Apsireiškimai Fatimoje yra svarbiausioji mūsų laikų žinia apie sielų išganymą per pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Vyskupas Alberto Cosme do Amaralas, Fatimos ordinaras, vadina Dievo Motinos apsireiškimus Cova da Iria (Fatimoje) „trumpa Evangelija“, nes jie parodo pergalingą Kristaus galią, tarpininkaujant Marijai. Kardinolas Cerejera, Lisabonos patriarchas, tvirtina: „Tikime, kad Fatimos apsireiškimai atveria naują erą – Nekaltosios Marijos Širdies erą“.[1]
Ar Nekaltosios Marijos Širdies kultas, patvirtintas Bažnyčios ir išplitęs visame pasaulyje, turi ką nors bendro su dabartiniu ekumenizmu?
Verta pastebėti, kad tiesioginė Fatimos apsireiškimų pasekmė yra Nekaltosios Marijos Širdies kulto išplitimas. Jį lydėjo gausūs atsivertimai ir Katalikų Bažnyčia papildė savo gretas naujomis sielomis. Tai buvo įvairių luomų žmonės – nuo paprastų žmonių iki inteligentų. Tos sėkmingos misijos staiga nutrūko po Vatikano II Susirinkimo, kai nauja ekumeninė orientacija užvaldė dvasininkijos protus. Gal tai atsitiktinis reiškinys? O gal jis parodo, kad Fatimos apsireiškimai prieštarauja ekumenizmui ir ekumeninei veiklai?
I. Fatimos atmosfera ir ekumenizmas
Kai 1916 metais angelas apsireiškė vaikams pirmą kartą, iš jo lūpų pasigirdo žodžiai: „Nebijokite, aš esu Taikos Angelas, melskitės su manimi“. Atsiklaupęs jis palenkė galvą net iki žemės ir mokė vaikus žinomos maldos: „O mano Dieve, tikiu į Tave, garbinu Tave, pasitikiu Tavimi, myliu Tave. Prašau Tave atleisti tiems, kurie netiki į Tave, negarbina Tavęs, nepasitiki Tavimi ir nemyli Tavęs“. Angelas dar pridėjo: „Taip turite melstis. Jėzaus ir Marijos širdys atidžiai klauso jūsų prašymų“.[2] Tai įveda vaikus į pagrindinius Dievo Motinos apsireiškimus. Viso to esmė – Marijos troškimas gelbėti sielas ir atiduoti Dievui priklausančią garbę, atsiteisiant už nuolatos įžeidžiamą Dievo didybę. Kitaip sakant, Fatimos žinia yra teocentrinė. Jos centre yra Dievas. Fatima yra žinia apie paskutinius dalykus žmogaus gyvenime, svarbiausius žmogui. 1917 m. liepos 13 d. vaikai mato pragarą. Gegužės 13 d. Švenčiausioji Motina kalba jiems apie skaistyklą ir parodo dangaus paslaptį.
Ji sustiprina vaikų dangaus troškimą ir apgaubia juos Dievo šviesa: „Pirmąjį kartą [Marija] ištiesė rankas, užliedama mus stipria šviesa, sklindančia tarsi atspindys iš jos rankų. Šviesa įsismelkė į mus iki pačių giliausių sielos gelmių ir padarė, kad matytume save aiškiau negu skaidriausiame veidrodyje“.[3] Viskas susitelkia į vieną didžiulį troškimą – atversti nusidėjėlius, išlaisvinti juos nuo klaidos, apsaugoti žmones nuo amžinojo pasmerkimo. Dažnai Fatimos žinioje kalbama apie pasaulį, istoriją, tačiau antgamtine prasme taika bus pasaulyje, jei žmonės įtikės į Dievą. O visa pasaulio istorija turi vieną tikslą: „Pabaigoje mano Nekaltoji Širdis triumfuos!“ Aiški ir glausta Fatimos antgamtinės atmosferos išraiška yra malda, kurios Dievo Motina išmokė vaikus 1917 m. liepos 13 d.:
„Kai kalbate Rožančių, po kiekvienos paslapties melskitės: ‚O mano Jėzau, atleisk mums mūsų nuodėmes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurios labiausiai reikalingos tavo gailestingumo‘ “.[4]
Bedugnė tarp Fatimos ir dabartinio ekumenizmo tiesiog sukrečianti. Viešpatauja humanistinė atmosfera, Bažnyčios kalbose stengiamasi vengti Fatimos temos, kuri yra Bažnyčios tėvų ir šventųjų mokymo aidas. Bažnytinė „naujakalbė“ orientuojasi į pasaulį: pasaulio suvienijimą, religijų suvienijimą, visų religijų savitarpio supratimą. Tikslas yra aiškiai apibrėžtas – tai žmogaus asmens laisvė ir vertė. Jas Bažnyčia, siekdama taikos pasaulyje, turi paversti tikrove per brolišką dialogą, toleranciją, pagarbą ir bendrą veikimą. Kartu su kitomis religijomis Bažnyčia yra pakeliui į neapibrėžtą antgamtinį tikslą, nes kiekvienoje religijoje neva esanti dieviškoji tikrovė. Bene geriausiai ekumenizmą apibrėžia Jonas Paulius II prakalboje į 28 religijų atstovus, baigdamas pasaulinę maldos dieną Asyžiuje (1986 m. spalio 27 d.):
