Bažnyčios žinios

Nepritaikyta, nepagražinta, nesupaprastinta, o gyva, tikra, radikalia – Evangelija, kurioje Kristus kviečia Juo sekti. Evangelijoje nėra kelio vidurio. Evangelija tai Kristus, kuris yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas. Eidami šiuo keliu, eisime šventumo keliu. O dabar kaip niekad mums reikia šventųjų. (...) Katedros viduryje prieš mus – šventojo Kazimiero karstas. (...) Pažvelkime į šį karstą ir suklupę ant kelių tylioje maldoje susivokime, kad ir mūsų kūnas vieną dieną bus atiduotas žemės prieglobstin, tačiau mūsų siela yra nemirtinga. Nesvarbu, kiek mums liko gyventi šioje žemėje, svarbu tai, kad mes esame sukurti amžinybei. Žemiškasis gyvenimas mums siūlo daugybę pasirinkimų, o amžinasis tik du: dangų ir pragarą. Mūsų ryšys su Dievu žemėje nulems mūsų buvimą su Juo amžinybėje. Jeigu išmoksime mylėti, pasitikėti ir gyventi vienybėje su Jėzumi šiame pasaulyje, būsime pakviesti su Juo praleisti ištisą amžinybę. Šiandien nemadinga kalbėti apie pragarą. Tačiau jis lygiai toks pats realus, kaip ir dangus. Dievo rūstis tokia pat tikra, kaip ir Jo Gailestingumas. Tragiška, jei mes galvojame, kad Dievą įmanoma apgauti panašiai kaip žmogų.“ Tokie katalikiški pamokslai šv. Kazimiero žemėje tampa vis retesni.

 

2004 m. sausio 20 d. Šv. Pijaus X brolija nupirko gražų buvusios sinagogos pastatą Šiauliuose, Vilniaus gatvėje. Šią sinagogą savo odų fabriko darbininkams pastatė fabrikantas Chaimas Frenkelis 1907 metais, po karo joje buvo sporto salė. Pastate iki metų galo numatoma įrengti pastovią koplyčią. Balandį joje jau švęstos Didžiosios savaitės apeigos. Prieš pirkimą devynis antradienius buvo kalbama novena į kun. Verlindeno ypač garbinamą šv. Mortą – ji priėmė į savo namus Viešpatį, ji padės susirasti sau nuolatinius namus Lietuvoje ir Brolijai.

 

Sausio 23-26 d. Lietuvoje viešėjo jau antras Brolijos vyskupas – anglas Richardas Williamsonas. Jis aplankė Kryžių kalną ir Aušros Vartus, laikė šv. Mišias Šiauliuose ir Kaune, Kaune ir Vilniuje skaitė viešas paskaitas tema „Katalikybė ir Vakarų kultūra – būti ar nebūti XXI amžiuje?“ Vyskupas suteikė Sutvirtinimo sakramentą keturiems tikintiesiems. Pietums Kauno savivaldybėje ekscelenciją priėmė Kauno vicemeras Erikas Tamašauskas ir jo patarėja E. Drungytė. (Prieš kelias dienas nei Kauno meras, nei vicemerai nesusitiko su į miestą atvykusiu prezidentu R. Paksu!)

 

Gavėnios metu ir Lietuvos žiūrovai galėjo pamatyti garsųjį tradicionalisto Melo Gibsono filmą „The Passion of Jesus Christ“. Joks filmas dar nebuvo sukėlęs tiek diskusijų ir aistrų. Dauguma stojo į filmo rėmėjų partiją (plg. triuškinančią pergalę balandžio 22 d. laidoje „Prašau žodžio“), filmą gyrė ir Bažnyčios atstovai, ir „Katalikų pasaulis“ bei „XXI amžius“, jam neprieštaravo ir Lietuvos žydai. Didesniais semitais už žydus norėjo pasirodyti tik keli „katalikiški“ intelektualai, kurie nuolat niurzgėjo apie filmo žemą lygį, brutalumą ir antisemitizmą (nors Mariją vaidino žydė aktorė Morgenstern, filmas rodomas ir Izraelio kino teatruose). Kas kritikavo filmą kitose šalyse? Didžioji spauda, kelios ekstremistinės žydų organizacijos ir katalikų vyskupų konferencijos. Šv. Tėvas, pažiūrėjęs filmą, tepasakė: „Viskas pavaizduota kaip buvo.“ Iš tiesų filme galima įžvelgti teologinių ir istorinių netikslumų, kai kurios scenos neapgalvotos ir psichologiškai neįtikinančios, tačiau tai pirmas atvejis, kai filme apie Jėzų atsispindi gilus režisieriaus tikėjimas. Pats filmo statymas buvo tapęs religiniu įvykiu (plg. V. Messori komentarą). Anot žymaus filmų kritiko Rogerio Eberto, Gibsono filmas sulaužo klaidingą kino tradiciją, vaizdavusią „Jėzų ir jo mokinius kaip dailius, gerai fenuotais plaukais ir švariai nuskustus viduriniosios klasės jaunuolius“. Šį filmą reikia žiūrėti ne kritiko, o tikinčiojo akimis, kaip Oberammergau kančios misteriją, kurioje niekas neieško tobulos režisūros ir sceninių efektų.

