Inkvizicijos apgynimas

Šis aktualus straipsnis, pirmą kartą paskelbtas žurnalo „The Angelus“ 1999 m. lapkričio numeryje, mėgina apginti klaidingai suprastą Katalikų Bažnyčios istorijos puslapį.

Tariamos inkvizicijos baisybės paprastai eina Bažnyčios priešų kaltinimų sąrašo pradžioje. Volteras kalbėjo apie „kruviną tribunolą, tą baisų vienuoliškos galios atminimą“.[1] Juoda inkvizicijos legenda taip įsispaudė mūsų protuose, kad šiandien dauguma katalikų nebesugeba apginti šio Bažnyčios istorijos laikotarpio. Geriausiu atveju jie teisina inkviziciją remdamiesi to laikotarpio papročiais, kurie esą buvo žymiai barbariškesni nei mūsų „apšviestos“ epocha. Tačiau dažniausiai jie tiesiog prisijungia prie antiklerikalų choro, puolančio Šventosios Oficijos tribunolą.

Savo laiške 2000-ųjų metų jubiliejaus proga pats Šventasis Tėvas pasmerkia inkviziciją:

„Kitas skausmingas Bažnyčios istorijos tarpsnis, prie kurio jos vaikai turi sugrįžti su atgailos sugrudinta širdimi, yra nepakantumas ir net smurtas tiesos tarnystėje ‒ ypač kai kuriais amžiais.“[2]

Tačiau šventieji, gyvenę inkvizicijos laikais, niekada jos nekritikavo, priešingai ‒ kartais skųsdavosi, kad ji nepakankamai griežtai slopina ereziją. Šventoji Oficija kruopščiai ištyrė dvasinius šv. Teresės Avilietės raštus tam, kad nustatytų, ar ji nėra tariama mistikė. Mat tuo metu būta daug netikrų mistikų tarp Ispanijos alumbrados („apšviestųjų“). Užuot laikiusi tai netolerancijos pasireiškimu, šventoji, visiškai pasitikėdama pavedė save tribunolo sprendimui, iš tikrųjų neradusio jos raštuose nieko eretiško. Kita vertus, šventieji niekada nebijodavo pasmerkti dvasininkijos piktnaudžiavimų – tai viena iš pagrindinių jų pareigų. Kaip paaiškinti faktą, kad jie nė vieno žodžio neištarė prieš inkviziciją? Kaip paaiškinti faktą, kad Bažnyčia kanonizavo ne mažiau nei keturis didžiuosius inkvizitorius: Petrą Kankinį (m. 1252), Joną Kapistraną (m. 1456), Petrą Arbuesą (m. 1485) ir Pijų V (m. 1572)? Šv. Dominykas (m. 1221) taip pat buvo inkvizicijos tribunolo bendradarbis.

Iš tikrųjų katalikų autoriai inkviziciją kritikuoti pradėjo tik XIX amžiuje, ir tai tik liberalūs katalikai, nes ultramontanistai (dvasininkai, tvirtai tikintys popiežiaus politika bažnytiniuose bei politiniuose reikaluose ir ją remiantys) stipriai gynė tribunolą[3]. Iki Prancūzijos revoliucijos inkvizicijos kritika buvo protestantų sritis. Istorikas Žanas Diumonas (Jean Dumont), šiuo metu geriausias inkvizicijos apologetas,[4] atkreipia dėmesį, kad XVI amžiaus graviūros, iliustruojančios auto-da-fé („tikėjimo aktas“, viešasis inkvizicijos sprendimo vykdymas) scenas, pastatus paprastai vaizduoja su frontonais. Tuo metu tokia architektūra buvo sutinkama Nyderlanduose ir Reino slėnyje, bet ne Ispanijoje. Ši detalė atskleidžia protestantišką graviūrų kilmę. Iš tikrųjų juodoji inkvizicijos legenda yra protestantiškos propagandos gaminys, kurį XVIII amžiui perdavė Apšvietos filosofija, XIX amžiui – masoniškas antiklerikalizmas, o XX amžiui – „krikščioniška demokratija“.

Vis dėlto rimčiausi istoriniai tyrinėjimai neseniai pripažino, kad inkvizicija buvo sąžiningas tribunolas, labiau siekęs eretikus atversti nei nubausti, pasmerkęs ugniai santykinai mažai žmonių ir naudojęs kankinimus tiktai išimtiniais atvejais.[5] Tačiau antiinkvizicinis mitas vis dar cirkuliuoja viešojoje nuomonėje. Volteras sakė, kad tūkstantį kartų pakartotas melas tampa tiesa. Vis dėlto pagrindinė šio mito gyvybingumo priežastis yra kita. Tuščias darbas įrodinėti, kad inkvizicija nebuvo tokia baisi, kaip kad tikima. Šiuolaikinio žmogaus tai neįtikins, nes jam nepriimtinas pats religinės netolerancijos principas. Tad norint suprasti istorinį inkvizicijos reiškinį, pirmiau reikia suvokti tradicinį Bažnyčios mokymą apie religinę laisvę.

Religinės prievartos galia

Vatikano II Susirinkimas paskelbė religinės laisvės principą:

„Toji laisvė glūdi tame, kad visi žmonės turi būti tokie saugūs nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos, kad niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“ (Dignitatis Humanae, 2)

Akivaizdu, kad inkvizicijos idėja, pagal kurią erezija yra nusikaltimas prieš bendrąjį įstatymą, turi būti atmesta kaip prieštaraujanti šiam mokymui.

Tačiau pats religinės laisvės principas yra visiškai atitrūkęs nuo Bažnyčios Tradicijos. Pijaus IX „Klaidų sąrašas“ (Syllabus, 1864 m.) konkrečiai pasmerkia šiuos teiginius:

§ 24) Bažnyčia neturi galios naudoti prievartą ir taip pat neturi jokios tiesioginės ar netiesioginės galios šio pasaulio dalykuose.

§ 77) Mūsų laikais nebetinka katalikų religiją laikyti vienintele valstybine religija, atmetant bet kokias kitas religijas.

§ 79) Netiesa, kad valstybės leista bet kokio kulto laisvė ir visiems suteikta galia viešai reikšti savo pažiūras bei mintis veda į greitesnį papročių bei sielų sugedimą ir į indiferentizmo negerovės pasklidimą.

„Sąrašo“ mokymas, Bažnyčiai ir valstybei pripažinęs galią naudoti prievartą religiniuose reikaluose atitiko katalikišką tradiciją. Popiežius Leonas X (1513-1521) atskirai pasmerkė Martyno Liuterio tvirtinimą, kad Bažnyčia neturi teisės deginti eretikų. Belarminas ir Suarezas taip pat gynė Bažnyčios teisę skirti mirties bausmę su sąlyga, kad nuosprendį įvykdys pasaulietinė valdžia, tai yra valstybė.[6] Šv. Tomas Akvinietis pritarė prievartos, netgi fizinės, naudojimui kovojant prieš ereziją. Šv. Augustinas kreipėsi į Romos imperijos valdžią, kad ši jėga numalšintų donatistų schizmą. Senasis Testamentas nurodė mirtimi bausti stabmeldžius ir piktžodžiautojus.

