Pamokslas 1995 m. spalio 8 d. Friedrichshfene 25-tųjų Šv. Pijaus kunigų brolijos įkūrimo metinių proga, dalyvaujant 7000 tikinčiųjų
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Ekscelencijos, mieli broliai kunigai, mieli seminaristai, mielosios seserys, mano mieli tikintieji!
Aukščiausiajam, galingiausiajam, mielaširdingiausiam Dievui, mūsų, visatos, dangaus ir žemės Tvėrėjui, tikrai čia, tabernakulyje, esančiam, švenčiausiajai Trejybei, visiems dangaus gyventojams norėtume iš visos džiaugsmu perpildytos sielos gelmių tarti: „Ačiū!“. Ištarti šiuos padėkos žodžius už 25-erius buvimo, kovos ir stebuklų metus. Taip, drįstame pavartoti šį žodį: stebuklų. Šiandieninėmis aplinkybėmis mūsų veiklos gyvavimas, vystymasis ir klestėjimas gali, netgi privalo būti apibūdintas šiuo žodžiu: stebuklas. Visiškai suprantame savo nevertumą ir silpnumą. Ir tariame: „Haec fecit Dominus et sunt mirabilia in oculis nostris“– tai Viešpats padarė, ir šis darbas mūsų akims yra stebuklingas. Kiekvienas kunigiškas pašaukimas – stebuklas. Kiekviena malonėje esanti siela, kiekviena siela, kuri vis dar tiki ir myli – Dievo stebuklas.
Tėvas Matteo kartą kalbėjo popiežiui Pijui XI: „Jūsų Šventenybe, aš daugiau nebetikiu, aš matau“. Ir mes privalome pasakyti tą pat: matome! Matome Dievo darbą. Matome šį Dievo stebuklą. Taip, mano mieli tikintieji, kiek daug iš jūsų gali tarti: „Galėtumėte apie šį nepaprastai stebuklingą Dievo įsikišimą papasakoti iš savo patirties“. Taip, net šiandienos kova yra stebuklas, malonės stebuklas.
Pasakėme: kova. Dėl ko, tiesą sakant, ji vyksta? Ji vyksta dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškumo. Tačiau modernus žmogus vos ne vos leidžia sau mąstyti apie tai, jis tapo tokiu pragmatišku, kad, galbūt, reiktų tai kitaip formuluoti. Pažvelkime į šio Jėzaus Kristaus dieviškumo pasekmes. Jei Jis Dievas, tuomet Jis taip pat yra Viešpats. Tuomet Jis privalo viešpatauti! O modernusis žmogus sako: „Aš nenoriu, kad Jis viešpatautų. Nenoriu savo proto palenkti tiesai. Nesilenksiu tam, kuris pasakė: ,Aš esu Tiesa‘.“ Dar daugiau, jis pareiškia: „Aš nenoriu paklusti. Nenoriu sutikti, jog aš, jei Jam nepriklausau, nusidedu“. Keista, kad Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, kuri šimtmečiais buvo pagerbiama kovojančios Bažnyčios titulu, daugiau nebenori kovoti. Susirinkimo metu ji pabandė įvesti naują programą: nebekovoti, o daryti nuolaidas.
Nors gerasis Dievas pats numatė priešiškumą tarp velnio – gyvatės ir jo pasekėjų bei Moters – Dievo Motinos ir Jos pasekėjų, Išganytojas visiškai aiškiai pasakė, kad negalimas joks kompromisas tarp šviesos ir tamsybių. Taigi neįtikėtina, kad matomoji mistinio Kūno galva (popiežius) yra pilnai atsidavęs šiam naujam planui: taika, o ne priešiškumas, taika tiesos, gėrio, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus viešpatavimo kaina. Keista! Keista ir tai, kad mistinio Kūno širdis, visiškai suglumusi dėl šio galvos nurodymo: „Dabar sustok!“, ištarė: „Ne! Man pavesta plakti, aš ir plaku toliau“.
Mes nesame mistinio Kūno galva, mano mieli tikintieji, ši galva pirmiausiai yra danguje, paskui, be jokių abejonių, Romoje. Tačiau drįstame sakyti, net jei ir negalime to visiškai įsitikinę teigti, kad mes esame būtent širdimi. Sakome: esame savo Motinos, šventosios Romos Katalikų Bažnyčios, širdies viduryje. Tuomet ši širdis, teikianti gyvybę visam kūnui yra šventosios Mišios, kunigystė, be kurios nėra jokių šv. Mišių.
