2017 m. sausio 26 d. vyskupas Bernardas Fellay davė interviu radijo laidai „Radio Courtoisie“, atsakydamas į kun. Alaino Lorans‘o klausimus. Pateikiame sutrumpintą laidos įrašą.
Pasaulietinės valdžios priešiškumas prigimtiniam įstatymui
Kun. Lorans: Ekscelencija, jūs jau 20 metų esate Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinis vyresnysis. Ar per šį laikotarpį matėte kokį nors pokytį Bažnyčioje, Brolijoje ar pasaulyje? <...>
Vysk. Fellay: Reikia laiko, kad pasakytum, jog kažkas iš tiesų keičiasi. Tam tikri pokyčiai vyksta, bet jie labai laipsniški, vos pastebimi. Nors atsirado naujų elementų, mūsų kovos esmė liko ta pati, idėjų karas nepasikeitė. Pasikeitė žmonės, tiksliau tariant, pasikeitė karta. Senieji kovotojai jau yra geresniame pasaulyje – ne visi, bet daugelis iš jų. Senesnioji, t. y. manoji, karta <...> gyveno daug priešiškesnėje aplinkoje, nei dabar.
Tačiau šiandien regiu augantį naują priešiškumą [katalikų Tradicijai]; ne Bažnyčios atstovų priešiškumą – Bažnyčia pati patiria didžiulį nuosmukį, <...> bet pasaulietinės valdžios priešiškumą. Pasaulyje įsigali tam tikra globalistinė kairioji ideologija; ji kartoja tas pačias senas idėjas, bet tampa vis agresyvesnė.
Kun. Lorans: Prancūzijoje matome įvedinėjant „homoseksualias santuokas“, „Gender ideologiją“. Ar pastebite tai ir kitose šalyse?
Vysk. Fellay: Taip, tai vyksta visame pasaulyje.
Kun. Lorans: Ar Tradicijai artimi katalikai protestuoja ir kovoja prieš šias ideologijas?
Vysk. Fellay: Tradicinių katalikų nėra tiek daug, kad jie galėtų susiburti į kokią nors rimtesnę politinę grupę ar judėjimą. Idėjinę grupę – taip. Be to, esama nemažai konservatyvių žmonių, kurie šioms naujoms ideologijoms daugiau ar mažiau priešinasi. Tai priklauso nuo konkrečios šalies. Mes stengiamės jiems padėti ar net dalyvauti jų organizuojamuose renginiuose. Mes dalyvaujame šioje kovoje, galbūt ne visada jos priešaky. <...> Jei pažvelgsime į bendrą vaizdą, mūsų yra labai nedaug. Skaičiaus prasme, mes nedarome didelės įtakos, tačiau kalbant apie idėjas mūsų reikšmė daug didesnė. Mes visada turime ką pasakyti. Idėjų kare mes reprezentuojame kai ką labai rimto, solidaus, ir aš manau, kad kaip tik dėl to mūsų ir bijo.
Kun. Lorans: Kas bijo? Kas gali bijoti Tradicijos?
Bishop Fellay: O, daug kas. <...> Ne tik tie, kuriuos mes įpratę vadinti progresyvistais, ar grupės, mėginusios kelti sumaištį Bažnyčioje po Vatikano II Susirinkimo. Jie niekur nedingo, ir ši kova vis dar tęsiasi. Tačiau yra ir tie, kurie mėgino įkvėpti ar paveikti permainas Bažnyčioje. Jie vis dar taip pat karingai nusiteikę, jei ne labiau. Nesunku pastebėti, kad ir masonerija remia šias modernias idėjas. Be to, atsirado kai kas nauja, ko nebuvo prieš 30 ar 50 metų. Tai homoseksualų lobistinės grupės. Anuo metu jie nebuvo plačiai žinomi, tai buvo gana retas dalykas. Ir štai, staiga jie užplūdo tarsi banga, mėgindami visus įtikinti, kad jų yra dauguma. Nemanau, kad jų iš tiesų daug, bet jie turi priemonių primesti įstatymus, griaunančius visuomenę, griaunančius prigimtinį įstatymą. Jei ši tendencija tęsis, žmonija taps nevaisinga ir išmirs.