„Faktas, kad iš įvairių pasaulio šalių susirinkome į Asyžių, yra ženklas bendro kelio, kuriuo žmonija turi eiti, atsiliepdama į savo pašaukimą. (…) Viliamės, kad ši maldinė kelionė į Asyžių padėjo mums suvokti žmonijos bendrą kilmę ir paskirtį. Tegul mums bus leista tai vertinti kaip pranašavimą to, kas pagal Dievo valią turi tapti žmonijos istorinės raidos pagrindu – ji turi tapti broliška kelione, kurioje lydime vieni kitus į transcendentinį tikslą, kurį Jis mums nurodė“.[5]
II. Fatimos apsireiškimų esmė ir tikslas – Nekaltoji Marijos Širdis
1917 m. liepos 13 d. Dievo Motina kreipėsi į regėtojus: „Matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jos būtų išgelbėtos, Dievas nori išplatinti pasaulyje pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai“.[6] Iš Viešpaties Jėzaus lūpų sesuo Liucija išgirdo tokius žodžius: „Karštai trokštu išplatinti kultą ir pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai, nes ta Širdis yra magnetas, traukiantis sielas prie manęs, ji taip pat yra židinys, spinduliuojantis į žemę Mano šviesos ir meilės spindulius, galų gale ji yra nedžiūstantis šaltinis, trykštąs į žemę Mano gailestingumo gyvuoju vandeniu“.[7] Sesuo Liucija sako, jog Švenčiausioji Motina „pasakė mano pusbroliams ir man, kad Dievas duoda pasauliui du paskutinius vaistus – Rožančių ir pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Jeigu tai yra vieninteliai vaistai, tai reiškia, kad kitų nėra“.[8]
Kaip tuos žodžius galima pritaikyti ekumenizmui? Nekatalikų religijose, išskyrus stačiatikių, apie bet kokį Marijos kultą negalima net pagalvoti. Reikia dar pridurti, kad kultas, kuris yra „paskutinis vaistas“ pasauliui, protestantui kelia didžiausią papiktinimą. Jeigu ekumeninis dialogas siekia savitarpio supratimo su protestantais, tai jis būtinai turi aplenkti Fatimos temą. Pagal Vatikano II Susirinkimo nurodymus, „katalikų tikėjimo tiesų formulavimo pobūdis jokiu būdu neturi tapti kliūtimi dialogui su broliais“.[9] Iš tiesų ekumeniniai susitikimai ir eiliniai susitarimai nutyli Bažnyčios mokymą apie Švč. Mergelę Mariją. Kad išvengtų kaltinimo sektantiškumu (nuo lotyniško žodžio sectare – atkirsti dalį nuo ko nors; atitinka graikišką žodį hairesis), ekumenistai turi pateisinti kurią nors tikėjimo tiesų atranką. Taigi Vatikano II Susirinkimas įtraukia tokį principą: „Dėstant doktrinas tebūnie prisimenama, kad egzistuoja katalikų mokymo tiesų tvarka arba ‚hierarchija‘, nes skirtingas yra jų ryšys su esminiais krikščionių tikėjimo pagrindais“.[10] Net nekalbant apie faktą, kad popiežius Pijus XI savo enciklikoje „Mortalium animos“ pasmerkė tokį principą,[11] akivaizdu, kad mokymas apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją neužima svarbios vietos modernioje tiesų „hierarchijoje“, nes tas mokymas dabar visiškai ignoruojamas.
Neva siekdami išgelbėti Marijos garbę, ekumenistai mėgsta nurodyti dialogą su stačiatikiais, kurie iš tikrųjų Ją garbina. Tačiau Fatimos šviesoje tas dialogas yra ribotas, nes pamaldumas Nekaltajai Marijos Širdžiai visiškai svetimas stačiatikiams. Stačiatikių mariologija liovėsi skleistis dar viduramžių pradžioje. Bet koks mokymo apie tikėjimą plėtojimas bei papildomų tikėjimo dogmų skelbimas stačiatikiams yra nepriimtinas. Mokymas apie Nekaltąją Marijos Širdį remiasi dogma apie Nekaltąjį Marijos Prasidėjimą, paskelbta popiežiaus Pijaus IX, dogma, kurios nepriėmė stačiatikiai. Be to, Nekaltosios Marijos Širdies dvasingumas yra ne tik doktrina, bet ir pamaldumo forma bei kultas, oficialiai įtrauktas į Romos Katalikų Bažnyčios liturginius metus. O stačiatikiai netoleruoja naujovių įvedimo į jų apeigas. Dėl to Rytų atskilėlių stačiatikių mokymas yra nesuderinamas su Kristaus žodžiais: „Karštai trokštu išplatinti kultą ir pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai“.
