Mykolas Olševskis (Ališauskis, Alšauskas) gimė apie 1712 m. Raseinių apskrityje. Jis buvo Regulinių kanauninkų atgailos ordino kunigas. Kadangi ordino regula draudė garsinti vienuolių darbus, apie jo gyvenimą žinoma mažai. 1753 m. jis ėjo Videniškių vikaro ir kartu filosofijos lektoriaus pareigas. Nuo 1755 Olševskis buvo savo ordino generalinis vizitatorius Lenkijoje ir Lietuvoje, dėstė filosofiją ir dogmatinę teologiją Vilniaus aukštojoje savo ordino mokykloje. 1762 Vilniaus universitetas suteikė jam teologijos licenciato ir daktaro laipsnius. Buvo pamokslininku Varnionyse (dab. Varniany, Baltarusijos Astravo raj.), Šešuoliuose, Videniškiuose, klebonavo Mikoliškyje, dėstė ten buvusioje seminarijoje[1]. Olševskis mirė apie 1779 m. Videniškiuose ar Vilniuje.
Yra išlikę keturi M. Olševskio kūriniai[2]. Žinomiausias ir didžiulį populiarumą pasiekęs kunigo veikalas buvo Broma, atverta ing viečnastį. Lietuvos TSR bibliografija[3] išvardija 18 šios knygos leidimų. Pirmasis išėjo 1753 m. Vilniaus Kunigų pranciškonų spaustuvėje (su lotyniška dedikacija Salantų dekanui P. Kovalevskiui ir vysk. A. Horaino imprimatur), antrasis–ketvirtasis 1759, 1764 ir 1766 m. jėzuitų Akademijos spaustuvėje. Penktasis (1777) jau yra sutrumpintas ir perredaguotas, vėlesni leidimai remiasi juo. Šeštasis (1779) išleistas Vilniaus Kunigų bazilijonų spaustuvėje, tolesni leidimai buvo vėl spausdinami Akademijos spaustuvėje: 1785, 1789, 1793, 1795, 1799, 1806, 1811, 1824 (Bazilijonų spaustuvėje, kalba vėl taisyta), 1846, 1847 ir paskutiniai du leidimai 1851 m. Broma tikrai tapo anų laikų „bestseleriu“[4]. Knyga buvo išversta į lenkų kalbą pavadinimu Brama otwarta do wieczności ir susilaukė kelių laidų.
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (m. 1875) iš pradžių šios knygos nevertino. Žemaičių vyskupystės II tome (1848), p. 69 jis rašė: „Kningas tos ira nieka lieczes, nes tur sawiep daug netikamu pasaku“. Kai 1864 m. norėta ją perleisti, vyskupas to neleido. 1864 02 28 laiške Vilniaus cenzūros komitetui jis rašė, kad negali duoti Bromai aprobatos: „Broma perspausdinama negali būti dėl joje esančių prasimanymų ir paikų pasakojimų, skatinančių tarp paprastų žmonių plisti prietaringumą“[5]. Matosi ganytojiškas vyskupo rūpestis, kad knygoje pateiktos kai kurios mažai tikėtinos istorijos nebūtų neišsilavinusių skaitytojų tiesmukai suprastos.
Tačiau 1874 m. vysk. M. Valančius susirgo kepenų liga, ėmė gyventi artėjančios mirties nuotaikomis, todėl jo požiūris į knygą pasikeitė. Jis sėdo ir perrašė knygą iš naujo: autoriaus aukštaičių vakariečių tarmę pakeitė žemaičių tarme, pataisė ir gerokai pagyvino kalbą, pridėjo naujų pavyzdžių ir palyginimų bei davė pavadinimą Broma, atidaryta ing viečnastį. „Ar tokiomis nuotaikomis gyvenant „Broma, atverta ing viečnastį“ nebuvo pats tinkamiausias skaitinys? Ar jos rašymas nebuvo pats geriausias Valančiaus dvasinis užsiėmimas? Ar negalima manyti, kad vyskupas Motiejus Valančius buvo pats tikriausias, ištikimiausias bei garsiausias Olševskio „Bromos, atvertos ing viečnastį“ skaitytojas ir... naujas jos autorius?“[6] Galima teigti, kad tai paskutinis Valančiaus spaudai parengtas kūrinys. Deja, jo nuorašas kažkodėl nepasiekė leidėjo Jono Zabermano Tilžėje ir knyga išleista nebuvo. Rankraštis kurį laiką buvo laikomas dingusiu.
