Interviu žinių svetainei „DICI“ 2016 m. kovo 4 d.
1. Šv. Pijaus X kunigų brolijos santykiai su Roma.
Santykiai su Roma tęsiasi, tiksliau tariant, jie niekada nebuvo visiškai nutrūkę, nors jų dažnumas ir intensyvumas kito. Nuo pat 2000 metų su Roma palaikomas pastovus kontaktas, jį inicijavo Bažnyčios vyresnybė, siekdama ilgainiui sureguliuoti Brolijos situaciją. Kai pareiškėme savo išankstines sąlygas[1], kurį laiką tie santykiai buvo beveik sustabdyti. 2009 m., panaikinus Brolijos ekskomuniką, kontaktai tapo labiau reguliarūs; prasidėjo doktrininės diskusijos, kurių reikalavo abi pusės. Tai tesėsi apie du metus [2009-2011]. Paskui prasidėjo, sakykime, nauja fazė, kai Roma pasiūlė sprendimą: doktrininį ir kanoninį. Ši fazė tesėsi apie metus ir baigėsi, deja, nesėkmingai.
Kitus du metus [2012‒2014] kontaktai su Roma buvo reti, kol vėl nepadažnėjo monsinjorui Pozzo tapus komisijos „Ecclesia Dei“ sekretoriumi. Jis pradėjo naują fazę. Viena vertus, atsinaujino doktrininės diskusijos, tik laisvesne, ne tokia oficialia forma. Mus ėmė lankyti Romos pasiųsti vyskupai. Šios diskusijos tęsiasi iki šiol. <...> Antra vertus, liepos mėnesį sulaukėme naujo pasiūlymo, kaip sureguliuoti mūsų kanoninę situaciją. Šiuo metu mes diskutuojame ir apmąstome šį pasiūlymą. Ar žengiame į priekį? Manau, kad taip, bet tai vyksta lėtai.
2. Naujasis Romos pasiūlymas pateiktas svarstyti visiems Brolijos distriktų vyresniesiems.
Apsvarstydami naują Romos pasiūlymą, mes norėjome įtraukti kuo daugiau konfratrų, pradedant distriktų vyresniaisiais. <...> Todėl šį kartą procesas užims daugiau laiko.
Matant Bažnyčios situaciją, nekyla didelis noras ką nors daryti šia [suartėjimo] linkme. Suprantama, kad Roma ėmėsi kažką daryti, nes mes jiems esame problema. Matant, ką Bažnyčia daro vardan ekumenizmo <...> ir kaip yra elgiamasi su mumis, akivaizdu, kad mes esame problema. Mes tarsi didžiulė rakštis šiuolaikinėje ekumeninėje sistemoje. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokie būtų jų motyvai, Romoje egzistuoja tam tikras judėjimas, siekiantis išspręsti mūsų problemą. <...>
Reikia gerai apsvarstyti, kaip elgtis toliau. Negalime to padaryti vieni. Reikia daugiau galvų. Todėl nusprendėme šiuo klausimu atsižvelgti į visų distriktų vyresniųjų nuomonę.
3. „Turime būti pripažinti tokie, kokie esame“, be dviprasmybių ar kompromisų.
Absoliučiai būtina išvengti bet kokių kompromisų ‒ kompromisų ta prasme, kai kiekviena šalis ko nors atsisako, kad gautų ką nors kita. Taip pat aš nuo pat pradžių sakiau Romai: „Nenoriu jokių dviprasmybių. Jei siūlote pasirašyti dokumentą, kurį kiekviena pusė suprastų skirtingai, pasmerkiate mus neišvengiamam chaosui.“ Todėl būtina to išvengti. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją ir priešingus požiūrius, akivaizdu, kad dokumentas greičiausiai bus sudarytas dviprasmiškai. O mes to nenorime.