Galia naudoti prievartą religiniuose reikaluose pagrįsta valstybės pareigų tikrajai religijai principu. Dieviškasis įstatymas liečia ne tik individus, jis privalo apimti visą socialinį gyvenimą. Kardinolas Ottaviani‘s apibendrino šio mokymo išvadas:[7]

1. Viešas, o ne tik privatus, žmonių religijos išpažinimas.

2. Įstatymdavystė, įkvėpta pilno Kristaus mokymo.

3. Religinio žmonių palikimo gynimas nuo kiekvieno puolimo, siekiančio atimti jų tikėjimo lobį ir religinę taiką. (Katalikiškos valstybės pareigos religijos atžvilgiu, 1953)

Religinės laisvės šalininkai, oponuodami tradiciniam Bažnyčios mokymui apie pareigą netoleruoti klaidingų religijų, visada remiasi pakantumu ir evangeline meile. Tačiau šis prieštaravimas yra tik sofizmas. Žinoma, mūsų Viešpats Jėzus Kristus buvo kantrus su nusidėjėliais, tačiau jis rodė nepermaldaujamą griežtumą savojo laiko eretikams, tai yra fariziejams. Modernistai vengia cituoti Evangelijos ištraukas, rodančias dieviškąjį griežtumą. Ar amžinasis pasmerkimas, atpildas už netikėjimą (Mk 16, 16), nėra žymiai baisesnė nelaimė nei griežčiausia bausmė, kokią tik gali paskirti žmogiškas tribunolas? Šv. Jonas draudžia eretikus netgi priimti į namus (2 Jn 10). Šv. Paulius stebuklingai apakina Barjėzų, burtininką ir netikrą pranašą (Apd 13, 8-12). Šv. Petras nedvejodamas mirtinai nutrenkia Ananiją ir Sapfyrą, apgavusius bendruomenę (Apd 5, 1-11).

Tikrojoje Evangelijoje nematyti nė pėdsako to moralinio ir doktrininio išglebimo, kurį modernistai apibūdina kaip „toleranciją“ arba „sąžinės laisvę“. Kristus buvo kantrus ir gailestingas atgailaujantiems nusidėjėliams, bet niekada nepripažino jokios teisės į klaidą, o užsispyrusius klaidos propaguotojus išstatydavo viešam pasmerkimui. Inkvizicija užėmė panašią poziciją eretikų atžvilgiu, kaip ir mūsų Viešpats.

Argumentas prieš inkviziciją taip pat pagrįstas sąžinės laisvės ir religinės laisvės supainiojimu. Tikėjimo aktas turi būti laisvas, nes jis yra meilės Dievui dalis. Priverstinė meilė negali būti tikra meilė. Štai kodėl Bažnyčia visada prieštaravo priverstiniams atvertimams. Garsus spaustuvės „Epinal“ paveikslėlis, vaizduojantis ispanų vienuolį, rodantį indėnui Nukryžiuotąjį tuo metu, kai konkistadoras grasina jam savo kardu, yra dar vienas protestantiškos propagandos vaisius. Jei kai kurie valdovai retkarčiais versdavo užkariautas tautas krikštytis, pavyzdžiui, Karolis Didysis Saksonijoje (apie 780 m.), tai buvo daroma prieš Bažnyčios valią.

Tačiau jeigu Bažnyčia pripažįsta žmogaus širdies gilumoje glūdinčią sąžinės laisvę, jeigu individas yra laisvas rizikuoti savo išganymu ir atmesti tikėjimą, iš to neplaukia, kad jis gali skleisti savo klaidas, vesdamas kitas sielas į pragarą. Bažnyčia gerbia individų sąžinės laisvę, bet ne klaidingų mokymų reiškimo laisvę.

Vis dėlto, nors Bažnyčia iš principo neigia teisę viešai išpažinti klaidingas religijas, tikrovėje ji nebūtinai jas persekioja. Siekdama išvengti didesnio blogio, pavyzdžiui, pilietinio karo, Bažnyčia gali toleruoti sektas. Taip elgėsi Henrikas IV paskelbdamas Nanto ediktą (1598 m.), suteikusį tam tikrą laisvę Prancūzijos protestantams. Tačiau ši tolerancija nereiškia teisės. Kai leidžia politinės aplinkybės, valstybė turi grąžinti išimtines katalikybės teises, kaip tai padarė Liudvikas XIV, panaikindamas Nanto ediktą 1685 metais. Beje, popiežius pasveikino „Karalių saulę“ už šį poelgį.

Žinoma, tradicinis Bažnyčios mokymas apie religinę netoleranciją yra pritaikomas tik tose šalyse, kur katalikybė yra valstybinė religija. Harmonija tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios yra normali visuomenės padėtis. Šiuo atžvilgiu, inkvizicija buvo Bažnyčios ir valstybės sutarimo pavyzdys, nes tribunolas turėjo dvejopą jurisdikciją – religinę ir civilinę.

Pagrindinė inkviziciją pateisinanti mintis yra ta, kad viešai skleidžiama erezija yra nusikaltimas, panašus į bet kurį kitą nusikaltimą prieš bendrąją teisę.[8] Kadangi religija yra moralės pagrindas, o moralė yra socialinės tvarkos pagrindas, iš to plaukia, jog tikėjimo iškreipimas galiausiai nusižengia socialinei tvarkai. Šv. Tomas eretikus palygino su pinigų klastotojais, šie Viduramžiais būdavo įmetami į ugnį. Taigi valstybė, kaip viešosios tvarkos sergėtoja, turėjo pareigą kovoti prieš ereziją. Tačiau turėdama tik laikinąją galią, ji nebuvo kompetentinga atskirti ereziją nuo teisingo tikėjimo. Šiuo klausimu ji turėjo pasikliauti bažnytiniu tribunolu.

Visų pirma reikia atminti, kad inkvizicija domėjosi ne asmeninėmis eretikų nuomonėmis, o tiktai viešu erezijos skleidimu. Inkvizicija nepadarė jokio nusikaltimo prieš asmeninę sąžinę, ji kovojo tiktai su vieša eretikų veikla.

Norint suprasti inkvizicijos logiką, reikia išsivaduoti iš šiuolaikinei kultūrai būdingos natūralistinės galvosenos. Ankstesnių laikų krikščioniškose visuomenėse antgamtinis gyvenimas buvo svarbesnis už prigimtinį. Jeigu buvo galima myriop pasmerkti žmogžudį, žudantį kūną, tai dar labiau buvo galima mirčiai pasmerkti eretiką, vedantį sielas į pragarą, nes amžinojo gyvenimo praradimas yra žymiai didesnis blogis nei laikinojo gyvenimo praradimas.

