekiant sukurti kompiuterinę žmogaus smegenų simuliaciją. 2016 m. Kinija pradėjo savą China Brain Project. Tad metamos milžiniškos lėšos į smegenų fizinį tyrimą, kognityvinis neuromokslas siekia pakeisti menko tikslumo mokslus psichologiją ir psichiatriją. Visus šiuos projektus įkvėpė žmogaus genomo iššifravimas 2003 m., tačiau visi pripažįsta, kad šis milžiniškas darbas visiškai nepadėjo perprasti gyvybės paslapties. Tačiau atrodo, kad siekti perprasti žmogaus sąmonę klasifikuojant neuronus ir jų konektomas yra toks pat bergždžias užsiėmimas kaip skraidyti po kosmosą ieškant Dievo arba mikroskopu tirti Leonardo da Vinchio Monos Lizos paveikslą, siekiant suprasti jo estetinę vertę.

Info srityje jau veikiantis žmogaus transformavimo mechanizmas yra internetas, virtualioji realybė.

Tai nėra perdėtas teiginys. Verta paskaityti JAV arabų kilmės psichiatro Eliaso Aboujaoude‘o knygą Virtualusis tu[32]. Aboujaoude‘as dirba Silicio slėnyje ir yra didžiausių JAV sociologinių interneto poveikio tyrimų dalyvis. Jo pateikta žmonių elgesio virtualioje erdvėje analizė tiesiog sukrečia: internetas radikaliai keičia žmogų ir tikrai ne geriausia prasme. Tai nėra vien naudojimosi ekraniniais įrenginiais higienos ir interneto saugumo klausimas – kinta giluminiai mąstymo, suvokimo, emocijų reguliavimo mechanizmai, dėl to vyksta rimti pokyčiai žmonijoje kaip rūšyje. Sunku įsivaizduoti, kas įvyktų su homo sapiens, įgyvendinus žmonių prijungimo prie daiktų interneto viziją.

Žymusis anglų rašytojas Herbertas George'as Wellsas (1866–1946), eugenikos ir totalitarinės pasaulinės vyriausybės propaguotojas, jau 1938 m. siūlė pradėti kurti pasaulines smegenis[33] – visą žmonijos žiniją apimančią enciklopediją. Belgas informacijos mokslininkas Paulas Otlet (1868–1944) įvedė universalią dešimtainę klasifikaciją bibliotekininkystėje ir 1910 m. įsteigė organizaciją Mundaneum, planavusią sukataloguoti visas žmonijos žinias. Minėtasis TH pirmtakas jėzuitas De Chardinas bei rusų kosmizmo filosofijos atstovas Vladimiras Ivanovičius Verdanskis (1863–1945) įvedė noosferos sąvoką – tai žmonių žinijos sfera, besidriekianti virš geosferos ir ją perkeičianti. XX a. devintame dešimtmetyje išplitęs internetas ir World Wide Web puslapių bei nuorodų sistema, atrodo, sukūrė noosferos infrastruktūrą ir įgyvendino žinijos apėmimo viziją. Deja, google apima tik šios žinijos ledkalnio viršūnę: populiarias naujienas, wikipedijos straipsnelius, kačiukų nuotraukas, šiek tiek senų skenuotų knygų. Visa tikrai vertinga informacija toliau slūgso popierinėse bibliotekose, įstaigų archyvuose ir brangiuose moksliniuose žurnaluose uždarose duomenų bazėse. Ekonominiu ir politiniu požiūriu dar vertingesni infometriniai ir biometriniai duomenys (vad. big data) apie žmones tyliai kaupiami korporacijų ir vyriausybių saugyklose. Žinija nėra ir tikrai nebus visiems prieinama informacijos jūra.

Kas kita – individualių žmonių protų jungimas. Čia internete formuojama tinklinė sistema pasiekė didžiulių laimėjimų – tačiau privatumo ir galiausiai individualaus identiteto sąskaita. Žinoma, žmogus yra socialinė būtybė, kiekvieno bendravimo, kalbos ir rašto funkcija yra individualių sąmonių jungimas. Internetas suteikia unikalias technines galimybes, tačiau savo ruožtu veikia pačią sąmonių jungties kultūrinę formą. Įprastame socialiniame bendravime kultūrinė tradicija nustato hierarchiją tarp kalbančiųjų (kalba tie, kas ta tema turi ką pasakyti, klauso tie, kas turi teisę klausytis) ir tarp jų išsakomų tekstų vertės. Bendravimas skatina tiesos atradimą ir plėtrą, skatina pasitikėjimą tarp pokalbio dalyvių, kuriuo remiasi socialinė struktūra. Internetas gi linkęs naikinti hierarchijas (visi blogeriai manosi esą žurnalistai) ir sudaro sąlygas menkai diferencijuotam tekstų tvanui, vis silpnėja pasitikėjimas (klaidingų naujienų problema), stiprėja iškreiptos cenzūros ir autocenzūros formos (politkorektiškumas) ir, kita vertus, jokios autocenzūros nežabojamas ekshibicionizmas. Tad protai iš tiesų tampriai jungiami, bet į chaotišką, betikslį, kakofonišką naratyvą, kuris negimdo kultūriškai vertingų ir tvarių prasmių sistemų. Išsvajotasis kolektyvinis protas virsta kolektyvine beprotyste, gilina postmodernybės dvasinę krizę.

