Laiškas draugams ir geradariams Nr. 82

Brangūs draugai ir geradariai,

Jei balandžio 27 d. Jonas XXIII ir Jonas Paulius II bus kanonizuoti, šis aktas sukels katalikų sąžinei dve­jopą problemą.

Pirma, pačios kanonizacijos prob­lema: kaip galima visai Baž­nyčiai kaip šventumo pa­vyz­džius siūlyti, viena vertus, Vatikano II Su­si­rinkimo iniciatorių ir, kita vertus, „Asyžiaus bei žmogaus teisių po­pie­žių“? Tačiau čia slypi ir gilesnė problema, susijusi su beprecedenčiu pačios katalikybės apibrėžimu: kaip įmanoma, kad Susirinkimo, kuris įkvėpė visus Karolio Vojtylos veiksmus ir kurio supuvę vaisiai neginčijamai liudija Bažnyčios susinaikinimą, mokymui būtų suteiktas šventumo ir Bažnyčios pritarimo antspaudas? Šis antrasis keblumas savaime nurodo sprendimą: klaidos, slypinčios Vatikano II Susirinkimo dokumentuose ir po to sekusiuose reformose, ypač liturgijos reformoje, negalėjo būti Šventosios Dvasios darbas – juk Ji vienu metu yra ir tiesos, ir šventumo Dvasia. Štai kodėl mums atrodo būtina priminti pagrindines klaidas ir esmines priežastis, dėl kurių negalime sutikti su Susirinkimo naujovėmis ir iš jo kilusiomis reformomis, juo labiau su šiomis kanonizacijomis, kuriomis tikimasi „kanonizuoti“ Vatikano II Susirinkimo naujoves.

Todėl, ryžtingai protestuodami prieš šias kanonizacijas, norime demaskuoti patį sumanymą, šitaip sudarkiusį Bažnyčią nuo Vatikano II Susirinkimo laikų. Štai pagrindiniai jo elementai.

I. Susirinkimas

„Nors Susirinkimas turėjo būti šviesa, apšviečianti šių dienų pasaulį (tai galėjo įvykti, jeigu būtų buvę pasinaudota parengiamaisiais Susirinkimo tekstais, ku­riuose randame iškilmingą saugios doktrinos išpažinimą šiandieninių problemų atžvilgiu), nelaimei, mes galime ir privalome pareikšti, kad Susirinkimas įvesdamas naujoves beveik visuotinai sugriovė autentiško Bažnyčios magisteriumo mokomų ir neginčytinai Tradicijos lobiui priklausančių tiesų tikrumą. [...] Visais šiais esminiais klausimais tradicinis mokymas buvo aiškus ir vieningai dėstomas katalikiškuose universitetuose. Tačiau dabar apie šias tiesas kalbantys gausūs Susirinkimo tekstai nuo šiol leis jomis abejoti. [...] Taigi, patys faktai verčia mus daryti išvadą, kad Susirinkimas neįtikėtinu būdu paskatino liberalių idėjų plitimą“.[1]

II. Ekumeninė Bažnyčios samprata

Sąvoka „subsistit in“[2] (konstitucija Lumen gentium, § 8) reiškia, kad nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusiose krikščionių bendruomenėse Kristaus Bažnyčia yra (glūdi) bei veikia skirtingu būdu, nei Kristaus Bažnyčia yra bei veikia Katalikų Bažnyčioje. Šitaip aiškinamas, išsireiškimas „subsistit in“, neigia , jog Kris­taus Bažnyčia yra visiškai tapati Katalikų Bažnyčiai, kaip visada buvo mokoma, ypač Pijaus XII enciklikose Mystici corporis[3] ir Humani generis[4]. Kristaus Bažnyčia kaip tokia, t. y. kaip vienintelis išsigelbėjimo laivas, yra ir veikia tik ten, kur yra Kristaus Vietininkas. Mistinis Kristaus Kūnas, kurio regima galva yra popiežius, visiškai sutampa (yra tapatus) su Romos Katalikų Bažnyčia.

