Pamokslas teikiant vyskupų šventimus 1988 m. birželio 30 d. Ekono seminarijoje (Šveicarija)
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Ekscelencija, gerbiamas vyskupe de Castro Mayeri!
Mano mylimieji draugai!
Mano mylimieji broliai!
Susirinkome čia tikrai istorinei ceremonijai. Prieš šia proga pasakydamas pamokslą, norėčiau padaryti keletą pranešimų.
Pirmasis iš jų jus tikriausiai šiek tiek nustebins, nes jis buvo netikėtas ir man pačiam. Vakar vakare apie 18 valandą pas mane buvo atvykęs pasiuntinys iš nunciatūros Berne su laišku, kuriame buvo Šventojo Tėvo kvietimas: man tiesiog buvo pasiūlyta dar tą patį vakarą mane mašina nugabenti į Romą, kad šiandien negalėčiau atlikti šių šventimų. Man nebuvo pasakyta, kodėl turėčiau vykti į Romą ir pas ką. Daugiau nieko nežinau. Kad ir kaip ten būtų, man buvo pasiūlyta mašina ir pasakyta, kad nedelsdamas važiuočiau į Romą. Jūs patys galite spręsti, kiek naudingas ir prasmingas buvo toks paraginimas.
Šiais metais Romoje praleidau daug dienų ir savaičių – Šventasis Tėvas nepakvietė manęs jo aplankyti. Aš, be abejo, būčiau laimingas galėdamas jį aplankyti, jei būtų įvykęs galutinis susitarimas. Taigi toks yra pirmasis pranešimas. Perduodu jį jums tokį, kokį pats vakar gavau laišku iš nunciatūros.
O dabar pasakysiu keletą dalykų dėl ceremonijos, kad galėtumėte geriau suprasti jos prasmę.
Kandidatai į šventimus, būsimieji vyskupai, jau davė priesaiką į mano rankas – ji yra knygelėje, kurią tikriausiai daugelis iš jūsų jau įsigijote, kad galėtumėte sekti vyskupų šventimų ceremoniją. Taigi priesaika jau duota, taip pat Antimodernistinė priesaika[1], kuri anksčiau buvo privaloma vyskupų šventimams. Galiausiai buvo atliktas Tikėjimo išpažinimas. Jie davė šias priesaikas į mano rankas ir atliko Tikėjimo išpažinimą po trumpų rekolekcijų pastarosiomis dienomis Siderse [Šveicarija]. Todėl nenustebkite, jei pradėsime iškart nuo klausimų apie tikėjimą, kurio Bažnyčia reikalauja iš šventinamųjų.
Be abejo, po ceremonijos galite prašyti vyskupų palaiminimo ir pabučiuoti jų žiedą. Bažnyčioje nėra papročio bučiuoti vyskupo rankas, kaip bučiuojamos naujai pašventinto kunigo rankos, kaip darėte vakar. Tiesiog paprašoma vyskupo palaiminimo ir pabučiuojamas jo žiedas.
Galiausiai, ant knygų pardavėjų stalų jūsų laukia knygos ir kiti leidiniai, kuriuose rasite visa, kas padės jums suprasti, kodėl vyksta ši ceremonija, regis, prieš Romos valią.
Privalote suvokti, kad mes šia ceremonija jokiais būdais nenorime schizmos! Mes nesame schizmatikai! Galime suprasti, kodėl pop. Pijus XII ekskomunikavo Kinijos vyskupus, kurie atsiskyrė nuo Romos ir pasidavė Kinijos valdžiai. Tačiau mums visiškai nekyla mintis atsiskirti nuo Romos ir pasiduoti kokiai nors Romai svetimai valdžiai arba įsteigti paralelinę Bažnyčią, kaip, pavyzdžiui, tai padarė Palmar de Trojos vyskupai Ispanijoje – jie pasiskyrė sau popiežių, įsteigė kardinolų kolegiją. Mums tokie dalykai net neateina į galvą! Tebūna toli nuo mūsų tokia niekinga mintis – atsiskirti nuo Romos! Kaip tik priešingai – mes imamės šios ceremonijos, kad pademonstruotume mūsų vienybę su Bažnyčia, su popiežiumi ir su šio popiežiaus pirmtakais, kurie, deja, po Vatikano II Susirinkimo manė, kad privalo priimti klaidas, rimtas klaidas, griaunančias Bažnyčią ir naikinančias katalikišką kunigystę.
