Galutinė Sinodo ataskaita (Relatio Synodi), paskelbta 2014 metų spalio 18 dieną, nepateikia jokių išvadų. Priešingai, ji siūlo permąstyti tam tikras temas ‒ jos bus nagrinėjamos atskirose vyskupijose, kol jas dar kartą peržiūrės 2015 m. spalį vyksiantis Sinodas.
Dėl Komunijos teikimo išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ kardinolas Walteris Kasperis nepraranda vilties. Italų laikraštyje „Il Messaggero“, cituotame prancūzų katalikų laikraščio „La Croix“ tinklalapyje spalio 20 dieną, jis žurnalistui prisipažįsta:
„Klausimas vis dar aktualus. Jis vėl pasirodys ateinančio sinodo dokumentuose. Jo svarstymas dabar vyksta atskirų šalių lygmeniu. Pamatysime.“
Dieną anksčiau, spalio 19-ąją, prancūzų dienraštis rašė:
„Savaitės pradžioje tikėjomės, kad galėsime eiti tolyn, ‒ pakomentavo vienas popiežiui Pranciškui artimas kardinolas, ir tuoj pat kreivai šypsodamasis pridūrė, ‒ bet kantrybės, kantrybės... mes judame ten.“ Spalio 19 dieną savo pamoksle Pauliaus VI beatifikacijos proga Pranciškus kalbėjo apie „kelionę, kuri viso pasaulio Bažnyčiose veda mus Eilinio vyskupų sinodo 2015 metų spalį link.“ Jis paragino klausytojus leisti Dievui juos nustebinti. „Dievas nebijo naujų dalykų!“ ‒ pareiškė jis.”
Spalio 20 dieną Vatikano Radijo transliacijoje Romilda Ferrauto pabrėžė, kad Galutinė ataskaita „pripažįsta vertingų elementų buvimą už krikščioniškos santuokos ribų, jeigu šios formos yra paremtos pastoviu, tikru santykiu tarp vyro ir moters ir yra nukreiptos į krikščionišką santuoką.”
Tai jau buvo pasakyta spalio 13 dienos Preliminarioje ataskaitoje:
„Naujas šiandieninės pastoralinės teologijos aspektas ‒ siekis suprasti pozityvią civilinių santuokų ir gyvenimo kartu nesusituokus tikrovę, žinoma, atsižvelgiant į esamus skirtumus... Tokiose sąjungose įmanoma įžvelgti tikras šeimos vertybes arba bent jų troškimą. Pastoracinis palydėjimas turėtų prasidėti nuo šių teigiamų aspektų.“
Sebastianas Maillardas, „La Croix“ Romos korespondentas, straipsnyje „Apie vadovavimo pasidalijusiam Sinodui meną“ pažymi reikšmingą pop. Pranciškaus, „apibūdinusio save kaip „un po furbo“s [truputį gudrus]“ vaidmenį:
„Nors Galutinė ataskaita anuliavo Preliminarųjį dokumentą, o trys jos pastraipos jautriomis temomis buvo debatuose atmestos, Pranciškus greitai suvaldė situaciją – šis jo manevras nusipelno kruopščios politologų analizės … Nuo pat pradžių jis sumanė ne vieną, bet dvi sinodines asamblėjas, o tarp jų ‒ pasitarimą su pasauliečiais, vyksiantį Pasauliniame šeimų susitikime Filadelfijoje 2015 metų rugsėjį. Šitaip Katalikų Bažnyčioje sukeliama nepaliaujamo Sinodo būklė, institucionalizuotas būdas nuolatos leistis į kelionę.“ ‒ Ir kvestionuoti save, kas taip pat vadinama nuolatine revoliucija.
Žurnalistas Jeanas-Marie Guénois, apžvelgdamas Sinodą iš Romos, spalio 21 dienos „Le Figaro“ numeryje rašo:
„Šis Sinodas pradėjo diskusiją. Vyskupai dabar leidžia pasisakyti pasauliui, jie nori, kad ši diskusija toliau tęstųsi vietinėse Bažnyčiose. Tačiau jie turės stebėti, kad šia diskusija nebūtų manipuliuojama. Pavyzdžiui, netrukus pamatysite pasipilančias peticijas ‒ tokias kaip ta, kurią į Sinodą atsinešė Vokietijos kardinolas Marxas, vienas iš G8 (aštuonių kardinolų grupė, popiežiaus Pranciškaus paskirta teikti jam konsultacijas Bažnyčios valdymo klausimais) narių, pareikšdamas, kad „visi Vokietijos vyskupai“ tikisi reformos dėl išsiskyrusių ir antrą kartą „susituokusių“. Todėl turime tikėtis didelio žiniasklaidos aktyvumo, darysiančio spaudimą viešajai nuomonei. Kai vyks antroji Sinodo sesija (tai yra, Eilinis sinodas 2015 metų spalį), vaisius jau bus prinokęs. Kita vertus, teologai, besiremiantys Bažnyčios Tradicija, o ne nuomone, taip lengvai neatsisakys savo argumentų... O tuo tarpu keletas specialių komisijų bus paruošusios praktinius, teisinius sprendimus...
Kai kurie kalba apie schizmos pavojų. Katalikų Bažnyčioje jau dabar egzistuoja faktinės schizmos, nes daug kunigų ir pasauliečių nepripažįsta, pavyzdžiui, katalikiško tikėjimo apie Eucharistiją arba Mergelę Mariją, tačiau vadina save katalikais, nors yra tikri protestantai! Taigi, galime sulaukti dar vienos tylios, nematomos schizmos, jeigu Bažnyčios hierarchų sprendimai eis per toli. Kita vertus, neabejotina, kad šis Sinodas pradeda Bažnyčioje „krizę“ senąja šio žodžio prasme: jis leidžia rinktis, jis liepia apsispręsti dėl kai kurių dalykų. Šis Popiežius yra ne teologas, bet ganytojas, jis Bažnyčią vėl regi kaip „keliaujančią liaudį“. Ši „liaudis“ kelionės metu nusprendžiančią, kuriuo taku pasukti. Mes ‒ ypač Prancūzijos tikintieji ir kai kurie visuomenės sluoksniai ‒ dar nesuvokėme, kaip stipriai pasikeitė Pranciškaus popiežiavimas palyginti su Benedikto XVI valdymu. Šio Sinodo sukeltas šokas galbūt atvers kai kurių katalikų akis. Vyriausiojo Ganytojo pasikeitimas reiškia ne vien tik naują popiežių, bet ir naują Bažnyčios gyvenimo etapą bei kryptį.“
Atviriausiai pasisakė Kanados vyskupų konferencijos pirmininkas arkivysk. Paul-André Durocher. Savo tinklaraštyje jis tiesiai rašo:
„Tai, ką padarėme su šeiminiu gyvenimu, tam tikra prasme yra tas pat, ką Vatikano II Susirinkimas padarė su liturgija ir ekumenizmu: mes legalizavome tam tikrą tarnystės būdą, kuris jau dabar plinta Bažnyčioje, suteikdami jam teologinį pagrindą ir kviesdami visą Bažnyčią daryti tą patį. Žinoma, tiems, kam nepatiko, ką Vatikanas II padarė su liturgija ir ekumenizmu, turi nepatikti ir tai, ką šis Sinodas padarė su šeiminiu gyvenimu...“
Šiai citatai komentarų nereikia. Siūlytume vėl perskaityti Ralpho M. Wiltgeno S.V.D. knygą „The Rhine flows into the Tiber“ (TAN Books, 2009) ir Roberto de Mattei veikalą „The Second Vatican Council: An Unwritten Story“ (Loreto Publications, 2012).