Ispanija – Romos kalavijas

 

 

Sovietinė ir didžioji dalis dabartinės liberalios istoriografijos puoselėja dar reformacijos laikais sukurtą „juodąją legendą“ apie Ispaniją: ji buvusi laisvės Europoje slopintoja, rasistinė indėnų ir negrų engėja, žydų persekiotoja, baisingos inkvizicijos steigėja... Visų šių „nusikaltimų“ šaknis – ypatingai glaudus ryšys tarp katalikų religijos ir ispaniškojo valstybingumo bei tautiškumo, nusakomas vienu žodžiu: „hispanidad“, ispaniškumas kaip katalikiška-tautinė dvasia, persmelkusi konkrečią žemišką politiką, kultūrą, mentalitetą, teisę.

Būdami katalikais, mes stengiamės šią „juodąją legendą“ „demitologizuoti“ ir įvertiname didžiulius hispanidad nuopelnus Visuotinei Bažnyčiai. Daugelis Europos tautų turi būti dėkingos Ispanijai, kad jos išliko katalikiškos. Ispanija apgynė Vakarų Europą nuo islamo vergijos. Europos šiaurėje milijonai sielų buvo apgautos protestantizmo, o Ispanija laimėjo Dievui naujus milijonus Pietų ir Šiaurės Amerikoje, išgelbėdama jas nuo kruvinos stabmeldystės. Dėl viso to Ispaniją kai kas vadina „krikščionijos angelu“ bei „Romos kalaviju“. Ispanija turbūt ryškiausiai ir ilgiausiai iš visų Europos tautų (iki pat praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio) rodė ištikimybę Kristui Karaliui bei Jo karalystei, kuri turi prasidėti jau čia, žemėje, visose asmeninio ir valstybinio gyvenimo srityse. Katalikybė yra taip giliai persmelkusi šios tautos gyvenimą, kad jos įtakos tikriausiai nesunaikins ir dabartinė socialistų J. Zapatero vyriausybė, skubanti pasikasti po šeimos institucijos pamatais.

Žinoma, nereikia kurti romantiškos „baltosios legendos“. Ne kiekvienas ispanų kareivis, misionierius ar inkvizitorius visada elgėsi kaip dera tikram krikščioniui. Vis daugiau istorikų, tokių kaip Williamas T. Walshas[1], parodo, kad daugelį ispanų valstybinės inkvizicijos ar Amerikos konkistadorų veiksmų reikia vertinti diferencijuotai ir atsižvelgiant į tų laikų sąlygas, o nusikaltimų įvykdyta nepalyginti mažiau nei manyta.

 

 

Ispanijos istorija spalvinga ir žavi kaip flamenko šokis. Kaip galima ją piešti juoda spalva?

Seniausiais laikais ant saulėtų Pirėnų pusiasalio kalvų apsigyveno karingos iberų gentys, davusios pusiasaliui antrąjį – Iberijos – vardą, o ispanams – kovingumą. Iberai III tūkstantmetyje pr. Kr. buvo užplūdę didžiulius Europos plotus nuo Ispanijos iki Britų salų. Vėliau iberai maišėsi ir su keltais, atkeliavusiais į pusiasalį.

Į rytus nuo Ispanijos kilo Romos žvaigždė. Bažnyčios tėvai vadindavo Romos valstybę Dievo įrankiu, paruošusiu žmoniją išganymui – Romai buvo lemta iš daugybės genčių suburti imperiją, grįstą tobuliausia pasaulyje žmonių sukurta teise ir filosofija, kurioje turėjo gimti ir savo mokslą paskleisti pasaulio Išganytojas. III–II a. pr. Kr. Roma užima Ispaniją, atkariaudama ją iš Kartaginos – Afrikos finikiečių pirklių valstybės, kurios vadai, melsdami sėkmės, aukojo šimtus kūdikių savo garbinamam „dievui“ – demonui Molochui. Tuo tarpu romėnai, kiek pagonims apskritai įmanoma, tuo metu dar išlaikė natūralią dorovę, jų religija ir mitai nebuvo tokie priešingi prigimtinei teisei. Anot garsaus katalikų mąstytojo G. K. Chestertono, turime būti dėkingi Dievo apvaizdai, kad pasaulyje įsiviešpatavo Roma, o ne Kartagina.

Į Ispaniją Romos legionai įžengė anksčiau nei į daugelį Europos šalių, tačiau ilgai besipriešinusias iberų gentis galutinai pajungė tik imperatorius Augustas (27 pr. Kr – 14 po Kr.), kurio laikais gimė Jėzus Kristus. Beje, garsusis imperatorius Trajanas, kaip ir vėlesni valdovai Adrianas ir Markas Aurelijus, buvo kilęs iš Ispanijos. Jo valdymo laikais (96–117 po Kr.) Romos Imperija pasiekė galybės viršūnę – legionai, užėmę Armėniją ir Mesopotamiją su senuoju Babilonu, atnešė Romos erelius iki Kaspijos jūros ir Persijos įlankos. Ilgus amžius erelis – tiek Romos imperatorių, tiek vėlesnių vestgotų valdovų bei Habsburgų simbolis – buvo Ispanijos herbas, vedęs karius į mūšį.

Romėnams užėmus pusiasalį, vietiniai gyventojai palaipsniui ėmė kalbėti panašia į romėnų kalba, tapdami tiesioginiais šiuolaikinių ispanų protėviais. Lotynų kalbos neperėmė tik pusiasalio šiaurės gyventojai, romėnų vadinti Vascones – šiandieniniai baskai. Jų kalba nepanaši nei į vieną indoeuropiečių kalbą. Kai kas ją lygina su Kaukazo kalbomis – įdomu, kad didžioji (rytinė) Gruzijos dalis vadinama Iverija. Tačiau Baskai tikriausiai nėra iberų palikuonys. Bene garsiausias visų laikų baskas – šv. Ignacas Lojola, jėzuitų ordino įkūrėjas.

Romėnai pavadina kraštą Hispania, padarydami ją viena iš savo pasaulinės imperijos provincijų. Jau I amžiuje į Ispaniją Kristaus religiją atneša Romos pilietis apaštalas Paulius, o vėliau – Zebediejaus sūnus šv. Jokūbas, kurio relikvijos garbinamos Santiago de Compostela šventovėje. Jau II a. krikščionybė išplinta miestuose, nuo IV a. pab. ir provincijoje.

 

 

Po ilgo (beveik 700 metų) romėnų valdymo Ispaniją, kaip ir visą Imperiją, užgriuvo barbarai – šalis teko svebams ir vandalams. Pastarieji paliko savo vardą pietinei Ispanijai – Andalūzijai. Vakarų Romos imperatorius Honorijus, negalėdamas kontroliuoti didelės dalies Ispanijos, paprašė savo seserį ir jos vyrą, germaniškų vestgotų (vizigotų) genčių karalių Ataulfą, atstatyti tvarką Ispanijoje, duodamas teisę vestgotams apgyvendinti bei valdyti Ispaniją. Vestgotai pajungė svebus ir išvijo vandalus į Afriką. 484 m. jie perkelia savo sostinę į Toledą. Vestgotai valdė kaip Romos patricijai, imperatoriaus vardu – net žlugus katalikiškai Imperijai, vestgotų karaliai jautėsi ne jos griovėjais, o tęsėjais, išlaikydami jos institucijas ir valdžios simbolius. Iš vestgotų kilo didelė dalis ispanų hidalgos – riterių, šimtmečiais gynusių krikščioniją. Tada ir užgimė ispanų riteriškasis etosas, tapęs neatskiriama jų charakterio dalimi.

Beveik du šimtus metų gotai buvo arijonų erezijos išpažinėjais. VI a. pabaigoje karaliui Rekharedui atsivertus į katalikybę, Ispanija tampa katalikiška karalyste. Toledas virsta primo rezidencija – Ispanijos bažnytine sostine. Toledo bažnytiniai susirinkimai buvo ir karalystės politiniai suvažiavimai, kuriuose, panašiai kaip Bizantijoje, dalyvavo dvasininkai ir pasauliečiai pareigūnai. Jų sprendimas, patvirtintas karaliaus, įgaudavo įstatymo galią. Nepaklusę karaliui buvo ekskomunikuojami ir Bažnyčios. Ispanija nuo tada su pertraukomis net iki 1975 m. buvo valstybė, kurią iš tiesų valdė katalikybės principai. Tiesa, gotų karaliai kartais per daug primesdavo savo valią Bažnyčiai, vyskupai prarado nepriklausomybę, bet ir turėjo įtakos valstybės valdymui.

 

 

711 m. karvedžio Tariko vadovaujama arabų, berberų ir kitų musulmonų armija įsiveržia į gotiškąją Ispaniją per sąsiaurį iš Afrikos. Nuo čia prasideda ilgaamžis ispanų konfliktas ne tik su islamu, bet ir su judaizmu. Ispanijos žydai, pagausėję ir suklestėję vestgotų laikais, per Afrikos žydus perdavė maurams kvietimą perkirsti sąsiaurį ir užimti pusiasalį. Nors žydų buvo ir musulmonų, ir krikščionių armijose, buvo matyti, kad dauguma judaistų širdies gilumoje remia musulmonus – žydai atverdavo afrikiečių armijoms miestų vartus, o Muhamedo ainiai jiems atsilygino, padarydami juos miestų gubernatoriais[2]. To istorinio fakto neužmiršo ištisos kryžiuočių kartos, vadavusios Ispaniją nuo užkariautojų tironijos.

VIII-XI a. didumą Iberijos pusiasalio jau užima musulmonai. Ispanijoje dygsta mečetės, plinta averoizmas ir kitos klaidingos filosofinės bei religinės idėjos, neigiamai įtakojusios ir dalį krikščionijos mąstytojų. Ispanija, arabų pavadinta Al Andalus, septyniems amžiams patenka islamo vergijon. Tai septyni šimtmečiai kovos, siekiant išvaduoti las Españas perdidas – prarastąsias Ispanijas, kaip šalį vadina to laiko ispanų dokumentai. Ši herojiška kova įgavo vardą reconquista – atkariavimas. Šis žodis geriausiai apibūdina visų laikų Ispanijos misiją – atkariauti pasaulį Kristui. Net atgavę iš maurų visą Iberijos pusiasalį, ispanai negali nurimti – lygiai tais pačiais metais (1492) Ispanija kaip vulkanas „išsprogsta“ į išorę ir neša Kristaus šviesą pagonių pasaulio platybėms. Visa žemė privalo priklausyti tiktai Kristui ir Jo įsteigtai Katalikų Bažnyčiai – šį evangelinį principą ispanai paverčia konkrečia politika.

