Brangūs draugai ir geradariai,
Paskutiniu metu padažnėję kruvini išpuoliai Europoje bei Afrikoje ir stiprėjantis krikščionių persekiojimas Artimuosiuose Rytuose rodo, kokia neraminanti yra pasaulio padėtis. Bažnyčioje taip pat stebime kylantį nerimą, kurį pagrįstai sukėlė neseniai įvykęs Sinodas šeimos klausimais ir artėjanti Šventųjų metų pradžia. Atsižvelgdami į šią suirutę, mes pagalvojome esant naudinga pasidalyti su jumis savo mintimis atsakant į jūsų klausimus. Mes manome, kad tokia laiško forma padės aiškiau nušviesti, kaip Tradicijai ištikimi katalikai turėtų reaguoti į šiandienines problemas.
Rugsėjo 1 d. popiežius Pranciškus savo paties iniciatyva nusprendė per Šventuosius metus leisti visiems tikintiesiems atlikti išpažintį pas Šv. Pijaus X brolijos kunigus. Kaip Jūs žiūrite į šį gestą? Ką jis reiškia Brolijai?
Mus iš tikrųjų nustebino šis Šventojo Tėvo poelgis Gailestingumo metų proga, nes mes, kaip ir visi kiti, apie tai sužinojome iš žiniasklaidos. Kaip turėtume suprasti šį gestą? Leiskite pailiustruoti pavyzdžiu. Kilus gaisrui kiekvienas supranta, jog turintys galimybių privalo stengtis jį užgesinti, ypač jai trūksta gaisrininkų. Taip ir mūsų kunigai, atsižvelgdami į siaubingą krizę, krečiančią Bažnyčią paskutinius penkiasdešimt metų, ir ypač į tragišką nuodėmklausių trūkumą, pasišventė nusidėjėlių sieloms, remdamiesi būtinybės atveju, numatytu Kanonų teisės kodekse.
Popiežiaus sprendimu mes per šiuos Šventuosius metus turėsime ordinarinę (įprastinę) jurisdikciją. Remiantis pateiktu pavyzdžiu tai reikštų, kad mums suteiktas oficialus gaisrininkų statusas, kurio mums buvo neduodama ištisus dešimtmečius. Pats iš savęs jis Brolijai, jos nariams ir tikintiesiems nereiškia nieko nauja. Vis dėlto ši ordinarinė jurisdikcija galbūt nuramins žmones, kankinamus abejonių, ar tuos, kurie iki šiol nedrįso pas mus ateiti. Nes, kaip sakėme padėkos laiške Popiežiui, Brolijos kunigai trokšta tik vieno: „Su nauju uolumu vykdyti savo tarnystę klausykloje, sekdami nenuilstamo pasišventimo pavyzdžiu, kurį visiems kunigams yra davęs šv. Arso klebonas.“
Prieš pat Sinodą šeimos tema jūs nusiuntėte Šventajam Tėvui prašymą, o paskui oficialų pareiškimą. Kodėl?
Mūsų prašymo tikslas buvo kuo aiškiau parodyti Aukščiausiajam Ganytojui dabartinio meto rimtumą ir lemiamą jo žodžių tokiais svarbiais moraliniais klausimais poveikį. Popiežius Pranciškus perskaitė laišką rugsėjo 18 d., prieš išvykdamas į JAV ir Kubą, ir pranešė mums, kad neketina nieko keisti katalikų mokyme apie santuoką, ypač apie jos neišardomumą. Bet mes nuogąstavome, kad bus leista praktika, nepaisanti šios santuokinio ryšio savybės. Tai iš tiesų ir įvyko: viena vertus, Popiežiaus laišku motu proprio, reformavusiu santuokos paskelbimo negaliojančia procedūrą, antra vertus, galutine Sinodo ataskaita. Tai mus paskatino padaryti oficialų pareiškimą, primenantį nuolatinį Bažnyčios mokymą daugeliu klausimų, kurie buvo aptariami, o kartais netgi ginčijami šių metų spalio mėnesį. Neslėpsiu, daugeliu atžvilgiu šis Sinodas man pasirodė esąs apgailėtinas, gėdingas, papiktinantis spektaklis.
Kas jame buvo gėdinga ir papiktinančio?
