Vyskupų sinodo, skirto šeimos temai, antrosios sesijos galutinė ataskaita, paskelbta 2015 m. spalio 24 d., užuot perteikusi bendrą Sinodo tėvų nuomonę, labiau atspindi kompromisą tarp visiškai skirtingų pozicijų. Žinoma, jame daugiau ar mažiau primenamas Bažnyčios mokymas apie santuoką ir katalikišką šeimą, tačiau negalime nepastebėti kai kurių nedovanotinų dviprasmybių ir nutylėjimų, o ypač ‒ keleto spragų Bažnyčios disciplinoje, atvertų vardan sielovadinio „gailestingumo“. Apskritai dokumentas daro painiavos įspūdį, ir šia painiava bus neabejotinai pasinaudota, aiškinant jį Bažnyčios mokymui priešinga prasme.
Štai kodėl mums atrodo būtina dar kartą aiškiai pabrėžti iš Kristaus gautą tiesą tiek apie popiežiaus ir vyskupų pareigas, tiek apie santuoką ir šeimą. Mes tai darome vedami tos pačios dvasios, kuri paskatino mus prieš pat Sinodą pasiųsti prašymą popiežiui Pranciškui.
1. Popiežiaus ir vyskupų vaidmuo[1]
Būdami Katalikų Bažnyčios sūnūs, mes tikime, kad Romos vyskupas, šv. Petro įpėdinis, yra Kristaus vietininkas ir visos Bažnyčios galva. Jo valdžia reiškia ganytojo valdžią, jurisdikciją tikrąja to žodžio prasme [teisę teisti]. Atskirų bažnyčių ganytojai ir tikintieji ‒ tiek atskirai, tiek susibūrę draugėn, pavyzdžiui, Bažnyčios susirinkime, sinode ar vyskupų konferencijoje ‒ popiežiaus atžvilgiu turi hierarchinio pavaldumo ir tikro paklusnumo pareigą.
Dievas nustatė, kad, puoselėdama bendravimo vienybę su Romos vyskupu ir išpažindama tą patį tikėjimą, Kristaus Bažnyčia būtų viena kaimenė, vadovaujama vieno ganytojo. Šventoji Dievo Bažnyčia buvo dieviškai įsteigta kaip hierarchinė bendruomenė, kurioje tikinčiuosius vedanti valdžia ateina iš Dievo per popiežių ir jam pavaldžius vyskupus.[2]
Kai aukščiausiasis popiežiaus magisteriumas [mokomoji valdžia] paskelbia autentišką apreikštos tiesos interpretaciją, tiek dogmatinėje, tiek disciplinos srityje, kiti Bažnyčios organai, turintys mažesnę valdžią ‒ pavyzdžiui, vyskupų konferencijos ‒ neturi įgaliojimų kaip nors ją keisti.
Šventųjų dogmų prasmė yra popiežiaus ir vyskupų magisteriumo nustatoma kartą ir visiems laikams; ji turi būti saugoma nuolatos, ir niekam neleidžiama nuo jos nukrypti. Todėl Bažnyčios sielovada, jeigu ji nori vadovautis gailestingumu, turi prasidėti nežinojimo skurdo gydymu, t. y. mokant sielas tiesos, kuri gali jas išganyti.
Šitaip Dievo įsteigtoje hierarchijoje apreikštosios tiesos, priklausančios tikėjimo ir Bažnyčios mokymo sričiai, buvo kaip Šventas lobis pavestos apaštalams ir jų įpėdiniams ‒ popiežiui ir vyskupams, kad jie galėtų jas ištikimai saugoti ir autoritetingai skelbti kitiems. Šio tikėjimo lobio šaltiniai yra Šventojo Rašto knygos ir žodinė Tradicija, kuri, apaštalų gauta iš paties Kristaus ir perduota kitoms kartoms vadovaujant Šventajai Dvasiai, išliko iki mūsų laikų.
Paskelbdama šių Šventajame Rašte ir Tradicijoje slypinčių tiesų prasmę, Bažnyčia autoritetingai įpareigoja tikinčiuosius jomis tikėti kaip apreikštomis Dievo. Todėl klaidinga sakyti, kad popiežiaus ir vyskupų pareiga yra tik patvirtinti tai, ką jiems pateikia „Dievo žmonių“ sensus fidei [lot. tikėjimo supratimas] arba bendra patirtis.
