Tėvo direktoriaus laiškas nr. 1
Mieli Nekaltosios riteriai!
Kai šv. Maksimilijonas rašydavo savo riteriams, jie vadindavo jo pranešimus „Mūsų Tėvo direktoriaus laiškais“. Po jo mirties jo darbo tęsėjai, tarptautiniai Nekaltosios Riterijos moderatoriai, ilgą laiką toliau tęsė šią tradiciją dėl paprasčiausios priežasties: riteriams buvo lengviau vartoti terminą „direktorius“ nei sudėtingą kanoninį terminą „tarptautinis moderatorius“. Dievo apvaizda per vyresniųjų balsą pasirinko jūsų tarną tarptautiniu tradicinės Nekaltosios Riterijos moderatoriumi, todėl leiskite man sekti šventojo įkūrėjo pėdomis ir siųsti jums, pagal galimybes, reguliariai „Tėvo direktoriaus laišką“. Kadangi tų laikų riteriai pripažino šventąjį Maksimilijoną tiek savo tėvu, tiek vadovu, šiandien nuolankiai prašau jūsų maldų, kad galėčiau tapti ištikimu jo aidu, kad šiandien, kai mums taip trūksta tikrų tėvų ir vadovų, jis vėl galėtų dar labiau būti „mūsų mylimu Tėvu, direktoriumi“.
Šiame pirmajame laiške norėčiau jus supažindinti su tradicinės Nekaltosios Riterijos kilme ir pateikti trumpą jos istorijos apžvalgą nuo pat pradžių iki mūsų laikų.
1981-aisiais, pirmaisiais mūsų studijų seminarijoje metais, tradicinio katalikiško jaunimo judėjimo Vokietijoje (KJB) lyderiai išleido biuletenį, skirtą šv. Maksimilijono Kolbės gyvenimui ir apaštalinei veiklai. Mes, seminaristai, nudžiugome atradę mūsų laikų šventąjį, tokį visiškai tradicinį savo giliu tikėjimu ir apaštališku uolumu, bet kartu dirbusį šiuolaikinėmis moderniomis techninėmis priemonėmis. Tai buvo šventasis, žavintis jaunus žmones net mūsų laikais.
Šis jaunų žmonių atvertimo klausimas vėl iškilo, kai nuo 1986 metų buvome paskirti į Afriką. Įkvėptas Fatimos Dievo Motinos apsireiškimų pranešimų ir šventojo Maksimilijono Kolbės biografijos (kurią parašė Maria Winowska), kunigas Loicas Duvergeris tada, 1988 metais, įsteigė judėjimą mergaitėms – „Nekaltosios draugiją“. Mergaitės buvo suskirstytos į tris grupes: Nekaltosios vaikus, tarnaites ir apaštales, kad kiekviena jų dosniau išpildytų Fatimos Nekaltosios Širdies prašymus ir siektų atversti kitas mergaites. Rezultatai buvo nuostabūs: po penkerių gyvavimo metų, siekiant atversti kaimynystėje gyvenančius vaikus, Nekaltosios draugijos grupės buvo įkurtos įvairiuose Gabono sostinės rajonuose, ir daug „apaštalių“ tapo katechetėmis tūkstančiui penkiems šimtams vaikų mūsų Šv. Pijaus X kunigų brolijos misijoje. 75-ųjų Fatimos metinių proga Nekaltosios draugija daug kartų inscenizavo apsireiškimus ir į Bažnyčią patraukė šimtus naujų žmonių. Bet nuostabiausias vaisius buvo vidinis daugelio jaunų merginų pasikeitimas. Jos gyveno autentišką vidinį gyvenimą ir kartais rodė didvyrišką drąsą gindamos tikėjimą pagoniškoje aplinkoje ar net šeimoje. Kai kurios iš jų atvertė savo tėvus, brolius ir seseris. Tarp tų, kurios mirė anksti nuo įvairių tropinių ligų, buvo pasiekusių retą dorybės ir net šventumo laipsnį. Tokios neįtikėtinos staigmenos patvirtino mūsų tvirtą tikėjimą ypatinga Nekaltosios galia mūsų laikais, išskirtine Fatimos reikšme ir būtinybe apaštalauti tik su Ja ir Jai vadovaujant.