Pontevedroje Dievo Motina apsireiškė seseriai Liucijai ir tiksliai paaiškino, kas sudaro kultą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Reikia atlikti ypatingą religinę praktiką per penkis iš eilės pirmuosius mėnesių šeštadienius. Savo dvasios vadovo t. Josefo Bernardo Gonzaleso SJ vardu sesuo Liucija prašė Dievo paaiškinti, iš kur atsirado penkių šeštadienių skaičius. 1930 m. gegužės 30 d. per Viešpaties Dangun Žengimo šventę, „per naktinę adoraciją, Viešpats Jėzus Kristus atsakė: ‚Mano dukra, priežastis labai paprasta. Dabar Nekaltoji Marijos Širdis skaudinama penkių rūšių piktžodžiavimais:
a) piktžodžiavimais prieš Jos Nekaltąjį Prasidėjimą;
b) piktžodžiavimais prieš Jos skaistybę;
c) piktžodžiavimais prieš Jos dieviškąją motinystę, kuri yra neigiama, kartu nepripažįstant Jos ir žmonių Motina;
d) piktžodžiavimais tų, kurie stengiasi vaikų širdyse įdiegti Nekaltosios Motinos įžeidimus, panieką ar net neapykantą Jai;
e) įžeidimais tų, kurie Ją netiesiogiai įžeidžia, niekindami Jos šventuosius paveikslus‘ “.[12]
Šie žodžiai gali būti tiesiogiai pritaikyti šiuolaikinėms ekumeninėms praktikoms. Reikia išskirti objektyvų ir subjektyvų piktžodžiavimą. Pavyzdžiui, kas nors gali įžeisti kieno nors motiną, nes jį to mokė. Nors dėl to jis asmeniškai nekaltas, objektyviai toks įžeidimas yra didelė skriauda ir neteisybė tai motinai. Taip pat ir protestantizmo išpažinėjas objektyviai įžeidžia Dievo Motiną ir piktžodžiauja prieš Ją. Tai pagrįsti galima trečiu punktu, kuris piktžodžiavimą nusako kaip „atsisakymą pripažinti“ Jos privilegijas, apibrėžtas Katalikų Bažnyčios.
Aišku, kad ir kiti (1-3, 5) punktai tinka protestantizmui. „Katalikiški“ ekumeninio sąjūdžio veikėjai per paskutinius trisdešimt metų tik paskatino klystančius užkietėti piktžodžiavimuose. Kaip vertinti kad ir lenkų arkivysk. Alfonso Nossolo žodžius, pasakytus katalikiškų knygų mugėje Varšuvoje: „Palikime protestantus su jų pagarba Viešpaties Motinai, nekalbėkime jiems apie Nekaltąjį Prasidėjimą“. Jei protestantai gerai pažino tiesą apie Mariją, negalima teigti, kad jie lieka be kaltės – juk jie tos tiesos nepripažįsta. Katalikų teologų, abejojančių dogmomis apie Mariją, skaičius yra didžiulis. Švenčiausiosios Mergelės Marijos kulto sunykimas pasaulyje, ypač tarp jaunimo, yra toks visuotinis reiškinys, jog su pasibaisėjimu galima paklausti, ar nors 1% katalikų jaunimo Vakarų Europoje moka kalbėti Rožančių.