 

...IR PASAULYJE

 

2003 metų spalio 10-12 dienomis Fatimoje įvyko tarpreliginė konferencija tema „Žmogaus dabartis – Dievo ateitis: Šventovių reikšmė ryšiui su šventybe“. Dalyvavo Komisijos tarpreliginiam dialogui prefektas arkiv. Michaelas J. Fitzgeraldas, Lisabonos patriarchas kard. Jose de Cruzas Policarpo, Fatimos vyskupas S. de Sousa Ferreira e Silva, Fatimos šventovės rektorius mons. Luciano Guerra, žymus belgų teologas Jacques Dupuis SJ, budistų, induistų, musulmonų, ortodoksų, anglikonų atstovai. Ši konferencija ypatinga dėl savo vietos – visų religijų lygybės idėja braunasi į katalikams ypač brangią šventovę. Per tris dienas Marijos apsireiškimai net nepaminėti. Visų religijų šventovės vienodai prisidedančios prie šventybės išsaugojimo pasaulyje. Anot Dupuis, visos religijos yra pozityviai norimos Dievo, teologas atvirai neigia dogmą „Extra Ecclesiam nulla salus“ – „čia nėra reikalo cituoti tą baisų tekstą iš Florencijos Susirinkimo 1442 m.“ Dialogo tikslas yra ne atversti kitų religijų išpažinėjus į katalikybę, bet „padėti krikščionims būti geresniais krikščionimis, o induistams – geresniais induistais“. „Šv. Dvasia yra ir veikia taip pat ir induizmo bei budizmo šventose knygose bei ritualuose.“ „Ateities religija bus bendras religijų susiliejimas į universalų Kristų, kuris patenkins visus.“ Šv. Pijaus X brolijos Lisabonos prioratas ir jaunimo organizacijos M. J. C. F. nariai išplatino 35 000 lapelių prieš šį skandalą ir rengė permaldavimo adoraciją. M. J. C. F. korespondentas paklausė patriarchą Policarpo: „Jūsų Eminencija, savo kalboje Jūs sakėte, kad „kiekviena religija, jei praktikuojama nuoširdžiai, veda prie Dievo“. Tačiau sesuo Liucija (tekste „Os Apelos“) primena pirmąjį Dievo Įsakymą ir sako: „yra tik vienas Dievas, kuris vertas mūsų garbinimo, kitos dievybės yra niekas, nėra nieko vertos ir nieko negali mums padėti“. Kaip suderinti šias dvi Dievo vizijas?“ Kardinolas: „Bet mano berniuk, tokia vizija yra pasenusi. Kas yra tos dievybės, apie kurias kalba sesuo Liucija? Mes, krikščionys, musulmonai, žydai, mes visi turim tą patį Dievą. Žinoma, tikėjimas turi būti kristocentriškas, bet ir kitos religijos veda į Kristų, viena daugiau, kita mažiau, tai ir viskas.“ Spalio 13 d. vyko šv. Mišios maldininkams, jose kardinolas be Romos leidimo demonstratyviai koncelebravo su ortodoksu arkivyskupu Epiphanios Perialas. Lapkričio 1 d. laikraštis „Portugal News“, taip pat Fatimos savaitraštis „Noticias de Fatima“ pranešė, kad šalia Fatimos bazilikos ruošiamasi statyti „tarpreliginę šventovę, kurioje visos pasaulio religijos susirinks atiduoti garbę savo įvairiems dievams“. Publikuota apvalaus, stadioną primenančio pastato projekto nuotrauka – jis kainuosiąs 40 mln eurų. Rektorius Guerra: „Ateityje Fatimoje, kurios dabartinė šventovė skirta Dievo ir Jo Motinos garbinimui, bus sukurta šventovė įvairių religijų susitikimui. Tarpreliginis dialogas Portugalijoje ir Katalikų Bažnyčioje dar yra embrioninėje būklėje, bet Fatimos šventovė neliks tam abejinga ir jau yra atvira vieta universaliam šaukimui.“ Katalikus, protestavusius prieš kongresą, monsinjoras pavadino „senamadiškais, siauro mąstymo, fanatiškais ekstremistais ir provokatoriais“. Kilo tikra protesto banga, arkiv. Fitzgeraldas paskubėjo pareikšti (žurnale „The Universe“ lapkričio 19 d.), kad Fatimos šventovė nebus pertvarkyta į tarpreliginį centrą, joje toliau bus garbinama Dievo Motina. Bet nepaneigta, kad tam tikslui tarnaus šalia statomas „stadionas“. Sausio 1 d. „Zenit“ apkaltino milijonus skaitytojų turinčio žurnalo „The Fatima Crusader“ leidėją kun. Nicholasą Grunerį panikos kėlimu, esą jis užsakęs sensacingąjį straipsnį „Portugal News“, bet šis paneigė šmeižtą. N. Gruneris ir kitos katalikų grupės savo protestu parodė, kad gali pristabdyti šventovės išniekinimą.