Žinoma, šitaip atrodome „griežti ir nelankstūs“, žinoma, dėl tokios mūsų pozicijos susitarimą pasiekti yra sunkiau, bet šioje situacijoje nėra lengvo sprendimo. Teoriškai, sprendimas būtų pripažinti tiesą, visą, neapkarpytą tiesą.
Štai tokia yra pirminė nuostata, kurią maniau esant būtina turėti bendraujant su Roma. Jau 2011 m., gavęs pirmąjį dokumentą, aš pasakiau: „Tai dviprasmiškas dokumentas, jis niekur neveda, mes jo nenorime.“ Dabartinis dokumentas atrodo daug geresnis. Iš tiesų matyti didelė pažanga aiškumo ir skaidrumo linkme. Vis dėlto tai nereiškia, kad jame neliko jokių dviprasmybių...
Kitas, daug svarbesnis klausimas yra toks: kiek laisvės, kiek erdvės veikti bus mums palikta sureguliavimo atveju? Šiuo klausimu aš kaip atspirties tašką pasirinkau dar arkivysk. Lefebvre‘o iškeltą praktinį reikalavimą, kurį jis laikė būtina sąlyga bet kokiam kanoniniam sureguliavimui: kad mes turime būti pripažinti tokie, kokie esame.
Todėl aš Romos atstovams pasakiau: „Jeigu jūs mūsų norite, turite žinoti, kokie mes esame. Negalite vėliau sakyti, kad ką nors nuo jūsų nuslėpėme. Štai kokie mes esame ir norime likti.“ Mes liksime tokie, kokie esame. Kodėl? Tai nėra kvailas užsispyrimas. Mes nemanome, kad esame geriausi. Tiesiog to, ko mes laikomės, moko ir reikalauja Bažnyčia. Ne tik tikėjimo, bet ir visos disciplinos, kuri tobulai atitinka tikėjimą. Tai yra Bažnyčios lobis, praeityje daugelį žmonių padaręs šventaisiais, ir mes to neatsisakysime. Bendraudamas su Roma aš nuolat pabrėždavau: „Štai, kas mes esame, štai, ką mes manome“, ir jeigu Roma galvoja, kad šias mintis ir nuostatą reikėtų keisti, ji turi tai pasakyti dabar. <...>
4. Popiežius ir Brolija: paradoksalus palankumas.
Tenka vartoti žodį „paradoksalus“ matant popiežiaus Pranciškaus norą eiti link to, ką galime pavadinti Vatikano III Susirinkimu blogiausia to žodžio prasme, ir jo teigiamą nuostatą Brolijos atžvilgiu. Tai iš tiesų paradoksas, beveik mėginimas sutaikyti priešingybes. Nemanau, kad tai dėl ekumenizmo. <...> Nes pažvelkite į daugelio ekumeniškų vyskupų elgesį: jų rankos iškėstos visiems, išskyrus mums! Daug žmonių mus sako: „Jie su jumis nesielgia taip, kaip su kitais, nes jūs teigiate esą katalikai. Šitaip jūs keliate sumaištį, ir todėl jie jūsų nenori.“ Taigi, jei nuostata „visus priimame į šeimą“ mums negalioja, kaip tai paaiškinti? Manau, kad paaiškinimo reikia ieškoti pačiame Popiežiuje.
Jei pop. Benediktas XVI ir pop. Pranciškus į Broliją nežiūrėtų kitaip, nei minėti ekumeniški vyskupai, manau, kad jokių santykių nebūtų. Netgi spėju, kad vietoj to mes vėl sulauktume bausmių, pasmerkimo, ekskomunikos, kaltinimų schizma ir panašių mėginimų atsikratyti įkyria grupe. Tad kodėl Benediktas XVI ir pop. Pranciškus yra tokie palankūs Brolijai? Manau, kad abu dėl skirtingų priežasčių. Pop. Benedikto XVI palankų požiūrį, manau, lėmė jo konservatyvumas, jo meilė senajai liturgijai, jo pagarba ankstesnei Bažnyčios disciplinai. Labai daug jaunų kunigų ir netgi grupių, turėjusių bėdų su modernistais Bažnyčioje ir besikreipusių į jį ‒ pradžioje kaip į kardinolą, vėliau kaip į popiežių ‒ sulaukė palankumo, pagarbos ir bent minimalios pagalbos.