Kun. Lorans: Nes nebebus daugiau vaikų?
Vysk. Fellay: Taip. Žmonės siekia asmeninio malonumo ir yra praradę bet kokį supratimą apie bendrąjį gėrį – apie gėrį, kuris yra didesnis už pavienį žmogų ir prie kurio kiekvienas turi prisidėti. Visi iš jo gauna naudos, bet visi turi jo siekti. Kai tik asmeninis gėris tampa svarbiausias, prasideda visuomenės žlugimas, ir tai mes matome vykstant pritrenkiančiu būdu. <...>
Kovos esmė liko ta pati: tai kova prieš Dievą, prieš bet kokį įstatymą, kuris kyla ne iš žmogaus, ne iš „socialinio kontrakto“. Tačiau nereikia būti itin įžvalgiam, kad pastebėtum, jog visur galioja tam tikri įstatymai. Paimkime, pavyzdžiui, fizinius dėsnius: juos į gamtą įrašė ne žmogus. Tas pats pasakytina apie žmogaus prigimtį. Esama prigimties dėsnių, kurių reikia paisyti norint, kad žmogaus raida vyktų normaliai. Tai kaip bet kuris naudojimo vadovas. Jei turite skalbyklę, bet nenorite laikytis jos naudojimo instrukcijų, greitai ją sugadinsite. Kaip tik tai jie ir daro: prieštaraudami prigimties dėsniams žlugdo ir pavienius asmenis, ir visuomenę.
Mes iš tiesų gyvename išskirtiniais laikais; visuomenės skaidymosi, žlugimo laikais; kai nebėra bendrojo gėrio, kai nebėra netgi supratimo, kad egzistuoja kažkoks tikslas, kad kiekviena visuomenė turi tikslą. <...> Netgi Bažnyčioje – ir tai yra kai kas nauja – mes regime tikrą skaidymąsi. Mes stebime stulbinantį Bažnyčios vienybės praradimą.
Bažnyčios nevaisingumas
Kun. Lorans: Jūs kalbėjote apie pasaulio nevaisingumą, kaip apie tam tikrą savižudybę. Ar Bažnyčia taip pat žengia link savižudybės? Ypač žinant, kiek šiandien mažai pašaukimų?
Vysk. Fellay: Taip. Mes matome, kaip šios modernios idėjos, kurias Bažnyčia perėmė Vatikano II Susirinkime, <...> ši moderni mąstysena neša tuos pačius vaisius. Galbūt jie mažiau matomi, bet rezultatas yra tas pats: tuščios seminarijos, tuščios bažnyčios, nykstantys ar jau išnykę vienuolynai ir religinės kongregacijos. Jų tiek daug. Šis reiškinys analogiškas tam, kas vyksta visuomenėje. Tiesa, iki šiol Bažnyčia, regis, priešinosi – kartais stipriau, kartais silpniau – puolimui prieš prigimtinį įstatymą. Mes vis dar regime šiokią tokią kovą tarp Bažnyčios ir pasaulio. Taigi šis reiškinys nėra tapatus tam, kuris vyksta pasaulyje, bet vis dėlto jam analogiškas; ir mes nedvejodami teigiame, kad šie blogi vaisiai Bažnyčioje kyla iš tos pačios dvasios, pasaulio dvasios.