Taip, mano mieli tikintieji, kalbame apie kovą, o joje kaunamasi ne atominėmis bombomis. Tai antgamtinė kova, ir pirmiausias ginklas yra šv.Mišios. Ši aukščiausioji malda, Aukščiausiojo Kunigo Jėzaus Kristaus malda, tuo pat metu yra ir Katalikų Bažnyčios malda. Stebuklingas šis Dievo planas! Vis tiek Jėzus Kristus yra Viešpats, nes Jis – Dievas. Jis – Viešpats, nes savo Brangiausiojo Kraujo kaina, savo kryžiaus auka atpirko kiekvieno žmogaus sielą. Jis yra Viešpats, nesvarbu, nori to žmonės, ar ne. Jis yra Viešpats! Ir vieną dieną visi žmonės privalės tai pripažinti, vieni – savo laimei, kiti – savo nelaimei. Stebuklingas šis Dievo, mūsų Išganytojo, kuris nenori tiesiogiai viešpatauti, planas! Dievas nori laimėti žmonių valią. Jis nori laisvo sutikimo, laisvo pasidavimo šiam saldžiam, švelniam mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus jungui, iš kurio plaukia gėris. Mažiausias geras troškimas, mažiausias geras darbas plaukia iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Jis, iš tiesų, yra Viešpats.
Tačiau Jis trokšta ne tik šio laisvo sutikimo, Jis nori šį darbą – savo viešpatavimą, įgyvendinti žmogiškais įrankiais. Daugiausia kunigai, tačiau taip pat ir kiekviena krikščioniška siela yra jau nuo Krikšto, ir dar labiau – nuo Sutvirtinimo suteikimo momento, pašaukta dalyvauti šiame sielų gelbėjimo ir šventinimo darbe. Šis darbas daugiausia, galima sakyti, visiškai ir pilnai, vyksta per šventąsias Mišias, per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šv. Auką, kuri yra atnaujinama ant altoriaus. Yra tik viena Auka, vienas Aukščiausias Kunigas – mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris kiekvieną kartą yra šv. Mišių Kunigas, atnaša ir aukotojas. Jis kiekvienąkart šią Auką, šį pasiaukojimą ant Kryžiaus, atnaujina ant altoriaus, bet šiuokart jau nebe vienas, o drauge su mumis. Kunigas labiausiai, bet ir Jūs, mano mieli tikintieji, galite pasakyti: „Šv. Mišios yra mano auka“. Juk kunigas per „Orate, fratres“ sako: „Orate, fatres, ut meum ac vestrum sacrificium acceptabile fiat apud Deum Patrem omnipotentem“ – Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimtina Dievui, visagaliami Tėvui. Ši Auka – ne mažyčiai geri asmeniniai poelgiai, o pačios šv. Mišios, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Auka, su kuria esame taip suvienyti, kad yra tik viena Auka. Tai vyksta tam, kad šitas nenutrūkstamas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šlovinimas, šis toks tobulas garbinimas, šios begalinės Dievo didybės garbinimo pareigos atlikimas būtų įgyvendintas. Taip, mano mieli tikintieji, hic et nunc, čia ir dabar, kiekvienų šv. Mišių metu nuo altoriaus į Dievą kyla nesibaigiantis Dievo šlovinimas. Taip pat ir padėka. Mes, katalikai, iš tiesų galime ir darome kažką begalinio. Ką galėtume pasakyti apie kaltės išpirkimą? Tokia nuodėmių daugybė! Pradedant mūsų pačių padarytomis, baigiant visomis tomis nesuskaičiuojamomis nuodėmėmis visame pasaulyje. Visos šios nuodėmės prikalė prie kryžiaus mūsų Išganytoją, kad jas savimi, savo Brangiausiojo Kraujo atnašavimu sunaikintų, ištrintų. „Regnavit a ligno Deus“ – Dievas viešpatavo per kryžiaus medį. Tai didelė paslaptis, stebuklas: Dievas viešpatavo savo Auka, savo kryžiumi! Ir jis kviečia mus, ypač mus, kunigus, tačiau ir Jus taip pat, mano mieli tikintieji, dalyvauti prikeliant pasaulį kryžiumi. Jei galime teigti: „Tai mano auka“, – tuomet kažkas, kas yra Auka, turi būti ir mumyse. Galime tikrąja to žodžio prasme kalbėti apie savo dalį, savo dalyvavimą Aukoje. Kaip nuostabu, kad mielasis Dievas nori šias kančias, kartu su Kristaus kančia, panaudoti sielų gelbėjimui ir šventinimui!