Popiežius Pranciškus nerodo prisirišimo nei prie tradicinės liturgijos, nei prie senosios disciplinos. Atsižvelgdami į daugelį jo prieštaringų teiginių, galime sakyti, kad jis netgi priešiškas ankstesnei Bažnyčios praktikai, ir dėl to tik dar sunkiau suprasti jo palankumą mums. Vis dėlto manau, jog esama keleto galimų paaiškinimų, kartu pripažindamas, kad neturiu galutinio atsakymo. Vienas iš paaiškinimų yra Pranciškaus dėmesys viskam, kas yra marginalizuota ir ką jis vadina „gyvenimo periferijomis“. Nenustebčiau, jeigu jis mus laiko viena iš tokių periferijų. Jis dažnai vartoja posakį „žengti link“ periferijose esančių žmonių, tikėdamasis pagerinti padėtį. <...>
Kita priežastis gali būti ši: mes matome, kad pop. Pranciškus gana dažnai kritikuoja bažnytinės valdžios aparatą, vadinamąjį dvasininkų elitą, sakydamas, kad Bažnyčia yra savimi patenkinta, kad ji nebeieško pasiklydusių avių, vargstančiųjų, patekusių į bėdą... Tačiau mes matome, kad Pranciškaus rūpestis, nepaisant viešų jo veiksmų, apima ne tik materialų, bet ir dvasinį skurdą, skurdą sielų, kurios gyvena nuodėmėje, kurias reikia iš ten ištraukti ir grąžinti Gerajam Dievui. Nors jis to aiškiai ir nepasako, nemažai jo teiginių reiškia būtent tai. Šiuo atžvilgiu jis Brolijoje mato gana aktyvią, palyginti su Bažnyčios elitu, bendruomenę ‒ ji ieško paklydusių avių, rūpinasi dvasiniu sielų gėriu, yra pasirengusi pasiraitoti rankoves ir darbuotis dėl sielų išganymo.
Jis žino apie arkivysk. Lefebvre‘ą; jis du kartus perskaitė jo biografiją, parašytą vyskupo Tissier de Mallerais. Tai rodo tam tikrą susidomėjimą, ir aš manau, kad knyga Popiežiui patiko. Taip pat santykiai, kuriuos jis palaikė su mūsų kunigais Argentinoje, pasižymėjo tam tikru spontaniškumu ir atvirumu. Žinoma, mūsų vyresnieji norėjo kai ką iš jo gauti, kad išspręstų problemas dėl oficialaus statuso šalyje, bet jie buvo visiškai atviri, ir tai, manau, jam patiko. Galbūt tai žmogiškasis Brolijos aspektas, bet mes matome, kad pats Popiežius yra labai žmogiškas, jis teikia didelę reikšmę žmogiškiems santykiams, ir galbūt tai iš dalies paaiškino jo palankumą mums. Vis dėlto, kaip jau sakiau, aš neturiu galutinio atsakymo, ir visa tai, be abejo, valdo Dieviškoji Apvaizda; Dievo Apvaizda, įkvėpusi gerų minčių popiežiui, kuris daugeliu klausimų be galo mus neramina, ir ne tik mus: galime sakyti, kiekvienas daugiau ar mažiau konservatyvus Bažnyčios narys yra išgąsdintas to, kas vyksta ir kas viešai sakoma; nepaisant to, Dievo Apvaizda stebėtinu būdu veda mus per šias povandenines uolas. Stebėtinu būdu, nes pamažu tampa aišku, kad pop. Pranciškus nori, jog mes gyventume. Jis netgi ne kartą sakė nedarysiąs Brolijai nieko blogo. Taip pat jis sakė, kad mes esame katalikai. Jis atsisakė mus pasmerkti, tardamas: „Jie ne schizmatikai, jie katalikai“, net jei po to jis pavartojo mįslingą pasakymą, esą mes esame „kelyje pilnos bendrystės link“. Mes nelabai suprantame, ką reiškia šis pasakymas. Neseniai mons. Pozzo davė interviu apie mus ir pakartojo šią frazę, priskirdamas ją Popiežiui, esą Pranciškus, kalbėdamas „Ecclesia Dei“ komisijai, patvirtino, kad mes esame „katalikai pakeliui link pilnos bendrystės“. Mons. Pozzo paaiškino, kaip ši pilna bendrystė gali būti pasiekta: priimant kanoninę formą. Tačiau tai labai keista idėja, būtent: kad kanoninė forma gali išspręsti visas problemas dėl bendrystės.