Kodėl vyskupas nepasitenkino asmeniniu šios dvasinės knygos skaitymu, bet nutarė ją vėl išleisti? Kodėl jis knygos „neišvalė“ nuo liaudiškų „pamokslų“ ir „prikladų“, kuriuos pats anksčiau vadino „pasakomis“, o dar pridėjo naujų? Galbūt jam pasirodė, jog ir žemaičių valstietis gali suvokti, kad didaktinės ir dvasinės paskirties istorijos yra grožiniai kūriniai, o ne tikri faktai... Be to, šios istorijos sudaro tik kūrinio dalį. Dvasinių autorių sentencijos, šventųjų gyvenimų pavyzdžiai ir citatos turi tikrą išliekamąją vertę, ši knyga supažindina lietuvį bent su gausios europinės dvasinės literatūros nuotrupomis.
Rankraštį ir jo nuorašą iš vyskupo giminių įsigijo kun. Juozas Tumas Vaižgantas. Lietuvių literatūros klasikas Vaižgantas į Olševskio darbą žiūrėjo palankiai, kaip į vertingą dvasinį veikalą. „Tėvynės sarge“ 1900 m.[7] jis rašė, kad Broma yra „labai iszmintinga kninga, tik baisiai suterzta polonizmais“. Todėl jis užsimojo išleisti vysk. Valančiaus rankraštį. 1904 08 11 Žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio iniciatyva Kaune susirinko visų trijų lietuviškų vyskupijų kunigų atstovai. Susirinkimo protokole[8] rašoma: „13. Kun. Tumui pavesti, kad spaudai prirengtų Olszewskio „Bromą, vedantę į dangų“, vysk. Valančiaus peržiūrėtą“[9]. Tačiau dėl nežinomų priežasčių knyga neišėjo. 1908 m. Vaižgantas rankraštį perdavė Lietuvos mokslo draugijos archyvui, iš čia jis 1941 m. pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto biblioteką, kur tiktai 2003 metais vėl buvo rastas Miko Vaicekausko.
Broma yra be abejonės labiausiai sukritikuota knyga lietuvių raštijoje, žinoma, pirmiausia dėl katalikiško turinio. Liuteronas K. G. Milkus savo Lietuvių kalbos gramatikoje (1800) vadino ją „absurdiškiausiomis vienuolių istorijomis“, o karingasis bedievis J. Šliūpas laikė ją „nenaude visai knyga, kuri daugybei lietuvių protą aptemdino“[10]. XIX–XX a. Broma buvo smerkiama ir dėl kalbos. Iš tiesų, kone 45% žodžių nelietuviškos kilmės, 27% – leksikos skolinių ir svetimybių, bet būtų įdomu sužinoti svetimybių nuošimtį lietuvių literatūros klasikais pripažintų to meto autorių darbuose... Palyginimui užtenka atsiversti neseniai perleistus M. Valančiaus Žyvatus šventųjų[11]. Lietuvių enciklopedija rašė: „Nors primityvi savo turiniu ir parašyta lietuviškai lenkišku žargonu, ši knyga savo konkrečiais pavyzdžiais ir dialoginiu dėstymo būdu turėjo skaitytojuose didelio pasisekimo“[12]. Per visą sovietinį penkiasdešimtmetį dominavo K. Korsako vertinimas: „Ryškiausiu katalikiškojo obskurantizmo pavyzdžiu XVIII a. lietuvių raštijoje gali būti laikoma kunigo Mykolo Olševskio knyga „Broma, atverta ing viečnastį...