Popiežiaus geros valios ženklas Brolijai

Redakcijos pokalbis su Brolijos kunigais Shane‘u Pezzutti ir Edmundu Naujokaičiu 2015 m. rugsėjo 9 d.

Redakcija: Gerbiamas kunige, rugsėjo 1 dieną perskaitėme Šventojo Tėvo Pranciškaus laišką Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkui, arkivyskupui Rino Fisichella‘i, apie jubiliejinius Gailestingumo metus. Arkivyskupas Fisichella yra pagrindinis Gailestingumo jubiliejaus organizatorius. Laiške be kita ko rašoma:

„Galiausiai galvojame apie tikinčiuosius, kurie dėl įvairių priežasčių lanko Šv. Pijaus X brolijos kunigų aptarnaujamas bažnyčias. Šie Gailestingumo metai neatstumia nei vieno. Keletas brolių vyskupų iš įvairių pusių kalbėjo man apie tų tikinčiųjų gerą tikėjimą ir sakramentinę praktiką, deja, lydimą sielovadiniu požiūriu nelengvos situacijos. Turiu vilties, kad netolimoje ateityje bus rasti sprendimai, kaip atstatyti pilną bendrystę su Brolijos kunigais ir vyresniaisiais. Tuo tarpu, skatinamas būtinybės ieškoti tų tikinčiųjų gėrio, aš savo iniciatyva nutariu, kad tie, kas per tuos Gailestingumo metus kreipsis į Šv. Pijaus X brolijos kunigus norėdami priimti Susitaikymo Sakramentą, galiojančiai ir leistinai gautų savo nuodėmių išrišimą.“

Kaip tradiciniai katalikai, lankantieji Brolijos Mišias, turėtų reaguoti į tokį popiežiaus pareiškimą?

Kun. Shane (sk. Šeinas): Pirmiausia, Tradicijai ištikimi katalikai, kurie lanko Šv. Pijaus X brolijos kunigų aukojamas Mišias, žinoma, turėtų jaustis dėkingi Popiežiui Pranciškui už tokį draugišką gestą Brolijos atžvilgiu. Turime pripažinti, kad Šventasis Tėvas ištiesė mums savo gailestingą ranką. Šis gestas parodo, kad, nors Vatikanas daugeliu klausimų vis dar nesutaria su Brolija, mūsų Brolijai Popiežiaus širdyje tikrai skirta ypatinga vieta. Tačiau turime pripažinti ir faktą, jog Šv. Pijaus X brolijos kunigų klausomos išpažintys bei duodamas išrišimas – nuodėmių atleidimas – ir taip yra galiojantys. Tam visai nėra būtinas šis popiežiaus pareiškimas ir juridinis leidimas. Tai visiškai aišku. Be abejo, turėtume parodyti pagarbą, mandagumą ir dėkingumą Šventajam Tėvui už jo geraširdišką bei tėvišką dėmesį mums ir mūsų padėčiai, bet turime būti ir realistai. Mes nemanome, kad mūsų tarnystei būtinas toks ypatingas leidimas.

Kun. Edmundas: Pirmoji mūsų reakcija yra trumpai išreikšta Brolijos Generalinių namų rugsėjo 1 d. pranešime spaudai: „Kunigų brolija reiškia Vyriausiajam Ganytojui padėką už jo tėvišką gestą“. Šv. Tėvo pareiškimas dokumente, kurio tema iš pažiūros neturi nieko bendra su katalikų Tradicijos problematika, rodo jo ypatingą dėmesį Tradicijos judėjimui ir ypač Šv. Pijaus X kunigų brolijai. Tai vienas iš daugelio pastaraisiais metais matomų ženklų, kad popiežius palankiai žiūri į Broliją ir vertina jos pastangas šiais sunkiais Bažnyčiai laikais.