Ši dvasia nori nutraukti bet kokį ryšį su Dievu, ji nori išsilaisvinti nuo Dievo įstatymo jungo, kuris jai atrodo pernelyg griežtas ar sunkus. Daugiau jokios pasiaukojimo dvasios – tai vienas iš šiuolaikinės Bažnyčios bruožų. Nukryžiuotasis nuimamas nuo kryžių, jie nebevaizduoja mūsų Viešpaties ant kryžiaus. Jie Jį nuėmė, jie nebenori matyti „Skausmų vyro“. Jis prisikėlė iš numirusiųjų, taigi Aleliuja! Tačiau pasaulis, kuriame gyvename, lieka kupinas kančių, todėl mums labai svarbu žinoti, kad pats Dievas norėjo pasidalyti mūsų kentėjimais – ne tik kad juos palengvintų, bet kad mus išgelbėtų, kad suteiktų tiems kentėjimams atperkamąją vertę! Jie visa tai panaikino ir pakeitė tam tikru naujuoju misticizmu, Velykų slėpiniu. Tai ne kas kita, kaip mistifikacija. Anksčiau viskas buvo labai paprasta: buvo Didysis Penktadienis, kai mūsų Viešpats mirė už mus, dėl mūsų išganymo, o paskui Jis prisikėlė iš numirusiųjų, nes yra Dievas. Jis yra tikras žmogus, Jis mirė. Bet Jis yra ir tikras Dievas, Jis negali mirti, tad Jis prisikėlė iš numirusiųjų, nes yra Dievas. Dabar jie nori pamiršti mirtį. Jie nori pamiršti, kad mums reikia mirti ir apsimarinti. Jie nori tai pamiršti.
Kun. Lorans: Jie nori išbraukti Didįjį Penktadienį ir eiti tiesiai prie Velykų Sekmadienio?
Vysk. Fellay: Išganymo ekonomija atitinka tam tikrą tvarką, pagal kurią, tam, kad pasiektume išganymą ir amžinąjį gyvenimą, pirmiau turime mirti. Bet jie to nebenori. Jie nori laimėti gyvenimą nemirdami.
Kun. Lorans: Taigi jie atsisako principo „jei grūdas nekris į žemę ir neapmirs...“ (Plg. Jn 12, 24)?
Vysk. Fellay: Būtent. Tai yra šiuolaikinės Bažnyčios bėda.
Fr. Lorans: Vadinasi, grūdas „pasilieka vienas... ir neduoda vaisių“. Jis tampa nevaisingas.
Vysk. Fellay: Kaip tik taip. Jie nebeneša vaisių, nes tapo nevaisingi. <...> Vos tik koks nors konservatyvus vyskupas atidaro seminariją, kurioje palaikoma tvarka ir reikalaujama šiek tiek drausmės, ji prisipildo. Tačiau labai nedaug vyskupų tai supranta. Daugelis nenori apie tai nė girdėti. Jiems labiau patinka būti nevaisingiems. Esu įsitikinęs, kad jie nesupranta, kodėl jiems nesiseka. Bet mes tai labai gerai suprantame.
Kun. Lorans: Jūs sakote, jie atmeta auką. Paskutiniame Sinode buvo daug kalbama apie šeimą... Ar posinodinis paraginimas „Amoris laetitia“ atspindi tą pačią nuostatą: disciplinos, Kristaus mokymo, aukos dvasios atmetimą?
Vysk. Fellay: Nemanau, kad tai daroma iš principo. Tai šiek tiek išskirtinis dalykas. Pamėginsiu paaiškinti. Popiežiaus Pranciškaus elgesyje aš matau tam tikrą rūpestį sielomis, ypač tomis sielomis, kurios yra vienišos, atstumtos, paniekintos ar tiesiog kenčiančios vargą. Jas jis vadina „egzistencijos periferijomis“. Ar jos ir yra ta Evangelijos „pasiklydusi avis“? Ar Popiežius palieka kaimenę su 99 avimis ir rūpinasi pasiklydusia avimi, manydamas, jog tai jo pareiga? Galbūt jis viską taip ir įsivaizduoja? Sakau „galbūt“, nes nemėginu duoti galutinio atsakymo. <...> Galbūt jis nori kažkaip padėti išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“, rasti trečiąjį kelią apeinant Bažnyčios įstatymą. <...> Mėginu geranoriškai suprasti, ką jis daro, bet tai nelengva.