Rekonkista prasidėjo nuo vieno riterio – Pelayo – žygdarbio, kai jis su keliais šimtais draugų apgynė nuo maurų paskutinį neužimtą Ispanijos kampelį – vienišą kalną Astūrijoje (ist. sritis š. Ispanijoje netoli Biskajos įlankos). Ilgainiui maurai neteko kantrybės kovoti su kalniečiais ir užleido visą Astūriją krikščionims. Astūrijos kariai ėmė puldinėti arabų valdas. Astūrijos (vėliau Leono) karalystė laikė save senosios vestgotų monarchijos įpėdine, turinčia pareigą išvaduoti iš musulmonų ir suvienyti Ispaniją. Būtent šiai karalystei tada priklausė tvirtovių pilna Kastilija – „pilių šalis“ (iš lot. castrum), pirmose linijose gynusi Ispaniją nuo arabų puolimo. Jos žmonės buvo karingesni, labiau užgrūdinti ir savimi pasitikintys nei toliau nuo pasienio gyvenantys ispanai. Iš jų ir išaugo kastiliečiai, suvieniję Ispaniją ir labiausiai iš visų ispanų kariavę už katalikybę visame pasaulyje. Čia kareiviais buvo visi, net valstiečiai. Daug iš jų – tie, kurie buvo drąsiausi mūšiuose ir įsigydavo žirgą – tapdavo riteriais (kastiliškai caballero). Jie narsiai kovėsi prieš vieną turtingiausių ir kariniu požiūriu stipriausių to meto valstybių – musulmonų Al Andalus, kuriai nuolat plaukė pagalba iš Afrikos. Vienas afrikiečių vadas Jusuf ibn Tašfin, nugalėjęs krikščionis ispanus, supylė iš jų galvų krūvą, nuo kurios kaip nuo minareto musulmonai buvo šaukiami melstis.

Legenda tapo žymiausias Rekonkistos didvyris Cid el Campeador[3]. Užėmęs Valensiją jis žuvo, bet prilaikomas draugų riterių, jo kūnas išjojo į mūšio lauką, kad įvarytų siaubą maurams. Drąsos savo didvyriškiems žygiams ispanai sėmėsi tautinėje šventovėje Santiago de Campostela, prie apaštalo šv. Jokūbo kapo. Šv. Jokūbo ženklas – kardo formos kryžius – geriausiai išreiškia hispanidad dvasią, sulydžiusią gilų pamaldumą su kovingumu.

Kastilija, susijungusi su Leonu, bei vėlesnė Aragono karalystė nenuilstamai plėtėsi į pietus. Tenlink plėtėsi ir Portugalija, kadaise atsiskyrusi nuo ispaniškojo Leono. XIII a. viduryje arabai buvo išmušti beveik iš visos Ispanijos. Šv. Ferdinandas, Kastilijos karalius, užima Kordobą – maurų sostinę, ilgai buvusią didžiausiu ir turtingiausiu Europos miestu. Užkariautojai dar pustrečio šimtmečio liko Granadoje – pačiuose pusiasalio pietuose. Tai buvo paskutinė musulmonų valstybė Vakarų Europoje. Ji, nors spaudžiama ispanų, spėjo pasiekti kultūrinį klestėjimą XIV a., kurį iki šiol liudija nuostabaus grožio Al Hambros rūmai Granadoje.

700 metų trukusi Rekonkista buvo ilgiausias žmonijos istorijoje karas. Jis neturi analogų istorijoje, nes praktiškai visi viduramžių užkariautojai būdavo greitai atmušami, o jei užimdavo šalį – jos gyventojus asimiliuodavo arba patys ištirpdavo asimiliuoti daugumos. Nieko panašaus neįvyko Ispanijoje. Nors arabai bei berberai asimiliavo dalį gyventojų, atversdami į islamą netgi didesnę dalį gyventojų, vis dėlto ispanai atkakliai vijo juos iš savo žemės ir galiausiai įveikė.

 

 

Didžiausia karalystė pusiasalyje – Kastilija – jau šimtą metų skendėjo chaose, o XV a. viduryje karaliaus Enrique IV El Impotente (isp. „nepajėgiojo“) laikais atsidūrė visiškoje anarchijoje. Šis karalius apsistatė maurais bei žydais, šventvagiški keiksnojimai prieš Kristų aidėjo po visą dvarą. Karaliaus žemės buvo išdalintos favoritams, šalyje knibždėjo plėšikai ir sukčiai, siautėjo badas, maras ir didikai su savomis armijomis. Granados arabai, gavę paramą iš Afrikos, bet kada galėjo vėl užgriūti krikščionių karalystes, karališkoji armija buvo visai silpna. Trūko maisto, pinigų, tvarkos... Bet labiausiai trūko stiprios ir šventos asmenybės, kuri pakeltų Ispaniją iš tos pelkės. Jei tuomet tokio žmogaus nebūtų atsiradę, jei tuomet Ispanija nebūtų pakilusi lyg feniksas iš pelenų, kas žino, gal Liuterio pasekėjų ar turkų kariaunos būtų pralaužę ir Romos vartus.

Kai, atrodė, nebėra vilties, kai tam sunkiam kryžiui neatsirado jokio tinkamo vyro, viską išgelbėjo moteris – Kastilijos Izabelė. W. T. Walshas ją vadina „paskutine kryžiuote“ – tai ji užbaigė Rekonkistą tikroje kryžiaus žygių dvasioje. Tyrinėtojas J. De Palafox pastebi, kad savo raštais ji buvo stebėtinai panaši į šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę – jei mažoji Teresėlė būtų buvusi karaliene, tai ji būtų Izabelė, ir atvirkščiai.

Ištekėjusi už mylimo vyro, Aragono karaliaus Ferdinando – stipraus patyrusio kario, jau nuo trylikos metų vedusio armijas į mūšį ir vieno geriausių Europos diplomatų – Izabelė ne tik grąžino tvarką Kastilijoje, bet ir 1479 m. suvienijo ją su Aragonu, padėdama pamatus ilgaamžei Ispanijos vienybei. Tuo metu Ispanija dar buvo karalysčių „sankaupa“, bet dėl savo širdžių vienybės abu karaliai valdė viską. Turbūt nelabai perdėsime pasakę, kad Ispanijos didybę sukūrė viena gera katalikiška šeima. Valdant jų įpėdiniams, visos tos karalystės ilgainiui susilydė, kartu išlaikydamos savo savastį ir privilegijas. Nors buvo nemaža šios santuokos priešų, bet: „Mūsų santuoka buvo sudaryta šventosios Motinos Bažnyčios akyse ir mano sąžinė dėl to visiškai rami“, – rašo Izabelė.

Ši daili moteris, nors pagimdė penkis vaikus, dar spėjo išmokti lotynų kalbos, kad galėtų jos mokyti vaikus, kasdien dalyvavo šv. Mišiose ir kalbėdavo brevijorių. Tačiau be viso to ji uoliai vykdė karališkas pareigas. Pirmiausia, padedama inkvizicijos, ji ėmėsi religinės reformos – sustiprino kunigiją ir religinius ordinus, atstatydama čia pavyzdinę tvarką. (Tiesa, kol Ispanijos dvasininkai galutinai atsikratė palaidų Renesanso įpročių, prireikė dar daug metų.) Izabelė beveik šimtu metų aplenkė Tridento susirinkimą, pvz., sustabdydama netvarkingą indulgencijų pardavinėjimą, nustatydama, kad vyskupas privalo gyventi savo vyskupijoje ir t. t. Beje, ir pačiame Tridento susirinkime Izabelės disciplinuoti Ispanijos prelatai vaidino pagrindinį vaidmenį, gindami popiežiaus valdžią[4] ir atgaivindami visuotinę Bažnyčią. Dėl Izabelės reformų vėliau Ispanijos nesiaubė protestantizmo sukelti pilietiniai karai. Ispanija tapo geriau už kitas šalis pasirengusi ginti katalikybę visame pasaulyje. Pavyzdys šiuolaikiniams vadovams yra tai, kad Izabelė suprato, jog pirmiausia valdinių tarpe reikia grąžinti tikėjimą bei moralę ir tik tada ėmėsi kovoti už socialinį teisingumą.

Šuoliuodama po visą šalį ant žirgo, Izabelė vieną po kito rengė teismus, kartu tobulindama teismų tvarką ir plėsdama jų tinklą, išaiškindavo nusikaltėlius, neretai bausdama mirtimi, griežtai sutaikydavo besivaidijančius didikus, priversdama tarnauti šalies bendram gėriui. Keliuose ir kaimuose buvo įvesta tvarka, kadangi nuo plėšikų keleivius saugojo Santa Hermandad – „Šventoji brolija“ – miestiečių iniciatyva sudaryta savotiška policija. Ispanija ir pasaulietinės tvarkos srityje tapo viena iš tvarkingiausių karalysčių Europoje.

Izabelės kartą paklausė, kokie trys reginiai labiausiai džiugina jos širdį. „Šventosios Mišios, nėščia moteris ir kartuvėse siūbuojantis niekšas“, – atsakė karalienė. Šiai šventai gyvenusiai tvirto būdo karalienei, kurios beatifikacijos byla jau svarstoma Romoje, kaip ir visiems šventiesiems, buvo toli iki dabartinių modernistų skelbiamos „humanistinės krikščionybės“, smerkiančios mirties bausmę ir skelbiančios religijų laisvę...

 

 

Priešingai nei tvirtina nemaža istorikų, esą Ferdinandas ir Izabelė sukūrė pirmąją modernaus tipo valstybę – absoliučiąją monarchiją, labiau į teisybę panašus tyrinėtojo S. G. Payne‘o tvirtinimas, kad jie nieko panašaus net nesiekė sukurti. Absoliučios monarchijos sąvoka nebuvo paplitusi iki XVIII a. Prancūzijos Burbonų dinastijos laikų. Gi Ferdinando ir Izabelės dokumentų kalboje dažnai sutinkame žodžius „viršenybę turinti (praeeminens) monarchija“ – valdžia, aukštesnė už visas kitas institucijas, bet gerbianti aukštesnius už save Dievo įstatymus ir valdinių bei jų bendruomenių laisves. Jie neįvedė jokių naujų institucijų, tik stengėsi, kad jau esamos dirbtų gerai. Vienintelė jų naujovė buvo kitur jau seniai veikusios inkvizicijos įvedimas Ispanijoje.