 

2003 lapkritį ir gruodį vyko Šveicarijos Bazelio, Liucernos, Thurgau ir St. Gall kantonų katalikų sinodai. Jų delegatai absoliučia dauguma (vos keliems balsavus prieš) reikalavo panaikinti celibatą ir leisti moterų kunigystę. Bazelio vyskupas Kurtas Kochas TV kanalo SF DRS laidoje 2004 m. vasario 29 d. parėmė daugumos klero nuomonę. Celibatas neturįs nieko bendra su pašaukimu į kunigystę, šį pašaukimą gali paliudyti ir gera krikščioniška šeima. Dėl moterų kunigystės: „Jeigu moteris jaučiasi pašaukta į kunigus, reikėtų jos išklausyti. Jei tai tikras pašaukimas, Šventoji Dvasia veiks joje.“ Vatikanas stabdąs šių klausimų sprendimą, todėl vyskupas ragina pabrėžti „regioninių bažnyčių“ kaip tarpininkių tarp Romos ir vyskupijų vaidmenį. Jau dabar galima teigti: Šveicarijos Katalikų Bažnyčia yra schizmos būklėje.

 

2003 m. gruodžio 29 d. virš 100 Rottenburg – Stuttgart vyskupijos (Vokietijoje) kunigų kreipėsi į vyskupą Gebhardą Fuerstą, reikalaudami parodyti „eucharistinį svetingumą“ liuteronams. Eucharistija, jų nuomone, „turi ugdyti bendrumą, o ne atskirti ir statyti barjerus“. Taip mano daugelis Vokietijos dvasininkų.

 

Į kalėdinį koncertą Vatikane pakviesta 28 metų brutalaus hip hop stiliaus dainininkė Lauryn Hill iš JAV visiems susirinkusiems hierarchams ir dalyviams pareiškė: „Aš netikiu į jokius Dievo atstovus žemėje, tik į Dievą. Esu čia, kad jums pasakyčiau: gailėkitės, gailėkitės, gailėkitės!“ (dėl pedofilijos skandalo JAV bažnyčioje). Taip jau atsitinka, kai į Vatikaną pasikvieti hip hop dainininkę...

 