Bet tik 1994 metais, kai savo nuostabai buvome paskirti pradėti katalikų Tradicijos darbą Lenkijoje, mes iš tikrųjų suvokėme, kas buvo šv. Maksimilijonas Kolbė ir jo Riterija. Skaitydami jo laiškus ir konferencijas jo gimtąja kalba, atradome universalų kontempliacijos ir veiklos genijų, giliausių Marijos paslapčių teologą ir organizavimo meistrą, kuris naudojo šiuolaikines technines priemones ir išradimus, kad mūsų Karalienė taptų žinoma milijonams žmonių ir būtų jų mylima. Šis visada mirtinai sergąs mažasis vienuolis įkūrė vieną svarbiausių marijinių judėjimų pasaulyje, trečią po „Marijos legiono“ ir „Mėlynosios Fatimos Dievo Motinos armijos“, be jokių lėšų atidarė vienuolyną, kurį pavadino „Nekaltosios miestu“ ir kuris per 15 metų su beveik 1 000 gyventojų tapo didžiausiu pasaulyje nuo viduramžių. Jam nepakako uždegti meilės liepsnos Marijai savo tėvynėje, tad iškeliavo į misiją Tolimuosiuose Rytuose, trokšdamas atvesti jai „milijardą sielų“. Galiausiai po didvyriško gyvenimo sekė didvyriška mirtis Osvencimo bado bunkeryje, kur jis numirė už kalinį šeimos tėvą.
Kai 1998 m. apsigyvenome Varšuvoje, norėdami įkurti pirmąjį vienuolyną dažnai lankydavomės netoliese esančiame Niepokalanove, Nekaltosios mieste. Atrodė, tarsi pats šventasis pasitiko mus, kai apžiūrinėjome šio gigantiško apaštalavimo liekanas (muziejų, originalią koplyčią ir kambarius, kur gyveno šventasis, kapines, kur palaidoti jo didvyriški bendražygiai ir t. t.). Ilgai kalbėdamiesi su vyresniais jį asmeniškai pažinojusiais broliais, įgijome unikalios patirties. Tačiau mums teko pamatyti ir kitą Nekaltosios Riterijos veidą: vieta buvo pilna charizmatikų, knygynas prigrūstas labai liberalių ir modernių knygų, dažnai buvome liudininkai liturginių apeigų ir masių susirinkimų, žadinančių tuščias emocijas, panašiai kaip bet kuris roko koncertas po atviru dangumi. 1997 metais buvo paskelbti nauji Nekaltosios Riterijos įstatai, kurie labai skyrėsi nuo ankstesniųjų. Viena perkamiausių knygų buvo Nekaltosios Riterijos generalinio moderatoriaus tėvo Simbulos knyga, griežtai kritikuojanti šventąjį įkūrėją už jo siaurą mąstymą ir „įstrigimą savo laiko nuomonėse“. Apie šiuos pasikeitimus paklausę šventąjį pažinojusių vyresnių brolių, dažnai išgirsdavome liūdną atsakymą: „Dabar viskas pasikeitę.“ „Nekaltosios Riteris“ tapo pamaldžiu biuleteniu, pilnu modernių aliuzijų, bet praradusiu autentiškumą.
Tuo metu į mus kreipėsi keletas mūsų jaunų tikinčiųjų, klausdami, ar negalėtume atkurti Nekaltosios Riterijos tiksliai tokios, kokią ją įkūrė šv. Maksimilijonas. Kadangi katalikiška Lenkija nuo dvidešimtųjų metų buvo giliai paveikta Nekaltosios Riterijos, ją reikėtų atkurti visiškai toje pačioje dvasioje, kurioje šventasis įkūrėjas ją įsteigė...
Šis prašymas įpareigojo mus analizuoti, ar ši idėja yra prasminga, nes katalikų Tradicijoje jau turėjome nemažai kitų marijinių judėjimų. Dar vieno įkūrimas gali sumažinti narių skaičių jau esančiuose ir išsklaidyti jėgas. Tad surengėme nedidelį maldos kryžiaus žygį, kad Nekaltoji parodytų mums savo valią.
Tą akimirką mes atradome dar gilesnį Riterijos ir jos šventojo įkūrėjo aspektą ir supratome, kad šis judėjimas yra unikalus visame pasaulyje ir puikiai tinka mūsų laikams dėl šių priežasčių:
1. Kaip rodo pavadinimas, Nekaltosios Riterija primena Kovojančiąją Bažnyčią, tikrąją Katalikų Bažnyčią žemėje jos nuolatinėje kovoje su velniu, nuodėme ir klaida. Jau 50 metų šios esminės katalikų temos yra pašalintos iš tikinčiųjų protų – jie mokomi siekti visuotinės taikos ir pagarbos visoms religijoms. Maža to, nuo to laiko amžinosios ir svarbiausios tiesos apie dangų, pragarą, skaistyklą, mirtį, teismą, kovą su velniu ir atsivertimą iš klaidų į vienintelę katalikišką tiesą pamirštos ir pakeistos troškimu suvienyti pasaulį tarpusavio supratimu ir taika. Ši masonų sukurta naujoji pasaulio tvarka tapo daugelio katalikų idealu.