Ferdinandas ir Izabelė, padedami kardinolo Franzisco Ximenes de Cisneros (1436–1517), atgaivino viduramžišką katalikišką karaliaus valdžios supratimą: karalius atstovavo visiems žmonėms visų grupuočių ar interesų akivaizdoje ir turėjo teisę reikalauti jų paklusnumo. Tačiau šią didžiulę valdžią jis pats buvo gavęs iš Dievo, todėl nei akimirkai negalėjo pamiršti savo milžiniškos atsakomybės prieš Dievą – pareigos valdyti teisingai, gailestingai, pagal Bažnyčios socialinį mokymą, išsaugant nuolankumą ir meilę. Pažeidęs tą pareigą, monarchas turės atsakyti už tai Karalių Karaliaus paskutiniame teisme.

Stipri karaliaus valdžia buvo įjungta į palyginti galingą atstovaujamosios valdžios sistemą. Gyvenvietės siųsdavo į parlamentą (Kortesus) išrinktus atstovus, kurie priešinosi karaliui, jei jis kėsindavosi į jų teises – fueros. Tos teisės toli gražu nebuvo dabartinės „žmogaus teisės“ į bet kokį iškrypimą ir nuodėmę, o tiesiog nuo amžių turimos bendruomenių laisvės, kurių net valstybė negali panaikinti. Jei kas nors pažeisdavo jų fueros, gyventojai turėjo teisę sukilti.

Ispanijos karaliaus valdžia tais laikais nebuvo prancūziško XVIII a. modelio monarcho absoliutizmas ar dabartinės „valstybės-Leviatano“ totalinė valdžia miniai „laisvų ir lygių“ individų, kurie nebegali pasipriešinti valstybinio liberalizmo diktatūrai. Ispanai nuo viduramžių iki pat XX a. III ketvirčio – gen. Franco valdymo, o kai kurie – net iki XXI amžiaus (pvz., politinis filosofas M. A. Torresas) gina korporatyvinės valstybės modelį. Tai valstybė, kuri leidžia savo viduje gyvuoti teisinę autonomiją ir privilegijas išlaikančioms savivaldžioms bendruomenėms – šalies etnografiniams regionams, vietos bendrijoms, amatininkų korporacijoms, universitetams ir t. t. Tai tikrasis pliuralizmas, apšviestas Kristaus Karaliaus tiesos ir teisės. Tokia santvarka kliudo įsigalėti antikatalikiškiems režimams – tai puikiai suvokė masonai revoliucionieriai, kurie Prancūzijoje ir kitur sugriovė tą natūralią visuomenės piramidę, vietoj jos įvesdami anoniminę biurokratiją, partijų rietenas ir valstybės visagalybę.

 

 

Izabelė buvo sveikai griežta ne tik kitiems, bet pirmiausia sau. Nuodėmklausiu ji pasirinko brolį Hernando de Talavera, kuris reikalaudavo karalienę klauptis išpažinčiai bei drąsiai kritikuodavo ją už, pvz., „per prabangius apdarus“, nors ji rengdavosi gana kukliai. Laiškuose dvasios vadovui ji klausinėjo patarimų, nuolankiausiai juos priimdama. Nugalėjusi priešus, karalienė padėkojo Dievui procesijoje basomis į Tordesillas. Nuolankūs monarchai valdė šalį, kuri ilgainiui tapo didingiausia pasaulyje. Galima sakyti, kad vėlesnis Europos monarchų moralinis smukimas ir nekatalikiška politika nemaža dalimi sekė iš dvasinio gyvenimo ir išpažinties apleidimo.

Izabelė steigė pamaldžias asociacijas Švč. Sakramento garbinimui, kurios išliko iki dabar, bei laiškais ragino vyskupus skatinti šį pamaldumą. Jos pamaldumas Švč. M. Marijai buvo ne tik karštas, bet tarsi pranašiškas: ji rašė Šv. Tėvui, prašydama imtis priemonių prieš neigiančius Švč. M. Marijos Nekaltąjį prasidėjimą. Tik po 365 metų ši tiesa buvo paskelbta dogma.

Izabelės pamaldumas ir teisingumas atsispindėjo ir jos politikoje. Ji buvo nusistačiusi kariauti tik teisingus ir neišvengiamus karus, todėl vengė karų su krikščionių valdovais. 1476 m. Izabelė ir Ferdinandas ne tik atsisakė vykti į Prancūzijos karaliaus kviečiamą valdovų tarybą, aiškiai nepalankią popiežiui, bet skatino ir kitus valdovus ten nedalyvauti. Net savo bažnytinių bei valstybinių reformų sūkuryje Izabelė pradėjo sėkmingai evangelizuoti Kanarų salas bei užiminėdavo arabų tvirtoves Afrikos pakrantėje, kurios ėmė tarnauti šio žemyno evangelizacijai bei Europos gynybai nuo maurų piratiškų antpuolių.

Tokiai karalienei valdant, šalis lengviau atsikvėpė, atgavusi tvarką ir ramybę. Izabelė buvo ne tik gera karalienė, bet ir gera motina bei žmona. Kaip žmona ji visada paklusdavo vyrui, pati siuvo vyro drabužius, nuoširdžiai jį mylėjo. Su savo vyru Ferdinandu iš Aragono ji „veikdavo tarsi vienas asmuo“, kaip rašo metraštininkas. Ne veltui Izabelę ispanai amžiams praminė La Católica, o abu sutuoktinius – los reyes católicos – karaliais katalikais. Šis titulas jiems buvo patvirtintas popiežiaus Aleksandro VI.

Sustiprinę savo valstybes, katalikų karalių pora galėjo atsigręžti į savo pagrindinį priešą – mažą, bet stiprią Granados valstybę. Granados maurų armija 1478 m. išžudė Siefos – Kastilijos pasienio miesto – gyventojus, net moteris ir vaikus. Kastilija ir Aragonas įtempė jėgas lemiamam mūšiui už katalikiškosios Ispanijos laisvę.

Karalienė Izabelė nepradėdavo jokio svarbaus žygio, negavusi tam aiškaus Šv. Tėvo pritarimo specialia bule. Leidimo ji prašė ir Granados išvadavimui: „Kai mes jau suvienijome minėtas karalystes su Kastilijos ir Leono žemėmis... mes privalome pradėti karą su maurais, mūsų šventojo katalikų tikėjimo priešais, kaip tai darė kiti katalikų karaliai, mūsų pirmtakai... Šiam karui mus skatina ne noras turėti daugiau karalysčių... ar sukaupti lobių... Mūsų vienintelė viltis yra tai, kad plistų šventasis katalikų tikėjimas ir krikščionija būtų išvaduota nuo tokio nuolatinio pavojaus, kuris bus prie pat jos vartų, jei tais Granados netikėliais[5] nebus susirūpinta“.

Sunkiame kare prieš Granados musulmonus, kuriam taip trūko lėšų, kad karalienė turėjo įkeisti savo brangenybes, lėtai ir sunkiai imdami kalnų tvirtoves, ispanai iš paskutinių jėgų pasiekė pergalę. Didžiajame maurų mieste Granadoje, aukščiausioje vietoje, buvo pastatytas sidabrinis kryžius kartu su Santiago – šv. Jokūbo – vėliava. Kariai kartu su karališkąja šeima suklupo į dulkes padėkoti Visagaliui. Rekonkista Iberijos pusiasalyje buvo baigta. Prasidėjo viso pasaulio Rekonkista – grąžinimas teisėtai Kristaus valdžiai.

 

 

Šiame straipsnyje nėra galimybių išsamiai aptarti Ispanijos inkvizicijos bei žydų ir musulmonų persekiojimų klausimo. Tik priminsime, kad 1994 metais BBC paskelbė apie dokumentaciją, sudarytą grupės istorikų, įskaitant britų ir kitų nekatalikų mokslininkus, kuri parodė, jog Ispanijos inkvizicijos siaubai ir aukų skaičius buvo be saiko perdėti. Dokumentacija teigia: „Istorikai dabar atranda, jog paplitusi nuomonė apie inkviziciją kaip apie siaubingą, fanatišką, kraugerišką pabaisą negali būti dar labiau nutolusi nuo tiesos, nei yra dabar. Inkvizicijos archyvų studijavimas sugriovė buvusį įvaizdį, kurį turėjome mes visi“[6].

Įdomu pažvelgti į skaičius. Per 30 karalienės Izabelės valdymo metų inkvizicija apklausė apie 100 000 asmenų. Iš jų 80 000 buvo paskelbti nekaltais ir paleisti. 15 000 buvo kalti, bet po viešo tikėjimo išpažinimo – auto de fe – buvo besąlygiškai paleisti. Tik apie 2 000 buvo nuteisti. „Laisvę, lygybę ir brolybę“ skelbusi 1794 m. Prancūzų revoliucija, įkvėpta vadinamųjų švietėjų, per 20 dienų nužudė daugiau žmonių nei Izabelės inkvizicija per 20 metų. Anot R. Molisend‘o, protestantų istoriko, Henrikas VIII, Angliją į protestantizmą įstūmęs karalius, nužudė 72 000 katalikų. Jo dukters Elžbietos I valdymo laikais „grynos“ krikščionybės vardu per kelis metus nužudyta daugiau žmonių, nei Ispanijos ir Romos inkvizicijos kartu per tris amžius. Krikščionybės „reformuotojas“ J. Kalvinas siuntė į Angliją laiškus, kuriuose rašė: „Kas tik nenori užmušti papisto (t. y. kataliko), yra išdavikas“. Tokią politiką pažino visi Britų karūnos valdyti katalikai – ne tik anglai, bet ir airiai, kuriems iki 1913 buvo nesuteikiamos net pilietinės teisės[7]. 1585 m. „demokratijos Europoje pradininkas“ – Anglijos parlamentas „paskelbė mirties nuosprendį Anglijos piliečiams, kurie sugrįžo į Angliją įšventinti katalikų kunigais, ir visiems, kas tik su jais bendraus“[8]. O ką jau kalbėti apie „humaniškai žiūrintį į mirties bausmę“ XX amžių, kuris matė dešimčių milijonų žmonių žudymą vardan keisčiausių idėjų...

XX a. paplitęs inkvizicijos lyginimas su modernios totalitarinės valstybės slaptąja policija yra nepagrįstas – tai pripažįsta net Ispanijos katalikišką „fanatizmą“ neigiamai vertinęs S. G. Payne‘as, teigęs, kad dauguma areštuotųjų visai nebuvo ar buvo labai švelniai kankinami, galėjo turėti advokatą ir apsigindavo. Kankinimas buvo bene visų to meto valstybių teismų priemonė. Inkvizicija veikė ne kaip slaptoji policija, o privalėjo paklusti viešoms teisinėms normoms[9]. Inkvizicija išgelbėjo nuo mirties daugiau žmonių nei jų nuteisė, ji apsaugojo nuo kitur Europoje protestantų sukeltų skerdynių, religinių karų, besaikio minios smurto prieš žydus, musulmonus, tikras ir netikras raganas ir t. t.

