Pasak „Daily Mail“, Birmingeme, antrame pagal dydį Didžiosios Britanijos mieste, jau yra daugiau musulmonų vaikų nei krikščionių vaikų. Tokia pati situacija yra ir kai kuriuose kituose dideliuose ar vidutinio dydžio miestuose ‒ Lutone, Lesteryje, Bradforde ir Slau (Slough). Mažiausiai trijuose Londono rajonuose yra daugiau musulmonų vaikų nei krikščionių vaikų, įskaitant ir Tauer Hamletsą (Tower Hamlets), kuriame gyvena 273 tūkst. gyventojų.
Drįstu teigti, kad dauguma amerikiečių nežino apie šiuos svarbius demografinius pasikeitimus Jungtinėje Karalystėje. Lažinuosi, kad jie nežino ir apie 1400 musulmonų gaujų išprievartautų vaikų vidutinio dydžio mieste Roderame (Rotherham). Taip pat vargu, ar jie žino ir apie operaciją „Trojos arklys“ ‒ musulmonų fundamentalistų vykdomą planą islamizuoti dvidešimt penkias Birmingemo mokyklas.
Tačiau tikėtina, kad nemažai amerikiečių žino apie kanale „Fox News“ pasirodžiusią terorizmo eksperto Steveno Emersono klaidą, kuomet jis apibūdino Birmingemą kaip „visiškai musulmonišką“ miestą, į kurį nemusulmonai „nekelia kojos“. Emersonas už šią klaidą atsiprašė, kaip ir „Fox News“. Tačiau to plačiajai žiniasklaidai neužteko ‒ ji greitai pasigavo šią Emersono klaidą. Ji ėjo net dar toliau. Šioji žiniasklaida visaip kaip pašiepė net patį „Fox News“ pareiškimą, kad apskritai egzistuoja „no-go“ [neįžengiamos ‒ vert. past.] zonos Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse. Dar įpildama žibalo į ugnį, Paryžiaus merė Anne Hidalgo pareiškė, jog norėjo net paduoti „Fox News“ į teismą už Paryžiaus įvaizdžio menkinimą.
„No-go“ zonos Paryžiuje? Pasak „CNN“, tai tik dar vienas mitas, naudojamas „plėtojant bauginantį naratyvą apie musulmonus“. Tik vienas dalykas ‒ šis „naratyvas“ yra tiesa. „No-go“ zonos nėra kažkaip oficialiai pažymėtos, ir nėra jokio įstatymo, sakančio, kad nemusulmonai į jas negalėtų įžengti, bet jos egzistuoja ir nemusulmonams stipriai patariama jų vengti. Soerenas Kernas, tyręs šį dalyką, apibūdina „no-go“ zonas kaip „musulmonų dominuojamus kvartalus, kurie de facto yra nepasiekiami nemusulmonams dėl daugelio priežasčių, tarp jų ‒ įstatymų šiose zonose „negaliojimo“, nesaugumo ar religinių gąsdinimų, dažnai peržengiančių šių zonų ribas“.
Oficialus jų pavadinimas yra „jautrios miesto zonos“. Prancūzijos vyriausybės tinklalapyje įvardyta 750 šių „jautrių zonų“, visos jos pažymėtos žemėlapyje. Ne visos iš šių uždarų zonų yra visiškai musulmoniškos ar visiškai neįžengiamos policijai ir ugniagesiams, tačiau daug iš jų yra labai pavojingos ir nei viena iš jų, kaip nori mus įtikinti žiniasklaida, nėra tik įsivaizduojama.
