2014 m. sausio mėn. žurnale „Courrier de Rome“ (Nr. 372) kun. Jeanas-Michelis Gleize, šv. Pijaus X kunigų brolijos Ekono seminarijos ekleziologijos profesorius, paskelbė studiją, pavadintą „Jonas Paulius II – naujas Bažnyčios šventasis?“ Priminęs, kad kanonizavimas negali būti klaidingas, jis klausia: „Ar naujieji kanonizavimai įpareigoja visus katalikų tikinčiuosius jais tikėti?“ O tada: „Ar Jonas Paulius II gali būti kanonizuotas?“ ir cituoja lenkų popiežiaus pareiškimus liuteronams, anglikonams, ortodoksams, judėjams bei musulmonams, taip pat jo pastabas apie religijų laisvę.
Pateikiame kun. Gleize studijos epilogą.
Jeigu Jonas Paulius II yra šventasis, jo teologija turi būti nepriekaištinga net mažiausiose smulkmenose. Iš tiesų, didvyriška tikėjimo dorybė reiškia tobulą paklusnumą visai magisteriumo dvasiai, o ne tik neklaidingo magisteriumo mokymų raidei ir svarbiausioms dogmoms.
Jeigu Jonas Paulius II tikrai yra šventasis, tada tikintieji turėtų pripažinti, kad Katalikų Bažnyčia ir ortodoksų bendruomenės yra bažnyčios seserys, drauge atsakingos už vienos Dievo Bažnyčios išsaugojimą.[1] Todėl jie turėtų pasmerkti Polocko arkivyskupo Juozapato Kuncevičiaus (1580–1623) pavyzdį. Atsivertęs iš pravoslavų tikėjimo, 1617 m. jis paskelbė Bažnyčios vienybę ginantį dokumentą, kuriame priekaištavo stačiatikiams dėl Bažnyčios vienybės suardymo, tuo sukeldamas schizmatikų neapykantą ir po žiaurių kankinimų mirdamas nuo jų rankos.
Jeigu Jonas Paulius II tikrai yra šventasis, tada katalikai turėtų pripažinti anglikonus broliais bei sesėmis Kristuje ir išreikšti šį pripažinimą bendra malda.[2] Jie taip pat turėtų pasmerkti šv. Edmundą Kampioną (1540–1581), kuris kankinamas atsisakė melstis kartu su anglikonų kunigu.
Jeigu Jonas Paulius II tikrai yra šventasis, tada katalikų tikintieji turėtų manyti, jog tai, kas skiria katalikus ir protestantus – mokymas apie šventą ir permaldaujamąją Mišių Auką, Švč. Mergelės Marijos visuotinį tarpininkavimą, katalikų kunigystę, Romos vyskupo jurisdikcinę viršenybę – yra nereikšminga palyginti su tuo, kas juos jungia.[3] Todėl jie turėtų pasmerkti kapuciną Fidelį iš Sigmaringeno (1578–1622), nukankintą protestantų reformatorių, pas kuriuos jis buvo siųstas kaip misionierius ir kuriems parašė prieš protestantų pastorius nukreiptą disputą apie šventųjų Mišių Auką.
Jeigu Jonas Paulius II tikrai yra šventasis, tada katalikų tikintieji turėtų pripažinti žydų tautos religinių liudijimų vertingumą.[4] Tada jie turėtų pasmerkti šv. Petrą Arbuesą (1440–1485), didįjį Aragono inkvizitorių, žydų nukankintą iš neapykantos katalikų tikėjimui.
Jeigu Jonas Paulius II tikrai yra šventasis, tada katalikų tikintieji turėtų pripažinti, kad po paskutinio prisikėlimo Dievas bus patenkintas musulmonais, o jie bus patenkinti Juo.[5] Tada jie turėtų pasmerkti kapuciną Juozapą iš Leonesos (1556–612), kuris, neskaičiuodamas išlaidų, dirbo Konstantinopolyje tarp musulmonų pavergtų krikščionių. Dėl savo uolumo jis buvo nutemptas pas sultoną ir už musulmonų religijos įžeidimą tris dienas praleido kartuvėse, viena ranka ir koja pakabintas ant grandinės. Katalikų tikintieji taip pat turėtų pasmerkti šv. Petrą Mavimeną, mirusį 715 m. po trijų dienų kankinimų už Mahometo ir islamo įžeidimą.
Jeigu Jonas Paulius II tikrai yra šventasis, tada katalikai turėtų pripažinti, kad valstybių vadovai negali reikalauti sau teisės drausti viešąjį netikros religijos išpažinimą.[6] Jie turėtų pasmerkti Prancūzijos karalių Liudviką IX, kuris kiek galėdamas apribojo viešąsias nekrikščioniškų religijų apeigas.