Su šiuo modernistiniu maru kovojanti Nekaltosios Riterija pasirodo kaip priemonė nuo mūsų laikų pacifizmo ir tampa stipriu vienintelės teisingos perspektyvos priminimu: mes esame žemėje tam, kad kovotume už sielų išganymą. Ji pabrėžia amžinąsias vertybes ir teisingą mūsų trumpo laiko žemėje panaudojimą. Būtent jos apibrėžime randame antiekumeninį kvietimą atversti visus disidentus, klaidingas religijas į vienintelę tikrąją Bažnyčią.
2. Ši dvasinės kovos idėja, tokia reikalinga mūsų laikais, sukelia dosnių sielų, ypač jaunimo, entuziazmą pasiaukoti dėl didžio ir žavinčio idealo. Mūsų, individualistų, laikais kyla didelis pavojus užsidaryti dvasiniame komforte ir tapti egocentriškiems, suprasti religinę praktiką tik kaip asmeninį reikalą. Po tokio ilgo baisios krizės laikotarpio kyla pavojus pamiršti, kad priklausome Šventajai Motinai Bažnyčiai ir esame atsakingi už visus mistinio Kristaus Kūno narius. Nekaltosios Riterija padeda mums giliai suvokti didingą naująjį mūsų Viešpaties įsakymą „mylėti savo artimą, kaip Jis jį mylėjo“, tai yra daryti, ką galime, ir siekti išganymo sielų, lekiančių amžinojo pasmerkimo bedugnės link. Būsime laimingi ir dėkingi, kai kas nors Bažnyčioje sugrįš prie tikrųjų vertybių ir norės grąžinti ją, o su ja – ir visą katalikų Tradiciją į kiekvieną vietą, nuo mažiausios parapijos iki Vatikano. Mes nerodysime pirštu į vargingas, dvasiškai ligotas sielas su panieka sakydami: „Su tokiu eretiku aš nenoriu turėti nieko bendra.“ Mes norime padaryti, ką galime, kad per Nekaltąją sugrąžintume jį į nekintamą Mūsų Viešpaties tiesą.
3. Nekaltosios Riterija grąžina mums tikrąją mūsų katalikišką tapatybę, kartu ir gilesnį mūsų vaidmens čia, žemėje, suvokimą: tapti Jėzaus Kristaus kariais, siekiančiais, kad žemėje išplistų Dievo karalystė. Kad galėtume atlikti šį viso gyvenimo uždavinį, mes priėmėme Sutvirtinimo sakramentą. Nekaltosios Riterija nėra tik kitas judėjimas ir viena iš daugelio draugijų su savo maldomis bei praktikomis; ji yra svarbi kaip mūsų gyvenimo NAUJASIS ĮSTATYMAS, sakantis: ką darote, darote tai kaip įrankis Dievo Motinos rankose, kaip Jos armijos riteris, kuris puldamas priešą jį atverčia ir taip išplečia Švč. Jėzaus Širdies karalystę. Jei šis įstatymas persmelks visą mūsų gyvenimą, mes daugiau nebešvaistysime laiko, bet užpildysime savo trumpą laiką žemėje daugybe didžiausių darbų, amžinų darbų dėl sielų išganymo.
4. Kitas įspūdingas aspektas: šis judėjimas pasiruošęs Nekaltosios tarnyboje naudoti moderniausias priemones. Tai formuoja naują, katalikišką šiuolaikinio žmogaus požiūrį į žiniasklaidą, kuria dažnai piktnaudžiauja tamsos galybės pasinaudodamos ja kaip galingiausia priemone didžiausioms pagundoms platinti. Kadangi jaunimas šiaip ar taip yra priklausomas nuo elektroninių prietaisų, Riterija nukreipia šią priklausomybę į Nekaltosios tarnybą dėl sielų išganymo. Šis aspektas gali atvesti į Nekaltosios Riteriją daug žmonių iš pasaulio, nes jie mato, kad šis judėjimas puikiai prisitaiko prie mūsų laikų situacijos ir poreikių.