Tarp leidinių, kuriuos jums siūlome, rasite tikrai puikią studiją, parašytą dr. Rudolfo Kaschewskio, išverstą iš vokiečių žurnalo „Una Voce-Korrespondez“. Joje gerai paaiškinta, kodėl mes, jaučiantys pareigą padėti jums išganyti savo sielas, esame atsidūrę būtinybės būklėje. Jūsų aplodismentai, nėra, kaip čia pasakius, vien pasaulietiška reakcija. Jie greičiau išreiškia jūsų džiaugsmą, kad pagaliau turite katalikiškus vyskupus ir kunigus, kurie gelbės jūsų sielas, kurie teiks jūsų sieloms mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvybę per katalikišką mokymą, sakramentus, tikėjimą, šventąją Mišių auką. Ši gyvybė jums būtina, kad nueitumėte į dangų, tačiau ji jau baigia išnykti susirinkiminėje Bažnyčioje, kuri eina nebe katalikiškais keliais ir neišvengiamai veda link atkritimo nuo tikėjimo. Todėl ir atliekame šią ceremoniją.
Man nėra svetimesnės minties kaip iškelti save virš popiežiaus! Esu tik Katalikų Bažnyčios vyskupas, norintis toliau perduoti katalikų mokymą. „Accepi quod et tradidi vobis“ – „Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums“ (1 Kor 11, 23). Norėčiau, kad tai būtų parašyta ant mano kapo. To, be jokių abejonių, jau nereikės ilgai laukti. „Tradidi quod et accipi“, – tai šv. Pauliaus žodžiai. Aš nieko neišradau, esu tik laiškanešys, kuris perduoda laišką. Ne aš pats parašiau šį laišką, tą žinią, tą Dievo Žodį, o pats Dievas, pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Mes jums jį perdavėme per mūsų brangius kunigus, per visus tuos, kurie buvo įsitikinę, jog turi pasipriešinti šiam atkritimo tvanui Bažnyčioje, išlaikydami visų laikų tikėjimą ir jį perduodami kitiems. Mes esame tik šios žinios, šios Evangelijos, kurią mums davė mūsų Viešpats Jėzus Kristus, nešėjai, taip pat pašventinimo priemonių: šventųjų Mišių, tikrų šventųjų Mišių ir tikrų sakramentų, kurie iš tiesų teikia dvasinį gyvenimą, perdavėjai.
Man atrodo, mano mylimieji broliai, kad girdžiu ankstesnių popiežių: Grigaliaus XVI, Pijaus IX, šv. Pijaus X, Benedikto XV, Pijaus XI ir Pijaus XII, balsą: „Dėl Dievo meilės, ką darai su mūsų mokymu, mūsų skelbimu, mūsų katalikų tikėjimu? Ar nori jį išduoti? Ar nori leisti, kad jis išnyktų šiame pasaulyje? Dėl Dievo meilės, privalai tęsti, privalai saugoti tą lobį, kurį tau perdavėme! Nepalik tikinčiųjų likimo valiai! Nepalik Bažnyčios likimo valiai! Gelbėk Bažnyčią! Juk po Susirinkimo Roma priima ir moko net tai, ką buvome pasmerkę. Ar tai įmanoma? Mes pasmerkėme liberalizmą, pasmerkėme komunizmą, socializmą, modernizmą, silonizmą[2] – visų tų klaidų, kurias pasmerkėme, šiandien Bažnyčios institucijos moko, jas priima ir gina! Ar tai įmanoma? Jei nieko nedarysi, jei netęsi Bažnyčios Tradicijos, kurią tau patikėjome, viskas bus prarasta! Bažnyčia pražus, visos sielos pražus!“