TH siūlo įvairių strategijų šių problemų įveikimui. Pvz., plėtojama WWW protokolo kūrėjo Timo Bernerso Lee (g. 1955) pasiūlyta semantinio interneto idėja: duomenų paieška ir sąsajos turi remtis ne teksto simbolių, o jo semantinės prasmės atpažinimu. Kita vertus, mūsų paminėtos problemos (informacijos prieinamumas ir protų tinklo chaotiškumas) yra problemos tik mums, eiliniams duonos valgytojams ir interneto naršytojams. Interneto infrastruktūros ir duomenų valdytojams šios problemos nekyla, kolektyvinis superintelektas jau beveik virtęs realybe, tik dar rungiamasi dėl jo globalios kontrolės.

Bandymas susigaudyti

TH pavadinimas skamba dar ne taip dažnai, šio žodžio vengia daugelis TH autorių (pvz., Hararis), tačiau jo idėjos jau propaguojamos per masinę kultūrą, mokslo populiarinimo literatūrą. Štai kad ir pirmas po ranka pasitaikęs tekstas: straipsnis „Mokslininkai nori prijungti jūsų smegenis prie interneto“ populiariame žurnale Iliustruotas mokslas[34]. Jame aprašomos smegenų implantų technologijos. Po to žaismingoje schemoje pristatoma „Beprotiška vizija“:

„Minties galia valdysime elektroniką... Mėgausimės riebiu maistu jo nevalgydami... Valdysime savo psichinę būseną... Kada tik panorėję įsijungsime geresnę arba blogesnę nuotaiką, sustiprinsime dėmesingumą ar panirsime į meditacinę būseną... Dalysimės patirtimis... Su draugais bendrausime telepatiškai... Skolinsimės šunų ir vanagų jusles.“

Jokios refleksijos, ar visa tai iš tiesų bus žmogaus pagerinimas? ar šios galimybės yra pageidautinos ir etiškos? ar jas turėdamas žmogus išliktų psichiškai sveikas? ar apskritai dar liktų žmogumi? O juk tai būtų realus žmogaus prijungimas prie daiktų interneto, tapimas absoliučiai permatomu ir Matricos kontroliuojamu elementu agentų tinkle. Tai technokratinio totalitarizmo idealas, kuris pateikiamas kaip viliojanti netolimos ateities perspektyva.

Žinoma, visą globalinį technomokslų progresą gali pristabdyti gamtinė katastrofa, epidemija, ekonominė krizė, karas, civilizacinis islamo įsigalėjimas Vakaruose, retųjų metalų trūkumas ir kt. veiksniai. Tačiau atrodo, jog ilgalaikėje perspektyvoje pažanga bus didžiulė ir keičianti visą žmonių gyvenimą. Tad natūralu, jog stiprės ir TH ideologija. Jos plėtrą galima palyginti su ekologistiniu (žaliųjų), gyvūnų teisių, seksualinių mažumų, gender ir kt. emancipaciniais judėjimais, kurie iš pradžių atrodė keistuolių idėjomis, bet per neįtikėtinai trumpą laiką įgavo milžinišką socialinę ir politinę reikšmę, pakeitė Vakarų antropologinę savimonę, sunaikino sveikos nekintamos žmogaus prigimties, žmogaus ontologinio pranašumo prieš gyvūnus idėją. Net jei TH nesugebės realiai pakeisti žmonių individų fizinės ir psichinės natūros, nesukurs antžmogio, jau pats šių siekių įgyvendinimo procesas, jį lydinti ekonominė veikla, propaganda ir politiniai veiksmai turės sunkiai įsivaizduojamų pasekmių, įtvirtins materialistinio nihilizmo atmosferą. Jau gyvename postmodernizmo epochoje, kaip gi atrodys post-postmodernizmas?

Galėtume laikyti TH neverta dėmesio retorika, jei nematytume, jog šia idėja rimtai tiki įtakingiausi pasaulio ekonomistai, verslininkai ir vyriausybių strategai, jog į ją investuojamos neįsivaizduojamos privačios ir valstybinės lėšos. Jau minėjome milijardus, skiriamus kognityvinio neuromokslo tyrimams.