Jis yra Viešpats. Jis gali išlieti savo malonę į žemę taip, kaip nori. Niekas negali Jam pasipriešinti. Tačiau Jis nori, kad ši malonė tekėtų per tam tikrus kanalus – per kunigus, Auką. Čia matome Kristaus Dvasią, krikščionišką aukos, kryžiaus dvasią. Taip, mano mieli tikintieji, mes, katalikai, esame vieninteliai, galintys atsakyti į šiuos vargo ir kryžiaus, ypač į šio kryžiaus, kurį susitinkame asmeniškai, kuris mus skaudina, keliamus klausimus. Didysis Dievas naudoja būtent tai, kad mus pašventintų, išgelbėtų, išgydytų, nuskaistintų – mus ir nesuskaičiuojamas sielas. Krizė Bažnyčioje kyla dėl to, kad tiek daug sielų paliko Bažnyčią, nes joms šis kryžius buvo papiktinimas. Todėl pasaulyje taip bloga. Ne tik Bažnyčia, bet ir pasaulis gali gyventi tik iš Dievo malonės.
Mano brangūs tikintieji, dėkokime mielajam Dievui, kad Jis davė mums vieną Arkivyskupą, kuris, tai supratęs, pakilo į kovą už tai, kad Bažnyčia per šią Auką toliau gyvuotų, kad Jis toliau galėtų dovanoti Bažnyčiai katalikų kunigus, kurie yra prisirišę prie savo kunigystės ir paprasčiausiai tiki, jog yra tikri Aukščiausiojo Kunigo tarpininkai. Niekas kitas, tik instrumentai Aukščiausiojo Kunigo rankoje, tarpininkai, stovintys prieš Aukščiausiąjį ir aukojantys už savo ir kitų žmonių nuodėmes. Jie yra kunigai, įsitikinę, kad iš tikrųjų gali atidaryti dangaus vartus, sieloms dalinti Dievo dovanas, įkvėpti savo tikėjimo. „Jėzus yra Viešpats. Jis laimės. O aš – Jo įrankis“. Ir ši pergalė pasiekiama kryžiaus dėka.
Taigi nesistebėkime, mano mieli tikintieji, kryžiumi, su kuriuo turėjome gyventi 25 metus. Vertiname tai kaip ženklą, kad patikome Dievui. Tačiau laikas negailestingas. Kai mąstome apie dabartinę padėtį Bažnyčioje ir pasaulyje, drebame dėl savo silpnumo ir nevertumo.
Tačiau gerasis Dievas pačioje savo Aukoje davė dar vieną pavidalą šiai pergalei, mūsų laimei ir šventėjimui. Jis stovi šičia, virš altoriaus. Tai figūra, stovėjusi ten, kryžiaus papėdėje: Švenčiausioji Mergelė, Mergelė ir Motina, Dievo Motina Marija. Niekas geriau už ją nėra supratęs šios Jėzaus Kristaus Aukos. Niekas labiau už ją nėra su šia Auka susivienijęs. Niekas geriau už ją nesuprato kunigystės svarbos ir būtinumo. Ir mes norime, ypač šiandien, pilnai suprasti Dievo Motinos veikimą šiuo krizės laikotarpiu. Galime tai netgi patvirtinti, mano mieli tikintieji: kad Jūs čia esate, reikia dėkoti Dievo Motinai. Tiek daug kartų esame pergyvenę tai, kad krikščioniška siela lieka ištikima arba sugrįžta prie šios ištikimybės, ar paprasčiausiai atsiverčia ypatingos Dievo Motinos įtakos dėka. Jai norime patikėti šį darbą. Jai norime patikėti savo kunigus ir kunigų šventėjimą. Jai norime patikėti, mano mieli tikintieji, visų Jūsų sielų laimę. Tesaugo ji šį Dievo darbą, visų Jūsų sielas po savo skraiste, kad šis triūsas dėl Bažnyčios ir tik dėl Romos Katalikų Bažnyčios toliau gyvuotų, didesnei Dievo garbei, vardan daugybės sielų laimės. Amen.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.