Mes esame būtinybės būklėje. Mes padarėme viską, kad išaiškintume Romai, jog būtina grįžti prie garbingojo Pijaus XII ir visų jo pirmtakų laikysenos. Mes rašėme, važinėjome į Romą, derėjomės, keletą kartų rašėme į Romą atvirus laiškus – vyskupas de Castro Mayeris ir aš. Tuose pokalbiuose visais būdais bandėme paskatinti Romą suvokti, kad tas aggiornamento[3], tas nuo Susirinkimo laikų Bažnyčioje vykdomas perversmas yra nekatalikiškas, kad jis nesuderinamas su nuolatiniu Bažnyčios Mokymu. Šis ekumenizmas ir visos tos klaidos, tas kolegializmas – visa tai prieštarauja Bažnyčios tikėjimui, visa tai griauna Bažnyčią. Todėl esame įsitikinę, kad šiandien įšventindami vyskupus mes paklūstame visų tų popiežių ir todėl paties Dievo kvietimui, nes tie popiežiai atstovauja Bažnyčioje mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Kas nors paklaus: „Monsinjore, o kodėl nutraukėte tuos pokalbius su Roma, kurie, regis, bylojo apie tam tikrą pažangą?“ Todėl, kad tuo pat metu, kai pasirašiau protokolą, kardinolo Ratzingerio pasiuntinys, atnešęs tą protokolą pasirašyti, man perdavė laišką. Jame buvo raginama prašyti atleidimo už savo klaidas[4]. Jei laikausi klaidos, jei mokau klaidų, tada akivaizdu, jog mane reikia grąžinti į tiesą, prie tikėjimo tų, kurie man siunčia tokį laišką, kad aš, suvokęs savo paklydimą, jį pasirašyčiau. Kitaip tariant, tai reiškia: „Jei suprantate savo klaidą, mes jums padėsime grįžti prie tiesos“. Kas yra ši tiesa jiems, jei ne Vatikano II Susirinkimo tiesa, susirinkiminės Bažnyčios tiesa? Tai akivaizdu. Vienintelė šiandien egzistuojanti tiesa Romos hierarchams yra Susirinkimo tiesa, vadinamosios „Susirinkimo dvasios“, arba „Asyžiaus dvasios“, tiesa. Tai ir yra šiandien „tiesa“! Tačiau mes jos jokiu būdu nenorime! Matydami tą tvirtą šiandieninių Romos hierarchų norą sunaikinti Tradiciją ir visus įtraukti į Vatikano II Susirinkimo dvasią, į „Asyžiaus dvasią“, nusprendėme verčiau atsitraukti. Čia jau nebegalėjome pritarti, tai buvo neįmanoma.
Negalėjome pasiduoti tokiai vyresnybei, nes, be abejo, būtume tapę pavaldūs kardinolui Ratzingeriui, kuris turėjo būti tos mus valdysiančios Romos komisijos pirmininkas. Taigi būtume atiduoti į jo ir visų tų, kurie nori mus valdyti pagal Susirinkimo dvasią, rankas. Tai neįmanoma!
Mes nusiuntėme popiežiui laišką, kuriame visiškai aiškiai pasakėme: tai neįmanoma! Mes to negalime. Nepaisydami troškimo gyventi visiškoje vienybėje su popiežiumi, mes, matydami šiandien Romoje viešpataujančią dvasią, į kurią norima įtraukti ir mus, renkamės verčiau toliau saugoti Tradiciją, kol ji vėl atgaus savo vietą Romos institucijose. Tai truks tiek, kiek numatys gerasis Dievas. Man neduota žinoti, kada Tradicija atgaus savo teises Romoje. Tačiau manau, kad turiu pareigą parengti kelią ir priemones akcijai, kurią norėčiau pavadinti išlikimo akcija, „Tradicijos išlikimo operacija“. Ši diena yra operacija „Išlikimas“. Jei šią akciją būčiau norėjęs vykdyti kartu su Roma ir būčiau laikęsis mano pasirašytų susitarimų, būčiau įvykdęs operaciją „Savižudybė“.