Gailestingumo reikia nusidėjėliams, prasikaltėliams. Be jokios abejonės, mes visi esame nusidėjėliai ir mūsų išganymas priklauso nuo Viešpaties gailestingumo, kurio vienas iš įrankių yra Bažnyčios skelbiami jubiliejai. Ar Šv. Tėvas šiame laiške išskiria Broliją, jos kunigus ir tikinčiuosius kaip ypatingą nusidėjėlių kategoriją, šalia aukščiau minimų kalinių ir abortus padariusių moterų? Žodžiai „šie Gailestingumo metai neatstumia nei vieno“ galėtų sudaryti tokį įspūdį. Atrodo, kad dėl „sielovadiniu požiūriu nelengvos situacijos“ ir „pilnos bendrystės“ trūkumo kalta būtent Brolija, jos vyresnieji. Popiežius to neteigia. Jis rašo ne tiek apie Broliją kaip instituciją, kiek apie tikinčiuosius, kurie priima sakramentus iš Brolijos kunigų. Pritaria kai kurių vyskupų pagyrimams dėl tų tikinčiųjų „gero tikėjimo ir sakramentinės praktikos“. Jo intencija yra ne paskatinti tradicionalistus gailėtis, o tiesiog palengvinti jiems prieiti išpažinties, be kurios negalima gauti jubiliejinių atlaidų.

Mes meldžiame Dievo gailestingumo, bet ne dėl „pilnos bendrystės“ su Šv. Sostu trūkumo – nuo pat savo teisėto ir Romos palaiminto įkūrimo 1970 m. Brolija yra visiškoje bendrystėje su Bažnyčia. Tetrūksta pilno praktinio bendradarbiavimo su Šv. Sostu ir vyskupais, bet tai yra ne kanonų teisės, o bažnytinės politikos problema. Problemos šaknys – bendroje Bažnyčios krizėje.

R.: Kokia yra Brolijos pozicija dėl jos kunigų klausomų išpažinčių galiojimo? Ar šios išpažintys iki šiol buvo negaliojančios ir tokios liks iki šių metų gruodžio 8 d. – Gailestingumo metų pradžios? Kodėl dabar tapo reikalingas specialus popiežiaus leidimas?

Kun. Shane: Norėdami atsakyti į šį klausimą, pirmiausia turime suvokti sakramentų esmę. Kad sakramentas būtų sakramentas, jis, žinoma, turi būti galiojančiai teikiamas. Tai vadinama sakramento galiojimu. Kad sakramentas būtų galiojantis, būtina naudoti tinkamą sakramento formą ir materiją. Be to, sakramento teikėjas privalo turėti teisingą intenciją. Taip pat būtina, kad sakramentą teiktų teisėtai įšventintas kunigas ar vyskupas (išskyrus neatidėliotino Krikšto atvejį, kai krikštyti gali ir pasaulietis). Tiesa, kurių sakramentų galiojimui būtina ir jurisdikcija. Tai pasakytina apie Atgailos ir Moterystės sakramentus. Taigi, kad kunigas galėtų galiojančiai klausyti išpažinčių ir duoti išrišimą, normaliu atveju jam turi būti suteikta jurisdikcija.

Kun. Edmundas: Taip, ir Brolijos Generalinių namų pranešime spaudai skaitome: „Teikiant Atgailos sakramentą, ji [Brolija] visuomet ir visiškai saugiai rėmėsi išimtine jurisdikcija, kurią suteikia Kanonų teisės kodekso Bendrosios nuostatos. Šventųjų metų proga popiežius Pranciškus nori, kad visi tikintieji, pageidaujantys atlikti išpažintį Šv. Pijaus X brolijos kunigams, galėtų tai daryti be jokio nerimo“.

Aišku, jei popiežius Pranciškus tebūtų norėjęs išsklaidyti nepagrįstą tikinčiųjų nerimą, jis būtų taip ir parašęs: Brolijos kunigų teikiamas išrišimas yra ir bus galiojantis bei leistinas. Tačiau jis kalba apie specialų leidimą tikintiesiems eiti išpažinties (tad kartu ir jurisdikcijos suteikimą Brolijos kunigams ją klausyti), apribotą Gailestingumo metais. Tad atrodytų, kad paprastai šie kunigai tokios jurisdikcijos neturi. O be jurisdikcijos – teisinio įgaliojimo – išrišimas yra ne tik neleistinas, bet ir negaliojantis: „Kad išrišimas iš nuodėmių būtų galiojantis, reikalaujama, kad teikėjas šalia šventimų galios turėtų tikinčiųjų atžvilgiu galią teikti išrišimą.“ (Kanonų teisės kodeksas (1983), kan. 966 § 1.)