Tačiau kartu jis yra giliai įleidęs šaknis į maldos ir aukos dvasią kaip svarbiausius riterių ginklus gelbstint sielas. Jis visiškai atitinka Fatimos Dievo Motinos prašymą melstis ir aukotis, kadangi tiek daug sielų eina į pragarą, nes nėra kam už jas melstis ir aukotis. Be to, šv. Maksimilijono apaštališkos maldos metodai puikiai pritaikyti prie mūsų laikų sunkumų, iškylančių siekiant gerai melstis.
5. Visgi pats svarbiausias dalykas yra tai, kokią vietą Dievo Motina, Nekaltoji, užima mūsų gyvenime. Nekaltosios Riterija konkrečiame kasdieniame gyvenime laikosi šv. Bernardo ir visų Marijos šventųjų reikalavimų, ypač šv. Liudviko Marijos Grinjono tikrojo pamaldumo, kuris moko viską daryti per Mariją, su Marija, Marijoje ir Marijai. Jis pritaiko konkrečiame ir dosniame gyvenime didingas Nekaltosios tiesas ir ypač Jos, kaip visų malonių tarpininkės, vaidmenį atsiverčiant ir pašventinant visus žmones. Tai padeda riteriui suprasti Nekaltosios svarbą asmeniniame gyvenime ir ypač Jos prašymą padėti išgelbėti nuo amžinojo pasmerkimo Jos mylimus vaikus, kurie vis dar yra prarasti per klaidą ir nuodėmę. Čia katalikas kiekvieną dieną mokosi suvokti savo vaidmenį pasaulyje ir jo svarbą didžiausiame darbe, kurį žmogus gali padaryti čia, žemėje: suteikti kitiems „visa, kas geriausia“, amžinąją laimę. Drauge tai moko jį reikalingo nuolankumo: jis vienas nieko negali padaryti, bet gali viską kaip Nekaltosios įrankis, kaip Jos ištikimas riteris.
6. Tiesa, visus šiuos punktus galima rasti taip pat ir Marijos legione, kuriame jau buvo atkurta ištikimybė Tradicijai keliose šalyse. Tačiau Marijos legionas yra sukurtas pagal Romos legiono modelį, elitinių karių judėjimą, kuris iš savo narių iš esmės reikalauja labai daug. Priešingai, Nekaltosios Riterija tinka visiems, net patiems tingiausiems, ir beveik nieko nereikia, kad taptum riteriu. Tai masinis judėjimas, įstatantis kiekvieną į Dievo Motinos pėdas, verčiantis jį paduoti Jai bent mažąjį pirštelį – o vėliau Ji galės paimti jo ranką ir jį visą. Filipinų Marijos legionas rado Nekaltosios Riterijoje nepaprastų priemonių, leidžiančių patraukti daug žmonių, kuriuos legionieriai lanko kiekvieną savaitę surišdami juos su Dievo Motina, kad jie taptų Jos riteriais.
7. Nors įkurtas didelėms minioms, judėjimas suteikia visas galimybės bendradarbiauti išganymo darbe: kviečia tuos, kurie nori tarnauti Nekaltajai individualiai (MI 1), bet taip pat dėl geresnio ir platesnio apaštalinio rezultato numato bendrą apaštalavimą grupėmis, rateliais, draugijomis (MI 2). Ir pagaliau jis kviečia labiausiai užsidegusius narius, žmones, linkusius visiškai pasiaukoti ir didvyriškai pašvęsti savo gyvenimą Jai, prisijungti prie dvasinio elito (MI 3).
Pasaulyje dar nėra buvę tokio judėjimo. Jis perteikia savo šventojo įkūrėjo universalumą: visiškai kontempliatyvus ir aktyvus, gerbiantis kiekvieną individo pastangą ir kartu suburiantis minias, jungiantis aukščiausio intelektinio darbo idėją (Nekaltosios akademijos) su praktiškiausiais jos įgyvendinimo būdais, amžinas nekintantis katalikų tikėjimas su 2 000 metų tradicijomis, su moderniausiais mūsų laikų įgūdžiais ir išradimais.