Kardinolų pareikštos abejonės (lot. dubia) dėl „Amoris laetitia“ – išganingas darbas
Kun. Lorans: Suprasti taip sunku, jog keturi kardinolai išreiškė abejones dėl „Amoris laetitia“, teigdami, kad dokumentas kelia rimtas doktrinines problemas.
 |
| Kardinolai Raymond L. Burke, Joachim Meisner, Walter Brandmüller, Carlo Caffarra |
Vysk. Fellay: Ir jie teisūs. Pažvelkite, kaip šis Paraginimas yra parašytas – jis tarsi įsteigia „pilkas zonas“! Popiežius sako, kad ne viskas yra balta ar juoda, kad kai kurie dalykai yra pilki. Tačiau įstatymas turi būti suformuluotas aiškiai! Mes žinome, kad kasdieniame gyvenime gali būti išimčių, bent jau bažnytinėje teisėje. Egzistuoja svarbus skirtumas tarp Dievo įstatymo ir Bažnyčios įstatymo. Dievas mato viską, Jis žino visas aplinkybes, visas situacijas, kuriose gali atsidurti žmonės. Tad jeigu Jis įsteigia įstatymą, šiam įstatymui nėra išimčių. Tačiau pasaulietinėje teisėje, netgi Bažnyčios teisėje, žmogus neturi šios begalinės dieviškosios išminties ir negali numatyti visų aplinkybių. Kai kuriomis aplinkybėmis žmogiški įstatymai negali būti taikomi nepadarant žalos sieloms, ir tai galime vadinti išimtimis arba „pilkomis zonomis“. Kanonų teisėje Bažnyčia daro daug išimčių – nustebtume pamatę, kiek daug – bet Dievo įstatymas nenumato išimčių.
Kun. Lorans: Tad ar Komunijos teikimas išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ priklauso nuo Dievo įstatymo ar nuo Bažnyčios įstatymo?
Vysk. Fellay: Nuo Dievo įstatymo. Mūsų Viešpats aiškiai minėjo konkretų išsiskyrusių sutuoktinių atvejį. Šv. Paulius kalba taip pat aiškiai, tiksliau tariant, ne šv. Paulius, o Dievas per šv. Paulių. Tai Šventasis Raštas. Per evangelijas ir apaštalų laiškus mums kalba pats Dievas. Ir jo įstatymas šiuo klausimu yra labai aiškus. Jame nėra „pilkų zonų“. Tas, kuris atsiskiria nuo savo teisėto sutuoktinio ir gyvena su kitu kaip vyras su žmona, svetimauja. Taip sako mūsų Viešpats (Žr. Mt 19, 9). Toks žmogus sulaužo pažadą, duotą sutuoktiniui. Tai nuodėmė, o kadangi santuoka yra viešas dalykas, tai yra vieša nuodėmė. Viešos nuodėmės sunkios dėl to, kad jomis duodamas blogas pavyzdys, papiktinimas. Štai kodėl Dievas ir Bažnyčia imasi griežtų priemonių. Pavyzdžiui, draudžiama viešą nusidėjėlį laidoti pagal Bažnyčios apeigas. Šiuo požiūriu Bažnyčia yra labai griežta, nes turi ginti kitas sielas.
Tiesą sakant, bėda ta, kad nemažas skaičius vyskupų ir kunigų jau keletą dešimtmečių patys laimina šias netikras sąjungas. Vatikanas netgi turėjo įsikišti, pavyzdžiui, Prancūzijoje, ir uždrausti šias apeigas. Bet ši praktika vis dar tęsiasi. Tai man pasakė Romoje. Jei Roma turėjo įsikišti, vadinasi, tai gana paplitę. Taigi vyskupai ir kunigai laimina žmones, gyvenančius nuodėmėje, o jūs norite jiems neduoti Komunijos. Tai nelogiška! Teikdami jiems Komuniją, šie dvasininkai elgiasi logiškai, tačiau tai nuodėmės logika. Ir tai labai rimta.