R.: Bet ką tiksliai reiškia jurisdikcija?

kun. Shane: Garsusis moralės teologas Dominicas Prummeris rašo: „Iurisdictio ecclesiastica in genere est potestas regendi, iudicandi, coercendi homines baptizatos in ordine ad sanctitatem et beatitudinem supernaturalem“ (liet. „Bažnytinė jurisdikcija apskritai yra galia valdyti, teisti ir bausti krikštytus žmones jų šventumo ir antgamtinės laimės labui“) . Taigi, jurisdikciją kunigui suteikia jo teisėta bažnytinė vyresnybė, kad jis valdytų, teistų ir vestų jam pavestus krikštytus tikinčiuosius į antgamtinį šventumą bei dangaus laimę.

Teisėtas vyresnysis kunigui turi suteikti jurisdikciją, apimančią tam tikrą tikinčiųjų grupę. Gavęs jurisdikciją konkrečioms sieloms, kunigas gali galiojančiai klausyti tų žmonių išpažinčių ir duoti jiems išrišimą. Tai vadinama įprastine (ordinarine) jurisdikcija.

Kun. Edmundas: Pirmiausia, Bažnytinė teisė aiškiai skiria pašvęstojo gyvenimo institutų narius (bei jų namų pastovius gyventojus) ir paprastus tikinčiuosius, lankančius pamaldas tų institutų bažnyčiose ar koplyčiose. Šv. Pijaus X brolija yra popiežiškosios teisės dvasininkų institutas, 1970 m. įsteigtas arkivysk. M. Lefebvre‘o pagal Kanonų teisės nuostatas ir pripažintas Šv. Sosto. 1975 m. pradidėjęs Brolijos persekiojimas nesirėmė Kanonų teise, tad Brolija toliau visiškai teisėtai egzistuoja ir veikia. Jos vyresnieji turi galią patys klausyti „savo pavaldinių ir kitų, dieną ir naktį gyvenančių namuose, išpažinčių“ (kan. 968 § 2) bei suteikti bet kuriam kunigui teisę jų klausyti (kan. 969 § 2). Todėl nėra jokių abejonių dėl tokių išpažinčių leistinumo ir galiojimo.

Tačiau Brolijos kunigai klauso visų katalikų, nuolat ar tik kartais lankančių Brolijos bažnyčias bei koplyčias, išpažinčių. O Kodekse skaitome: „Tik vietos Ordinaras yra kompetentingas suteikti bet kuriam kunigui galią klausyti visų tikinčiųjų išpažinčių.“ (kan. 969 § 1.) Tad čia galioja ne Brolijos vyresniųjų, o vietos ordinaro (paprastai vyskupo) jurisdikcija. Toks leidimas turi būti raštiškas (kan. 973). Kiekvienas kunigas gali bet kam suteikti išrišimą be tokio leidimo, tik jei nusidėjėlis yra mirtiname pavojuje (kan. 976). Brolijos kunigai tokio leidimo neturi, o tikintieji paprastai nėra mirtiname pavojuje...

R.: Ar tai vis dėlto reiškia, kad Brolijos kunigų teikiamas Atgailos sakramentas negalioja?

kun. Edmundas: Ne, išrišimas galioja! Tai akivaizdu kiekvienam, bent kiek susipažinusiam su kanonų teise, su jos taikymo principais ir praktika. Tačiau tai ne visada paprasta išaiškinti eiliniams tikintiesiems. Bet galime pabandyti kuo trumpiau išdėstyti Brolijos argumentaciją.

Brolijos pranešimas spaudai mini „Kanonų teisės kodekso Bendrąsias nuostatas“, t. y. to Kodekso Pirmąją knygą, kurioje randame kanoną: „Jei kokiu nors konkrečiu atveju nebūtų aiškaus tiek visuotinio, tiek dalinio įstatymo ar papročio potvarkio, klausimas, nebent būtų baudžiamasis, sprendžiamas atsižvelgiant į (1) panašiems atvejams išleistus įstatymus, (2) bendruosius teisės nuostatus, taikomus laikantis (3) teisinės lygybės principo, (4) Romos Kurijos jurisprudenciją ir praktiką, o taip pat (5) bendrą ir pastovią teisininkų nuomonę.“ (Kan. 19.)