Pasaulinės reikšmės vokiečių ekonomistas Klausas Schwabas (g. 1938)[35] rašo: tarp numatomų 23 giliųjų permainų (deep shift) iki 2025 metų pirmoji yra „implantuojamos technologijos“: implantuojami mobilieji telefonai, skaitmeninės tatuiruotės, išmaniosios piliulės ir net išmaniosios nanodulkės organizme. Trečia permaina: „rega – naujoji sąsaja“, t. y. tekstų skaitymas su akių judesius sekančiais akiniais. Iš esmės tai reiškia, jog žmogui skaitant tekstus, tekstai skaitys žmones (rinks biometrinius duomenis), ir antrasis skaitymas bus ekonomiškai žymiai reikšmingesnis už pirmąjį. Ketvirta permaina: „internetas aprangoje“ – dėvimieji prietaisai kaip žmogaus prijungimas prie daiktų interneto. Kitos permainos: „daiktų internetas ir internetas daiktams“, „prie interneto prijungti namai“, „išmanieji miestai“. Apibendrinant: netrukus planuojama suskaitmeninti ir prijungti prie tinklo visą žmogaus aplinką, žmogaus būstą, visus jo daiktus, aprangą, kūno fiziologiją ir judėjimą, nervų sistemą.

Įdomu, kad permaina „genetiškai modifikuoti žmonės“ Schwabo sąraše tėra 22 vietoje. Mūsų atlikta technologijų žmogaus perkūrimui apžvalga rodo, kad daugelis iš jų tik tolimoje perspektyvoje gali realiai įgyvendinti žmogaus transformavimo planus. Fizinis kūno modifikavimas nėra labai svarbus, nes TH galutinis siekis yra apskritai išvaduoti žmogų nuo biologijos. Cheminis psichikos modifikavimas įstrigo akligatvyje: mažai vilčių sukurti tobulą narkotiką be priklausomybės ir šalutinių poveikių. Žmogaus geno iššifravimas nepateisino vilčių sukurti individualizuotą mediciną, radikalus genų keitimas paprastai nesukuria biologiškai stipresnių organizmų nei gamta, mutantai priklauso patologinio apsigimimo kategorijai. Prokreacijos modifikacija pasiekė savo ribas, reprodukcinis klonavimas, kurio taip bijojo bioetikai, neturi perspektyvų. Krionika ir imortalizmas domina tik nedaugelį entuziastų.

Tad atrodo, kad pasaulio turtingieji ir galingieji koncentruojasi į info, t. y. dirbtinio intelekto, smegenų-mašinos sąsajos ir kolektyvinio proto sritį. Žymusis Pietų Afrikos verslininkas Elonas Muskas (g. 1971) 2016 m. įsteigė firmą Neuralink, kuri bando sukurti vad. neural lace – neuroninius nėrinius. Tai labai plonas elektrodų tinklelis, švirkštu (tad neatveriant kaukolės) įšvirkščiamas ant smegenų žievės paviršiaus ir įgalinantis žymiai tikslesnę smegenų-kompiuterio sąsają nei ta, kurią sukuria dabar ant galvos dedami, nepatogūs elektrodai. Korėjiečių kilmės Japonijos verslininkas Masayoshi Sonas (g. 1957) šiais metais įsteigė The Vision Fund – 100 mlrd. dol. investicinį fondą, kuris investuoja daugiausia į informacinių technologijų vad. „vienaragius“ (sėkmingus startuolius) visame pasaulyje. Sonas tiki į pagrindinę TH idėją: singuliarumą, t. y. kad po keliolikos metų dirbtinis intelektas pranoks visos žmonijos kognityvines galias. Žmogui beliks arba prisijungti prie dirbtinio intelekto koordinuojamo kolektyvinio proto, arba likti naminio gyvūnėlio vietoje.

Info sritis sparčiai slenka į pasaulinės politikos dėmesio centrą. Gali būti, jog interneto, didžiųjų duomenų ir socialinių tinklų kontrolė greitai taps pagrindine politinių debatų tema. TH nėra siūlymas individualiai, jei kas nori, pasinaudoti naujausiomis technologijomis savęs pagerinimui. Tai politinė programa, kuri savo prigimtimi siejasi su technokratine politikos vizija ir su tuo, ką prancūzų filosofas Michelis Foucault (1926–1984) pavadino „biopouvoir“ – biogalia. Biogalia yra valstybės ir korporacijų valdžia individualių kūnų ir žmonių populiacijų atžvilgiu (tai ne kas kita, o materialus atitikmuo senosios Bažnyčios galios žmonių sieloms). Modernioji valstybė nebesirūpina sielų ganymu, bet kūnų disciplinavimu ir populiacijos kontrole. Valstybė jau XVIII a. pradeda rūpintis piliečiais kaip biologine rūšimi ir jų gyvybine aplinka (skiepijimas, socialinė higiena, ligoninių tinklas, kova su epidemijomis, eugenika...) – tai vadinama biopolitique[36]. Biopolitika, sujungta su technokratija ir įgalinta naujųjų technologijų, reiškia tobulą totalitarizmo versiją.