„Amoris laetitia“ aiškiai nesako: dabar galime duoti jiems Komuniją. Viskas daroma daug gudriau. Tekstas atveria duris, bet pro jas nežengia: žengs kiti. Ten, kur anksčiau buvo aiški riba tarp gėrio ir blogio, sukuriama „pilkoji sritis“, kurios iš tiesų nėra. Ir tada sakoma, kad šioje „pilkojoje srityje“ kiekvienas žmogus gali elgtis pagal savo sąžinę. Tai melas! Paprasčiausia netiesa. Tad galime sakyti, kad tie keturi kardinolai, išdrįsę garsiai prabilti, daro nepaprastai svarbų darbą. Gaila, kad jų tiek nedaug, bet manau, jog dėl to kaltas žmogiškas silpnumas. Gerai žinome, kad juos palaikančių yra daug daugiau, bet drąsių mažuma. <...>
Galima sakyti, vienintelė „pilkoji sritis“ – nors iš tiesų ji visai ne pilka – yra tokių asmenų sprendimas gyventi kartu ne kaip sutuoktiniai, o kaip brolis su seserimi. Šiandien pasitaiko nemažai sudėtingų situacijų: iširusios šeimos, vaikai iš antros santuokos ir t. t. Dėl tam tikro gėrio, pavyzdžiui, dėl vaikų gėrio, kartais mes turime toleruoti, kai du žmonės gyvena po vienu stogu. Mes šiems žmonėms sakome: „Jei norite eiti į dangų, yra tik vienas kelias – turite gyventi be nuodėmės. Turite gyventi kaip brolis ir sesuo. Žinoma, tai sudėtinga ir sunku, bet šitaip jūs nedarysite nuodėmės. Tuomet privačiai galėsime duoti jums Komuniją. Be abejo, mes turime būti tikri, kad jūs gyvenate kaip brolis ir sesuo, jūs turite būti nuoširdūs. Dievas žino viską. Galite apgauti žmones, bet ne Dievą. Komunijos priėmimas reiškia susivienijimą su Dievu, gyvenimą taikoje su Dievu. Turite atlikti išpažintį prieš priimdami mūsų Viešpatį. Ir jei iš tiesų gyvenate taikoje su Dievu, tuomet galite priimti Komuniją.“ Tačiau kiek išsiskyrusių ir antrą kartą „susituokusių“ gyvena kaip brolis ir sesuo? Tikrai ne dauguma. <...>
Ar doktrininės diskusijos tarp Romos ir Brolijos vis dar naudingos?
Kun. Lorans: Sakėte, kad vyksta ta pati idėjų kova. Taip pat po paskutinio savo susitikimo su Popiežiumi jūs pareiškėte, kad diskusijos tarp Brolijos ir Romos tęsis, kad vyskupai lankys jūsų seminarijas ir diskutuos apie tokius dalykus, kaip religijos laisvė, ekumenizmas ir Naujosios Mišios. Ar šios diskusijos tęsiasi?
Vysk. Fellay: Ar jos tęsiasi? Taip, jos vis dar tęsiasi. Buvo trumpa, bet reikalinga pauzė, o dabar vėl jas pradėjome. Įdomu tai, kad jų norime ir mes, ir Roma. Mes norime, kad šios diskusijos vyktų. Mums tai labai svarbu, nes, kaip sakėme jiems iš pat pradžių, kai kurie Vatikano II Susirinkimo teiginiai mums kelia sunkumų – ne dėl asmeniškų priežasčių, o todėl, kad jie prieštarauja tam, ko Bažnyčia visada mokė ir ką darė. Tai yra didžiausia mūsų problema. Ir jei norime teigti, kad Bažnyčia yra neklystanti, turime spręsti šią problemą. Jeigu ji neklystanti, kodėl ji staiga ima sau prieštarauti? Tai rimta problema, ir jos negalima išspręsti remiantis vien autoritetu. Neužtenka teigti, jog taip sako Bažnyčios valdžia: Roma locuta causa finita. Amen. Ne. Žinoma, ši valdžia gali būti neklystanti, ji yra gavusi šią ypatingą Dievo dovaną, bet su viena sąlyga: ji turi išsaugoti tikėjimo lobį, visas Dievo apreikštas tiesas! Jos užduotis – ištikimai saugoti ir perduoti šias tiesas. Taigi tam tikri objektyvūs dalykai yra aukščiau už šią valdžią. Ji negali savavališkai nuspręsti, kas jai tikėjimo lobyje patinka, o kas nepatinka. Ji neturi tokios galios. Štai apie šią problemą mes Romai nuolat ir kalbame.
Kun. Lorans: Ar šios diskusijos gali būti naudingos?