Viena iš pagrindinių Ispanijos inkvizicijos veiklos krypčių buvo ginti į katalikybę atsivertusius žydus nuo jų buvusių tikėjimo brolių energingo raginimo grįžti į judaizmo perfidia – neištikimybę, netikėliškumą, kaip jį vadino daugelis popiežių. Jie skatino ir ispanus krikščionis atlikti judaizmo praktikas. Taip pat inkvizicija gynė žydus nuo įpykusios katalikų minios persekiojimo. O pykti buvo už ką. Conversos – atsivertę žydai – neretai buvo nenuoširdūs katalikai, keldavo riaušes su katalikais. Minima, kad, pvz., iš žydų namų buvo pilamos pamazgos ant Švč. Dievo Motinos statulos[10]. Karališkajai porai teko uždavinys ginti dar nesustiprėjusią šalį nuo conversos politinių intrigų. Jie nešė ir ekonominę žalą, net badmečiais reikalaudami už skolas didžiulių procentų – net iki 40%. Labiau nei bet kurioje Europos šalyje, Kastilijoje jie buvo įsigalėję visur. Net karaliaus dvare jie slapčia ir atvirai įžeidinėjo Kristų bei valstybinę katalikų religiją, rengė sąmokslus su išorės priešais. Jų posakis perro christiano – „krikščioniškas šuo“ išliko iki mūsų laikų.

Žydai Ispanijoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, buvo laikomi „užsieniečiais“, bet Ispanija buvo viena iš nedaugelio šalių, priėmusių žydus po jų išvijimo iš Anglijos 1290 ir Prancūzijos 1306 m. Žydams buvo leista pasilikti kaip pabėgėliams pagal specialią sutartį, kurią sulaužę jie prarastų teisę pasilikti. Taigi nekorektiška sakyti, kad karalienė Izabelė „išvijo“ žydus. Atvirkščiai – ji labai rimtai laikėsi minėtos teisės ir skelbė, kad žydai yra jos ypatingai saugomi, kol vykdo jos sąlygas. Ji ilgai atidėliojo jų išsiuntimą iš šalies. Karalienės Izabelės kanonizavimo komitetas Romoje pabrėžia, jog „tai, kad karalienė Izabelė veikė skatinama ne antisemitinės, rasinės ar religinės neapykantos ar netolerantiškų prietarų, gali būti tvirtai pagrįsta faktu, kad ji nedviprasmiškai pasmerkė ir savo asmeniniu įsikišimu bandė sustabdyti riaušes ar prievartos veiksmus, nukreiptus prieš žydų kilmės ispanus... kartais dėl to net prarasdama turtingus ir įtakingus savo šalininkus“[11]. Nemaža sostui artimų karalystės pareigūnų buvo žydų kilmės, jie galėjo laisvai dirbti, jei būdavo ištikimi Ispanijos valdiniai ir katalikai.

1492 m. Ispanijos kariuomenė užima Granadą. Kovo mėn. pasirašomas dokumentas, kad žydai turi išvykti iš Ispanijos arba apsikrikštyti, siekiant išvengti jų masinių žudynių, galinčių kilti liaudyje. Karalių katalikų pora negalėjo ilgiau leisti tokio pavojaus gimstančiai valstybei. Daugelis išvyko paskutinę nustatytą dieną – rugpjūčio 2-ją. Tą pačią dieną Kristupas Kolumbas pakėlė savo laivo „Santa Maria“ bures ir išplaukė atrasti naujojo pasaulio.

Taigi tais didžiais 1492 metais nualintai Bažnyčiai sužibo viltis. Ispanija, karalių bei inkvizicijos saugoma nuo dvasinių ligų, nugalėjo savo vidaus netvarką, išsilaisvino nuo musulmonų vergijos bei judaistų intrigų voratinklio. Ji stovėjo pasiruošusi savo misijai – ginti Europą nuo ginklu skleidžiamų protestantizmo klaidų bei islamo ir išvaduoti Naująjį pasaulį iš pagonybės gniaužtų. „Krikščionijos angelas“ skleidė sparnus...

 

 

Prie Ispanijos iškilimo šalia „katalikų karalių“ daugiausia prisidėjo viena įspūdingiausių asmenybių Europos istorijoje – kardinolas Franzisco Ximenes de Cisneros. Tai žmogus, savo rankose sukaupęs bene aukščiausią dvasinę ir pasaulietinę valdžią: jis buvo Katalikų Bažnyčios kardinolas, Bažnyčios Ispanijoje galva, Ispanijos didysis inkvizitorius ir regentas – faktiškas Ispanijos valstybės vadovas.

Kunigas Ximenesas buvo pasiryžęs visai atsisakyti aukšto rango dvasininko karjeros ir todėl įstojo į pranciškonų vienuolyną. Tačiau Dievo ir karalienės Izabelės valia jam teko priimti neįprastą kryžių – ilgiems metams palikti kontempliatyvų gyvenimą ir pasinerti į politiką. Nors gavęs labai aukštą postą, jis liko toks neturtingas, jog popiežius turėjo jį raginti vilktis vyskupui priderančiais iškilmių rūbais, kad nepiktintų liaudies. Ximenesas pakluso, tačiau ir toliau po prabangiais iškilmių rūbais slėpė ašutinę.

Šis asketas buvo gimęs valdyti. Išskyrus nebent kunigui nederančias per skubotas pastangas atversti maurus Granadoje, jis valdė puikiai. Ximenesui teko didžiulis vaidmuo tarptautinėje politikoje. 1509 m., būdamas 73 metų, jis suorganizavo kryžiuočių kariuomenę ir užėmė Orano karalystę šiaurės Afrikoje – musulmonų piratų lizdą – ir pastatė ispanų tvirtovę. Taip jis pakirto Mahometo pasekėjų dominavimą Viduržemio jūroje ir padėjo pamatus Ispanijos galybei Afrikoje.

Mirus karalienei Izabelei, jos vyro, Aragono karaliaus Ferdinando valdžia buvo nelabai pripažįstama Kastilijoje. Kastilijos sostas teko jų dukteriai Juanai Pamišėlei, išprotėjusiai dėl savo vyro Pilypo, imperatoriaus Maksimilijono sūnaus, flirtavimo. Šis gerokai ištvirkęs karalius turėjo vietoje savo žmonos valdyti Kastiliją. Jo pasidavimas malonumams ir favoritams, siekusiems valdžios bei norėjusiems supjudyti Pilypą su Ferdinandu, galėjo suskaldyti vos tik suvienytą Ispaniją. Bet nuo naujo chaoso šalį išgelbėjo Ximenesas. Faktiškai ėmęs valdyti karalystę, jis gudriai pašalino godžius karaliaus Pilypo favoritus ir tyliai susitaikė su Ferdinando Aragoniečio priešininkais.

Su nenorinčiais paklusti Ximenesas kalbėjo taktiškai, bet labai griežtai. Savo tvirtai kalbai paremti maištaujantiems didikams jis kartą per langą parodė eilę kareivių. Tai buvo jo sukurta ir puikiai apginkluota 30 000 vyrų Ispanijos karališkoji kariuomenė. Jos pagrindą sudarė tercios – 2000 vyrų daliniai, iki tol Europoje nežinota kombinacija iš įvairių kariuomenės rūšių: ietininkų, pėstininkų su kardais, šaulių ir raitelių.

Ximenesas reformavo Ispanijos inkviziciją. Jis pašalino trumparegius ir fanatiškus inkvizicijos vadovus, nebeturėjusius jos įkūrėjo Torkvemados talento ir per daug įtariai kaltinusius atsivertėlius žydus judaizmo laikymusi. Šis tylus vienuolis buvo ne tik inkvizicijos, bet ir visos Ispanijos reformacijos tėvas. Ne liuteriškos, o tikrosios – katalikiškos reformacijos. Reformatio fidei – tikėjimo reformavimas (pirmykštės formos atstatymas) nuo pat viduramžių buvo suprantamas kaip katalikų tikėjimo grynumo ir evangeliško šventumo sugrąžinimas į Bažnyčią. Dori katalikai ne blogiau už eretikus suvokė tuometinės Bažnyčios blogybes ir reformų būtinybę. Dvasininkų ydas kritikuojantys veikalai[12] Ispanijoje nebaudžiami pasirodydavo ir buvo skaitomi tiesiog inkvizicijos akyse. Tačiau katalikai nemanė, kad galvos skausmą reikia gydyti nukertant galvą. Deja, tokio gydymo ėmėsi Liuterio sekėjai – užuot patys ėmę siekti šventumo ir šalinę tikras blogybes, jie užpuolė tikėjimo tiesas ir pačią Bažnyčios instituciją. Tuo tarpu kardinolas Ximenesas, pasiryžęs iškuopti blogybes, keliavo po visus vienuolynus, grąžindamas jose pirmykštę griežtą tvarką. Po jo mirties Ispanijos vienuoliai buvo pelnytai giriami kaip išsiskiriantys visame krikščioniškame pasaulyje savo dorybingu gyvenimu.

Bet didžiausias uždavinys kard. Ximenesui buvo išsaugoti Ferdinando ir Izabelės viso gyvenimo darbą – vieningą Ispaniją, kol jų vaikaitis Karolis galės užimti sostą. Karolio senelis iš tėvo pusės buvo Šv. Romos imperatorius Maksimilijonas Habsburgas, vadintas „paskutiniu riteriu“, bandęs savo reformomis sustiprinti byrančią Imperiją. Karoliui V, simboliškai paveldėjusiam Imperijos atkūrėjo Karolio Didžiojo vardą, buvo lemta būti paskutiniu valdovu, kuris su ginklu rankoje bandė atgaivinti pasaulinės katalikiškos Romos imperijos idėją. Tačiau kol kas Karolis augo gimtojoje Flandrijoje (dab. Belgijoje), kurią tada valdė Imperija. Jaunuolis buvo supamas prancūzakalbių favoritų. Jo vardu jie pelningai pardavinėjo postus Ispanijoje ir bandė trūks plyš apsaugoti jaunąjį karalaitį nuo jiems pražūtingos kard. Ximeneso įtakos, laukdami kol šis numirs. Jie kurstė Ispanijos mokesčių rinkėjus, trokštančius turto savo kišenei. Didikai Ispanijoje kėlė maištus.