Šiek tiek vėliau tame pačiame interviu jis sako, kad pilna bendrystė reiškia priimti pagrindinius katalikų principus, kitaip tariant trejopą Bažnyčios bendrystę: tikėjimo, sakramentų ir valdžios bendrystę. <...> Tačiau mes niekada neabejojome nė vienu iš šių trijų elementų. Mes niekada neabejojome savo pilna bendryste su Bažnyčia, bet mes tiesiog išmetame būdvardį „pilna“ ir paprastai sakome: „Mes esame bendrystėje klasikine šio žodžio prasme, kokia ji buvo vartojama Bažnyčioje; mes esame katalikai, mes esame bendrystėje, nes bendrystės nutraukimas ir yra schizma.“
5. Šv. Pijaus X brolijos kunigams suteikta jurisdikcija klausyti išpažinčių: kanoninės pasekmės.
Pagal Bažnyčios kanonų teisę, niekas negali turėti įprastinės jurisdikcijos, jeigu jo situacija nėra visiškai normali, t. y. jeigu jam nėra uždėta jokia bausmė. Roma visada sakė ir tvirtino, kad mūsų kunigai yra suspenduoti, nes jie nėra inkardinuoti[2]. Mes sakome, kad jie yra inkardinuoti Brolijoje, kuri buvo neteisingai arba negaliojančiai panaikinta prieštaraujant pačios Bažnyčios įstatymams, tačiau, nepaisydama to, Roma tvirtino ir iki šiol tebetvirtina, kad mūsų kunigai yra suspenduoti. Ką reiškia suspensa? Ji reiškia, kad kunigui draudžiama atlikti savo tarnystę, t. y. švęsti Mišias ir teikti sakramentus, įskaitant ir Atgailos sakramentą. Kad galėtum klausyti išpažinčių, reikalinga įprastinė, ordinarinė, jurisdikcija, išskyrus išimtinius atvejus, pavyzdžiui, mirties pavojų. <...> Jeigu Popiežius paskelbia suteikiąs mums ordinarinę galią, tuo pačiu jis duoda suprasti, jog panaikina bažnytinę bausmę. Tai vienintelis būdas suprasti Popiežiaus potvarkį remiantis kanonų teise ‒ ne tik vieno ar kito kanono raide, bet pačia Bažnyčios įstatymo dvasia.
6. Broliją aplanko Romos pasiųsti aukšti dvasininkai.
Pasiūlymas apsilankyti pas mus atėjo iš Romos. Galbūt tam juos paskatino per diskusijas mano išsakyta mintis: „Jūs mūsų nepažįstate. Mes diskutuojame ofise Romoje; aplankykite mus vietoje. Nepažinsite mūsų iš tikrųjų, kol mūsų neaplankysite.“ Deklaracija ar komunikatas, paskelbti internete, neatspindi mūsų tokių, kokie esame, nes dažniausiai tuose komunikatuose mes būname priversti užimti tam tikrą poziciją ar net pasmerkti tam tikrus Bažnyčios vadovų pasakymus arba veiksmus. Tačiau, mūsų, kaip katalikų, gyvenimas neapsiriboja vien tuo. Svarbiausias mūsų bruožas yra noras gyventi katalikiškai sekant Dievo įsakymais, siekiant pašventinti save, vengiant nuodėmės ir laikantis visos Bažnyčios disciplinos. Mūsų mokyklos, mūsų seminarijos, mūsų kunigai, mūsų kunigiškas gyvenimas ‒ visa tai sudaro visumą, kuri yra Brolijos tikrovė.