Ketvirtas punktas ypatingai svarbus, nes dabar yra platinama panieka tokioms aukščiausioms žmogiškoms vertybėms, kaip skaistybė ir nekaltybė. Tai vyksta be ryžtingo hierarchų pasipriešinimo. Kartu sankcionuojami įžeidimai ir šmeižimas Tos, kuri yra skaistybės ir nekaltybės pavyzdys. Kai kas nors įklimpsta į neskaistumo liūną, pradeda nekęsti to, kas jam tampa gyvu sąžinės priekaištu. Iš pradžių susitepęs žiūri į tyrąjį su pavydu, vėliau pavydas virsta neapykanta. Viso to padariniai matomi plika akimi: tas, kuris gyvena skaisčiai ir tyrai, be ypatingų pastangų išsaugo dvasios grožį ir jaunystę, o niekinantis skaistybę tas savybes neišvengiamai praranda. Todėl ekumenistas, slepiantis nuo jaunimo kilnų Nekaltosios Marijos idealą, kad neerzintų kitatikių, tiktai paspartina šėtono pergalę prieš sielas. Sesuo Liucija taikliai tai apibrėžė žodžiais: „Tėve, nelaukime iš Romos raginimo atsiversti visam pasauliui. Taip pat nelaukime to iš vyskupų ar iš vienuolių ordinų. (…) Dabar turime pradėti nuo savo pačių dvasinio atsinaujinimo. Kiekvienas iš mūsų turi gelbėti ne tik savo sielą, bet ir kitų, kurias Dievo valia sutinkame mūsų kelyje“.[13]
III. Pagrindinis Fatimos žinios turinys yra antiekumeninis
1. Rožančius. Per kiekvieną apsireiškimą Marija primindavo apie svarbiausią ginklą kovoje prieš šėtoną. Naujiena yra tai, kad kiekvienas katalikas turi jį kalbėti kasdien. Tai reiškia, kad kasdien turime atiduoti ypatingą duoklę Švenčiausiajai Motinai. Rožančius yra katalikų tikėjimo pagrindinių paslapčių apmąstymas vienybėje su Marija. Šitaip šv. Bernardo šūkis „per Mariją pas Jėzų“ tampa tikrove. Rožančius yra tipiška katalikų malda: jo nerandame jokioje kitoje religijoje. Dėl to tokia stipri kitatikių ataka prieš šią pamaldumo rūšį. Šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas pabrėžia: „Visi eretikai ir velnio sūnūs, kurie turi matomus jų pasmerkimo ženklus, nekenčia maldos ,Sveika, Marija‘; galbūt jie išmoks ,Tėve mūsų‘, bet tik ne ,Sveika, Marija‘. Jie mieliau nešiotųsi gyvates nei Rožančių“.[14] Rožančius ekumeniniame dialoge yra suklupimo akmuo. Būtent tą maldą Švenčiausioji Mergelė nurodo kaip vienintelį vaistą sieloms gelbėti.
2. Kentėjimas ir atsiteisimo aukos. 1925 m. gruodžio 10 d. Pontevedroje, kur sesuo Liucija buvo noviciate, apsireiškė Švenčiausioji Mergelė, o prie jos šviesoje ir Kūdikėlis. „Švenčiausioji Mergelė padėjo ranką Liucijai ant peties ir parodė spygliais apvainikuotą širdį, kurią laikė kitoje rankoje. Kūdikėlis pasakė: ‚Atjausk savo Švenčiausiosios Motinos Širdį, apsuptą spyglių, kuriais nedėkingi žmonės iki šiol Ją žeidžia. Niekas tų spyglių neištraukia atsilyginimo aktu‘. Vėliau prabilo Švenčiausioji Mergelė: ‚Mano dukra, pažvelk, mano Širdis vainikuota spygliais, pikti žmonės Ją nuolatos žeidžia savo nedėkingumu ir piktžodžiavimais. Bent tu pasistenk mane paguosti ir perduok visiems, kurie per penkių mėnesių pirmuosius šeštadienius atliks išpažintį, priims šv. Komuniją, sukalbės vieną Rožančiaus dalį ir per penkiolika minučių apmąstys nors vieną iš penkiolikos Rožančiaus paslapčių, ir visa tai darys su manimi atsilyginimo intencijomis, jiems aš pažadu ateiti mirties valandą su visomis malonėmis, reikalingomis jų sieloms išganyti‘ “.[15]
Per apsireiškimą Dievo Motina pati apibrėžė esmines pamaldumo Jos Nekaltajai Širdžiai praktikas, kurios turi būti paskleistos po visą pasaulį. Pagrindinės sąvokos Marijos žodžiuose yra ATSILYGINIMAS ir ATSITEISIMAS.
Jau per pirmąjį apsireiškimą vaikų buvo paklausta: „Ar norite aukotis Dievui, iškęsdami visas kančias, kurias Jis jums atsiųs kaip atsiteisimą už nuodėmes, kuriomis Jis yra įžeidžiamas, ir kaip prašymą nusidėjėlių atsivertimo?“[16] Dar stipresni žodžiai nuskambėjo per apsireiškimą 1917 m. rugpjūčio 19 d.: „Melskitės, daug melskitės, aukokitės už nusidėjėlius; daug sielų eina į amžinąją pražūtį, nes niekas už jas nesiaukoja ir nesimeldžia“.[17]
Kaip suprasti tą paslaptį? „Atsiteisimas už kitus – juk tai erezija! Kristus už mus visus pakankamai atsiteisė. Mes nereikalingi jokio kito atsiteisimo!“ – sako liuteronai. Tokių pasakymų dažnai išgirsi ir tarp katalikų. Protestantizmas atima iš žmogaus galimybę gerais darbais dalyvauti savo paties nuteisinimo darbe. Iš žmogaus reikalaujama tik tikėjimo (sola fides), anot Liuterio, Dievu pasitikinčios širdies. Be tikėjimo nieko gero nebeįmanoma padaryti. Liuterio nuomone, žmogaus „geri darbai“ yra nuodėmė, nes žmogus iš esmės sugedęs. Jeigu nieko negalima padaryti savo išgelbėjimui, tuo labiau nieko negalima padaryti dėl kitų išganymo.
