Dici: Rugsėjo 23 d. jūs buvote susitikęs su kard. Mülleriu. Oficialus Vatikano spaudos tarnybos pranešimas atkartoja 2005 m. komunikato, paskelbto po jūsų susitikimo su Benediktu XVI, žodžius. Pastarajame buvo sakoma, kad susitikimo šalys „etapiškai, tinkamą laiko tarpą tęs bendravimą... siekdamos visiškos vienybės“. O 2014 m. komunikatas kalba apie „visišką susitaikymą“. Ar tai reiškia, kad jūs pradedate iš naujo?
B. F.: Taip ir ne, priklausomai nuo to, iš kurios pusės į tai pažvelgsite. Nėra nieko nauja ta prasme, jog ir jie, ir mes suprantame, kad tarp mūsų vis dar esama doktrininių skirtumų ‒ jie buvo aiškiai nustatyti 2009‒2011 m. vykusių teologinių diskusijų metu ‒ ir kad dėl to mes negalime pasirašyti doktrininės preambulės, kurią 2011 m. mums pasiūlė Tikėjimo mokslo kongregacija.
O kas yra nauja?
Turime naują popiežių ir naują Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektą. Šis paskutinis mūsų susitikimas parodė, kad nei jie, nei mes nenorime nutraukti tarpusavio santykių. Vis dėlto abi pusės sutaria, jog pirmiausia reikia išspręsti doktrininius klausimus prieš suteikiant Brolijai bet kokį kanoninį pripažinimą. Štai kodėl Roma reikalauja pasirašyti doktrininę preambulę, o mes, savo ruožtu, atsisakome tai padaryti dėl joje esančių dviprasmybių.
Šiek tiek pasikeitė ir Bažnyčios situacija ‒ nuo to laiko krizė smarkiai pagilėjo. Neeilinio šeimos klausimams skirto vyskupų sinodo išvakarėse keletas aukštų kardinolų pažėrė rimtos, pagrįstos kritikos kard. Kasperio siūlymams teikti sakramentinę Komuniją išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ katalikams. Šito nebuvo Romoje nuo tų laikų, kai kardinolai Ottavianis ir Baccis pasirašė „Trumpą kritinį Naujosios Mišių tvarkos įvertinimą“ (1969 m. „Otavianio intervencija“). Tačiau nepasikeitė tai, kad Romos hierarchai vis dar neatsižvelgia į mūsų kritiką Vatikano II Susirinkimo atžvilgiu. Ji jiems atrodo antraeilė ar net iliuzinė, turint galvoje rimtas šiandieninės Bažnyčios problemas. Šie hierarchai pripažįsta, jog Bažnyčią krečia didžiulė krizė, apimanti netgi pačias jos viršūnes ‒ dabar jau ir kardinolus, ‒ bet nenori nė pagalvoti, kad galbūt pats Susirinkimas labiausiai kaltas dėl šios beprecedentės krizės. Visa tai primena pokalbį su kurčiais žmonėmis.
Ar galite pateikti konkretų pavyzdį?
Kardinolo Kasperio pasiūlymai teikti Komuniją išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ atspindi kaip tik tai, dėl ko mes kritikuojame Susirinkimą. Savo kalboje kardinolams vasario 20 d. vykusios konsistorijos metu Kasperis pasiūlė padaryti tai, kas buvo įvykdyta Susirinkime: iš naujo patvirtinti katalikų mokymą kartu leidžiant tam tikrus sielovadinius nukrypimus. Duodamas interviu įvairiems žurnalistams, jis nuolat mini šį skirtumą tarp doktrinos ir sielovados. Jis sako, kad teoriškai Bažnyčios mokymas keistis negali, bet faktiškai, realiame gyvenime, neva būna situacijų, kada doktrinos pritaikyti negalima. Tokiais atvejais, jo nuomone, problemą įmanoma išspręsti tik sielovadiniu būdu, net jeigu jis neatitiktų Bažnyčios mokymo.
Savo ruožtu mes kaltiname Susirinkimą už tai, kad jis dirbtinai atskyrė Bažnyčios mokymą nuo sielovadinės praktikos. Sielovada turi plaukti iš doktrinos. Per įvairias pastoralines nuolaidas į Bažnyčią buvo įvesti esminiai pakeitimai jos mokymo sąskaita. Kaip tik tai įvyko Vatikano II susirinkimo metu ir po jo, todėl mes smerkiame tą pačią strategiją, dabar naudojamą prieš santuokinę moralę.
Tačiau ar Susirinkimas kaltas tik dėl sielovadinių pakeitimų, netiesiogiai pakenkusių doktrinai?
Ne, tiesą sakant, privalome pažymėti, kad rimtų pakeitimų buvo padaryta pačioje doktrinoje: tai religinė laisvė, ekumenizmas, kolegiališkumas... Tačiau tiesa ir tai, kad šie pakeitimai daug aiškiau ir akivaizdžiau pasireiškia juos pritaikant konkrečiai, sielovadoje, nes Susirinkimo dokumentuose jie pateikti tik kaip pasiūlymai, neapibrėžtos nuorodos ‒ tai juos paverčia, mano pirmtako kun. Schmidbergerio žodžiais, „laiko bombomis“.