Todėl aš jiems ne kartą sakiau: „Aplankykite mus.“ Jie niekada nenorėjo. Tuomet netikėtai iš Romos atėjo pasiūlymas atsiųsti pas mus keletą vyskupų. Kad ir ką Roma būtų sumaniusi, aš sutikau, kad tai gera idėja. Kodėl? Nes šitaip jie pažins mus, kokie mes esame iš tikrųjų. Visoms vietoms, kurios turėjo būti aplankytos, aš nurodžiau: „Nieko nekeiskite, nesistenkite ko nors pagrąžinti, tiesiog būkime savimi, ir tegul jie pamato, kokie mes esame.“ Taigi mus aplankė vienas kardinolas, vienas arkivyskupas ir du vyskupai. Jie stebėjo mūsų gyvenimą skirtingose situacijose ir skirtingose vietose: seminarijose, prioratuose. <...>
Pirmasis dalykas, kurį jie mums pasakė ‒ nežinau, ar tai jų asmeninė nuomonė, ar oficiali pozicija, ‒ yra štai koks: „Šios diskusijos vyksta tarp katalikų, ir tai neturi nieko bendra su ekumeniniais santykiais.“ Taigi nuo pat pradžių jie atmetė visas tas keistas idėjas, kaip, pavyzdžiui: „Jūs nevisiškai esate Bažnyčioje, jūs tik pakeliui, jūs kažkur už Bažnyčios ribų“ ir t. t. Ne, jie sakė kalbantys su katalikais. Tai labai įdomus ir svarbus faktas, nepaisant to, kas vis dar kartais teigiama Romoje.
Kitas dalykas ‒ kuris, manau, yra dar svarbesnis ‒ yra tai, kad mes diskutavome apie klausimus, kurie visada buvo tarsi koks suklupimo akmuo. Anksčiau šie punktai buvo kliūtys pasiekti sutarimą. O dabar, ar mes kalbėtume apie religijos laisvę, ar apie kolegialumą, ar apie ekumenizmą, ar apie Naująsias Mišias, ar netgi apie naująsias sakramentų apeigas ‒ mūsų pašnekovai sutiko, kad tai atviri klausimai. Manau, kad šis pastebėjimas be galo svarbus.
Iki šiol jie atkakliai reikalaudavo: Jūs turite pripažinti Susirinkimą [Vatikano II Susirinkimą ‒ vert. p.]. Sunku suprasti tikrąją šio pasakymo „pripažinti Susirinkimą“ prasmę. Ką konkrečiai tai reiškia? Tiesa ta, kad Bažnyčios susirinkimų dokumentai yra nelygios vertės. Jie turi būti pripažinti remiantis laipsnišku kriterijumi, kitaip tariant, jie yra nevienodai privalomi. Jei dokumentas kalba apie tikėjimą, jį pripažinti būtina. Tačiau tie, kurie visiškai klaidingai teigia, kad Vatikano II Susirinkimas yra neklaidingas, reikalauja pripažinti jį visą. Ką gi, jeigu tai reiškia „pripažinti Susirinkimą“, mes sakome, kad jo nepripažįstame. Kodėl? Nes mes neigiame jo neklaidingumą. Jei kai kurie Susirinkimo dokumentų fragmentai kartoja tai, ko Bažnyčia visada neklaidingai mokė, vadinasi, jie yra neklaidingi, ir mes juos priimame. Čia nematau jokių problemų. Todėl, kai kas nors sako „pripažinkite Susirinkimą“, būtina aiškiai atskirti, kas turima omenyje. Vis dėlto, net ir darant šį skirtumą, mes visada jautėme Romos spaudimą: „Jūs turite pripažinti visus šiuos punktus [religijos laisvę, ekumenizmą ir t. t.]; jie yra Bažnyčios mokymo dalis, todėl turite juos priimti.“ Netgi šiandien dauguma vyskupų meta mums šį kaltinimą: „Jūs nepripažįstate Susirinkimo.“
