Sielos nemirtingumo neigimas yra šiuolaikinės apostazės dalis. Todėl būtina priminti svarbiausius argumentus šiuo klausimu, peržiūrėti nesugriaunamus sielos nemirtingumo įrodymus ir paneigti jam priešiškas klaidas. Tai darydami pasiremsime žmonių civilizacijos liudijimais ir proto bei tikėjimo atsakymais.
2) Proto liudijimas
Mūsų sielos nenutrūkstamą buvimą po mirties tvirtai įrodo klasikinė filosofija – Platono, Aristotelio, Šv. Augustino filosofija, kurią taip didingai Viduramžiais išreiškė Šv. Tomas Akvinietis, philosophia perennis, kuri, pasak Bergsono, yra „natūrali žmogaus dvasios metafizika“. Trumpai paminėkime pagrindinius šios filosofijos argumentus.
Siela – žmogaus vieningumo principas
Pirmiausia mes matome, kad mūsų kūnas yra sudarytas iš gana skirtingų dalių, galūnių, organų, ląstelių ir t. t. Bet visa tai sudaro vieną būtybę, vieną tikrovę. Neegzistuoja tiesiog „ranka“ ar „koja“ kaip tokios – mes sakome „mano ranka“, „mano koja“, turėdami galvoje savo kūno dalis, savo kūną. Kai įkišame ranką į ugnį, nesakome „ranka nusidegino“, bet „aš nusideginau“, nes bet koks kūno organo veiksmas priskiriamas kai kam kitam, būtent – man pačiam.
Vadinasi, mumyse turi glūdėti principas, kuris mus daro viena būtybe, asmenimis, žmonėmis, o ne ląstelių sankaupomis. Šį principą, tvarkantį ir sutelkiantį mūsų būtį, leidžiantį egzistuoti mums kaip atskiriems asmenimis, mes vadiname siela. Mirus, kai šis vienijantis principas išnyksta, žmogus, nors jo organai kurį laiką išlieka tos pačios sudėties, daugiau nebebūna veikianti organizuota visuma, bet tampa lavonu, kuris greitai išnyks.
Antra vertus, bėgant gyvenimui mūsų kūnas be paliovos keičiasi, o mūsų ląstelės, kaip teigia biologai, kas keletą metų visiškai atsinaujina taip, kad nelieka nė vienos iš ankstesnio kūno. Vis dėlto mes jaučiame, kad esame tas pats žmogus, kad išsaugojome tą patį kūną ir neįgavome svetimo kūno: taip yra todėl, kad po įvairių kūno pokyčių, mūsų siela išliko ta pati.
Vieningumo principas pats turi būti vienas
Ši siela – ar ji, kaip ir kūnas, yra sudaryta iš dalių? Mes ją apibrėžėme kaip vienijantį ir organizuojantį sudėtinio kūno principą. Akivaizdu, jog tas, kuris vienija, pats turi būti vienas, o ne sudarytas iš atskirų dalių, nes skirtingi dalykai veikia skirtingais būdais. Mūsų koja ir akis veikia skirtingai: viena eina, o kita mato, ir jeigu abi jos siekia vieno tikslo (pavyzdžiui, lipti į autobusą), tai tik todėl, kad mūsų siela suvienija šiuos skirtingus judesius į vieną veiksmą. Būdama vienijantis principas, mūsų siela negali būti padalyta, nes kitaip jai pačiai reikėtų vienijančio principo, ir taip be galo. Vadinasi, ji yra viena, vientisa, nesudėtinė, nedaloma.
Kokios prigimties yra ši nedaloma siela? Ji nėra materiali, nes visa, kas materialu, yra daloma. Ar ji vis dėlto yra susijusi su materija tokiu būdu, kad atsiskyrusi nuo jos nustoja egzistuoti? Kitaip tariant, ar mūsų nedaloma siela mirties akimirką išnyks, nes nebebus susijusi su kūnu, kurį galėtų valdyti ir gaivinti? Kad išspręstume šį klausimą, turime trumpai ištirti žmogaus sielos veiklą ir gebėjimus.
Proto veikla yra nepriklausoma nuo materijos
Pakalbėkime apie protą: juo mes suvokiame ne tik materialias, bet ir nematerialias realijas, ne tik pavienius daiktus, bet ir bendrąsias sąvokas, ne tik laikinus, bet ir amžinus dalykus, ne tik tuos, kurie yra čia ir dabar, bet ir peržengiančius vietą bei laiką. Pavyzdžiui, savo sąmonėje turime priežasties, būtinybės, dorybės, begalybės, teisės, būties, pažinimo, laisvės, logikos ir panašias sąvokas. Visos jos reiškia nematerialius ir universalius dalykus. Mes esame susidūrę su įvairiausiomis priežastimis ir būtybėmis, bet mąstydami apie priežastingumo ar būties idėją mes galvojame ne apie kokią nors konkrečią priežastį ar būtybę, o apie priežastį ar būtį apskritai. Nei priežastis, nei būtis, nei jokia iš šio pobūdžio sąvokų neturi nei svorio, nei tūrio, nei vietos, nei materijos.