Vasario 22 dieną Krikščionių vienybės skatinimo tarybos pirmininkas kard. Walteris Kasperis Maskvoje susitiko su ortodoksų patriarchu Aleksijumi II. Šis vėl pateikė stačiatikių kaltinimus Katalikų Bažnyčiai: keturių vyskupijų įsteigimas jų „kanoninėje teritorijoje“ prieš du metus, „prozelitizmas“ bei planai įkurti graikų katalikų Kijevo patriarchatą. Kard. Kasperis nuolat pabrėžė, kad Katalikų Bažnyčia ir Stačiatikių bažnyčia yra „Bažnyčios seserys“, katalikai nesiekia stačiatikių atversti, prozelitizmas ir bet kokia tarpusavio polemika yra smerktina. Esą, kaip yra vienybė tarp Asmenų Trejybėje, taip gali būti ir „vienybė skirtingume“ (unity in pluriformity) tarp Bažnyčių. Tai visos katalikų ekleziologijos paneigimas. Atkurta bendra darbo grupė, bet nepasiektas pagrindinis vizito tikslas: popiežius nepakviestas į Maskvą. Kard. Kasperis užsitraukė Rusijos ir Ukrainos katalikų pyktį, nes nesiteikė su jais pasikalbėti, nepasidomėjo jų patirtimi, neleido jiems atremti stačiatikių kaltinimų. Rusijos katalikų laikraščio „Svet Evangelii“ redaktorius Viktoras Krulis: „Aš nenoriu nieko kaltinti, bet mes jaučiamės politinių manevrų auka. Mes apgailestaujam, kad niekas nesiklauso mūsų balso ir argumentų... Vienas Vatikano pareigūnas man pasakė: „Gerai, kad jūs, Rusijos katalikai, egzistuojate, bet būtų daug lengviau, jeigu jūsų nebūtų. Mes galėtume vesti puikų ekumeninį dialogą ir neturėtume kliūčių santykiuose su Rusų stačiatikių bažnyčia“.“ Anot jo, visoje Rusijoje per paskutinius 10 metų į katalikybę perėjo tik 500 stačiatikių. Kovo 3 d. deklaracijoje Ukrainos graikų katalikų arkivyskupas kard. Lubomyras Husaras ir visi vyskupai pareiškė: „Daug graikų katalikų yra susirūpinę ir netgi įniršę, kad mūsų Bažnyčios vidinio vystymosi klausimas buvo diskutuojamas ne Kijeve, Lvove ar Romoje, bet Maskvoje, ir, kas yra dar rimčiau, be mūsų dalyvavimo.“ Kard. Husaras jau seniai puoselėja seną katalikiško Kijevo patriarchato atgaivinimo idėją ir netgi stato patriarcho katedrą Kijeve.

 

Švč. M. Marijos Misijų Seserų kongregacijos sesuo Christina Cathro buvo šokiruota, kai Toronto (Kanadoje) arkivyskupas kard. Aloysius Ambrozicas atsisakė dalyvauti, suteikiant jai daktaro laipsnį 2004 vasarį. Tema disertacijos, kurią ji apgynė katalikiškame Šv. Mykolo koledže prie Toronto universiteto: „Listening for the Echo: Contribution of Lesbians‘ Journeys to Spiritual Direction and Theological Reflection“. Joje aptariamas gėjų ir lesbiečių teorinis įnašas į katalikų dvasingumą bei teologiją. Žurnalui „Catholic New Times“ sesuo skundėsi: „Čia atmetamas mano gyvenimas, mano tyrimas, aukščiausi Romos Katalikų Bažnyčios sluoksniai demonstruoja savo homofobiją“. Šios temos ji ėmėsi protestuodama prieš 1999 metų Vatikano sprendimą uždrausti kunigui Robertui Nugentui ir seseriai Jeannine Gramick toliau vykdyti homoseksualių asmenų „sielovadą“. Koledžas Ph.D. laipsnį seseriai suteikė ir be kardinolo.

 

Balandžio 23 d. Dievo kulto kongregacijos prefektas kard. Francis Arinze pagaliau paskelbė kovo 25 d. parengtą instrukciją „Redemptionis Sacramentum“ prieš blogybes Eucharistijos šventime. Atvirai pripažįstama, kad visuotinai paplito daugybė blogybių ir piktnaudžiavimų (4, 30), prieš kuriuos reikia kovoti, tačiau atkakliai laikomasi visų II Vatikano ir Pauliaus VI bei vėlesnių oficialių „reformų“, giriamas jų naudingumas (4), nepripažįstami nė mažiausi jų trūkumai. Toliau skelbiama „paschalinės misterijos“ teorija (33, 162), tik vienoje vietoje (38) primenama, jog šv. Mišios yra auka, bet nesakoma, kad permaldavimo auka yra visos Eucharistijos esmė, o kunigas yra savo esme aukotojas (30). Taigi nė žingsnio „atgal“, prie visų laikų šv. Mišių, galimybė laikyti jas tradicinėmis apeigomis net neminima.

Akivaizdus Romos susirūpinimas vis didesne liturgijos desakralizacija, profanizacija, nežabotu kūrybingumu ir individualizmu apeigose, taigi stengiamasi kiek pristabdyti permanentinę „reformą“. Tačiau vienintelė priemonė – Romos ir vyskupų autoritetas, patvirtintų normų įpareigojanti galia. Administracinė jėga be jokio teologinio pagrindimo „gesina Dvasią“ bendruomenėse – tokia bus vienintelė reakcija vyskupijose. Autoritatyvinis argumentas yra iš esmės nelogiškas – kodėl aš turiu paklusti ribojimams iš Romos valdininkų pusės, jei šie valdininkai patys įvedė ir skatina destruktyvias „reformas“, neigiančias visą ankstesnę Bažnyčios Tradiciją ir ankstesnių autoritetų nurodymus? Daugelyje Instrukcijos punktų (12, 24, 57 ir kt.) pasitelkiamas ir kita priemonė – apeliuojama į „Dievo tautos“ „teises“ dalyvauti tvarkingose apeigose, gauti Komuniją ir teisingą doktriną. Žinoma, tikintieji tokias teises turi, bet stebina beatodairiškas liberalistinio „žmogaus teisių“ mąstymo perėmimas.