Nėra bažnytinio įstatymo, reglamentuojančio kunigų veiklą ir tikinčiųjų elgesį visuotinės Bažnyčios krizės atveju. Neįrodinėsime Bažnyčios krizės fakto, bet, manau, jis yra gana akivaizdus kiekvienam neabejingam Bažnyčios gyvenimui. Dėl krizės milijonai tikinčiųjų neturi galimybės atlikti išpažintį pas sveikos katalikiškos moralinės ir pastoralinės teologijos besilaikančius kunigus. Po Vatikano II Susirinkimo pakeistos Atgailos sakramento apeigos yra galiojančios, galbūt daug kunigų ir turi gerą valią bei sakramentų teikimui būtiną intenciją, bet teologija, kurios jie išmoko moderniose seminarijose, yra visiškai iškreipta, o pastoralinė praktika persunkta subjektyvizmo, charizmatizmo, laksizmo (perdėto atlaidumo), psichologizmo dvasios. Masiškai piktnaudžiaujama kolektyviniu išrišimu be individualios išpažinties. Klaidingai aiškinamas Dievo gailestingumas naikina nuodėmės suvokimą. Visa tai kelia didžiulį pavojų sielų išganymui.

Tad Bažnyčios krizė sukuria nepaprastąją padėtį, būtinybės būklę, kurioje ne visada galime remtis tik esamais kanonais. Kyla neaiškumas, kurį galime išspręsti remdamiesi kan. 19 nurodytais penkiais būdais. Tų nuorodų taikymas – ne kazuistinis kanonų „prilenkimas“ savo naudai, o teisinėje praktikoje įprastinė procedūra. Tuo pasiremdami darome išvadą, kad kunigai būtinybės būklėje gauna papildomąją jurisdikciją (jurisdictio suppleta) teikti sakramentus, taip pat ir išpažintį. T. y. Brolijos kunigai negavo paprastosios jurisdikcijos iš vietos vyskupo, bet – kol trunka būtinybės būklė – gauna papildomąją jurisdikciją iš pačios Bažnyčios. Jų teikiamas Atgailos sakramentas yra leistinas ir galiojantis.

R.: O kaip minėti kanonų teisės principai turėtų būti taikomi Šv. Pijaus X kunigų brolijai?

Kun. Shane – Pirmiausia turime suprasti, kad su jurisdikcija susiję Bažnyčios įstatymai taikytini tik tada, kai Bažnyčia yra „normalioje“ būklėje arba išgyvena „normalų“ savo istorijos laikotarpį. „Normalus“ laikotarpis – tai laikai, kai erezijos, klaidos, piktnaudžiavimai liturgijoje ir kiti papiktinimai nėra visuotinai paplitę Bažnyčioje ir nekelia pavojaus katalikų sielų išganymui. Brolijos kunigai kartu su arkivyskupu Marceliu Lefebvre‘u tvirtina, kad dabartiniai laikai Katalikų Bažnyčioje tikrai nėra „normalūs“. Mes teigiame, kad, kaip kunigas Edmundas ką tik minėjo, Bažnyčioje šiandien yra nepaprastoji padėtis, pavojaus, arba būtinybės, būklė.

Daugelis tikinčiųjų pasipiktino savo kunigai ir vyskupais. Todėl jie kreipėsi į Šv. Pijaus X brolijos kunigus, prašydami aukoti tradicines šv. Mišias, teikti jiems tradicinius sakramentus, mokyti juos tradicinio katekizmo ir padėti jiems išlaikyti visų laikų katalikų tikėjimą šiais chaoso ir painiavos Bažnyčioje laikais. Todėl įprastinė jurisdikcija šiuo atveju netaikoma. Kodėl? Nes aukščiausias Bažnyčios įstatymas yra sielų išganymas. Lex suprema est salus animarum. Jurisdikcijos galia kunigui suteikiama būtent tam, kad jis padėtų sieloms pasiekti išganymą. Jurisdikcijos suteikimo tikslas – sielų GĖRIS. Bet, jeigu tikinčiuosius stipriai papiktina jų parapijų kunigai, kuriems suteikta įprastinė jurisdikcija tų tikinčiųjų sieloms, ką jie privalo daryti, kad išgelbėtų savo sielas? Kur jiems kreiptis pagalbos? Daug tokių tikinčiųjų (mes vadiname juos tradicionalistais arba Tradicijai ištikimais katalikais) ateina pas Šv. Pijaus X brolijos kunigus ir prašo jų pagalbos. Brolijos kunigai jų neatstumia. Mūsų kunigų naudojama jurisdikcija vadinama suteiktąja jurisdikcija arba ekstraordinarine (išimtine) jurisdikcija.