Ta pati konstitucija (§ 8) taip pat tei­gia, jog Katalikų Bažnyčiai nepri­klau­sančiose krikščionių bendruomenėse neva esama „išganymo ele­mentų“. Dekretas dėl ekumenizmo eina dar toliau, pridurdamas, kad „Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai.“ (Unitatis redintegratio, 3)

Tokie pareiškimai yra nesuderinami su dogma „už Bažnyčios nėra išganymo“, kurią Šventoji Oficija dar kartą patvirtino 1949 metų rugpjūčio 8 d. oficialiu laišku. Atsiskyrusi bendruomenė negali bendradarbiauti su Dievo veikimu, nes jos atskyrimas yra pasipriešinimas Šventajai Dvasiai. Jos atsitiktinai išlaikytos Tikėjimo tiesos ir sakramentai gali daryti gerą poveikį žmonėms tik veikdami priešingai klaidingiems principams, kuriais yra grindžiamos tokios bendruomenės ir kurie atskiria jas nuo mistinio Kristaus Kūno, Katalikų Bažnyčios, kurios regima galva yra Kristaus vietininkas – popiežius.

Deklaracija Nostra aetate sako, kad nekrikščionių religijos „neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį“, nors tokie žmonės ir turi rasti Kristuje „religinio gyvenimo pilnatvę“; taip pat ji taip pat teigia, kad Bažnyčia „su nuoširdžia pagarba žvelgia į tuos [t.y. nekrikščionių religijų] veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus“ (§ 2). Tokiam tvirtinimui, kaip ir ankstesniam, negalima pritarti. Sumišę su erezija ar schizma, sakramentai ir dalinės tikėjimo bei Šventojo Rašto tiesos egzistuoja tarsi atskirai nuo mistinio Kristaus Kūno. Štai kodėl, netgi ir naudodama tokias priemones, sekta, kaip tokia, negali būti Dievo malonės tarpininkė arba prisidėti prie sielos išganymo, nes ji neturi antgamtinės malonės. Tą patį reikia pasakyti apie mąstymo, gyvenimo ir veikimo būdus, matomus nekrikščioniškose religijose.

Šie Susirinkimo tekstai jau yra palankūs latitūdinaristinei („plačiajai“ – vert. past.) Bažnyčios sampratai, pasmerktai Pijaus XI enciklikoje Mortalium animos, taip pat religiniam indiferentizmui (abejingumui), kurį taip pat pasmerkė visi popiežiai nuo Pijaus IX iki Pijaus XII.[5] Visi ekumeninio bei tarpreliginio dialogo įkvėpti renginiai , kurių ryškiausias pavyzdys buvo Asyžiaus susitikimas 1986 metais, yra viso labo tik šio Vatikano II Susirinkimo mokymo praktinis pritaikymas, „regimas pavyzdys, konkreti pamoka, katechezė, kurią gali suprasti visi“ (Jonas Paulius II). Tačiau jie taip pat išreiškia indiferentizmą , kurį pasmerkė Pijus XI supeikdamas nepagrįstą viltį, jog „būtų įmanoma nesunkiai nuvesti tautas, nepaisant jų religinių skirtumų, į brolišką sutarimą išpažįstant tam tikras doktrinas, laikomas bendru dvasinio gyvenimo pagrindu [...] Palaikyti tokių mokymų šalininkus ir skleidėjus reikštų visiškai nutolti nuo Dievo apreikštos religijos“.[6]