O dabar visiškai netikėtai Romos pasiuntiniai mums sako, kad tie nepajudinami punktai tapo atvirais klausimais. Atviras klausimas yra toks klausimas, dėl kurio gali diskutuoti. Romos reikalavimas laikytis jos pozicijos šiais klausimais buvo iš esmės sušvelnintas ar netgi panaikintas. Manau, kad tai be galo svarbus momentas. Pažiūrėsime, ar mūsų įspūdis pasitvirtins, ar mes iš tiesų galėsime laisvai ir sąžiningai apie tai diskutuoti. Tai turime daryti deramai gerbdami Bažnyčios valdžią, kad dar labiau neapsunkintume dabartinės Bažnyčios situacijos, kuri yra tokia supainiota, ypač dėl tikėjimo, dėl to, kuo reikia tikėti. Mes reikalaujame aiškumo, reikalaujame Bažnyčios valdžios paaiškinimo. Mes jau labai seniai to reikalaujame: „Susirinkimo tekstuose yra dviprasmiškų vietų, ir ne mes turime jas aiškinti. Mes tik galime nurodyti problemą, tačiau teisę juos aiškinti turi tik Roma.“ <...>
Mūsų vizitatoriai sutarė dėl vieno dalyko: jie buvo patenkinti ir diskusijomis, ir susitikimais. Jie pagyrė mus dėl seminarijų kokybės sakydami: „Jūsų seminaristai visiškai normalūs... jie nėra kokie nors riboto mąstymo, tamsūs kaimiečiai, ne, jie gyvi, atviri, linksmi, normalūs žmonės.“ Žinoma, tai žmogiškoji mūsų seminarijų pusė, bet neturėtume užmiršti ir šito. <...> Mat viena iš problemų yra abipusio pasitikėjimo trūkumas. <...> Būtina pasiekti [su Roma] bent minimalų pasitikėjimą, tam tikrą skaidrumą, kad atsikratytume išankstinių kaltinimų. Tačiau tam reikia laiko. <...>
7. Dabartinė Bažnyčios padėtis: nuogąstavimai ir viltys
Man sunku matyti kažkokį nuoseklų kursą tame, kas vyksta Bažnyčioje. Tai, ką matau, yra didėjanti sumaištis, painiava, kylanti iš prieštaraujančių elementų, iš Bažnyčios mokymo, moralės ir disciplinos susilpninimo. Tai veda prie sistemos, kurioje kiekvienas žmogus pats sau. Nesigirdi jokių oficialių aiškių paraginimų laikytis tvarkos, netgi jokių kvietimų laikytis tam tikros „partinės linijos“. Prieš keletą metų ši linija dar egzistavo. Tai buvo modernistinė linija. Tai buvo garsioji Vatikano II Susirinkimo dvasia. Šiandien mes matome, kad šiais klausimais vyskupai nebesutaria, netgi Romoje. Kuri linija laimės? Kol kas neturiu atsakymo.
Žinoma, pasiremdami tam tikrais pastebėjimais, tam tikrais požymiais, galime sakyti, kad kuo toliau, tuo labiau modernistai silpsta arba yra silpninami. Jiems trūksta tikinčiųjų, trūksta pašaukimų. Ir tai tiesa. Antra vertus, matome labai daug jaunų žmonių, kurie nori rimtesnės Bažnyčios, rimtesnės visais aspektais, ypač doktrinos srityje. Matome jaunuolių, seminaristų, kurie nori studijuoti šv. Tomą, kurie nori grįžti prie sveikos, aiškios filosofijos, aiškios teologijos... Taip pat matome šių jaunų žmonių troškimą grįžti prie tradicinės liturgijos. Jų skaičių sunku įvertinti, bet jei tikėsime kunigais, dirbančiais su šiais jaunuoliais moderniose seminarijose, tai kai kurių teigimų, net 50 proc. Prancūzijos ir Anglijos seminaristų nori tradicinių Mišių. Tai atrodo nepaprastai daug, ir aš viliuosi, jog tai tiesa.