Tam visiškai prieštarauja apsireiškimai Fatimoje. Jie primena ir patvirtina kiekvienam katalikui tai, ką Bažnyčia moko apie gerus darbus ir šventųjų bendravimą: „Tarp Bažnyčios narių dėl glaudžios vienybės, kuri juos jungia [į kūną] su viena Galva – Kristumi – vyksta tarpusavio pasikeitimas dvasinėmis gėrybėmis“.[18] Bažnyčia yra gyvas organizmas. Kūno atskiri nariai ne tik susiję su galva, bet ir vieni su kitais. Taigi tarp narių vyksta tarpusavio pasikeitimas gyvybinėmis funkcijomis. Taip ir Kristaus Kūno vienas narys gali paskatinti kito išganymą. Tarp narių vyksta pasikeitimas dvasinėmis gėrybėmis bei vertybėmis, savitarpio pagalba. Toks yra Bažnyčios narių tarpusavio ryšys: „Jeigu kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai, jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai“ (1 Kor 12, 26). Dievo Motina pabrėžė šią tiesą, sakydama, kad amžinasis išganymas labai priklauso nuo tikinčiųjų maldų ir pasišventimo. Tai yra didžiausias paskatinimas katalikiškoms misijoms atgaivinti.
Ekumeninėje veikloje su protestantais negali būti nei kalbos apie atsiteisimą už kitų nuodėmes. Ir ne tik apie tai. Protestantizmas apskritai atsisako „misijinės“ Bažnyčios kūrimo, niekinamai vadindamas tai „prozelitizmu“. Ekumenizmo antimisionieriškumą tobulai išsakė arkivysk. Nossolas: „Prozelitizmas yra atvertimas prievarta, sukuriant, nors ir pasyviu būdu, patrauklias sąlygas, kurios turi pritraukti kitų religijų išpažinėjus“ (Tygodnik Powszechny, 1999 gegužės 23 d.).
Jeigu dabar iš visų jėgų stengiamasi nutylėti priklausymą Katalikų Bažnyčiai kaip būtiną išganymo sąlygą, tuo labiau tylima apie daugelio išganymo priklausomybę nuo ištikimų katalikų maldų ir aukų. Ekumenizmas pasėjo tikinčiųjų sielose savo katastrofiškas sėklas: iš esmės ekumenizmo pasekmė yra tai, kad daugelis pamiršo ne tik šventųjų bendravimą, bet ir tai, jog būtina melstis už savo ir kitų išganymą. Taip išsipildo Fatimoje pasakyti Marijos žodžiai. Perfrazuojant Jos žodžius, galima pasakyti, kad dėl ekumenizmo „daug sielų eina į amžinąją pražūtį, nes niekas už jas nesiaukoja ir nesimeldžia“.
3. Fatimos sakramentiškumas. Pagrindinė pamaldumo Nekaltajai Marijos Širdžiai dalis yra kasmėnesinė išpažintis ir atsilyginamoji Komunija. Dievo Motina skatina mus naudotis įprastinėmis išganymo priemonėmis, kurias Viešpats Jėzus patikėjo Katalikų Bažnyčiai. Fatimos dvasingumas yra eucharistinis. Maldos, kurios angelas išmokė vaikus, kulminacija yra sakinys: „Švenčiausioji Trejybe, aukoju Tau Brangiausiąjį Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę, esančius visuose žemės tabernakuliuose, kaip permaldavimą už visus piktžodžiavimus, šventvagystes ir abejingumą, kuriais Jis įžeidžiamas“.[19] Per trečiąjį Angelo apsireiškimą vaikai priima iš jo rankų mistinę šv. Komuniją. Angelas paduoda vaikams šv. Ostiją ir taurę, tardamas žodžius: „Priimkite Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, bjauriai įžeidinėjamą nedėkingų žmonių. Atsilyginkite už jų nuodėmes ir paguoskite savo Dievą“.[20] Kai vaikai per pirmąjį Dievo Motinos apsireiškimą pirmą kartą pamatė antgamtinę šviesą ir „Dievą, kuris pats yra šviesa“, jie puolė ant kelių ir kartojo: „O mano Dieve, myliu Tave Švenčiausiame Sakramente!“[21] Svarbiausios žinios apie pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai seseriai Liucijai buvo perduotos būtent per Švenčiausiojo Sakramento naktinę adoraciją.