Akivaizdu, kad pasaulio vizija, sudaranti inkvizicijos logikos pagrindą, pagrįsta tiesos ir klaidos objektyvios realybės principu, katalikiško tikėjimo tikrumu ir įsitikinimu, jog egzistuoja amžinas pasmerkimas. Šių idėjų tiesiog nesugeba suprasti reliatyvizme paskendę šiuolaikiniai protai. Iš tikrųjų, reliatyvistas nesugeba suvokti inkvizicijos reiškinio. Jį papiktins praėjusių amžių „barbariškumas ir Bažnyčios tamsumas“, ir jis pasitenkins išvadomis, kurios visiškai netinka nagrinėjamiems laikams. Tačiau istorikas privalo ir suprasti, ir paaiškinti. Norėdamas tai padaryti, jis privalo palikti šiandieninės minties sistemas ir įsijausti į epochos, kurią studijuoja, mąstyseną.[9] Šitaip jis galės suprasti inkvizicijos reiškinį, o tai beveik neišvengiamai, kaip pamatysime, vers jį pateisinti šio tribunolo veikimą.

Apskritai skiriamos dvi inkvizicijos rūšys: Viduramžių inkvizicija (1233 m. – XVIII a.) ir Ispanijos inkvizicija (1480‒1834 m.). Pirmoji dažnai apibūdinama kaip „vyskupo“ inkvizicija, o antroji ‒ kaip „karališkoji“, bet toks apibūdinimas nėra pagrįstas, nes abu šie tribunolai visada buvo jungtinis Bažnyčios ir valstybės kūrinys. Šią perskyrą įvedė kai kurie gerų ketinimų, bet prastai apsišvietę katalikų autoriai, norėdami atsakomybę dėl inkvizicijos „siaubų“ suversti Ispanijos karaliams, o ne popiežiams. Pasak jų, egzistavo „geroji“ Viduramžių Inkvizicija, ketinusi tiktai ginti tikėjimą, ir „blogoji“ Ispanijos Inkvizicija, labiau siekusi sustiprinti karališkąjį absoliutizmą. Tačiau ši perskyra taip pat nėra pagrįsta. Ispanijos inkvizicija nebuvo nei žiauresnė, nei politiškesnė už Viduramžių inkviziciją. Šiuos du tribunolus geriau skirti pagal priešą, su kuriuo jie turėjo kovoti: katarus ir maranus.

Katarų pavojus

Katarizmas išplito visoje Europoje XI‒XIII amžiais. Jis ypač suklestėjo Langedoke (pietų Prancūzija), iš ten kilo pavadinimas „albigiečiai“ (nuo Albi miesto). Žodis „kataras“ kilęs iš graikiškojo „katharos“, reiškiančio „tyras“. Iš tikrųjų katarizmas nėra krikščioniška erezija griežtąja prasme, tai greičiau kita religija. Jo kilmė lieka neaiški, nors jo doktrina keistai panaši į gnostikų ir manichėjų filosofijas, gyvavusias Artimuosiuose Rytuose III ir IV amžiais. Taip pat pažymėtina, kad laisvoji masonerija skelbiasi per tamplierius paveldėjusi katarų iniciacijos slėpinius.

Pagal katarus, visatą padalijo du amžini principai. Gerasis sukūrė dvasių pasaulį, blogasis ‒ materialų pasaulį. Žmogus yra šių dviejų principų junginys. Jis yra puolęs angelas, įkalintas kūne. Jo siela kilo iš gerojo principo, tačiau jo kūnas ‒ iš blogojo. Taigi žmogaus tikslas yra išsilaisvinti iš materijos per dvasinį apsivalymą, dažnai pareikalaujančio daugybės reinkarnacijų.

Kaip ir visi eretikai, katarai teigė, kad jų doktrina yra tikroji krikščionybė. Jie išlaikė krikščionišką terminologiją, bet iškreipė dogmų esmę. Jie sakė, kad Kristus buvęs tobuliausias iš angelų ir kad Šventoji Dvasia yra už Sūnų žemesnis kūrinys. Jie priešpriešino Senąjį Testamentą, blogojo principo kūrinį, ir Naująjį Testamentą, gerojo principo kūrinį. Jie neigė Jėzaus įsikūnijimą, kančią ir prisikėlimą. Jie tvirtino, kad atpirkimas labiau kyla iš evangelinių mokymų nei iš Kryžiaus mirties.

Katarai teigė, kad Bažnyčia sugedo imperatoriaus Konstantino, pavertusia ją valstybine religija, laikais. Jie atmetė visus sakramentus. Katarizmas aiškiai buvo krikščioniška kauke prisidengusios pagonybės forma, tam tikrais punktais primenanti budizmą.

Kadangi materialus pasaulis yra iš esmės blogas, katarų etika smerkė bet kokį sąlytį su materija. Santuoka ir palikuonių gimdymas buvo uždrausti, nes negalima bendradarbiauti su šėtonu, siekiančiu įkalinti sielas kūnuose. Kadangi mirtis reiškė išlaisvinimą, buvo skatinama savižudybė. Katarai taikė endurą, tai yra maitinimo nutraukimą ligoniams ir kartais netgi kūdikiams, kad pagreitintų sielos grįžimą į dangų. Katarai atsisakydavo duoti priesaiką teisindamiesi tuo, kad Dievas neturi būti painiojamas į žemiškus reikalus, taip pat jie smerkė visas turto formas.

Galiausiai katarai norėjo pasiekti „dezinkarnacijos“ (kūno nejautimo) būseną, panašią į fakyrų (induizmo asketų). Be to, katarai neigė valstybės teisę kariauti ir bausti nusikaltėlius.

Aišku, tokia programa nepritrauktų daug mokinių, todėl katarizme atsirado dvi tikinčiųjų klasės: „tobulieji“ ir paprasti tikintieji. Pirmieji, jų buvo nedaug, vadinosi inicijuotieji. Jie gyveno vienuolynuose ir griežtai laikėsi katarų moralinės filosofijos. Antrieji, jų buvo didžioji dauguma, buvo laisvi nuo visų moralinių įpareigojimų, visų pirma seksualinėje srityje, bet taip pat ir komerciniuose reikaluose.

Katarai nesilaikė krikščioniškų taisyklių, draudusių palūkininkavimą ir taikiusių teisingos kainos principą. Be to, paprastas tikintysis gaudavo garantiją, kad eis į dangų, jei prieš mirdamas priimdavo „consolamentum“ – kažką panašaus į paskutinį patepimą.