Prašytume detaliau paaiškinti, kaip šiam klausimui galima pritaikyti 19 kanone nurodytus būdus?

Kun. Edmundas: Pamėginsiu tai padaryti kuo trumpiau:

1) „Teisinė analogija“ su panašiems atvejams išleistais įstatymais:

„Bendros faktinės ar teisinės klaidos atveju arba esant pozityviai ir galimai tiek teisinei, tiek faktinei abejonei, Bažnyčia tiek išorinėje, tiek sąžinės srityje papildo vykdomąją valdymo galią (supplet Ecclesia... potestatem regiminis exsecutivam).“ (Kan. 144 § 1.) „Ta pati norma taikoma galioms, apie kurias kalbama kan. 882, 883 [Sutvirtinimas], 966 [Atgaila] ir 1111 § 1 [Santuoka].“ (Kan. 144 § 2.)

„Kiekvienas kunigas, net ir neturintis galios klausyti išpažinčių, galiojančiai ir leistinai išriša nuo bet kokios cenzūros ir nuodėmės visus mirties pavojuje esančius atgailotojus netgi tada, jei būtų kitas aprobuotas kunigas.“ (Kan. 976.)

„Deleguota valdžia išnyksta, pasibaigus įgaliojimui [...]. Nežiūrint to, aktas, kilęs iš deleguotos valdžios, naudojamos vien sąžinės srityje, atliktas dėl dėmesio neatkreipimo, pasibaigus suteikimo laikui, galioja.“ (Kan. 142 § 1-2.)

Žinoma, būtinybės būklė dėl Bažnyčios krizės nėra nei faktinė nei teisinė klaida, nei abejonė, nei fizinės mirties pavojus, nei įgaliojimo pabaigos pražiūrėjimas. Tačiau leistina analogija su būtinybės būklės keliamu dvasinės mirties pavojumi, su kitais principo „Bažnyčia papildo“ atvejais, rodančiais Bažnyčios intenciją sukurti kuo mažiau apribojimų sakramentų teikimui.

2) Iš daugelio bendrųjų teisės nuostatų išpažinties atveju galime pasinaudoti kad ir šiuo: „Sacramenta sunt propter homines, non homines propter Sacramenta – Sakramentai yra dėl žmonių, ne žmonės dėl sakramentų“. Šią aksiomą taiko kan. 213: „Tikintieji turi teisę gauti iš šventųjų Ganytojų pagalbą, kylančią iš dvasinių Bažnyčios turtų, ypač iš Dievo žodžio bei sakramentų.“ Tikintieji turi teisę į neiškreiptą katalikišką doktriną ir galiojančius sakramentus tradicinėmis apeigomis, ir ši teisė aukštesnė už jurisdikcinius apribojimus.

Dar svarbesnis nuostatas: „Salus animarum suprema lex, Sielų gerovė – aukščiausias įstatymas“. „Perkėlimo bylose taikomi kan. 1747 nuostatai, laikantis kanoninio lygiateisiškumo principų ir atsižvelgiant į sielų gerovę, kuri visuomet Bažnyčioje turi būti aukščiausiu įstatymu“ (kan. 1752). Todėl „vietos Ordinaras bei kompetentingas vyresnysis be svarbios priežasties negali atšaukti pastoviai suteiktos galios klausyti išpažinčių“ (974 § 1). Kiekvienas Bažnyčios gerove tikrai besirūpinantis vyskupas be jokios abejonės suteiktų Brolijos kunigams šią galią, jei jo negąsdintų dabartinė Tradicijai priešiška politika Bažnyčioje.