Instrukcijoje yra daug gerų elementų: minima visuotinai užmiršta Viešpaties didybė, Jo karališkumas, Jam deramas garbinimas (1, 6), pabrėžiamas popiežiaus primatas (15) ir vyskupų nepriklausymas nuo „ekspertų“ (26), ginamas kunigo esminis skirtingumas nuo pasauliečių (42, 45, 146), įspėjama apie Šv. Pavidalų profanacijos pavojų, primenant cenzūras (107, 169ss), leidžiamas Rožančius (41, 137) bei lotynų kalba (112). Tačiau lieka pagrindinė dviprasmybė: iš vienos pusės liepiama laikytis patvirtintų knygų (59), draudžiamas eksperimentavimas (27), smerkiama individualistinė savivalė (11, 31), iš kitos pusės esą reikia gerbti laisvę ir prisitaikyti prie žmonių supratimo (21), turi išlikti kūrybiškumas ir lankstumas (39). Konservatoriai ir reformistai vėl galės cituoti jiems priimtinus punktus ir daryti ką nori...

Instrukcija pateikia detalų įvairių blogybių katalogą, tačiau labiausiai liturgiją darkantys ir tikinčiuosius piktinantys ekscesai neminimi arba net legalizuojami. Nėra jokio logiško principo, kodėl viena praktika pavadinama šalintina blogybe, o kita paliekama. Uždraustas Vokietijoje norma tapęs savų Eucharistijos maldų kūrimas (51), jos kalbėjimas kartu su tikinčiaisiais (52), ostijos laužymas per konsekraciją (55), skaitiniai ne iš biblinių tekstų (62), Lietuvoje populiarus kunigo vaikščiojimas po bažnyčią, visiems linkint ramybės (72), pagoniškų elementų įvedimas į šv. Mišias (79), kuris jau tapo įprastu paties popiežiaus Mišiose misijų kraštuose, ir t. t. Dabar madingus „maišus“ su margomis juostomis vietoj stulos liepiama vėl keisti alba su humerolu ir arnotu, kuris turi būti vilkimas virš stulos (123-126). Kažin, ar šis nurodymas bus išgirstas Lietuvos zakristijose... Tačiau juk tai smulkmenos! Neuždrausti skandalingi „liturginiai“ šokiai, karnavalinės, vaikų, Užgavėnių (vokiečių „Narrenmesse“) Mišios, roko ir šokių muzika bažnyčioje, charizmatiniai „gydymo“ šou, mergaitės ministrantės (47), pagoniškos atnašų gabenimo procesijos (70), demokratinis ramybės linkėjimas tarpe tikinčiųjų (71), protestantiški „pamokymai ir liudijimai“ po Mišių (74), pasauliečiai ir net moterys (ar gražios panelės) toliau gali sakyti pamokslus ne Mišiose (161), skaityti skaitinius ir atlikti tarpinius giedojimus, dalinti Komuniją (88, 155), vesti Vakaruose įprastas „sausąsias Mišias“ sekmadieniais, kai trūksta kunigų (164-165). Išlieka Komunijos priėmimas stovint ir į rankas (90-93), Komunijos dalinimas abiem pavidalais (100), kelių stipendijų ėmimas už vienas Mišias (116) ir t. t.

Pamaldesni katalikai gali pasinaudoti dviem Instrukcijos punktais: kiekvienas tikintysis nuo šiol turi teisę priimti šv. Komuniją klūpėdamas ir ant liežuvio (91-92) ir kiekvienas tikintysis raginamas rašyti skundus vyskupui ar net tiesiogiai Romai dėl išsidirbinėjimų bei blogybių liturgijoje (184). Tačiau kažin, ar verta tikinčiuosius raginti užversti Romą skundais – Roma tampa vis labiau bejėgė, ji nebedrįsta kovoti su piktnaudžiavimais, nes galingosios vyskupų konferencijos (JAV, Vokietijos, Prancūzijos) jau seniai nebepaklūsta jokiems nurodymams. Taigi ši Instrukcija Bažnyčios apeigose iš esmės nieko nepakeis.