I. Klaidingi maldininkai ir klaidingas pamaldumas Šventajai Mergelei
Aš randu septynias klaidingųjų maldininkų ir klaidingojo pamaldumo Šventajai Mergelei rūšis: 1. kritiškieji maldininkai; 2. skrupulingieji maldininkai; 3. išoriškieji maldininkai; 4. išpuikusieji maldininkai; 5. nepastovieji maldininkai; 6. veidmainingieji maldininkai; 7. savanaudiškieji maldininkai.
1. Kritiškieji maldininkai
Kritiškieji maldininkai paprastai būna pasipūtę, laisvamaniški ir savimi patenkinti mokslininkai, viduje turintys tam tikro pamaldumo Šventajai Mergelei, tačiau kritikuojantys kaip neatitinkančią jų vaizduotės beveik kiekvieną pamaldumo Šventajai Mergelei praktiką, kurios paprastai ir šventai laikosi šiai gerajai Motinai pamaldūs paprasti žmonės. Jie abejoja visais Švenčiausiosios Mergelės gailestingumą bei galybę liudijančiais stebuklais ir istorijomis, pateiktomis pasitikėjimo vertų autorių arba užrašytomis vienuolių ordinų metraščiuose. Jiems sunku žiūrėti į paprastus ir nuolankius žmones, suklupusius pasimelsti Dievui prie Šventosios Mergelės altoriaus ar paveikslo, kartais – kryžkelėje; jie kaltina juos stabmeldyste, tarsi šie garbintų medį ar akmenį; jie sako nemėgstą tokio išorinio pamaldumo ir nesą tokie silpnapročiai, kad galėtų patikėti daugybe sklindančių pasakojimų ir istorijų apie Šventąją Mergelę. Išgirdę apie šventųjų Tėvų nuostabiąsias liaupses Šventajai Mergelei, jie arba atsako, kad anie kaip oratoriai kalbėjo perdėdami, arba neteisingai aiškina jų žodžius.
Reikia labai baimintis šios rūšies klaidingųjų maldininkų ir pasipūtusių bei pasaulietiškų žmonių, be galo kenkiančių Švenčiausiosios Mergelės pamaldumui ir veiksmingai atstumiančių nuo jo žmones kovos su piktnaudžiavimais dingstimi.
2. Skrupulingieji maldininkai
Skrupulingieji maldininkai yra žmonės, bijantys Motinos gerbimu sumenkinti Sūnų, vienos aukštinimu pažeminti kitą. Jie negali pakęsti, kad Šventoji Mergelė būtų pagrįstai liaupsinama, kaip darė šventieji Tėvai; jie vos ne vos pakenčia, jei daugiau žmonių klūpi priešais Marijos altorių, negu priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, tarsi besimeldžiantys Šventajai Mergelei nesimelstų Jėzui Kristui! Jie nenori, kad taip dažnai būtų kalbama apie Šventąją Mergelę ir kreipiamasi į ją.
Štai ką jie paprastai sako: „Kokia nauda iš šitiek rožančių, brolijų ir išorinių pamaldumo Šventajai Mergelei praktikų? Jose slypi daug neišmanymo. Tai pasityčiojimas iš mūsų religijos. Kalbėkime apie pamaldžiuosius Jėzui Kristui (tarp kitko, tardami jo vardą, jie dažnai nenusiima kepurės): reikia kreiptis į Jėzų Kristų, jis yra vienintelis mūsų tarpininkas; reikia skelbti Jėzų Kristų, štai kas svarbu!“
Tai, ką jie sako, tam tikra prasme teisinga; tačiau kad jie panaudoja tai pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei trukdymui, yra labai pavojinga – tai subtilios piktojo pinklės, spendžiamos didesnio gėrio dingstimi, kadangi Jėzus Kristus niekada taip nepagerbiamas, kaip pagerbiant Švenčiausiąją Mergelę. Ji garbinama tik dėl tobulesnio Jėzaus Kristaus pagerbimo, nes jos ieškoma tik kaip kelio, vedančio į siekiamą tikslą, kuris yra Jėzus.
Šventoji Bažnyčia su Šventąja Dvasia pirma laimina Šventąją Mergelę, po to – Jėzų Kristų: Benedicta tu in mulieribus, et benedictus fructus ventris tui, Jesus („Tu pagirta tarp moterų, ir pagirtas tavo įsčių vaisius Jėzus“, Lk 1, 42). Ne dėl to, kad Šventoji Mergelė didesnė už Jėzų Kristų ar lygi jam, nes tai būtų nepakęstina erezija, bet dėl to, kad norint tobuliau palaiminti Jėzų Kristų, pirmiau reikia laiminti Mariją. Tad kartu su visais tikraisiais Šventosios Mergelės maldininkais ir priešingai klaidingiems skrupulingiesiems sakykime: „O Marija, tu pagirta tarp moterų, ir pagirtas tavo įsčių vaisius Jėzus“.