Ištvirkavimas, kontracepcija, abortai, eutanazija, savižudybė, negailestingas kapitalizmas, materializmas ir visuotinis išganymas – stebėtina, kiek katarų moralė panaši į šių dienų liberalizmą.

Taigi katarai mokė dvejopos etikos – askezės, skirtos mažumai, ir palaidumo, skirto daugumai, be to, su amžino išganymo už mažą kainą garantija. Dabar suprantama, kodėl jų doktriną lydėjo sėkmė.

Vis dėlto didžioji žmonių dalis liko ištikimi katalikybei. Katarai daugiausia buvo verbuojami tarp miestų prekybininkų. Jie nebuvo labai gausūs – galbūt 5‒10 proc. Langedoko gyventojų, – tačiau jie buvo turtingi ir galingi. Kai kurie iš jų vertėsi palūkininkavimu. Tulūzos (Prancūzija) grafas, svarbiausias Langedoko valdovas, rėmė jų pusę.

Taigi katarai nebuvo vargšės beginklės avys, fanatiškos inkvizicijos aukos. Priešingai, jie sudarė galingą ir arogantišką sektą, kuri skleidė amoralią doktriną, engė katalikus valstiečius ir persekiojo kunigus. Jiems net pasisekė nužudyti didįjį inkvizitorių, šv. Petrą Kankinį (taip pat žinomą kaip šv. Petras iš Veronos).

Bažnyčia parodė didžiulę kantrybę prieš imdamasi priemonių prieš katarų pavojų. Albigiečių erezijas pasmerkė vietinis Tulūzos susirinkimas 1119 m., bet iki 1179 m. Roma tenkinosi siųsdama į Langedoką pamokslininkus – tokius vyrus kaip šv. Bernardas ir šv. Dominykas. Šios misijos nebuvo itin sėkmingos.

1179 metais Laterano III Susirinkimas paprašė civilinės valdžios įsikišti. Prancūzijos karalius, Anglijos karalius ir Vokietijos imperatorius savo iniciatyva jau buvo pradėję malšinti katarizmą, savo klaidingu mokymu apie šeimą ir priesaiką kėlusį grėsmę socialinei tvarkai.

Prisiminkime, kad feodalinė sistema rėmėsi vieno žmogaus priesaika kitam. Priesaikos vertės neigimas Viduramžių visuomenei buvo toks rimtas dalykas, kaip šiuolaikinei visuomenei būtų įstatymo autoriteto neigimas.

Be to, katarų pamokslininkai skatino anarchiją ir vadovavo ginkluotoms gaujoms, įvairiose šalyse vadintoms skirtingai („cotereaux“, „routiers“, „patarins“ ir pan.). Šios gaujos plėšė bažnyčias, žudė kunigus ir išniekindavo Eucharistiją. Katarai taip pat šėlo ir šventvagiavo, kaip ir XVI amžiaus protestantai arba 1793-ųjų Prancūzijos revoliucionieriai. 1177 m. Prancūzijos karalius Pilypas Augustas buvo priverstas sunaikinti septynis tūkstančius šių bepročių, susibūrusių į gaują, o Limožo vyskupas turėjo žygiuoti prieš du tūkstančius anarchistų. Tokie pat dalykai vyko Vokietijoje ir Italijoje. 1145 metais Arnoldui iš Brešos (Brescia, Italija) ir jo „patarins“ pavyko užimti Romą ir išvyti popiežių. Jie paskelbė respubliką ir valdė ją dešimt metų, kol juos nukariavo ir sudegino Vokietijos imperatorius Frydrichas Barbarosa. Katarizmas išprovokavo socialinę netvarką visoje Europoje ir viešpatavo Langedoke.

1208 metais Raimundo VI, Tulūzos grafo, žmonės nužudė popiežiaus pasiuntinį palaimintąjį Petrą de Kastelnau. Pagaliau pop. Inocentas III nusprendė prieš albigiečius skelbti kryžiaus žygį. Jame dalyvavo prancūzai iš šiaurės, vadovaujami Simono de Monforo. Katarai priešinosi ketverius metus (1209-1213), paskui vėl ėmėsi ginklų 1221 metais ‒ tai parodo, kokie stiprūs jie buvo. Jų paskutinė tvirtovė Montseguras krito tik 1244 metais. Bet, nepaisant to, katarizmas neišnyko. Jis transformavosi į slaptą draugiją, kai kuo panašią į laisvąją masoneriją.

Kaip ir visuose karuose, kryžiaus žygyje prieš albigiečius pasitaikė kraštutinumų. Bezjė (Béziers) paėmimas 1209 m. buvo tikros skerdynės. Tarp miesto gyventojų buvo neįmanoma atskirti katarus nuo katalikų. Teigiama, kad popiežiaus pasiuntinys Arnoldas de Sito (Arnold de Citeaux) yra pasakęs: „Žudykite juos visus. Dievas atpažins savuosius.“ Galimas dalykas, kad šie žodžiai yra apokrifiniai ir gali būti priskirti antiklerikalinių banalybių ginkluotei. Tačiau jie vis tiek atspindi neabejotiną faktą: katarai, ilgą laiką kurstę žmonių neapykantą dėl savo amoralumo ir palūkininkavimo, rizikavo būti nulinčiuoti.

Kad ir kaip ten būtų, inkvizicija dažnai užkirsdavo kelią šioms skerdynėms, skirdama eretikus nuo tikratikių, vadovus nuo jų sekėjų ir skirtingiems erezijos laipsniams taikydama atitinkamas bausmes.

Galiausiai inkvizicija buvo humaniška. Griežtai bausdama vadovus, ji pasigailėjo daugumos katarų, kurie buvo labiau erezijos aukos nei už jos skleidėjai. Išgaudydama į pogrindį nuėjusius eretikus ji užkirto kelią katarizmo ir visų socialinių bei moralinių šios doktrinos sukeltų netvarkų atgimimui.

Vienas istorikas, nors ir priešiškas inkvizicijai, nedvejojo padaryti išvadą, kad kryžiaus žygyje prieš albigiečius

„…ortodoksijos [Katalikybės] reikalas sutapo su civilizacijos ir progreso reikalu… Jei šis įsitikinimas [katarizmas] būtų patraukęs tikinčiųjų daugumą, jis būtų pasibaigęs Europos grąžinimu į pirmykščių laikų barbarybę.“[10]

Maranų pavojus

Dabar peršokime keletą amžių į priekį ir pereikime Pirėnus [kalnus, skiriančius Prancūziją nuo Ispanijos] tam, kad ištirtume kitą grėsmę, kurią inkvizicijai pavyko atremti: maranų pavojų.

Viduramžių Ispanija buvo padalyta į keletą krikščioniškų ir musulmoniškų karalysčių. Izabelės, Kastilijos karalienės, vedybos su Ferdinandu, Aragono karaliumi, 1469 metais palengvino Ispanijos suvienijimą ir leido užbaigti „rekonkistą“ [Ispanijos atkariavimą iš maurų] paimant Granadą 1492 metais.