Pavyzdžiui, neleistinas doktrinos ir moralės priešpriešinimas, dichotomija tarp tiesos mokymo ir nuodėmės toleravimo. Mes suprantame, kad su nusidėjėliais reikia būti kantriems ir gailestingiems, bet kaip jie atsivers, jeigu niekas jiems neatskleis jų nuodėmingos būklės, jei niekas jiems nebekalbės apie malonės būseną ir jos priešingybę ‒ mirtinos nuodėmės būseną, kuri nužudo sielą ir pasmerkia ją pragaro kančioms? Jei kas nors galėtų išmatuoti, kokį begalinį įžeidimą mirtina nuodėmė padaro Dievo garbei ir šventumui, mirtų iš nuostabos. Bažnyčia turi ryžtingai pasmerkti visas nuodėmes ir ydas, taip pat Evangelijos tiesą iškreipiančias klaidas. Ji neprivalo taikytis su papiktinančiu elgesiu, neturi jo teisinti ar rodyti pernelyg didelį atlaidumą viešiems nusidėjėliams, pasikėsinusiems į santuokos šventumą. Kodėl Bažnyčia nebedrįsta taip kalbėti?
Vis dėlto Sinodas kai kuriuos dvasininkus paskatino imtis ir geros iniciatyvos: tai ir vienuolikos kardinolų knyga (praėjusiais metais panašią knygą išleido penki kardinolai), ir Afrikos vyskupų dokumentas, ir katalikų teisininkų veikalas, ir trijų vyskupų vadovas, ir t. t.
Šie džiuginantys veiksmai, paskutiniu metu ginantys krikščionišką santuoką ir šeimą, duoda mums vilties spindulėlį. Nors ir ne viską galime vienodai vertinti, tai rodo sveiką reakciją. Tikėkimės, kad tai nubudimo pradžia, vedanti į Bažnyčios atstatymą ir tikrą atsivertimą.
Praėjusį pavasarį sakydamas pamokslą Paryžiaus Saint Nicolas du Chardonnet bažnyčioje, vyskupas de Galarreta pasakė, jog Bažnyčia, regis, pradėjo gaminti antikūnius, kovojančius prieš klaidingus progresyvistų iškeltus pasiūlymus, kuriais siekiama priderinti santuokinę moralę prie šiuolaikinių papročių, užuot stengųsis juos pakeisti pagal Evangelijos mokymą. Ši reakcija dorovės srityje vertintina labai teigiamai. O kadangi moralė glaudžiai susijusi su doktrina, tai galėtų būti Bažnyčios grįžimo prie Tradicijos pradžia. Mes šito meldžiame kiekvieną dieną!
Kai kurie prelatai, pavyzdžiui, kardinolas Kasperis, vardan gailestingumo mėgina jei ne pakeisti Bažnyčios mokymą apie santuokos neišardomumą, tai bent jau sušvelninti draudimą teikti sakramentinę Komuniją išsiskyrusiems ir antrą kartą civiliškai susituokusiems asmenims arba pakeisti prigimčiai priešingų sąjungų vertinimą. Ką turėtume manyti apie visas šias vadinamąsias sielovadines išimtis?
Bažnyčia gali skelbti savo pačios įstatymus, kurie tik patikslina dieviškąjį įstatymą. Tačiau kalbant apie santuoką, mūsų Viešpats jau yra aiškiai išsprendęs šį klausimą: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ ir „kas atleidžia žmoną, <...> ir veda kitą, svetimauja“ (Mt 19, 6; 9). Todėl Bažnyčiai belieka tik viena: supažindinti tikinčiuosius su dieviškuoju įstatymu ir įtvirtinti jį bažnytiniais įstatymais. Jokiais atvejais Bažnyčia negali nuo jo nukrypti. Tai reikštų nevykdyti savo misijos, kurios esmė ‒ perduoti apreikštą tikėjimo lobį. Šiuo atveju Bažnyčia gali tik nustatyti, ar kuri nors santuoka nuo pat pradžių buvo negaliojanti, tačiau ji jokiu būdu negali panaikinti ar nutraukti galiojančios santuokos.