3. Išoriškieji maldininkai
Išoriškieji maldininkai yra iš tų žmonių, kurie visą pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei apriboja išorine praktika, kurie vertina tik pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei išorę, nes neturi vidinės dvasios, kurie vėrinį kalba prisiversdami ir paskubomis, kelerias Mišias išklauso be susikaupimo, procesijose dalyvauja be pamaldumo, visose brolijose veikia nekeisdami savo gyvenimo, nepažabodami savo aistrų ir nesekdami Švenčiausiosios Mergelės dorybėmis. Jie mėgta tik tai, kas pamaldume jausminga, bet nevertina to, kas svaru; jei jų praktika bejausmė, jie mano, kad ji neveiksminga, peikia ją ir meta arba viską daro priešokiais. Pasaulis pilnas tokių išoriškųjų maldininkų, ir nėra už juos kritiškiau žvelgiančių į tuos maldos žmones, kurie vidų laiko esminiu, bet neniekina nė išorės dėl kiekvienam tikrajam pamaldumui būdingo kuklumo.
4. Išpuikusieji maldininkai
Išpuikusieji maldininkai yra savo aistrose nugrimzdę nusidėjėliai arba pasaulio mylėtojai, po gražiu krikščionio ir Šventosios Mergelės maldininko vardu slepiantys arba puikybę, arba šykštumą, arba neskaistumą, arba girtuoklystę, arba rūstybę, arba keiksmus, arba piktžodžiavimus, arba neteisingumą ir t. t.; ramiai užmigę savo bloguose įpročiuose, pernelyg nesistengdami taisytis ta dingstimi, kad jie pamaldūs Šventajai Mergelei; besiviliantys, kad Dievas jiems atleis, kad jie nemirs be išpažinties ir kad nebus pasmerkti, nes kalbėdavo vėrinį, šeštadieniais pasninkaudavo, priklausė šventojo rožančiaus arba škaplieriaus brolijai ar jų kongregacijoms, dėvėdavo mažąjį abitą ar Šventosios Mergelės grandinėlę ir t. t.
Kai jiems sakoma, kad jų pamaldumas – tik velnio apgaulė ir pražudyti galintis pavojingas pasitikėjimas savimi, jie nenori tuo tikėti. Jie sako, kad Dievas esąs geras ir gailestingas, kad jis sukūręs mus ne pasmerkimui, kad nesą nenuodėmingų žmonių, kad prieš mirtį pakanką gero peccavi („nusidėjau“). Vėlgi, kad jie esą pamaldūs Šventajai Mergelei, kad dėvi škaplierių, kad kasdien nepriekaištingai ir be tuštybės kalba septynis Pater ir septynis Ave jos garbei, kad kartais sukalba vėrinį bei Šventosios Mergelės valandas, kad pasninkauja ir t. t. Patvirtindami tai, ką sako, ir dar labiau nugrimzdami į klaidą, jie papasakoja keletą girdėtų ar knygose skaitytų istorijų, nesvarbu, ar teisingų, ar ne, tikinančių, kad numirę mirtinojoje nuodėmėje be išpažinties, bet gyvenime sukalbėję keletą maldų ar kaip nors praktikavę pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei, arba buvo prikelti, kad galėtų atlikti išpažintį, arba anų sielos stebuklingu būdu pasiliko kūnuose iki išpažinties, arba iš Švenčiausiosios Mergelės gailestingumo mirdami anie buvo Dievo apdovanoti atgaila bei gavo nuodėmių atleidimą, o per tai ir buvo išganyti, tad ir jie viliasi to paties.
Krikščionybėje niekas taip nenusipelno papeikimo, kaip šitoks velniškas pasitikėjimas savimi, nes argi galima nuoširdžiai sakyti, kad kas nors myli ir gerbia Šventąją Mergelę, jei savo nuodėmėmis perveria, persmeigia ir negailestingai žeidžia jos Sūnų Jėzų Kristų? Prisiimdama pareigą savo gailestingumu gelbėti tokius žmones, Marija pateisintų nusikaltimą, padėtų nukryžiuoti ir įžeisti savo Sūnų – kas gi drįstų net galvoti apie tai?
Aš sakau, kad toks piktnaudžiavimas pamaldumu Švenčiausiajai Mergelei – švenčiausiu ir rimčiausiu po pamaldumo mūsų Viešpačiui Švenčiausiajame Sakramente – būtų baisi šventvagystė, didžiausia ir labiausiai neatleistina po nevertos Komunijos šventvagystės.
