1917–2017, Fatimos žinios aktualumas
Brangūs draugai ir geradariai,
1917 m. Švč. Mergelė teikėsi aplankyti žemę. Ji patikėjo trims Fatimos regėtojams žinią, sudarytą iš kelių dalių – kai kurios jų buvo apibendrintos kaip „paslaptys“, todėl Fatimos „žinia“ ir Fatimos „paslaptis“ tapo kone sinonimais. Vis dėlto būtina jas skirti. Žinia buvo perduota iš karto. Paslaptimis pavadintos dalys turėjo būti atskleistos vėliau, skirtingu metu, paskutinė dalis – 1960 m. Paslaptys liečia svarbius Bažnyčios ir pasaulio įvykius, susijusius su tuo, kaip žmonija elgiasi su Dievu. Jos kalba apie karus, ištisų tautų išnykimą, po visą pasaulį pasklidusias didžiules klaidas, popiežiaus ir vyskupų įvykdytą Rusijos pašventimą, Nekaltosios Širdies triumfą ir taikos laikotarpį.
Visame pasaulyje įsteigti pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai
Likus metams iki Bažnyčios tikrais pripažintų Fatimos apreiškimų šimto metų sukakties, leiskite man dar kartą pabrėžti šio įvykio svarbą. Apreiškimų žinia primena mums daug esminių tikėjimo tiesų ir parodo Dievo įsikišimą į žmonijos istoriją.
1) Žinios esmę perteikia šie Švč. Mergelės žodžiai seseriai Liucijai 1917 m. birželio 13 d.: „Jėzus nori tavimi pasinaudoti, kad žmonės mane pažintų ir pamiltų. Jis nori žemėje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Kas jį priims, tam aš pažadu išganymą. Šios sielos bus Dievo mylimos lyg gėlės, kurias aš dedu, kad papuoščiau Jo sostą.“
Jei apsvarstysime Fatimos žinią kaip visumą, kartu su jos paslaptimis, ir jei atsižvelgsime į jos darytą ir tebedaromą įtaką Bažnyčios bei pasaulio istorijai, taps akivaizdu, kad svarbiausia jos mintis yra dieviškasis įsikišimas: „Jis [Jėzus] nori žemėje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai.“ Vėliau, kai sesuo Liucija paklausė Jėzaus, kodėl Jis norįs Rusijos pašventimo, mūsų Viešpats atsakė: „Nes noriu, kad visa mano Bažnyčia šį pašventimą pripažintų kaip Nekaltosios Širdies triumfą, o vėliau skleistų pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai ir puoselėtų jį tiek pat, kiek ir mano Švč. Širdies garbinimą.“ (1936 m. pavasaris.)
2) Antroji iš Fatimos žinios plaukianti esminė tiesa yra, žinoma, tikras Visagalio Dievo įsikišimas į žmonijos istoriją – tiek pavienių individų, tiek ištisų tautų. Ši tiesa mums visiškai akivaizdi, bet šiandien ją neigia ateistinis, liberalus, socialistinis ir komunistinis, kitaip tariant, masoniškasis, pasaulis, siekiantis įgyvendinti savo sumanymus ir įvykdyti savo planus nė kiek neatsižvelgdamas į savo Kūrėją ir Išganytoją, į Dievą, į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Nelaimei, daugelį Bažnyčios vadovų taip pat užvaldė idėja, kad pasaulis, valstybės ir laikinoji valdžia neturi duoti jokios ataskaitos Kristui, Tautų Karaliui. Tačiau daugelis Fatimos žinios detalių nurodo kaip tik priešinga. Štai trys pavyzdžiai:
a) Švč. Mergelė Fatimos vaikams paaiškina, kad Dievas taiką tarp tautų įdėjo į Marijos rankas. Ar žmonės mėgaujasi taika, ar kenčia nuo karo – tai, griežtu Dieviškosios Apvaizdos patvarkymu, priklauso pirmiausia nuo Švč. Mergelės.
b) Portugalijos vyskupai pakluso Švč. Mergelės prašymui pašvęsti savo šalį jos Nekaltajai Širdžiai, bet Ispanija prašymą ignoravo. Sesuo Liucija paaiškino, kad šią šalį vėliau užklupusios nelaimės (kurių Portugalija išvengė) kilo dėl Ispanijos vyskupų nenoro atlikti šį pašventimą.
c) Po to, kai Dievo Motina pranešė, kad jei pasaulis neatsivers, jį ištiks kitas, baisesnis karas, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Atidžiai pažvelgę į svarbiausias šio karo datas, pastebėsime, kad jos atitinka Švč. Mergelės Marijos šventes. Gegužės 8-ąją, Marijos, Visų Malonių Tarpininkės, šventę (anksčiau tai buvo arkangelo Mykolo šventė), pasidavė nacių Vokietija; o rugpjūčio 15 d., Marijos paėmimo su kūnu į dangų šventę, Japonijos imperatorius pripažino savo šalies pralaimėjimą.
