Kiekvienas, apsilankęs Lurde, gali paliudyti: tai nepaprasta vieta, jokioje kitoje šventovėje taip nejaučiama gydanti Dievo galia, kaip čia. Verta prisiminti, kas čia įvyko prieš pusantro šimto metų.
1844 m. sausio 7 d. šiame pietų Prancūzijos miestelyje pasaulį išvydo mergaitė, kuriai bus lemta regėti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus – Marija Bernadeta Subiru (Bernadette Soubirous). Bernadeta buvo pirmasis vaikas Fransua Subiru ir Luizos Sastero (Casterot) šeimoje. Jos tėvas nuomavo Boly malūną netoli Lurdo – čia Bernadeta ir gimė. Po dviejų dienų ji buvo pakrikštyta. Tų metų lapkričio mėnesį, kai kūdikiui buvo 10 mėnesių, ant motinos užkrito lajaus žvakė ir ją rimtai nudegino – ji nebegalėjo krūtine maitinti kūdikio. Gretimame Bartreso miestelyje gyveno Marija Lagues, kurios sūnelis buvo neseniai miręs. Ji tapo Bernadetos žindyve ir augino ją pas save 18 mėnesių.
Šeimą vargino nuolatinės bėdos: nesutarimai su uošviais Sastero, malūno bankrotas, Fransua apakimas viena akimi, mažojo sūnelio mirtis.
1855 metais Lurdo apylinkėse siautėjo choleros epidemija – vienuolikmetė Bernadeta išgyveno, bet visą likusį gyvenimą sirgo cholerine astma. Ji buvo mažo ūgio ir silpno sudėjimo.
Fransua Subiru bandė nuomotis kitą malūną, tačiau negalėjo atlaikyti garinių malūnų konkurencijos. Visai nusigyvenusi šeima prisiglaudė nebenaudojamo Lurdo kalėjimo daboklėje – le Cachot. Fransua tapo paprastu darbininku, Luiza – valytoja, o Bernadeta liko namie prižiūrėti mažųjų broliukų ir sesučių. Norėdama prisidurti vieną kitą grašį, ji rinkdavo skudurus, metalo laužą, malkas, kaulus ir visa tai nešdavo į supirktuvę.
1857 metais miestelio kepėjas Mezongrosas (Maisongrosse) apkaltino Fransua vagyste. Jis buvo suimtas ir įmestas į kalėjimą. Nors, kaltinimui nepasitvirtinus, po savaitės jį paleido, Fransua grįžo visai palūžęs ir netekęs kaimynų pagarbos. Tų metų rugsėjį Bernadetą įdarbino jos buvusi žindyvė p. Lagues – mergaitė padėjo namų ruošoje ir ganė avis. Tik tuomet ji pradėjo dalyvauti katekizmo pamokose, nors dar nemokėjo skaityti ir rašyti. Mokytis trukdė ir literatūrinės prancūzų kalbos nemokėjimas – namuose buvo šnekama patua dialektu. Tad nieko nuostabaus, kad išvargusi ir namų pasiilgusi Bernadeta pamokų metu imdavo verkti.
1858 metais keturiolikmetė Bernadeta grįžo į namus. Ji pradėjo lankyti vargšų mokyklą, vedamą Nevero miesto seserų šaričių, bei ruoštis Pirmajai šv. Komunijai.
1858 m. vasario 11 d. rytą namuose baigėsi malkos ir tėvai pasiuntė Bernadetą į mišką ieškoti šakalių. Su ja išėjo jos mažoji sesuo Antuaneta ir draugė Žana Abadi (Jeanne Abadie).
Trys mergaitės nuėjo mišku palei mažą upelį. Jis įtekėjo į Gavė upę ties didele grota, vandens išplauta Masabielės (Massabielle) uoloje. Grotoje buvo daug šakų, tad Antuanetė ir Žana perbrido upelį. Astma serganti Bernadeta kiek delsė bristi į ledinį vandenį, bet draugių raginama, atsisėdo ir ėmė autis batus.