Aš pripažįstu, kad norint būti tikrai pamaldžiam Šventajai Mergelei, visiškai nebūtina būti tokiam šventam, kad išvengtum bet kokios nuodėmės, nors tai ir pageidautina, tačiau privalu bent jau štai kas (gerai įsidėmėkite, ką dabar pasakysiu):
Pirma, būti nuoširdžiai apsisprendusiam vengti bent jau bet kokios mirtinosios nuodėmės, tiek pat žeidžiančios Motiną, kaip ir Sūnų;
Antra, prisiversti vengti nuodėmės;
Trečia, dalyvauti brolijose, kalbėti vėrinį, šventąjį rožančių ar kitas maldas, penktadieniais pasninkauti ir t. t.
Tai nuostabiai naudinga net užkietėjusio nusidėjėlio atsivertimui, ir jei mano skaitytojas yra būtent toks, vieną koją jau įkėlęs bedugnėn, patarčiau jam tai daryti, tačiau su sąlyga, kad šių gerų darbų atlikimo intencija būtų Šventosios Mergelės užtarimu gauti iš Dievo atgailos malonę bei nuodėmių atleidimą ir įveikti savo blogus įpročius, o ne ramiai pasilikti nuodėmės būvyje, nepaisant sąžinės priekaištų, Jėzaus Kristaus pavyzdžio ir šventosios Evangelijos reikalavimų.
5. Nepastovieji maldininkai
Nepastovieji maldininkai yra tie, kurie pamaldūs Šventajai Mergelei protarpiais ir su užgaidomis: kartais jie karšti, o kartais drungni, kartais atrodo pasirengę visa padaryti dėl jos tarnybos, o netrukus jau nebe tokie. Iš pradžių jie griebsis visokeriopo pamaldumo Šventajai Mergelei, dalyvaus jos brolijose, o paskui jų taisyklių nebesilaikys sąžiningai. Jie keičiasi kaip mėnulis (Sir 27, 11), ir Marija pamina juos po kojomis kartu su pusmėnuliu (Apr 12, 1), nes jie permainingi ir neverti būti priskirti prie tų ištikimosios Mergelės tarnų, kurie yra jos ištikimybės ir pastovumo dalininkai. Verčiau neprisiimti tiek maldų ir pamaldumo praktikos formų, bet daryti nedaug su meile ir ištikimybe, nepaisant pasaulio, velnio ir kūno.
6. Veidmainingieji maldininkai
Dar esama tokių klaidingųjų Šventosios Mergelės maldininkų, kurie yra veidmainingieji maldininkai, savo nuodėmes ir blogus įpročius dangstantys ištikimosios Mergelės globa, idant žmonių akyse pasirodytų tokie, kokie nėra.
7. Savanaudiškieji maldininkai
Galiausiai esama savanaudiškųjų maldininkų, kurie bėga pas Šventąją Mergelę tik norėdami laimėti kokią nors bylą, išvengti kokio nors pavojaus, išgyti nuo kokios nors ligos ar dėl kito panašaus poreikio, o šiaip ją pamirštų. Ir tie, ir anie yra klaidingieji maldininkai, negalintys rodytis Dievo ir jo šventosios Motinos akivaizdoje.
Tad sergėkimės, kad nepatektume tarp kritiškųjų maldininkų, niekuo netikinčių ir viską kritikuojančių; tarp skrupulingųjų maldininkų, bijančių tapti pernelyg pamaldžiais Šventajai Mergelei iš pagarbos Jėzui Kristui; tarp išoriškųjų maldininkų, visą savo pamaldumą grindžiančių išorine praktika; tarp pasipūtusiųjų maldininkų, savo klaidingo pamaldumo Šventajai Mergelei dingstimi skendinčių nuodėmėse; tarp nepastoviųjų maldininkų, lengvai kaitaliojančių pamaldumo praktiką arba staiga ją metančių dėl menkiausios pagundos; tarp veidmainingųjų maldininkų, dalyvaujančių brolijose ir dėvinčių Šventosios Mergelės ženklus dėl noro pasirodyti gerais; pagaliau tarp savanaudiškųjų maldininkų, bėgančių pas Šventąją Mergelę tik iš noro išsivaduoti iš kūno skausmų ar gauti laikinųjų gėrybių.
II. Tikrasis pamaldumas Šventajai Mergelei
Atskleidus ir pasmerkus klaidingąsias pamaldumo Šventajai Mergelei formas, reikia glaustais žodžiais pagrįsti tikrąjį pamaldumą, kuris yra: 1. vidinis, 2. švelnus, 3. šventas, 4. pastovus ir 5. nesavanaudiškas.