Ar kard. Kasperio pasiūlymuose jūs įžvelgiate sielovadinę praktiką, turėsiančią išryškinti Vatikano II Susirinkimo metu įvestus doktrininius pakeitimus? Kur jūs matote „laiko bombas“?
Interviu, duotame Vatikano ekspertui Andrea Tornielli rugsėjo 18 d., kardinolas sako: „Bažnyčios mokymas nėra uždara sistema. Vatikano II Susirinkimas moko, kad doktrina gali vystytis gilesnio supratimo link. Aš klausiu savęs, ar nebūtų ir šioje situacijoje [t. y. išsiskyrusių katalikų, sudariusių antrą civilinę santuoką, atveju] įmanomas gilesnis supratimas, kaip mes matėme įvykstant ekleziologijoje. Nors Katalikų Bažnyčia yra tikroji Kristaus bažnyčia, už institucinių jos ribų taip pat esama bažnytiškumo elementų. Ar tam tikrais atvejais civilinėse santuokose nebūtų galima pripažinti kai kurių sakramentinės moterystės elementų? Pavyzdžiui, viešo įsipareigojimo gyventi kartu visą gyvenimą, abipusės meilės ir rūpesčio, krikščioniško gyvenimo ‒ elementų, kurių nėra pas kartu gyvenančias [susimetus], bet nesusituokusias poras?“
Kardinolas yra visiškai nuoseklus. Jis siūlo šeimų sielovadai pritaikyti naujuosius ekleziologijos principus, kurie buvo išdėstyti Vatikano II Susirinkime ekumenizmo vardan, būtent: kad už Bažnyčios ribų esama bažnytiškumo elementų. Nuo bažnytinio ekumenizmo kardinolas Kasperis logiškai pereina prie santuokinio ekumenizmo. Jo nuomone, už moterystės sakramento ribų esama krikščioniškos santuokos elementų. Kalbant konkrečiai, užtenka paklausti sutuoktinių, ką jie maną apie „ekumeninę“ santuokinę ištikimybę arba „ištikimybę įvairovėje“. Panašiai, ką turime galvoti apie „ekumeninę“ mokymo vienybę įvairovėje? Kaip tik praktinę šio principo išdavą mes ir smerkiame, bet Tikėjimo mokslo kongregacija to nesupranta arba nenori suprasti.
Kaip reikėtų suprasti Vatikano komunikato žodžius „etapiškai tęs bendravimą“?
Kaip abipusį Vatikano ir Šv. Pijaus X brolijos norą tęsti teologines diskusijas, tik šį kartą platesniuose, ne tokiuose formaliuose rėmuose kaip anksčiau.
Tačiau jeigu 2009‒2011 m. teologinės diskusijos nedavė jokių rezultatų, kam jas atnaujinti, kad ir platesniuose rėmuose?
Nes, sekdami arkivysk. Marceliu Lefebvre‘u, mes niekada neatsisakome vykti į Romą, kai mus pakviečia Vatikano hierarchai, ir visada atsakome tiems, kurie mūsų klausia apie mūsų ištikimybės Tradicijai priežastis. Mes negalime kratytis šios atsakomybės ir vykdysime ją laikydamiesi tos dvasios ir įsipareigojimų, kurie buvo nustatyti paskutinėje generalinėje kapituloje.
Tačiau kadangi man priminėte audienciją, kurią 2005 m. man suteikė popiežius Benediktas XVI, prisimenu tuomet sakęs, kad mes norėjome parodyti, jog Bažnyčia būtų daug stipresnė šiandieniniame pasaulyje, jeigu ji laikytųsi Tradicijos. Galėčiau pridurti: jeigu ji išdidžiai prisimintų savo dviejų tūkstančių metų senumo Tradiciją. Šiandien noriu pasakyti tą patį: mes norime savo pavyzdžiu paliudyti, kad jeigu Bažnyčia nori užbaigti šią tragišką krizę, vienintelė išeitis yra grįžti prie Tradicijos. Taip mes rodome savo sūnišką ištikimybę amžinajai Romai, Bažnyčiai, tiesos, kuriai esame giliai atsidavę, motinai ir mokytojai.
Jūs sakote, kad stengiatės liudyti savo pavyzdžiu. Ar ne svarbiau išpažinti tikėjimą?
Viena neišskiria kita. Mūsų įkūrėjas mėgo sakyti, kad Romos valdžia ne visada supranta teologinius argumentus, kuriais mes išpažįstame savo tikėjimą, tačiau tai neatleidžia mūsų nuo pareigos juos nuolat priminti. Kita vertus, su sau būdingu antgamtiniu realizmu arkivyskupas Lefebvre‘as pridurdavo, kad konkretūs Brolijos pasiekimai: seminarijos, mokyklos, prioratai, didėjantis kunigų, brolių, seserų, seminaristų ir tikinčiųjų skaičius taip pat yra svarus įrodymas. Prieš šiuos apčiuopiamus faktus negali atsilaikyti jokie apgaulingi argumentai: contra factum non fit argumentum. Dabartiniu atveju šį lotynišką priežodį galėtume išversti Jėzaus Kristaus žodžiais: „Medį pažinsi iš jo vaisių.“ Taigi, išpažindami tikėjimą, būtent šia prasme turime liudyti Tradicijos gyvybingumą.
Šaltinis: DICI