3) Teisinė lygybė (aequitas, epikeia) – protingas ir saikingas įstatymo interpretavimas pagal įstatymų leidėjo intenciją, ne pagal įstatymo raidės griežtumą. Teisinės lygybės pavyzdys, analogiškai taikytinas mūsų atveju: „Jei cenzūra draudžia švęsti sakramentus ar sakramentalijas ar atlikti valdymo veiksmus, šis draudimas sustabdomas kiekvieną kartą, kai tai yra būtina, norint pasirūpinti mirties pavojuje esančiais tikinčiaisiais. Be to, jei cenzūra latae sententiae nebuvo paskelbta, draudimas sustabdomas visuomet, kai tikintysis prašo sakramento, sakramentalijos ar valdymo veiksmo. Toks tikinčiojo prašymas yra leistinas esant bet kokiai teisingai priežasčiai.“ (Kan. 1335.)

Galėtume surasti daug pavyzdžių iš (4) Romos Kurijos jurisprudencijos ir praktikos kraštuose, kuriuose Bažnyčia persekiojama (kuo platesnės jurisdikcijos suteikimas). Daug citatų, rodančių (5) bendrą ir pastovią teisininkų nuomonę pateikia buvęs Rytų Europos distrikto vyresnysis kun. Karlas Stehlinas savo knygoje „W obronie Prawdy Katolickiej“, Warszawa, 2001, p. 233-249.

R.: Tai gana sudėtinga...

Kun. Edmundas: Esmė yra labai paprasta: kiekvienas tikintysis yra asmeniškai atsakingas už savo išganymą; išganymui būtini sakramentai, ypač išpažintis, į kuriuos tikintieji turi griežtą teisę; dėl Bažnyčios krizės tikintiesiems vis sunkiau gauti sakramentus jų tradicine forma ir katalikiškoje sielovadinėje aplinkoje; Brolijos kunigai gali, tad ir privalo visiems juos teikti, ir tam jie neabejotinai gauna iš Bažnyčios papildomąją jurisdikciją. „Sielų išganymas – aukščiausias įstatymas“, kuriam pavaldūs visi bažnytiniai kanonai. Jei miršti badu ir neturi pinigų, gali pasiimti maisto iš parduotuvės; jei dega namas, gali išlaužti jo brangias duris, kad išbėgtum, nors namas svetimas. Jei modernistinė Bažnyčios hierarchų politika įvaro tave į kampą, gali ir privalai daryti viską, kad išgelbėtum savo ir savo vaikų sielas, nepaisydamas jokių teisinių argumentų. Visa kita yra skrupulai! Dėl susidariusios būtinybės būklės atsakinga ne Brolija, o posusirinkiminės reformos. Brolijos kunigai nieko labiau netrokšta kaip krizės pabaigos, laikų, kada vėl galėsime griežtai laikytis kanonų teisės santykiuose su Roma ir vietos ordinarais.

Reikia aiškiai skirti Bažnyčios teisę ir Bažnyčios vidinio gyvenimo politiką: teisė yra svarbus įrankis Bažnyčios išganomajame darbe, bet visuomet tik įrankis, o ne tikslas. Gi politika yra teisės, turto, ryšių, idėjų ir kitų dalykų naudojimas konkrečiomis aplinkybėmis. Brolija neturi problemų su Bažnyčios teise, tik su dabartine bažnytine politika, kuri tarnauja ne sielų išganymui o klaidingos modernizmo ideologijos įtvirtinimui. Teise naudojamasi kaip ginklu prieš įstatymo leidėjo tikrąją intenciją – sielų gerovę.

R.: Bet kuo galima pagrįsti Jūsų teiginį, kad šiuo metu Katalikų Bažnyčioje yra „pavojaus būklė“ arba „būtinybės būklė“? Popiežius Pranciškus juk taip tikrai nemano, tiesa?