Aštuoniasdešimties metų senukas kardinolas drąsiai stojo į sunkiausią savo gyvenimo kovą. Jis nuslopino maištininkus su paties sukurta karališkąja kariuomene, praminta gente de la ordenanza – tvarkos kariuomene. Pašalinęs gobšius mokesčių rinkėjus ir maištingus dvariškius, mirties patale besigaluojantis Ximenesas rašė uždegančius laiškus, kuriais kvietė Karolį atvykti iš Flandrijos gelbėti valstybės ir tikėjimo. Viename iš laiškų jis ragina Karolį nepaklusti atsivertėlių žydų raginimams už jų siūlomus pinigus pakeisti inkvizicijos nuostatus ir neleisti skelbti eretikus įdavusių žmonių vardų, kad neprasidėtų masinės tų Bažnyčios talkininkų žudynės. Pagaliau Karolis įtikinamas atvykti į Ispaniją. Nors Ximenesas miršta taip ir nepasimatęs su savo globotiniu, jis pasiekia savo tikslą – Karoliui atmintyje įsispaudė jo mokytojo žodžiai. W. T. Walshas mano, kad Ispanija nei iki Ximeneso, nei po jo neturėjo puikesnio valdovo.

Kard. Ximenesas įvykdė karalienės Izabelės valią, ignoruotą Pilypo ir Ferdinando laikais – pasiekė, kad būtų imta žmoniškai elgtis su Naujojo pasaulio indėnais, uždraudė juos versti vergais bei pasiuntė į Ameriką vienuolių jeronimitų misiją. Po pirmosios savo kelionės į Ameriką Kolumbas raportavo karalienei Izabelei, kad kol kas tai, ką jis matė naujai atrastose žemėse, nežada daug materialinių gėrybių. Karalienė Izabelė atsakė: „Jei ten ir nebūtų nieko, tik akmenys, aš tęsčiau darbą, kol ten gali būti sielų, kurias reikia gelbėti“[13]. Matome, kad troškimas gelbėti sielas, atverčiant jas į katalikų tikėjimą, daug labiau įkvėpė Ispanijos karalienę nei materiali politinė nauda. Toks požiūris šimtmečiams tapo „ispaniškos“ politikos credo. Nors ir buvo karalių, kurie dėl moralinio palaidumo, pasidavimo švietimo ar liberalizmo idėjoms nesilaikė to idealo, tačiau juos pakeisdavo ar jiems priešindavosi geri karaliai, kurie soste ar tremtyje laikėsi šūkio Viva Cristo Rey! – „Tegyvuoja Kristus Karalius!“.

Tokią Ispaniją, jau galingą Europoje ir Amerikoje, 1516 paveldėjo ir į pasaulinės galybės viršūnę iškėlė Karolis V Habsburgas, Ispanijoje gavęs Karolio I vardą. 1519 m. įžengęs į Šventosios Romos imperatorių sostą, devyniolikmetis jaunuolis paveldėjo Imperiją, „kurioje niekada nenusileidžia saulė“. Kai pažiūrime į to meto istorinį žemėlapį, tiesiog pritrenkia jo valdų dydis: jos apėmė dabartinę Vokietiją, Š. Italiją, Čekiją, Slovėniją, Belgiją, Olandiją, V. Prancūziją. Šią didžiulę teritoriją iš kraštų „įrėmino“ pačių Habsburgų valdos, prie kurių 1526 m. prisidėjo dar š. v. Vengrija (su Slovakija ir Kroatija). Be to, su jungtine Ispanijos karūna Karolis gavo dar ir visą Ispaniją su jos užjūrio valdomis bei Siciliją su Neapolio karalyste (P. Italija). Habsburgai planavo įsiviešpatauti ir galybės viršūnę pasiekusios Lenkijos-Lietuvos valstybės soste.

Didžiausios Habsburgų valdos buvo Amerikos žemynas. Vėliau Karolio sūnus Pilypas prijungė prie savo valdų ir Portugaliją bei jos kolonijas – per visą Afrikos ir pietų Azijos pakrantę nusidriekusią įtvirtintų miestų grandinę. Tokioje imperijoje iš tiesų saulei nebuvo kada nusileisti. Habsburgų perimtas dvigalvis Šv. Romos Imperijos erelis išskleidė sparnus visame pasaulyje, pasiruošęs kirsti Bažnyčios priešams. Ispanijai išaušo siglo de oro – aukso amžius.

Atrodė, pildėsi viduramžių idealas – katalikiška krikščionija, valdoma vieno popiežiaus ir vieno imperatoriaus, turėtų susijungti, taikiai sugyventi, nugalėti klaidas, kovoti su islamo užkariautojais, išvaduoti krikščionių nuosavybę – Balkanus bei Šventąją žemę ir skleisti Kristaus Evangeliją pagonims. Tačiau viskas nebuvo taip paprasta.

 

 

Bažnyčios priešai visame pasaulyje jau telkė jėgas. Jaunajam Karoliui tik įžengus į Ispanijos sostą, aštuonias dienas prieš kard. Ximeneso mirtį vienuolis M. Liuteris prikalė savo tezes prie bažnyčios durų. Su panašiomis tezėmis Ximenesas kovojo visą savo gyvenimą.

To savo klaidose pasiklydusio vokiečių pamokslininko balsas gal nebūtų nuskambėjęs garsiau nei Huso ar kitų eretikų, jei jam nebūtų paruošusi dirvos „humanizmo“ liga bei revoliucionierių grupė, suburta Erazmo Roterdamiečio bičiulio J. Reuchlino – uolaus žydų Talmudo bei Kabalos gynėjo. Pats Erazmas tuo metu „plovė smegenis“ visai Europai. Dėl Bažnyčios tarnų ydų kritikos daug kas manė jį esant nuoširdžiu kataliku, norinčiu tikrai reformuoti Bažnyčią, bet vėliau daug šviesuolių, pvz., šv. Ignacas Lojola, pamatė, kuo iš tiesų kvepia jo raštai. Erazmas šaipėsi iš Šv. Rašto tekstų, Bažnyčios apeigų ir net atmetė kai kurias tikėjimo tiesas. Jo mokiniai vėliau tapo protestantizmo skleidėjais daugelyje Europos šalių, nors pats Erazmas išsigandęs pasmerkė Liuterį.

Pasaulinis sąmokslininkų prieš katalikybę voratinklis jau buvo rezgamas. Žydai, išvyti iš Ispanijos, vėl bandė atgauti pasaulio ekonominio ir politinio gyvenimo kontrolę. Jie bandė sužlugdyti Ispaniją ekonomiškai. Net „Žydų enciklopedija“ pripažįsta, kad „Ispanijos prekybos smukimas XVII a. be abejonės kilo iš veiklos, kurią vystė Olandijos, Italijos ir Anglijos maranos[14], nukreipę prekybą nuo Ispanijos į šias šalis. Be to, kai ji kariavo su bet kuria iš tų šalių, žydų tarpininkavimu buvo pasinaudojama, siekiant sužinoti apie Ispanijos jūrinę veiklą“[15].

Iš Ispanijos išvyti žydai kūrė savą, finansų ir prekybos imperiją, išstumdami katalikų bankininkus, pvz., vokiečius Fuggerius. Po Europą pasklidusios žydų Mendezų šeimos „Prieskonių trestas“ rinko mokesčius už šią prabangos prekę daugelyje šalių. Jozefas Mendezas nuvyko į Konstantinopolį ir ten faktiškai ėmė lemti turkų sultono politiką. Tai jis sukurstė totalinį puolimą prieš Europą, kurį Lepanto jūrų mūšyje atrėmė Don Juanas Habsburgas. Judėjų turtas ir įtaka taip pat rėmė protestantų sukilimą Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje bei Nyderlanduose.

Gėrio ir blogio jėgos tarsi susigniaužė į du šarvuotus kumščius. Šv. Augustino aprašytas Dievo ir Šėtono miestų konfliktas tapo matomas plika akimi. Visų akys krypo į Karolį V. Deja, jis, nors nuoširdžiai mylėdamas Bažnyčią ir jos nešamą pasaulio tvarką, nors kaudamasis už ją ginklu, nesuprato, kaip svarbu nedelsiant užkirsti kelią klaidingų idėjų plitimui. Lemtingame Imperijos reichstage, į kurį suvažiavo visi jos pasaulietiniai ir dvasiniai kunigaikščiai, katalikai ir protestantai, jis turėjo spręsti Liuterio likimą. Karolis tikėjosi, kad Liuteris paneigs savo klaidas, o protestantai laukė, kad valdovas pereis į jų pusę. Visa Imperija laukė jo žodžio. Nepatyrusio ir draugiško būdo jaunojo imperatoriaus ranka sudrebėjo – jis paleido Liuterį, garantavęs jam laisvę, nors savo kalboje išreiškė tvirtą valią, kad jo karalystės liktų katalikiškos, kaip buvo paliktos jo senelių, „katalikiškųjų karalių“: „Aš nusiteikęs laikytis tvirtai... nes yra tikra, kad vienas vienuolis turi klysti, jei pasisako prieš visos krikščionijos įsitikinimą. Kitaip pati krikščionija būtų klydusi daugiau nei tūkstantį metų“.

Tuomet reikėjo tikrai ispaniško, Izabelės verto sprendimo – paprasčiausiai areštuoti Liuterį ir atiduoti į inkvizicijos rankas. Gal nebūtų prireikę ir mirties bausmės – užtektų jį perkalbėti ar izoliuoti, kad neklaidintų žmonių. Žinoma, vieno žmogaus nuteisimas nebūtų sustabdęs reformacijos proceso, tačiau būtų jį gerokai prislopinęs. Deja, Karolis ne tik nesustiprino inkvizicijos Vokietijoje, bet ir susilpnino ją pačioje Ispanijoje. Jis tik uždraudė skleisti erezijas viešai ir prašė popiežiaus sušaukti Bažnyčios Susirinkimą, kuris grąžintų liuteronus į Bažnyčią. Bet popiežius Klemensas VII buvo per silpno charakterio ir nesušaukė Susirinkimo, o kai jo įpėdinis tai padarė, liuteronai buvo jau įsigalėję.

Vėliau, mirties patale, Karolis V gailėjosi savo kompromisų su eretikais. Gailėtis jis turėjo dėl daug ko. Nors jis stengėsi būti katalikybės gynėju, jo samdiniai kareiviai protestantai ir moriskai (slapti musulmonai), dėl pinigų trūkumo negavę algų, 1527 m. nusiaubė krikščionių pasaulio sostinę Romą, išniekindami Apaštalų Sostą ir net Švč. Sakramentą. Karolis dėl to labai gailėjosi, nors tai ir nebuvo jo asmeninė kaltė. Jis leidosi įveliamas į konfliktus su katalikiška Prancūzija, o jie stabdė Tridento susirinkimą bei katalikišką Bažnyčios reformaciją. Kita vertus, buvo sunku nekovoti su prancūzų karaliumi Pranciškumi I, kuris išdavė kataliko karaliaus pareigas ir ėmė remti Karolio priešus – vidinį (protestantus) bei išorinį (musulmonus turkus).