Kaip jau rašėme savo Prašyme Šventajam Tėvui: „Mūsų nerimas kyla iš fakto, kad popiežius šv. Pijus X savo enciklikoje „Pascendi“ pasmerkė tokį dogmos pritaikymą vadinamiesiems šių laikų reikalavimams. Ir šv. Pijus X, ir Jūs, Švenčiausiasis Tėve, gavote visišką valdžią mokyti, pašventinti ir valdyti krikščionis, paklusdami Kristui, tikrajam kaimenės galvai ir ganytojui visais laikais ir visose vietose. Popiežius turi būti ištikimas Jo atstovas žemėje. Tas, kas buvo iškilmingai pasmerkta, negali laikui bėgant tapti teisėta sielovadine praktika.“
Kaip tik tai paskatino arkivysk. Marcelį Lefebvre‘ą savo 1974 m. lapkričio 21 d. deklaracijoje parašyti tokius žodžius:
„Jokia valdžia, netgi aukščiausi hierarchai, negali priversti mūsų atsižadėti katalikų tikėjimo, kurį taip aiškiai išreiškė ir skelbė Bažnyčios magisteriumas ištisus devyniolika amžių. „Bet nors ir mes patys, ‒ sako šv. Paulius, ‒ ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas!“[3]
2. Santuoka ir katalikiška šeima
Dievas pasirūpino žmonių giminės augimu įsteigdamas santuoką ‒ patvarią ir nuolatinę vyro ir moters sąjungą.[4] Krikštytų asmenų santuoka yra ir sakramentas, nes ją į tokią garbę iškėlė pats Kristus. Taigi santuokos ir šeimos institucijos yra kartu ir dieviškos, ir prigimtinės kilmės.
Pirminis santuokos tikslas yra gyvybės davimas vaikams ir jų auklėjimas. Jokia žmogiška valia neturėtų paneigti šio tikslo jam priešingais veiksmais. Antrinis santuokos tikslas yra abipusė sutuoktinių pagalba ir priemonė nuo geismų.
Kristus nustatė, kad santuokos vienybė būtų nuolatinė ir krikščionims, ir visiems žmonėms apskritai. Ši vienybė pasižymi neišardomumu, t. y. santuokinio ryšio niekas negali nutraukti, nei sutuoktiniai, nei jokia žmogiška valdžia. „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“[5] Kalbant apie sakramentinę pakrikštytųjų santuoką, jos vienybę ir neišardomumą dar labiau sustiprina faktas, kad santuoka yra Kristaus sąjungos su savo Nuotaka, Bažnyčia, ženklas. Bet kokie žmonių įstatymai ar veiksmai, priešingi santuokos neišardomumui, neatitinka nei prigimties reikalavimų, nei žmonių visuomenės gėrio. Be to, tikintys katalikai turi rimtą pareigą nesijungti tarpusavyje vien tik civilinės santuokos ryšiu, pamirštant Bažnyčios įsakytą religinę santuoką.
Eucharistijos priėmimui (sakramentinei Komunijai) būtina pašvenčiamosios malonės būklė ir meilės vienybė su Kristumi. Ši sakramentinė Komunija padidina sieloje Dievo meilę; kartu ji reiškia Kristaus meilę Bažnyčiai, susijungusiai su Juo kaip su vieninteliu savo Sužadėtiniu. Todėl tie, kurie sąmoningai gyvena kartu nesusituokę arba svetimaudami priešingai Dievo ir Bažnyčios įsakymams, negali priimti eucharistinės Komunijos, nes duoda blogą teisingumo ir meilės trūkumo pavyzdį ir yra laikomi viešais nusidėjėliais: „Jeigu kas atleistąją veda – svetimauja.“[6] Kad gautum nuodėmių atleidimą per išpažintį, būtina turėti tvirtą pasiryžimą nebenusidėti; todėl tie, kurie atsisako pakeisti savo netvarkingą situaciją, negali gauti galiojančio nuodėmių atleidimo.[7]
Pagal prigimtinį įstatymą, žmogus turi teisę realizuoti savo seksualumą tik teisėtoje santuokoje ir tik paisydamas moralės nustatytų ribų. Štai kodėl homoseksualūs santykiai prieštarauja prigimtiniam ir dieviškam įstatymui. Ne santuokoje sudarytos šeiminės sąjungos (gyvenimas kartu nesusituokus, „antroji“ santuoka ar tos pačios lyties asmenų sąjunga) yra prigimtinio ir dieviško įstatymo reikalavimams priešinga netvarka ir todėl nuodėmė. Jose neįmanoma rasti jokio moralinio gėrio, netgi riboto.