Regėtojų laikysena prie Švenčiausiojo Sakramento yra persmelkta nepajudinamu tikėjimu į tikrą ir substancinį Viešpaties Jėzaus buvimą Šventojoje Ostijoje; iš to kyla jų gili pagarba ir adoracija. Šis faktas padaro neįmanomą santarvę su protestantizmu, kuris atvirai didžiuojasi sugriovęs mokymą apie sakramentus, ypač apie išpažintį ir Švenčiausiąją Eucharistiją. Katalikų Bažnyčios reformos po Vatikano II Susirinkimo, ypač naujoji Mišių tvarka, yra įkvėptos ekumenizmo idėjų. Kardinolas Ottavianis „Trumpoje kritinėje Naujųjų Mišių analizėje“ cituoja laikraštį, skirtą vyskupams ir išreiškiantį jų mokymą [Turima galvoje 1967 metų Vyskupų Sinodo daugumos kritiškas pasisakymas apie „Normatyvines Mišias“, iš esmės primenančias 1969 metų įvestas Naująsias Mišias – red. past.]: „Trokštama visiškai ištrinti katalikišką šventųjų Mišių teologiją. Apskritai artėjame prie protestantiškos teologijos, kuri naikina Mišių, kaip aukos, idėją“.[22] Toliau kardinolas rašo: „Naujosios Mišios yra sukonstruotos taip, kad daugeliu punktų gali patenkinti net modernistiškiausius protestantus“.[23] Nekelia abejonių, kad Eucharistijos supratimas Fatimos apsireiškimuose yra priešingas dabartinei liturgijai. Ne tik dėl nepagarbaus daugelio kunigų ir tikinčiųjų elgesio su Eucharistija, taip pat ir dėl ekumeninių naujosios liturgijos principų. Ką bendro su Fatimos vaikų giliu eucharistiniu pamaldumu turi dabartinis paprotys priimti šv. Komuniją stovint, ar netgi į rankas?
IV. Rusijos pašventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai
Tuy vienuolyne sesuo Liucija 1929 m. rugsėjo 13 d. regėjo garsiąją Švenčiausiosios Trejybės viziją. Būtent tada Dievo Motina išsakė Dievo valią pašvęsti Rusiją Jos Nekaltajai Širdžiai: „Staiga visoje koplyčioje pasidarė šviesu, nes ji prisipildė antgamtinės šviesos. Ant altoriaus pasirodė šviesus krucifiksas, siekiantis net iki lubų. Ant viršutinės kryžiaus dalies ryškesnėje šviesoje buvo galima įžiūrėti veidą ir žmogaus kūno viršutinę dalį. Virš krūtinės matėsi balandis, taip pat iš šviesos. Truputį žemiau kojų ore kybojo taurė ir didelė Ostija ant kurios krito kraujo lašai nuo Nukryžiuotojo veido ir iš vienos krūtinės žaizdos. Nuo Ostijos lašai tekėjo į taurę. Ties dešiniuoju kryžiaus skersiniu stovėjo Švenčiausioji Mergelė Marija. Tai buvo Fatimos Dievo Motina, kairėje rankoje laikanti savo Nekaltąją Širdį be kalavijo ir rožių, bet su erškėčių vainiku ir liepsna. Nuo kairiosios skersinio pusės ant altoriaus krito tarsi didelės raidės iš tyro šaltinio vandens, sudarydamos žodžius: Malonė ir Gailestingumas. Supratau, kad man buvo atskleista Švč. Trejybės paslaptis. Aš gavau įkvėpimą apie paslaptį, kurios man, deja, negalima atskleisti. Paskui Dievo Motina pasakė man: ‚Atėjo akimirka, kai Dievas kviečia Šventąjį Tėvą kartu su viso pasaulio vyskupais pašvęsti Rusiją mano Nekaltajai Širdžiai... Tiek sielų yra Dievo teisingumo pasmerkiamos dėl nuodėmių, kurios yra daromos prieš mane. Dėl to ateinu prašyti atsiteisimo už tai. Aukokis ir melskis ta intencija.‘ “[24]
Ši vizija, kaip Fatimos apsireiškimų papildymas, nepaprastai svarbi ne tik šalių, jų vyriausybių bei politikos ateičiai, bet parodo ir Dievo Motinos požiūrį į ekumenizmą. Pati vizija atskleidžia tas katalikų tikėjimo dogmas, kurios yra labiausiai nutylimos dėl dabartinio ekumeninio dialogo: Švenčiausioji Trejybė, atpirkimo per kruviną Kristaus Auką ant kryžiaus paslaptis, Švenčiausioji Jėzaus Širdis, šventųjų Mišių, kaip Kristaus Aukos, sudabartinimas, tikrasis Viešpaties Jėzaus buvimas ant altoriaus per šventąsias Mišias, Švenčiausioji Mergelė Marija – visų Dievo malonių Tarpininkė ir Bendraatpirkėja (Coredemptrix), Nekaltoji Marijos Širdis.