Staiga pasigirdo lyg stipraus vėjo ūžimas. Pakėlusi galvą, Bernadeta pamatė, kad medžiai visai nejuda. Ji pasakoja: „Išgirdau triukšmą, tarsi būtų praūžęs stiprus vėjo gūsis. Priešais mane sujudėjo laukinių rožių, augančių plyšyje tris metrus nuo žemės, šakos. Maloni šviesa nušvietė tamsią olos angą ir toje angoje pasirodė nuostabiai graži mergina baltais rūbais. Ji nusišypsojo...“
Bernadeta tuoj suprato, kad ši moteris nepaprasta. Ji tuoj surado kišenėje rožančių. „Norėjau persižegnoti... Bet negalėjau pakelti prie kaktos rankos, ji nusvirdavo žemyn. Mane apėmė vis didėjanti nuostaba, ir ranka pradėjo virpėti. Apsireiškusioji padarė kryžiaus ženklą. Tada ir aš dar kartą pabandžiau persižegnoti. Ir dabar jau galėjau... Aš atsiklaupiau ir šios ponios akivaizdoje pradėjau kalbėti rožančių. Apsireiškusioji ėmė varstyti savojo rožančiaus karoliukus, bet jos lūpos nejudėjo... Tada ji staiga išnyko“.
Nuostabi Dievo Motinos mokykla! Bernadeta pajėgia persižegnoti tik tuomet, kai daro tai taip pat lėtai ir pagarbiai, kaip Švč. Mergelė. Nuo tada Bernadeta jau vien savo žegnojimusi daro tokį įspūdį netikintiems, kad šie atsiverčia.
Marija kartu kalba tik maldą „Garbė Dievui Tėvui“. Suprantama, ji nekalba „Sveika, Marija“, taip pat nesako „ir atleisk mums mūsų kaltes“ – juk ji yra didžiausia iš dangaus šventųjų, niekuomet nepadariusi nei mažiausios nuodėmės.
Kiek kartų mes darome kryžiaus ženklą automatiškai, be jokio pamaldumo! Kaip dažnai pamirštame gyvybę teikiančio Kryžiaus galią! Šventieji vien kryžiaus ženklu išvarydavo demonus ir darydavo stebuklus. Dangiškoji Motina moko Bernadetą ir mus žegnotis lėtai ir pamaldžiai, mąstant apie tariamus žodžius: „Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen“. Tai Gyvojo Dievo vardas!
Nuo tos dienos iki liepos 16 d. Bernadeta aštuoniolika kartų regėjo Švč. Mergelę Mariją. Visi šie apsireiškimai turi gilią prasmę ir pilni dvasinių pamokymų. Koks kontrastas su kai kuriais šių laikų netikrais apsireiškimais, kur „Dievo Motina“ be galo kartoja tas pačias nieko nereiškiančias frazes...
Antuanetė ir Žana apsireiškimo nematė. Bernadeta tik nenoromis papasakojo joms, ką regėjusi. Išgirdusi istoriją, motina Luiza uždraudė dukroms eiti prie grotos, bijodama, kad šeimos neištiktų kokios nors naujos nelaimės. Bernadeta apie viską papasakojo kunigui Domainui, o šis – klebonui Peyramale.
Šiaip ne taip gavusi tėvo leidimą, Bernadeta vasario 14 d. vėl nuskuba prie Masabjelės uolos. Besišypsanti Dievo Motina jau laukia jos. Kitų mergaičių patarta, Bernadeta pašlaksto švęstu vandeniu ir taria: „Jei tu esi iš Dievo, pasilik, o jei ne – pasitrauk!“ Apsireiškusioji pasilieka.
Koks regėtojos nusižeminimas! Ji nepasitiki savimi ir bijo velniškos apgaulės ar vaizduotės sukeltų iliuzijų, todėl griebiasi daugelio šventųjų naudotos priemonės – švęsto vandens, kurio taip bijo velnias. Dievo Motina vėl pamoko mus – Bernadetai šlakstant, ji nulenkia galvą, pripažindama vandenyje per kunigo pašventinimą esančią Dievo jėgą.
Vasario 18 d. Bernadeta atsineša popieriaus ir plunksną: „Madam, gal malonėsite parašyti savo vardą?“ O šventas paprastume! Iki pat kovo 25 d. Bernadeta nėra tikra, kad matė Dievo Motiną, vadina apsireiškusiąją aquerò – „tai“, taip pat „mažąja panele“. Šiandien „tai“ pirmąkart prabyla: jos žodžiai tokie svarūs, kad palieka neišdildomą įspūdį Bernadetos širdyje: „Nepažadu tau laimės šiame gyvenime, bet kitame“. Marijos ir jos Sūnaus gyvenimas buvo pilnas išbandymų ir kančių. Kuo labiau siela prisiartina prie jų, tuo dažniau turi dalintis šiais kentėjimais ir tikėtis atilsio tik amžinybėje. Kantrybė sunkumuose – štai kelias į šventumą, kurio Švč. Mergelė jau dabar moko Bernadetą.
