Griežtai kalbant, „diakonės“ niekada neegzistavo

Dėl popiežiaus Pranciškaus naujosios komisijos, svarstančios „diakonių“ institucijos įvedimo Bažnyčioje klausimus

 

Katalikų Bažnyčioje niekada nebuvo ir negali būti „diakonių“ institucijos

Vartodamas žodį „diakonė“ šiame kontekste, turiu omeny moterišką vyrų diakono tarnystės atitikmenį. Tokios institucijos niekada nebuvo.

Jei terminas „diakonė“ ir pasirodo Bažnyčios istorijoje, tai patyrinėję aptinkame, kad tai buvo netiksli sąvoka, kurios turinys įvairavo ne tik skirtinguose amžiuose, bet ir skirtingose vietose. Kunigas Aimé George‘as Martimontas, mokslinio ir fundamentalaus šiuo klausimu parašyto darbo „Deaconesses, An Historical study“ (liet. „Diakonės, istorinė studija“) autorius, pastebi: „Senovės laikų krikščionys neturėjo vienos aiškiai apibrėžtos sampratos, kas iš tiesų turėtų būti diakonės.“[1]

Tačiau šių metų rugpjūčio 2 d. popiežius Pranciškus įsteigė komisiją, tiriančią galimybę leisti moterims tarnauti Katalikų Bažnyčioje diakonėmis. Jei bus ir toliau tęsiama ši avantiūra, tai chaoso Bažnyčioje ir sumaišties tarp tikinčiųjų ugnis tik dar labiau įsiliepsnos.

Diakonių funkcijos buvo labai ribotos

Lotyniškojoje Bažnyčios dalyje diakonių institucijos niekada nebuvo.[2] Užuominas apie diakones randame įvairiuose graikų ir Rytų apeigose. Tačiau ši pareigybė minima ne visose Rytų bažnyčiose ir tai – tik pavieniais atvejais, tarp II ir X amžių. Kai kurios Rytų bažnyčios, pavyzdžiui, Egipto, Etiopijos, tai pat Maronitų, niekada nepripažino jokios diakonių pareigybės.

 „Diakonėmis“ vadintos moterys nebūdavo įšventinamos jokia sakramentine šio žodžio prasme, o gaudavo tik tam tikrą palaiminimą ypatingai bažnytinei tarnystei. Šios „diakonės“ buvo daugiausia pašvęstos moterys, kurių darbas buvo aiškiai apribotas – paprastai jos teikdavo tam tikrą apibrėžtą pagalbą kitoms moterims. Į tas pareigas įėjo, pavyzdžiui, pagalba moterims jas krikštijant ir kiti patarnavimai, kur vyrų dalyvavimas įžeistų kuklumą.

„Be to, – rašo Tėvas Martimortas, – reikia dar labiau pabrėžti, kad diakonėms niekada nebuvo leidžiama viešai mokyti ar pamokslauti.“

Nėra jokios prasmės remtis Pauliaus laišku romiečiams, kuriame minima „diakonė“ Febė. Bažnyčios mintį šiuo klausimu apibendrinama Šv. Tomas Akvinietis.

Kun. Martimortas rašo: „Angeliškasis daktaras, komentuodamas Naująjį Testamentą, Laiške romiečiams minimą Febę supranta tik kaip vieną iš moterų, „patarnavusių“ Kristui ir apaštalams ar užsiėmusių artimo meilės darbais – panašiai kaip 1 Laiške Timotiejui (1 Tim 5, 10) minimos našlės.“

Kalbėdami apie Lotynų (Romos) apeigų Katalikų Bažnyčios dalį, pateiksime tris senovinius ir autoritetingus tekstus, parodančius, kokia svetima ankstyvajai Bažnyčiai buvo bet kokia mintis apie moteris diakones, moterų įšventinimą „dvasininkėmis“, ar moteris, patarnaujančias presbiterijoje prie altoriaus.