Žinoma, neverta pasiduoti paranojai ir sąmokslo teorijoms, tačiau visai gali būti, jog greitai prireiks kurti „žmonių partiją“. Jos tikslas bus ginti žmonių teisę išlikti fiziškai natūraliais ir normaliais žmonėmis, teisę nebūti prilygintam gyvūnams ir mašinoms, teisę išsaugoti ne tik privatumą (kuris jau šiandien dėka interneto ir visuotinio sekimo beveik nebeįmanomas), bet ir substancinį atskirumą nuo daiktų tinklo.

Y. Harari'o nuomone[37], būsimosios technokratinės pasaulio tvarkos pagrindas bus info ir bio sričių ekonominis sujungimas, t. y. masinis žmogaus kūno ir psichikos procesų pavertimas skaitmeniniais biometriniais duomenimis, jų sukaupimas big data pavidalu ir analizė dirbtinio intelekto pagalba. Dabartinis žmonių permatomumas ir privatumo netekimas, jiems neatsakingai naudojantis socialiniais tinklais ir tiekiant infometrinius duomenis yra niekis palyginus su biometrinių duomenų atidavimu. Didieji duomenys yra ateities nafta, vertingiausias išteklius: kas kontroliuoja didžiuosius duomenis, tas gali prognozuoti ir valdyti ateitį. Vertingiausi duomenys bus ne apie išorinę žmogaus veiklą (elgesys interneto paieškoje ir socialiniuose tinkluose, GPS sekamas judėjimas, finansinių transakcijų duomenys ir kt.), bet vidiniai procesai ir biometriniai duomenys apie juos: genomas, fiziologija (pulsas, temperatūra, hormonai) ir nervų sistemos elektriniai signalai. Mainai ekonomikoje tampa svarbiau nei pinigai: žmonės atiduoda korporacijoms bei valdžiai tai, ką turi vertingiausio – savo duomenis, mainais į paslaugas (pašto dėžutė, nemokami video) ir į saugumo pažadus (apsaugoti nuo teroristų, pasirūpinti sveikata). Šių dienų „paskutiniesiems žmonėms“, kaip juos vadina F. Nietzsche, didžiausios vertybės yra saugumas ir sveikata, tad jie nedvejodami dėl to aukoja privatumą ir laisvę dabar ir substancinį savo individualumą ateityje.

Kad Harario įspėjimai nėra vien panikos kėlimas, patvirtina, pvz., išsami studija „Didieji duomenys pasitinka biologiją“[38]. Interneto ir informatikos verslo gigantų pagrindinis tikslas šiandien: gauti prieigą prie ligonių kortelių sveikatos priežiūros sistemoje ir įtikinti žmones, jog jų sveikatai, ligų prevencijai tiesiog būtina dėvėti išmanias apyrankes ir kt. sensorius, renkančius duomenis apie kūno fiziologinius procesus, taip pat siųsti savo seiles DNR tyrimui. Netolimas tikslas: įtikinti vyriausybes įpareigoti visus norinčius gauti sveikatos draudimą privalomai dėvėti vis tobulėjančius sensorius ir užtikrinti nepertraukiamą kūno, o vėliau ir nervų signalų monitoringą. Juk viskas – dėl žmonių sveikatos ir mokesčių mokėtojų lėšų, skiriamų sveikatos priežiūrai, taupymo...

Pabaiga

Turime suvokti, kad aktyvus žmogaus, jo prigimties keitimas techninėmis priemonėmis – ne ateities vizija, o aktuali tikrovė. Beveik visos jau kelis dešimtmečius aktualiausios šeimos, lyties, prokreacijos, bioetikos problemos bei visa naujoji „socialinės lyties“ (angl. gender) ideologija yra iš esmės tik atskiri platesnės TH srovės atvejai, TH problematikos dalis. TH aptarimas skatina pakilti virš visų tų dalinių atvejų, fundamentaliai spręsti prigimties ir technologijos santykio problemą, grįžti prie filosofinės (ir teologinės) refleksijos apie tai, kas apskritai yra žmogus, kokia yra jo prigimtis ir egzistavimo tikslas.

Dėkui už dėmesį!