Marija prašo regėtoją ateiti prie grotos ateinančias 15 dienų. Vasario 19 d. Bernadetą jau lydi moterų būrelis – joms palieka didelį įspūdį apreiškimo metu nušvitęs Bernadetos veidas. Vasario 20 d., penktojo apsireiškimo metu, Bernadeta girdėjo lyg piktos minios murmėjimą: „Bėk iš čia, bėk iš čia!“ Ji labai nusigando, bet Mergelė tik rūsčiai pažiūrėjo tų balsų link, ir jie pradingo. Jau šventasis Pranciškus Asyžietis kalbėjo, kad jam vos pradėjus kalbėti „Sveika, Marija“ visas pragaras imdavo drebėti.
Tą dieną Marija, kalbėdama žodis po žodžio, išmokė Bernadetą „vienos maldos“. Ta malda buvo skirta tik jai vienai, mes jos nežinome. Tačiau ji tikrai padėjo Bernadetai pakęsti ją užgriuvusį žmonių smalsumą, nepatiklumą, kaltinimus. Kitą dieną jai tenka iškęsti policijos komisaro tardymą.
Vasario 21 d. Bernadetą apsireiškimo metu atidžiai stebi gydytojas: jokio nervinio dirglumo, padažnėjusio kvėpavimo ar kitų įtariamos katalepsijos požymių. Antgamtiniai patyrimai nėra priešingi sveikai prigimčiai, jie kaip tik ją iškelia ir sudvasina.
Tą dieną Mergelės žvilgsnis labai liūdnas. Ji kalba: „Melskitės Dievui už nusidėjėlius!“ Kaip neprisiminsi apaštalo Pauliaus žodžių: „Dievas nesiduoda išjuokiamas“ (Gal 6, 7) – žmonių nuodėmės slegia Nekaltąją Marijos Širdį ir išspaudžia iš Bernadetos akių užuojautos ašaras.
Vasario 22 d. Mergelė kažkodėl nepasirodo. Sekančią dieną ji visą valandą kažką kalba su Bernadeta, tačiau prašo niekam to nepasakoti. Bernadeta iki pat mirties niekam neatskleidė tą dieną apreikštos paslapties.
Vasario 24 d., aštuntojo apsireiškimo metu, regėtoją jau stebi 300 žmonių. Bernadeta kartoja Marijos žodžius: „Atgailaukite, atgailaukite, atgailaukite!“ Marijos paraginta melsti nusidėjėlių atsivertimo, Bernadeta keliais eina artyn link grotos ir keliskart pabučiuoja žemę. Raginimas atgailauti už nuodėmes ir melstis už nusidėjėlius kartojasi visuose Švč. M. Marijos apsireiškimuose – tai buvo ypač reikšminga tais savimi patenkinto racionalizmo laikais.
Abejonės, kritika, įtarimai... Tai normali aplinkinių reakcija, kai Dievo išrinktas asmuo gauna ypatingą malonę, kurios negali patikrinti kiti. Reikia, kad Dievas kaip nors pats paliudytų apreiškimo tikrumą, savo stebuklu lyg uždėtų antspaudą po savo siunčiama žinia.
Tai įvyksta devintojo apreiškimo metu, vasario 25 d. Paraginta Marijos, Bernadeta keliais prieina prie grotos, vienoje vietoje ima kasti duobutę. Į ją prisirenka vandens. Liepiama gerti ir nusiprausti veidą, ji triskart bando, bet šlykštisi rausvu purvu. Tik ketvirtąkart šiek tiek išgeria ir nusiskynusi valgo šalia augančios žolės – tai atgaila už nusidėjėlius...
Pamatę jos keistą elgesį ir purvu ištepliotą veidą, daugelis susirinkusiųjų nusprendžia: mergaitė pamišo. Nusivylimas didžiulis, smalsuoliai supykę skirstosi. Tačiau jau tos dienos vakare prie grotos grįžę žmonės pamato, kad iš Bernadetos praraustos duobutės veržiasi vis daugiau tyro vandens. Kažkas pasemia vandens į butelį ir nuneša artimiesiems. Jau po kelių dienų, prausiantis šaltinio vandeniu, įvyksta du stebuklingi išgijimai, po nuodugnių tyrimų 1862 m. oficialiai pripažinti Tarbeso vyskupo Laurenco.