Aš negaliu! Neturiu pasirinkimo. Esu įpareigotas padaryti viską, kad išgyventume! Todėl esu įsitikinęs, kad šiandien, konsekruodamas šiuos vyskupus, tęsiu Tradiciją ir padedu išgyventi Katalikų Bažnyčiai!
Jūs juk žinote, mano mylimieji broliai, labai gerai žinote, kad be vyskupų negali būti kunigų. Iš kieno rankų visi tie čia esantys seminaristai gautų kunigystės sakramentą, jei rytoj gerasis Dievas mane pasišauktų pas save? To tikrai neteks ilgai laukti. Gal iš susirinkiminių vyskupų, kurių visi sakramentai yra abejotini, nes niekas tiksliai nežino, kokią jie turi intenciją? Juk tai nepriimtina. O kurie vyskupai iš tikrųjų išsaugojo Tradiciją, išlaikė sakramentus tokius, kokius juos Bažnyčia teikė du tūkstantmečius, iki Vatikano II Susirinkimo? Vyskupas de Castro Mayeris ir aš. Nei esu kaltas dėl šio fakto, nei galiu jį pakeisti. Todėl daug seminaristų pasitikėjo mumis, nes matė, kad pas mus išlaikomas Bažnyčios tęstinumas, tęstinumas to, kas yra Tradicija. Todėl jie, nepaisydami juos ištikusių sunkumų, atėjo į mūsų seminarijas, kad gautų tikrus kunigystės šventimus ir galėtų aukoti tikrąją Kalvarijos auką, tikrą šventąją Mišių auką, kad galėtų jums teikti tikrus sakramentus, skelbti tikrą mokymą, mokyti tikro katekizmo. Toks yra šių seminarijų tikslas.
Todėl negaliu ramia sąžine palikti tuos seminaristus našlaičiais. Negaliu jūsų palikti našlaičiais ir numirti nepasirūpinęs ateitimi. Tai neįmanoma! Tai prieštarautų mano pareigoms. Todėl su Dievo malone išsirinkome šiuos jaunus mūsų Brolijos kunigus, kurie mums atrodė tinkamiausi – jie gyvena tokiose sąlygose ir šalyse, užima tokias pareigas, kurios jiems padės geriau vykdyti vyskupo tarnystę, teikti Sutvirtinimo sakramentą ir kunigų šventimus. Todėl vyskupas de Castro Mayeris ir aš, su gerojo Dievo malone, šiais šventimais suteiksime Tradicijai galimybę gyvuoti toliau, o to norintiems katalikams padėsime išlikti jų tėvų, senelių ir protėvių Bažnyčioje. Padėsime atgauti visas tas puikias bažnyčias, kurioms buvo įsteigtos jūsų parapijos ir kuriose kadaise stovėjo puošnūs altoriai, šiandien sugriauti ir pakeisti stalais siekiant pademonstruoti tą radikalų perversmą, po Susirinkimo atliktą su šventąja Mišių auka, kuri juk yra Bažnyčios širdis ir kunigystės tikslas.
Dėkojame jums, kad taip gausiai susirinkote, norėdami paremti mus šioje ceremonijoje, ir kreipiamės į Švč. Mergelę Mariją. Galbūt esate girdėję, mano mylimieji broliai, kad pop. Leonas XIII kartą regėjo pranašišką viziją ir po to pasakė: „Vieną dieną Petro sostas taps bedievystės sostu.“ Tą jis pakartojo ir viename savo egzorcizme, vadinamajame „Leono XIII egzorcizmu“[5]. Ar tai įvyko jau šiandien, ar dar įvyks rytoj? Nežinau. Bet kuriuo atveju, tai buvo pranešta iš anksto. Bedievystė – tai gali būti paprasčiausiai erezija. Erezija ir yra bedievystė. Nebeišpažinti visų laikų tikėjimo, nebeišpažinti katalikų tikėjimo yra rimta klaida. Jei apskritai yra bedievysčių, tai šiandieninė bedievystė yra tikrai didelė! Manau, jog galiu užtikrintai pasakyti, kad Bažnyčioje tikrai nebūta didesnės bedievystės, kaip anoji Asyžiaus diena, kai buvo nusižengta tiek pirmajam Dievo Įsakymui, tiek pirmajam Credo punktui! Neįtikėtina, kad kažkas panašaus galėjo įvykti Bažnyčioje, visos pažemintos Bažnyčios akivaizdoje! Niekuomet nesame patyrę tokio pažeminimo.