“ (1753). Knygoje pateikiami religinių „tiesų“ aiškinimai („padėjimai“) bei įvairūs pamokymai („pamokslai“), pailiustruoti pasakojimais („priklodais“). Pastaraisiais – neva iš gyvenimo tikrovės paimtais pavyzdžiais – buvo skiepijamas asketizmas, dvasinis vergiškumas, tikėjimas stebuklais, velniais, pragaru, dangumi ir pan. (...) Šiuos tamsuoliškus raštus katalikų dvasininkija uoliai platino liaudyje. Šie raštai trukdė liaudžiai idėjiškai sąmonėti, padarė daug žalos lietuvių kultūrai, tautosakai, lietuvių kalbos vystymuisi. Jie ryškiai rodo katalikiškąjį obskurantizmą, katalikų dvasininkijos priešiškumą lietuvių liaudies kultūrai ir švietimui“[13]. „Tai mirtimi ir pragaru gąsdinančių pasakojimų bei asketinių pamokymų rinkinys, parašytas tokiu feodaliniu-bažnytiniu žargonu, kuriame beveik pusė žodžių yra svetimybės. Šio tipo knygos, pasirodančios pakartotiniais leidimais, atliko neigiamą vaidmenį literatūrinės kalbos raidoje“[14].
Antrosios respublikos laikotarpiu buvo atsisakyta tokio tiesmukai ateistinio požiūrio, jį pakeitė postmodernus vertinimas: tai esanti mūsų laikams kiek egzotiška knyga, bet ji atspindi tam tikro laikotarpio (baroko) mentalitetą ir estetiką, todėl į ją galima žiūrėti atlaidžiai, be neigiamų emocijų. Šioje knygoje „ryškiai atsiskleidžia barokinė pasaulėvoka bei mirties samprata. Joje esančios pamokomos istorijos artėja prie beletristikos, parašytos ekspresyviu barokiniu stiliumi“[15]. Ši knyga įdomi kaip savotiška lietuviškojo baroko pabaiga: „Didžiojoje Lietuvoje paskutine labai skaitoma barokine knyga galėtume laikyti M. Olševskio „Bromą, atvertą ing viečnastį“. Pavadinimas – mirties alegorija“[16].
Skirtingai nei Valančiaus ar Vaižganto laikais, dabar net nebandoma skaityti Bromą kaip dvasinį veikalą, kuris verčia susimąstyti apie mirtį, amžinąjį likimą, pragaro grėsmę. Šios knygos dvasia lieka svetima daugeliui Lietuvos katalikų, nes jie nesusipažinę su klasikiniais Liudviko Granadiečio, šv. Liudviko Grinjono de Monforo, šv. Alfonso Liguorio, Alfonso Rodrigezo veikalais – prieš karą išėję tik prasti jų fragmentų vertimai, kurie šiandien nebeperleidžiami. Tad Broma domisi vien literatūros istorikai ir filologai. Filologų nuopelnas bent toks, kad Bromos kalba nebevadinama „feodaliniu-bažnytiniu žargonu“, o nurodomas jos organinis ryšys su meninėmis barokinės kalbos formomis, ypač su nuo XVI a. populiariu vadinamu makaronizmu – kelių kalbų maišymu tekste. „Čia daug barokinės retorikos oratorinių efektų, kalbos makaronizmų, minties paradoksų. Maišosi lotyniški, lenkiški, lietuviški žodžiai, žaidžiama neįprastomis formomis, siekiama priblokšti, nustebinti neįprastumu. Tai savotiški vėlyvojo Lietuvos Baroko kultūros, žmogaus gyvenimo ir mąstymo ženklai, kuriems suprasti reikia tam tikro pasirengimo, proto pastangų, noro pasijausti intriguojančio intelektualaus žaidimo dalyviu“[17]. „Šio kūrinio kalbiniai ir stilistiniai neįprastumai, makaronizmų, skolinių ir svetimybių gausa vargu ar galimi vertinti vien kaip kalbos nuosmukio rezultatas“[18]. Taigi Olševskis bent jau nekaltinamas „priešiškumu lietuvių liaudies kultūrai ir švietimui“ – jis siekė ne kurti švarią lietuvišką kalbą, o suintriguoti neišsilavinusius skaitytojus „moksliniu“ kalbėjimu ir taip padidinti religinių tiesų įtaigumą. Gal jis ir prisidėjo prie šnekamosios kalbos užteršimo polonizmais, bet jo knygos nuopelnai pranoksta šią „nuodėmę“ – nežinome, kiek nusidėjėlių ji atvertė, kiek žmonių jos dėka paruošė savo sielas susitikimui su Viešpačiu.