Liudvikui Burietui (Louis Bouriette) prieš 19 metų avarijos kasykloje metu akmens skeveldra sužeidė dešinę akį. Jau du metus šia akimi jis visiškai nemato. Keliskart nusiplovus akį šaltinio vandeniu ir pasimeldus Grotos Dievo Motinai, akis visiškai pasveiksta. Tokio stebuklo neįmanoma paaiškinti jokia įtaiga ar psichologiniu poveikiu: staigus negrįžtamai sužaloto organo atstatymas įmanomas tik gyvybės Kūrėjo įsikišimu.
Kotryna Latapi (Catherine Latapie) prieš dvejus metus iškrito iš medžio ir susižeidė dešinę ranką. Dėl patempimo jai buvo paralyžiuoti du rankos pirštai. 1858 m. kovo 1 d. ji nuskubėjo prie neseniai atsivėrusio šaltinio, pasimeldė ir nusiplovė ranką. Pirštai tuoj pat atgavo jautrumą ir buvo tokie pat lankstūs kaip iki traumos. Ji skubiai grįžo namo ir dar tą patį vakarą pagimdė sūnų – po 30 metų jis bus įšventintas kunigu.
Šiais laikais iš šaltinio kasdien išbėga apie 122 000 litrų vandens, kurį geria ir kuriuo prausiasi milijonai ligonių. Užregistruota jau apie 7000 pagijimų, iš kurių 68 Bažnyčios pripažinti neabejotinai stebuklingais. Jokia kita krikščioniška bendruomenė ar kita religija, skelbianti nepaprastus pagijimus, neturi nieko panašaus į gydytojų komisiją Lurde, kuri nuodugniai tiria kiekvieną atvejį naujausiais moksliniais metodais.
Įkyriai klausinėjama, kodėl tą dieną gėrė purvino vandens ir valgė žolę, Bernadeta tik atsako: „Nežinau. Man liepė ir gana!“ Tai buvo nusižeminimo aktas, kiek primenantis Rytų Bažnyčios šventųjų kvailelių (jurodivyje Christa radi) elgesį. „Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę... Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki... Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 19–25).
Vasario 26 d. Bernadeta, kaip visada, kalba rožančių ir, atgailaudama už nusidėjėlius, bučiuoja žemę. Tačiau Mergelė nepasirodo. Vasario 27 ir 28 d. vėl įvyksta apsireiškimai, Marija nuolat ragina: „Atgailos, atgailos, atgailos!“ „Ar sutinki, Bernadeta, atlikti atgailą ir melstis už nusikaltusius žmonės?“ – klausia ji. Bernadeta sutinka, ji primygtinai ragina ir susirinkusius šimtus žmonių klauptis ir bučiuoti žemę.
„Atsimink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkes grįši“ – taip kalba kunigas, Pelenų trečiadienį užberdamas tikintiesiems ant galvų pašventintų pelenų. Nusidėjėliai godžiai laikosi žemės ir nenori pakelti galvos į aukštesnius dalykus. Gi Dievo vaikai savo noru nusižemina, kad pripažintų savo menkumą ir atgailautų, jei kartais aklai pasiduoda žemiškų dalykų traukai.
Vasario 28 d. Marija prašo Bernadetą perduoti klebonui Peyramaliui jos norą, kad ant Masabielės uolos jos garbei būtų pastatyta koplyčia. Klebonas vis dar netiki Bernadetos pasakojimais ir prašo kokio nors ženklo, pavyzdžiui, kad pražystų rožių krūmas prie grotos, ar bent paklausti Ponios, koks jos vardas.
Kovo 1 d. susirenka jau 3000 žmonių. Bernadeta paima draugės rožančių ir nori melstis naudodamasi juo, bet Marija nurodo vėl pasiimti savo paprastą rožantėlį – tai nedidelė neturto pamoka regėtojai. Kovo 2 d. Marija vėl prašo pastatyti koplyčią ir surengti procesiją prie grotos. Kovo 3 d. apsireiškimas įvyko tik vakare – iš ryto Mergelė nepasirodė, nes grota buvo išniekinta: kažkas iš smalsuolių buvo joje apsinakvojęs ir ją priteršė.
Kovo 4 d. buvo paskutinioji iš Marijos nurodytų 15 dienų. Prie Masabielės uolos susirinko apie 20 000 žmonių. Marijos liepimu, Bernadeta vėl bučiavo žemę, gėrė iš šaltinio vandens ir juo prausėsi, valgė žolę. Nors ir atkakliai prašoma, Marija nepasakė savo vardo, tik vėl pageidavo koplyčios ir procesijos surengimo. Minia išsiskirstė nusivylusi – klebono pageidautas stebuklas, kad rožių krūmas pražystų, neįvyko.