Į Karolio aplinką skverbėsi slapti protestantai, tapdami net jo vaikų nuodėmklausiais – tuo metu tai turėjo didelę įtaką politikai. Laimei, to laiku išvengė jaunasis princas Pilypas, vėliau gelbėjęs krikščioniją. Prieš mirtį Karolis buvo pritrenktas, kad protestantai jau ruošiasi užgrobti valdžią net pačioje Ispanijoje, kurdami savo organizaciją. Tarptautinėje plotmėje Karolis darė ne mažiau klaidų. Anglijoje vietoje savo tetos, o vėliau sūnaus Pilypo jis nuolaidžiavimu leido įsigalėti karališkajai Henriko VIII sugulovei Anne‘ai Boleyn ir jos remiamiems protestantams. Saujelė sąmokslininkų savo turtais ir teroru užvaldė karaliaus sostą bei visą Angliją, kurioje tuomet dar buvo 90% katalikų. Londonas ilgiems šimtmečiams tapo tarptautiniu protestantų, vėliau masonų revoliucijos finansavimo bei rėmimo centru.

1529 m. turkų musulmonų armija, užėmusi Vengriją – ligtolinį krikščionijos pietryčių „pasienio įtvirtinimą“, apsupo Vieną – tuometinę Imperijos sostinę. Jei jiems būtų pavykę, kelias į Romą būtų praktiškai atviras. Laimei, Ispanija ir Imperija nesiruošė pasiduoti. „Romos kalavijas“ pagaliau smogė jos priešams – Karolis V turkus atmušė. Katalikas Prancūzijos karalius išdavikiškai skatino Tuniso musulmonų piratus pulti Ispanijos ir Italijos krantus. Karolis 1535 m. užima Tunisą. Po to jis plačiu frontu atsisuka prieš Vokietijos protestantų maištininkus, kurie plėšė bažnyčias ir žudė vienuolius. Bet tikras, išliekančias pergales prieš juos pasieks tik buvusio riterio, didžiojo basko šv. Ignaco Lojolos įkurta jėzuitų „Dievo armija“. Būtent jėzuitai, o ne ginkluotos kariuomenės, išgelbėjo bent dalį Europos, taip pat ir Lietuvą, Katalikų Bažnyčiai.

Savo valdymą Karolis baigė dar viena apmaudžia klaida. Imperijos sostą jis atidavė ne vienam iš ištikimybe Romos tikėjimui garsėjusių savo vaikų – Pilypui ar jo seseriai, Ispanijos princesei, o jos pusbroliui Maksimilijonui, kurio abejingumas katalikybei maskavo protestantiškus įsitikinimus.

Karolis V baigė savo gyvenimą atsižadėjęs sosto, vienuolyne, pasiduodamas valgymo, gėrimo ir kitoms aistroms. Šioje asmenybėje kirtosi juslingumas ir asketizmas, Renesansas ir viduramžiai. Turbūt ne be reikalo kalbama, kad Servantesas pasirinko jį Don Kichoto – paskutinio žlungančios riterijos sūnaus – prototipu. Tačiau negalima paneigti, kad jis iš širdies stengėsi ginti katalikų tikėjimą, kaip jis rašo perduodamas Ispanijos sostą sūnui: „Padariau tai, ką galėjau ir gailiuosi, kad negalėjau padaryti geriau... Mano sūnau, visada gerbk religiją, išlaikyk katalikų tikėjimą visame jo grynume“.

 

 

„Pietų demonu“ Pilypą II vadino pasaulio judaistai, protestantai bei liberalai, „naujuoju Dovydu“ – katalikai. Panašiai pasiskirsto ir istorikų vertinimai. Maža istorijoje asmenybių, kurių vertinimas būtų toks prieštaringas. Priešingai antikatalikiškai legendai apie jį, faktai patvirtina, kad jis nebuvo fanatikas, neva su pasimėgavimu stebėjęs inkvizicijos vykdomus kankinimus. Savo laiške jis rašo, kad su savo sūnumi pasiliko eretikų baudimo ceremonijoje tik iki perskaitant nuosprendžius ir nežiūrėjo pačios bausmės.

Pirmiausia apie šią bausmę, 1559 gegužės 21 d. įvykdytą Valjadolide. Tai buvo didinga ceremonija, atitikusi didžiulį nusikaltimo mastą. Valjadolide buvo aptiktas slaptas liuteronų sąmokslas, apėmęs daug turtingų ir įtakingų sluoksnių atstovų, net vienuolynus. Įžūliai laikęsis sąmokslo vadas daktaras Casaglia prisipažino, kad jeigu katalikai dar būtų delsę juos persekioti, tai po pusmečio jie būtų darę katalikams „tą patį, ką jie daro mums“. Katalikai suprato, kad susidūrė su tarptautine grupuote, norinčia užvaldyti šalį. Prof. Merrimanas, kalbėdamas apie protestantišką judėjimą Nyderlanduose, pabrėžė, kad „netrukus paaiškėjo, jog kai kurie revoliucionieriai nepasitenkins laisve išpažinti savo pačių tikėjimą, ne, jų siekis buvo sunaikinti katalikybę“[16]. Jei katalikybė tada būtų sunaikinta Ispanijoje, jai būtų kilusi grėsmė visame pasaulyje. Sužinojęs apie tą sąmokslą, persigandęs Karolis mirties patale Justo vienuolyne meldė jaunąjį karalių Pilypą naikinti ereziją kaip marą.

Tokio didžiulio auto de fe nebuvo nuo pat Ferdinando ir Izabelės laikų. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo karališkosios šeimos nariai su prieš juos nešamais paauksuotais vėzdais, teisingumo kardu bei kitais oficialiais valdžios ženklais, didikai ir didžiulė liaudies minia. Pirma nuskambėjo ugningas pamokslas apie vienintelę tiesą, vedančią į dangų, ir erezijos pavojų sielų išganymui. Po to sekė priesaika negailint net gyvybės ginti katalikų tikėjimą ir bausti jo niekintojus. Oficialiai, kaip Dievo duotos valdžios atstovai, prisiekė karališkieji asmenys, vėliau – didžiūnai. Po to audringu šūksniu „si juramos!“ – „prisiekiame!“ tą patvirtino ir liaudis. Galiausiai vyko teismas ir nuosprendžio paskelbimas. Atgailavę eretikai nubausti tik švelniomis bausmėmis, o keturiolika užsispyrėlių buvo perduoti pasaulietinei valdžiai ir teisėtai nubausti mirties bausme. Beje, gyvas sudegintas turėjo būti tik vienas, garsiai piktžodžiavęs Dievui. Ir tai buvo liberalų akimis baisiausiojo Ispanijos karaliaus baisiausioji bausmė! Ar verta ją net lyginti su moderniųjų laikų skerdynėmis?

Karalius Pilypas, skirtingai nuo tėvo, buvo labai vieninga asmenybė. Nors pats ir nekovojo armijų priešakyje, jis visame neaprėpiamame tikėjimo fronte bandė kovoti savo plunksna – daugybe diplomatinių laiškų. Jis laiku sustabdė reformacijos plitimą – Ispanijos protestantų likučiai pabėgo į užsienį. Pilypas uždraudė Ispanijos jaunimui vykti į užsienio universitetus, išskyrus Italijos mokyklas ir Portugalijos Koimbros universitetą– ten, kur buvo tikra, kad bus mokoma pagal katalikiškus principus. Tai galima suprasti, nes tuomet Europos šiaurėje aukštosiose mokyklose siautėjo protestantizmo idėjos, sugadinusios kelias jaunimo kartas. Tuo pačiu Pilypas siekė kelti Ispanijos švietimo lygį, be kita ko įsteigdamas ir naują universitetą. Net Pilypo draudimams nepritariantys istorikai turi pripažinti, kad jie nesustabdė aukso amžiaus ispanų kultūroje.

Pilypo credo buvo toks: „Norėčiau geriau visai nevaldyti nei viešpatauti eretikams“[17]. Mes galime suprasti šį karalių tik įsigilinę į jo religingumą. Net savo rūmus jis įkūrė vienuolyne – San Lorenzo del Escorial. Jie buvo ne pilni tuščių grožybių, o dvelkė pamaldumu. Ant savo rūmų fasado jis iškėlė milžiniškas šešių Judo genties karalių bei Dovydo šeimos skulptūras. Didingas Eskorialio rūmas stūksojo virš vėjų nugairintos lygumos. Čia Ispanijos karalius, tarsi naujasis Dovydas, medituodamas sėmėsi jėgų naujiems žygiams, vykdant Dievo valią. Eskorialio vienuoliai dažnai matydavo ašaras, riedančias Pilypo skruostais, kai jis skendėdavo gilioje maldoje. Jis laikė savo kovą Dievo kova, Ispanijos suklestėjimą ir pralaimėjimus aiškino Jo valia. Šventieji Ignacas Lojola ir Teresė Avilietė pažymėjo gilų įspūdį, kurį jiems padarė Pilypo religingas gyvenimas.

Religiniais motyvais galima paaiškinti visą to karaliaus politiką. Pvz., reikia sutikti, kad Pilypas, kaip sako ekonomikos saiku seikėjantys dabarties istorikai, atrodytų, nenaudingai „perlenkė lazdą“. Persekiodamas maurus ir numalšinęs jų maištą, jis sukėlė masinę emigraciją, kuri nusmukdė jų apgyvendintų provincijų ekonomiką. Tačiau arabai kėlė pavojų religijai, net ir formaliai pasikrikštiję, jie išsaugojo kai kuriuos savo senuosius papročius ir net ėmė grįžti atgal į islamą. Pilypo spaudžiami paklusti, jie išsirinko savo karaliumi musulmoną iš Omajadų dinastijos ir pasikvietė Mahometo garbintojų ginkluotą pagalbą iš Afrikos. Koks tai buvo pavojus, parodo faktas, kad tuo metu turkų imperija, pasiekusi savo galybės viršūnę ir nusidriekusi nuo Indijos vandenyno iki Alžyro ir Austrijos sienų, nuolatos atakavo pačią krikščionių pasaulio širdį. Viduržemio jūra beveik virto musulmonų imperijos vidaus ežeru. 1565 m. sultono kariuomenė užpuolė šv. Jono riterių tvirtovę Maltos saloje, kuri buvo lyg vartai į Italijos ir Prancūzijos žemes. Kai turkai jau ruošėsi paskutiniam smūgiui, auštant musulmonus užgriuvo per naktį atvykusi ispanų kariuomenė ir salą išgelbėjo.