Žinoma, bažnytiniai įstatymai gali pridėti sąlygas, būtinas santuokos galiojimui, tačiau šios sąlygos visada turi atitikti dieviškąjį įstatymą. Pavyzdžiui, Bažnyčia gali paskelbti kurią nors santuoką negaliojančia dėl kanoninės formos trūkumo, tačiau ji niekada negali prieštarauti dieviškajam įstatymui, nes yra jam pavaldi. Be to, skirtingai nuo žmogiškų ir bažnytinių įstatymų, dieviškasis įstatymas neleidžia jokių išimčių, nes jį sukūrė ne žmonės, negalintys numatyti visų galimų atvejų ir todėl paliekantys vietos išimtims. Be galo išmintingas Dievas numatė visas įmanomas situacijas, kaip jau rašiau laiške Popiežiui: „Dievo įstatymas, tas Jo amžinosios meilės žmonijai pasireiškimas, savaime yra didžiausias gailestingumas visais istorijos tarpsniais, visiems asmenims, visose situacijose.“
Ar rugsėjo 8 d. motu proprio, supaprastinantis santuokos paskelbimo negaliojančia procedūrą, nėra tam tikras būdas priminti santuokos neišardomumo principą pasiūlant daug kanoninių lengvatų, padedančių jo išvengti?
Naujasis motu proprio, nustatantis kanonines išlygas santuokų anuliavimo procesui, žinoma, teigia sprendžiantis rimtą šių dienų problemą: ką daryti su tokia daugybe dėl skyrybų iširusių šeimų? Jei būtų norima ištirti visus atvejus siekiant pasiūlyti greitesnį sprendimą, atitinkantį dieviškąjį įstatymą, ‒ viskas būtų labai gerai! Bet šiandienos situacijoje, atsižvelgiant į šiuolaikinę sekuliaristinę ir hedonistinę visuomenę, taip pat į bažnytinius teismus, jau dabar vykdančius tai, kas draudžiama, šis motu proprio rizikuoja tapti legaliu netvarkos patvirtinimu. Jo padariniai gali būti daug blogesni nei siūlomi vaistai. Bijau, kad viena iš pagrindinių Sinode aptariamų problemų buvo išspręsta sukuriant „užpakalines duris“, atveriančias kelią į vadinamąsias „katalikiškas skyrybas“. Tokiu būdu Bažnyčia praktiškai uždega žalią šviesą daugybei piktnaudžiavimų, ypač tose šalyse, kuriose vyskupai, pasidavę progresyvizmui ir subjektyvizmui, aplaidžiau žiūri į Bažnyčios taisykles.
Ar gruodžio 8 d. prasidėsiantys Šventieji metai nepropaguoja tokio gailestingumo, kuriam nereikia nei atgailos, nei atsivertimo?
Tikra tiesa, kad dabartinėje sielovadinėje atmosferoje apeliavimas į gailestingumą pernelyg lengvai pamiršta būtiną atsivertimo veiksmą, reikalaujantį gailesčio už savo kaltes ir pasibjaurėjimą nuodėme, kaip Dievo įžeidimu. Štai, kad ir kardinolas Maradiaga iš Hondūro, kaip minėjau paskutiniame savo Laiške draugams ir geradariams (Nr. 84), patenkintas skelbia naująjį dvasingumą, pagal kurį, gailestingumo idėja nereikalauja atgailos.
Vis dėlto, jei atidžiai perskaitysite įvairius Bažnyčios dokumentus, paskelbtus Šventųjų metų tema, ypač Jubiliejaus paskelbimo bulę, pastebėsite, kad juose minima atsivertimo ir gailesčio už nuodėmes būtinybė norint gauti atleidimą. Nors ir skelbdamas dviprasmišką gailestingumo idėją ‒ šis labiau reiškia „neprilygstamo orumo“ grąžinimą žmogui nei malonės būklės atstatymą sieloje, ‒ Popiežius iš tiesų ragina grįžti atsiskyrusius nuo Bažnyčios ir įvairiais būdais skatina priimti Atgailos sakramentą. Deja, jis neklausia, kodėl tiek daug žmonių paliko Bažnyčią ir liovėsi gyvenę pagal tikėjimą ir ar tai negali būti susiję su tam tikru Susirinkimu, jo skelbtu „žmogaus kultu“, jo katastrofiškomis reformomis: nežabotu ekumenizmu, desakralizuota ir suprotestantinta liturgija, moralės normų sušvelninimu ir t. t.
Tuomet ar Tradicijai ištikimi katalikai gali dalyvauti popiežiaus paskelbtuose Jubiliejiniuose metuose nerizikuodami susipainioti? Juo labiau, kad šie Gailestingumo metai skirti paminėti penkiasdešimtosioms Vatikano II Susirinkimo, neva nugriovusio Bažnyčią nuo pasaulio skyrusias „sienas“, metinėms...