Kas svarbiausia Rusijos pašventimo akte? Svarbiausia tai, kad visa dvasininkija pripažins Nekaltosios Marijos Širdies galybę ir triumfą, viešai paskelbdama visam pasauliui, kad Marija įstengia nugalėti ir atversti didžiausią kariaujančios Bažnyčios priešą. Dėl to visas pasaulis pripažins Švenčiausios Mergelės visuotinį tarpininkavimą. „Visas pasaulis“ – reiškia kiekvienas bet kurios religijos išpažinėjas. Kadangi jokia kita religija, išskyrus katalikų, nepripažįsta tos Nekaltosios Motinos privilegijos, tai reiškia viso pasaulio kitatikių atsivertimą į katalikų tikėjimą bei prisijungimą prie Katalikų Bažnyčios.
Rusijos pašventimo rezultatai bus ne tik jos atsivertimas iš komunizmo, bet ir iš vakarietiško nihilizmo bei bedieviško materializmo, taip pat iš stačiatikių schizmos. Būtent taip popiežius Pijus XII suprato sesers Liucijos ir Portugalijos vyskupų prašymą, kai jie 1940 metais prašė kuo greičiau perskaityti pašventimo aktą. Galų gale 1942 m. spalio 31 d. Fatimos apsireiškimų 25-mečio proga, popiežius per radiją perskaitė pasaulio pašventimo Nekaltajai Marijos Širdžiai aktą. Jame buvo tik tam tikra užuomina apie Rusiją: „Duok taiką tautoms, ypač toms, kurios puoselėja ypatingą pamaldumą Tau ir kuriose nebuvo namų be Tavo šventojo paveikslo garbingoje vietoje; atvesk jas į vieną Kristaus avidę su vienu ir tikruoju ganytoju“.[25]
Amžiams bėgant, stačiatikiai grįždavo į Katalikų Bažnyčią, išsaugodami savitą liturgiją, teisę ir dvasingumą. Dėl to susiformavo vadinamųjų Rytų katalikų, arba unitų, Bažnyčios. Jos per šimtus savo egzistavimo metų atvedė daug milijonų schizmatikų į Katalikų Bažnyčią. Fatima svariausiai patvirtina jų reikalingumą.
Ekumeninis dialogas su Stačiatikių bažnyčia buvo autoritariškai įtvirtintas ir aiškiai apibrėžtas bendroje Balamando deklaracijoje 1993 m. rugsėjo 24 d.[26] Deklaracija iš esmės yra mirties nuosprendis unitų Bažnyčioms: „Dėl tos priežasties, kad katalikai ir stačiatikiai traktuoja vieni kitus kaip Bažnyčias-seseris, ši aukščiau aprašyta ‚misijinio apaštalavimo‘ forma, pavadinta ‚uniatizmu‘, negali būti priimtina nei kaip naudotinas metodas, nei kaip mūsų Bažnyčios vienybės siekiamas modelis“ (12 punktas). „Ganytojiška tiek lotyniškosios, tiek Rytų Katalikų Bažnyčios veikla daugiau nebeturi tikslo patraukti vienos Bažnyčios tikinčiųjų į kitą, tai yra ji atsisako prozelitizmo tarp stačiatikių. Ji siekia susitelkti ties savo tikinčiųjų dvasinių reikmių tenkinimu ir netrokšta plėstis Stačiatikių Bažnyčios sąskaita“ (22 punktas).
Balamando deklaracija iš esmės neigia galimybę pašvęsti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, nes:
a) kaip minėjome aukščiau, stačiatikiai nepripažįsta Nekaltosios Marijos Širdies kulto;
b) šis pašventimas veda į atsivertimą katalikybėn.
Dėl to Balamando deklaraciją reikia laikyti aiškiai priešiška Fatimos dvasiai.