Jau IV amžiuje matome ugningą 396 m. Nimo susirinkimo vyskupų nurodymą:

„Be to, kaip mums buvo pranešta, kai kur pastebėta (nors tiksliai nežinoma kur), kad prieštaraujant apaštališkajai disciplinai – tai iš tiesų iki šiol negirdėtas dalykas – moterys buvo pakeltos į diakonų tarnystę. Bažnyčios disciplina to neleidžia, nes tai nederama; tokie įšventinimai turi būti panaikinti, nes jie yra neteisėti. Reikia būti budriems, kad ateityje daugiau niekas neturėtų tiek įžūlumo ir to nebekartotų.“

441 m. Oranžo susirinkimas mokė panašiai:

„Moterys jokiu būdu ir niekada neturėtų būti įšventinamos diakonėmis. Jeigu jau esama diakonių, jos turėtų nulenkti galvas per visiems žmonėms teikiamą palaiminimą.“

Be to, turime įtaigų popiežiaus Gelazijaus 494 m. kovo 11 d. dekretą „Necessaria rerum“, adresuotą Pietų Italijos vyskupams. Nors jis čia tiesiogiai neaptarinėja diakonių klausimo, bet parodo kokia svetima Bažnyčiai buvo mintis apie moteris, atliekančias bet kokias kunigo funkcijas presbiterijoje prie altoriaus:

„Mes sužinojome apie nepakęstiną dalyką: dieviškuosiuose reikaluose nusmukta taip žemai, kad moterys buvo paskirtos dvasininkėmis, patarnaujančiomis prie šventųjų altorių. Tik vyrams priderantis vaidmuo suteiktas lyčiai, kuriai jis nepriklauso.“

Ką gi pasakytų Nimo susirinkimo, Oranžo susirinkimo vyskupai ir popiežius Gelazijus apie dabartines povatikanines bažnyčias, kuriose knibžda moterys lektorės, „altoriaus mergaitės“, maldų vedėjos, liturginės šokėjos ir Eucharistijos „ministrantės“?

Nėra tęstinumo

Skaitydami kunigo Martimonto darbą – jo ramus, tikslus, kruopštus, moksliškas tekstas kupinas gausių istorinių citatų iš liturginių tekstų, Rytų apeigų euchologijų*, pontifikalų, bažnytinės teisės aktų, homilijų, laiškų ir kitų susijusių dokumentų – randame, kad „diakonių atveju nebuvo tikros bažnytinės disciplinos tęstinumo“. Nėra tokio tęstinumo nuo senovės Bažnyčios iki mūsų dienų. Dabartinį diakonių tarnystės įsteigimą galima „pateisinti“ nebent tik Bažnyčios draudžiamu „senienų kasinėjimu“ pagal modernistinį principą: „Knibinėk Bažnyčios senovę ir rinkis iš jos ką tik nori“.

Net ir Rytų apeigų bažnyčiose diakonių praktikos nebuvo laikomasi „visada, visur ir visų“. Diakonės buvo sutinkamos taip retai ir tie pavieniai atvejai buvo taip išsibarstę po pasaulį, kad net šv. Jeronimo, daug keliavusio Rytuose ir juos gerai pažinojusio žmogaus, raštuose matome, jog jis „niekur nekalbėjo apie diakones – netgi ir savo 394 m. laiške kunigui Nepocianui, kuriame nurodoma, kokio požiūrio tinka laikytis mergelių ir našlių atžvilgiu“.

Kaip jau anksčiau pažymėta, diakonių institucija buvo daugiausiai reikalinga krikštijant suaugusias moteris. Tuo metu Rytų apeigose, rituale, siejusiame krikštą su Adomo ir Ievos nuopuolio rojaus sode atitaisymu, suaugusieji buvo krikštijami nuogi – praktika, kuri, laimei, jau seniai išnyko.

Taigi, kaip rašo Tėvas Martimontas: „Kol suaugusiųjų krikštas buvo norma, būtinybė ją [diakonių instituciją] sukurti egzistavo geografiškai ribotame regione ir sparčiai darėsi nebeaktuali."

Netgi minėtu laikotarpiu moteris, padedanti krikštyti suaugusias moteris, nebūtinai turėjo būti „diakonė“ – tai galėdavo būti kokia nors pamaldi ištekėjusi moteris iš vietinės bendruomenės. Vėlgi, ši praktika atsirasdavo tik įvairiose Rytų apeigų bažnyčiose ir niekada nepasirodė lotynų apeigų Bažnyčios dalyje.

