„Tai užrūstina Dievą labiau nei visos kitos mirtinos nuodėmės“
Ištrauka iš „Pamokslo apie nevertai priimtą Komuniją“, „Sermons inédits“, IV knyga)
Nevertas Komunijos priėmimas pasitaiko dažnai. Kiek daug žmonių turi įžūlumo prisiartinti prie šventojo stalo su išpažintyje nuslėptomis ir užmaskuotomis nuodėmėmis! Kiek daug neturinčių to gailesčio, kurio gerasis Dievas iš jų nori, kiek daug puoselėjančių slaptą norą vėl pulti į nuodėmę ir nesistengiančių iš visų jėgų pasitaisyti! Kiek daug tokių, kurie sąmoningai nevengia nusidėti skatinančių progų ar savo širdyje puoselėja priešiškumą artimui net prie šventinio stalo! Jei jūs kada nors elgėtės panašiai artindamiesi prie šv. Komunijos, padarėte šventvagystę – tą siaubingą nusikaltimą, kurio blogumą mes ketiname dabar apmąstyti.
1. Nevertas šv. Komunijos priėmimas įžeidžia Dievą labiau nei visos kitos mirtinos nuodėmes. Toks nusižengimas puola paties Jėzaus Kristaus asmenį, o ne tik paniekina Jo įsakymus, kaip kitos mirtinos nuodėmės.
2. Tas, kas nevertai priima šv. Komuniją, kryžiuoja Jėzų Kristų savo širdyje. Jis atiduoda Jį dar gėdingesnei ir labiau žeminančiai mirčiai negu kryžiaus mirtis. Ant kryžiaus Jėzus Kristus mirė savo noru ir dėl mūsų atpirkimo, bet čia viskas įvyksta atvirkščiai: Jis miršta ne savo noru, ir jo mirtis, užuot atpirkusi mus, kaip pirmą kartą, virsta mums tikra nelaime, užtraukdama mums visokias bausmes ir šiame, ir kitame pasaulyje. Jėzaus Kristaus mirtis ant Kalvarijos kalno buvo žiauri ir skausminga, tačiau tuomet bent jau visa gamta liudijo apie Jo skausmą. Netgi nejautriausios būtybės atrodė tarsi sukrėstos ir trokštančios palengvinti savo Išganytojo kančią. Čia viso to nebėra: Jėzus įžeidžiamas, šlykščios niekybės pažeminamas, bet visi tyli; atrodo, tarsi niekas neužjaučia Jo dėl šių paniekinimų. Ar šis Gerumo Dievas negali kaip ant kryžiaus pagrįstai skųstis, kad yra apleistas? Mano Dieve, kaip gali krikščionis būti toks negailestingas, kad eitų prie šventojo stalo su nuodėme sieloje ir ten atiduotų Jėzų Kristų mirčiai?
3. Nevertas Komunijos priėmimas yra labiau nusikalstama profanacija nei šventų vietų išniekinimas. Vienas pagonių imperatorius iš neapykantos Jėzui Kristui ant Kalvarijos kalno ir šventojo kapo pastatė bjaurių stabų ir tikėjosi, kad taip elgdamasis jau nebegalėjo išreikšti didesnės neapykantos Jėzui Kristui. Ak! Didis Dieve! Ką tai reiškė palyginti su nevertai priimančiu šv. Komuniją? Ne, ne! Jis savo Dievą pastato jau ne tarp nebylių ir neprotingų stabų, bet, deja, tarp gėdingų gyvų aistrų, tų žiaurių budelių, kryžiuojančių savo Gelbėtoją. Deja! Ką begaliu pasakyti? Tas vargšas niekšelis suvienija Šventų Švenčiausiąjį su parsidavėle siela, ir parduoda jį blogiui. Taip, tas varganas niekšas panardina savo Dievą į siautėjantį pragarą. Ar įmanoma įsivaizduoti ką nors baisesnio?
4. Neverta Komunija tam tikrais atžvilgiais yra didesnis nusikaltimas nei žydų dievažudystė. Šventasis Paulius mums sako, kad jei žydai būtų žinoję, jog Jėzus Kristus yra Išganytojas, jie niekada nebūtų pasmerkę Jo kančioms ar mirčiai. Bet ar gali tu, mano drauge, būti toks neišmanėlis ir nieko nežinoti apie Tą, kurį ketini priimti? Jeigu pamiršti, klausykis kunigo, kuris garsiai tau šaukia: „Štai Dievo Avinėlis, štai Tas, kuris naikina pasaulio nuodėmes.“ Jis yra šventas ir tyras. Jei esi kaltas, nelaimingas žmogau, nesiartink; jei prisiartinai, drebėk, kad dangaus griaustiniai nekristų ant tavo nusikaltėlės galvos ir kad nenubaustų tavęs ir neįmestų tavo sielos į pragarą.
5. Nevertas Komunijos priėmimas pakartoja ir atnaujina Judo nusikaltimą. Išdavikas ramybės pabučiavimu atidavė Jėzų Kristų savo priešams, bet nevertai priimančiojo šv. Komuniją žiaurus dviveidiškumas eina dar toliau. Melavęs Šventajai Dvasiai Atgailos tribunole, nuslėpdamas ir užmaskuodamas savo nuodėmės, šis niekšas drįsta eiti su veidmainiška pagarba veide ir užimti vietą tarp tikinčiųjų, kuriems skirta valgyti šią Duoną. Ak! Niekas nesudraudžia šio nedėkingo pabaisos! Jis išeina į priekį ir rengiasi valgyti sau prakeikimą. Veltui švelnusis Išganytojas, matydamas jį artinantis, šaukia iš tabernakulio kaip išdavikui Judui: „Bičiuli, ko atėjai? Ką, ramybės ženklu tu ruošiesi išduoti savo Dievą ir Gelbėtoją? Sustok, sustok, mano sūnau, tavęs prašau, pasigailėk manęs!“ Nei sąžinės graužimas, nei švelnūs Dievo priekaištai negali sustabdyti jo nusikalstamų žingsnių. Jis žengia į priekį. Jis ketina smogti savo Dievui ir Gelbėtojui. O Dangau! Koks siaubas! Ar galite žiūrėti į šį apgailėtiną savo Kūrėjo žudiką nedrebėdami?