Ispanijoje nuo Viduramžių taip pat gyveno gausi žydų bendruomenė. Žydų, krikščionių ir musulmonų bendruomenės nebuvo viena nuo kitos atsiskyrusios, nors jų santykiai ne visada buvo harmoningi. Daug žydų buvo atsivertę į katalikybę, bet slapta toliau praktikavo judaizmą.

Reikia atminti, jog Talmudas leidžia žydams apsimesti atsivertėliais siekiant išvengti persekiojimo. Šie pseudo-krikščioniški žydai buvo vadinami maranais (isp. marranos, kiaulės)[11].

Priešingai, nei mus nori įtikinti, maranai atsiversdavo ne dėl grasinimų, nors Ispanija patyrė pogromų bangą 1391 metais. Maranai greičiau siekė infiltruotis į krikščionišką visuomenę tam, kad ją kontroliuotų. Jų santuokinių sąjungų strategija buvo labai efektyvi ‒ iki XVI amžiaus dauguma ispanų kilmingų šeimų tarp savo protėvių turėjo kiek nors žydų. Servantesas taip pat užsimena apie šį socialinio paaukštinimo reiškinį. Sančas Pansa Don Kichotui sako: „Juk aš esu grynakraujis krikščionis, o to per akis pakanka, kad tapčiau grafu.“ „Netgi per daug“, – atsako šis.[12]

Kastilijos Izabelė jau buvo beištekanti už turtingo marano, pinigų skolintojo Pedro Girono, bet Dievas to neleido. Kastilijos Šeilokas[13] mirė kelyje pas savo sužadėtinę po to, kai atsisakė krikščioniškų sakramentų ir piktžodžiavo šventajam Jėzaus Vardui.

Maranai nepasitenkino ispanų diduomenės infiltracija, jie įsiskverbė ir į Bažnyčią. Toje epochoje tai buvo neatsiejama, nes paprastai aukštoji dvasininkija buvo renkama iš diduomenės. Kai kurie maranai kunigai savo bažnyčiose faktiškai mokė Talmudą. Segovijos vyskupas Chuanas Arijas (Juan Arias) iš Avilos pagal žydiškas apeigas palaidojo savo tėvus, išsižadėjusius krikščionybės. Kalahoros vyskupas Pedras d'Aranda neigė Trejybę ir Kristaus kančią. „Kastilijos žydų enciklopedija“ pripažįsta, kad maranai „instinktyviai siekė susilpninti Ispanijos katalikybę“.

Savo „Maranų istorijoje“ (Histoire des Marranes, 1959) žydų specialistė Sesil Rot (Cecil Roth) rašo:

„Didžioji „conversos“ [kitas maranų vardas] dauguma klastingai dirbo dėl savo pačių interesų įvairiose politinių ir bažnytinių institucijų šakose, labai dažnai viešai smerkė Bažnyčios doktriną ir savo įtaka užkrėsdavo ištisą tikinčiųjų masę.“

Maranų vykdomas Ispanijos katalikybės judaizavimas iš dalies paaiškina Erazmo, Liuterio pirmtako, populiarumą toje šalyje. Romoje buvo rimtai bijoma žydų karalystės Ispanijoje iškilimo.

Prie religinės problemos prisidėjo antra problema. Maranai už pinigus buvo nusipirkę aukštus postus keliuose Ispanijos miestuose ir prislėgė senuosius krikščionis mokesčių bei palūkanų našta. 1449 m. kilo liaudies sukilimai prieš maranų valdžią Tolede ir Siudad Realyje (Ciudad Real). 1467 m. maranai atgavo šių miestų kontrolę ir išžudė daug senųjų krikščionių. Kraujas buvo pralietas ir Kastilijoje (1468 m.) bei Andalūzijoje (1473 m.). Ispanija tuo metu buvo ant rasinio ir religinio civilinio karo slenksčio. Šis karas galėjo būti baisus, tačiau jo buvo išvengta inkvizicijos dėka.

Reikia pažymėti, kad žydų konvertitai ne visada buvo maranai. Daugelis jų buvo nuoširdūs katalikai. Prisiminkite šv. Teresę Avilietę, kuri buvo marano anūkė, maža to ‒ inkvizicijos pasmerkto marano.

Iš tikrųjų, nuoširdžiai atsivertę žydai buvo didžiausi maranų priešai. Buvę rabinai Salomonas Halevis, tapęs Burgo vyskupu ir pasivadinęs Šventosios Marijos Pauliumi, ir Jehošua ibn Vivesas iš Lorkos (Yehosúa ben Yosef ibn Vives al-Lorqui), tapęs broliu Šventojo Tikėjimo Jeronimu, rašė aršius darbus prieš judaizmą.

Istorikas Henris Kamenas (Henry Kamen) pažymi, kad pagrindiniai antijudėjiniai polemikai patys yra buvę judaistai. Tai jie reikalavo inkvizicijos tribunolo, kad būtų atskirti netikri žydų atsivertėliai į krikščionybę nuo nuoširdžių naujųjų krikščionių. Pirmasis didysis Ispanijos inkvizitorius Tomas de Torkvemada (Torquemada) pats buvo kilęs iš atsivertusių žydų. Be to, reikia pažymėti, kad daug maranų laikėsi judaizmo papročių tiesiog dėl šeimos tradicijos arba klaidingai suprasdami katalikų tikėjimą. Tad inkvizicija turėjo nustatyti dar vieną perskyrą tarp maranų, sąmoningai kraipiusių tikėjimą, ir tų, kurie buvo nepakankamos katekezės aukos.

Ispanijos inkvizicija buvo įsteigta popiežiaus bule 1478 metais. Šis tribunolas gynė Ispanijos Bažnyčios doktrininį vientisumą, kartu apsaugodamas šalį nuo visuotinio pogromo. Susidūrusi su maranų pavojumi ‒ kaip anksčiau katarų pavojaus atveju, ‒ inkvizicija siekė neutralizuoti erezijos vadus tam, kad apsaugotų ir atgautų eretikų daugumą.

Inkvizicijos procedūra

Inkvizicijos procedūra skyrėsi priklausomai nuo šalies ir laikotarpio, bet pagrindiniai bruožai yra aiškūs. Apskritai galima sakyti, kad inkvizicija eretikui palikdavo visas galimybes išsinarplioti ir griežtai bausdavo tik „nepataisomus“, t. y. tuos, kurie užsispyrę atmesdavo katalikų tikėjimą. Inkvizicija ne mažiau siekė auklėti, kaip ir varžyti. Jos veikimas kartais labiau primindavo populiarių prietarų ravėjimą nei kovą prieš ardomąją veiklą. Teismo procedūrą visada lydėdavo iškilmingi pamokslai.