Glaustas diakonių ribotų funkcijų išdėstymas pateikiamas Jokūbo iš Edesos (Rytų apeigų) kanoniniuose nutarimuose, parašytuose maždaug tarp 683 ir 708 m. po Kr. Nurodymai išdėstyti dialogo pavidalu:

Adajus: „Ar diakonė, kaip ir diakonas, turi teisę įdėti šventosios Ostijos dalelę į pašventintą taurę?“

Jokūbas: „Ne – ji jokiu būdu negali to daryti. Diakonė tapo diakone ne tam, kad patarnautų prie altoriaus, o dėl moterų ligonių.“

Adajus: „Norėčiau išgirsti keletą pamokymo žodžių apie tai, kokie yra diakonių įgaliojimai Bažnyčioje.“

Jokūbas: „Ji neturi galios altoriui, nes ji buvo pašvęsta ne altoriui, o tik vykdyti tam tikras priedermes Bažnyčioje. Štai vienintelės jos galios: šluoti šventyklą ir uždegti žvakes – ir tai jai leidžiama daryti tik tada, kai nėra kunigo arba diakono. Jeigu ji [diakonė] yra moterų vienuolyne, ji gali išimti iš tabernakulio šventąsias Ostijas, bet tik tada, kai nėra kunigo arba diakono, ir dalinti jas tik kitoms seserims ar mažiems vaikams, jeigu jų yra šalia. [Prisiminkime, kad visa tai leidžiama būtent Rytų apeigose, kur konsekruota Eucharistija neliečiama žmogaus rankomis, bet duodama priimančiam šv. Komuniją mažu šaukšteliu – John Vennari.] Bet jai nėra leidžiama nuimti Ostijų nuo altoriaus, nei nešti jų prie altoriaus, nei kaip nors prisiliesti prie gyvybės stalo [altoriaus]. Ji [diakonė] patepa suaugusias moteris jas krikštijant; ji [diakonė] lanko sergančias moteris ir rūpinasi jomis. Tai yra vieninteliai diakonės turimi įgaliojimai, susiję su kunigo darbu.“

Net jei sutinkame senovinius Rytų apeigų ritualus, kalbančius apie diakonių „įšventinimą“, žodis „įšventinimas“ čia vartojamas laisva prasme ir neturi nieko bendro su Kunigystės sakramentu. Antiochijos patriarchas Severas, rašęs VI amžiuje, paaiškina: „Diakonės įšventinamos ne tiek [Eucharistijos] slėpiniui, kiek joms suteikiama tam tikra garbė.“

Jis tęsia: „Miestuose krikštijant moteris diakonės nuolat atlieka tarnystę, susijusią su dieviškąja gyvybę teikiančia maudykle.“

Anachronizmas ir dviprasmiškumas

Diakonių institucija – net ir tie pavieniai jos atvejai, kurie kadaise egzistavo – beveik išnyko iki XI a. Išnyko taip, kad Graikijos ir Rytų kanonų teisės žinovai viduramžiais net nežinojo, ar kada nors būta diakonių, nes jų laikais diakonės jau seniai buvo nustojusios egzistuoti.

Ši pareigybė tapo atgyvenusia keistenybe.

Negali būti nieko anachroniškesnio [atgyvenusio, netinkamo šiems laikams – vert. past.], kaip bandymas „atgaivinti“ diakonės instituciją nesiejant jos su siauru jos pritaikymu ankstyvojoje Bažnyčioje ir naudoti šią instituciją kaip oficialų pavadinimą, įteisinantį šiandien siautėjančias naujoves – prie altoriaus patarnaujančias moteris ir „Eucharistijos dalytojas“.

Tačiau kaip tik tokį tikslą, deja, turi Pranciškaus įsteigta naujoji „diakonių komisija“, susidedanti iš šešių vyrų ir šešių moterų – veikiau politiškai korektiška „lyčių balansą“ palaikanti struktūra, o ne kompetentingų ir katalikų tikėjimui ištikimų mokslininkų komisija.