III. Kolegiali ir demokratinė Bažnyčios samprata

1. Sukrėtę Bažnyčios tikėjimo vienybę, Susirinkimo dokumentai taip pat sutrikdė Bažnyčios valdymo ir hierarchinės struktūros vienybę. Sąvoka „subjectum quoque“* (Lumen gentium, § 22) reiškia, kad ne vien popiežius, bet ir vyskupų kolegija vienybėje su popiežiumi, kaip jų galva, taip pat yra įprastinis ir nuolatinis aukščiausios bei visuotinės jurisdikcinės galios subjektas Bažnyčioje. Tai atvėrė duris Aukščiausiojo Pontifiko galios sumažinimui ar net jos ginčijimui, sukeliant pavojų Bažnyčios vienybei. Ši nuolatinio dvejopo primato subjekto idėja iš tikrųjų prieštarauja Bažnyčios mokymui ir praktikai, ypač Vatikano I Susirinkimo konstitucijai Pastor aeternus (DS 3055) ir Leono XIII enciklikai Satis cognitum. Tik popiežius turi įprastinę ir nuolatinę aukščiausiąją valdžią, kurią jis perduoda susirinkimams tik ypatingomis aplinkybėmis, kai tai padaryti jam atrodo tinkama.

2. Sąvoka „Bendroji tikinčiųjų kunigystė“, būdinga visiems pakrikštytiesiems ir besiskirianti nuo „tarnaujamosios arba hierarchinės kunigystės“ (Lumen gentium, 10) nepaaiškina, kad tik pastaroji yra kunigystė tikrąja ir pilnąja to žodžio prasme, o pirmoji yra kunigystė tiktai mistine bei dvasine prasme.

Šį skirtumą aiškiai nurodė Pijus XII savo 1954 metų lapkričio 2 d., kalboje. Tas skirtumas neminimas Susirinkimo tekstuose ir atveria duris demokratinei Bažnyčios orientacijai, kurią pasmerkė Pijus VI bulėje Auctorem fidei (DS 2106). Ši tendencija leisti pasauliečiams dalyvauti Bažnyčios valdyme matoma ir iš to, kad daugėja įvairiausio pobūdžio organizacijų, atitinkančių naująją Kanonų teisę (129 kanonas § 2). Taip pradedama nebematyti skirtumo tarp dvasininkų ir pasauliečių – skirtumo, kuris kyla iš dieviškosios teisės.

IV. Klaidinga prigimtinių žmogaus teisių samprata

Deklaracija Dignitatis humanae skelbia klaidingą prigimtinę teisę religijos srityje. Iki šiol Bažnyčios Tradicija vieningai pripažino, kad nekatalikai turi prigimtinę teisę nebūti valstybės valdžios verčiami laikytis (nei savo vidine intencija, nei išoriškai) vienintelės tikrosios [t.y. katalikų – red. past.] religijos. Tradicija taip pat leido – bent jau kai kuriais atvejais – tam tikru mastu toleruoti klaidingų religijų viešą ir išorinį praktikavimą. Vatikano II Susirinkimas priskyrė žmogui ir prigimtinę teisę nebūti valstybės varžomam viešai ir išoriškai išpažinti klaidingą religiją. Susirinkimas pareiškė, kad ši prigimtinė teisė į laisvę nuo bet kokios civilinės valdžios prievartos [religijos klausimuose – red. past.] esanti ir pilietinė teisė. Vieninteliai šią teisę ribojantys įstatymai esą turi būti susiję tik su grynai viešąja sekuliarios visuomenės tvarka. Taigi Susirinkimas įpareigojo valstybių vyriausybes nediskriminuoti žmonių skirtingai ir teisinę lygybę tarp teisingos religijos ir klaidingų religijų.

Ši nauja socialinė doktrina prieštarauja popiežių mokymui Grigaliaus XVI enciklikoje Mirari Vos ir Pijaus IX enciklikoje Quanta Cura. Ji grindžiama klaidinga žmogaus orumo samprata atsižvelgiant tik į ontologinį, o ne į moralinį jo aspektą. Todėl Vatikano II Susirinkimo konstitucija Gaudium et spes moko apie „laikinųjų dalykų autonomiją“ (§ 36), t. y. neigia Kristaus socialinio karališkumo principą, kurio buvo mokoma Pijaus XI enciklikoje Quas Primas, ir atveria duris pasaulietinės visuomenės nepriklausomybei nuo Dievo įsakymų.