Kai inkvizicijos tribunolas atvykdavo į miestą, jis paskelbdavo maždaug mėnesio trukmės malonės laiką, per kurį eretikai galėdavo savo noru išpažinti savo klaidas, būdami tikri, jog gaus tik lengvą ir privačią atgailą. Pasibaigus šiam terminui inkvizitoriai paskelbdavo tikėjimo ediktą, kuriuo, grasindami ekskomunikos bausme, įsakydavo visiems krikščionims pranešti apie eretikus ir jų gynėjus. Inkvizicija neturėjo savo slaptosios policijos arba šnipų tinklo. Ji pasikliovė katalikų bendradarbiavimu, todėl labiau veikė kaip visuomenės sutarimo sergėtoja nei kaip slegiantis valstybės aparatas.

Katalikų inkvizicija nebuvo panaši į totalitarines XX amžiaus inkvizicijas. Ji nesiekė bet kokia kaina išgaudyti išdavikus („antirevoliucionierius“ arba „kolaborantus“). Ji taikėsi tik į viešus erezijos skleidėjus, ypač į jų vadovus. Inkvizicija domėjosi ne eretikų sąžine, o tik jų išorine veikla.

Popiežius Viduramžių inkviziciją patikėjo dominikonams ir pranciškonams. Šios neseniai įsteigtos vienuolijos pasižymėjo sąžiningumu ir šventumu. Teologinės ir kanoninės inkvizitorių žinios buvo puikios. Iš tikrųjų, inkvizicija buvo patikėta tos epochos dvasininkijos elitui. Skirtingai, nei revoliuciniuose 1793-ųjų tribunoluose[14], inkvizicijos teismams niekada nepirmininkaudavo korumpuoti ir ištvirkę fanatikai.

Inkvizitorius nepriimdavo nuosprendžio vienas. Jam padėdavo keletas konsultantų (teisėjai asistentai) iš vietinės dvasininkijos tarpo. Tam tikra prasme inkvizicija buvo prisiekusiųjų sistemos pradininkė. Be to, vyskupas peržiūrėdavo nuosprendžius, ir apkaltintieji galėdavo kreiptis į popiežių. Tad inkvizicinė procedūra atitiko netgi šiuolaikinius teisingumo kriterijų standartus. Priešingai, nei teigiama, inkvizicija kaltinamuosius dažnai išteisindavo. Bernardas Gi (Gui) griežtai vykdė inkvizitoriaus funkcijas Tulūzoje nuo 1308 iki 1323 metų. Jis paskelbė 930 nuosprendžių, iš kurių 139 buvo išteisinamieji.

Kaltinamasis galėjo gintis ir net kreiptis pagalbos į advokatą, bet jis ne visada galėjo išgirsti savo kaltintojų parodymus. Istorikai griežtai pasmerkė šį slaptą inkvizicinės procedūros būdą. Tačiau dalykus reikia vertinti atsižvelgiant į jų tikrąjį kontekstą. Inkvizicijos persekiojami eretikai buvo turtingi ir galingi, savo valdžioje neretai turėdavę ginkluotų vyrų. Liudytojų ar net inkvizitorių žmogžudystės buvo gana dažnas atvejis. Liudyti prieš katarų arba maranų vadovus galėjo būti taip pat pavojinga, kaip šiandien liudyti prieš mafijos bosus. Ispanijos didysis inkvizitorius Petras Arbuesas 1485 m. buvo prie šventojo altoriaus nudurtas maranams tarnaujančių galvažudžių. Štai kodėl inkvizicija saugojo kai kurių liudytojų anonimiškumą. Slapto tyrimo ji imdavosi tik būtinais atvejais. Tačiau kaltinamiesiems irgi būdavo užtikrinamos tam tikros palankios teisės. Pavyzdžiui, proceso pradžioje jie galėdavo pateikti savo asmeninių priešų sąrašą, ir jeigu anoniminis liudytojas patekdavo į šį sąrašą, jo liudijimas būdavo automatiškai atmetamas. Be to, slapto kaltintojo parodymai būdavo duodami kaltinamojo advokato akivaizdoje. Tuo metu advokatą paskirdavo tribunolas tam, kad būtų garantuota, jog jis neatskleis liudytojo tapatybės. Tačiau dėl to jis nevykdė savo užduoties mažiau sąžiningai. Keletas Ispanijos teisininkų išgarsėjo savo gynybos procedūrų kokybe būtent inkvizicijos teismuose.

Reikia pažymėti, kad anoniminio apkaltinimo principas savaime nėra tokia neteisinga procedūra, kaip gali atrodyti. Šiandien Kvebeko provincijoje „Vaikų apsaugos įstatymas“ leidžia anoniminius apkaltinimus.

Kitas didelis inkvizicijai daromas priekaištas yra dėl kankinimų naudojimas tardymo metu. Vėlgi, dalykus reikia vertinti atsižvelgiant į jų kontekstą. Inkvizicinis tardymas nebuvo panašus į sadistinius Gestapo arba KGB kankinimus. Jis buvo santykinai švelnus palyginti su kankinimais, kuriuos pasaulietiniai teismai tuo metu taikydavo nusikaltėliams. Buvo naudojami trys būdai:

1. Garrucha buvo skriemulys su virve, pririšta prie kaltinamojo riešų. Ja jis būdavo pakeliamas į tam tikrą aukštį, o tada vienu mostu arba vienas paskui kitą sekančių kratymų serija žiauriai paleidžiamas, tai sukeldavo stiprų skausmą pečiuose.

2. Potro buvo suolas su vinimis, prie kurio kaltinamasis buvo pririšamas virvėmis. Kankintojas traukdamas virves palaipsniui smeigdavo vinis į kaltinamojo kūną.

3. Toca buvo iš audeklo padarytas piltuvėlis, per kurį vanduo galėdavo tekėti iš didelio ąsočio į kaltinamojo pilvą, kol šis uždusdavo.

Inkvizicijos procedūra smulkiai reglamentavo tardymo procesą. Kad kaltinamasis būtų kankinamas, jis turėjo būti apkaltintas labai sunkiu nusikaltimu ir tribunolas privalėjo turėti rimtų jo kaltės įrodymų. Sutikimą kankinimui turėdavo duoti vietos vyskupas, tai apsaugodavo kaltinamąjį nuo blogą vardą turinčio inkvizitoriaus perdėto uolumo. Tardymas negalėjo būti kartojamas. Instrukcijose buvo numatytas vyskupo atstovo ir gydytojo dalyvavimas kankinimo proceso metu, draudimas statyti kaltinamąjį į mirties pavojų ar jį luošinti, taip pat įpareigojimas gydytojui suteikti medicininę pagalbą kaltinamajam iš karto po tardymo. Ligoniai, seniai ir nėščios moterys būdavo atleidžiami nuo tardymo kankinant. Be to, kankinimai buvo naudojamas retai: pagal Žaną Diumoną, 1‒2 % procesų, o pagal Bartolomę Benasarą, 7‒11 %.