Kernas aprašė „no-go“ zonų situaciją Europoje kelių dalių tyrime Gatestono institutui. Pirmojoje dalyje kalbama apie Prancūziją. Čia Kernas cituoja daugybę straipsnių iš Prancūzijos laikraščių ir įvairias dokumentines laidas apie šias zonas. Cituojamuose šaltiniuose dažnai vartojamas žodis „no-go zonos“, taip pat „zonos be įstatymų“, „kovos laukai“ ar „prarastos teritorijos“. Jis cituoja ir 120 puslapių tyrimą, kuriame aprašoma daugybė Prancūzijos kaimynysčių, „kuriose policija ir žandarmerija negali užtikrinti viešosios tvarkos“. Lyg to būtų maža, Kernas nurodo ir į 2200 puslapių ataskaitą „Banlieue de la Republique“ (liet. „respublikos priemiesčiai“), kurioje aptikta, jog didieji Paryžiaus priemiesčiai tampa „atskiromis islamo visuomenėmis“.
Ar Paryžiaus merė nežino apie visas šias zonas? O gal ji paprasčiausiai jaudinasi dėl to, kas nutiktų turizmo industrijai, jeigu žinia apie tai pasklistų? Turizmo verslui nepasitarnautų ir jei plačiau būtų žinoma apie maždaug 40 tūkst. mašinų, kurias kasmet sudegina jauni Prancūzijos musulmonai, ar apie tai, jog Prancūzija tapo musulmoniškojo antisemitizmo židiniu. Mažai kur rašoma, kad žydai masiškai palieka Prancūziją.
Amerikos žiniasklaida negalėjo išvengti pranešimų apie žudynes „Charlie Hebdo“ redakcijoje ar iš karto po to vykusias žydų žudynes košerinio maisto parduotuvėje. Taip pat kai kur buvo pranešta ir apie daugybę musulmonų vairuotojų atliktų staigių išpuolių ar pavienių musulmonų, apsiginklavusių peiliais, puolimų prieš Prancūzijos policiją, rėkiant „Allahu akbar“. Tačiau žiniasklaidai nesiseka suvesti visų galų. Reikalas tas, kad šie incidentai yra labai susiję su tariamai įsivaizduojamomis „no-go“ zonomis. Šios zonos suteikia aplinką, kurioje įmanoma ugdyti ir remti teroristus. Kaip teigia Kernas, „musulmonų anklavai Europos miestuose taip pat yra ir dirva augti islamo radikalizmui, jie kelia didelę grėsmę Vakarų visuomenei“.
Tokios pat pavojingos kaip ir fiziškai egzistuojančios „no-go“ zonos, yra ir Vakarų minties „no-go“ zonos ‒ tai temos, kuriomis žiniasklaida ir valdančioji klasė nedrįsta kalbėti. Auganti Europos islamizacija yra viena iš šių temų. Ir kadangi jautrių zonų egzistavimas patvirtina islamizacijos procesą, ši realybė turi būti neigiama.
Tarp kitų „no-go“ minties nusikaltimų, kuriais atsisakoma kalbėti, yra galimybė, kad džihadas reiškia kai ką kita nei vien „vidinę dvasinę kovą“, kad Arabų pavasaris atnešė kai ką kita nei demokratijos gimimą ir kad XXI amžiuje gali būti atkurtas kalifatas.
Žiniasklaida klysta dėl kitų, kaip jie teigia, „juokingų“ idėjų, ji klysta ir dėl „no-go“ zonų. Pavojingai klysta. Musulmonų integracijos į Europos šalių visuomenes nesėkmė nėra juokingas dalykas.
Stevenas Emersonas klydo dėl musulmonų skaičiaus Birmingeme, bet gali būti, jog jis paprasčiausiai tai pasakė per anksti. Ludi Simpson, Mančesterio universiteto statistikė, teigia, kad jau po keturių metų baltasis britas Birmingeme bus mažuma ‒ dešimtmečiu anksčiau nei prieš tai manyta. Neatrodo, kad ši perspektyva jaudintų anglikonų Birmingemo vyskupą, kuris teigė, jog „džiaugiasi gyvendamas įvairių tikėjimų mieste, kur kiekvienas turi savo vaidmenį“. Galima į tai žiūrėti ir taip. Kita vertus, jei dabartinė tendencija tęsis, tai ateities Birmingeme gali būti žymiai mažiau įvairovės, nei vyskupas įsivaizduoja.
Versta iš Crisismagazine.com