Tačiau Juozapatas Kuncevičius buvo kanonizuotas 1867 m. Pijaus IX, o Pijus XI jam dedikavo encikliką; Bažnyčia švenčia jo šventę lapkričio 14 dieną. Edmundas Kampionas buvo kanonizuotas Pauliaus VI 1970 m., ir Bažnyčia pagerbia jį gruodžio 1 dieną. Fidelis iš Sigmaringeno paskelbtas šventuoju 1746 m., ir Klemensas XIV jį pavadino „pirmuoju tikėjimo skleidimo kankiniu“; jo šventė Bažnyčios kalendoriuje minima balandžio 24 dieną. Petrą Arbuesą kanonizavo Pijus IX 1867 m. Juozapas iš Lionesos buvo Benedikto XIV kanonizuotas 1737 m.; jo šventė Bažnyčioje švenčiama vasario 4 d., o Pijus IX paskelbė jį misijų Turkijoje globėju. Pagaliau šv. Petrą Mavimeną Bažnyčia pagerbia vasario 21 dieną, o karalius šv. Liudvikas, kurio garsus pavyzdys yra ideali Pijaus X mokymo iliustracija, irgi paskelbtas šventuoju. Jeigu Jonas Paulius II iš tiesų yra šventasis, vadinasi, visi šie šventieji tikrai klydo ir davė visai Bažnyčiai ne autentiško šventumo, bet skandalingos netolerancijos bei fanatizmo pavyzdį. Šios dilemos išvengti neįmanoma.
Vienintelė išeitis yra padaryti dvejopą išvadą: Karolis Voityla negali būti kanonizuotas, o aktas, kuriuo Bažnyčios akivaizdoje bus paskelbtas jo šventumas, gali būti laikomas tik netikra kanonizacija.
[1] Katalikų Bažnyčia ir stačiatikių bendruomenės „pripažįsta viena kitą kaip bažnyčias seseris, drauge atsakingas už vienos Dievo Bažnyčios išsaugojimą, ištikimai sekant dieviškuoju planu ir ypatingu būdu išsaugant vienybę“. Jonas Paulius II, Bendra deklaracija, pasirašyta Vatikane popiežiaus Jono Pauliaus II ir patriarcho Bartolomėjaus 1995 m. birželio 29 d. (DC nr. 2121, p.734–735).
[2] Popiežius ir anglikonų vadovas dėkoja Dievui, „kad daugelyje pasaulio dalių anglikonai ir katalikai, sujungti vienu Krikštu, pripažįsta vieni kitus broliais ir sesėmis Kristuje ir tai išreiškia bendra malda, bendru veikimu ir bendru liudijimu“. Bendroji Jono Pauliaus II ir Kenterberio arkivyskupo, atstovaujančio anglikonų bendruomenei, deklaracija, pasirašyta 1996 m. gruodžio 5 d. (DC nr. 2152, p. 88–89).
[3] „Bendra dvasinė erdvė nugali daug konfesinių kliūčių, kurios tebeskiria mus vienus nuo kitų žengiant į trečiąjį tūkstantmetį. Jei, nepaisydami susiskaldymų, mes pajėgsime stoti prieš Kristų vis labiau susijungę maldoje, tada vis labiau suprasime, kaip menka yra tai, kas mus skiria palyginti su tuo, kas mus jungia.“ (Jonas Paulius II, versta iš prancūziško varianto jo kreipimosi į dr. Christian Krause, Pasaulio liuteronų federacijos prezidentą, 1999 m. gruodžio 9 d. (DC nr. 2219, p. 109).
[4] „Taip, mano balsu Katalikų Bažnyčia (...) pripažįsta jūsų tautos liudytojų vertę.“ Jonas Paulius II, versta iš prancūziško varianto jo kreipimosi į Elzaso žydų bendruomenę 1998 m. spalio 9 d. (DC nr. 1971, p. 1027).
[5] „Tikiu, kad mes, krikščionys ir musulmonai, turime su džiaugsmu pripažinti bendras religines vertybes ir dėkoti Dievui. (...) Mes tikime, kad Dievas bus gailestingas teisėjas laikų pabaigoje ir turime viltį, kad po prisikėlimo Jis bus mumis patenkintas, o mes būsime patenkinti Juo.“ Jonas Paulius II, versta iš prancūziško varianto jo kreipimosi į jaunimą Kasablankos stadione 1985 m. rugpjūčio 18 d. (DC nr. 1903, p. 945).
[6] „Valstybė negali turėti tiesioginės ar netiesioginės įtakos asmens religiniams įsitikinimams. Ji negali reikalauti sau teisės primesti ar trukdyti asmeniui arba bendruomenei išpažinti ar viešai praktikuoti savo religiją.“ Jonas Paulius II, Pranešimas Pasaulinės taikos dienos šventimui 1988 m. gruodžio 8 d., 1987 m. (DC nr. 1953, p. 2).
DICI, 2014 m. vasario 14 d.