V. Mišių suprotestantinimas

Naujasis Mišių ritua­las „savo visumoje ir at­ski­ro­se dalyse reiš­kia stul­binantį nu­kry­pimą nuo ka­tali­kiš­kos šventųjų Mi­­­šių teologijos, kokia ji bu­vo suformuluota Tri­­­den­to Susirinkimo XXII sesijoje“[7]. Dėl įvairių praleidimų ir dvi­pras­mybių naujosios Pauliaus VI apei­­gos taip susilpnina Mi­šių tapatinimą su Kry­žiaus auka, kad Mi­šios atrodo daug panašesnės į paprastą prisi­minimo vakarienę nei į auką. Šios pakeistos apeigos taip pat užtemdo kunigo vaidmenį, labiau pabrėždamos tikinčiųjų bendruomenės dalyvavimą. Jose daug mažiau išreiškiamas permaldaujamasis Mišių au­kos tikslas – nuodėmių atpirkimas ir atsi­teisimas už jas.

Dėl šių trūkumų neturime teisės naująsias Mišių apeigas laikyti teisėto­mis. 1979 m. sausio 11 ir 12 d. Tikėji­mo doktrinos kongregacija uždavė arkivysku­pui Lefebvre‘ui šį klausimą: „Ar jūs tvirtinate, kad tikintis katalikas gali galvoti ir teigti, jog sakramentinis ritualas , ypač Aukščiausiojo Pontifiko patvirtintos ir paskelbtos Mišių apeigos, gali būti nesuderinamos su katalikų tikėjimu arba favens haeresim (lot. pritariančios erezijai)?“

Arkivyskupas atsakė: „Šis ritualas pats savaime neišpažįsta katalikų tikėjimo taip aiškiai, kaip senasis Ordo Missae [Mišių tvarka – vert.], ir todėl jis gali skatinti ereziją. Tačiau aš nežinau, kam turėtų būti priskirta [jo autorystė] arba ar popiežius yra [už jį] atsakingas. Sunku patikėti, kad Romos kurija galėjo išleisti protestantiškos pakraipos ir todėl favens haeresim Ordo Missae.“[8] Šie rimti trūkumai neleidžia mums šias naujas apeigas laikyti teisėtomis, jas švęsti ir kam nors patarti jose būti ar aktyviai dalyvauti.

VI. Naujasis Kanonų teisės kodeksas - Susirinkimo naujovių išraiška

Pasak paties Jono Pauliaus II, naujasis 1983 m. Kanonų teisės kodeksas reiškia „dideles pastangas išversti į kanoninę kalbą“[9] Vatikano II Susirinkimo mokymą, įskaitant ‒ ir pirmiausiai ‒ jau minėtus rimtai klaidingus jo punktus. „Tarp elementų, apibūdinančių tikrą ir autentišką Bažnyčios vaizdą, ‒ paaiškino Jonas Paulius II, ‒ turėtume pabrėžti ypač šiuos: mokymą, laikantį Bažnyčią Dievo tauta, o hierarchinę valdžią – tarnyste; mokymą, laikantį Bažnyčią bendruomene ir todėl nustatantį santykius, kurie turėtų būti tarp vietinių bažnyčių ir visuotinės Bažnyčios, taip pat tarp kolegialumo ir primato (viršenybės); doktriną, mokančią, kad visi Dievo tautos nariai, kiekvienas sau priderančiu būdu, dalyvauja trejopoje: kunigiškoje, pranašiškoje ir karališkoje Kristaus tarnystėje. Su šiuo mokymu susijęs mokymas apie tikinčiųjų, ypač pasauliečių, teises bei pareigas; ir pagaliau ‒ Bažnyčios įsipareigojimas ekumenizmui.“