kun. Shane: Žinoma, atrodo, kad Popiežius Pranciškus nesutinka su Brolija, jog šiandien Bažnyčia yra „pavojaus būklėje“. Tačiau „pavojaus būklė“ šiandien egzistuoja tiek objektyviame, tiek subjektyviame lygmenyje. Objektyviame lygmenyje mes diena iš dienos tampame nuolatinių Katalikų Bažnyčioje vykstančių skandalų bei papiktinimų mokymo, moralės, disciplinos, teologijos, liturgijos ir kitose srityse liudininkais. Subjektyviame lygmenyje, kaip jau minėjau, daugelis katalikų tikinčiųjų tapo šių teologinių ar liturginių papiktinimų savo parapijose aukomis ir todėl paliko savo parapijas, kad rastų gerą katalikų kunigą ir bendruomenę. Štai kodėl jie kreipėsi į Šv. Pijaus X brolijos kunigus. Jie tiesiog iš visų jėgų stengiasi išlaikyti katalikų tikėjimą. Deja, jie neberanda katalikų tikėjimo savo parapijose, todėl ateina pas mus. Būtent dėl to Pijaus X kunigų brolija buvo įsteigta, būtent todėl ji ir toliau tęsia savo darbą. XX a. aštuntajame dešimtmetyje tikintieji maldavo arkivyskupą Lefebvre‘ą atsiųsti jiems visų laikų katalikų Tradicijai ištikimų kunigų. Ir iki šiol tikintieji tebeprašo to paties.

R.: Kaip būtų galima tiksliau apibūdinti dabartinius santykius tarp Šv. Pijaus X kunigų brolijos ir Vatikano?

kun. Shane: Svarbiausia, mūsų Brolijos generalinis vyresnysis vysk. Bernardas Fellay 2014 m. rugsėjo 23 d. susitiko su kardinolu Gerhardu Mülleriu, ir jie kartu nusprendė tęsti doktrinines diskusijas „platesniame ir mažiau formaliame kontekste, nei ankstesnių susitikimų metu“ (tos doktrininės diskusijos vyko nuo 2009 m. spalio iki 2011 m. balandžio). Todėl buvo nuspręsta, kad Vatikanas siųs vyskupus į Šv. Pijaus X kunigų brolijos seminarijas Vokietijoje, Prancūzijoje ir Amerikoje tęsti šias doktrinines diskusijas. Vysk. Athanasius Schneideris aplankė mūsų seminarijas Prancūzijoje ir JAV ir viešai gyrė Šv. Pijaus X kunigų brolijos darbą. Be to, kardinolas Brandmülleris aplankė mūsų seminariją Vokietijoje ir taip pat buvo sužavėtas.

Popiežius Pranciškus paminėjo šiuos apsilankymus aptartame laiške apie Gailestingumo metus. Taigi, pastaruoju metu Šv. Pijaus X kunigų brolija ir Vatikanas tęsia doktrinines diskusijas apie abejonių keliančias Vatikano II Susirinkimo nutarimų dalis ir apie Novus Ordo missae – 1970 m. sukurtą Naująją Mišių tvarką, bet dabar kalbama labiau neoficialiu lygmeniu nei anksčiau.

R.: Tikimės, kad popiežius Pranciškus pakeis šią situaciją...

Kun. Edmundas: Šių metų rugpjūčio 21 d., kada pagal reformuotąjį liturginį kalendorių švenčiama šv. Pijaus X šventė, popiežius Pranciškus ilgai meldėsi prieš Pijaus X kapo Šv. Petro bazilikoje. Ta proga prelatui Lucio Bonora‘i popiežius tarė:

„Jau sakiau jums, esu šv. Pijaus X garbintojas.“ Pranciškui ypač imponuoja jo pirmtako paprastumas asmeniniame gyvenime, katechetinis uolumas. Kaip ir Pijus X, Pranciškus be kitų popiežiaus pareigų stengiasi ir asmeniškai pamokslauti tikintiesiems. Tą dieną popiežius neminėjo Šv. Pijaus X brolijos, bet gal prisiminė ją savo maldose?

Kaip ir milijonai katalikų visame pasaulyje, su nerimu laukiame spalio mėnesį vyksiančio vyskupų sinodo šeimos klausimu. Norisi tikėti, kad šis palankumo ženklas (pareiškimas dėl Brolijos kunigų išpažinčių) nereiškia popiežiaus noro „neutralizuoti“ griežtą Brolijos poziciją šeimos etikos revoliucionierių atžvilgiu. Ateinančiais mėnesiais turime sustiprinti savo maldas už Bažnyčią, kad Gailestingumo metais Viešpats parodytų jai savo gailestingumą ir sutrumpintų krizės laikotarpį.

R.: Ačiū už pokalbį!