Komisijos sudėtyje yra Phyllis Zagano, Hofstros universiteto Niujorke vyresnysis mokslinis bendradarbis, įžūlus moterų šventinimo diakonėmis šalininkas.[3] Nesunku atspėti, kokią išvadą ta komisija padarys – išankstinę išvadą, kokiu nors pavidalu patvirtinsiančią „diakonių“ instituciją. Kaip žinome iš britų satyrinio serialo „Yes, Prime Minister“ (liet. „Taip, Ministre Pirmininke“), „vyriausybė niekada nepradeda viešos diskusijos, prieš tai nepriėmusi sprendimo privačiai“.

Mums iki skausmo pažįstama bjauri moderniųjų diskusijų taktika, kuria siekiama žmonėms primesti dar daugiau revoliucinių naujovių: istorijos vandenų drumstimas, terminų netikslumas, gudrus pasinaudojimas atgyvenomis, sąmoningas dviprasmiškumas, reikšmingas bet kokių istorinių faktų, žlugdančių iš anksto numatytą galutinį komisijos tikslą, nutylėjimas. Prie viso to dar pridėkime masinį šiandieninių katekizmo neišmanančių katalikų – Vatikano II Susirinkimo revoliucijos vaikų – neišprusimą, taip pat tai, kad juos griežta ranka valdo popiežius Bergoglio, sveikinantis naujoves ir smerkiantis tariamai „smulkmeniškas taisykles“. Viso to pasekmės katalikų Tikėjimo mokymo ir liturgijos integralumui neišvengiamai yra mirtinos.

„Kupinas dviprasmiškumo“

Diakonių klausimo nereikia iš naujo tirti, nes galutinį atsakymą į šį klausimą pateikiantis kunigo Martimorto darbas jau dabar įtikinamai įrodo, kad senovinė, pavieniais atvejais egzistavusi diakonės institucija neturi nieko bendro su moterimis, atliekančiomis kunigų funkcijas.

Geriausia, ką galime padaryti – pacituoti šio puikaus kun. Mortimero darbo paskutinę pastraipą.

„Faktų apie diakones visuma ir jų tikrasis kontekstas yra ypač sudėtingas. Jei tik nedirbame tiesiogiai su pirminiais šaltiniais, kyla pavojus iškraipyti tiek faktus, tiek tekstus. Be to, mėginant išspręsti dabarties problemą remiantis sprendimais, kurie buvo pritaikyti seniai atgyvenusiai praeičiai, sunku išvengti anachronizmų.“

Kunigas Martimortas daro išvadą:

„Juk, kaip matėme, senovinė diakonės institucija net ir savo gyvavimo laiku buvo apsunkinta gausių dviprasmybių. Mano nuomone, jei po tiek amžių tikrai siektume atkurti diakonės instituciją, šis atkūrimas neišvengiamai būtų kupinas dviprasmiškumo.“

Bet kokie „diakonės“ institucijos įvedimo bandymai jau iš anksto yra pasmerkti nuoseklaus popiežių mokymo, kurį trumpai išreiškia Benediktas XV:

„Mes norime, kad protėvių įstatymas „neįveskite nieko naujo, laikykitės tik to, kas buvo perduota“ būtų gerbimas. Tikėjimo reikaluose tai turi būti nekintamas įstatymas.“[4]

Nauja diakonės pareigybė, įvesta posusirinkiminėje Bažnyčioje, nebus panaši į jokius pavyzdžius iš Bažnyčios istorijos ir joje nebus nieko, ką perdavė mums protėviai. Ši praktika egzistavo tik Rytų bažnyčiose, įvairiose pavienėse geografinėse vietovėse, jos veikla buvo griežtai ribota, ir ji išnyko XI amžiuje.

Jei „diakonių“ pareigybė bus patvirtinta, susidursime su gėdinga šiuolaikinės protestantiškos praktikos imitacija – altoriaus patarnautojos kvailais rūbais apsimeta vyrais ir pasisavina veiklą, priklausančią tik kunigui.

Diakonių institucija ir toliau pratins katalikus matyti moteris bažnytinės vadovybės gretose ir nuties kelią tolesnei diskusijai apie „moteris kuniges“.

Destruktyvios „diakonės“ naujovės įvedimas tiktai dar labiau naikins Bažnyčią ir kunigystę. Katalikai privalo jai visomis jėgomis priešintis.