Šis naujasis teisės kodeksas iškelia klaidingą ekumeninį Bažnyčios aspektą, leisdamas priimti Atgailos, Eucharistijos ir Paskutinio patepimo sakramentus iš nekatalikų dvasininkų (844 kanonas). Jis skatina ekumeninį „svetingumą“, leisdamas katalikų dvasininkams teikti šventosios Eucharistijos sakramentą nekatalikams. 336 kanonas pakartoja ir pabrėžia dvejopo nuolatinės bažnytinės valdžios (primato) subjekto idėją. Kanonai 204 (§ 1), 208, 212 (§ 3), 216 ir 225 pabrėžia dviprasmišką visuotinės kunigystės sampratą ir su ja susijusią Dievo tautos idėją. Galiausiai, šis naujasis kodeksas pateikia klaidingą santuokos apibrėžimą, nebenurodantį tikslaus sutuoktinių sutarties objekto ir santuokos tikslų hierarchijos. Užuot padrąsinusios katalikiškas šeimas, šios naujovės pramuša spragą santuokinėje moralėje.

VII. Nauja Magisteriumo samprata

1. Konstitucija Dei Verbum netiksliai teigia, kad „Bažnyčia per šimtmečius vis toliau žengia į dieviškosios tiesos pilnatvę, kol išsipildys Dievo žodžiai“ (§ 8). Šis tikslumo trūkumas atveria kelią klaidingam mokymui apie gyvą ir nuolat besivystančią Tradiciją, mokymui, kurį pasmerkė popiežius šv. Pijus X enciklikoje Pascendi ir antimodernistinėje priesaikoje. Juk Bažnyčia gali „žengti į dieviškosios tiesos pilnatvę“ tik vis tiksliau išreikšdama gautą tiesą, o ne ta prasme, neva Bažnyčios paskelbtos dogmos gali įgyti „kitą reikšmę nei jas suprato ir iki šiol supranta Bažnyčia “ (Dei filius, DS 3043)

2. Benediktas XVI savo 2005 m. gruo­džio 22 d. kalboje mėgino pagrįsti šią evoliu­cinę gyvosios Tradicijos sampratą ir taip išteisinti Vatikano II Susirinkimą nuo bet kokio atotrūkio nuo visų laikų Bažnyčios Tradicijos. Vatikano II Susirinkimas esą norėjo „iš naujo apibrėžti santykį tarp Bažnyčios tikėjimo ir tam tikrų esminių šiuolaikinės minties elementų“. Kad galėtų tai padaryti, Susirinkimo mokymas „... peržiūrėjo ar net pataisė tam tikrus istorinius sprendimus. Tačiau šiuo tariamu atotrūkiu Susirinkimas iš tikrųjų išsaugojo ir pagilino giliausią [Bažnyčios] prigimtį ir tikrąją tapatybę“, Bažnyčios, šio „Viešpaties mums duoto subjekto, kuris laikui bėgant auga ir vystosi, bet visada lieka tas pats subjektas – keliaujanti Dievo tauta“. Šis paaiškinimas daro prielaidą, kad Bažnyčios Tikėjimo vienybė remiasi ne [tikėjimo] objektu (nes tarp Vatikano II Susirinkimo ir Tradicijos esama atotrūkio, bent jau tuose punktuose, kuriuos pabrėžėme ankščiau), bet subjektu, t. y. ta prasme, kad tikėjimo aktą apibrėžia veikiau patys tikintieji, nei jų tikimos tiesos. Šis aktas pirmiausia suprantamas kaip kolektyvinės sąmonės išraiška, o nebe kaip tvirtas mūsų proto pritarimas Dievo apreikštoms tiesoms.