Stebina faktas, kad dauguma apkaltintųjų ištverdavo kankinimus ir dėl to būdavo išteisinami. Jei kankintojų tikslas buvo, kaip kad galima pamanyti, bet kokia kaina išgauti kaltės pripažinimą, tenka pripažinti, kad jie to siekė klaidingu keliu. Reikia savęs paklausti, ar apklausa grasinant kankinimais nebuvo labiau galutinė apsigynimo priemonė, siūloma kaltinamajam, tam tikras teismo testas, palyginamas su Viduramžių „ordalijomis“. Mano nuomone, į šią hipotezę vertėtų atsižvelgti.

Ordalija, arba „Dievo teismas“, buvo maždaug iki 1000-ųjų metų Europoje plačiai naudotas teisminis testas. Kaltinamasis tribunolo akivaizdoje įrodydavo savo nekaltumą ugnies, vandens arba kardo išmėginimu. Pirmuoju atveju savo rankose jis laikydavo degančią anglį – jei jo žaizdos užgydavo per tam tikrą laikotarpį, teismas darydavo išvadą, kad jo liudijimas tikras. Antruoju atveju kaltinamasis būdavo surišamas ir įmetamas į didelę vandens statinę. Jeigu jis plūduriuodavo ‒ tai yra normalu dėl plaučiuose esančio oro ‒ tribunolas darydavo išvadą, kad jis melavo, o jeigu jis, rizikuodamas savo gyvybe, skęsdavo, būdavo nusprendžiama, kad jis sakė tiesą. Galiausiai per išmėginimą kardu vienas prieš kitą kaudavosi du riteriai, atstovaujantys dviem prieštaraujantiems liudijimams. Pergalė parodydavo, kieno yra tiesa. Bažnyčia visada kovojo prieš ordalijas, laikydama jas prietaringa procedūra, paveldėta iš pagoniško senovės germanų įstatymo.

Kankinimų, kaip įrodymo priemonės, naudojimas šokiruoja šiuolaikinį protą, tačiau, palyginti su ordalijomis, tai buvo pažanga. Reikia nepamiršti, kad apklausa naudojant kankinimus tuo metu buvo žymiai dažniau taikoma kriminalinėse bylose. Be to, didysis inkvizitorius šv. Jonas Kapistranas XV a. uždraudė kankinimų naudojimą inkvizicijos bylose, tai yra daugiau kaip 300 metų anksčiau, negu karalius Liudvikas XVI uždraudė kankinimus kriminaliniuose Prancūzijos teismuose (nors Ispanijos inkvizicija tuo tarpu grąžino jų naudojimą).

Kad ir kaip ten būtų, inkvizicinė procedūra, nepaisant kankinimų naudojimo, reiškia pažangą teisės istorijoje. Viena vertus, ji aiškiai atsisakė ordalijų, kaip įrodymo priemonės, pakeisdama jas liudininkų parodymais ‒ šiuo principu iki pat šios dienos remiasi modernioji teisė. Antra vertus, ji nustatė valstybės, kaip kaltintojos, vaidmenį. Iki tol netgi kriminalinėje byloje kaltę turėdavo įrodyti auka, o tai dažnai būdavo sunku, ypač jeigu auka būdavo silpna, o nusikaltėlis įtakingas. Tačiau inkvizicijos atveju, kaip ir šiandieninėse kriminalinėse bylose, auka yra ne daugiau nei paprastas liudininkas. Tai bažnytinė valdžia nešė įrodymo naštą.

Inkvizicijos sudegintų eretikų skaičius yra smarkiai perdėtas. Šių tariamų skaičių, kuriais šiuo klausimu vis dar remiasi pernelyg daug mokslinių darbų, kūrėjas yra Chuanas Antonijus Liorentė (Juan Antonio Llorente)[15]. Jis buvo kunigas apostatas, ėmęs tarnauti napoleoniškai Ispanijos okupacijai. Apšmeižęs inkviziciją, jis sunaikino jam galėjusius prieštarauti archyvus. Keletas istorikų vis dar pateikia išpūstus skaičius, pagrįstus antiklerikaline vaizduote. Tačiau šiuos skaičius XX a. pradžioje atmetė Ernestas Šaferis (Schafer) ir Alfonsas Chunkas (Junco). Nuo to laiko sąžiningi istorikai sutaria sakydami, kad Ispanijos inkvizicijos aukų skaičius buvo žymiai mažesnis nei paprastai manoma. Žanas Diumonas kalba apie maždaug 400 egzekucijų per 24 Izabelės Katalikės valdymo metus. Tai tikrai mažai palyginti su 100 000 „kolaborantų“ valymo aukų Prancūzijoje 1944‒45 metais arba dešimtimis milijonų nekaltų žmonių, komunistų nužudytų Rusijoje, Kinijoje ir kitur.

Reikia pažymėti, kad pasmerktiesiems myriop ne visada buvo įvykdoma mirties bausmė. Nuosprendžiai kartais būdavo pakeičiami įkalinimu, o sudeginami būdavo tik jų atvaizdai. Be to, pasmerktieji nebūtinai būdavo sudeginami gyvi. Jeigu jie parodydavo tam tikrą atgailą, juos pirmiau uždusindavo prieš įmetant į laužą. Taip pat reikia prisiminti, kad mirčiai pasmerkdavo tik atkritusiuosius, tai yra tuos, kurie grįždavo prie erezijos po to, kai jos išsižadėdavo.

Kai kurie žmonės stebisi, kad Bažnyčia, liepianti atleisti savo priešams, galėjo taikyti mirties bausmę. Visų pirma reikia pažymėti, kad viešosios valdžios pareiga nėra tokia pati, kaip tikinčiųjų. Meilės pareiga įpareigoja individą atleisti, netgi atleisti nusikaltėliui, galbūt nužudžiusiam brangiausius giminaičius. Tačiau valstybės pirminė meilės pareiga yra saugoti viešąją tvarką, ginti fizinę ir dvasinę savo pavaldinių gerovę. Jeigu mirties bausmė yra būtina viešam saugumui užtikrinti, valstybė arba Bažnyčia gali ją taikyti. „Tridento Susirinkimo katekizmas“ ir „Katalikų Bažnyčios Katekizmas“, išleistas Jono Pauliaus II (str. 2266), pripažįsta mirties bausmės teisėtumą.