Šiaip ar taip, mes labai aiškiai regime šią tendenciją, matome, kad jis vis auga. Pavyzdžiui, nuo praėjusių metų, kai vyko Sinodas šeimos klausimais, matome daug ryškesnį susipriešinimą tarp dviejų stovyklų, nei kada nors anksčiau. Manau, kad priežastis ‒ konservatyvių vyskupų sustiprėjimas. Nekyla abejonių, kad jų jėga auga ‒ jei ne dėl skaičiaus, tai dėl ryžto. Kita vertus, dauguma vis dar vyrauja, bet pamažu praranda savo galią ir daugiau nebeįstengia primesti savo valios, bent jau ne taip, kaip buvo įpratusi.
Taigi Bažnyčioje regime šias dvi kryptis. Kokia mūsų ateitis šioje situacijoje? Pirmiausia, reikia tvirtai laikytis. Bažnyčioje didžiulė sumaištis. Kas laimės? Niekas nežino. Tai nepaprastai apsunkina mūsų santykius su Roma, nes mes net nežinome, ar dokumentas, dėl kurio mes galbūt susitarsime po daugybės diskusijų, bus galutinis tekstas. 2012 m. matėme, kaip galutinis mūsų susitarimo dokumentas buvo pakeistas kažkam įsikišus, kažkam aukštesnio rango, bet tikrai ne popiežiui. Todėl kyla klausimas: kas valdo Bažnyčią? Sakyčiau, tai labai įdomus klausimas, į kurį niekas nepateikia atsakymo. Egzistuoja neaiškios jėgos...
8. Ko turėtume paprašyti Švč. Mergelės?
O! Daug dalykų. Pirmiausia išganymo. Išganymo mums, kiekvienam žmogui. <...> Ištikimybės Bažnyčiai. Ištikimybės visam šiam Bažnyčios turtui. <...>
Prašykime Švč. Mergelės triumfo. Ji pati tai paskelbė. Jis vis dar neateina, ir tai verčia mus šiek tiek nekantrauti, ypač matant visa, kas darosi, visa, kas, regis, šiam triumfui tik prieštarauja. Tačiau tai nėra prieštaravimas. Tai tiesiog įvykių eiga, kurią Dievas leidžia <...> ir kuri kyla trūkstant sutarimui tarp žmogaus laisvos valios ir to, ko reikalauja Dangus, ko reikalavo Dievas Fatimoje, būtent ‒ įskiepyti į krikščionių širdis pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Šis pamaldumas taip sunkiai skinasi kelią! Vis dėlto jis nėra sunkus, priešingai, jis toks nuostabus, toks paguodžiantis! Mes matome šį didžiulį mūšį tarp velnio ir gerojo Dievo, vykstantį sielose; sielose, kurias Dievas sukūrė laisvas ir kurias Jis trokšta laimėti, bet ne jėga. Jis galėtų visiems primesti savo valią taip, kad visi žmonės kristų prieš jį ant veido ‒ tai ir įvyks pasaulio pabaigoje, tačiau jau bus per vėlu ką nors daryti. Kovą reikia kovoti dabar.
Todėl prašykime gerojo Dievo atsiųsti mums malonių, laimėsiančių sielas Jam, ir bendradarbiaukime su šiomis malonėmis. Prašykime Jo, kad Bažnyčia vėl rastų visus tuos dalykus, kurie sudaro jos misiją gelbėti sielas. Svarbiausia ir vienintelė Bažnyčios paskirtis yra gelbėti sielas!
ŠALTINIS: DICI