Tačiau Pijus XII enciklikoje Humani generis mokė, kad Magisteriumas yra „tiesioginis ir visuotinis tiesos kriterijus tikėjimo ir moralės klausimuose“, objektyvi tikėjimo depozito (lobio) tiesa, kurios šaltiniai yra Šventasis Raštas ir Tradicija. O Vatikano I susirinkimo konstitucija Dei filius taip pat moko, kad šis lobis nėra „koks nors filosofinis išradimas, atiduotas tobulinti žmogaus protui, bet kaip dieviškasis palikimas perduotas Kristaus Sužadėtinei, kad ši jį ištikimai saugotų ir neklaidingai skelbtų“. (DS 3020).

3. Popiežiaus Jono XXIII kalba (1962 m. spalio 11 d.) atidarant Vatikano II Susirinkimą ir jo kreipimasis į Šventąją kolegiją 1962 m. gruodžio 23 d. aiškiai priskiria Vatikano II Susirinkimui labai ypatingą, vadinamąją „pastoracinę“ („ganytojišką“) intenciją, anot kurios, Magisteriumas turėtų „išreikšti Bažnyčios tikėjimą pagal šiuolaikinės minties tyrimo būdus ir literatūrinį formulavimą“. Pauliaus VI enciklika Ecclesiam suam (1964 m. rugpjūčio 6 d.) pakartoja šią mintį, sakydama, kad Vatikano II Susirinkimo Magisteriumas siekia „įtraukti krikščioniškąją žinią į šiuolaikinės minties srautą, į šiandieninėje dvasinėje maišatyje gyvenančios žmonijos kalbą, kultūrą, papročius ir jausmus“ (Nr. 68); t. y. skelbiant tiesą nebus „naudojama išorinė prievarta. Vietoj to mes naudosime teisėtas žmogiškojo auklėjimo, vidinio įtikinimo ir paprasto pokalbio priemones. Mes siūlysime išganymo dovaną gerbdami asmenines ir pilietines individo teises“. (Nr. 75) Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes teigė, kad „Susirinkimas pirmiausia nori apsvarstyti šiandien labiausiai branginamas vertybes ir nurodyti jų dieviškąjį šaltinį. Tos vertybės, kilusios iš žmogui suteiktosios Dievo dovanos, yra didžiai geros, tačiau žmogaus širdies sugedimas jas neretai nukreipia nuo tikrosios paskirties, todėl jos turi būti apvalytos“. (GS, 11) Iš šių pasaulio vertybių kilo trys didžiosios Vatikano II Susirinkimo įvestos naujovės: religinė laisvė, kolegialumas ir ekumenizmas.

4. Taigi, remdamiesi šio tiesioginio ir visuotinio apreikštosios tiesos kri­te­rijaus – t. y. visų laikų Bažnyčios magisteriumo – autoritetu, mes neigia­me naująjį, jam prieštaraujantį mokymą. Būtent tokį kriterijų mums duoda šv. Vincentas Lerinietis: „Tiesos ir ‒ dar daugiau – popiežiaus bei Bažnyčios neklystamumo kriterijus yra jos ati­ti­kimas Tradicijai ir tikėjimo depozitui. Quod ubique, quod semper – Tai, ko buvo mokoma visur ir visada, erdvėje ir laike.“[10]

Tačiau Vatikano II Susirinkimo mokymas apie ekumenizmą, kolegialumą ir religinę laisvę yra nauja doktrina, prieštaraujanti Tradicijai ir viešajai Katalikų Bažnyčios teisei, kuri, savo ruožtu, remiasi Dievo apreikštais principais, o jie, kaip tokie, yra nekintami. Iš to darome išvadą, kad Susirinkimas, norėjęs įpiršti šias naujoves, netenka privalomo magisterinio autoriteto ‒ bent jau tiek, kiek jis jas skelbia. Susirinkimo autoritetas abejotinas jau vien dėl naujos, vadinamosios „pastoracinės“ intencijos, kurią minėjome anksčiau. Juo labiau jis pasirodo negaliojantis tuose punktuose, kurie prieštarauja visų laikų Tradicijai (žr. aukščiau šiame tekste, nuo I iki VII-1 punkto).