Netrukus sultonas pasiuntė didžiulį laivyną link Italijos krantų, siekdamas užimti Romą. Pilypo brolis Juanas Austrijietis nuo 1569 malšino arabų maištą Ispanijoje, o paskui su palyginti nedideliu katalikiškų jūros valstybių laivynu 1571 m. sumušė žymiai gausesnes musulmonų pajėgas ties Lepanto prie Graikijos krantų. Tai buvo didžiausias to meto jūrų mūšis, kuriame pergalę atnešė popiežiaus šv. Pijaus V paskelbtas Rožančiaus kryžiaus žygis. Kunigų dvasiškai paruošti kariai, išpažinę nuodėmes ir priėmę Viešpaties Kūną šv. Komunijoje, puolė priešus vedami pačios La Conquistadora – (Amerikos) Užkariautojos – Gvadelupės Dievo Motinos. Jos paveikslas puošė kabiną narsiojo Genujos admirolo, kuriam buvo patikėtas pavojingiausias postas laivyno priešakyje. Švč. Marija Užkariautoja nugalėjo ne tik Amerikos pagonybę, bet ir „islamo tamsybes“[18]. Tai buvo musulmonų imperijos smukimo pradžia.

 

 

Pilypas II nenuilsdamas kovojo ne tik su islamu, bet ir su protestantizmu – pirmiausia Nyderlanduose. Vadinamoji Nyderlandų revoliucija buvo ne tiek tautinė išsivadavimo kova, kiek religinis maištas. XVI amžius dar nežinojo „nutautinimo“ politikos, paplitusios XIX a. – ispanai netrukdė skleistis Nyderlandų kultūrai vietos kalba, gerbė vietos paprotinę teisę. Žinoma, turtingas pirklių gyvenamas provincijas pykdydavo Pilypo jiems didinami mokesčiai, naudojami, pvz., Europai ginti nuo musulmonų pietryčiuose. Nyderlandiečiai nesuprasdavo tokių mokesčių reikalingumo, nes karai tiesiogiai nelietė jų žemių. Bet tai irgi nebuvo pagrindinė maišto priežastis.

Jei sukilimą sukeltų vien mokesčiai, tai pirmoji turėjo sukilti... Kastilija – ispanų valstybės atrama, nes ji nešė sunkiausią mokesčių naštą iš visų Habsburgų valdų. Net iš užjūrio valdų Naujajame pasaulyje karaliai gaudavo 3–4 kartus mažiau pajamų nei iš Kastilijos[19]. Kastilija labiausiai pasižymėjo ispanišku riteriškumu – beatodairiška kova už tikėjimą, nepaisant net ekonominių nuostolių. Šią savybę patys ispanai naujaisiais laikais pavadino „kasticizmu“. Ispanų rašytojai teigė, kad tą kastilišką dvasią geriausiai simbolizuoja nemirtingasis Don Kichotas. Iš jo, kaip ir iš Ispanijos, juokiasi „pragmatiški“ kaimynai, nesuprasdami jo riteriškų užmojų. Skirtumas tik tas, kad Ispanija kovojo ne prieš įsivaizduotus vėjo malūnus (likimo ironija: Nyderlandai – vėjo malūnų šalis), o prieš realius sielų priešus. Šia prasme Ispanija naujaisiais laikais buvo viena iš paskutinių riteriškų šalių, tęsusi viduramžių tradicijas, nors tokie beatodairiški karai vėliau atvedė Ispaniją prie ekonominio nuosmukio.

Protestantų kilmingieji norėjo vieni kontroliuoti Nyderlandų turtus. Bet labiausiai Nyderlandų revoliucionierius kiršino bekompromisis Ispanijos nusistatymas ginti katalikybę – kai jie pareikalavo nuolaidų protestantizmui, Pilypas Nyderlanduose tik sustiprino inkviziciją ir siekė plėsti vyskupijų tinklą. Nors kitose srityse Pilypas ir jo gubernatorė Margarita iš Parmos buvo linkę į nuolaidas, protestantai nebesileido į derybas – jie panorėjo visai išvyti katalikus. Revoliucionieriai, giedodami protestantiškus himnus, nusiaubė 400 puošnių bažnyčių, išdaužė Kristaus, Švč. Mergelės ir šventųjų statulas. Daugelyje miestų niekas bažnyčių negynė, Briuselyje tik vienas ispanų kareivis su ietimi stabdė vienos didelės bažnyčios užpuolikus.

Nenuostabu, kad karalius Pilypas II, matydamas tokį Dievo išniekinimą, jautėsi turįs teisę ir pareigą pasiųsti ten daugiau nei vieną kareivį. Jo sušauktoje karališkoje taryboje stipriausiai pasisakė „Geležinis hercogas“ Alba iš Kastilijos, raginęs naudoti jėgą Nyderlanduose ypač dėl to, kad ten daromos šventvagystės. Prasidėjo Nyderlandų karas – karas prieš ereziją. Prievartos neišvengta, bet sunku buvo jos nepanaudoti prieš ginkluotus nusikaltėlius. Anglijos karūnos politikos vadovas Lordas Cecilis, slaptas protestantų vadas Anglijoje ir visoje Europoje, rėmė Nyderlandų maištą. Protestantų pajėgos iš visos Europos pasipylė į Nyderlandus, kalvinistai įvedė beginklių belaisvių žudymą. Matydamas tokią padėtį, Alba, kuriam buvo pavesta nuslopinti maištą, įsakė suimti žmones, dalyvavusius išniekinant bažnyčias ar maište prieš karalių. Nors tai populiariai vaizduojama kaip ispanų žiaurumai, vadinami „Kraujo taryba“, mirties bausme buvo baudžiami tik maišto vadovai ir tie, kurie darė didelius nusikaltimus[20].

Vėliau, anglams užgrobus laivus su ispanų pasiskolintais pinigais, skirtais karui Nyderlanduose, negaudami algos, ispanų kareiviai ėmė plėšti gyventojus. Tai buvo vienas iš pagrindinių įvykių, padėjusių atsirasti „juodajai Ispanijos legendai“. Tačiau negalime pamiršti ir to, kad tais laikais Ispanijos, kaip ir daugelio kitų šalių kariuomenes, nemaža dalimi sudarė samdiniai, kurie, negavę pinigų, maištaudavo, o panašius žiaurumus vykdė ir kitų šalių armijos. Tą pripažįsta ir skeptiškas Ispanijos atžvilgiu S. G. Payne‘as. Be to, pinigai buvo neišmokėti ir plėšimai prasidėjo dėl Anglijos protestantiškos vyriausybės intrigų – tai nebuvo Ispanijos karūnos kaltė. Vėlesnis Nyderlandų vicekaralius A. Farnese, vienas geriausių Ispanijos karvedžių ir diplomatų XVI a. pab., sugebėjo sutelkti protestantų siautėjimu nepatenkintus vietos katalikus ir laimėti pietų Nyderlandų (dab. Belgijos) gyventojų simpatiją. Tos žemės liko Ispanijai.

Geležinės ispanų tercios išžygiavo prieš protestantų maištininkus ir į kitas šalis. Ispanų armija padėjo kunigaikščių de Gizų vadovaujamoms prancūzų katalikų jėgoms nugalėti protestantų hugenotų armiją prie Dreux 1562 m. Ilgai kovojus prieš protestantus, nebuvo pasiekta galutinė pergalė, ir Prancūzijoje valdžią paėmė protestantizmui palankus Henrikas IV, tik dėl valdžios tapęs kataliku. Ispanai daug prisidėjo prie to, kad šv. Liudviko šalis dar ilgam liktų katalikiška, bent jau bažnytinėje srityje. Nors Prancūzijos valstybinė religija liko katalikų ir joje tebeliko galioti daug gerų katalikiškų įstatymų, į valdžią atėjo vadinamieji „politikai“, kurie statė „valstybės interesus“ aukščiau už sielų išganymą, dažnai sudarydami sąjungas su katalikybės priešais. Palaipsniui įsigalėjo absoliutizmas, dažnai labiau klausęs „švietėjų“ ateizmo nei Bažnyčios balso. Jį pakeitė masoniška revoliucinė valdžia, paskleidusi liberalizmą po visą pasaulį. Galbūt viso to būtų išvengta, jei XVI a. Prancūzijoje būtų įsigalėjusi „ispaniško modelio“ valdžia, ko ir siekė Pilypas Habsburgas.

1554 m. Pilypas vedė Mariją Tudor, tapdamas ir Anglijos karaliumi. Karališkosios poros pastangas grąžinti į šalį katalikybę nutraukė Marijos mirtis. Anglų protestantų šiai karalienei prilipdyta „kruvinosios Meri“ etiketė daug labiau tiktų Elzbietai I ir kitiems protestantams karaliams, iš kurių kiekvienas išžudė daug daugiau katalikų nei Marija nubaudė mirtimi protestantų. Nepavykus piršlyboms su Marijos įpėdine Elzbieta I, Anglija slydo Pilypui iš rankų. Negalėdamas taikiai grąžinti Anglijos Katalikų Bažnyčiai, jis ėmė remti katalikų pasipriešinimą Anglijoje ir Airijoje (kur išsiuntė net kareivių). Anglijos protestantiška vyriausybė savo ruožtu rėmė kalvinistų maištininkus Ispanijos Nyderlanduose. Pilypas matė, jog prieš tą tarptautinės antikatalikiškos kovos lizdą reikia imtis griežtų priemonių.

1588 m. jis metė prieš Elzbietą garsiąją Nenugalimąją Armadą – beveik visą Ispanijos laivyną, tuo metu didžiausią pasaulyje. Apie Armados žygį net kaimuose kunigai pamokslavo iš sakyklų[21]. Įspėtas dėl galimos audros, Pilypas rašė: „Jei tai būtų neteisingas karas, galima būtų tą audrą aiškinti kaip Dievo ženklą, kad nustotume Jam nusidėti, bet kadangi Jis toks teisingas, mes negalime patikėti, jog Jis norėtų išblaškyti laivyną, Jis veikiau suteiks jam daugiau malonių nei galime trokšti“. Kilus štormui, Armada buvo sunaikinta. Armados pralaimėjimą Pilypas iš pradžių suprato kaip Dievo nusigręžimą nuo jo[22]. Iš dalies nusivylė ir Ispanijos žmonės, suabejoję, ar verta patirti tiek nuostolių. Tačiau, pasitikėdamas Dievu, karalius tęsė kovą su Anglija iki pat mirties. Pilypas ragino ir savo giminaičius Habsburgus Austrijoje stipriau kovoti prieš protestantizmą, teikė jiems piniginių subsidijų kovai prieš turkus (nors kelis kartus pats buvo paskelbęs Ispanijos valstybės finansinį bankrotą) ir dargi planavo pasiųsti į Balkanus Ispanijos armiją. Tai buvo titaniška kova, daug aršesnė nei to reikalavo betarpiški Ispanijos valstybės interesai. Tačiau net jo fizinės jėgos seko – juk Pilypas buvo didžiausias „darboholikas“ tarp tų laikų monarchų.

