Nors Viduramžiai (V – XV a.) dažnai vadinami tamsiaisiais laikais, iš tiesų tai buvo didžių atradimų ir išradimų metas. Be to, Viduramžių Europa perėmė daug Rytų technologijų ir išvystė jau turimas. Štai dešimt svarbiausių Viduramžių išradimų (neskaitant karinių).
1. Sunkusis plūgas (V a.)
Ariant paprastuoju plūgu vagos gylis būdavo reguliuojamas keliant pavažas, o tai ribodavo plūgo svorį – jis turėdavo būti toks, kokį artojas galėtų pakelti. Šie plūgai buvo gana trapūs ir netinkami arti kietesnes Šiaurės Europos dirvas. Ratams pakeitus pavažas atsirado galimybė padidinti plūgo svorį ir naudoti daug didesnį verstuvą su metaliniu priekiu. Sunkieji plūgai pagreitino maisto gamybą ir ilgainiui lėmė didžiulį Europos populiacijos išaugimą apie 600 metus.
2. Potvynio ir atoslūgio malūnai (VII a.)
Potvynio ir atoslūgio malūnas yra tam tikras vandens malūno tipas, varomas potvynio sukeltu vandens kilimu ir kritimu. Tinkamoje įlankėlėje pastatoma užtvanka su šliuzais arba dalis upės žiočių padaroma rezervuaru. Kai prasideda potvynis, vanduo patenka į malūno saugyklą per vienakrypčius vartus, kai prasideda atoslūgis šie vartai užsidaro automatiškai. Kai vandens lygis tampa pakankamai žemas, sukauptas vanduo paleidžiamas, kad suktų ratą. Seniausias žinomas potvynio ir atoslūgio malūnas, datuojamas 787 metais, buvo iškastas Nendrumo vienuolyne, Strangfordo ežero saloje, Šiaurės Airijoje. Šio malūno girnos yra 830 mm skersmens, ir buvo apskaičiuota, kad jo horizontalusis ratas išvystydavo 7–8 arklio jėgas. Taip pat rastos senesnio malūno liekanos, datuojamos apie 619 metus.
3. Smėlio laikrodis (IX a.)
Kadangi smėlio laikrodis buvo vienas iš nedaugelio patikimų metodų laikui apskaičiuoti jūroje, spėjama, kad jį naudojo jau XI amžiuje, kaip priedą magnetiniam kompasui navigacijoje. Tačiau jo egzistavimo įrodymų rasta tik XIV amžiuje, Ambrogio Lorenzetti 1328 metų paveiksle. Anksčiausi rašytiniai šaltiniai pasirodo tuo pačiu laikotarpiu, laivų inventoriaus sąrašuose. Nuo XV a. jie jau atliko daugybę paskirčių jūroje, bažnyčiose, pramonėje ir kulinarijoje. Jie buvo pirmas patikimas, ilgalaikis ir gana tikslus laiko nustatymo įrankis. Fernando Magelano kelionėje, jo bendražygiai kiekvienam laive turėjo po 18 smėlio laikrodžių. Laivo pažas turėdavo juos apversti ir įrašyti laiką į laivo žurnalą. Vidurdienis buvo navigacijos atskaitos taškas, priklausantis ne nuo laikrodžio, o nuo saulės padėties zenite.
4. Aukštakrosnė (XII a.)
Vakaruose seniausios žinomos aukštakrosnės buvo pastatytos Šveicarijoje, Vokietijoje ir Švedijoje, kur jos veikė nuo 1150 iki 1350 metų. Noraskogo grafystėje, Švedijoje, buvo rasta ir senesnių krosnių pėdsakų, priskiriamų maždaug 1100 metams. Cistersų generalinė kapitula nusprendė pasidalyti tam tikrais technologiniais išradimais, ir vienas jų buvo aukštakrosnė, mat cistersai buvo įgudę metalurgai. Jų aukštas pramoninių technologijų lygis palengvino naujų metodų skleidimą: „Kiekvienas vienuolynas turėjo pavyzdinę gamyklą, dažnai netgi bažnyčios dydžio. Įvairių pramonės šakų mašinos buvo varomos vandens jėga.“ Vienuoliams dažnai dovanodavo geležies kasyklas kartu su išgavimo krosnimis. Nuo XIII iki XVII a. Cistersai buvo geležies pardavimo Šampanėje, Prancūzijoje, lyderiai. Fosfatu gausios nuodegos buvo panaudojamos žemdirbystėje kaip trąšos.
5. Alus
Alus buvo žinomas jau Senovės Egipte, tačiau būtent benediktinų dėka jis įgavo dabartinį, karstelėjusį, skonį ir išpopuliarėjo visoje Europos žemyne. Nuo VI a. Vakarų Europoje ėmė dygti benediktinų vienuolynai. Jie išsilaikydavo iš savo pačių darbo, maža to, aprūpindavo lankytojus ir piligrimus valgiu bei gėrimu. Kadangi tais laikais buvo sunku apsirūpinti švariu vandeniu, kiekvienas benediktinų vienuolynas gamino savo pačių alų. Nors alų virdavo ir paprasti valstiečiai, jis nė iš tolo neprilygdavo vienuolynuose pagamintam alui. Vienuoliai turėjo pakankamai laiko, žinių ir kantrybės, kad galėtų vystyti technologiją. Jie užrašydavo savo receptus ir stengdavosi nuolat juos tobulinti. Jie naudodavo geriausius ingredientus ir skirdavo didelį dėmesį įrenginių švarai.