Vysk. Fellay: Sakyčiau, taip, jos duos naudos. Galbūt ne iš karto. Galų gale žmonių elgesį lemia idėjos. Klaida turi tragiškas pasekmes žmonių gyvenimui, ypač doktrininė klaida. Moralinės klaidos padariniai matomi greičiau, doktrininės klaidos – lėčiau. Jei kas nors ima neigti Švč. Trejybę, mes iš karto nematome tokio neigimo praktinių pasekmių, nematome, kurioje moralinėje srityje tas žmogus nusikals, bet ilgainiui tai tikrai įvyks. Tiesiog nuostabu, kaip viskas yra susiję. Tikėjimas yra kaip nertinis: išimkite vieną akį, ir jis visas pamažu išsiners, kol galiausiai iš jo nebeliks nieko. Taigi dabartinėje sumaištyje labai svarbu laikytis pagrindinių tikėjimo principų, juos kartoti. Vien tai yra didelis darbas. Galbūt mes greitai nepamatysime jo vaisių. Bet ilgainiui jis atneš naudos. Tai reiškia, kad turime nesiliauti kovoję.
Todėl man atrodo labai gerai, kad Roma sutinka diskutuoti apie šiuos dalykus. Ne tik sutinka, bet ir sako: mums reikia tai aptarti. Ši jų nuostata yra visiškai nauja, ji atsirado tik prieš kokius pusantrų metų. Diskutuodama su mumis, Roma nebemėgina primesti mums savo, modernaus, požiūrio į ekumenizmą, religinę laisvę, „Nostra aetate“ [dokumentas apie tarpreliginį dialogą – red. p.] ar net liturginę reformą. Šie keturi punktai nuo pat pradžios mums atrodė patys problematiškiausi, ir štai, staiga jie mums sako: „Taip, mums reikia aptarti šiuos punktus.“ Visų pirma, jie jau pripažįsta, kad po Susirinkimo būta klaidų, piktnaudžiavimų, perdėjimų. Jie dar nesako, kad kai kurie Susirinkimo tekstai yra blogi, bet jie jau sutinka, kad kažkas yra negerai. Taip pat jie pripažįsta, kad esama dviprasmybių, kurias reikia panaikinti. Roma mums atvirai sako: „Šios diskusijos padės mums visa tai išsiaiškinti.“ Mes esame tarsi katalizatorius, padedantis išvalyti šį keistų, klaidingų, painių idėjų mišinį. Tai yra labai gerai.
Yra dar viena naujovė, ir aš tikiuosi, kad tai ne tik keleto žmonių nuomonė, o stiprėjanti nuostata pačioje Romoje. Šią naujovę išreiškia trumpa frazė, kurią viešai ištarė arkivyskupas Guido Pozzo, komisijos „Ecclesia Dei“ sekretorius. Jis mums pasakė, kad šiuolaikinis požiūris į ekumenizmą, religinę laisvę, tarpreliginį dialogą ir liturginę reformą nėra „katalikiškumo kriterijai“. Ką tai reiškia? Katalikiškumo kriterijai reiškia tiesas, kurių būtina laikytis norint būti kataliku. Kitaip tariant, jei anie punktai nėra katalikiškumo kriterijai, vadinasi, turite teisę manyti ir kalbėti kitaip. Arkivyskupas tai pasakė viešai. Tai labai svarbu.
Manau, greitai pamatysime karštus ginčus dėl mūsų. Ar jie bus vieši, ar vyks tarp uždarų durų? Nežinau. Šiaip ar taip, jie jau prasidėjo. Ginčai tarp „superprogresyvistų“, kuriems šie punktai yra dabartinės Bažnyčios pamatas, ir tų, kurie sako: „Ką gi, šių punktų nereikia laikytis norint būti kataliku.“ Tai tikra idėjų kova. Nenuostabu, kad vis stiprėja balsai, sakantys, jog negalima į Bažnyčią priimti Brolijos su tokiomis nuostatomis.
Kanoninis Brolijos pripažinimas
Kun. Alain Lorans: Kalbant apie Brolijos priėmimą negalima neprisiminti kanoninių pasiūlymų iš Romos pusės. Buvo kalbama apie asmeninę prelatūrą, o neseniai vysk. Schneideris interviu sakė raginęs jus priimti kanoninius pasiūlymus ir nebūti pernelyg reikliems arba nelaukti, kol Bažnyčioje viskas bus tobula. Ką jūs apie tai manote? Ar tokiu atveju tikėjimo vienybė netaps antraeiliu klausimu? Kokia Brolijos pozicija?