Apie šiuos dalykus pranašavo ne tik pop. Leonas XIII, bet ir Kito (Quito) Švenčiausioji Mergelė Marija. Neseniai vienas mūsų kunigų, mūsų priorato Bogotoje, Kolumbijoje, prioras, atnešė man knygą[6] apie Gerosios Kloties Motiną (Madre del Buen Suceso). Netrukus po Tridento Susirinkimo, taigi prieš kelis šimtus metų, vienai vienuolei Ekvadoro sostinėje Kite apsireiškė Švč. Mergelė Marija, prisistačiusi Gerosios Kloties Motina. Tie apsireiškimai buvo užrašyti ir Romos pripažinti. Netrukus Kito Švč. Mergelei Marijai buvo pastatyta puiki bažnyčia. Istorija byloja, kad kai Dievo Motinos statula buvo beveik baigta ir skulptorius norėjo padaryti jos veidą, pasirodė, kad veidas jau stebuklingu būdu iškaltas. Ši stebuklinga Švč. Mergelės Marijos statula tebestovi ten ir Ekvadoro tikinčiųjų yra labai pamaldžiai garbinama. Gerosios Kloties Motina tai vienuolei šį tą išpranašavo apie XX amžių. Ji aiškiai pasakė, kad XIX–XX a. šventojoje Bažnyčioje vis labiau plis erezijos ir įstums Bažnyčią į katastrofišką padėtį. Papročiai suges ir tikėjimas pranyks, mums nė nepastebėjus. Atleiskite, jei tęsiu pasakojimą apie apsireiškimą, bet jame minimas vienas prelatas, ryžtingai pasipriešinsiantis tam bedievystės srautui ir išsaugosiantis kunigystę, ugdydamas gerus kunigus. Jei norite, galite patys pasidaryti išvadas. Negaliu paneigti, jog nustebau perskaitęs tas eilutes. Tačiau tai buvo užrašyta, atspausdinta ir padėta į archyvą.
Be to, jūs tikrai girdėjote apie apsireiškimus La Salete, kur Švč. Mergelė Marija pasakė, kad Roma praras tikėjimą ir kad ten viešpataus tamsa – tamsa! Pamąstykite, ką tai galėtų reikšti, jei pati Švenčiausioji Mergelė taip kalba. Ir galiausiai mes turime Fatimos paslaptį, kuri yra dar arčiau mūsų laikų. Be jokių abejonių, trečioji Fatimos paslaptis turi turėti nuorodų į tas tamsybes, kurios aptemdė Romą, tamsybes, kurios nuo Susirinkimo laikų nusidriekė virš viso pasaulio. Popiežius Jonas XXIII tikrai būtent dėl to manė, kad geriau nepaskelbti tos paslapties, nes būtų prireikę būtinai imtis priemonių, kurioms jis manė neturįs jėgų – visiškai pakeisti kryptį, kurią jis pasirinko ruošdamasis Susirinkimui ir pačiame Susirinkime. Visa tai yra faktai, kuriais galime remtis.