Šiandien tai atrodo savaime suprantama, tačiau Viduramžiais (bent jau 700–1200 m.) tai buvo tikra revoliucija. Daugelis žmonių, tarp jų ir aludariai pasauliečiai, visiškai nesirūpindavo sanitarinėmis sąlygomis.
Be to, vienuoliai ėmė naudoti apynius. Tai, ko gero, pats svarbiausias išradimas alaus gamyboje. Apyniuose esantys aliejai veikdavo kaip natūralūs konservantai ir ženkliai pailgindavo alaus galiojimo laiką. Anksčiau alus greitai gesdavo, ir jį reikėdavo suvartoti per keletą dienų. O alus su apyniais išsilaikydavo daug ilgiau, todėl atsirado galimybė jį eksportuoti. Pirmieji istoriniai įrašai apie apynių naudojimą rasti Vokietijos benediktinų vienuolyne. Jie datuojami 822 m. XIII a. pradžioje alų su apyniais virdavo jau dauguma vienuolynų.
6. Akiniai (XIII a.)
Lęšių naudojimą regėjimui pagerinti pirmą kartą paminėjo Rogeris Baconas 1268 m. Pirmasis portretas su akiniais buvo „Hugas iš Provanso“, nupieštas Tommaso da Modenos 1352 m. 1480 metais Domenico Ghirlandaio nupiešė šv. Jeronimą prie stalo, ant kurio kabėjo akiniai – dėl to šis šventasis tapo akinių gamintojų gildijų globėju. Pirmieji prototipai turėjo išgaubtus lęšius toliaregiams. Įgaubti lęšiai trumparegiams anksčiausiai pasirodo Rafaelio nupieštame popiežiaus Leono portrete 1517 m.
7. Mechaninis laikrodis, XIII a.
Mechaninio laikrodžio mechanizmo išradėjas nežinomas, tačiau pirmieji tokie įrenginiai galėjo būt išrasti ir naudojami vienuolynuose. Jie judindavo varpą, kviečiantį vienuolius melstis. Pirmieji mechaniniai laikrodžiai, paminėti patikimuose šaltiniuose, buvo didžiulės, svoriu reguliuojamos mašinos, patalpintos bokštuose ir šiandien žinomi kaip bokšteliniai laikrodžiai. Šie ankstyvieji įrenginiai mušė tik valandas ir neturėjo rodyklių bei ciferblato. Seniausias išlikęs Anglijos laikrodis yra Solsberio (Salisbury) katedroje, jis datuojamas 1386 m. Laikrodis, pastatytas Ruane, Prancūzijoje, 1389 m., vis dar nesugriuvęs, o laikrodis, gamintas Velso katedrai Anglijoje, laikomas Londono mokslo centre.
8. Verpimo ratas (XIII a.)
Nors jo šaknys miglotos, verpimo ratas tikriausiai buvo išrastas Indijoje. Jis pasiekė Europą per vidurio Aziją viduramžiais. Ši technologija pakeitė verpimą rankomis, kada atskiri pluoštai buvo ištraukiami iš vilnos kamuolio, laikomo ant pagalio ar verpstės, ir ant kito pagalio ar verpsto sukami tol, kol suformuoja nesibaigiančią giją. Pirmasis mechanizavimo proceso žingsnis buvo guolyje horizontaliai įmontuoti verpstą, kad jį suktų virvelė apimanti didelį, rankinį ratą. Verpstė su vilna buvo laikoma kairėje rankoje, o ratą lėtai sukdavo dešiniąja. Tinkamu kampu į verpstą laikant pluoštą susidarydavo reikalingas sukimasis.
9. Karantinas (XIV a.)
XIV a. dėl jūrinės prekybos augimo, ypač sužinojus, jog iš Levanto atplaukę laivai į Europą atnešė marą, Venecijoje pradėtas naudoti karantinas. Buvo nutarta, kad atplaukę laivai privalo būti izoliuojami tam tikram laiko tarpui, kad liga išsikvėptų ir dingtų žmonių ir prekių atnešta infekcija. Iš pradžių laiko tarpas buvo 30 dienų, trentina, tačiau vėliau tapo 40 dienų, quarantina. Šis skaičius tikriausiai buvo pasirinktas remiantis Kristaus ir Mozės praleistomis dienomis dykumoje. Pirmasis leprozoriumas ar karantino punktas buvo pastatytas Venecijoje 1423 m. nedidelėje salelėje šalia miesto. Venecijiečių sistema tapo pavyzdžiu kitiems europiečiams ir pagrindu plačiam šio metodo skleidimui.
10. Gutenbergo spausdinimo mašina (XV a.)
Nors rankinis mašinos variantas, kaip ir popierius, atsirado Kinijoje, mechanizuotas spausdinimas išrastas Europoje. Anksčiausiai spausdinimo mašina paminėta 1539 m. Strasburgo byloje, aprašančioje mašinos gaminimo smulkmenas. Šio prietaiso išradimas, žinoma daug sėmėsi iš viduramžių popieriaus preso, kuris savo ruožtu buvo kilęs iš Viduržemio jūros regiono vyno ir alyvuogių preso. Ilga rankena buvo naudojama sukti sunkiam mediniam varžtui, kuris spausdavo žemyn popierių paguldytą virš atvaizdo, esančio ant medinio stalo. Dėl savo svarbos, medinis spausdinimo aparatas buvo labai plačiai naudojamas 300 metų, atspausdindamas maždaug 250 vienpusių lapų per valandą.