Vysk. Fellay: <...> Iš tiesų, kanoninė struktūra nėra problema. Tai, kas mums siūloma, iš esmės yra pakankama ir atitinka mūsų poreikius. Yra dar keletas detalių, kurias reikia aptarti, bet apskritai pasiūlymas mane tenkina. Jei tai būtų svarbiausias dalykas, mes visa širdimi sutiktume. Tačiau ne tai yra svarbiausia problema.
Problema, kaip jau minėjau, yra idėjų kova. Ar Bažnyčia, keturiasdešimt metų mėginusi mums primesti modernistinį požiūrį, prieš kurį mes kovojame ir dėl kurio mes buvome vadinami schizmatikais, sektantais ir t. t.; ar ši Bažnyčia yra pasirengusi leisti mums eiti savo keliu?
Arkivysk. Lefebvre‘as ne kartą prašė popiežių leisti mums atlikti „Tradicijos eksperimentą“. Ar jie mums leis jį atlikti, taip ar ne? O gal jie tykos už kelio posūkio ir rytoj įsakys mums žygiuoti kartu su jais? Priimti tai, prieš ką mes kovojome paskutinius keturiasdešimt metų? Mes neketiname atsisakyti savo principų.
Štai kur glūdi didysis klausimas. Matant šią naują, atviresnę, Romos nuostatą, kai mums sakoma, jog kai kurie dalykai nėra katalikiškumo kriterijai, atrodytų, kad mums atveriamas kelias. Bet ar tai tik durys, ar iš tiesų kelias? Ar tai saugus kelias? Ar mes iš tiesų galėsime tęsti savo darbą, kaip iki šiol? Ar mums bus leista likti tokiems, kokie esame? Taigi akivaizdu, kad tai [kanoninis sureguliavimas] anaiptol ne pabaiga.
Klaidos lieka klaidomis. Kaip ir anksčiau, šiandien mes esame lygiai taip pat tvirtai įsitikinę, kad Bažnyčioje yra išplitę daug klaidų, kurios ją žudo.
Žinoma, mes suprantame, kad reikia laiko jas atpažinti ir pašalinti. Žmonių negalima pakeisti akimirksniu. Bažnyčioje įsitvirtino tiek daug blogų papročių. Vien grąžinti šventąją liturgiją – kiek tai pareikalaus pastangų! Mes puikiai suprantame, kad to nepadarysi per vieną naktį. Mus daug labiau jaudina tai, ar apskritai Roma nori tai daryti. Ar ji ketina atsisakyti požiūrio, kuris buvo primestas Bažnyčiai Vatikano II Susirinkime?
Kiek girdime, bent jau aukščiausi, autoritetingiausi balsai sako: „Ne, ne. Mes neketiname atsigręžti. Mes eisime tuo pačiu keliu, kaip iki šiol.“ Taigi, tokioje situacijoje mes liekame už įstatymo ribų, lyg kokie tremtiniai ar nusikaltėliai. Na, toleruojami nusikaltėliai. Galime netgi tarti, kad prie pop. Pranciškaus mes – kad ir kaip keista – esame daugiau nei toleruojami; vis dėlto liekame tarsi už Bažnyčios pakraščių.
Taigi, ar viskas liks taip, kaip iki šiol? O gal situacija keisis? Ar rytoj mūsų nepraris modernistinė srovė, žudanti Bažnyčią? Štai kur klausimas. Kol neturime aiškaus atsakymo į jį, negalime žengti neatsargaus žingsnio..
Vyskupų parama
Kun. Lorans: Interviu pradžioje sakėte, kad kai kas Bažnyčioje nežymiai keičiasi. Tarp šių pokyčių galime paminėti kard. Burke‘o, vysk. Schneiderio ar Lenkijos vyskupų kovą prieš liberalią „Amoris laetitia“ interpretaciją. Tačiau, ar asmeniškai esate sulaukę vyskupų palaikymo?