Turint galvoje šiandienines klaidas ir santuokos šventumui bei dorovei priešingus civilinius įstatymus, būtina pabrėžti, kad prigimtinis įstatymas neleidžia jokių išimčių, nes Dievas, duodamas šį įstatymą, savo begaline išmintimi numatė visus atvejus ir visas aplinkybes ‒ ne taip, kaip žmogiški įstatymų leidėjai. Todėl vadinamoji situacinė etika, pagal kurią, prigimtinio įstatymo nustatytas elgesio taisykles reikią pritaikyti prie skirtingų kultūrų ir kintančių aplinkybių, yra nepriimtina. Moralinių problemų sprendimas negali būti paliktas tik sutuoktinių ar jų ganytojo sąžinei ‒ elgesio taisykles jai nustato būtent prigimtinis įstatymas.
Gerojo samariečio rūpestis nusidėjėliu rodo tokį gailestingumą, kuris nesitaiko su jo nuodėme, panašiai kaip gydytojas, norėdamas padėti ligoniui atgauti sveikatą, nesitaiko su jo liga, bet padeda ja atsikratyti. Negalima nutolti nuo Evangelijos mokymo dėl subjektyvistinės pastoracinės praktikos, kuri, pripažindama jį bendrai, neigia jį pavieniais atvejais. Taip pat negalima suteikti vyskupams galią ad casum [liet. tam tikrais atvejais] nepaisyti santuokos neišardomumo įstatymo tuo pačiu nerizikuojant susilpninti Evangelijos mokymo ir suardyti Bažnyčios valdžios. Pagal šį klaidingą požiūrį, tai, kas teigiama doktriniškai, gali būti neigiama sielovadiškai, ir kas draudžiama de jure [liet. įstatymiškai], gali būti leidžiama de facto [liet. faktiškai, praktiškai].
Šioje visiškoje sumaištyje popiežius privalo ‒ paklusdamas savo pareigai ir paisydamas Kristaus nustatytų ribų ‒ dar kartą aiškiai ir tvirtai pabrėžti katalikų tiesą quod semper, quod ubique, quod ab omnibus [liet. kuria visada, visur ir visų buvo tikima, šv. Vincentas Lerinietis, „Priminimas“], ir neleisti, kad šiai visuotinei tiesai būtų vietos mastu prieštaraujama praktiškai.
Sekdami Kristaus patarimu „vigilate et orate“, mes meldžiamės už popiežių: „Oremus pro pontifice nostro Francisco“ ir liekame budrūs: „non tradat eum in manus inimicorum ejus“[8], kad Dievas neatiduotų jo priešų valiai. Mes prašome Marijos, Bažnyčios Motinos, gauti jam malonių, kurios padėtų jam būti ištikimam jos Dieviško Sūnaus turtų sergėtojui.
Mencingenas, 2015 m. spalio 27 d.
+ Bernard FELLAY
Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinis vyresnysis
[1] Tridento Susirinkimas, 4 sesija; Vatikano I Susirinkimas, konstitucija Dei Filius; dekretas Lamentabili, 6.
[2] Mt 16, 18‒19; Jn 21, 15‒17; Vatikano I Susirinkimas, konstitucija Pastor Aeternus.
[3] Gal 1, 8.
[4] Pr 2, 18‒25.
[5] Mt 19, 6.
[6] Mt 19, 9; Mt 5, 32.
[7] Leonas XIII, Arcanum Divinae Sapientiae; Pijus XI, Casti Connubii.
[8] Oratio pro summo Pontifice.