Žinoma, kyla klausimas apie mūsų dalyvavimą šiuose Šventuosiuose metuose. Norėdami į jį atsakyti, turime skirti du dalykus: aplinkybes, paskatinančias paskelbti Šventuosius metus, ir šio jubiliejaus esmę.
Aplinkybės būna istorinės, susijusios su pagrindiniais Jėzaus gyvenimo įvykiais, ypač su Jo atperkamąja mirtimi. Kas penkiasdešimt metų ar net kas dvidešimt penkerius metus Bažnyčia paskelbia Šventuosius metus. Šį kartą Jubiliejinių metų paskelbimo pagrindas yra ne tik Atpirkimas ‒ gruodžio aštuntoji yra glaudžiai susijusi su Atpirkimo darbu, pradėtu nekaltuoju Dievo Motinos prasidėjimu, ‒ bet ir Vatikano II Susirinkimas. Tai mus šokiruoja, ir mes ryžtingai tai atmetame, nes negalime džiaugtis apgailėtinais Susirinkimo vaisiais: tragišku pašaukimų sumažėjimu, dramatišku religinio gyvenimo sunykimu, o visų labiausiai ‒ tikėjimo praradimu, kurį pats Jonas Paulius II pavadino „tylia apostaze“.
Tačiau Šventųjų metų esmė lieka: tai ypatingi metai, per kuriuos Bažnyčia Aukščiausiojo Ganytojo sprendimu atveria savo malonių turtus, kad pritrauktų tikinčiuosius arčiau Dievo, ypač atleisdama nuodėmes ir sumažindama jomis pelnytas bausmes. Tai Bažnyčia įvykdo Atgailos sakramentu ir atlaidais. Šios malonės nekinta, ir tik Bažnyčia, Mistinis Kristaus Kūnas, jomis disponuoja. Taip pat reikia pažymėti, kad sąlygos Šventųjų metų atlaidams gauti lieka tos pačios: išpažintis, komunija, malda popiežiaus intencijomis ‒ tradicinėmis, o ne asmeninėmis. Visur, kur primenama apie šias sąlygas, nėra nė kalbos apie kokias nors Susirinkimo naujoves.
Kai arkivyskupas Lefebvre‘as jubiliejiniais 1975-aisiais metais kartu su visa Ekono seminarija nuvyko į Romą, jie nesirengė švęsti dešimtųjų Susirinkimo metinių, nors pop. Paulius VI šią sukaktį nurodė jubiliejaus paskelbimo bulėje. Jiems tai buvo proga išpažinti savo Romanitas, atsidavimą Šventajam Sostui, popiežiui, kuris, būdamas šv. Petro įpėdinis, turi dangaus raktus. Sekdami savo garbingojo įkūrėjo pavyzdžiu, mes šiais Šventaisiais metais susitelksime ties jų esme, atgaila, kad gautume dieviškąjį gailestingumą tarpininkaujant vienintelei Jo Bažnyčiai, nepaisydami aplinkybių, kurias kai kurie laiko būtinomis šio jubiliejaus šventimo sąlygomis, kaip tai buvo jau 1975 ir 2000 metais.
Šiuos du elementus, esmę ir aplinkybes, mes galime palyginti su pakuote ir jos turiniu. Būtų nuostolinga atmesti Šventųjų metų malones vien todėl, kad jos teikiamos pažeistoje pakuotėje. Juk pakuotė nekeičia turinio, nebent aplinkybės neatpažįstamai pakeistų esmę arba Bažnyčia nebedisponuotų Šventiesiems metams būdingomis malonėmis dėl žalos, kurią padarė Vatikano II Susirinkimas. Tačiau juk Bažnyčia negimė prieš penkiasdešimt metų! Per Kristaus, kuris yra „tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8), malonę ji lieka ir liks ta pati, nepaisydama Susirinkimo, atsivėrusio nuolatos kintančiam pasauliui...
Kai kuriais paskutiniais pareiškimais Jūs, regis, norite užbėgti už akių Fatimos apreiškimų šimtmečio jubiliejui, kviesdami tikinčiuosius jam ruoštis jau dabar. Kodėl?