Mus domina ne baroko egzotika, filologija ar kritika, o dvasinis, religinis turinys, todėl „verčiame“ šią knygą į šiuolaikinę lietuvių kalbą. Jeigu suvokiame, kad senovinė kalba trukdys šiandieniniam skaitytojui, tuomet galime jos atsisakyti turinio aiškumo vardan – esam įsitikinę, kad knygos autorius tam neprieštarautų. Teologiniu požiūriu knyga, nepaisant kelių neaiškių vietų, yra tikrai nepriekaištinga.
Dievas, pragaras, dangus, velnias, žmogaus siela yra nei antikiniai, nei barokiniai, nei šiuolaikiniai. Žinoma, kalbėjimas apie amžinuosius dalykus šiandien dažnai kitoks, nei praeityje, bet galime pažvelgti į save kritiškai: ar mes, XXI amžiaus katalikai, taip pat betarpiškai ir su tokiu pačiu giliu tikėjimu ruošiamės amžinybei kaip Olševskis ir jo knygos skaitytojai? „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 2, 12) – tokia yra šios knygos žinia, kurią galėtume perskaityti be kritinio nusiteikimo ir gauti tikros dvasinės naudos.
Pateikiame ištraukas iš knygos 1799 m. leidimo. Visą knygą rasite mūsų interneto svetainėje www.fsspx.lt. Iliustracijos iš: Garsas ape bajsibes dienos sudo ir kankinimaj pragarinej, J. Zavadskio spaustuvė, Vilnius, 1862.
[1] Ulčinaitė, Eugenija; Jovaišas, Albinas, Lietuvių literatūros istorija, XIII–XVIII amžius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2003, p. 373–374.
[2] Lietuvių literatūros enciklopedija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2001, p. 362.
[3] Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba, T. 1 (1547–1861), Mintis, Vilnius, 1969, p. 293.
[4] Ulčinaitė, E., op. cit. p. 375.
[5] Vaicekauskas, Mikas, Valančius ir Olševskis, arba niekur nedingęs rankraštis, I d. // Knygų aidai, 2003 Nr. 1–2, p. 5.
[6] Vaicekauskas, Mikas, Valančius ir Olševskis, arba niekur nedingęs rankraštis, II d. // Knygų aidai, 2003 Nr. 4, p. 10.
[7] Nr. 2–3, p. 23.
[8] Mūsų senovė, 1921, p. 118–120.
[9] Vaicekauskas, M., ten pat.
[10] Gineitis, Leonas, Lietuvių literatūros istoriografija iki 1940 m., Vaga, Vilnius, 1982, p. 200.
[11] Valančius, Motiejus, Raštai. II tomas. Žyvatai šventųjų, Vilnius, 2003.
[12] Lietuvių enciklopedija, t. XXI, Boston, 1960, p. 102.
[13] Korsakas, K., Lietuvių literatūros istorija. I. Feodalizmo epocha, Vilnius, 1957, p. 196–197.
[14] Lietuvių literatūros istorija. I (iki 1940 m.), Vaga, Vilnius, 1979, p. 26.
[15] Vaicekauskas, Mikas, Olševskis, Mykolas // Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius, 2001, p. 362.
[16] Ulčinaitė, E., op. cit. p. 389.
[17] Ulčinaitė, E., op. cit. p. 271.
[18] Ulčinaitė, E., op. cit. p. 357.