Tą patį reikėtų pasakyti ir apie tokius teiginius kaip, pavyzdžiui, Pitagoro teorema: „Stačiojo trikampio įžambinės kvadratas lygus statinių kvadratų sumai“. Kai Pitagoras tai atrado prieš keletą tūkstančių metų, jis tikriausiai pasinaudojo trikampiu, nubrėžtu smėlyje. Nuo to laiko daugybė mokinių braižė trikampius ant lentų, kad pavaizduotų šią teoremą. Tačiau kad ir kaip skirdavosi šios figūros – net jeigu trikampį ne nubraižytume ant lentos, o tik įsivaizduotume jį mintyse – ši teorema išlieka teisinga visur ir visada; ji galiojo prieš tūkstantį metų, galios ir po tūkstančio metų, nes ji būdinga trikampiui apskritai, o ne tik tam, kurį nubraižė Pitagoras ant Krotono žemės. Ši teorema amžinai pasitvirtina visuose įmanomuose stačiuosiuose trikampiuose, nes tai yra apskritai trikampiui būdinga savybė, nepriklausomai nuo materijos, vietos ir laiko.
Taigi mūsų protas suvokia ir žino tam tikras sąvokas, santykius ir išvadas, nesusijusias su jokia materija. Taip yra todėl, kad pats mūsų protas nėra materialus: jis turi pasižymėti tokiomis pačiomis savybėmis, kaip ir jo veiksmai.
Protas turi gebėjimą tapti kuo kitu, nei jis pats
Kitas proto nepriklausomybės nuo materijos įrodymas formuluojamas šitaip: materialus kūnas gali tapti kuo kitu, nei yra iš prigimties, bet tam jis turi nustoti buvęs tuo, kuo buvo anksčiau. Mediena gali virsti pelenais, bet tada ji liaujasi buvusi mediena. Vanduo 100 laipsnių temperatūroje tampa garais, bet praranda skystą pavidalą ir t.t. Joks kūnas negali tapti kitu ir tuo pat metu išlikti toks pats.
Mūsų protas tampa bet kuriuo jo pažįstamu objektu neprarasdamas savo prigimties. Kai mąstau apie medžius, gėles, saulę, dangų, turiu juos savo mintyse, tačiau nepavirstu nei medžiu, nei gėle. Mano protas išlieka koks buvęs ir vis dėlto jis tampa medžiu arba gėle, saule arba dangumi. Kadangi toks lankstumas yra neįmanomas materialiems kūnams, darome išvadą, kad mūsų mąstymas yra už juos viršesnis.
Be to, kūnas negali visiškai atsitraukti nuo savęs paties. Mūsų akis, kad ir koks tobulas organas būtų, negali matyti savęs pačios. Taip yra todėl, kad materija pasižymi tam tikru tankumu, kuris kliudo atsigręžti į save. Priešingai, mūsų protas gali atsitraukti ir pažvelgti į save. Nenustodami mąstyti, mes suvokiame, kad mąstome. Šį natūralų reiškinį vadiname sąmone: mes suvokiame savo veiksmus netgi tada, kai juos atliekame; mes suvokiame savo norus, savo mintis. Šis visiškas proto savęs suvokimas įrodo, kad jis nepasižymi tankumu, yra nematerialus.
Valios veikla yra nepriklausoma nuo materijos
Jeigu panagrinėtume valią, taip pat pastebėtume, kad ji yra aukščiau už materiją. Kūnai paprastai yra nukreipti į vieną tikslą, organai gali atlikti tik tam tikras funkcijas, net tobuliausi gyvūnai yra visiškai priklausomi nuo savo instinktų ir išorinių sąlygų. Bet žmogaus valia yra aukščiau už išorines sąlygas: net jei viskas jį traukia viena kryptimi, jis gali apsispręsti kita kryptimi; ir kai laisvai padaro vieną veiksmą, jaučia, kad laisvai galėtų atlikti kitą.
Kaip rodo patirtis, žmogaus veiksmai yra nenuspėjami, nes, nors išankstinės sąlygos juos veikia, bet neapsprendžia. Darydami laisvus sprendimus mes jaučiame, kad galutinį mūsų pasirinkimą lemia ne paveldimumas, išsilavinimas, temperamentas, netgi ne aplinkybės, bet mūsų laisvė, aukštesnė už visus sąlygojimus ir pasirenkanti be jokios būtinybės. Viršydama materialius veiksnius ir galėdama jiems pasipriešinti, mūsų laisva valia atsiduria anapus materijos.
Siela yra nedaloma ir nemateriali, vadinasi, nemirtinga
Jei tiek valia, tiek protas yra nematerialūs, akivaizdu, kad jų šaltinis, siela, yra viršesnė už materiją. Kaip tokia, ji nepriklauso nuo kūno ir atsiskirdama nuo jo nenustoja egzistuoti. Jau sakėme, kad siela yra nedaloma, taip pat ji negali sunykti savaime, bet tik atsitiktinai, santykyje su materija. Tačiau ką tik konstatavome, kad taip nėra. Belieka pripažinti, kad žmogaus siela yra visiškai nesunaikinama, kad mirus kūnui ji gyvuoja toliau.
Filosofai priduria, kad Dievas, be galo teisingas ir nešališkas, turi atlyginti už gera ir nubausti už bloga. Kadangi siela nemiršta ir tobulas teisingumas, kurio žmogus natūraliai trokšta, neegzistuoja šiame pasaulyje, protas mus verčia teigti, kad Dievas atliks šį pataisymą po mirties, tačiau tokiu būdu, kuris išlieka gana paslaptingas.
BUS DAUGIAU
ŠALTINIS: laportelatine.org