Atsižvelgdami į tai, ką minėjome šiame laiške, ir norėdami pabrėžti atsivertimo skubumą, mes galvojame sujungti šiuos fizinius ir dvasinius gailestingumo darbus, kuriuos vykdyti esame pašaukti šiais Gailestingumo metais, su Fatimos apreiškimų šimtmečiu. Juk Švenčiausioji Mergelė Fatimoje itin pabrėžė asmeninio ir kolektyvinio atsivertimo, atgailos darbų ir maldos, ypač šv. Rožančiaus, būtinybę. Šaukimasis Dievo gailestingumo glaudžiai susijęs su Fatimos apreiškimais: juose Švenčiausioji Mergelė ragino mus melstis ir daryti atgailą. Tik taip mes sulauksime gailestingumo, ne kitaip. Man atrodo naudinga tokiu būdu sujungti šiuos du jubiliejus, kad mes turėtume ištisus du metus laiko prisiartinti prie Dievo Motinos ir mūsų Viešpaties, prie Nekaltosios Marijos Širdies ir Švenčiausiosios Jėzaus Širdies.
Šv. Pijaus X brolija 2017 m. rugpjūčio 21‒23 d. rengs tarptautinę piligriminę kelionę į Fatimą. Tačiau jau dabar galime ir turime tam ruoštis, ypač kai matome tokį didelį pavojų katalikų moralei.
Šią lapkričio 21 d. šventę, kuri mums yra arkivyskupo Lefebvre‘o 1974 m. deklaracijos ‒ tikros mūsų kovos už visų laikų Bažnyčią chartijos ‒ jubiliejus, labiau negu kada nors stenkimės išsaugoti katalikišką laikyseną, kad ir kas atsitiktų, kad ir su kokiais sunkumais bei išbandymais susidurtume. Mąstykime Bažnyčios mintimis, būkime ištikimi mūsų Viešpačiui, atsidavę Jo Šventajai Aukai, Jo mokymui, Jo pavyzdžiui. Vakar perskaičiau, kad kardinolas Mülleris, Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas, baiminasi „Bažnyčios suprotestantėjimo“. Jis yra teisus. Tačiau kas yra Naujosios Mišios, jei ne visų laikų Mišių suprotestantinimas? Ir ką turime manyti apie Popiežių, kuris, kaip ir jo pirmtakai, eina į liuteronų bažnyčią? Nesunku prarasti drąsą matant, kaip Bažnyčioje rengiamasi protestantų reformacijos penkių šimtų metų jubiliejui (2017), kaip šiandien aukštinamas Liuterio asmuo, nors jis buvo vienas didžiausių ereziarchų ir schizmatikų istorijoje, aršiai kovojęs su Katalikų Bažnyčia! Iš tiesų, arkivyskupas Lefebvre‘as buvo teisus sakydamas, kad „vienintelė ištikima ir išganinga laikysena Bažnyčios ir jos mokymo atžvilgiu yra kategoriškas atsisakymas priimti šią reformą“, nes tarp Liuterio Reformacijos ir Vatikano II Susirinkimo reformų yra daug bendra. Kartu su Arkivyskupu mes vėl kartojame: „Be jokio maištingumo, kartėlio ar apmaudo, mes tęsiame savo kunigų ugdymo darbą vadovaudamiesi niekada nesikeičiančiu Bažnyčios Mokymu, nuoširdžiai įsitikinę, kad tai – didžiausias dalykas, kuriuo mes galime pasitarnauti Šventajai Katalikų Bažnyčiai, Aukščiausiajam Pontifikui ir būsimosioms kartoms“.
Jūs tai gerai suprantate, brangūs Šv. Pijaus X brolijos draugai ir geradariai. Jūsų karštos maldos, jūsų stebėtinas dosnumas ir jūsų nuolatinis atsidavimas reiškia mums neįkainojamą paramą. Jūsų dėka arkivysk. Lefebvre‘o darbas plėtojasi toliau. Iš visos širdies dėkoju jums už tai.
Mes meldžiame Švenčiausiąją Mergelę gauti jums visų reikalingų malonių. Mes prašome Gerąjį Viešpatį palaiminti jus ir jūsų šeimas, kad galėtumėte šventu adventu pasirengti didžiajai Kalėdų šventei ir kad ateinančius metus, su visais jų džiaugsmais ir sunkumais, pašvęstumėte Dangaus Karalienei.
Švč. Mergelės Marijos paaukojimo šventę, 2015 m. lapkričio 21 d.
+ Bernard Fellay