Rafaelis. Jėzaus atsimainymas.
Brangūs broliai ir seserys.
Šiandien evangelija pasakoja, kaip mūsų Viešpats Jėzus Kristus pasiėmė apaštalus Petrą, Jokūbą ir Joną į aukštą kalną ir ten apreiškė jiems savo dieviškąją galią bei šlovę. „Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa.“ Apaštalai ir kiti Jėzaus Kristaus mokiniai visada regėdavo Jį kaip normalų žmogų. Jo išvaizda nebuvo kuo nors ypatinga. Tačiau dabar šie trys apaštalai išvydo mūsų Viešpatį tokį, koks Jis iš tikrųjų yra ‒ tikrą žmogų ir tikrą Dievą. „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa.“
Kadangi mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra ir Dievas, ir žmogus, jis turėjo Palaimingąjį regėjimą. Prisiminkite, katalikams dangus reiškia Palaimingąjį regėjimą. Kai siela nueina į dangų, ji pagaliau regi Dievą akis į akį. Žmogui tai reiškia tobulą pasitenkinimą ir laimę. Tai yra galutinis žmonių tikslas. Tai yra galutinis sielos poilsis ir nusiraminimas. Tai pagrindinė priežastis, kodėl mes buvome sukurti ir egzistuojame.
Žmogiškoji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus siela šį Palaimingąjį regėjimą turėjo nuo pat savo Įsikūnijimo Švenčiausiosios Mergelės Marijos įsčiose. Tai reiškia, kad Jo žmogiškoji siela regėjo Dievą akis į akį. Šioje žemėje mes nematome Dievo akis į akį, bet mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kaip žmogus, Jį matė. Iš tikrųjų žmogaus prigimtis nepajėgi regėti Dievo akis į akį. Palaimingasis regėjimas viršija mūsų prigimtį, todėl mums reikia antprigimtinės pagalbos, kad jį pasiektume. Mums reikia kai ko daugiau už tikėjimo ir vilties dorybę. Pirmiausia, kad pasiektume Palaimingąjį regėjimą, Dievas mums duoda antprigimtinę pašvenčiamosios malonės dovaną, kuri išaukština ir sutaurina mūsų sielą. Tačiau jis taip pat mums duoda kitą antprigimtinę dovaną, skirtą mūsų protui: „Šlovės šviesą“. Ši „Šlovės šviesa“ suteikia mūsų protui antprigimtinę galią regėti Dievą akis į akį danguje ir gėrėtis šia tobula kontempliacija.
Palaimingąjį regėjimą patiria siela. Tam kūnas nėra reikalingas. Šiuo metu danguje nėra kūnų (išskyrus mūsų Viešpaties ir Švč. Mergelės Marijos kūnus). Danguje yra tik sielos, ir visos šios sielos patiria palaimingąjį regėjimą bei tobulą laimę. Visos sielos danguje laukia galutinio savo kūnų prisikėlimo.
Palaimingasis regėjimas turi be galo stiprų poveikį sielai. Jis tam tikra prasme „pašlovina“ sielą. Pavyzdžiui, įsivaizduokite medį gražiais raudonais ir geltonais lapais saulėtą rudens dieną. Kai saulės spinduliai peršviečia šiuos lapus, jie atrodo dar gražesni. Panašiai, kai siela Palaiminguoju regėjimu regi begalinę Dievo šlovę, ši Dievo šlovė tarsi peršviečia ir „pašlovina“ ją.
Po Paskutiniojo teismo kiekviena siela danguje atgaus savo kūną. Kai pašlovinta siela susijungs su kūnu, sielos šlovė tuoj pat persiduos kūnui. Tuomet kūnas bus taip pat „pašlovintas“. Tai reiškia, kad jis bus ypatingai sutaurintas, nuostabus, nepavaldus kančiai ar gedimui. Galime pasitelkti kitą pavyzdį.
Prisiminkite, kaip Mozė užlipo į kalną kalbėtis su Dievu. Kai jis grįžo atgal, jo veidas spindėjo nuostabia šviesa. Dievas „pašlovino“ jo veidą. Atminkite, jog Dievas pasirodė Mozei duodamas jam Dešimt įsakymų. Pasikalbėjus su Dievu Mozės veidas buvo toks spindintis ir nuostabus, kad izraelitai bijojo prie jo prisiartinti. Juos apėmė pagarbi baimė. Panašiai atsitiks ir su mūsų kūnais danguje po Paskutiniojo teismo ir Prisikėlimo. Dievo šlovė pašlovina sielą, o kai ši susijungia su kūnu, kūnas taip pat būna išaukštintas ir išgražintas.
Tačiau galime paklausti, jeigu mūsų Viešpats gyvendamas žemėje kaip žmogus turėjo Palaimingąjį regėjimą, kodėl jo sielos šlovė neperkeitė jo kūno. Atrodytų, kad Jo kūnas turėjo visada šviesti, kaip Mozės veidas, nes jis nuolat regėjo Dievą. Tai tiesa, tačiau Dievo sprendimu ir valia Jėzus nenorėjo, kad jo sielos šlovė būtų regima kūne, todėl jis padarė ją nematomą. Tačiau ant kalno Jis keletui minučių leido Palaimingajam regėjimui perkeisti Jo kūną. Šią garbę aiškiai regėjo apaštalai. „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa.“
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus davė apaštalams šiek tiek pajusti, koks bus Palaimingasis regėjimas. Jis leido jiems pamatyti, kaip jų sielos ir kūnai bus perkeisti po Paskutinio teismo. Jis parodė jiems didžiulę laimę, laukiančią jų danguje. Apaštalus apstulbino tai, ką jie pamatė. Pagaliau jie išvydo savo Mokytojo šlovę. Jie regėjo Jo galią ir grožį. Tai be galo sustiprino jų tikėjimą ir pasitikėjimą Juo. Dabar jie buvo pasirengę visur Jį sekti. Dabar jie buvo sustiprinti tiek, kad galėjo Jį sekti net iki kryžiaus.
Tad melskime Švč. Mergelę Mariją, kad ji sustiprintų ir mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi. Prašykime jos pagilinti mūsų tikėjimą Palaiminguoju regėjimu ir mūsų sielų bei kūnų pašlovinimu danguje, kad mes galėtume toliau sekti mūsų Viešpatį per šią gavėnią ir ištikimai tęstume savo maldas ir apsimarinimus.
Amen.
Pamokslas sakytas Kaune 2015 m.