+++

Ištikimi visų laikų Bažnyčios mokymui, kartu su mūsų garbinguoju įkūrėju arkivyskupu Marcel‘iu Lefebvre‘u ir sekdami jo pavyzdžiu, mes niekada nesiliovėme demaskavę Susirinkimo bei jo svarbiausių tekstų kaip vienos iš pagrindinių dabartinės krizės priežasčių, krizės, sukrėtusios Bažnyčią nuo viršaus iki apačios, įsiskverbusios, galinga Pijaus X kalba tariant, į „pačius jos vidurius ir gyslas“. Kuo labiau studijuojame šį klausimą, tuo geriau suprantame, kokia tiksli buvo arkiv. Lefebvre‘o analizė, kurią jis nepaprastai aiškiai pateikė Susirinkimo auloje 1965 m. rugsėjo 9 d. Leiskite man pacituoti jo paties žodžius apie Susirinkimo konstituciją „Apie Bažnyčią šiandieniniame pasaulyje“ (Gaudium et spes):

„Ši pastoracinė konstitucija nei yra pastoracinė, nei kyla iš Katalikų Bažnyčios. Ji nemaitina krikščionių apaštališkąja Evangelijų tiesa, maža to, Bažnyčia niekada šitaip nekalbėjo. Mes negalime klausyti šito balso, nes tai nėra Kristaus Nuotakos balsas. Šis balsas nesklinda iš Kristaus Dvasios. Kristaus, mūsų Ganytojo, balsą mes pažįstame. Šito balso mes nepažįstame. Jis sklinda iš kažko, apsigobusio avies kailiu. Tačiau tas balsas yra ne Ganytojo, bet tikriausiai vilko balsas“[11]. Penkiasdešimt metų, praslinkusių nuo šios kalbos, tik patvirtino jo analizės teisingumą.

Jau 1968 m. gruodžio 7 d., praėjus tik trejiems metams po Susirinkimo uždarymo, Paulius VI turėjo pripažinti, kad: „Bažnyčia įžengė į nerimo, savęs kritikavimo, net, galima sakyti, susinaikinimo laikus“, o 1972 m. birželio 29 d. jis pripažino, kad „šėtono dūmai per kažkokį plyšį įsiskverbė į Dievo šventovę; tai abejonės, netikrumas, problemos, nerimas, konfrontacija“. Jis tai suprato, bet nieko nedarė. Jis tęsė Susirinkimo pradėtas reformas, kurių propaguotojai nedvejodami lygino jas su 1789 m. Prancūzijos revoliucija ar 1917 m. Rusijos revoliucija.

Negalime likti pasyvūs; negalime būti šio Bažnyčios susinaikinimo bendrininkai. Štai kodėl raginame Jus, mieli draugai ir geradariai: tvirtai laikykitės tikėjimo, tegul jūsų netrikdo visos tos naujovės, sukėlusios vieną iš baisiausių krizių, kokias kada nors turėjo ištverti Šventoji Bažnyčia.

Tepaguodžia mus mūsų Viešpaties kančia ir Jo Prisikėlimas ir tesu­stiprina mumyse ištikimybę, mūsų nepajudinamą meilę Dievui, mūsų Viešpačiui, tikram Dievui ir tikram Žmogui, Jo Šventajai Bažnyčiai, kuri yra ir dieviška, ir žmogiška. Tesustiprina Jis mus nenykstančioje viltyje. In Te Domine speravi non confundar in aeternum („Tavimi pasitikiu, Viešpatie, nenusivilsiu per amžius“ - iš pergalės himno Te Deum laudamus). Teapsaugo mus visus Sopulingoji ir Nekaltoji Marijos Širdis ir greičiau teateina Jos triumfas!

Vainona (Winona), JAV,

Verbų sekmadienis, 2014 m. balandžio 13 d.

+Bernard Fellay