1. Tikrasis pamaldumas yra vidinis
Pirma, tikrasis pamaldumas Šventajai Mergelei yra vidinis, t. y. kylantis iš proto ir širdies, gimstantis iš pagarbos Šventajai Mergelei, iš gilaus supratimo apie jos didingumą, iš jai teikiamos meilės.
2. Tikrasis pamaldumas yra švelnus
Antra, jis yra švelnus, t. y. kupinas tokio pasitikėjimo Šventąja Mergele, kokį jaučia vaikas savo gerajai motinai. Jo veikiama siela bėga pas ją dėl visų kūno ir dvasios poreikių, labai paprastai, patikliai ir švelniai nusiteikusi; ji šaukiasi savo gerosios Motinos pagalbos bet kada, bet kur ir dėl bet ko: suabejojusi – kad būtų apšviesta; paklydusi – kad rastų tiesų kelią; gundoma – kad gautų paramos; nusilpusi – kad būtų sustiprinta; nupuolusi – kad galėtų pakilti; nusiminusi – kad būtų padrąsinta; patekusi į skrupulus – kad išsivaduotų; gyvenimo kančiose, darbuose ir kryžkelėse – kad susilauktų paguodos. Galiausiai pas Mariją paprastai ieškoma prieglobsčio visuose kūno ir dvasios skausmuose, nesibaiminant įkyrėti šiai gerajai Motinai ar nepatikti Jėzui Kristui.
3. Tikrasis pamaldumas yra šventas
Trečia, tikrasis pamaldumas Šventajai Mergelei yra šventas, tai yra skatinantis sielą vengti nuodėmės ir sekti Švenčiausiosios Mergelės dorybėmis, ypač jos giliu nusižeminimu, gyvu tikėjimu, aklu klusnumu, nepaliaujama malda, visuotiniu marinimusi, dievišku skaistumu, karšta artimo meile, didvyriška kantrybe, angelišku švelnumu ir dieviška išmintimi. Tai dešimt pagrindinių Švenčiausiosios Mergelės dorybių.
4. Tikrasis pamaldumas yra pastovus
Ketvirta, tikrasis pamaldumas Švenčiausiajai Mergelei yra pastovus; jis sutvirtina sielą gėryje ir skatina lengvai neatsisakyti pamaldumo praktikos; jis padrąsina priešintis pasaulio papročiams ir taisyklėms, kūno nuovargiui ir aistroms, velnio gundymams, todėl tikrai pamaldus Šventajai Mergelei žmogus jokiu būdu nėra permainingas, liūdnas, skrupulingas ar baikštus. Tai nereiškia, kad jis neparpuola ar kad jo pamaldumo jausmas kartais nesusvyruoja; tačiau parpuolęs jis keliasi, ištiesęs ranką savo gerajai Motinai; praradęs skonėjimąsi pamaldumo jausmu, jis nepradeda sielvartauti, nes teisus ir ištikimas Marijos maldininkas gyvena Jėzaus ir Marijos tikėjimu (Žyd 10, 38), o ne kūno jausmais.
5. Tikrasis pamaldumas yra nesavanaudiškas
Pagaliau, penkta, tikrasis pamaldumas Šventajai Mergelei yra nesavanaudiškas, t. y. įkvepiantis ieškoti ne savęs, o vien Dievo jo šventojoje Motinoje. Tikrajam Marijos maldininkui ši aukščiausioji Karalienė reikalinga ne dėl pelno bei naudos, nei dėl laikinųjų, nei dėl amžinųjų, nei dėl kūno, nei dėl dvasios gėrybių, bet tik dėl to, kad verta tarnauti jai ir vien Dievui joje; jis myli Mariją anaiptol ne dėl to, kad ji daro jam gera ar kad to iš jos tikisi, bet todėl, kad ji verta meilės. Todėl jis myli ją ir tarnauja jai taip pat ištikimai nepasitenkinimo ir sausros laikotarpiais, kaip ir švelnaus bei karšto jausmo akimirkomis; jis myli ją tiek Kalvarijoje, tiek Kanos vestuvėse. O, koks mielas Dievo ir jo šventosios Motinos akims šis Švenčiausiosios Mergelės maldininkas, neieškantis sau nieko jos tarnyboje! Bet kaip dabar reta tokių! Kaip tik dėl to, kad jų nebebūtų reta, aš imu plunksną į ranką ir rašau popieriuje tai, ką vaisingai skelbiau viešai, ypač per ilgametes misijas.
Ištrauka iš: Šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas, Auksinė knyga, Kaunas: Laetitia, 2008.