Tikras Dievo įsikišimas į žmonijos istoriją
3) „Dievas nesiduoda išjuokiamas.“ (Gal 6, 7.) Pasak sesers Liucijos, praėjus dviem metams po to, kai 1929 m. Švč. Mergelė atėjo pasakyti jai, jog išaušo metas pašvęsti Rusiją jos Nekaltajai Širdžiai – deja, šio prašymo buvo nepaisyta – mūsų Viešpats jai tarė: „Pasakyk mano tarnams, kad jeigu jie seks Prancūzijos karaliaus pavyzdžiu atidėliodami mano prašymo [pašvęsti Rusiją] įvykdymą, juos ištiks tokia pati nelaimė.“ (1931 m. rugpjūtis.) Šie žodžiai primena prašymą, kurį Viešpats 1689 m. perdavė Liudvikui XIV ir kurio Prancūzijos karalius nesiteikė išpildyti. Lygiai po šimto metų įvyko Prancūzų revoliucija, nuvertusi nuo sosto karalių Liudviką XVI ir pasmerkusį jį giljotinos mirčiai. Mūsų Viešpaties grasinimai savo tarnams skamba šiurpiai – „juos ištiks tokia pati nelaimė“. Dabartiniai krikščionių persekiojimai, Dievui pasišventusių asmenų užpuldinėjimai duoda pagrindo manyti, kad Viešpaties tarnai – kunigai ir vyskupai dar neišgėrė šios nelaimių taurės iki dugno.
Visa tai rodo, kokią svarbą Mūsų Viešpats teikia Fatimai ir jos žiniai apie pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai.
Galime daryti išvadą, kad XX ir XXI amžių istorija labai priklauso nuo šio dieviškojo noro: išplatinti Nekaltosios Širdies garbinimą, taip pat nuo pasaulio ir daugelio Bažnyčios vadovų neatleistino aplaidumo vykdant šį norą, nors jis buvo apreikštas taip aiškiai ir paliudytas tokių nepaprastų stebuklų.
Remdamiesi pačiais Švč. Mergelės žodžiais, galime drąsiai sakyti, kad Dievo planuose numatytas šlovingas Nekaltosios Marijos Širdies triumfas, kai tik Rusiją pašvęs Šventasis Tėvas kartu su visais pasaulio vyskupais. Kartu su šiuo triumfu pasauliui ir Bažnyčiai pažadėtas taikos laikotarpis.
Kol kas daugelis mėginimų atlikti šį pašventimą nesulaukė Marijos žadėtų vaisių. Nepaisant paskutiniais metais pastebimo religinio atsinaujinimo stačiatikių Rusijoje, dar nesulaukėme nei Rusijos pašventimo, nei plintančio Nekaltosios Marijos Širdies garbinimo pasaulyje. Greičiau priešingai.
Pasirengimo Fatimos apreiškimo jubiliejui metai
Taigi, kad tinkamai pasirengtume šimtosioms Fatimos apreiškimų metinėms, nusprendėme paskelbti naują Rožančiaus kryžiaus žygį. Būtent šios maldos Nekaltoji Marijos Širdis prašė primygtiniausiai.
Norėdami kiek įmanoma tobuliau sekti dieviškomis intencijomis ir prisimindami Švč. Mergelės itin pabrėžtą poreikį atsilyginti už nuodėmes, nutarėme sujungti savo Rožančiaus maldas su daug aukų. Mes tikimės paaukoti Dievui dvylikos milijonų Rožančiaus maldų ir penkiasdešimties milijonų asmeninių aukų vainiką. Mes karštai trokštame skleisti pamaldumą Nekaltajai Širdžiai, ypač per šį maldos ir atgailos laiką. Tai pirmoji mūsų kryžiaus žygio intencija. Be to, mes nuolankiai prašome jos Nekaltosios Širdies triumfo ir Rusijos pašventimo taip, kaip to reikalavo Dievo Motina. Galiausiai, atsižvelgdami į itin neramius laikus tiek pasaulyje, tiek Bažnyčioje, mes prašome savo dangiškosios Motinos ypatingai globoti Šv. Pijaus X kunigų broliją ir visas su ja susijusias religines bendruomenes.
Mes kviečiame jus visus, dėl Dievo Motinos meilės, dėl jos Sopulingosios ir Nekaltosios Širdies, kartu su mumis iš visų jėgų stengtis puoselėti ir skleisti šį pamaldumą. Taip pat patariame tinkamai pasirengus pašvęsti savo namus ir savo darbus Nekaltajai Širdžiai, atlikti Penkių pirmųjų mėnesio šeštadienio pamaldumo sąlygas, dėvėti Karmelio Dievo Motinos škaplierių ir platinti Stebuklingąjį medalikėlį, kurio užpakalinėje pusėje pavaizduotos Jėzaus ir Marijos širdys.
Taigi paaukokime šį savo mažą indėlį pildant Dangaus prašymą, ir tesuteikia mums Dievas savo apsaugą, o ypač paties nuostabiausio savo pažado išsipildymą: mūsų išganymą, nusidėjėlių išganymą.
Tesiteikia Švč. Mergelė palaiminti mus su Kūdikėliu Jėzumi, kaip sakome gražioje brevijoriaus maldoje: „Nos cum prole pia benedicat Virgo Maria.“
Karmelio Dievo Motinos šventę, 2016 m. liepos 16 d.
+ Bernard Fellay