Taigi patikime save Apvaizdai ir esame įsitikinę, kad gerasis Dievas žino ką daro, kad per keletą metų gali daug kas pasikeisti. Pavyzdžiui, neseniai mus aplankė kardinolas Gagnonas – praėjus 14 metų po paskutinės Romos pareigūnų vizitacijos. Tuomet buvome suspenduoti, buvo paskelbta, kad esame nebe vienybėje su Roma, buvome pavaizduoti kaip „einantys prieš popiežių“, kaip maištininkai, disidentai. Tai truko 14 metų. O štai neseniai vėl sulaukėme vizitacijos iš Romos, ir kardinolas Gagnonas pats mums pareiškė, kad tai, ką darome, be abejonės yra reikalinga Bažnyčios atstatymui. Jis pats aktyviai dalyvavo pontifikalinėse Mišiose, kurias celebravau 1987 m. gruodžio 8 d., mūsų seminaristams atnaujinant įžadus, nors Romos požiūriu buvau suspenduotas ir nebūčiau galėjęs teikti sakramentų! Taigi po 14 metų mums praktiškai duoda patikimumo liudijimą ir sako: „Jūs viską darėte gerai“. Taigi mes elgėmės gerai, jei pasipriešinome!
Todėl esu įsitikinęs, kad šiandien esame tokioje pačioje padėtyje. Mes vėl atliekame aktą, kuris tik regimai yra neleistinas. Deja, žiniasklaida mums čia nepadeda, nes laikraščiai mus, be abejo, kiek galėdami minės po antraštėmis „Schizma“, „Ekskomunika“. Tačiau mes įsitikinę, kad visi tie kaltinimai mums, visos tos mums skelbiamos bausmės yra absoliučiai negaliojančios! Todėl visiškai nekreipsime į jas dėmesio, kaip visai nekreipėme dėmesio į suspendavimą, o dabar mus sveikina Bažnyčia, netgi progresistinė Bažnyčia. Taip ir po keleto metų – nežinau kada, vienintelis Dievas žino metų skaičių, kurių prireiks iki tos dienos, kai Tradicija vėl atgaus savo teises Romoje – būsime Romos autoritetų apkabinti ir jie mums dėkos, kad išlaikėme tikėjimą seminarijose, šeimose, bendruomenėse, mūsų kraštuose, vienuolynuose, vienuolių namuose – didesnei Dievo garbei ir sielų išganymui.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Vyskupo Antonio de Castro Mayerio žodis po arkivyskupo M. Lefebvre‘o pamokslo
Ekscelencija, gerbiamas arkivyskupe Marceli Lefebvre‘ai!
Gerbiami ponai!
Gerbiami seminaristai!
Mylimieji broliai!
Mano dalyvavimas šioje ceremonijoje pagrįstas sąžinę įpareigojančia pareiga išpažinti katalikų tikėjimą prieš visą Bažnyčią ir ypač prieš jus visus, čia susirinkusius, prieš Jo Ekscelenciją Marcelį Lefebvre‘ą, taip pat prieš kunigus, seminaristus, vienuolius ir tikinčiuosius iš viso pasaulio.
Šv. Tomas Akvinietis moko, kad nors nėra pareigos tikėjimą visomis aplinkybėmis išpažinti viešai, bet jei tikėjimas atsiduria pavojuje, reikia jį nedvejojant išpažinti, net jei kyla grėsmė gyvybei.
Tai situacija, kurioje šiandien atsidūrėme. Mes išgyvename krizę, kuriai Bažnyčios istorijoje nėra pavyzdžių, krizę, kuri žeidžia pačią Bažnyčios širdį, jos giliausią esmę – šventąją Mišių auką ir katalikų kunigystę, tas dvi paslaptis, kurios esmingai susietos į visumą. Juk be kunigystės nėra šventųjų Mišių, o be jų nebegalimas joks kultas. Ši vienybė taip pat yra pagrindas, ant kurio statoma mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystė visuomenei.
Kadangi šiandien iškilo pavojus kunigystės ir šventųjų Mišių išlikimui, aš, nepaisydamas visų prašymų ir spaudimų, esu čia, kad atlikčiau savo pareigą viešai išpažinti savo tikėjimą.