Vysk. Fellay: Taip, mes palaikome ryšį su kai kuriais vyskupais, ir jų vis daugėja. Žinoma, jų nėra aibė, bet keletas yra. Tai labai svarbus momentas šioje idėjų kovoje, tik galbūt tie, kurie priklauso Tradicijos judėjimui, nelabai jo pastebi, nes tie mūsų ryšiai labai diskretiški. <...> Tačiau man su kiekviena diena darosi vis aiškiau, kad Bažnyčioje auga troškimas atstatyti buvusią dvasią, grįžti prie Tradicijos. Todėl tam tikras skaičius dvasininkų ima protestuoti prieš naujoves – galbūt ne taip garsiai ir viešai kaip mes, bet lygiai taip pat stipriai. Šis pasipriešinimo judėjimas egzistuoja.
Neseniai susitikau su vyskupu, kuris pats atrado Tradicines Mišias, nors niekada anksčiau nebuvo jų aukojęs. Jis, niekieno nepaskatintas, perskaitė pop. Benedikto XVI Motu Proprio, apmąstė jį ir ėmė laikytis Senojo ritualo. Jis man pasakė, kad Naujosiose Mišiose buvo pakeista pati ritualo esmė. Taigi jis pats priėjo tokią pačią išvadą kaip ir mes, vien todėl, kad mąstė sąžiningai. Ir jis toks ne vienas. Gavau kito vyskupo laišką, kuriame buvo parašyta: „Laikykitės!“ Jis turėjo galvoje mūsų požiūrį į religinę laisvę, ekumenizmą, tarpreliginį dialogą. Ir pridūrė: „Daugelis mūsų, vyskupų, galvoja panašiai kaip jūs.“ Aišku, jie to nesako viešai, nes bijo dėl savo galvos. Tačiau jie bent jau apie tai mąsto, jie supranta situaciją. Jie laiko mus tam tikrais liudytojais ar, jų žodžiais, „švyturiais“. Jie sako: „Jums tenka smūgiai, bet mes su jumis. Mes jus remiame.“ <...>
Paspartinkime Nekaltosios Marijos Širdies triumfą
Kun. Lorans: Sakote, kad turime būti stiprūs, taip pat paprašėte kunigų ir tikinčiųjų būti itin pamaldiems Švenčiausiajai Mergelei per šiuos 2017 metus. Šimtosioms Fatimos apreiškimų metinėms jūs paskelbėte Rožančiaus kryžiaus žygį. Ar šis karštų maldų prašymas yra jūsų minėtos kovos dalis?
Vysk. Fellay: Tai neabejotinai yra šios didžios kovos dalis. Turime nepamiršti vieno dalyko: Bažnyčia nėra žmogaus kūrinys. Ji turi žmogiškąjį elementą, nes yra sudaryta iš žmonių, bet iš esmės, savo prigimtimi, ji yra antgamtiška. Esminės jos dalys viršija žmogiškas galimybes, žmogišką protą ir žmogiškas priemones. Dėl Bažnyčios ir savo pačių gėrio mes privalome naudotis antgamtinėmis priemonėmis. Tai vienintelis būdas tinkamai kovoti šią kovą. Ši kova įpareigoja mus visų pirmiausia šauktis Dievo ir Jo šventųjų pagalbos. Švč. Mergelė aiškiai mums parodė, kad šie laikai Dievo valia priklauso jai. Turime į ją kreiptis, jos klausyti ir pildyti jos prašymus. Ji prašo: „Melskitės ir atgailaukite. Kasdien kalbėkite Rožančių.“ Tai svarbiau nei kada nors. Mano nuomone, tai, ką šiandien regime, yra Fatimos žinios išsipildymas. Kai kurių dalykų mums nesako, bet galiausiai mes išvysime Marijos triumfą. Tik Dievas žino, kaip tai įvyks. Nekaltosios Marijos Širdies triumfas, paskatintas oficialaus popiežiaus veiksmo. Mes stebimės, kaip tai įvyks, bet tai ne mūsų reikalas. Mes tik turime melsti Dievą, prašydami šio triumfo – tai yra mūsų užduotis!