Šv. Tomas Akvinietis pateisina nusikaltėlių egzekuciją pastebėdamas, kad mirties baimė dažnai palengvina jų atsivertimą. Iš tikrųjų, kalėjimų kapelionai gali paliudyti, kad tuo metu, kai mirties bausmė pakariant vis dar egzistavo Kanadoje, retai buvo galima pamatyti pasmerktųjų lipant ant ešafoto, prieš tai neišpažinus savo nuodėmių kunigui. Dažnai laikinoji mirties bausmė leisdavo nusikaltėliui išvengti amžinosios mirties bausmės, t. y. pragaro. Šitaip valstybė rodė tikrą meilę. Grąžinti jam laisvę, kaip tai šiandien daroma prisidengiant atlaidumu, reiškia suteikti nusikaltėliui progą atkristi į nuodėmę ir prarasti savo sielą.

Šiaip ar taip, mirties bausmė sudarė mažiau nei 1 % Inkvizicijos paskelbtų nuosprendžių. Dažniausiai eretikai būdavo nuteisiami nešioti ant savo rūbų kryžių, leistis į piligrimines keliones, tarnauti Šventojoje Žemėje arba būti nuplaktiems, dažnai tik simboliškai. Kartais tribunolas konfiskuodavo jų turtą arba įkalindavo. Inkvizicijos kalėjimai nebuvo tokie baisūs, kaip tvirtinama. Jie netgi turėjo būti patogesni nei įprastiniai kalėjimai, nes kai kurie nusikaltėliai prisipažindavo skleidę erezijas tam, kad būtų į juos perkelti. Be to, eretikai dažnai sulaukdavo amnestijos. 1495 metais karalienė Izabelė paskelbė visuotinę amnestiją visiems, kuriuos inkvizicija buvo pasmerkusi.

Tikroji inkvizicijos istorija visiškai neatitinka juodosios legendos, paskleistos Bažnyčios priešų. Bartolomė Benasaras (Bartolome Bennassar), tikrai ne Šventosios Oficijos gynėjas, savo darbe „Ispanijos inkvizicija, XV-XIX amžiai“ (1979) rašo:

„Jeigu Ispanijos inkvizicija būtų buvusi toks pat tribunolas kaip kiti, aš, nebijodamas prieštaravimų ir nepaisydamas išankstinės nuomonės, nedvejodamas daryčiau išvadą, kad ji buvo už juos pranašesnė... Be abejo, veiksmingesnė, tačiau ir tikslesnė bei skrupulingesnė, nepaisant kai kurių teisėjų, kurie galėjo būti išdidūs, godūs arba ištvirkę, silpnybių. Teisingumas, labai dėmesingai ištiriantis liudytojų parodymus, vykdantis smulkmenišką kryžminę jų apklausą, be svyravimo (ir dažnai dėl menkiausios priežasties) atsižvelgiantis į kaltinamojo abejones įtartinais liudytojais; teisingumas, retai taikantis kankinimus ir, skirtingai nei kai kurie civiliniai teismai, po ketvirtį amžiaus trukusio žiauraus griežtumo labai retai pasmerkiantis mirčiai ir tik labai apdairiai skiriantis baisią galerų bausmę; teisingumas, kuris trokšta auklėti, paaiškinti kaltinamajam, kodėl šis klydo, papeikti ir patarti ir kuris galutiniai pasmerkia tik atkritusius....

(Bet) inkvizicija negali būti laikoma į kitus panašiu tribunolu. Inkvizicijai nebuvo pavesta ginti asmenis ir nuosavybę galimos agresijos. Ji buvo sukurta tam, kad uždraustų tikėjimą ir garbinimą…“[16]

Štai čia priėjome reikalo esmę. Kaip sąžiningas ir kompetentingas istorikas, Benasaras negali neatmesti šimtmečiais gyvavusio melo apie inkviziciją. Tačiau, kaip liberalas ir reliatyvistas, jis negali priimti principo, buvusio šios institucijos pagrindu – religinio pažabojimo galios.

Vienintelis dalykas, dėl kurio liberalai vis dar gali priekaištauti Inkvizicijai, yra tai, kad ji kovojo prieš klaidingas religijas. Tai gana normalu, nes liberalai netiki, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelis kelias į išganymą. Jie negali suprasti antgamtinio inkvizicijos tikslo.

Tačiau tie, kas turi tikėjimą, privalo teigiamai vertinti inkviziciją. Išvalydama Ispanijos Katalikų Bažnyčią nuo maranų įtakos, Šventoji Oficija išgelbėjo Ispaniją nuo protestantizmo ir apsaugojo ją nuo religinio karo siaubų, panašių į tuos, kurie XVI amžiuje nuniokojo didžiąją Europos dalį. Prisiminkime, kad per gausius religinius karus, vykusius 1520‒1648 m. žuvo trečdalis vokiečių. Jei kelių šimtų eretikų sudeginimas leido Ispanijai išvengti tokio konflikto, privalome daryti išvadą, kad Šventoji Oficija atliko humanitarinį aktą.

Be to, inkvizicija išgelbėjo ne tik Ispaniją, bet ir visą Bažnyčią. XVI a. katalikiškas pasaulis buvo ant pražūties ribos, smarkiai puolamas protestantų revoliucijos šiaurėje ir turkų otomanų ekspansijos rytuose. Prancūzija, pasinėrusi į civilinį karą, nebegalėjo ginti Bažnyčios. Tai Ispanija išgelbėjo krikščionybę, ypač Lepanto mūšyje 1571 metais.

Antireformacija taip pat buvo Ispanijos kūrinys, ir Ispanijos katalikybė galėjo atlikti tokį naudingą vaidmenį XVI amžiuje tik dėl to, kad inkvizicija apgynė jos doktrininį vientisumą XV amžiuje. Šiandien Bažnyčia ir visuomenė galbūt nebūtų tokioje apgailėtinoje padėtyje, jeigu XIX ir XX amžiais būtų gyvavusi inkvizicija ir gynusi mus nuo modernių erezijų.

Žinoma, nesiūlome atkurti inkviziciją. Dabar jau per vėlu. Inkvizicija gali būti veiksminga tik giliai krikščioniškoje visuomenėje. Tai gynybinis ginklas, nereikalingas mėginant grąžinti pasaulį prie tikėjimo. Šiandienos Bažnyčia yra rekonkistos fazėje.

Tačiau jeigu negalime atstatyti inkvizicijos, ji tikrai turi būti reabilituota istoriškai. Su visa derama pagarba tiems, kurie norėtų, kad Bažnyčia save žemintų, katalikai neturi gėdytis šio švento tribunolo praeities veiklos.

 

Žanas Klodas Diupui (Jean-Claude Dupuis) yra istorikas, šiuo metu dirbantis Lavalo universitete Kvebeke, Kanadoje. Taip pat jis dėsto Šv. Pijaus X brolijos Šventosios Šeimos mokykloje Kvebeke. Besidomintiems inkvizicijos istorija siūlome lietuviškai išleistą knygą: Volšas V. T., Didieji inkvizitoriai, Marijampolė: Ardor, 1999.