1974 m., Švč. Mergelės Marijos Paaukojimo šventėje.
Visa širdimi ir visa siela priklausome katalikiškajai Romai, katalikų tikėjimo bei tradicijų, būtinų jo išsaugojimui, sergėtojai; amžinajai Romai, išminties ir tiesos mokytojai.
Bet kuriuo atveju atsisakome ir visada atsisakydavome paklusti neomodernistinių ir neoprotestantiškų tendencijų Romai, kuri visiškai atsiskleidė Vatikano II Susirinkime, o po Susirinkimo – visose iš jos kylančiose reformose.
Visos reformos prisidėjo ir be perstojo prisideda prie Bažnyčios ir kunigystės griovimo, Mišių Aukos ir sakramentų niokojimo, vienuoliškojo gyvenimo sunykimo ir natūralistinio bei tejardistinio[1] mokymo universitetuose, seminarijose ir katechetikoje: mokymo, kylančio iš liberalizmo ir protestantizmo, kurie daugybę kartų buvo pasmerkti iškilmingo Bažnyčios mokymo.
Joks autoritetas, net ir pats aukščiausias hierarchijoje, negali priversti mūsų apleisti ar susilpninti mūsų katalikišką tikėjimą, taip aiškiai išreikštą Bažnyčios mokyme ir išpažintą devyniolika amžių.
,,Broliai, – sako šv. Paulius, – net jeigu mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas“ (Gal 1, 8).
Ar tai nėra tas pat, ką Šventasis Tėvas šiandien mums kartoja? Ir jei yra tam tikrų prieštaravimų jo žodžiuose ir darbuose, lygiai kaip ir dikasterijų[2] veikloje, tada mes remiamės į tai, kas visada buvo mokoma, tampame kurčiais griaunančioms Bažnyčią naujovėms.
Neįmanoma iš pagrindų pakeisti lex orandi, nepakeitus lex credendi [3]. Su naujosiomis Mišiomis siejasi naujasis katekizmas, nauja kunigystė, charizmatikų judėjimas – visa tai prieštarauja ortodoksijai ir niekada nesikeičiančiam Bažnyčios mokymui.
Ši reforma, kylanti iš liberalizmo ir protestantizmo, yra visiškai sugedusi; ji atsiranda iš erezijos ir veda į ereziją, net jei jos veiksmai nėra visi formaliai eretiški. Todėl neįmanoma, kad kuris nors sąžiningas ir ištikimas katalikas priimtų šią reformą ar kokiu nors būdu jai paklustų.
Vienintelis ištikimybės Bažnyčiai ir katalikų doktrinai požiūris, vedantis mus į išganymą, yra kategoriškas atsisakymas priimti šią reformą. Būtent todėl, visai nesukildami, be jokio kartėlio ar apmaudo mes tęsiame savo kunigų ugdymo darbą, vadovaudamiesi niekada nesikeičiančiu Bažnyčios Mokymu, nuoširdžiai įsitikinę, kad tai – didžiausias dalykas, kuriuo mes galime pasitarnauti Šventajai Katalikų Bažnyčiai, Aukščiausiajam Pontifikui ir būsimosioms kartoms.
Būtent todėl mes tvirtai laikomės visko, ko Bažnyčia nuosekliai mokė ir ką praktikavo tikėjimo, moralės, Dievo garbinimo, katechetikos, kunigų formacijos ir Bažnyčios institucijų srityse (kodifikavo knygose, išleistose prieš įsivyraujant modernistinei Susirinkimo įtakai) iki tol, kol tikroji tradicijos šviesa neišsklaidys sutemų, dengiančių dangų virš amžinosios Romos.
Taip elgdamiesi, iš Dievo malonės ir su Mergelės Marijos, šv. Juozapo ir šv. Pijaus X pagalba, mes neabejojame, jog esame ištikimi Visuotinei ir Romos Bažnyčiai, visiems šv. Petro įpėdiniams ir kad esame fideles dispensatores mysteriorum Domini Nostri Jesu Christi in Spiritu Sancto (ištikimi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus paslapčių valdytojai Šventojoje Dvasioje).
+ Marcel Lefebvre
[1] Tejardistinis: nuo modernistinio teologo Teilhardo de Chardino vardo.
[2] Romos kongregacijos ir kt. įstaigos, vadovaujamos kardinolų.
[3] Maldos tvarka, tikėjimo tvarka. – lot.