Žmonės toliau lankosi prie grotos. Jie užsuka į Bernadetos namus, bando siūlyti tėvams pinigų, bet šie griežtai atsisako.
Kovo 25 d., Apreiškimo Švč. M. Marijai šventėje, anksti rytą Bernadeta pajunta lyg kvietimą. Ji nuskuba prie grotos, kur jos jau laukia Mergelė. Bernadeta triskart klausia jos vardo, tačiau ji tik šypsosi. Tik po trečio klausimo Bernadeta išgirsta atsakymą patua tarme: „Que soy era Immaculada Councepciou – Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“. Ši frazė Bernadetai visiškai nesuprantama, ji tikrai jos nėra girdėjusi katekizme ar per pamokslą. Nuolat kartodama, kad nepamirštų, Bernadeta nuskuba pas skeptiškąjį kleboną Peyramale. Klebonas sukrėstas, jis tuoj praneša žinią Tarbeso vyskupui Laurencui.
Marija – ne tik Nekaltai Pradėtoji, neturinti jokio gimtosios nuodėmės sutepimo, ji yra pats Nekaltasis Prasidėjimas – dieviškoji nekaltumo forma, kurios pagalba Dievas šį nekaltumą perduoda savo išrinktiesiems.
Balandžio 7 d. įvyksta septynioliktasis apsireiškimas. Daktaras Dozu (Dozous) stebi, kaip Bernadetos rankoje laikomos žvakės liepsna bent dešimt minučių degina pirštus, bet ji to nejaučia. Daktaras patikrina ranką – jokių nudegimo pėdsakų! Dozu taps vienu ištikimiausių Lurdo apsireiškimų gynėjų.
Liepos 16 d., Karmelio kalno Dievo Motinos šventėje, Bernadeta regi Švč. Mergelę paskutinį kartą. Vos sukalbėjus rožančių, ji nieko nesakiusi išnyksta. Grįždama namo, Bernadeta tepasakė: „Aš nieko nemačiau, tik Švenčiausiąją Mergelę“.
Lurdo istorija tik prasideda. Skeptikų ir racionalistų skatinama valdžia visais būdais bando trukdyti maldines keliones prie grotos. Tačiau 1858 m. spalio 5 d. imperatorius Napoleonas III uždraudžia bet kokius trukdymus. Vyskupas Laurencas sušaukia komisiją, kuri po nuodugnaus tyrimo 1862 m. sausio 18 d. oficialiai pripažįsta Lurdo apsireiškimų antgamtinį pobūdį.
Tuo metu pradėta kurti Lurdo šventovė. 1864 m. pastatyta Dievo Motinos statula grotoje, 1866 m. įrengta kripta, 1876 m. pastatyta didinga Aukštutinė bazilika. Netoliese įsikūrė didžiulė ligoninė – tūkstančiai žmonių laiko garbe bent metus padirbėti joje savanoriu slaugytoju. Manoma, kad nuo 1860 m. šventovę aplankė apie 200 milijonų maldininkų. Kasmet prie grotos sudeginama 800 tonų vaško žvakių.
Bernadeta gyvena pas seseris šarites, 1866 m. liepos 7 d. pagaliau įstoja į jų Šv. Gildardo vienuolyną Nevere. Novicijų vyresnioji nurodo naujokei skirti dvigubai sunkesnius išbandymus, tačiau ši viską pakelia su didžiausiu nuolankumu. Kitų metų spalio 30 d. ji duoda vienuolinius įžadus ir gauna Marijos Bernardos vardą.
Šešis metus Marija Bernarda darbuojasi sesele ligoninėje, paskutinius tris savo gyvenimo metus ji dėl silpnos sveikatos ji visai negali dirbti. Jos gyvybę 1879 m. balandžio 16 d. nusineša kaulų tuberkuliozė.
1909 metais ses. Marijos Bernardos palaikai ekshumuojami – pasirodo, kad jie po 30 metų visiškai nesugedę. Jau 1913 05 13 pop. Pijus X išleidžia nutarimą pradėti kanonizacijos bylą. 1933 m. gruodžio 8 d., Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventėje, popiežius Pijus XI paskelbė Bernadetą šventąja.
(Pagal: kun. Werner Bösiger, Sviataja Bernadeta Subiru // Molis za nas, 2008 Nr. 2 (38); The Life of Bernadette // http://www.dublinlourdes.net/ldedesc/bernadette.html)