Labai skaudu matyti tiek daug brolių vyskupų ir kunigų apgailėtiną aklumą: jie nemato arba nenori matyti dabartinės krizės ir būtinybės priešintis viešpataujančiam modernizmui, kad ištikimai vykdytų Dievo mums patikėtą pasiuntinystę.
Todėl norėčiau čia išreikšti savo nuoširdžią vienybę su Jo Ekscelencijos Marcelio Lefebvre‘o laikysena, kurios iš jo reikalauja jo ištikimybė visų laikų Bažnyčiai. Mes abu geriame iš to paties šaltinio – vienos, šventos, katalikiškos, apaštalinės Romos Bažnyčios.
Tegul Švenčiausioji Mergelė Marija, mūsų Valdovė, kuri Fatimoje mums motiniškai parodė, kokia rimta ši valanda, išprašo mums malonę, kad mes savo laikysena galėtume padėti tikintiesiems ir juos apšviesti, kad jie išsivaduotų nuo pražūtingų juos apėmusių klaidų, kurias, deja, atstovauja tiek daug asmenų, gavusių Šventosios Dvasios pilnatvę.
Dievas, mūsų Viešpats, telaimina arkivyskupą Marcelį Lefebvre‘ą ir jo darbą!
[1] Patvirtinta šv. Pijaus X 1910 m. rugsėjo 1 d. Privaloma visiems kunigams ir filosofijos bei teologijos dėstytojams. Panaikinta 1967 m., po Vatikano II Susirinkimo.
[2] Turimas omeny liberaliųjų katalikų judėjimas Le Sillon („Vaga“), įsteigtas 1893 m. Marco Sagniero Paryžiuje, pasmerktas šv. pop. Pijaus X 1910 metais. Silonizmas laikomas krikščioniškosios demokratijos kairiojo sparno pirmtaku.
[3] Aggiornamento – atsinaujinimas. Jono XXIII šūkis atidarant Vatikano II Susirinkimą.
[4] Laiškas, kurį po gegužės 5 d. protokolo pasirašymo arkivyskupas turėjo nusiųsti popiežiui Jonui Pauliui II. Jame pirmiausia dėkojama už protokolo priėmimą, prašoma jį įgyvendinti. Tada rašoma: „...Tačiau aš žinau, kad net turint visiškai gerų norų galima padaryti klaidų. Todėl nuolankiai prašau Jus atleisti man viską, kas mano ir Brolijos laikysenoje galėjo įžeisti Kristaus Vietininką ir Bažnyčią. Taip pat ir aš savo ruožtu visa širdimi atleidžiu, ką dažnai turėjau iškęsti“. Galiausiai prašoma numatyti Brolijai vyskupą, paliekant popiežiui spręsti apie jo kandidatūrą ir šventimų laiką. M. Lefebvre‘as šio laiško nepasiuntė.
[5] „Ecclesiam, Agni immaculati sponsam, vaferrimi hostes repleverunt amaritudinibus, inebriarunt absinthio; ad omnia desiderabilia ejus impias miserunt manus. Ubi sedes beatissimi Petri et Cathedra veritatis ad lucem gentium constituta est, ibi thronum posuerunt abominationis impietatis suae; ut percusso Pastore, et gregem disperdere valeat” – Bažnyčią, be dėmės Avinėlio nuotaką, klastingieji priešai pripildė kartybių, pagirdė pelynais, į visus jai brangius dalykus ištiesė bedieviškas rankas. Kur tautų apšvietimui yra įsteigtas palaimintojo Pero sostas ir tiesos Katedra, ten jie pastatė šlykštų savo bedievystės sostą, kad ištikę Ganytoją, galėtų išvaikyti ir kaimenę (Exorcismus in satanam et Angelos apostaticos, jussu Leonis XIII. P. M. editus, cit. pagal: Collectio Rituum in usum cleri dioecesis Basileensis. Solodori, 1896).
[6] Sesers regėtojos beatifikacijos proceso postulatoriaus (nuo 1986 07 16) mons. dr. Luiso E. Caneda‘os knyga Madera para Esculpir la Imagen de una Santa, Mount Kisko, New York, 1987.