Išvada: Fatima – priešnuodis ekumenizmui
Analizuodami Fatimos apsireiškimų turinį, aiškiai matome: jis priešingas dabartiniam ekumenizmui, kurio nei kiek nepagrindžia nei Fatimos Dievo Motinos apsireiškimai, nei kiti Bažnyčios patvirtinti apsireiškimai, nei Bažnyčios mokymo tekstai. Priešingai, kiekvienas Dievo Motinos žodis apsireiškimuose skamba kaip kaltinimas dabartinei Bažnyčios ekumeninei orientacijai. Todėl Bažnyčios hierarchai iki šiol nepublikavo viso vadinamojo trečiosios Fatimos paslapties teksto. Publikuota tik vaikų matyta vizija su abejotinu teologiniu komentaru, kurį net pats Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Ratzingeris vadina nebūtinai teisingu ir neprivalomu, sakydamas, kad nėra jokios oficialios trečiosios paslapties teksto interpretacijos.[27] Nepublikuotoje trečiosios paslapties dalyje pati Dievo Motina paaiškina tikrąją tos vizijos prasmę – tai dabartinė Bažnyčios krizė ir savižudiški ekumeniniai veiksmai.[28]
Pati sesuo Liucija savo laiškuose pabrėžia:
„Liūdna, kad šitiek žmonių užvaldė šėtoniškos audros, kurios siaučia visoje žemėje, nes jie yra tokie akli, jog nepajėgia pastebėti klaidos. (…) Šie laikai labai blogi, o mes esame tokie silpni. Tik Dievo jėga gali mus sustiprinti“.[29] Taip pat ji ragina: „Kalbėkite Rožančių kiekvieną dieną. Dievo Motina kartojo visuose apsireiškimuose, kad nesileistume apgaunami klaidingų mokymų. Deja, tikinti liaudis dažnai yra mažai apsišvietusi ir lengvai patraukiama į klaidą. Todėl labiausiai atsakingi tie, kurių pareiga vadovauti“.[30]
„Taip skaudu žiūrėti į tokį didžiulį ir tokios daugybės atsakingų asmenų pasimetimą! Demonas pajėgia įkvėpti blogį po gėrio kauke, aklųjų vadovaujamos sielos puola į klaidą. Dievo Motina jau žinojo, jog bus laikas, kai velnias ir jo tarnai kovos prieš tą [Rožančiaus] maldą“, – rašė sesuo Liucija.[31]
[1] Kard. Cerejera, Jacinta // Obras pastorais, II, 1942, p. 333.
[2] Sesuo Liucija kalba apie Fatimą, Fatima, 1989, p. 56.
[3] Ten pat, p. 145.
[4] Ten pat, p. 153.
[5] Asyžius. Pasaulio religijų susitikimas, Krokuva, 1990, p. 84.
[6] Sesuo Liucija..., p. 153.
[7] Plg. Fr. Michel de la Trinite, Toute la verite sur Fatima, Saint Parres les Vaudes, 1985.
[8] Sesers Liucijos pokalbis su tėvu Fuentes 1957 m. gruodžio 26 d. // La verdad sobre el secreto de Fatima, Madrid, 1976, p. 103.
[9] Dekretas apie ekumenizmą Unitatis redintegratio, 11.
[10] Ten pat.
[11] Denzinger – Schoenmetzer, Enchiridion symbolorum, Nr. 3683.
[12] A. M. Martini SJ, Fatima. Documentos, Porto, 1976, p. 409.
[13] Sesers Liucijos pokalbis..., p. 106.
[14] Nuostabi šventojo Rožančiaus paslaptis, Wroclaw, 1995, p. 35.
[15] Sesuo Liucija..., p. 180.
[16] Ten pat, p. 145.
[17] Ten pat, p. 155.
[18] Kard. P. Gasparri, Katalikų katekizmas, Warszawa, 1999, p. 52.
[19] Sesuo Liucija..., p. 140.
[20] Ten pat.
[21] Ten pat, p. 145.
[22] Kard. Ottaviani, kard. Bacci, Trumpa kritinė naujųjų Mišių analizė // Ks. Stephan Maessen, Hoc est enim Corpus meum, Warszawa, 1997, p. 96.
[23] Ten pat, p. 98.
[24] Sesuo Liucija..., p. 183-184.
[25] Documents Pontificaux de S. S. Pie XII, 1942, p. 270-277.
[26] Visos deklaracijos tekstą žr. „Pulkim ant kelių“ Nr. 6.
[27] The Washington Post, 2000 07 01.
[28] Plg. Fr. Michel de la Trinite, Toute la verite sur Fatima, t. III, Saint Parres les Vaudes, 1986.
[29] Laiškas tėvui Jose Valinho 1971 m. balandžio 13 d. // Voice of Fatima, 1972 04 15.
[30] Laiškas Marijai Teresei da Cunha 1970 m. balandžio 12 d. // T. Sebastiano Martins dos Reis, Uma vida ao servico de Fatima, Porto, 1973, p. 371.
[31] Ten pat, Laiškas ses. Martins 1970 m. rugsėjo 16 d.