Generalinis vyresnysis pritarė išsakytiems argumentams ir leido įkurti tradicinę Nekaltosios Riteriją Lenkijoje. 2000 m. gegužės 6 d., pirmąjį Marijos mėnesio šeštadienį, apie 50 katalikų tikinčiųjų tapo pirmaisiais Nekaltosios riteriais. Jie gavo nedidelį pažymėjimą „dyplomik“, kopiją to, ant kurio buvo pasirašęs pats šv. Maksimilijonas. Šio įkūrimo vaisiai pasirodė nedelsiant: padidėjęs riterių dosnumas, reguliarus maldos gyvenimas ir apaštališka dvasia, pasireiškianti išaugusiu ypač intensyviu raštišku apaštalavimu (biuleteniai, knygos, brošiūros, lankstinukai), per kurį katalikų Tradicija tapo žinoma Lenkijoje. Šv. Maksimilijono Kolbės ir jo kolegų riterių iki II pasaulinio karo parašytų tekstų publikavimas padėjo daugeliui tikinčiųjų lengvai pamatyti didžiulį skirtumą ir net prieštaravimą tarp Vatikano II Susirinkimo dvasios įkvėptų Bažnyčios naujovių ir dvasingumo bei pirmųjų penkiasdešimties Nekaltosios Riterijos metų dvasingumo ir idealų.
2002 m. Morgono tradiciniai tėvai kapucinai pareiškė norą prisijungti prie Nekaltosios Riterijos ir įkurti ją Prancūzijoje. 2004 m. Amerikos kunigai pirmieji įkūrė Nekaltosios Riteriją kai kuriuose prioratuose ir koplyčiose JAV, po to 2006 m. ji buvo įkurta Šveicarijoje. Bet visa pradžia buvo individualūs šventojo Maksimilijono „gerbėjų“ įsipareigojimai, todėl judėjimas iš viso nebuvo žinomas tradiciniame pasaulyje (išskyrus Lenkiją). Tik pastaruosius trejetą metų atrodė, jog pati Švč. Mergelė nori, kad Jos mažoji armija augtų. Be jokios specialios reklamos ar viešumo, išleidus brošiūrų ir knygų apie Nekaltosios Riteriją ir sukūrus tris svarbias svetaines Lenkijoje, Šveicarijoje ir Azijoje, vis daugiau ir daugiau tikinčiųjų pradėjo ja domėtis. Per trejetą metų riterių skaičius išaugo daugiau nė dvigubai: nuo 5 000 riterių 2013 m. iki 13 000 riterių 2016 metais. Iki šiol vadovavimas Nekaltosios Riterijai skirtingose šalyse buvo paliktas Nekaltosios Riterijos kunigų iniciatyvai, kurie, gavę vyresniųjų sutikimą, individualiai bandė „kažką daryti“. Siekdamas suvienyti skirtingas pastangas ir įkurti Nekaltosios Riteriją kaip mažą katalikų Tradicijos armiją, Generalinis vyresnysis – aukščiausia Nekaltosios Riterijos valdžia – paskyrė Jūsų tarną tarptautiniu koordinatoriumi arba, kalbant šv. Maksimilijono žodžiais, Nekaltosios Riterijos „direktoriumi“.
Jei ilgiau apmąstysite čia išdėstytus septynis punktus apie Nekaltosios Riterijos svarbą mūsų ypatingais laikais, suprasite, kodėl mes svajojame atvesti 100 000 riterių prie mūsų Motinos kojų Jos apsireiškimų Fatimoje 100-mečio sukakčiai. 1917 m., pasaulyje atsiradus didžiulėms antikristinėms armijoms (masonams Romoje, komunizmui Maskvoje), Dievo Motinos atsakas buvo Fatimos žinia ir Nekaltosios Riterijos įkūrimas. Kai 2017 m. antikristinės armijos švenčia savo jubiliejų kaip simbolį triumfo, kad jie dominuoja visame pasaulyje, ar nemanote, jog Dievo Motina vėl nori į jį atsakyti savo mažąja armija, „SAVO paskutinių laikų apaštalais“ (šv. Grinjonas de Monforas), savo vaikais, paaukotais Jos Nekaltajai Širdžiai (Fatima), SAVO ištikimais riteriais (šv. Maksimilijonas Kolbė)?
Tad leiskite baigti nuolankiu prašymu, skirtu kiekvienam iš jūsų: rugpjūčio 14 d. švenčiame 75-ąsias didvyriškos šv. Maksimilijono mirties metines. Ar galite dėti visas įmanomas pastangas ir iki tos dienos rasti VIENĄ kataliką ir įtikinti jį prisijungti prie Nekaltosios Riterijos?!
Marijos Karalienės šventė, 2016 m. gegužės 31 d.
Su kunigišku palaiminimu
Kun. Karl Stehlin