Ispanija, kurią Pilypas 1580 m. dinastine unija sujungė su Portugalija, buvo tiems priešams baisiausias „Romos kalavijas“. Portugalijos prijungimas gana organiškai užbaigė Pirėnų pusiasalio vienijimą. Didžioji senovinė Hispania buvo suvienyta. Taip pat Ispanija gavo pasaulį apjuosusią Portugalijos kolonijų grandinę ir sutvirtino tarptautinį katalikų frontą. Kad tai nebuvo dirbtinis sujungimas, rodo net XX a. Ispanijos ir Portugalijos katalikų puoselėtos idėjos vėl sujungti abi Iberijos pusiasalio tautas kartu su Lotynų Amerikos gyventojais į vieningą valstybių sąjungą, valdomą ne liberalios demokratijos, o Kristaus karališkumo principais.

„Aukso amžius“ baigėsi. Paskutinis galingas Ispanijos smūgis toje kovoje buvo Trisdešimties metų karas 1618-48, kai ji dalyvavo tarptautiniame katalikų šalių kare prieš protestantus, negaudama iš to sau jokios naudos. Po šio karo Ispanija jau nebepakyla ir, kaip rašo dr. A. G. de Erausquin, lyg išsekusi motina „atsigula ant kietos Kastilijos lovos, pasidėjusi galvą ant šaltų Pirėnų kalnų viršūnių“[23]. „Pragmatiški“ kaimynai, tokie kaip Prancūzija, labiau žiūrėję savo interesų, nustelbia Ispaniją. Valstybių ir jų veikėjų politikoje vis labiau įsigali savo naudos ieškojimas, net einant į kompromisus su sąžine.

 

 

Įdomu, kad tą egzotišką šalį nemaža tyrinėtojų, pvz., S. G. Payne‘as, o taip pat ir mūsiškis J. Lelevelis lygina su Lenkijos-Lietuvos valstybe. Iš tiesų, abi valstybės tarsi pratęsė šlovingus viduramžius tuomet, kai jie didumoje Europos jau baigėsi. Jos išlaikė gyvybingą riteriškų vertybių sistemą tais laikais, kai kitur ji jau nyko. Abi valstybės buvo valdomos riterių – bajorų, ginklo žmonių, kurių uždavinys buvo ginti Bažnyčią nuo jos priešų. Nors kariuomenėse tada jau buvo nemaža samdinių, bet dar reiškėsi riteriškas etosas. Abiejose šalyse iki pat XX a. bajorai sudarė didžiausią Europoje gyventojų procentą. Abi jos ir sunyko tada, kai jų riterių palikuonių tarpe karinė tarnyba virto nebe garbės reikalu, kaip anksčiau, o vengiama prievole, tarnavimu beveidei valstybės karo mašinai. Abi šalys iškilo XV a., prieš tai sudarę Kastilijos-Aragono bei Lenkijos-Lietuvos unijas, ir suklestėjo XVI a. kaip krikščionijos „pasienio tvirtovės“ prieš islamą, protestantizmą ir (mūsų atveju) stačiatikybę. Abi XVI-XVII a. I p. nuoširdžiai stengėsi plėsti katalikiškas teritorijas, nors neišvengdamos ir žmogiškų klaidų (pvz., Rusioje ir Nyderlanduose). Įdomu, kad lenkų ir lietuvių kilmingieji, užėmę Maskvą 1613 metais, kai juos ten siuntęs Žygimantas Vaza norėjo sukurti didžiulę katalikišką Lenkijos-Lietuvos-Rusijos-Švedijos valstybę, lygino save su Meksikos ir Peru užkariautojais konkistadorais[24].

Panašumų esama net mūsų šalių gyventojų būde bei kultūroje, ką pastebi užsienio svečiai. XX a. dvarininkas iš Panevėžio krašto V. Meištavičius, kalbėdamas apie šv. Onos bažnyčią Vilniuje, pastebi, kad šis „liepsnojančios“ gotikos šedevras yra „panašios gotikinės katedros Segovijoje vienmetė. Gotika dar gyvavo dviejuose krikščionybės sparnuose, kai po Renesanso jau visur suklestėjo barokas“. Be to, panašu, kad ir naujosios kartos Lietuvos istorikų įvertinta spalvinga, jausminga ir persmelkta uždegančio tikėjimo „barokinė visuomenė“ šiose šalyse išsilaikė ilgiau nei kitur Europoje, vėliau nei kitur užleisdama vietą šaltam ir racionaliam ateistinio „švietimo“ amžiui. To amžiaus pagimdytos liberalizmo idėjos, nors ir buvo trumpai įsiveržusios į Ispanijos visuomenę, buvo sutiktos kaip svetimos „prancūzų“ išmonės. Prieš suprancūzėjusius (afracesados) ispanus ir jų liberalizmą kone visą XIX amžių vyko katalikų „karlistų“ pasipriešinimo karas. XX a. jį tęsė gen. Franko vedamas katalikiškos Ispanijos „kryžiaus žygis“ prieš komunizmą bei liberalizmą. Įdomu, kad ir Lietuva bei Lenkija XX a. pasireiškė kaip stipriausio katalikiško pasipriešinimo centrai ateistinėje sovietų imperijoje.

 

 

Nors visur pasaulio spaudoje dominuoja Ispanijos „juodoji legenda“, kuriai pirmąją kibirkštį atsirasti davė... ispanas kunigas Bartolomé de las Casas, indėnų apaštalas, kritikavęs blogą kai kurių ispanų elgesį su indėnais, tačiau labiausiai ši legenda buvo išpūsta dėl sistemingos protestantų propagandos. Ji perdeda pasitaikiusius žiaurumus bei nutyli gerųjų ispanų bei jų sukurtos civilizacijos geradarybes žmonijai, o taip pat daug didesnes blogybes protestantiškose šalyse. Nors tiek Ispanijoje, tiek jos valdomoje Amerikoje buvo neteisybių, tačiau jas visada kritikavo Katalikų Bažnyčia, skatinusi karūną priimti geresnius įstatymus. Nelygybė niekada nebuvo oficialiai grįsta rase, turtu ar odos spalva. Hispanidad buvo atvira kaip ant kryžiaus išskleistos rankos, norinčios visų rasių ir kalbų žmones priimanti į spalvingą katalikišką civilizaciją. Jos patrauklumas ir XX a. skatina net kitų tautų žmones laikyti save ispaniškos kultūros dalimi[25].

Tarsi iš pačių Ispanijos gelmių išsiveržia žymaus ispanų kultūros ir literatūros istoriko Menedezo Pelayo, Rekonkistos uždegėjo Pelayo bendrapavardžio, žodžiai: „Ispanija, pusės pasaulio evangelizuotoja, Ispanija, eretikų kūjis, Tridento šviesa, šv. Ignaco lopšys – štai mūsų didybė ir mūsų vienybės pagrindas! Neturime nieko kito“.

 

---

[1] Lietuvoje išėjo jo „Didieji inkvizitoriai“, Ardor, Marijampolė, 1999. Žinomos jo monografijos „Ispanijos Izabelė“ ir „Pilypas II“.

[2] Volšas, V., Didieji inkvizitoriai, p. 179.

[3] rodrigo Roy Diaz de Vivar (apie 1030-1099), apdainuotas „Dainoje apie mano Sidą“ (Cantar de mio Cid). Prievardį Cid (iš arabų sayyid – kunigaikštis) jam pridėjo maurai. Campeador reiškia patyrusį karį.

[4] Payne, S. G., A History of Spain and Portugal. Vol. 1, p. 217.

[5] Infidelii – terminas nekrikščionims apibūdinti, reiškiantis „netikintys“ arba „neištikimieji“ tikrajam Dievui ir Jo religijai.

[6] www.milesjesu.com

[7] Duran, Fr. Alphonsus Maria, MJ, Why Apologize for the Spanish Inquisition? // Miles Jesu.

[8] Messori, Vittorio, Black Legends of the Church, ch.6, nr. 36.

[9] Payne, S. G., A History of Spain and Portugal. Vol. 1, p. 213.

[10] Kad tai galėjo būti numatytas akibrokštas, pripažįsta net žydų istorikas Grecas, History of Jews, T. 4, p. 304.

[11] www.milesjesu.com

[12] Pvz. Osunjos knyga „Abecedario“ ar brolio Pauliaus iš Leono „Vadovas į dangų“. Plg. Volšas, V. T., Didieji inkvizitoriai, p. 249.

[13] Šie karalienės žodžiai cituojami kardinolo Luiso Aponte Martinezo konferencijoje „Kelias į Romą“ 2001 lapkričio 2-4 d. // www.milesjesu.com.

[14] Maranos – taip vadinti judaistai, gyvenę Ispanijoje, o vėliau iš jos pasklidę pasaulyje.

[15] Cituota pagal: de Erausquin, G. A., The universal mission of Spain and the American Nations // „The Angelus“ September 1995, p. 7.

[16] Merriman, The rise of the Spanish Empire in the Old world and in the New, New York, 1934, T. 4, p. 254.

[17] Deforneaux, M., Życie codzienne w Hiszpanii w wieku złotym. Warszawa, 1968.

[18] Šie žodžiai ilgai buvo tradiciniame pasiaukojime Švč. Jėzaus Širdžiai, kol modernistai jo „neatnaujino“.

[19] Kennedy, P., The rise and fall of the great powers. London, 1989, p 68.

[20] Carrol, Anne W., Christ the King. Lord of history. Rockford IL. 1994, p. 249.

[21] Payne, S. G., A History of Spain and Portugal. Vol. 1, p. 262.

[22] Matuszewski, M., Filip II Habsburg: Maiestas Catholica // „Pro Fide, Rege et Lege“, Warszawa.,2004, Nr. 1(48), p 25.

[23] De Erausquin, G. A., The universal mission of Spain and the American Nations // „The Angelus“, September 1995, p. 4.

[24] Payne, S. G., A History of Spain and Portugal, Vol. 1, p. 328–329.

[25] Pvz., danų kilmės istoriko F. Wilhelmseno (1923–1996) šeima – katalikai tradicionalistai, „iberistai“ ir monarchijos šalininkai.